Antras skyrius

1

Mažiausiai kartą per metus kaodaistai rengdavo iškilmes prie savo popiežiaus rezidencijos Taininyje, aštuoniasdešimt kilometrų į šiaurės vakarus nuo Saigono, paminėdami kokias nors išsivadavimo ar nukariavimo metines arba šiaip kokią budistų, krikščionių ir Konfucijaus sekėjų šventę. Aš labiausiai mėgdavau kalbėti ką tik atvykusiems apie kaodaizmą. Kaodaizmas — valdininko iš pietinės Vietnamo dalies išradimas — trijų religijų sintezė. Taininyje buvo popiežiaus sostas. Taip pat popiežius ir moterys kardinolės. Pranašysčių lentelės. Šventasis Viktoras Hugo. Kristus ir Buda žvelgė žemyn nuo katedros lubų į rytietišką Volto Disnėjaus stiliaus fantastiką, spalvotus drakonus ir gyvates. Atvykėliai visada žavėdavosi mano pasakojimais. Bet kaip jiems išaiškinti, koks liūdnas visas šis sumanymas: samdyta dvidešimt penkių tūkstančių žmonių kariauna, ginkluota pabūklais, pagamintais iš senų automobilių vamzdžių; prancūzų sąjungininkai, kurie pavojaus akivaizdoje visada dedasi neutralūs? Į šias iškilmes, kurios padėdavo apraminti valstiečius, popiežius kviesdavo vyriausybės narius (jie atvykdavo, jei tuosyk valdžia būdavo kaodaistų rankose), diplomatinio korpuso narius (jie atsiųsdavo kelis antruosius sekretorius su žmonomis ar merginomis) ir vyriausiąjį prancūzų kariuomenės vadą, kuriam atstovaudavo koks generolas majoras iš kanceliarijos.

Keliu į Taininį spėriai sruvo štabo ir diplomatinio korpuso automobilių srovė. Ties pavojingiausiomis vietomis svetimšalių legiono sargybiniai užėmė postus ryžių laukuose. Šitokia diena būdavo nerami prancūzų kariuomenės vadams, o kaodaistams turbūt suteikdavo vilties, nes kas, jei ne keli žymūs svečiai, nušauti ne kaodaistų teritorijoje, galėtų nekalčiau pabrėžti jų lojalumą?

Kas kilometras viršum lygių laukų tarytum šauktukas išdygdavo molinis stebėjimo bokštelis, o kas dešimt kilometrų — didesnis fortas, saugomas legionierių, marokiečių ir senegaliečių junginio. Tarytum artėdami prie Niujorko, automobiliai laikėsi vienodo greičio ir, kaip artėdami prie Niujorko, žmonės tramdė nekantrumą ir stebėjo priekyje važiuojantį automobilį, o veidrodėlyje — sekantį iš paskos. Kiekvienas norėjo pasiekti Taininį, pasižiūrėti iškilmių ir kuo greičiausiai grįžti atgal: komendanto valanda prasidėdavo septintą.

Mes važiavome pro ryžių laukus, kontroliuojamus prancūzų, paskui pro hoahaosistų ryžių laukus, paskui pro kaodaistų, kurie visą laiką kariavo su hoahaosistais; tik vėliavos keitėsi stebėjimo bokšteliuose. Nuogi berniūkščiai sėdėjo ant buivolų, iki pilvų įklimpusių į apsemtus laukus; ten, kur auksinis derlius jau buvo subrendęs, valstiečiai su skrybėlėmis, panašiomis į kriaukles, sijojo grūdus prie mažų palapinių, nupintų iš bambuko. Automobiliai, priklausantys visai kitam pasauliui, greit lėkė pro šalį.

Kiekviename kaimelyje pravažiuojančiojo akį traukdavo kaodaistų bažnyčios — nutinkuotos šviesiai mėlynai ir skaisčiai rausvai, su didžiule Apvaizdos akimi viršum durų. Vėliavų buvo matyti vis daugiau; keliu traukė būriai valstiečių; mes artėjome prie popiežiaus rezidencijos. Tolumoje kaip žalia skrybėlė viršum Taininio kilo šventasis kalnas — ten buvo įsitvirtinęs generolas Tche, atskilėlis, kuris neseniai pareiškė kariausiąs ir su prancūzais, ir su vietnamiečiais. Kaodaistai nebandė sučiupti jo, nors jis pasigrobė vieną kardinolę; sklido gandai, kad tai buvo padaryta ne be popiežiaus žinios.

Taininyje visada atrodydavo karščiau negu bet kur kitur pietinėje deltoje; gal dėl to, kad nebuvo vandens, o gal dėl begalinių apeigų, per kurias prakaituodavai ne tik už save, bet ir už kitus — už kareivius, ramiai stovinčius ir klausančius ilgų kalbų jiems nesuprantama kalba, už popiežių sunkiais kiniškais apeigų apdarais. Tik moterys kardinolės ilgomis balto šilko kelnėmis ir saulės pavidalo skydais, plepančios su dvasininkais, priminė vėsą toje kaitroje. Sunku buvo patikėti, kad kada nors ateis septinta valanda — metas gerti kokteilį ant Majestic stogo, o vėjas pūs nuo Saigono upės.

Po parado ėmiau interviu iš popiežiaus atstovo. Nesitikėjau ką nors išpešti iš jo ir neklydau — abi pusės, matyt, buvo susitarusios tylėti. Paklausiau apie generolą Tche.

— Karštas žmogus, — tarė jis ir pakreipė šneką kitur. Jis pradėjo savo įprastinę kalbą pamiršęs, ką jau prieš dvejus metus girdėjau; ji buvo panaši į mano paties nuolatines tiradas atvykėliams: kaodaizmas yra religijų sintezė... geriausia religija iš visų... misionieriai išsiųsti į Los Andželą... Didžiosios piramidės paslaptys. Jis dėvėjo ilgą baltą sutaną ir rūkė be jokios atvangos. Buvo jame kažkas klastingo ir nedorovingo; jis tolydžio kartojo žodį meilė ir, be abejo, žinojo, kad mes atvykome čia tik pasijuokti iš jų judėjimo; pagarbi mūsų išraiška tokia pat netikra kaip ir jo bažnytinis titulas, tik mes mažiau klastingi. Mūsų veidmainystė nedavė jokios naudos, net patikimo sąjungininko, o jie buvo aprūpinami ginklais, produktais ir net pinigais.

— Dėkoju, eminencija.

Ir pakilau eiti. Jis palydėjo mane iki durų, barstydamas cigaretės pelenus.

— Telaimina Dievas jūsų darbus, — saldžiai suokė jis. — Prisiminkite, kad Dievas myli tiesą.

— Kokią tiesą? — paklausiau.

— Kaodaistų tikėjimas moko, kad vienintelė tiesa yra meilė. Ant jo piršto buvo stambus žiedas, o kai ištiesė ranką, visai rimtai pamaniau, kad jis tikisi, jog aš ją pabučiuosiu. Tačiau esu blogas diplomatas.

Nuožulniuose, blyškiuose saulės spinduliuose pamačiau Pailą; jis veltui stengėsi užvesti savo biuiką. Kažkodėl per pastarąsias savaites aš visur sutikdavau Pailą — ir Continental bare, ir vieninteliame gerame knygyne, ir Katina gatvėje. Draugystę, kurią buvo primetęs man iš pat pradžių, Pailas dabar dar labiau pabrėždavo. Liūdnos jo akys be žodžių klausinėdavo mane apie Fuong, o lūpos tuo tarpu dar aistringiau bylodavo apie jo pagarbą ir susižavėjimą, tik pamanykite! — manimi.

Prie automobilio stovėjo kaodaistų karininkas ir greitakalbe kažką kalbėjo. Kai priėjau, karininkas nutilo. Pažinau jį — tai buvo vienas iš generolo Tche padėjėjų, kol Tche nebuvo išėjęs į kalnus.

— Sveikas, vade, — pasakiau. — Kaip laikosi generolas?

— Koks generolas? — sumišęs šyptelėjo jis.

— Juk kaodaistų tikėjimas visus generolus sutaiko, — pasakiau.

— Negaliu užvesti šitos mašinos, Tomai, — tarė Pailas.

— Surasiu mechaniką, — pasakė karininkas ir nuėjo.

— Aš sutrukdžiau.

— O, niekai, — tarė Pailas. — Jis klausė, kiek kainuoja biuikas. Šitie žmonės tokie draugiški, kai su jais gerai elgiesi. Atrodo, kad prancūzai nemoka jų prisijaukinti.

— Prancūzai jais nepasitiki.

Pailas iškilmingai pareiškė:

— Žmogus pasidaro vertas pasitikėjimo tada, kai juo pasitikima.

Jo žodžiai nuskambėjo kaip pagrindinis kaodaistų principas. Pajutau, kad Taininio oras per daug dorovingas man kvėpuoti.

— Išgerkime, — pasiūlė Pailas.

— Puikus pasiūlymas.

— Aš turiu termose citrinų sulčių.

Jis pasilenkė prie bagažinės ir ėmė raustis krepšyje.

— O džino neturit?

— Ne. Baisiai gaila. Žinote, — padrąsino jis mane, — citrinų sultys labai naudingos, kai toks klimatas. Jose yra... negaliu tiksliai pasakyti, kokių vitaminų.

Jis padavė man puoduką, ir aš išgėriau.

— Šiaip ar taip, skystis, — tariau.

— Norite sumuštinio? Jie tikrai neapsakomai geri. Naujas konservuotas aptepas „Vitaminas Sveikata“. Mama atsiuntė man iš valstijų.

— Ne, ačiū, nesu alkanas.

— Panašus į rusišką padažą, tik rūgštesnis.

— O man nesinori.

— Jūs neprieštarausit, jei aš valgysiu?

— Ne, ne, prašom.

Jis atkando didelį kąsnį ir ėmė garsiai kramtyti. Tolumoje balto ir raudono akmens Buda raitas keliavo iš savo gimtųjų namų, o jo tarnas — antra skulptūra — tekinas vijosi jį. Moterys kardinolės tingiai slinko namo, o Apvaizdos akis stebėjo mus nuo katedros fasado.

— Žinote, čia duoda užkąsti, — pasakiau aš.

— Manau, neverta rizikuoti. Mėsa... tokiame karštyje reikia saugotis.

— Saugotis nėra ko. Jie vegetarai.

— Gal ir jūsų tiesa... bet man patinka žinoti, ką aš valgau, — ir jis vėl atsikando savo „Vitamino Sveikatos“. — Kaip manote, jie turi gerų mechanikų?

— Iš jūsų automobilio išmetimo vamzdžio padaryti minosvaidį jie tikrai mokės. Atrodo, kad iš biuikų išeina patys geriausi minosvaidžiai.

Karininkas grįžo, šauniai atidavė pagarbą ir pareiškė, kad pasiuntė ieškoti mechaniko į kareivines. Pailas pasiūlė jam sumuštinį su „Vitaminu Sveikata“, bet jis mandagiai atsisakė. Ir tarė su pasaulietiško žmogaus išraiška:

— Pas mus daug apribojimų dėl valgio, — karininkas puikiai kalbėjo angliškai. — Kvailas dalykas. Bet jūs juk žinote, ką reiškia religinė sostinė. Taip pat tikriausiai yra Romoje... ar Kenterberyje, — pridūrė jis, grakščiai linktelėdamas man.

Paskui nutilo. Jiedu abu tylėjo. Ir aš aiškiai pajutau, kad esu čia nepageidaujamas. Tačiau negalėjau atsispirti pagundai paerzinti Pailą žinoma, tai tik silpnųjų ginklas, bet aš ir buvau silpnas. Nebuvau toks jaunas, dorovingas ir rimtas, neturėjau ateities. Aš tariau:

— Gal ir paragaučiau sumuštinio.

— O, prašom, — pasakė Pailas. — Prašom.

Siekdamas krepšio, jis akimirką stabtelėjo.

— Ne, ne, — pasakiau. — Aš tik pajuokavau. Judu norite likti vieni.

— Visai ne, — tarė Pailas.

Nebuvau dar sutikęs žmogaus, kuris taip nevykusiai meluotų. Matyt, šioje srityje Pailas neturėjo patyrimo. Jis paaiškino karininkui:

— Tomas — geriausias mano bičiulis.

— Aš pažįstu poną Faulerį, — atsakė karininkas.

— Prieš išvažiuodami dar pasimatysime, Pailai.

Ir nuėjau į katedrą. Ten turės būti vėsiau.

Šventasis Viktoras Hugo Prancūzų akademijos uniforma, su aureole viršum trikampės kepurės, rodė į Sun Jatseno, rašančio lentelėje kažkokią kilnią frazę, skulptūrą. Paskui aš nuėjau į navą. Atsisėsti nebuvo kur — nebent tik popiežiaus krėsle, aplink kurį raitėsi gipsinė kobra; marmuro grindys spindėjo kaip vanduo, o languose nebuvo stiklų. Aš galvojau: „Mes statome narvus su skylėmis orui įeiti, panašų narvą žmogus padaro ir savo religijai. Jame yra angos visokioms abejonėms, yra vietos nesuskaičiuojamiems aiškinimams. Mano žmona surado tokį narvą su angomis, ir kartais aš jai pavydėdavau. Saulė ir dargana nesutaria tarpusavy, o aš per daug pratęs gyventi saulėje“.

Perėjau ilgą tuščią navą — ne tokią Indokiniją aš mylėjau. Drakonai liūtų galvomis rangėsi aplink sakyklą; iš palubės Kristus rodė savo kraujuojančią širdį. Buda sėdėjo kaip visuomet su tuščiu skreitu. Reta Konfucijaus barzda vingiavo žemyn lyg krioklys sausros metu. Viskas čia buvo butaforija; didelis gaublys viršum altoriaus bylojo apie garbės troškimą, krepšys sujudamu dangčiu, iš kurio popiežius pranašaudavo, bylojo apie suktybę. Jei ši katedra būtų gyvavusi penkis šimtmečius, o ne dvi dešimtis metų, pasitikėjimo ja, be abejo, įkvėptų kojų nudildytos grindys ir vėjų nugairintos sienos. Ar žmogus, įtikintis taip greit, kaip mano žmona, rastų čia tą tikėjimą, kurio ji nerado žmonėse? Ir jei aš iš tiesų norėčiau tikėjimo, ar rasčiau jį jos normaniškoje bažnyčioje? Aš niekad nepasigedau tikėjimo. Reporterio darbas — atskleisti ir aprašyti. O aš per visą savo karjerą neužtikau nieko neišaiškinamo. Popiežius kurdavo savo pranašystes su pieštuku ir judamu dangteliu, o žmonės tikėjo juo. Ir kiekvienas regėjimas būdavo kaip nors sufabrikuotas. Tik mano prisiminimų sąraše nebuvo nei regėjimų, nei stebuklų.

Ėmiau be jokio ryšio sklaidyti savo prisiminimus tarytum albumo lapus; štai lapė, kurią aš pamačiau priešo raketos šviesoje ties Orpingtonu, atbėgusi iš rusvų tuščių plynių, ji tyliai sėlino prie paukštides; štai durtuvų persmeigtas malajiečio kūnas, kurį gurkų tautybės patrulis sunkvežimio kėbule atvežė į kalnakasių kaimelį Pahange — kol kitas malajietis dėjo lavonui pagalvę, aplink sustoję kinai kuliai isteriškai kikeno; štai balandis ant židinio viešbučio numeryje — rodos, ims ir nuskris; štai mano žmonos veidas prie lango, paskutinį kartą man grįžtant namo atsisveikinti. Mano mintys nuo jos prasidėdavo ir ja baigdavosi. Ji turėjo gauti mano laišką daugiau kaip prieš savaitę, bet telegramos, kurios aš ir nesitikėjau, nebuvo. Nors sakoma — jei prisiekusieji ilgai posėdžiauja, teisiamajam yra vilties. Jei dar kitą savaitę negausiu laiško, ar galėsiu tikėtis? Girdėjau, kaip kariškiai ir diplomatai užveda variklius; iškilmės baigtos iki kitų metų. Visi dūmė į Saigoną; artinosi komendanto valanda. Aš išėjau ieškoti Pailo.

Jis stovėjo nedideliame pavėsio plotelyje su karininku, o automobilio niekas ir neketino taisyti. Nežinia, ką juodu svarstė, bet pokalbis buvo jau baigtas ir jie stovėjo tylėdami, iš mandagumo dar nesiskirdami. Priėjau prie jų.

— Na, — pasakiau, — man jau reikia važiuoti. Vertėtų judėti ir jums, jei norite spėti iki komendanto valandos.

— Mechanikas taip ir neatėjo.

— Tuoj ateis, — pasakė karininkas. — Jis buvo procesijoje.

— Galite nakvoti čia, — pasakiau. — Bus specialios mišios — pamatysite, gana įdomu. Jos trunka tris valandas.

— Turiu grįžti.

— Jei nevažiuosite tuojau — negrįšite, — pasakiau. Ir nenoromis pridūriau: — Galiu jus pavėžėti, jei norite, o karininkas atsiųs jums automobilį į Saigoną rytoj.

— Nesirūpinkite dėl komendanto valandos kaodaistų teritorijoje, — didžiuodamasis tarė karininkas. — Bet už jos ribų... Iš tiesų aš atsiųsiu jums automobilį rytoj.

— Su nepaliestu išmetimo vamzdžiu, — pasakiau, o jis nusišypsojo guviai, mandagiai, kvalifikuotai — tikrai kariška šypsenos santrauka.

2

Kai mes pajudėjome, automobilių kolona buvo jau gerokai nutolusi nuo mūsų. Spaudžiau smarkiau bandydamas prisivyti; mes išvažiavome iš kaodaistų zonos į hoahaosistų, bet nematėme priekyje nė dulkelės. Vakare visas pasaulis atrodė plokščias ir tuščias.

Vietovė lyg ir netiko žabangoms, tačiau žmogus lengvai galėjo pasislėpti iki kaklo apsemtuose laukuose, keli žingsniai nuo kelio. Pailas krenkštelėjo — ženklas, kad prasidės intymus pokalbis.

— Tikiuosi, Fuong sveika, — pasakė jis.

— Rodos, ji niekad ir nesirgo.

Vienas stebėjimo bokštelis pranykdavo už mūsų, o kitas iškildavo priekyje — visai kaip svarstyklių lėkštės.

— Vakar sutikau jos seserį, ji vaikščiojo po krautuves.

— Tikriausiai kvietė jus užeiti? — paklausiau.

— Kvietė, žinoma.

— Ji ne taip lengvai praranda viltį.

— Viltį?

— Apvesdinti jus su Fuong.

— Ji pasakė, kad jūs išvykstate.

— Sklinda tokie gandai.

Pailas tarė:

— Jūs neapgausite manęs, Tomai, tiesa?

— Kaip neapgausiu?

— Prašiau perkelti mane kitur, — pasakė jis. — Bet nenoriu, kad ji netektų mūsų abiejų.

— Maniau, išbusite čia visą skirtą laiką.

Jis pasakė be jokio pasigailėjimo sau pačiam:

— Paaiškėjo, kad negalėsiu ištverti.

— Kada išvažiuojate?

— Nežinau. Žadėjo kaip nors sutvarkyti per pusmetį.

— O pusmetį ištversite?

— Privalau.

— Kokią priežastį nurodėte?

— Jūs pažįstate ekonomikos atašė... Džou... aš pasakiau jam... beveik visą tiesą.

— Jis tikriausiai laiko mane niekšu, kad neužleidžiu jums savo merginos.

— O ne, jis greičiau jūsų pusėje.

Variklis spjaudėsi ir springo, — jis tikriausiai spjaudėsi jau visą minutę, bet aš iš karto nepajutau, nes galvojau apie naivų Pailo klausimą: „Jūs neapgausite manęs?“ Šie žodžiai atėjo iš primityvaus mąstymo žmonių pasaulio, kur apie demokratiją ir garbę kalbama didžiąja raide, kaip parašyta senų antkapių plytose, kur kiekvienas žodis reiškia tau tą patį, ką ir tavo tėvui.

Aš pasakiau:

— Štai ir baigėsi.

— Benzinas?

— Buvo ganėtinai. Išvažiuodamas pripyliau pilną baką. Bet tie Taininio sukčiai nusiurbė sau. Reikėjo man patikrinti. Jie mėgsta taip daryti — palieka tik tiek, kad pakaktų išvažiuoti iš jų zonos.

— Ką darysime?

— Reikia pasiekti sargybos bokštelį. Tikėkimės, kad gausime iš jų.

Bet mums nesisekė. Automobilis sustojo per trisdešimt jardų nuo bokštelio. Priėjome prie jo, ir aš prancūziškai šūktelėjau sargybiniams, jog esame draugai ir kopiame į viršų. Neturėjau nė mažiausio noro, kad mane nušautų vietnamietis sargybinis. Atsakymo nebuvo, niekas nepažvelgė iš viršaus. Aš paklausiau Pailą:

— Turite ginklą?

— Niekad nesinešioju.

— Aš irgi.

Paskutinės saulėlydžio spalvos, žalsvos ir auksinės kaip ryžių stiebai, blėso kažkur už plokščios žemės krašto; pilko, vienspalvio dangaus fone sargybos bokštelis atrodė juodas kaip anglis. Komendanto valanda jau čia pat. Aš vėl šūktelėjau, bet niekas neatsiliepė.

— Neprisimenat, kiek bokštelių mes pravažiavome nuo paskutinio forto?

— Nepastebėjau.

— Ir aš ne.

Iki kito forto bus mažiausiai šeši kilometrai — valanda kelio pėsčiomis. Šūktelėjau trečią kartą, bet ir vėl tyla buvo vienintelis atsakymas.

Aš pasakiau:

— Atrodo, čia nieko nėra. Užlipsiu ir pasižiūrėsiu.

Geltona vėliava su raudonais ruožais, taip nublukusiais, kad jie atrodė oranžiniai, reiškė, jog mes jau ne hoahaosistų, o vietnamiečių armijos teritorijoje. Pailas paklausė:

— Kaip manote, ar atvažiuos koks nors automobilis, jei mes palauksime?

— Gal važiuos, o gal jie ateis pirmieji?

— Ar grįžti atgal ir uždegti šviesas? Bus ženklas.

— Gink Dieve, nereikia.

Buvo jau visai tamsu; aš suklupau ieškodamas kopėčių. Kažkas trakštelėjo po kojomis — man atrodė, kad garsas nukeliavo tolyn ryžių laukais. O kas jį išgirdo? Pailo jau beveik nemačiau — liko tik neryški dėmė kelio pakrašty. Tamsa šiuose kraštuose ateina staiga, ji nukrinta kaip akmuo.

Aš pasakiau:

— Stovėkite ten, kol pašauksiu.

Kažin, gal sargybinis užsitraukė kopėčias į viršų. Bet štai kopėčios — jomis gali užkopti ir priešas, nors jos yra taip pat ir vienintelis išsigelbėjimas sargybiniams. Aš ėmiau lipti.

Ne sykį esu skaitęs, ką galvoja baimės apimti žmonės: apie Dievą, apie šeimą, apie moterį. Ir labai gerbiu juos už tokį susivaldymą. Aš negalvojau apie nieką, net apie angą virš galvos; per tas sekundes lioviausi egzistavęs — buvau baimės sukaustytas. Viršuje susitrenkiau galvą, nes baimė neskaičiuoja žingsnių, negirdi ir nemato. Kai įkišau galvą pro molines grindis, niekas į mane nešovė, ir baimė išgaravo.

3

Ant grindų degė mažytė aliejinė lempelė; du vyrai, prigludę prie sienos, žiūrėjo į mane. Vienas turėjo automatą, kitas — šautuvą, bet buvo persigandę ne mažiau už mane. Jie atrodė lyg mokinukai; vietnamiečiai sensta staiga, panašiai kaip pas juos leidžiasi saulė — čia jie dar vaikai, čia jau seniai. Aš buvau patenkintas, kad mano odos spalva ir akių forma atstoja man pasą — dabar jie nešaus net iš baimės.

Atsistojau ant grindų ir ėmiau kalbėti; norėdamas nuraminti juos pasakiau, kad lauke mano automobilis, kad pritrūkau benzino. Gal jie turi bent kiek man parduoti... nors truputį. Bet apsidairęs pamačiau, jog vargu ką gausiu. Nedidelėje apvalioje patalpoje tebuvo dėžė su automato šoviniais, maža medinė lovelė ir kuprinės, pakabintos ant vinies. Stovėjo du katilėliai su ryžių likučiais ir medinėmis lazdelėmis — matyt, kareiviai valgė be didelio apetito.

— Nors lašelį, kad pakaktų mums iki kito forto, — paprašiau.

Vienas iš sėdinčiųjų — tas, kuris laikė šautuvą, papurtė galvą.

— Jeigu ne, mums teks pasilikti čia per naktį.

— C’est defendu33.

— Kas uždraudė?

— Jūs, civiliai.

— Niekas neprivers manęs sėdėti ant kelio, kad man gerklę perpjautų.

— Jūs prancūzas?

Kalbėjo tik vienas. Antrasis sėdėjo pakreipęs galvą, žiūrėdamas į plyšį sienoje. O matyti jie nieko negalėjo, tik vizitinės kortelės dydžio dangaus lopinėlį; atrodė, kad jis klausosi. Aš taip pat suklusau. Ir tylą sutrikdė garsai, kuriems sunku rasti pavadinimą — lyg sutraškėjo, sušnarėjo, girgžtelėjo, lyg kažkas sukosėjo ar sušnibždėjo. Paskui išgirdau Pailo balsą: matyt, jis stovėjo prie pat kopėčių, apačioje.

— Ar jūs gyvas ir sveikas, Tomai?

— Lipkite čionai, — šūktelėjau jam.

Jis ėmė kopti aukštyn, o tylusis kareivis pakėlė automatą — kažin ar suprato jis bent vieną mūsų ištartą žodį. Jo judesys buvo nevikrus ir nervingas. Supratau, kad jis iš baimės sustingęs. Aš šūktelėjau karininko tonu:

— Mesk šalin ginklą! — ir nusikeikiau prancūziškai tikėdamasis, kad jis supras.

Kareivis automatiškai pakluso. Pailas užlipo. Aš tariau:

— Mes pakviesti pabūti šiame bokšte iki ryto.

— Puiku, — tarė Pailas. Iš balso buvo aišku, kad jis sutrikęs. Tada paklausė: — Ar neprivalo vienas iš tų tipų stovėti sargyboje?

— Jie visai netrokšta, kad juos nušautų. Būtų gerai, jei turėtumėt ko nors stipresnio už citrinų sultis.

— Kitą kartą tikrai turėsiu, — pasakė Pailas.

— Ilga bus mums naktis.

Dabar, kai Pailas buvo čia, jokių garsų nebegirdėjau. Net abu kareiviai, rodos, lengviau atsikvėpė.

— Kas atsitiktų, jei vietnamiečiai juos pultų? — paklausė Pailas.

— Iššautų vieną šūvį ir pabėgtų. Apie tai jūs kiekvieną rytą skaitote Extreme Orient laikraštyje: „Praėjusią naktį vietnamiečiai laikinai buvo užėmę vieną fortą į pietvakarius nuo Saigono.“

— Liūdnos perspektyvos.

— Iki Saigono dar apie keturiasdešimt tokių bokštelių. O žmogus visada tikisi, kad klius ne jam, bet kaimynui.

— Praverstų dabar tie sumuštiniai, — pasakė Pailas. — Ir vis dėlto aš manau, jog vienas iš jų turėtų stovėti sargyboje.

— Bijo, kad jo nepaguldytų kulka.

Dabar, kai mes irgi susėdome ant grindų, vietnamiečiai aprimo. Aš net pajutau jiems užuojautą: nelengvas darbas tokiems nepatyrusiems sėdėti čia kiauras naktis, kai vietnamiečiai gali kiekvieną akimirką atsėlinti į kelią ryžių laukais. Pasakiau Pailui:

— Manote, jie žino, kad kovoja už demokratiją? Būtų čia Jorkas Hardingas, tai išaiškintų jiems.

— Jūs visada pašiepiate Jorką, — tarė Pailas.

— Aš pašiepiu visus, kurie gaišta daug laiko rašydami apie tai, ko nėra — apie abstrakčias sąvokas.

— Jam jos egzistuoja. Argi jūs nežinote jokių abstrakčių sąvokų? Pavyzdžiui, Dievas?

— Neturiu pagrindo tikėti Dievą. Jūs tikite?

— Taip. Aš unitorius.

— Kelis šimtus milijonų dievų žmonės tiki?

Jau vien Romos katalikas tiki visai skirtingus dievus, kai būna išsigandęs, laimingas ar alkanas.

— Galbūt, jei Dievas yra, jis toks didis, kad kiekvienas mato jį skirtingai.

— Kaip didysis Buda Bankoke, — pasakiau. — Iš karto niekaip negali apžvelgti jo viso. Bet jis nors sėdi ramiai.

— Jūs tyčia norite pasirodyti toks užsispyręs, — tarė Pailas. — Vis tiek jūs kuo nors turite tikėti. Žmogus negali gyventi niekuo netikėdamas.

— O, aš juk ne Berklio sekėjas. Aš tikiu, kad mano nugara remiasi į sieną. Tikiu, kad ten guli ginklas.

— Ne apie tai kalbėjau.

— Tikiu net savo rašiniais, o daugelis jūsų korespondentų ir tuo negali pasigirti.

— Norite cigaretės?

— Aš nerūkau nieko... išskyrus opiumą. Duokite kareiviams. Geriau susibičiuliaukime su jais.

Pailas pakilo, uždegė jiems cigaretes ir grįžo atgal. Aš pasakiau:

— Norėčiau, kad tos cigaretės turėtų simbolinę prasmę — kaip duona ir druska.

— Jūs nepasitikite jais?

— Joks prancūzų karininkas, — pasakiau, — nedrįstų pasilikti per naktį vienas su dviem nusigandusiais sargybiniais tokiame bokštelyje. Žinoma atsitikimų, kai visas junginys išduodavo savo karininkus. Kartais vietnamiečiams garsiakalbis padeda labiau negu prieštankinis pabūklas. Bet aš nekaltinu jų. Jie taip pat niekuo netiki. O jūs ir kiti į jus panašūs stengiatės kariauti padedami žmonių, kurie visai nesuinteresuoti karu.

— Jie nenori komunizmo.

— Jie nori, kad būtų užtektinai ryžių, — pasakiau. — Jie nenori, kad į juos šaudytų. Jie nori, kad nauja diena neatneštų naujų nelaimių. Jie nenori, kad baltaodžiai nurodinėtų, ko jie turi norėti.

— Jei prarasime Indokiniją...

— Žinau tą pasaką. Tada prarasime Siamą. Prarasime Malają. Prarasime Indoneziją. Ką reiškia „prarasime“? Jei aš tikėčiau jūsų Dievą ir pomirtinį gyvenimą, kirsčiausi iš savo rojaus arfos prieš jūsų auksinę karūną, kad po penketo šimtų metų gal nebus nei Niujorko, nei Londono, o šie žmonės vis augins ryžius šiuose laukuose, jie vis neš į turgų savo prekes, sukabintas ant ilgų karčių, jie dėvės tokias pat kepures smailiomis viršūnėmis. O berniūkščiai jodinės buivolais. Man patinka buivolai. Jie nekenčia mūsų kvapo — europiečių kvapo. Ir atsiminkite — buivolo požiūriu jūs taip pat europietis.

— Jie bus priversti tikėti tuo, ką jiems sako; niekas neleis jiems patiems galvoti.

— Galvoti — prabanga. Gal manote, kad valstietis savo molinėje trobelėje per naktis sėdi ir galvoja apie Dievą ir demokratiją?

— Jūs kalbate taip, tarytum šalyje būtų tik valstiečiai. O inteligentai? Ar jie galės būti laimingi?

— O ne, — pasakiau aš. — Mes įdiegėme jiems savo idėjas. Mes išmokėme juos pavojingų žaidimų, užtat dabar patys tūnome čia vildamiesi, jog niekas neperpjaus mums gerklių. O mes nusipelnėme, kad perpjautų. Norėčiau, kad jūsų bičiulis Jorkas būtų čia. Įdomu, kaip jam patiktų.

— Jorkas Hardingas labai drąsus vyras. Sakysim, Korėjoje...

— Bet kariuomenėj jis ten netarnavo, tiesa? Jis turėjo bilietą atgal. Su tokiu bilietu drąsa tampa dvasine gimnastika, panašiai kaip savęs plakimas vienuolynuose. Žiūrėsim, kiek aš ištversiu. O šitie vargšeliai negali sėsti į lėktuvą ir išskristi namo. — Ei, šūktelėjau jiems, — kaip jūsų vardai?

Maniau, kad sužinoję jų vardus galėsime pradėti bendrą pokalbį. Tačiau jie neatsakė, tik spoksojo į mus, čiulpdami cigarečių galelius.

— Jie mano, kad mes prancūzai, — pasakiau.

— Tas ir yra, — tarė Pailas. — Jūs turėtumėte eiti ne prieš Jorką, o prieš prancūzus. Prieš jų kolonializmą.

— Tie... izmai ir... kratijos! Duokite man faktų. Jei kaučiuko plantacijos savininkas muša savo darbininką aišku, aš esu prieš jį. Muša jis, žinoma, ne kolonijų ministro nurodymu. Prancūzijoje tikriausiai muštų savo žmoną. Pažinojau dvasininką, tokį neturtingą, kad neturėjo kitų kelnių, bet dirbo po penkiolika valandų per dieną, eidamas iš trobos į trobą per choleros epidemiją, valgė tik ryžius ir sūdytą žuvį, laikė mišias su senu puodeliu... ir medine lėkštele. Aš netikiu Dievo, bet vis dėlto esu už tokį dvasininką. Kodėl jūs tatai nevadinate kolonializmu?

— Tai yra kolonializmas. Jorkas sako, kad geri administratoriai labiausiai trukdo pakeisti blogą sistemą.

— Kad ir kaip būtų, prancūzai žūsta kasdien... ir tai nėra abstrakti sąvoka. Jie neapgaudinėja šių žmonių visokiais prasimanymais kaip jūsų politikai.... ir mūsų. Aš buvau Indijoje, Pailai, ir žinau, kiek žalos pridaro liberalai. Mes jau nebeturime liberalų partijos, bet liberalizmas užkrėtė visas kitas partijas. Visi mes arba liberalūs konservatoriai, arba liberalūs socialistai; ir visų mūsų sąžinė gryna. Jau geriau būti užkietėjusiu eksploatatorium ir kovoti dėl to, ką eksploatuoji, ir mirti už tai. Pažvelkite į Birmos istoriją. Mes ateiname ir įsiveržiame į kraštą; kai kurios vietinės gentys palaiko mus; mes nugalime; bet, kaip ir jūs, amerikiečiai, nelaikome savęs kolonizatoriais. O ne, mes sudarėme taikos sutartį su karalium, grąžinome jam jo provincijas, o savo sąjungininkus palikome nukryžiuoti ir sukapoti. Jie buvo nekalti. Jie manė, kad mes liksime. Bet mes buvome liberalai ir norėjome turėti gryną sąžinę.

— Tai buvo seniai.

— Tą pat mes padarysime čia. Sukurstysime juos, o paskui paliksime su trupučiu ginklų ir žaislų pramone.

— Žaislų pramone?

— O jūsų plastmasė?

— Ak, taip, suprantu.

— Nežinau, kam aš šneku apie politiką. Ji manęs nedomina, esu tik reporteris. Ir nesu engagė34.

— Tikrai? — paklausė Pailas.

— Kalbu, kad besiginčijant sutrumpėtų ši prakeikta naktis, ir tiek. Aš nepalaikau nei vienos, nei kitos pusės. Kad ir kas laimėtų, aš vis tiek liksiu reporteriu.

— Jeigu jie laimės, jums teks rašyti netiesą.

— Visada yra aplinkinis kelias, be to, aš nepastebėjau, kad mūsų laikraščiai labai vaikytųsi tiesos.

Regis, mes patys ir mūsų pokalbis suteikė kareiviams drąsos; gal jiems atrodė, jog balti balsai — o balsai irgi turi spalvą: geltoni dainuoja, juodi burbuliuoja, o mūsiški tiesiog kalba — darys įspūdį, kad mūsų čia daug, ir nubaidys vietnamiečius. Jie pasiėmė savo katiliukus ir vėl ėmė valgyti gramdydami ryžius lazdelėmis; pro katiliukų viršų jie įdėmiai stebėjo Pailą ir mane.

— Tai jūs manote, kad mes pralaimėjom?

— Ne tai svarbiausia, — atsakiau. — Aš nelabai noriu, kad jūs laimėtumėte. Norėčiau, kad šios dvi būtybės būtų laimingos — ir viskas. Norėčiau, kad jiems nereikėtų sėdėti tamsoje, naktį, ir drebėti iš baimės.

— Reikia kovoti už laisvę.

— Nemačiau, kad čia kur nors kovotų amerikiečiai. O kalbant apie laisvę — aš nežinau, ką tai reiškia. Pasiklauskite jų.

Šūktelėjau jiems prancūziškai:

— La libertė — qu ‘est-ce que c ‘est la libertė?35

Bet jie tik rijo ryžius, spoksojo į mus ir nieko nesakė.

Pailas tarė:

— Negi norite, kad visi žmonės būtų kaip nuo vieno kurpalio? Jūsų ginčas tik dėl ginčo. Jūs inteligentas. Jūs taip pat ginate žmogaus individualybę, kaip aš... arba Jorkas.

— Kodėl mes susidomėjome tuo tik dabar? — paklausiau. — Prieš keturiasdešimt metų niekas šitaip nekalbėdavo.

— Tada jai niekas negrėsė.

— Mūsų individualybėms negrėsė, o ne, bet kas rūpinosi individualybe žmogaus ryžių laukuose... ir kas dabar rūpinasi? Vienintelis, kuris elgiasi su juo kaip su žmogum, yra policijos komisaras. Jis pasėdi jo troboje, paklausia jo vardo, išklauso jo skundų; jis sugaišta visą valandą, mokydamas jį... nesvarbu ko, bet elgiasi su juo kaip su žmogum, kaip su vertybe. Ir nelįskite į Rytus su savo pliurpalais apie grėsmę individualybei. Jūs pamatysite, kad esate neteisūs... tai jie gina žmogaus individualybę, o jūs ginate eilinį 23987 numerį, globalinės strategijos vienetą.

— Jūs netikite ir puse to, ką šnekate, — sutrikęs pasakė Pailas.

— Trim ketvirtadaliais. Aš gyvenu čia seniai. Ir žinote, laimė, kad niekur nesikišu, nes yra tokių dalykų, kurie mane sugundytų veikti... nes čia, Rytuose... matote, man nepatinka jūsų Aikas. O patinka šitie du. Čia jų šalis. Kuri valanda? Mano laikrodis sustojo.

— Pusė devintos.

— Dar dešimt valandų, ir galėsime judėti.

— Darosi vėsu, — pasakė Pailas šiurptelėjęs. — To tai nelaukiau.

— Aplink vanduo. Automobilyje turiu antklodę. Jos pakaks.

— Nepavojinga eiti?

— Vietnamiečiams per anksti.

— Gal aš nueisiu?

— Aš labiau pratęs prie tamsos.

Kai atsistojau, abu kareiviai liovėsi valgę. Pasakiau jiems:

— Je reviens, tout de suite36.

Nuleidau kojas į angą, apgraibiau kopėčias ir nulipau žemyn. Keista, kaip nuramina žmogų pokalbis, ypač abstrakčiomis temomis — pačias keisčiausias aplinkybes jis padaro paprastesnes. Aš nebijojau; atrodė, lyg išėjau iš kambario ir tuoj grįšiu tęsti ginčo — sargybos bokštas tarytum buvo Katina gatvėje, Mąjestic bare ar kur nors prie Gordono aikštės.

Valandėlę pastovėjau šalia bokšto, kad akys priprastų prie tamsos. Švietė žvaigždės, bet mėnulio nebuvo. Mėnulis primena man lavoninę ir lemputės be gaubto šaltą šviesą ties marmurine lenta, o žvaigždžių šviesa visada gyva, nesustingusi; atrodo, kad kažkas stengiasi per šias platybes pasiųsti mums geros valios ženklą. Net ir patys žvaigždžių vardai draugiški: Venera — moteris, kurią mes mylime, Grįžulo Ratai — tai mūsų vaikystės ratukai, o Pietų Kryžius — tiems, kurie tiki, kaip mano žmona, — mėgstama giesmė ar vakarinė malda. Aš pasipurčiau visai kaip Pailas. Bet naktis buvo gana šilta, tik seklūs vandenys abiejose kelio pusėse šaldė orą. Žengiau automobilio link, ir vieną akimirką man pasirodė, kad jo nebėra. Neatsipeikėjau net ir tada, kai prisiminiau, kad jis riogso už trisdešimties jardų. Eidamas nenorom kūprinausi — man atrodė, kad taip būsiu mažiau pastebimas.

Norėdamas išimti antklodę turėjau atrakinti bagažinę; jos trinktelėjimas ir girgždesys tokioje tyloje išgąsdino mane. Buvau labai nepatenkintas, kad sukėliau tokį triukšmą naktį, kai visur, atrodė, pilna žmonių. Persimetęs antklodę per petį, uždariau bagažinę daug atsargiau, negu buvau ją pakėlęs, ir kaip tik tuo metu, kai užsitrenkė spyna, dangus Saigono pusėje blykstelėjo ugnim, ir keliu nudundėjo sprogimo aidas. Sutratėjo kulkosvaidis, o kai nutilo griausmas, aprimo ir jis. Aš pamaniau: „Kliuvo kažkam“, ir kažkur labai toli išgirdau balsus — žmonės rėkė iš skausmo ar baimės, o gal jie triumfavo. Nežinau kodėl, bet visą laiką maniau, jog mus puls iš užpakalio, nuo kelio, kuriuo buvome atvažiavę, ir tą akimirką man pasirodė neteisinga, kad vietnamiečiai yra ten, priekyje, tarp mūsų ir Saigono. Mes, nieko nenutuokdami, lyg ir traukėme tiesiai į pavojų, užuot bėgę nuo jo; o ir aš pats ėjau į tą pusę, atgal prie bokštelio. Ėjau, nes taip buvo mažiau triukšmo negu bėgant, bet mano kūnas buvo linkęs bėgti.

Apačioje, prie kopėčių, šūktelėjau Pailui:

— Čia aš, Fauleris.

(Net ir tuo metu neprisiverčiau pasivadinti vardu.) Viršuje vaizdas buvo pasikeitęs. Ryžių katiliukai vėl stovėjo ant grindų; vienas kareivis, atsirėmęs į sieną, laikė šautuvą rankose, neatitraukdamas akių nuo Pailo; o Pailas klūpojo ant grindų, atokiau nuo priešingos sienos, įbedęs akis į automatą, gulintį tarp jo ir antrojo sargybinio. Atrodė, kad Pailas sėlino prie automato, bet buvo sulaikytas. Antrasis sargybinis tiesė ranką į ginklą — jiedu nekovojo, net negrasino vienas kitam. Viskas buvo labai panašu į vaikų žaidimą, kur kiekvienas turi judėti taip, kad kitas nepastebėtų, o jei pastebės — reikia grįžti atgal ir pradėti iš naujo.

— Kas čia darosi? — paklausiau.

Abu sargybiniai sužiuro į mane, o Pailas šoktelėjo ir patraukė automatą į savo pusę.

— Ką jūs žaidžiate? — paklausiau.

— Nepasitikiu juo, — pasakė Pailas, — mus gali užpulti, o jis turi ginklą.

— Šaudėte kada nors iš automato?

— Ne.

— Puiku. Ir aš ne. Tikriausiai užtaisytas — mudu nemokėtume užtaisyti.

Sargybiniai nesipriešindami atidavė automatą. Vienas nuleido šautuvą ir padėjo jį ant kelių, o antrasis prisiglaudė prie sienos ir užsimerkė; jis tikėjo visai kaip vaikas, jog taip bus nematomas. Gal džiaugėsi, kad atsikratė bet kokios atsakomybės. Kažkur tolumoje vėl prabilo kulkosvaidis — trys papliūpos, ir vėl tyla. Antrasis sargybinis užsimerkė dar stipriau.

— Jie nežino, kad mes nemokam juo naudotis, — pasakė Pailas.

— Atrodytų, jie mūsų pusėje.

— O aš maniau, kad jūs jokiai pusei nepriklausote.

— Touche37, — pasakiau. Norėčiau, kad vietnamiečiai tą žinotų.

— Kas ten darosi lauke?

Ir aš pacitavau jam rytojaus dienos Extreme Orient laikraštį: „Sargybos fortą, esantį penkiasdešimt kilometrų nuo Saigono, puolė ir laikinai užėmė vietnamiečiai partizanai.“

— Kaip manote, gal laukuose saugiau?

— Ten baisiai drėgna.

— Jūs, atrodo, nesijaudinate, — pasakė Pailas.

— Aš stingstu iš baimės... bet viskas klojasi geriau, negu galėjo būti. Per naktį jie puola daugiausia tris fortus. Taigi mes turim jau daugiau galimybių.

— Kas čia?

Keliu į Saigono pusę ūžė sunki mašina. Priėjau prie šaudymo langelio ir pažvelgiau — pro šalį žlegėjo tankas.

— Patrulis, — pasakiau.

Bokštelis su pabūklu sukinėjosi tai į vieną, tai į kitą pusę. Norėjau šūktelėti jiems, bet kas iš to? Tanke nebuvo vietos dviem nereikalingiems civiliams. Žemė sudrebėjo, kai jie važiavo pro šalį, o paskui garsas nutyko. Aš pažiūrėjau į laikrodį — aštuonios valandos penkiasdešimt viena minutė — ir laukiau pasirengęs skaičiuoti, kai tik blykstelės šviesa. Panašiai pagal laiką, kuris trunka nuo žaibo iki perkūnijos, nustatomas atstumas. Maždaug po keturių minučių ėmė šaudyti. Man pasirodė, kad girdžiu ir prieštankinį pabūklą; paskui vėl stojo tyla.

— Kai jie grįš, — pasakė Pailas, — duosime ženklą, kad pavėžėtų mus iki stovyklos.

Nuo sprogimo suvirpėjo grindys.

— Jeigu grįš, — pasakiau. — Atrodo, kad sprogo mina.

Kai vėl pažvelgiau į laikrodį, buvo jau devynios valandos penkiolika minučių, o tankas negrįžo. Ir šūvių daugiau nebuvo girdėti. Atsisėdau šalia Pailo ir ištiesiau kojas.

— Verčiau bandykime užmigti, — pasakiau. — Daugiau nėra kas veikti.

— Nepatinka man tie sargybiniai, — tarė Pailas.

— Viskas bus gerai, kol pasirodys vietnamiečiai. Pasidėkite automatą po kojomis, kad būtų saugiau.

Užsimerkiau ir bandžiau įsivaizduoti, kad esu kur nors kitur... kad sėdžiu ketvirtosios klasės kupė — tokių būta Vokietijos geležinkeliuose prieš tai, kai Hitleris atėjo į valdžią — tomis jaunystės dienomis, kai visą naktį praleisdavau be jokios melancholijos, kai mano svajonės būdavo kupinos vilties, o ne baimės. Šitokiu metu Fuong visada taiso man vakarui pypkes. Įdomu, ar atėjo laiškas... bet aš neturėjau vilties, nes žinojau, kas bus parašyta, o kol laiško nėra, galima pasvajoti apie neįmanomus dalykus.

— Jūs nemiegate? — paklausė Pailas.

— Kaip manote, gal užtraukti kopėčias?

— Aš jau suprantu, kodėl jie neužtraukia. Kopėčios — vienintelė išeitis.

— Norėčiau, kad tankas grįžtų.

— Dabar jau negrįš.

Stengiausi tik retsykiais žiūrėti į laikrodį, bet tie tarpai niekad nebūdavo tokie ilgi, kaip man atrodydavo. Devynios keturiasdešimt, penkios po dešimtos, dvylika po dešimtos, dešimt trisdešimt dvi, dešimt keturiasdešimt viena.

— Nemiegate? — paklausiau Pailo.

— Ne.

— Apie ką galvojate?

Jis akimirką svyravo.

— Apie Fuong, — atsakė.

— Tikrai?

— Aš galvojau, ką ji dabar veikia.

— Galiu jums pasakyti. Ji nutarė, kad aš pasilikau nakvoti Taininyje — tai ne pirmas kartas. Ji dabar guli lovoje, užsidegusi smilkalą, gindamasi nuo moskitų, ir žiūrinėja senų Para Match numerių iliustracijas. Ji aistringai domisi karališkąja šeima, kaip daugelis prancūzų.

Jis liūdnai tarė:

— Kaip gera viską tiksliai apie ją žinoti.

O aš įsivaizdavau jo švelnias lyg šuns akis tamsoje. Jam geriau tiktų vardas Fidas38, o ne Oldenas.

— Tikrai nežinau... bet greičiausiai taip yra. Ir pavyduliauti labai negerai, jei nieko negali padaryti. Prieš vėją nepapūsi.

— Kartais aš nekenčiu tokių jūsų kalbų, Tomai. Žinote, ką ji man primena? Ji kaip šviežia gėlelė.

— Vargšė gėlelė, — pasakiau. — Aplink ją tiek daug piktžolių.

— Kur jūs ją sutikote?

— Ji šoko Grand Monde restorane.

— Šoko? — suriko Pailas taip, tarytum šis faktas būtų jį įskaudinęs.

— Nesijaudinkite, — pasakiau. — Tai labai padori profesija.

— Jūs turite baisiai daug patyrimo, Tomai.

— Aš turiu baisiai daug metų. Kai jūs būsite mano amžiaus...

— Man dar neteko turėti merginos, — pasakė jis, — tikra to žodžio prasme. Nebuvo to, ką galima pavadinti tikru patyrimu.

— Atrodo, kad jūsiškiai labai daug energijos prašvilpia.

— Aš niekam šito nepasakojau.

— Jūs jaunas. Ir gėdytis nėra ko.

— Fauleri, jūs turėjote daug moterų?

— Nežinau, ką reiškia daug. Tik keturios moterys buvo man brangios... arba aš joms. Kitos keturios dešimtys su viršum... pats nežinau, kam to reikėjo. Klaidingai suprasta higiena, klaidingai suprastos socialinės pareigos.

— Jūs manote — klaidingai?

— Norėčiau, kad grįžtų tos naktys. Aš vis dar myliu, Pailai, nors esu gerokai nusidėvėjęs. O, kiek būta išdidumo! Daug laiko turi praeiti, kol mes nustojame didžiuotis tuo, kad mūsų geidžia. Nors, Dievas žino, ko čia didžiuotis: juk, apsidairęs aplinkui, pamatai, kad ir kiti geidžiami.

— Ar jums neatrodo, kad aš ne visai normalus, Tomai?

— Ne, Pailai.

— Aš nesakau, kad man to nereikia, Tomai, kaip ir kiekvienam kitam. Ir aš nesu... kitoks.

— Nė vienam iš mūsų nereikia tiek daug, kiek mes sakome. Tik mes baisiai daug įsikalbame. Dabar aš žinau, kad man nereikia nieko... tik Fuong. Bet tuo įsitikini per ilgą laiką. Jei jos nebūtų, aš nebūčiau patyręs nė vienos nemigo nakties.

— Bet ji yra, — pasakė jis vos girdimu balsu.

— Žmogus pradeda be jokios tvarkos, o baigia kaip jo prosenis — ištikimybe vienai moteriai.

— Turbūt labai kvaila pradėti šitaip...

— Ne.

— Kinsio knygoje ne taip rašoma.

— Užtat ir nekvaila, kad ne taip.

— Žinote, Tomai, labai gera sėdėti čia ir kalbėtis su jumis. Ir atrodo, kad nebėra jokio pavojaus.

— Ir mums kartais taip atrodydavo per bombardavimą, kai stodavo tylos valandėlė. O paskui lėktuvai grįždavo.

— Jei kas paklaustų, kada patyrėte didžiausią seksualinį pasitenkinimą, ką atsakytumėte?

Atsakymą aš žinojau.

— Kartą, kai gulėjau lovoje anksti rytą žiūrėdamas į moterį raudonu chalatu, kuri šukavosi plaukus.

— O Džou sako, kad tuomet, kai gulėjo vienoje lovoje su kine ir negre.

— Ir aš taip būčiau sugalvojęs, kai man buvo dvidešimt metų.

— O Džou penkiasdešimt.

— Įdomu, kiek metų jam užrašė kariuomenėje pagal protinę brandą?

— Ar moteris raudonu chalatu buvo Fuong?

Ir kam jis šito paklausė.

— Ne, — atsakiau, — ta moteris buvo anksčiau. Kai aš palikau žmoną.

— O kas toliau?

— Ją taip pat palikau.

— Kodėl?

Tikrai, kodėl gi?

— Kai mylime, — pasakiau, — esame kvailiai. Aš labai bijojau netekti jos. Man ėmė rodytis, kad ji pasikeitė... Nežinau, ar tikrai taip buvo, bet nebegalėjau ilgiau pakęsti tų abejonių. Aš pasileidau į finišą, kaip leidžiasi bėgti į priešą bailys, kuris paskui gauna medalį. Norėjau nugalėti mirtį.

— Mirtį?

— Tai buvo panašu į mirtį. Paskui aš išvažiavau į Rytus.

— Ir suradote Fuong?

— Taip.

— Bet ar su Fuong jums ne taip pat buvo?

— Ne visai. Matote, anoji moteris mylėjo mane. Aš bijojau netekti meilės. O dabar bijau netekti tik Fuong.

Kam aš taip pasakiau? Pats nežinau. Jam visai nereikėjo, kad jį skatinčiau.

— Bet ji myli jus?

— Ne taip, kaip ana. Čionykščių prigimtis kitokia. Jūs pats įsitikinsite. Gal ir banalu vadinti jas vaikais, bet vienas jų bruožas tikrai vaikiškas. Jos myli jus už gerumą, rūpestį, už dovanas, kurias dovanojate joms... jos nekenčia jūsų už smūgius ar neteisybę. Jos nežino, kad galima įeiti į kambarį ir įsimylėti iš pirmo žvilgsnio. Pagyvenusiam žmogui, Pailai, labai ramu... Ji nepabėgs iš jūsų namų tol, kol tie namai bus laimingi.

Aš nenorėjau jo įskaudinti. Ir tik tada supratau, kad įskaudinau, kai jis, prislopinęs pyktį, tarė:

— Ji gali pasirinkti tą, kuris ja labiau rūpinsis ir bus jai dar geresnis.

— Galbūt.

— Ir jūs nebijote?

— Mažiau negu dėl anos.

— O jūs vis dėlto mylite ją?

— Ak taip, Pailai, taip. Bet tik vieną sykį gyvenime aš mylėjau kitaip.

— Nepaisant keturiasdešimties su viršum moterų, — įgėlė jis.

— Tikriausiai ši norma mažesnė negu Kinsio apskaičiuota. Žinote, Pailai, moterims nepatinka nekalti. Man kartais atrodo, kad ir vyrai nemėgsta nekaltų moterų, jei tik nėra iškrypę.

— Aš nesakiau, kad esu nekaltas, — tarė jis.

Visi mano pokalbiai su Pailu virsdavo kažkokiu grotesku. Gal dėl to, kad jis būdavo atviras ir nukrypdavo nuo įprastų pokalbio bėgių? Jis nemokėdavo apeiti aštrių klausimų.

— Jūs galite turėti šimtą moterų ir vis būti nekaltas, Pailai. Dauguma jūsų kareivių, kuriuos pakorė už prievartavimą per karą, buvo nekalti. Europoje tokių nėra labai daug. Viena laimė. Jie pridaro daugybę žalos.

— Nesuprantu jūsų, Tomai.

— Neverta aiškinti. Įgriso man šita tema. Jau sulaukiau amžiaus, kai seksas nebe tokia didelė problema kaip senatvė ir mirtis. Nubudęs aš galvoju apie tuos dalykus, o ne apie moters kūną. Tiesiog nenoriu likti vienas senatvėje. Ir viskas. Aš nežinočiau, apie ką galvoti per dienas. Jau geriau laikyčiau savo kambaryje moterį... net ir nemylimą. Bet jeigu Fuong paliktų mane, ar turėčiau jėgų rasti kitą?

— Jeigu ji tik tiek jums tereiškia...

— Tik tiek, Pailai? Palaukite, kol jums pasidarys baisu gyventi paskutinius dešimt metų vienam be draugo, kai jūsų lauks tik ligoninė. Tada pulsite ir šen, ir ten, jūs pabėgsite net nuo tos moters raudonu chalatu, kad tik rastumėte ką nors — žmogų, kuris pasiliks drauge iki galo.

— Kodėl tad negrįžtate pas žmoną?

— Nelengva gyventi su žmogum, kurį nuskriaudei.

Nuaidėjo ilga automato papliūpa... ne toliau kaip už mylios. Gal nervingas sargybinis šaudė į šešėlius, o gal prasidėjo nauja ataka. Aš norėjau, kad tai būtų ataka — mums liktų daugiau galimybių.

— Jūs bijote, Tomai?

— Žinoma, bijau. Visa širdim bijau. Bet protu suvokiu, kad geriausia mirti šitaip. Dėl to ir atvažiavau į Rytus. Mirtis čia visą laiką greta.

Pažvelgiau į laikrodį. Buvo vienuolikta valanda. Dar aštuonios valandos, ir mes galėsime pailsėti. Aš pasakiau:

— Šnekėjome apie viską pasaulyje, išskyrus Dievą. Gal geriau paliksime jį priešaušrio valandoms?

— Jūs netikite Dievo, tiesa?

— Netikiu.

— Man viskas atrodytų beprasmiška be jo.

— O man viskas atrodo beprasmiška su juo.

— Kartą skaičiau knygą...

Taip ir nesužinojau, kokią knygą Pailas skaitė. (Tikriausiai tai nebuvo Jorkas Hardingas ar Šekspyras, ar šiuolaikinės poezijos antologija, ar „Vedybų fiziologija“ — galbūt „Gyvenimo triumfas“.) Čia pat, mūsų bokšte, pasigirdo balsas, jis sklido iš šešėlio ties kopėčių anga — kurtus ruporo balsas, kažką sakantis vietnamietiškai.

— Dabar mūsų eilė, — pasakiau.

Abu sargybiniai sukluso; išsižioję jie žiūrėjo į šaudymo angą.

— Kas čia? — paklausė Pailas.

Nueiti prie angos reiškė peržengti tą balsą. Aš pažvelgiau į lauką; nieko nebuvo matyti — negalėjau įžiūrėti net kelio, — o kai atsisukau į kambarį, pamačiau atkreiptą šautuvą neaišku tik į ką — į mane ar į angą. Kai žengiau pasieniu, šautuvas sujudėjo, stabtelėjo ir visą laiką taikė į mane; o balsas vis kartojo tuos pačius žodžius. Aš atsisėdau, ir šautuvas nusileido.

— Ką jis sako? — paklausė Pailas.

— Nežinau. Tikriausiai surado automobilį ir liepia tiems vyrukams išduoti mus ar panašiai. Patariu paimti automatą kol jie nenusprendė, ką daryti toliau.

— Jis šaus.

— Jis dar nenutarė. O kai nutars — būtinai šaus.

Pailas pajudino koją ir šautuvas vėl pakilo.

— Aš eisiu pasieniu, — tariau. — Kai jis nukreips akis, taikykite automatu į jį.

Kai atsistojau, balsas nutilo; net sudrebėjau nuo tos tylos. Pailas rūsčiai įsakė:

— Mesk šautuvą!

Vos tik pagalvojau, ar automatas užtaisytas, — anksčiau nesusipratau patikrinti, — kareivis numetė šautuvą.

Aš perėjau kambarį ir pakėliau jį. Paskui vėl prabilo tas pats balsas — man atrodė, kad nepasikeitęs nė vienas skiemuo. Matyt, jie leido įrašą Galvojau apie tai, kada baigsis ultimatumo laikas.

— O kas toliau? — paklausė Pailas tarytum mokinys, stebintis bandymą laboratorijoje; atrodė, kad jo asmeniškai niekas neliečia.

— Gal šaus iš pabūklo, o gal pasirodys vietnamietis.

Pailas apžiūrėjo savo automatą.

— Atrodo, kad čia nieko sudėtingo nėra, — tarė jis. — Gal paleisti salvę?

— Ne, tegu jie pagalvoja. Jiems geriau užimti fortą be ugnies, o mes laimėsime laiko. Mums reikėtų kuo greičiau nešdintis.

— Gal jie laukia apačioje?

— Gali būti.

Du vyrai stebėjo mus — aš rašau „vyrai“, bet vargu ar jiems buvo iš viso keturiasdešimt metų per abu.

— O šitie? — paklausė Pailas. Ir pridūrė su pritrenkiamu tiesumu: — Gal nušauti juos?

Matyt Jis norėjo išbandyti automatą.

— Jie nieko mums nepadarė.

— Bet norėjo mus išduoti.

— O kodėl ne? — pasakiau. — Ko mes čia lendame? Čia jų šalis. Aš išėmiau šovinius ir padėjau šautuvą ant žemės.

— Nejau ketinate jį palikti? — paklausė Pailas.

— Aš per senas, kad bėgčiau su šautuvu. Ir šitas karas ne mano. Eime.

Karas buvo ne mano, ir aš norėjau, kad jie ten, tamsoje, tai irgi žinotų. Užpūčiau aliejinę lempelę ir nuleidau kojas į liuką, ieškodamas kopėčių. Girdėjau, kaip sargybiniai lyg kokie giesmininkai šnibžda kažką vienas kitam savo daininga kalba.

— Dumkite tiesiog, — pasakiau Pailui. — Į ryžių laukus. Nepamirškite, kad ten vanduo... nežinau, ar gilu. Pasirengęs?

— Taip.

— Ačiū už kompaniją.

— Jums taip pat, — atsakė Pailas.

Girdėjau, kaip už mūsų juda sargybiniai. Pagalvojau, ar jie turi peilius. Balsas per garsiakalbį dabar prašneko įsakmiai, lyg siūlydamas paskutinę galimybę. Apačioje kažkas tykiai subruzdėjo, bet galėjo būti ir žiurkė. Aš nesiryžau pajudėti.

— Dieve, kad būtų ko atsigerti, — sušnibždėjau.

— Eime.

Kažkas lipo kopėčiomis aukštyn; aš nieko negirdėjau, bet kopėčios virpėjo po mano kojomis.

— Ko jūs laukiate? — paklausė Pailas.

O aš nežinia kodėl nusprendžiau, kad kažkas tyko manęs tyloje. Tik žmogus gali laipioti kopėčiomis, bet nemaniau, kad tas žmogus panašus į mane — atrodė, tarsi žudyti sėlintų žvėris, sėlintų tylutėliai ir be gailesčio; žiaurus, kaip ir dera kitos prigimties padarui. Kopėčios nesiliovė virpėjusios, ir man atrodė, kad žemai matau žibančias to padaro akis. Staiga, nebegalėdamas daugiau ištverti, šokau žemyn ir nieko apačioje neradau, tik klampi žemė sugriebė mano kojas tvirtai kaip žmogaus ranka. Girdėjau Pailą lipant kopėčiomis; tada supratau, kad buvau apkvaitęs iš baimės ir nesuvokiau, jog pats drebinu kopėčias. O dar laikiau save tvirtu žmogum, nepasiduodančiu vaizduotei, koks ir turėtų būti tikras stebėtojas ir reporteris. Aš atsistojau ir vėl vos nepargriuvau iš skausmo. Vilkdamas koją, leidausi į laukus girdėdamas, kad Pailas bėga paskui mane. Netrukus sviedinys trenkė į bokštą, ir aš vėl parpuoliau kniūbsčias.

4

— Jūs sužeistas? — paklausė Pailas.

— Kažkas užgavo koją. Nieko rimta.

— Eime, — ragino Pailas.

Aš tik todėl galėjau įžiūrėti jį, kad jis buvo visas apibertas baltomis dulkelėmis. Paskui jis išnyko tarytum vaizdas ekrane, kai užgęsta projekcinio aparato lempos ir veikia tik garso juostelė. Atsargiai atsiklaupiau ant sveikojo kelio ir bandžiau stotis neperkeldamas savo svorio ant sumušto kairiosios kojos gurnelio, bet skausmas užgniaužė kvapą, ir vėl sukniubau. Skaudėjo jau ne gurnelį; kažkas atsitiko kairiajai kojai. Nebesijaudinau — skausmas užgožė baimę. Gulėjau labai ramiai ant žemės tikėdamas, kad skausmas aprims: net sulaikiau kvapą, lyg man būtų gėlę dantį. Negalvojau apie vietnamiečius, kurie tuojau ims raustis bokštelio griuvėsiuose; į jį pataikė dar vienas sviedinys — užimdami vietovę, jie norėjo būti visai tikri. Kai skausmas atslūgo, pamaniau, kad labai brangiai kainuoja užmušti kelis žmones... užmušti arklį kainuotų daug pigiau. Matyt, sąmonė man kiek aptemo, nes vis atrodė, kad užklydau į odlupio, kuris buvo mano vaikystės siaubas mažame gimtajame miestelyje, kiemą. Mes, vaikai, įsivaizduodavome, kad girdime išgąsdintų arklių žvengimą ir specialaus revolverio šūvius.

Po kiek laiko skausmas vėl suėmė, nors ir gulėjau visai ramiai, sulaikęs kvapą; tai man atrodė labai svarbu. Aš visai blaiviai samprotavau, ar verta šliaužti į laukus. Gal vietnamiečiai neturės laiko toli ieškoti. Turėtų būti išsiųstas kitas patrulis, kuris stengsis susisiekti su pirmojo tanko ekipažu. Bet skausmo bijojau labiau negu partizanų, todėl gulėjau ramiai. Pailo visai negirdėjau, matyt, jis jau buvo laukuose. O paskui išgirdau verksmą. Jis sklido iš bokšto pusės, tiksliau, iš tos vietos, kur stūksojo bokštas. Tai nebuvo vyro verksmas; taip verkia vaikas, kuris bijo tamsos, bet bijo ir garsiai surikti. Turbūt verkė vienas iš tų vaikinų — verkė savo nukauto draugo. Reikia tikėtis, kad vietnamiečiai neperpjaus jam gerklės. Negalima kariauti su vaikais. Aš prisiminiau mažą susirietusį kūnelį duobėje. Užsimerkiau — taip mažiau skaudėjo — ir laukiau. Kažkas šūktelėjo, bet nesupratau ką. Ir pajutau, kad tamsoje ir vienumoje, jei neskaudės koja, galėsiu net užmigti.

Paskui išgirdau Pailą šnibždant:

— Tomai, Tomai...

Jis jau mokėjo tyliai sėlinti; aš visai negirdėjau jo žingsnių.

— Eikit sau, — sušnibždėjau.

Bet jis surado mane ir atsigulė šalia.

— Ko jūs neinate? Jūs sužeistas?

— Koja. Matyt, lūžo.

— Kulka?

— Ne, ne. Rąstas. Ar akmuo. Kažkas nuo bokšto. Kraujas nebėga.

— Turite pasistengti.

— Eikit sau, Pailai. Aš nenoriu, per daug skauda.

— Katrą koją?

— Kairę.

Jis prišliaužė iš kitos pusės ir permetė mano ranką per savo petį. Norėjosi verkšlenti kaip vaikinukui iš bokšto, o paskui supykau, bet pyktį sunku buvo išlieti pašnibždomis.

— Eikit velniop, Pailai, palikite mane. Aš noriu čia pasilikti.

— Negalima.

Jis vilko mane ant peties, o skausmas buvo nepakeliamas.

— Nevaidinkite baisaus didvyrio. Aš nenoriu eiti.

— Jūs turite man padėti, — pasakė jis, — o jei ne — pagaus mus abu.

— Jūs...

— Tylėkite, nes jie išgirs.

Aš verkiau iš apmaudo — kitaip nepasakysi. Pakibau ant jo, o kairioji koja tabalavo; mes buvome panašūs į nerangią bėgikų porą, lenktyniaujančią trimis kojomis, ir pabėgti nebūtų pasisekę, jei tą akimirką automatas nebūtų pradėjęs papliūpomis šaudyti kažkur toliau ant kelio, ties kitu bokštu; gal į mūsų pusę veržėsi patrulis, o gal jie norėjo baigti, ką sumanę, sugriaudami trečiąjį bokštelį. Šūviai užslopino mūsų lėto ir nevikraus bėgimo garsus.

Nežinau, ar visą laiką turėjau sąmonę, manau, kad paskutinius dvidešimt jardų Pailas mane nešte nešė. Jis pasakė:

— Atsargiai. Brendam į vandenį.

Sausi ryžių stiebai šlamėjo aplink, purvas žliugsėjo, jo buvo vis daugiau. Kai Pailas sustojo, vanduo apsėmė mus iki pusiaujo. Jo alsavimas buvo sunkus, trūkčiojamas, todėl labai priminė varlės kurkimą.

— Atleiskite man, — tariau.

— Aš negalėjau jūsų palikti, — atsakė Pailas.

Iš pradžių jutau palengvėjimą: vanduo ir purvas laikė mano koją švelniai, tvirtai kaip tvarstis, bet netrukus ėmėme kalenti dantimis iš šalčio. Man parūpo, ar jau po vidurnakčio; jei vietnamiečiai mūsų neras, teks sėdėti čia kokias šešias valandas.

— Ar galite pastovėti neatsirėmęs į mane? — paprašė Pailas. — Tik akimirką.

Mane vėl suėmė kvailas pyktis, ir vienintelis jo pateisinimas buvo skausmas. Aš visai neprašiau, kad mane kas gelbėtų ar kad mirtis būtų atitolinama taip skausmingai. Su didžiausiu ilgesiu galvojau apie savo guolį ant tvirtos sausos žemės. Stovėjau kaip garnys ant vienos kojos, stengdamasis neužgulti Pailo visu savo svoriu, o kai tik krustelėdavau, ryžių stiebeliai kuteno, badė mane ir čežėjo.

— Išgelbėjote man gyvybę tenai, — pradėjau aš, o Pailas krenkštelėjo ruošdamasis įprastiniam atsakymui, — kad numirčiau čia. O man labiau patinka sausa žemė.

— Verčiau nekalbėkite, — pasakė Pailas kaip kokiam ligoniui. — Reikia taupyti jėgas.

— Ir kas, velniai rautų, jus prašė gelbėti man gyvybę? Aš atvažiavau į Rytus, kad gaučiau čia galą. Tas prakeiktas jūsų įžūlumas...

Aš susverdėjau tame purvyne, ir Pailas permetė mano ranką sau per pečius.

— Neįsitempkite, — pasakė jis.

— Prisižiūrėjote filmų apie karą. Mes ne jūreiviai, medalio mums už tai niekas neduos.

— Tšš...

Pasigirdo žingsniai, kažkas ėjo lauko pakraščiu; automatas kelyje liovėsi šaudęs, ir neliko jokių kitų garsų — tik žingsniai ir lengvutis ryžių šnarėjimas mums alsuojant. Paskui žingsniuojantysis sustojo; atrodė, kad jis yra tik per kambario ilgį nuo mūsų. Jaučiau, kad Pailo ranka spaudžia mano sveikąją pusę palengva žemyn; abu sutūpėme į dumblą iš lėto, kad kuo mažiausiai sujudintume ryžius. Priklaupęs ant vieno kelio, atvertęs galvą, vos galėjau išlaikyti burną virš vandens. Koją vėl ėmė skaudėti, ir aš pamaniau, kad paskęsiu, jei tik nualpsiu... nors visada nekenčiau ir bijojau net minties, kad galiu paskęsti. Kodėl žmogus negali pasirinkti sau mirties? Dabar nebuvo nė garso; galbūt už dvidešimties pėdų jie laukė sujudant, kostelint ar čiaudint. „O Dieve, — pamaniau, — juk man norisi čiaudėti“. Jei jis būtų palikęs mane vieną, būčiau atsakingas tik už savo gyvybę... o ne už jo... bet jis norėjo gyventi. Suspaudžiau laisvosios rankos pirštais viršutinę lūpą — šitaip mes darydavome žaisdami slėpynių, kai buvome vaikai; tačiau čiaudulys kaupėsi ketindamasis pratrūkti, o anie, tamsoje, tylėdami laukė, kol aš sučiaudėsiu. Jau čiaudėsiu, jau, jau...

Tačiau tą akimirką, kai sučiaudėjau, vietnamiečiai ėmė šaudyti iš automatų, leisdami ugnies juostas pro ryžių stiebus; aštrus kalenimas priminė mašiną, gręžiančią skyles pliene. Aš įkvėpiau oro ir pasinėriau — žmogus taip elgiasi instinktyviai, lyg norėdamas atitolinti ilgai lauktą momentą, koketuodamas su mirtimi, tarytum moteris, kuri nori atsiduoti meilužiui. Šūviai nukirto ryžių stiebus virš mūsų galvų; audra praėjo. Tą akimirką mes drauge iškišome galvas įkvėpti oro ir išgirdome žingsnius, tolstančius į bokšto pusę.

— Mums pasisekė, — tarė Pailas, o aš, nepaisydamas skausmo, pamaniau, kas gi mums pasisekė: man senatvė, redaktoriaus kėdė, vienatvė; na, o jis... dabar aišku, kad jis džiaugėsi per anksti. Ir mes toliau laukėme šaltame vandenyje. Kelyje į Taininį plykstelėjo laužas; jis degė linksmai kaip koks fejerverkas.

— Mano automobilis, — pasakiau.

Pailas tarė:

— Kiaulystė, Tomai. Negaliu žiūrėti, kaip gadinami geri daiktai.

— Matyt, bake pakako benzino mašinai padegti. Ar jums taip šalta, kaip man, Pailai?

— Šalčiau negali būti.

— Galėtume išlįsti ir atsigulti ant kelio.

— Tegu praeina dar koks pusvalandis.

— Jums sunku mane laikyti.

— Išlaikysiu, aš jaunas.

Jis ištarė tuos žodžius juokaudamas, bet jie nukrėtė mane šalčiu kaip tasai dumblas. Jau ketinau atsiprašyti už viską, ką skausmas man padiktavo, bet dabar jis vėl išsiveržė.

— Tiesa, jūs jaunas. Jūs galite ir palaukti!

— Nesuprantu jūsų, Tomai.

Mes buvome praleidę drauge ne vieną vakarą, bet jis lygiai taip pat nesuprasdavo mano kalbos, kaip ir prancūzų.

— Reikėjo geriau palikti mane.

— Aš negalėčiau pažiūrėti Fuong į akis, — tarė jis, o jos vardas nuskambėjo kaip iššūkis.

Iššūkį aš priėmiau.

— Vadinasi, jūs padarėt tai dėl jos? — paklausiau.

Mano pavydas buvo itin absurdiškas ir žeminantis dėl to, kad išreikšti jį tegalėjau tyliausiu šnibždesiu... jis buvo be intonacijos, o pavydas mėgsta pozą.

— Manote sužavėti ją savo žygdarbiais. Kaip jūs klystate. Jei aš žūčiau, ji atitektų jums.

— Aš visai ne taip maniau, — pasakė Pailas. — Kai žmogus myli, jis nori būti doras, ir tiek.

Tai tiesa, maniau aš, bet ne taip, kaip jis naiviai įsivaizduoja. Mylėti — tai matyti save kito žmogaus akimis, tai mylėti melagingą ir pagražintą savo paties paveikslą. Mylėdami mes nepajėgiame būti garbingi, o koks nors drąsus žygis tėra vaidmuo, suvaidintas dviem žiūrovams. Gal aš jau nebemylėjau, bet dar prisiminiau, kaip tai būna.

— Jumis dėtas, būčiau palikęs, — pasakiau.

— O ne, nebūtumėte, Tomai, — atrėmė jis. Ir pridūrė tiesiog nepakenčiamai pasitikėdamas savimi: — Aš pažįstu jus geriau negu jūs pats.

Supykęs bandžiau pasitraukti nuo jo ir pats išsilaikyti, bet skausmas nusmelkė kaukdamas kaip traukinys tunelyje, ir aš, grimzdamas į vandenį, dar smarkiau atsirėmiau į jį. Pailas apkabino mane abiem rankom ir laikė, o paskui žingsnis po žingsnio ėmė vilkti į krantą, į pakelę. Kai jis ištraukė mane ir paguldė visu ilgiu negiliame dumble lauko pakrašty, kai skausmas atslūgo, kai atsimerkiau ir ėmiau laisvai kvėpuoti, pamačiau tik vingrų žvaigždynų raštą — svetimą raštą, kurio negalėjau perskaityti; tai nebuvo tėviškės žvaigždės. Pailo veidas sušmėžavo virš manęs, užstodamas žvaigždes.

— Eisiu keliu, Tomai, ieškoti patrulio.

— Nekvailiokite, — pasakiau. — Jie nušaus jus nė nepaklausę, kas jūs... jeigu prieš tai jūsų nepačiups vietnamiečiai.

— Tai vienintelė išeitis. Jūs neišgulėsite vandenyje šešių valandų.

— Tada paguldykite mane ant kelio.

— Turbūt nepalikti jums automato? — dvejodamas paklausė jis.

— Žinoma, ne. Jeigu jau jūs pasiryžote būti didvyriu, tai eikite iš lėto lauku.

— Tada nespėsiu duoti ženklo pravažiuojančiam patruliui.

— Jūs juk nemokate prancūziškai.

— Aš šūktelėsiu: „Je suis Frongeais“39. Nesijaudinkite, Tomai. Būsiu labai atsargus.

Nespėjau nieko pasakyti, o jis jau nutolo tiek, kad nebūtų išgirdęs mano šnibždesio — jis ėjo tyliai, kaip buvo išmokęs, nuolat stabtelėdamas. Mačiau jį degančio automobilio šviesoje, bet niekas nešovė; jis praėjo pro liepsnas, o jo žingsniai dingo tyloje. Ak taip, jis buvo toks pat atsargus kaip plaukdamas upe į Fat Djemą, atsargus kaip vaikiškos nuotykių knygos herojus, jis didžiavosi savo atsargumu lyg skauto ženkleliu, visai nesuvokdamas, koks absurdiškas ir neįtikimas jo nuotykis.

Aš gulėjau ir klausiau, ar neišgirsiu vietnamiečių arba legiono patrulių šūvio, bet šūvio nebuvo — truks kokia valanda ar daugiau, kol jis prieis bokštą, jei apskritai prieis. Pakreipiau galvą taip, kad galėčiau pamatyti mūsų bokšto liekanas — krūvą molio, bambuko, atramų. Automobilio liepsnai gęstant atrodė, kad ir toji krūva vis mažėja. Skausmas praėjo, ir man buvo taip ramu — tarsi būčiau pasirašęs paliaubas su nervais, — kad aš panorau dainuoti. Pamaniau, kaip keista, kad mano profesijos žmogus visą šią naktį aprašytų keliom eilutėm... visai paprasta naktis, tik aš vienas svetimas joje. Paskui vėl išgirdau tylų verksmą iš ten, kur anksčiau buvo bokštas. Matyt, vienas sargybinių tebėra gyvas.

„Vargšelis, — maniau, — jei mes nebūtume įstrigę prie jo forto, jis būtų pasidavęs, kaip pasiduoda jie visi, arba pabėgęs su pirmaisiais garsiakalbio žodžiais. Bet ten buvome mes — du baltieji, — mes turėjome automatą, todėl jie nedrįso pajudėti. Kai mes išėjome, buvo jau vėlu“. Aš kaltas dėl balso, verkiančio ten, tamsoje. Didžiavausi savo asmeniška nuomone, savo nesikišimu į šį karą; bet žaizdas padariau aš, tarsi būčiau šaudęs iš automato, kaip ketino Pailas.

Pabandžiau užsiropšti ant kelio. Norėjau būti kartu su juo. Nieko daugiau negalėjau, tik pasidalyti skausmu. Bet mano paties skausmas sulaikė mane. Daugiau neišgirdau jo. Gulėjau ramiai ir jutau tik savo paties skausmą, kuris pulsavo tarytum milžiniška širdis, užimdamas man kvapą; aš meldžiau Dievą, kurio netikėjau: „Leisk man mirti arba nualpti. Leisk man mirti arba nualpti“. O paskui, regis, išties nualpau ir nieko nejutau, kol susapnavau, kad mano akių vokai užšalo, o kažkas spraudžia tarp jų kaltelį, norėdamas juos išskirti. Norėjau įspėti, kad nepažeistų man akių, bet negalėjau kalbėti, o kaltas skverbėsi vis giliau, ir man į akis pašvietė žiburys.

— Pasisekė, Tomai, — tarė Pailas.

Tiek dar prisimenu, bet neprisimenu, ką Pailas vėliau pasakojo kitiems: kaip aš vis rodžiau ranka į kitą pusę ir sakiau, kad bokšte yra žmogus, kurį reikia surasti. Vargu ar galėjau būti toks sentimentalus, kaip nupasakojo Pailas. Pažįstu save, žinau savo savimeilės gelmes. Negaliu ramiai jaustis (o ramybė yra mano didžiausias troškimas), jei kas nors kenčia, o aš tai matau, girdžiu ar jaučiu. Naivuoliai klysta laikydami šį jausmą nesavanaudišku, o aš tik paaukoju mažutį gėrį (šiuo atveju truputį uždelsiu savo žaizdos gydymą) daug didesnio gėrio — dvasios ramybės dėlei, kad galėčiau galvoti tik apie save.

Žmonės grįžo atgal ir pasakė, kad vaikinas negyvas; aš buvau laimingas, net nepajutau didelio skausmo, kai adata su morfijum įsmigo man į koją.