Trečias skyrius

— Ar ponas Vigo buvo pas tave? — paklausė Fuong.

— Taip. Jis išėjo prieš ketvirtį valandos. Geras filmas?

Ji jau buvo paėmusi padėklą ir žiebė lempą miegamajame.

— Labai liūdnas, — tarė ji, — bet spalvos tokios gražios. Ko norėjo ponas Vigo?

— Paklausinėti šio bei to.

— Apie ką?

— Nieko rimta. Manau, kad jis daugiau netrukdys manęs.

— Man labiausiai patinka tie filmai, kurie gerai baigiasi, — tarė Fuong. — Jau rūkysi?

— Taip.

Atsiguliau lovon, o Fuong ėmė darbuotis su adata. Ji tarė:

— Merginai jie nukirto galvą.

— Kokios nesąmonės.

— Tai buvo per prancūzų revoliuciją.

— A, istorinis filmas. Suprantu.

— Vis tiek labai liūdnas.

— Aš negaliu jaudintis dėl tokių senų dalykų.

— O jos mylimasis... jis grįžo atgal į savo mansardą... jis buvo toks liūdnas ir parašė dainą... supranti, jis buvo poetas, ir netrukus žmonės, nukirtę jo merginai galvą, ėmė dainuoti tą dainą. Tai buvo „Marselietė“.

— Čia jau nelabai istoriška, — pasakiau aš.

— Jis stovėjo minios pakrašty, kol jie dainavo, ir atrodė toks nelaimingas, o kai nusišypsojo, tai atrodė dar nelaimingesnis — jis visą laiką galvojo apie ją. Aš labai verkiau, sesuo taip pat.

— Sesuo! Negaliu patikėti.

— Ji labai jautri. Kine sėdėjo tas baisusis Greindžeris. Girtas. Ir visą laiką juokėsi. Bet ten nieko juokinga nebuvo. Tik liūdna.

— Aš nekaltinu jo, — pasakiau. — Jis švenčia. Pavojus jo sūnui praėjo. Šiandien Continental girdėjau. Ir aš mėgstu laimingas pabaigas.

Išrūkęs dvi pypkes, padėjau galvą ant odinės pagalvės, o ranką — ant Fuong kelių.

— Tu laiminga?

— Žinoma, — nerūpestingai atsakė ji.

Aš ir nebuvau nusipelnęs mandagesnio atsakymo.

— Pas mus dabar taip, kaip anksčiau, — pasakiau aš, — kaip prieš metus buvo.

— Taip.

— Tu seniai nepirkai šalikėlio. Galėtum rytoj nusipirkti.

— Ryt šventadienis.

— O, tiesa, buvau pamiršęs.

— Tu neatplėšei telegramos, — pasakė Fuong.

— Taip, telegramą aš irgi užmiršau. Nenoriu šį vakarą galvoti apie darbą. Ir kokias nors žinias siųsti jau per vėlu. Papasakok dar apie filmą.

— Jos mylimasis norėjo išgelbėti ją iš kalėjimo. Jis slapta perdavė jai berniuko drabužius ir vyrišką kepurę — tokią kaip kalėjimo prižiūrėtojo, bet einant pro vartus išsileido jos plaukai ir visi ėmė šaukti: Une aristocrate47, une aristocrate! Aš manau, kad ten negerai parodyta. Ji turėjo išsigelbėti. Paskui jie abu būtų gavę daug pinigų už jo dainą ir išvažiavę į užsienį, į Ameriką... ar į Angliją, — pridūrė, kaip jai atrodė, labai gudriai.

— Gal paskaitysiu telegramą, — pasakiau. — Duok Dieve, kad nereiktų važiuoti rytoj į šiaurę. Noriu ramiai pabūti su tavim.

Ji ištraukė voką iš už indelių su kremu ir padavė man. Aš atplėšiau ir perskaičiau:

Vėl pergalvojau tavo laišką taškas elgiuosi neprotingai kaip tu tikėjaisi taškas pavedžiau advokatui pradėti skyrybų bylą pagrindu kad tu palikai mane taškas telaimina tave Dievas mylinti Helena.

— Tau reikės važiuoti?

— Ne, — atsakiau. — Važiuoti nereikės. Paklausyk telegramos. Štai tau laiminga pabaiga.

Ji pašoko nuo lovos.

— Tai nuostabu. Būtinai reikia eiti ir pasakyti seseriai. Ji bus labai patenkinta. Aš pasakysiu jai: „Žinai, kas aš esu? Aš esu antroji ponia Fuler“.

Priešais mane, knygų lentynoje, gulėjo „Vakarų vaidmuo“ — tai buvo tarytum portretas — jauno, trumpai kirpto vyro su juodu šunimi prie kojų. Dabar jis niekam nieko blogo nepadarys. Aš paklausiau Fuong:

— Tu labai jo liūdi?

— Ko?

— Pailo.

Keista, bet net dabar, net jai girdint, aš neįstengiau ištarti jo vardo.

— Leisk man eiti, gerai? Mano sesuo taip džiaugsis.

— Kartą per miegus tu minėjai jo vardą.

— Aš niekad neprisimenu sapnų.

— Jums dviese būtų gerai sekęsi. Jis buvo jaunas.

— Tu nesi senas.

— O dangoraižiai? O Empire State Building?

Kiek padvejojusįjį tarė:

— Aš noriu pamatyti Čedaro tarpeklį.

— Ten tau ne Didysis kanjonas.

Aš pargrioviau ją ant lovos.

— Man taip gaila, Fuong.

— Ko gaila? Tokia puiki telegrama. Sesuo...

— Gerai, eik ir papasakok seseriai. Bet pirma pabučiuok mane.

Sujaudintos lūpos slystelėjo mano veidu; ji išėjo.

Aš galvojau apie pirmąją dieną, kai Pailas sėdėjo šalia manęs Continental, žiūrėdamas į sodos automatą kitoje gatvės pusėje. Viskas einasi gerai po jo mirties, bet aš labai norėčiau turėti žmogų, kuriam galėčiau pasakyti, kad man gaila.

1952-ųjų kovas-1955-ųjų birželis