X

Kitą rytą jis rašė toliau, o priešpiet perskaitė visą laišką iš naujo.

Georgai, Kniūtai ir Bernardai!

Jau per vėlu jums rašyti, bičiuliai. Atrodo, kad jau labai vėlu. Turbūt reikėjo padaryti tai anksčiau. Bėda tik ta, kad, jei būčiau rašęs anksčiau, nebūčiau turėjęs apie ką papasakoti. O dabar kai kas pasikeitė.

Bičiuliai. Tai žodis, kurį sunku ranka išvedžioti. Visų pirma: ką jis reiškia? O antra: žmonės vengia jį vartoti. Šiandien man tai daryti nejauku. Vartoti trečią asmenį dar įmanoma, bet tiesioginėje kalboje: „Bičiuli mano!“ arba: „Mano bičiuliai!“ — sunku, kai tas žodis skamba taip jausmingai.

Dabar, kai sėdžiu čia ir po tiek metų rašau, iš susijaudinimo man darosi truputį baisu. Tos raidžių pilnos eilutės, priešais mane ant stalo gulintis popieriaus lapas, prirašytas pasvirusiu raštu — būtent taip rašiau prieš keturiolika metų, kai dar buvau vaikigalis. Raidės padrikos ir ištįsusios. Tai vaikiškos raidės. Aukštas ir plonas, perdėtai pasviręs vaikiškas raštas.

Galiu prisipažinti, kad sapnuoju jus.

Nuolatiniame sapne apie gimnaziją jūs vis esate šalia manęs. O mes juk buvome gimnazistai, ar ne?

Sapnuose aš nuolat vaikas. Sapnuose niekada nebūnu vyresnis nei septyniolikos. Tai mano amžius, mano ypatingas amžius.

Asmeninis mano gyvenimas išsiskyrė į tris gijas: viena jų susijusi su praeitimi, kita yra dabartis ir trečia turbūt priklauso ateičiai. Pirmoji dalis yra jūsų, ji visiškai priklauso jums. Bet kokį vaidmenį ji vaidina kitiems?

Nesužinojęs to, negaliu keliauti toliau.

Būtinai reikia surišti tuos galus, nes iš to, kaip viskas yra dabar, nėra jokios naudos. Noriu paprašyti jūsų pagalbos šiame darbe.

Žinau, kad atsakysite: „Mielasis, ko čia prisigalvojai? Mes esame tik praeitis, tik primiršti jaunystės draugai, visiems laikams išėję į Svajonių šalį. Paimk batų raištelius ir pats juos susirišk! Kartą prasidėjo ilgas ilgas karas, o jam pasibaigus, mes kartu su daugeliu kitų tapome praeitimi. Turi verstis be mūsų“.

Bet aš nepriimu tokio atsakymo.

Taip lengvai aš jūsų nepaleisiu, nes per daug apie jus sapnuoju. Ir žinau, kad iš tiesų dalyvaujate visur, ką bedaryčiau. Iki šiol be jūsų neišgyvenau nė dienos. Taip buvo net ir prieš man jus sutinkant. Šiandien aš sėdėjau ir pasakojau beveik viską apie mus visiškai svetimam žmogui. Niekada anksčiau nesu to daręs.

Jei kas pasiglemžtų jus iš mano gyvenimo, tai būtų tas pats, kaip ištrinti iš mano veido pagrindinius bruožus. Tik jūs vieninteliai galite surišti tas gijas. Ir jūs turite man padėti.

Iš mūsų keturių ne aš turėjau daugiausia gyvenimo energijos. Bet turbūt aš buvau tvirčiausias ir ištvermingiausias. Veidrodyje žiūrėdamas į savo veidą, žinau, kad jis netikras. Tai ne vidinis ir slaptas veidas. Tai ne tas veidas, kurį turiu sapnuose, bet veidas, kuris glumina mane — svetimas, trisdešimtmečio vyro veidas, su kuriuo aš neturiu nieko bendra. Jis darosi panašus į mano tėvo veidą.

Vidiniame, slaptame veide buvo įrašytas slaptas įrašas. Tai galėtume pavadinti mūsų slaptaisiais įsakymais, kurių neįstengiau iššifruoti.

Šis mano veidas yra ir praeitis, ir ateitis. Ir abiejose pusėse yra ryšys su jumis. Žinau, kad nebus ateities, jei ten neliks vietos jums. Jūs trys jau tapote karta. Po jūsų išaugo, ar bent jau auga nauja. Kas gi sieja šias dvi kartas? Ką mes galime perduoti kitai kartai?

Koks gi tas mūsų slaptasis įsakymas?

Jūs jau Svajonių šalyje. Tiesą pasakius, aš irgi norėčiau ten būti. Tai nėra labai stiprus ir aistringas troškimas, bet jis niekada manęs neapleidžia. Nežymiai ir švelniai jis sukrebžda kas vakarą, prieš man užmiegant. Šis noras yra tarsi mano vakarinė malda, bet tik nuosaiki, kantri malda. Be visų kitų dalykų privalau vardan jūsų nors kiek mąstyti apie mirtį. Mirtis irgi draugė. Bet jeigu mano valanda išmuš dar negreit, labai norėčiau iki tol nuveikti ką nors naudinga. Kitaip tariant, tai yra antroji maldos dalis, kelianti sąlygą: ką nors, kas turėtų bent kažkiek reikšmės, bent jau tiek prasmės, kad ji tilptų į mažytį antpirštį. Pavyzdžiui, toliau perduoti šį slaptą įsakymą. Bet kas tai galėtų būti?

Tai, kad negavome išsilavinimo, be abejonės turėjo labai daug reikšmės ar bent jau neliko visiškai bereikšmis dalykas. Sakydamas, kad negavome išsilavinimo, turiu omeny tai, kad buvome kaip smuikai, kuriais niekam neteko griežti.

Sąmoningas mano gyvenimas prasidėjo vieną vasaros dieną. Galima būtų pateikti datą ir tikslų laiką — čia prasidėjau „aš“. Per dvi valandas prie knygos visas mano vidus buvo išplėštas iš tikrojo savo amžiaus ir sumaltas mėsmale. Man buvo trylika ir pirmą kartą gyvenime slaptai gavau perskaityti politinį dokumentą. Tai buvo konclagerio Oranienburge aprašymas, dokumentas, kuris po dešimties metų kėlė pasibaisėjimą visam suaugusiųjų pasauliui. Šią knygą pasiėmiau į rankas tuoj pat po pietų, apie trečią valandą, kai už mano berniukiško kambario lango buvo puiki vasaros diena. Buvau trylikametis.

Man skaitant, saulė pajuodo. Dar daug metų po to negalėjau suvokti, kad pasaulis egzistuoja. Nesupratau, kad ta juoda saulė popietės valandomis buvo tikroji mano konfirmacija. Niekas negalėjo man to paaiškinti.

Šia konfirmacija dalinuosi su jumis. Ji apsprendė visą tolimesnę mano gyvenimo savijautą. Kitaip tariant, mes, visi keturi, buvome konfirmuoti toje pačioje bažnytinėje bendruomenėje, išpažinome tą patį tikėjimą.

Manau, jog tai šiuo atveju yra labai svarbu.

Pasaulyje, žinoma, buvo tūkstančiai žmonių, žinančių tą patį, ką ir aš. Bet jie dėl to per daug nesijaudino ir nenuleido sparnų. Skirtumas tas, kad jie buvo vyresni.

O būti šiek tiek vyresniu ketvirtojo dešimtmečio viduryje reiškė ne tokį jau mažą pranašumą — tai reiškė, kad turi kur prisiglausti. Raudoniesiems ir rausviems ketvirtojo dešimtmečio viduryje Maskva buvo kaip Pieras Giuntas Solveigai: raudonųjų judėjimas, nieko nepaisant, išliko jų tikėjime, jų viltyse, jų meilėje. Už šiurkščios ir sugadintos išorės vis dar tebeslypėjo širdinga iliuzija, kad jaunuoliai nekalti ir švarūs. Vyresniesiems partija juk buvo žemiški namai.

Mūsų amžiaus klasei tai buvo neįmanoma.

Mes pavėlavome prie vaišių stalo, ir mums net nebebuvo įmanoma įžvelgti, kad tie sotūs likučiai bei trupiniai kažkada buvo mūsų tėvų šakotis. Tegalėjome suvokti tik vieną dalyką: lemiamais, pirmaisiais mūsų jaunystės metais pasaulis subyrėjo.

Užaugome po Maskvos įvykių, tarptautinėje brolijoje, kurios broliams niekada neteko susitikti. Kritome kare.

Ne, mes žuvome per susidorojimus.

Galbūt tai tikras stebuklas, kad kai kurie iš mūsų apskritai susitiko. Bet mes susitikome, ir Bernardas buvo teisus: „Pažinome kits kitą iš žvilgsnio“. Kai be tinkamo idealo tenka ištempti metus nuo paauglystės iki brandaus amžiaus, viskas pasiženklina žvilgsnyje.

Ir pagal tai mes radome vienas kitą.

Tiesa, pažinojau jus, dar prieš mums susitinkant. Mus buvo ištikęs tas pats prakeikimas, ir mes patys darėme viską, kad tai įgyvendintume. Jėgų sėmėmės ne iš ko kito, kaip iš jausmo, kad esame kartu, ir sąmoningai nutraukėme visus kitus saitus. Vengėme valgyti pašildytą maistą.

Savaime suprantama, kad sąvoka „mes“ buvo labai siaura.

„Mūsų“ buvo labai mažai, nors iš tiesų tikriausiai turėjo būti žymiai daugiau nei tik mes keturi. Tik kai kuriems pavyko rasti vienam kitą, bet mes buvome ištremti į dykumą ir likti ten buvo mūsų prakeikta bei šventa pareiga. Buvome nihilistai, bet tokie nihilistai, kurie jaučia skirtumą tarp to kas bloga ir gera.

Ir tai kaip bedugnė skiria mus nuo nihilistų, kurie auga dabar. Tai skiria mus nuo visų ateities kartų desperatų. Bet jei čia padėsime tašką, kažko trūks.

Negi iš tiesų tik tiek mes turėjome slaptajame įsakyme?

Nujaučiu, kad buvo ir daugiau.

P. s.

Georgai, Kniūtai ir Bernardai!

Jei sugebėčiau iki galo parašyti mūsų dešimt įsakymų, suprasčiau, kas iš tiesų tai yra.

Bėda tik ta, kad aš to nepajėgiu.

Tėra tik penki įsakymai.