Antra dalis

Pirmas skyrius

Pailas pasisiūlė užeiti pas mane, kaip jis sakydavo, išgerti, nors aš puikiai žinojau, koks jis gėrovas. Praėjus kelioms savaitėms, fantastiškas mūsų susitikimas Fat Djeme atrodė sunkiai įtikimas: net to pokalbio smulkmenos išblanko. Jos buvo lyg romėniško antkapio nusitrynusios raidės, o aš — lyg archeologas, besistengiąs užpildyti tuos tarpus. Net pagalvojau, kad Pailas tik norėjo apdumti man akis, o tas pokalbis tik juokinga ir gudri priedanga jo tikriesiems kėslams, nes tuo metu Saigone jau sklido gandai, jog Pailas turėjo įsipareigojimų vienai iš tų tarnybų, taip kvailai vadinamų slaptosiomis. Galbūt jis tiekė amerikietiškus ginklus trečiajai jėgai — vyskupo dūdų orkestrui, kuris tik ir liko iš jo jaunos, neapmokamos, išgąsdintos kariaunos. Telegramą, gautą Hanojuje, nešiojausi kišenėje. Kokia prasmė pasakoti apie ją Fuong — tik užnuodyčiau tuos kelis likusius mėnesius ašaromis ir barniais. Net nutariau neprašyti leidimo išvykti iki paskutinės minutės — o gal ji turi pažįstamų Imigracijos biure.

Tariau jai:

— Šeštą valandą ateis Pailas.

— Eisiu pas seserį, — pasakė ji.

— Manau, kad jis norėtų pasimatyti su tavim.

— Jam nepatinku nei aš, nei mano šeima. Kai tavęs nebuvo, nė sykio neužėjo pas seserį, nors ji ir kvietė. Ji labai įsižeidusi.

— O tau nevertėtų išeiti.

— Jeigu jis norėtų pamatyti mane, būtų pasikvietęs mus į Majestic. Jis nori pasikalbėti su tavim asmeniškai... apie reikalus.

— Kokie tie reikalai?

— Žmonės šneka, kad jis įveža čia daugybę visokių daiktų.

— Kokių daiktų?

— Medikamentų...

— Tai kovos su trachoma brigadoms šiaurėje.

— Galbūt. Muitinei uždrausta tikrinti siuntinius. Tai diplomatiniai siuntiniai. Sykį vienas tarnautojas per klaidą atidarė siuntinį — ir buvo atleistas. Pirmasis sekretorius pagrasino, kad sulaikys visą importą.

— O kas buvo siuntinyje?

— Plastmasė.

Išsiblaškęs tariau:

— Ir kam ta plastmasė reikalinga?

Kai Fuong išėjo, parašiau namo. Vienas pažįstamas iš Reuters agentūros turėjo netrukus važiuoti į Honkongą, iš kur žadėjo išsiųsti šį laišką. Žinojau, kad mano prašymas veltui, bet nenorėjau vėliau prikaišioti pats sau, kad nesigriebiau visų galimų priemonių. Parašiau vyriausiajam redaktoriui, esą dabar netinkamas metas keisti korespondentą. Generolas de Latras miršta Paryžiuje, prancūzai ketina pasitraukti iš Hoabinio — dar niekad šiaurei negrėsė toks didelis pavojus. Rašiau, kad visai netinku į užsienio reikalų skyriaus vedėjus, juk aš reporteris ir apie nieką neturiu tvirtos nuomonės. Baigdamas net prašiau palikti mane dėl asmeniškų priežasčių, nors ir nesitikėjau, kad žmogiška užuojauta galėjo išlikti po neono lemputėmis, žaliais priekakčiais ir tarp stereotipinių frazių: „laikraščio labui“, „padėtis reikalauja“...

Aš rašiau:

Dėl asmeniškų sumetimų esu labai nusiminęs, kad turiu išvažiuoti iš Vietnamo. Nemanau galįs geriausiai dirbti Anglijoje, kur manęs laukia ne tik finansiniai, bet ir šeimyniniai sunkumai. Iš tiesų, jei būtų įmanoma, greičiau visai mesčiau darbą, negu grįžčiau į Jungtinę Karalystę. Užsimenu apie tai tik dėl to, kad Jūs matytumėt, kaip tvirtai esu nusiteikęs. Manau, Jūs nelaikote manęs blogu korespondentu, be to, tai pirmas mano prašymas.

Paskui peržiūrėjau savo straipsnį apie mūšį Fat Djeme, kad galėčiau ir jį drauge pasiųsti per Honkongą. Prancūzai dabar labai nesipriešins — apgultis atšaukta; pralaimėjimą galima pavaizduoti kaip pergalę. Paskui suplėšiau paskutinį savo laiško redaktoriui puslapį: kas iš to — juk „asmeniški sumetimai“ taptų tik pašaipos objektu. Visiems žinoma, kad kiekvienas korespondentas turi vietinę merginą. Vyriausiasis redaktorius juokais papasakos tą žinią budinčiajam redaktoriui, o jis, su pavydu apie tai galvodamas, grįš į savo vilą Stritheme ir atsiguls į lovą greta ištikimos žmonos, prieš daug metų atsivežtos iš Glazgo. Aš puikiai įsivaizdavau namus, kuriuose nėra pasigailėjimo — sulaužytas triratis prieangyje, kažkieno sudaužyta numylėta pypkė, gyvenamajam kambary numesti vaikiški marškinėliai su neįsiūta saga. „Asmeniški sumetimai“... nenorėčiau, kad jų juokai prie stikliuko spaudos klube man primintų Fuong.

Į duris pasibeldė. Aš atidariau. Įėjo Pailo šuo ir jis pats. Pailas pažvelgė pro mano petį — kambarys buvo tuščias.

— Aš vienas, — tariau. — Fuong pas seserį.

Jis nuraudo. Pastebėjau, kad vilki havajiškus marškinius, nors ganėtinai kuklaus piešinio ir neryškių spalvų. Aš nustebau: negi jį apkaltino veikla prieš Ameriką?

Jis pasakė:

— Tikiuosi, nesutrukdžiau...

— O, ne. Išgersime?

— Ačiū. Alaus turite?

— Deja. Čia nėra šaldytuvo... reikia parsigabenti ledo. Gal škotiško?

— Ačiū, tik lašelį. Nelabai mėgstu stiprius gėrimus.

— Gryno?

— Su soda — jei turit pakankamai.

Aš pasakiau:

— Nemačiau jūsų po Fat Djemo.

— Gavote mano laišką, Tomai?

Pailas pavadino mane vardu, o tai reiškė, kad jis tada nejuokavo; jis neslėpė atėjęs čia atimti iš manęs Fuong. Pastebėjau, kad jis visai neseniai tvarkingai apsikirpęs; o havajiški marškiniai, ar jie neprimena ką tik apsiplunksnavusio patino?

— Jūsų raštelį gavau, — pasakiau. — Ir man atrodo, kad turėčiau jus nokautuoti.

— Žinoma, — sutiko jis. — Jūs visai teisus, Tomai. Bet koledže aš boksuodavausi... ir esu daug jaunesnis.

— Tiesa. Man nederėtų šitaip elgtis.

— Žinote, Tomai... neabejoju, kad jūs taip pat manote... aš nenorėčiau kalbėti apie Fuong už akių. Maniau, kad ji bus čia.

— Na, tai apie ką mes kalbėsime — apie plastmasę? — aš visai nenorėjau jo nustebinti.

Jis paklausė:

— Jūs žinote apie tai?

— Fuong man papasakojo.

— O iš kur ji...

— Patikėkite, visas miestas žino. Kas čia ypatinga? Gal jūs žadat gaminti vaikiškus žaislus?

— Mes nenorime, kad sklistų kalbos apie visas mūsų pagalbos smulkmenas. Jūs juk žinote, koks yra Kongresas... ir dar tie senatorių vizitai. Turėjome daug nemalonumų dėl mūsų kovos su trachoma brigadų, nes jos vartojo ne tuos vaistus, kurie buvo numatyti.

— Bet aš vis tiek nesuprantu, kam ta plastmasė?

Jo juodas šuo tupėjo ant grindų, užimdamas kambaryje per daug vietos; jis lekavo iškišęs liežuvį, panašų į sudegusį blyną.

Pailas atsakė aptakiai:

— Ak, žinote, mes norime patobulinti kai kurias vietinės pramonės šakas, bet turime saugotis prancūzų. Jie nori, kad viskas būtų perkama Prancūzijoje.

— Visiškai suprantama. Karas kainuoja.

— Jūs mylite šunis?

— Ne.

— Aš maniau, kad anglai — dideli šunų mylėtojai.

— O mes manome, kad amerikiečiai myli dolerius, bet, matyt, yra išimčių.

— Nežinau, kaip aš gyvenčiau be Hercogo. Žinote, kartais jaučiuosi toks velniškai vienišas...

— Jūsų įstaigoje dabar gana daug vyrukų.

— Pirmasis mano šuo buvo vardu Princas. Aš taip praminiau jį Juodojo Princo garbei. Žinote, to šaunuolio, kuris...

— Išpjovė visas moteris ir vaikus Limože.

— Šito neprisimenu.

— Istorijos vadovėliai tokius dalykus nutyli.

Dažnai matydavau skausmą ir nusivylimą Pailo akyse, jei tikrovė neatitikdavo romantiškų idealų, kuriuos jis puoselėjo, ar koks jo mylimas ir garbinamas žmogus nukrisdavo iš aukštybių, į kurias buvo paties Pailo pakeltas. Kartą, prisimenu, radau didelę faktinę Jorko Hardingo klaidą, bet paskui turėjau guosti Pailą:

— Klysti yra žmogiška.

Jis nerviškai nusijuokė ir tarė:

— Vadinkite mane kvailiu, bet... žinote, aš maniau, kad jam nėra ko prikišti.

Patylėjęs pridūrė:

— Mano tėvas labai juo susižavėjo, nors buvo susitikęs tik vieną kartą, o mano tėvui pašėlusiai sunku įtikti.

Didelis juodas šuo, vardu Hercogas, apsipratęs su vieta, liovėsi lekavęs ir ėmė slankioti po kambarį.

— Gal liepsite savo šuniui tupėti vietoje? — tariau aš.

— O, atleiskite. Hercogai! Hercogai! Sėsk, Hercogai!

Hercogas atsitūpė ir ėmė garsiai laižyti savo lytinius organus. Aš pripildžiau stiklus ir, eidamas pro šalį, pasistengiau sutrukdyti jo tualetą. Bet jis tik trumpą valandėlę buvo ramus, paskui ėmė kasytis.

— Hercogas baisiai protingas, — tarė Pailas.

— O kas nutiko Princui?

— Mes buvome vienoje fermoje, Konektikute, ir ten jį pervažiavo mašina.

— Labai gailėjotės?

— Ak, aš taip sielojausi. Jis man buvo labai brangus, bet, ką gi, reikia turėti protą. Juk niekas negalėjo jo sugrąžinti.

— O jeigu netektumėte Fuong, neprarastumėte proto?

— Taip, aš tikiuosi. O jūs?

— Vargu. Aš galiu išeiti iš proto. Jūs pagalvojote apie tai, Pailai?

— Norėčiau, kad jūs vadintumėte mane Oldenu, Tomai.

— Geriau ne. Jau pripratau prie Pailo. Ar pagalvojote apie tai?

— Žinoma, negalvojau. Jūs pati doriausia asmenybė, kokią man teko kada nors matyti. Vis prisimenu, kaip jūs elgėtės tada, kai aš įsibroviau...

— O aš, prisimenu, galvojau prieš užmigdamas, kad būtų gerai, jei prasidėtų ataka ir jūs žūtumėte. Didvyrio mirtimi. Už demokratiją.

— Nesijuokit iš manęs, Tomai, — jis nevikriai ištiesė ilgas kojas. — Gal aš atrodau jums šiek tiek bukas, bet suprantu, kada jūs tyčiojatės.

— Visai nesityčioju.

— Atvirai kalbant, tai ir jūs, žinoma, norite jai gero.

Ir tuo momentu išgirdau Fuong žingsnius. Dar turėjau lašelį vilties, kad jis išeis, kol ji negrįžo. Jis taip pat išgirdo žingsnius ir pažino juos. Tada pasakė:

— Štai ir ji ateina.

Nors buvo girdėjęs tuos žingsnius tik vieną vienintelį kartą. Net šuo pakilo ir atsistojo prie durų, — buvau palikęs jas atviras, kad įeitų vėsesnio oro, — tarytum pripažindamas ją Pailo šeimos nariu. Tik aš čia buvau svetimas.

Fuong pasakė:

— Sesers neradau namie, — ir vogčiomis žvilgtelėjo į Pailą.

Nesupratau, ar ji sako tiesą, ar sesuo liepėjai skubėti namo.

— Prisimeni poną Pailą? — paklausiau aš.

— Enchantee30.

Ji laikėsi kuo puikiausiai.

— Man taip malonu jus vėl matyti, — rausdamas tarė jis.

— Comment?31

— Ji prastai kalba angliškai, — pasakiau.

— O aš, deja, siaubingai kalbu prancūziškai. Tačiau dabar lankau pamokas. Aš suprasiu, jei panelė Fuong kalbės lėtai.

— Aš pabūsiu jums vertėju, — pasakiau. — Prie vietinės tarties reikia priprasti. Na, tai ką jūs norite pasakyti? Sėskis, Fuong. Ponas Pailas atvyko specialiai pasimatyti būtent su tavim. O gal, — kreipiausi aš į Pailą, — jūs norėtumėte, kad leisčiau jums pasikalbėti vieniems?

— Noriu, kad jūs girdėtumėte viską, ką aš pasakysiu, kitaip bus nesąžininga.

— Na, žiebkite.

Labai rimtai, tarytum atmintinai išmokęs savo vaidmenį, jis išdėstė, kad didžiai myli ir gerbia Fuong. Myli nuo tos nakties, kai juodu šoko. Pailas man truputį priminė liokajų, rodinėjantį turistų grupei kilmingos šeimos namus. Kilmingieji namai buvo jo širdis, bet į vidinius kambarius, kur gyveno šeimos nariai, jis leido žvilgtelėti tik probėgomis. Aš verčiau jo žodžius labai rūpestingai, nors jie dėl to skambėjo dar blogiau, o Fuong sėdėjo tyli, sudėjusi rankas ant kelių, tarytum žiūrėdama filmą.

— Ar ji suprato? — paklausė jis.

— Atrodo, taip. Juk jūs nenorėtumėte, kad aš ir nuo savęs pridėčiau dar kiek ugnelės?

— O, ne, — tarė jis. — Verskite pažodžiui. Aš nenoriu paveikti jos emocionaliai.

— Suprantu.

— Pasakykit, kad noriu ją vesti.

Aš pasakiau.

— Ką ji atsakė?

— Ji paklausė, ar jūs kalbate rimtai? Pasakiau, kad jūs esate rimtas žmogus.

— Iš tiesų keista padėtis, — tarė jis, — kad aš prašau jus versti tokius dalykus.

— Labai keista.

— Ir vis dėlto tai visai natūralu. Juk jūs pagaliau geriausias mano bičiulis.

— Labai malonu girdėti.

— Aš pirmiausia įjus kreipčiausi, jei nutiktų kokia nelaimė, — tarė jis.

— O įsimylėti mano merginą jums taip pat nelaimė?

— Žinoma. Labai norėčiau, kad jūsų vietoje būtų kas nors kitas, Tomai.

— Na, ką jūs dar pasakysite jai? Kad negalite be jos gyventi?

— Ne, tai būtų per daug emocionalu. Ir ne visai teisybė. Žinoma, aš turėčiau išvažiuoti iš čia, bet žmogus viską iškenčia.

— Kol jūs sugalvosite, ką dar pasakyti, gal leisite ir man tarti žodį?

— Taip, žinoma, taip juk bus teisinga, Tomai.

— Klausyk, Fuong, — pasakiau aš, — ar tu paliksi mane dėl jo? Jis ves tave. O aš negaliu. Ir tu žinai kodėl.

— Tu išvažiuosi? — paklausė ji, o aš galvojau apie redaktoriaus laišką kišenėje.

— Ne.

— Niekada?

— Kaip gali garantuoti? Net ir jis negali. Ir vedybos išyra.

Dažnai jos išyra greičiau negu toks gyvenimas kaip mudviejų.

— Aš nenoriu išeiti, — pasakė ji, tačiau tie žodžiai nenuramino manęs, nes juose liko kažkoks nepasakytas bet.

Pailas tarė:

— Manau, kad turiu atskleisti visas savo kortas. Aš nesu turtingas. Bet po tėvo mirties gausiu apie penkiasdešimt tūkstančių dolerių. Mano sveikata gera — tik prieš du mėnesius gavau sveikatos pažymėjimą ir galiu jai pasakyti savo kraujo grupę.

— Nežinau, kaip ir išversti. Kam to reikia?

— Kad ji neabejotų, jog mudu galėsime turėti vaikų.

— Tai šit kaip jūs merginatės Amerikoje — pajamų sąskaitomis ir kraujo grupėmis.

— Aš nežinau, niekad anksčiau nesu piršęsis. Jeigu būtume namuose, mano motina turbūt pasikalbėtų su jos motina.

— Apie jūsų kraujo grupę?

— Nesijuokite iš manęs, Tomai. Tikriausiai atrodau senamadis. Žinote, tokia situacija mane trikdo.

— Mane irgi. O gal baikime visa tai ir suloškime iš jos?

— Neapsimeskite tokiu šiurkštuoliu, Tomai. Žinau, kad jūs savotiškai mylite ją, lygiai kaip ir aš.

— Nagi, kalbėkite toliau, Pailai.

— Pasakykite jai — aš nesitikiu, kad ji mane iš karto pamils. Meilė ateis laikui bėgant, bet pasakykite, kad siūlau garantuotą ir garbingą padėtį. Tai skamba nelabai jaudinamai, bet galbūt yra vertingiau už aistrą.

— Ne bėda, — pasakiau aš. — Aistrųjį galės patirti ir su jūsų vairuotoju, kai jūs būsite darbe.

Pailas nuraudo. Jis nevikriai atsistojo ir pasakė:

— Bjaurios kalbos. Aš neleisiu jos įžeidinėti. Jūs neturite teisės...

— Ji dar ne jūsų žmona.

— Ką jūs galite jai pasiūlyti? — piktai paklausė jis. — Kelis šimtus dolerių, išvažiuodamas į Angliją? O gal perleisite ją kitam kartu su visais baldais?

— Baldai ne mano.

— Ir ji ne jūsų. Fuong, jūs tekėsite už manęs?

— O kaip dėl kraujo grupės? — paklausiau. — Ir dėl sveikatos pažymėjimo? Jums reikės ir jos pažymėjimo, tiesa? O gal ir mano? Ir jos horoskopo... ne, tai indėnų paprotys.

— Tekėsite už manęs?

— Pasakykit prancūziškai, — tariau. — Tegu mane velniai rauna, jei aš jums dar versčiau.

Pašokau nuo kėdės; šuo suurzgė. Aš visiškai įniršau.

— Liepkit savo prakeiktam Hercogui nurimti. Čia mano namai, o nėjo.

— Tekėsite už manęs? — pakartojo jis.

Aš žengiau žingsnį prie Fuong, o šuo vėl suurzgė. Pasakiau Fuong:

— Liepk jam nešdintis lauk drauge su savo šunimi.

— Eime kartu su manim, — tarė Pailas. — Avec moi32.

— Ne, — pasakė Fuong. — Ne.

Staiga mūsų abiejų pyktis išgaravo; juk ši problema tokia paprasta: gali būti išspręsta žodžiu iš dviejų raidžių. Aš pajutau didžiausią palengvėjimą, o Pailas stovėjo prasižiojęs ir neapsakomai sumišęs. Paskui prabilo:

— Ji pasakė „ne“.

— Tiek ji dar moka angliškai.

Mane suėmė juokas; kokie mudu buvome kvailiai — vienas ir kitas. Aš pasakiau:

— Sėskite, išgerkite dar stiklą viskio, Pailai.

— Ne, man metas eiti.

— Vieną kelionei.

— Negaliu išgerti viso jūsų viskio, — sumurmėjo jis.

— Gausiu kiek reikia per atstovybę.

Žengiau prie stalo, o šuo vėl parodė dantis. Pailas piktai riktelėjo:

— Ramiai, Hercogai. Nurimk.

Ir nusišluostė nuo kaktos prakaitą.

— Prašom man atleisti, Tomai, jei pasakiau ką nors ne taip. Nežinau, kas man užėjo, — ir jis paėmė stiklą. Tada susimąstęs tarė: — Laimi tas, kuris yra vertesnis. Tik prašau nemesti jos, Tomai.

— Žinoma, nemesiu, — pasakiau.

Fuong paklausė manęs:

— Gal jis nori išrūkyti pypkę?

— Gal jūs norite išrūkyti pypkę?

— Ne, ačiū. Aš neprisiliečiu prie opiumo, ir mūsų misijoje tai labai griežtai draudžiama. Tik baigiu savo stiklą ir einu. Atsiprašau už Hercogą. Jis visada būna toks ramus.

— Pasilikite vakarieniauti.

— Jei jūs leisite, verčiau pabūsiu vienas, — jis nedrąsiai šyptelėjo. — Žmonės turbūt pasakytų, kad mes elgiamės labai keistai. Norėčiau, kad jūs galėtumėte vesti ją, Tomai.

— Tikrai?

— Taip! Nuo tada, kai pamačiau tą vietą, — žinote, tuos namus netoli Chalet, — aš labai baiminuosi.

Jis greit išgėrė neįprastą viskį, nė sykio nežvilgtelėjęs į Fuong, ir atsisveikindamas net nepadavė jai rankos, tik kažkaip nevikriai linktelėjo. Aš pastebėjau, kad ji seka Pailą akimis iki durų, o eidamas pro veidrodį pažvelgiau į save: viršutinė kelnių saga buvo atsisegusi — tai ženklas, kad mano pilvukas apvalėja. Už durų jis tarė:

— Prižadu nesimatyti su ja, Tomai. Bet nenorėčiau, kad mudu dėl to susipyktume. Baigęs savo reikalus prašysiu, kad mane iškeltų iš čia.

— O kada tai bus?

— Maždaug po dvejų metų.

Grįžau į savo kambarį ir ėmiau galvoti: „Ir kas iš to? Aš juk galėjau pasakyti jiems abiem, kad rengiuosi išvažiuoti. O dabar jis dar kelias savaites galės pasipuikauti savo krauju paplūdusia širdimi. Mano melas netgi palengvins jam sąžinę“.

— Sutaisyti tau pypkę? — paklausė Fuong.

— Taip, netrukus. Tik noriu parašyti laišką.

Jau antras laiškas tą dieną, bet šito aš nesuplėšiau, nors turėjau mažai vilties, kad mane supras. Aš rašiau:

Mieloji Helena! Grįšiu į Angliją balandžio mėnesį dirbti užsienio reikalų skyriaus vedėju. Tu supranti, kad visai nesijaučiu laimingas. Anglija yra toji šalis, kur man nesisekė. Aš norėjau, kad mūsų santuoka būtų kuo tvirtesnė, nors ir nesilaikiau Tavo krikščioniškųjų įsitikinimų. Ir iki šios dienos negalėčiau pasakyti, kas kaltas (juk mudu abu stengėmės), bet manau, kad mano charakteris. Žinau, koks aš kartais būnu žiaurus ir neteisingas. Dabar mano būdas pagerėjo — tai Rytų įtaka, — jis nėra švelnesnis, bet ramesnis. O gal tik dėl to, kad aš penkeriais metais pasenau. Kai gyventi mažai beliko, penkeri metai daug reiškia. Tu buvai labai kilnios širdies, niekada nepriekaištavai man per visą tą laiką kai mes gyvenome skyrium. Ar galėsi būti dar kilniaširdiškesnė? Žinau, prieš mudviejų vedybas Tu įspėjai mane, kad niekad nesutiksi skirtis. Aš rizikavau, todėl dabar neturiu kuo skųstis. Ir vis dėlto prašau tavęs skyrybų.

Fuong šūktelėjo nuo lovos, kad pypkė paruošta.

— Valandžiukę, — pasakiau ir rašiau toliau:

Aš galėčiau nuslėpti tikrąją padėtį ir paaiškinti Tau, kaip kilniai ir garbingai elgiuosi, galėčiau apsimesti, kad viską darau kito žmogaus labui. Bet taip nėra, o mudu visada sakydavome vienas kitam tik tiesą. Viskas daroma mano labui, man vienam. Aš labai myliu vieną moterį, mes gyvenome drauge daugiau kaip dvejus metus. Ji buvo labai atsidavusi man, bet aš žinau, kad ji galėtų gyventi ir be manęs. Jeigu ją palikčiau, manau, kad truputį pasikamuotų, bet jokios tragedijos nebūtų — ištekėtų už ko nors ir sukurtų šeimą. Labai kvaila visa tai rašyti Tau. Aš pats diktuoju tau atsakymą. Bet iki šiol sakiau Tau tiesą, todėl turėtum patikėti, kad jos netekęs būsiu pasmerktas mirčiai. Neprašau, kad būtum protinga (Tu ir taip visada sveikai protauji) ar gailestinga. Tai per daug skambus žodis šiuo atveju, be to, aš nenusipelnęs gailesčio. O iš tiesų prašau Tavęs staigaus, neapgalvoto poelgio, neįprasto Tavo charakteriui. Aš noriu, kad Tu (ėmiau ieškoti tinkamo žodžio, bet taip ir neradau) pažvelgtum į viską jautriai ir padarytum, ko prašau, per daug nesvarstydama. Žinau, kad pasakyti telefonu daug lengviau, negu siųsti žodžius aštuonis tūkstančius mylių. O gal tu imsi ir telegrafuosi man: „Sutinku“?

Baigęs rašyti, pasijutau taip, tarytum būčiau bėgte bėgęs ilgą kelią ir pertempęs neišlavintus raumenis. Atsiguliau į lovą, o Fuong baigė ruošti pypkę. Aš pasakiau:

— Jis jaunas.

— Kas?

— Pailas.

— Tai ne taip svarbu.

— Vesčiau tave, jei galėčiau, Fuong.

— Ir aš taip manau, bet sesuo netiki.

— Dabar parašiau žmonai, prašydamas skyrybų. Anksčiau niekad nemėginau prašyti. Visada yra vilties.

— Daug vilties?

— Nedaug. Visai nedaug.

— Nesirūpink. Rūkyk.

Užtraukiau dūmą, o ji ėmė kimšti antrą pypkę. Aš vėl paklausiau:

— Ar sesers tikrai nebuvo namie, Fuong?

— Aš juk sakiau — ji buvo išėjusi.

Kvaila buvo žadinti ją teisybės ieškojimo aistrai, tai vakariečių aistrai, panašiai į alkoholio aistrą. Opiumas veikė silpniau, nes buvau išgėręs su Pailu viskio. Aš pasakiau:

— Fuong, aš melavau tau. Mane siunčia namo.

Ji padėjo pypkę.

— Bet tu nevažiuosi?

— Jei atsisakysiu, iš ko mes gyvensime?

— Aš galiu važiuoti su tavim. Norėčiau pamatyti Londoną.

— Tau bus labai negera, jei mes gyvensime nevedę.

— Bet gal tavo žmona sutiks skirtis?

— Gal.

— Vis tiek aš važiuosiu su tavim, — pasakė ji. Fuong tikėjo, kad važiuos, bet kai ji vėl pakėlė pypkę ir ėmė kaitinti opiumo rutulėlį, iš jos akių pamačiau besidriekiančią ilgą minčių giją. Ji paklausė: — O Londone yra dangoraižių?

Ir už tokį nekaltą klausimą pamilau ją dar labiau. Ji galėjo meluoti iš mandagumo, iš baimės, net dėl naudos, bet jai niekad nepakaks klastos savo melą slėpti.

— Ne, — pasakiau aš, — jei nori juos pamatyti, turi keliauti į Ameriką.

Ji suprato savo klaidą ir, pakėlusi akis nuo adatos, metė į mane trumpą žvilgsnį. Paskui ėmė minkyti opiumą, nerūpestingai plepėdama apie tai, kokius drabužius vilkės Londone, kur mes gyvensime, apie metro, kurį žinojo iš romanų, apie dviaukščius autobusus, ar mes skrisime lėktuvu, ar plauksime.

— Ir Laisvės statula... — kalbėjo ji.

— Ne, Fuong, ta statula taip pat Amerikoje.