Antras skyrius

1

Neįprasta buvo grįžti į Saigoną niekieno nelaukiamam. Aerodrome panorau važiuoti automobiliu kur nors kitur, tik ne į Katina gatvę. Aš galvojau: „Ar skausmas bent kiek mažesnis negu buvo išvykstant?“ Ir stengiausi įtikinti save, kad tikrai taip. Užlipęs į savo laiptų aikštelę, pamačiau atviras duris, ir neprotinga viltis užėmė man kvapą. Labai lėtai žengiau prie durų. Kol dar nepriėjau jų, galėjau viltis. Išgirdau braškant kėdę, o prie durų pamačiau batus, bet ne moteriškus. Aš greit įžengiau vidun ir nuo kėdės, ant kurios paprastai sėdėdavo Fuong, nerangiai pakilo Pailas. Jis tarė:

— Sveiki, Tomai.

— Sveiki, Pailai. Kaip jūs įėjote?

— Sutikau Domingesą. Nešė jums paštą. Paprašiau, kad leistų man pasilikti.

— Ar Fuong ką nors pamiršo?

— O ne, bet Džou sakė, kad jūs buvote pasiuntinybėje. Pamaniau, jog lengviausia pasikalbėti čia.

— Apie ką?

Jis skėstelėjo rankomis lyg vaikas, kuriam tenka kalbėti mokyklos iškilmėse ir kuris neranda rimtų žodžių.

— Buvote išvažiavęs?

— Taip. O jūs?

— O, aš daug kur buvau.

— Vis dar žaidžiate su plastmase?

Jis šyptelėjo nelaimingu šypsniu. Ir tarė:

— Jūsų laiškai štai ten.

Iš pirmo žvilgsnio pamačiau, kad nėra nieko, kas dabar mane sudomintų: vienas laiškas iš mano laikraščio Londone, keliuose, atrodo, buvo sąskaitos, dar vienas iš banko. Aš paklausiau:

— Kaip laikosi Fuong?

Jo veidas bematant nušvito kaip tas elektrinis žaislelis, reaguojantis į atitinkamą garsą.

— Ak, puikiai, — tarė jis, o paskui prikando lūpą, tarytum būtų per daug prasitaręs.

— Sėskite, Pailai, — pasakiau. — Atleiskite, aš peržvelgsiu šį laišką. Jis iš mano redakcijos.

Atplėšiau voką. Kaip ne laiku kartais įvyksta netikėti dalykai. Redaktorius rašė, kad atsižvelgia į gautą mano laišką ir, turėdamas galvoje painią padėtį Indokinijoje po generolo de Latro mirties ir pasitraukimo iš Hoabinio, pritaria mano pasiūlymui. Jis laikinai paskyrė kitą užsienio reikalų skyriaus vedėją ir mielai sutinka, kad likčiau Indokinijoje dar bent metus. „O tą vietą visada laikysime jums“, — tvirtino jis, ničnieko nenutuokdamas. Jis tikėjo, kad man labai rūpi tarnyba, rūpi laikraštis.

Atsisėdau priešais Pailą ir dar sykį perskaičiau laišką, kuris atėjo per vėlai. Akimirką pajutau kažkokį džiugesį — taip kartais jautiesi nubudęs, kol dar nieko neprisimeni.

— Blogos žinios? — paklausė Pailas.

— Ne.

Įtikinėjau save, kad vis tiek niekas nepasikeitė — vieneri metai negalės išspręsti vedybų klausimo.

— Jūs jau susituokę? — paklausiau.

— Ne, — Pailas nuraudo — jis visada parausdavo labai greitai. — Matote, aš tikiuosi gauti specialias atostogas. Tada mudu galėsim susituokti namie — padoriai.

— Namie tai daryti padoriau?

— Na, aš maniau... baisiai sunku kalbėti su jumis apie tokius dalykus, Tomai, jūs toks baisus cinikas, bet namuose kažkaip pagarbiau. Ten tėvas ir motina — ji tarytum įeis į mūsų šeimą. Tai svarbu atsižvelgiant į jos praeitį.

— Praeitį?

— Jūs žinote, apie ką aš kalbu. Nenorėčiau palikti ją čia su dėme...

— Tai paliksite ten?

— Tikiuosi. Mano motina — puiki moteris, ji įves ją į visuomenę, supažindins, suprantate, pripratins prie aplinkos. Ji padės Fuong sutvarkyti namus, kol aš grįšiu.

Nežinojau, ar man gailėtis Fuong, ar ne — juk ji taip norėjo pamatyti dangoraižius ir Laisvės statulą, nors ir neturėjo jokios nuovokos, kur įsipainios — profesorius ir ponia Pail, rytmečiai moterų klube, gal jie išmokys ją ir kanastą lošti? Aš galvojau apie tą pirmąją naktį Grand Monde restorane: ji balta suknele, taip grakščiai judanti savo aštuoniolikmetėmis kojelėmis, ir dar aš prisiminiau, kokia ji buvo prieš mėnesį, kai derėjo mėsą de la Somo bulvaro krautuvėlėse. Ar patiks jai šviesios, švarutės Naujosios Anglijos maisto produktų parduotuvės, kur net salierai vyniojami į celofaną. Gal ir patiks. Sunku pasakyti. Keista, kad ėmiau šnekėti Pailui tai, ką jis prieš mėnesį galėjo pasakyti man:

— Elkitės su ja švelniai, Pailai. Labai neprievartaukite. Ją galima įžeisti lygiai kaip jus ir mane.

— Žinoma, žinoma, Tomai.

— Ji atrodo tokia mažutė ir trapi, visai kitokia negu mūsų moterys, bet nelaikykite jos tik... tik papuošalu.

— Keista, Tomai, kaip viskas susiklostė. O aš bijojau šito pokalbio. Maniau, kad jūs būsite šiurkštus.

— Ten, šiaurėje, turėjau laiko pagalvoti. Ten buvo moteris... Gal aš irgi supratau tą patį, ką jūs ten, viešuosiuose namuose. Gerai, kad ji išėjo pas jus. Vieną gražią dieną aš galėjau palikti ją su kuo nors, panašiu į Greindžerį. Kaip gerą kąsnelį.

— O mes liksime draugai, Tomai?

— Taip, žinoma. Bet aš nenorėčiau matyti Fuong. Čia ir taip viskas per daug primena ją. Reikės man susirasti kitą butą... kai tik turėsiu laiko.

Jis ištiesė kojas ir atsistojo.

— Aš taip džiaugiuosi, Tomai. Sunku ir apsakyti, kaip džiaugiuosi. Jau vieną kartą jums esu sakęs, prisimenat, kad labai norėčiau, jog jūsų vietoje būtų kas nors kitas.

— O aš patenkintas, kad tai jūs, Pailai.

Pokalbis klostėsi visai ne taip, kaip aš tikėjausi, po paviršutiniškais piktais sumanymais kažkur giliai brendo tikrasis veikimo planas. Visą tą laiką, kai mane pykdė Pailo naivumas, kažkoks teisėjas manyje pasvėrė jo privalumus, lygino jo idealizmą, jo nesubrendusias pažiūras, įskiepytas Jorko Hardingo veikalų, su mano cinizmu. O taip, dėl faktų aš buvau teisus, bet ar jis neturėjo teisės būti jaunas ir klysti, ar ne su juo labiau derėjo merginai susieti savo gyvenimą?

Mes atsainiai paspaudėme vienas kitam ranką, bet kažkokia neaiški baimė privertė nulydėti jį iki pat laiptų ir dar šūktelėti iš paskos; gal mūsų širdies gelmėse, ten, kur gimsta teisingieji mūsų sprendimai, glūdi ne tik teisėjas, bet ir pranašas.

— Pailai, nepasikliaukite per daug Jorku Hardingu.

— Jorku? — jis pažiūrėjo į mane nuo apatinės laiptų aikštelės.

— Mes senos kolonijinės valstybės, Pailai, bet gerai pažįstame tikrovę, mes jau žinom, kad negalima žaisti su ugnim. Ta trečioji jėga — grynai knyginis prasimanymas. Generolas Tche tėra banditas su keliais tūkstančiais žmonių — nėra čia jokios nacionalinės demokratijos.

Jis žiūrėjo į mane lyg pro laiškų dėžės plyšį, norėdamas pamatyti, kas stovi už durų, o paskui tarytum nuleido dangtelį, pasislėpdamas nuo neprašyto svečio. Ir aš jau nebemačiau jo akių.

— Nesuprantu, ką jūs turite galvoje, Tomai.

— O dviračių bombos? Neblogas pokštas, nors vienas žmogus ir neteko kojos. Tačiau, Pailai, negalima pasitikėti tokiu žmogumi kaip Tche. Tokie neišgelbės Rytų nuo komunizmo. Žinom mes, ko jie verti.

— Kas „mes“?

— Senieji kolonialistai.

— Aš maniau, kad jūs esate nešališkas.

— Esu, Pailai, bet jeigu jau jūsiškiai nori būtinai čia privirti košės, tegu tuo užsiima Džou. O jūs važiuokite su Fuong namo. Pamirškite trečiąją jėgą.

— Aš visada vertinu jūsų patarimus, Tomai, — šaltai tarė jis. — Na, dar pasimatysime.

— Tikriausiai.

2

Ėjo savaitės, bet vis dar nesusiradau naujo buto. Ne dėl to, kad stigo laiko. Kasmetinė karinė krizė praėjo; šiaurėje nusistovėjo karšti lietingi orai; prancūzus išstūmė iš Hoabinio, Tonkine baigėsi ryžių kampanija, o Laose — opiumo. Domingesas vienas galėjo lengvai informuoti apie įvykius pietuose. Pagaliau aš prisiverčiau apžiūrėti vieną patalpą vadinamajame moderniame name (1934 metų Paryžiaus parodos laikų?) kitame Katina gatvės gale, už Continental viešbučio. Tai buvo Saigonui būdingas nedidelis butukas, priklausęs kaučiuko plantatoriui, kuris rengėsi važiuoti namo. Butą jis norėjo parduoti su visais rakandais. Ko ten buvo, sunku ir prisiminti; tik žinau, kad jis turėjo daugybę graviūrų iš Paryžiaus „Salono“, maždaug 1880–1900 metų laikotarpio. Graviūrose daugiausia buvo vaizduojama didžiakrūtė moteris įmantria šukuosena ir perregima draperija, kuri visai neuždengė stambios sėdynės, o tik slėpė kovos lauką. Vonios kambary plantatorius net išdrįso pakabinti Ropso reprodukcijas.

— Jūs mėgstate meną? — paklausiau aš, o jis šyptelėjo man kaip slaptas sąmokslininkas.

Jis buvo riebus, mažais juodais ūsiukais ir pliktelėjęs.

— Geriausi mano paveikslai Paryžiuje, — tarė jis. Svetainėje buvo prašmatni aukšta peleninė — nuogos moters su taure plaukuose figūra, buvo ir porcelianinių figūrėlių, vaizduojančių merginas, apsikabinusias tigrus, o viena visai keista — apsinuoginusi iki juosmens mergina važiavo dviračiu. Miegamajame, ties didžiule jo lova, kabojo didelis aliejiniais dažais tapytas paveikslas — dvi miegančios merginos. Aš paklausiau, kiek kainuoja butas be kolekcijos, tačiau jis nenorėjo atskirti tų dviejų dalykų.

— Jūs ne kolekcionierius? — paklausė jis.

— Ne.

— Aš turiu ir knygų, — tarė jis, — galėčiau pridėti, nors maniau jas gabentis į Prancūziją.

Jis atrakino stiklines knygų spintos duris ir parodė man savo biblioteką. Ten buvo brangių iliustruotų leidinių... „Afroditė“ ir „Nana“, „Viengungė“ ir net kelios Polio de Koko knygos. Vos nesusigundžiau paklausti, ar jis pats neparsiduoda su visa savo kolekcija — jis taip tiko prie tų daiktų ir priklausė tam pačiam istoriniam laikotarpiui.

Jis tarė:

— Kai gyveni vienas tropikuose, kolekcijos atstoja draugiją.

Aš galvojau apie Fuong todėl, kad niekas čia nepriminė jos.

Taip jau visada būna — jei pabėgi dykumon, tyla ima rėkti tiesiai į ausis.

— Manau, kad mano laikraštis neleis man pirkti meno kūrinių kolekcijos.

Jis tarė:

— Mes juk neįrašysime kolekcijos į sąskaitą.

Gerai, kad Pailas jo nematė; tas vyras galėjo būti Pailo įsivaizduojamo „senojo kolonialisto“ prototipas. Kai išėjau, buvo beveik pusė dvylikos. Aš nuėjau iki „Paviljono“, ieškodamas bokalo atšaldyto alaus. „Paviljone“ rinkdavosi gerti kavos visos europietės ir amerikietės, ir buvau tikras, jog nesutiksiu čia Fuong. Aš juk puikiai žinojau, kur ji būna tokiu laiku — o savo įpročių ji nekeisdavo, — taigi iš plantatoriaus buto perėjau skersai kelią, kad nereiktų eiti pro pieno kavinę, kur ji gerdavo pieną su šokoladu. Dvi jaunos amerikietės sėdėjo prie gretimo staliuko, tvarkingos ir švarutės, tokiame karštyje šaukšteliu kabindamos ledus. Per kairįjį petį abi turėjo pasikabinusios rankines, jie buvo vienodi, su variniais, erelį vaizduojančiais ženkliukais. Jų kojos irgi buvo vienodos, ilgos ir grakščios, ir nosys panašios, trupučiuką riestos; tos merginos valgė ledus taip susikaupusios, lyg būtų dariusios kokį eksperimentą koledžo laboratorijoje. Kažin ar jos dirba drauge su Pailu; jos buvo tokios žavios, kad aš panorau ir jas išsiųsti namo. Merginos baigė ledus, ir viena pasižiūrėjo į laikrodį.

— Verčiau eikime, — tarė ji, — dėl visa ko.

Aš nejučiomis pagalvojau, kur jos skuba.

— Vorenas sakė, kad neužtruktume ilgiau kaip dvidešimt penkios po vienuolikos.

— O dabar jau daugiau.

— Būtų labai įdomu pasilikti. Aš nežinau, kas čia galėtų atsitikti, o tu?

— Nežinau, bet Vorenas liepė nepasilikti.

— Gal čia bus demonstracija?

— Aš tiek tų demonstracijų mačiau, — tarė mergina nuobodžiai lyg turistas, kuriam įgriso apžiūrinėti bažnyčias. Ji atsistojo ir padėjo ant stalo pinigus už ledus. Paskui apsižvalgė po kavinę, o veidrodžiuose visais rakursais atsispindėjo jos strazdanotas profilis. Kavinėje likome tik dviese — aš ir senyva, paprastai apsirengusi prancūzė, kuri labai rūpestingai, nors ir nesėkmingai, stengėsi pagražinti savo veidą. O anom dviem nereikėjo gražintis — brūkštelėjai pieštuku lūpas, perbraukei šukomis plaukus. Akimirką vienos iš jų žvilgsnis užkliuvo už manęs — žvilgsnis nebuvo moteriškas, greičiau vyriškas, labai tiesus, apgalvojantis kažkokį veiksmą. Paskui ji greit atsisuko į savo bičiulę.

— Reikia eiti.

Tingiai sekiau jas akimis, einančias viena šalia kitos į saulės nutviekstą gatvę. Neįmanoma buvo jų įsivaizduoti nenumaldomų geismų aukomis — jos visai nederėjo prie suglamžytų paklodžių ir suprakaitavusių nuo aistros kūnų. Turbūt ir į lovą jos nešasi dezodoranto. Akimirką pajutau, jog pavydžiu joms jų sterilaus pasaulio, tokio nepanašaus į tą, kuriame gyvenu aš... ir kuris staiga, visai netikėtai, subyrėjo į šipulius. Du veidrodžiai nuo sienos lėkė tiesiai į mane ir sudužo pusiaukelėje. Neišvaizdžioji prancūzė klūpojo tarp kėdžių ir stalų nuolaužų. Jos pudrinė gulėjo atdara ir sveikutėlė ant mano kelių, o aš, nors ir labai keista, sėdėjau kaip sėdėjęs, nors mano stalas atsidūrė tarp tų nuolaužų aplink prancūzę. Keistas garsas pasklido kavinėje: lyg kažkur sode ramiai būtų teškenęs fontanas, ir aš, pažvelgęs į prekystalį, išvydau eiles sudaužytų butelių, o skystis iš jų margaspalve srove liejosi ant grindų — raudonas portveinas, oranžinis kuentro, žalias šartrezas, drumstas geltonas aperityvas. Prancūzė atsisėdo ir ramiai apsidairė ieškodama pudrinės. Aš atidaviau, o ji šaltai padėkojo, vis tebesėdėdama ant grindų. Supratau, kad gana blogai girdžiu ją. Sprogimas driokstelėjo taip arti, jog mano ausų būgneliai vis dar negalėjo atsigauti.

Susierzinęs pagalvojau: „Vėl pokštai su plastmase; įdomu, ką ponas Hengas norės, kad aš parašyčiau“. O priėjęs Gamjė aikštę iš didžiulių dūmų kamuolių supratau, jog čia menki pokštai. Dūmai rūko nuo automobilių, stovinčių aikštėje, prieš Nacionalinį teatrą, automobilių nuolaužų buvo pilnas skveras, o žmogus be kojų trūkčiojo gulėdamas palei gėlyną. Žmonės rinkosi iš Katina gatvės, Bonaro bulvaro. Policijos automobilių signalai, greitosios pagalbos ir gaisrinių mašinų varpai vienu metu sugaudė mano apkurtintose ausyse. Tą akimirką buvau pamiršęs, kad Fuong turi būti pieno kavinėje, kitoje aikštės pusėje. Aikštėje tvyrojo dūmai. Pro juos aš nieko nemačiau.

Puoliau į aikštę, bet policininkas sustabdė mane. Policininkai apsupo visą plotą, neleisdami susiburti miniai; netrukus pasirodė ir neštuvai. Aš maldavau policininką, stovintį priešais:

— Leiskite mane per aikštę. Ten mano draugas...

— Pasitraukite, — atsakė jis. — Visi čia turi draugų.

Jis žengė į šalį, praleisdamas dvasininką, ir aš pabandžiau prasmukti paskui jį, bet policininkas atstūmė mane atgal. Aš pasakiau:

— Esu spaudos atstovas.

Ir ėmiau ieškoti piniginės, kur buvo mano pažymėjimas, bet neradau; matyt, buvau ją palikęs tą dieną namie. Aš paklausiau:

— Bent pasakykite, kas atsitiko pieno kavinei?

Dūmai sklaidėsi, aš bandžiau įžiūrėti, bet didelė minia viską užstojo. Policininkas kažką pasakė, bet aš nenugirdau.

— Ką jūs pasakėte?

Jis pakartojo:

— Nežinau. Pasitraukite. Jūs užstojate kelią neštuvams.

Nejaugi pamečiau piniginę „Paviljone“? Apsisukau eiti ir išvydau Pailą. Jis šūktelėjo:

— Tomai!

— Pailai, — tariau aš, — dėl Dievo meilės, kur jūsų pasiuntinybės pažymėjimas? Mes turim pereiti į kitą pusę. Fuong pieno kavinėje.

— Ne, ne, — tarė jis.

— Pailai, ji ten. Ji visada ten eina. Pusę dvyliktos. Mes turim ją surasti.

— Jos ten nėra, Tomai.

— Iš kur žinote? Kur jūsų pažymėjimas?

— Aš įspėjau ją neiti ten.

Atsigręžiau į policininką, norėdamas pastumti jį ir leistis per aikštę; jis galėjo šauti, man visai nesvarbu... ir tik tada mano sąmonę pasiekė žodis „įspėjau“. Aš griebiau Pailą už rankos.

— „Įspėjau“? — paklausiau. — Ką reiškia „įspėjau“?

— Pasakiau, kad ji šį rytą ten neitų.

Dabar visos mano įtarimų grandys susivėrė į vieną grandinę.

— O Vorenas? — paklausiau. — Kas tas Vorenas?

Jis taip pat įspėjo anas merginas.

— Nesuprantu.

— Kad tik amerikiečiai nenukentėtų, tiesa?

Katina gatve į aikštę spraudėsi greitosios pagalbos automobilis, o policininkas, kuris buvo mane sulaikęs, pasitraukė praleisti jį. Kitas policininkas su kažkuo ginčijosi. Aš trūktelėjau Pailą ir pastūmėjau jį prieš save į aikštę, kol mūsų dar nesulaikė.

Mes atsidūrėme gedėtojų būryje. Policija galėjo neįleisti kitų žmonių, bet neįstengė išvaryti iš aikštės tų, kurie ten jau buvo ir kurie subėgo pirmieji. Gydytojai buvo taip užsiėmę, kad į mirusius jau nebekreipė dėmesio, taigi jie buvo palikti savininkams, nes lavonas gali būti nuosavybė, kaip ir kiekvienas kilnojamas daiktas. Ant žemės sėdėjo moteris, laikydama skreite savo vaiko likučius; kuklumas vertė ją pridengti jį šiaudine valstietiška skrybėle. Ji sėdėjo tyli, nejudėdama, ir ta tyla aikštėje mane labiausiai pritrenkė. Aikštėje buvo kaip bažnyčioje, kai aš sykį buvau joje per mišias — čia vienintelius garsus kėlė tik patarnautojai; retkarčiais šen bei ten pravirks, sudejuos kas nors iš europiečių ir vėl tuoj nutils, lyg sugėdinti Rytų santūrumo, kantrybės ir padorumo. Bekojis kūnas prie gėlyno tebetrūkčiojo lyg viščiukas nukirsta galva. Iš marškinių buvo galima spręsti, kad tai rikša.

Pailas tarė:

— Tai siaubinga, — jis pažvelgė į drėgną dėmę ant savo batų. Tada paklausė negerumo apimtas: — Kas čia?

— Kraujas, — pasakiau. — Jūs niekada nebuvote matęs kraujo?

Jis tarė:

— Reikia nusivalyti einant pas pasiuntinį.

Man rodos, jis nežinojo, ką kalbąs. Pirmą kartą jis pamatė tikrą karą: į Fat Djemą jis atplaukė vaikiško įkarščio pagautas, o kareiviai jam visai nerūpėjo.

— Matote, ką gali pridaryti skardinė Diolacton, — pasakiau, — kai ji patenka į blogas rankas.

Kumštelėjau jo petį ranka, priversdamas apsidairyti. Tada tęsiau:

— Tokią valandą aikštė visada pilna moterų su vaikais — jos vaikšto po parduotuves. Kam gi pasirinkti tokį laiką?

Jis netvirtai tarė:

— Čia turėjo įvykti paradas.

— Ir jūs tikėjotės nudėti kelis pulkininkus. Bet vakar paradas buvo atšauktas, Pailai.

— Aš nežinojau.

— „Nežinojau“! — aš stumtelėjau jį į kraujo klaną, kur ką tik gulėjo neštuvai. — Turėtumėte būti geriau informuotas.

— Buvau išvažiavęs iš miesto, — tarė jis, žiūrėdamas į batus. — Jie turėjo atidėti.

— Ir praleisti tokį pokštą? — paklausiau aš. — Manote, kad generolas Tche būtų atsisakęs savo demonstracijos? Ji vertesnė už paradą. Moterys ir vaikai — tai sensacija, o kareiviai karo metais — ne naujiena. Apie tai kalbės viso pasaulio spauda. Jūs puikiai išgarsinote generolą Tche, Pailai. O visa trečioji jėga ir nacionalinė demokratija — ant jūsų dešiniojo bato. Eikite namo pas Fuong ir papasakokite jai apie savo didvyrišką žygdarbį... dabar liko keliais tuzinais mažiau jos tautiečių, dėl kurių reikėtų nerimauti.

Pro mus tekinas prabėgo nedidelis storas dvasininkas, kažkuo nešinas inde, uždengtame staltiesėle. Pailas ilgą laiką tylėjo, o ir aš neturėjau ką daugiau sakyti. Ir taip pasakiau per daug. Jis buvo išbalęs, prislėgtas ir atrodė tuoj neteksiąs sąmonės; aš galvojau: „Kas iš to? Jis buvo naivus, o naiviųjų negalima kaltinti — tokie visada nekalti. Belieka arba kontroliuoti juos, arba sunaikinti. Naivumas yra savotiška beprotybė“.

Jis tarė:

— Tche negalėjo taip padaryti. Aš įsitikinęs, kad negalėjo. Kažkas jį apgavo. Komunistai...

Jis buvo apsiginklavęs nepažeidžiamais gerų ketinimų ir nežinojimo šarvais. Palikau jį aikštėje ir patraukiau Katina gatve ten, kur ją buvo užgriozdinusi bjauri rausva katedra. Žmonės jau plaukė į vidų; jie, matyt, troško pasiguosti melsdamiesi mirusiesiems už mirusiuosius.

Aš turėjau už ką dėkoti, ne taip, kaip jie, nes Fuong juk liko gyva. Juk ją „įspėjo“. Bet užtat aš labai gerai prisiminiau kūną aikštėje ir vaiką motinos skreite. Jų niekas neįspėjo — jie nebuvo tokie svarbūs. O jeigu paradas būtų įvykęs, ar nebūtų jie atėję čia, smalsumo vedami, pasižiūrėti kareivių, pasiklausyti kalbėtojų, numesti jiems gėlių? Dviejų šimtų svarų bomba neišskiria nieko. Kiek žuvusių pulkininkų gali atstoti vaiko ar rikšos mirtį, kai kuriamas nacionalinis demokratinis frontas? Pašaukiau rikšą ir liepiau vežti mane į Mito krantinę.