Penktas skyrius

Ketinau išvažiuoti iš Saigono tik savaitei, tačiau grįžau beveik po trijų. Pirmiausia ištrūkti iš Fat Djemo rajono pasirodė daug sunkiau, negu patekti į jį. Kelias tarp Namdinio ir Hanojaus buvo atkirstas, o lėktuvo negalėjo skirti vienam reporteriui, kuriam apskritai nereikėjo tose vietose painiotis. Galų gale patekęs į Hanojų, radau korespondentus, čia atskridusius trumpų informacijų apie paskutines pergales, bet jų lėktuve man neužteko vietos. Pailas išvažiavo iš Fat Djemo tą patį rytą: jis atliko savo misiją — pakalbėjo su manim apie Fuong — ir daugiau neturėjo ko veikti. Palikau jį miegantį, kai minos liovėsi sproginėjusios, apie pusę šešių, ir sugrįžęs iš karininkų valgyklos, kur išgėriau puodelį kavos su sausainiais, jo jau neberadau. Pamaniau, kad išėjo pasivaikščioti — atplaukęs tokį kelią upe nuo Namdinio, jis neturėjo baimintis snaiperių; lygiai taip pat nesugebėjo įsivaizduoti jam gresiančio skausmo ar pavojaus, kaip nesugebėjo suvokti, kad gali įskaudinti kitus. Vieną sykį — tai atsitiko jau po kelių mėnesių — nesusivaldžiau ir stumtelėjau jį, stumtelėjau į kraujo klaną; prisimenu, kaip jis nusisuko, sumišęs pažvelgė į suteptą batą ir tarė:

— Eidamas pas pasiuntinį, turiu nusivalyti batus.

Jau tada supratau, kad jis formuoja savo kalbą Jorko Hardingo stiliumi. Ir vis dėlto Pailas buvo savotiškai nuoširdus, tik taip sutapdavo, kad už jo nuoširdumą turėdavo atkentėti kiti — iki tos paskutinės nakties po Dakou tiltu.

Tik grįžęs į Saigoną sužinojau, kad Pailas, man begeriant kavą, įkalbėjo jauną laivyno karininką paimti jį į desantinį laivą, kuris po eilinio reiso slapčia išleido jį Namdinyje. Jam pasisekė — grįžo į Hanojų drauge su trachoma brigada visa para anksčiau, negu buvo oficialiai paskelbta, kad kelias atkirstas. Kai pasiekiau Hanojų, Pailas jau buvo išvykęs į pietus, o man palikęs raštelį spaudos centre, pas bufetininką.

Jis rašė:

Mielas Tomai, sunku ir apsakyti, šaunus Jūs buvote tą naktį. Patikėkite, mano širdis atsidūrė kulnuose, kai įėjau į tą kambarį ir pamačiau Jus. (O kur ji buvo, kai jis plaukė upe?) Mažai yra vyrų, kurie taip ramiai išklausytų tokį dalyką. Jūs laikėtės didingai, ir dabar, kai viską esu Jums pasakęs, toli gražu nebesijaučiu toks niekšas kaip anksčiau? (Pykčio apimtas aš nusistebėjau — negi jam nerūpi niekas, tik jis pats? Ir tuo pačiu metu jaučiau, kad jis taip nemano. Pailui atrodė, kad dabar, kai jis nebesijaučia niekšas, visi laimingi — ir aš laimingas, ir Fuong laiminga, ir visas pasaulis laimingas, laimingas net ekonomikos atašė ir pats pasiuntinys. Pavasaris atėjo į Indokiniją, kai Pailas pasidarė nebe niekšas!) Aš laukiau Jūsų čia visą parą, tačiau, neišvykęs šiandien, nepasieksiu Saigono visą savaitę, o tikrasis mano darbas — pietuose. Vaikinams iš kovos su trachoma brigados pasakiau, kad užsuktų pas Jus — jie Jums patiks. Puikūs vaikinai ir dirba labai sunkų darbą. Nesijaudinkite dėl to, kad grįžtu į Saigoną pirma Jūsų. Prižadu nesusitikti su Fuong, kol Jūs grįšite. Nenoriu, kad vėliau Jums atrodytų, jog buvau kuo nors nedoras.

Nuoširdžiausi linkėjimai. Oldenas.

Ir vėl tas šaltas įsitikinimas, jog „vėliau“ būtent aš neteksiu Fuong. Ar toks pasitikėjimas susijęs su aukštu dolerio kursu? Anksčiau mes lygindavome gerąsias žmogaus ypatybes su sterlingais. Gal jau atėjo laikas kalbėti apie dolerinę meilę? Žinoma, į šią sąvoką įeina ir santuoka, ir turto paveldėtojas, ir Motinos diena; vėliau taip pat gali įeiti ir skyrybos Reno mieste ar Mergelių salose, ar dar kur nors, kur šių dienų amerikiečiai danginasi skirtis. Dolerinė meilė turi gerų ketinimų, gryną sąžinę — visa kita teeinie skradžiai. O mano meilė neturėjo jokių ketinimų — ji žinojo, ką žada ateitis. Aš tiek tegalėjau padaryti: pasistengti, kad ateitis nebūtų tokia žiauri, pasirengti būsimiems nemalonumams, net ir opiumas čia vaidino svarbų vaidmenį.

Bet aš niekada negalvojau, jog kada nors reikės nepasiruošus pranešti Fuong apie Pailo mirtį.

Nuėjau — nes neturėjau ką veikti — į spaudos konferenciją. Greindžeris, žinoma, buvo ten. Pirmininkavo jaunas ir per daug gražus prancūzų pulkininkas. Jis kalbėjo prancūziškai, o jaunesnysis karininkas vertė. Prancūzų korespondentai sėdėjo kartu tarytum varžovų futbolo komanda. Aš vargiai galėjau sekti, ką šneka pulkininkas, mano galvoje buvo tik Fuong ir viena mintis: „O jeigu Pailas teisus ir aš netenku jos — kur man tada dingti?“

Vertėjas kalbėjo:

— Pulkininkas sako, kad priešas patyrė sunkų pralaimėjimą ir turi daug nuostolių — neteko viso bataliono. Paskutiniai būriai dabar keliasi per Raudonąją upę savadarbiais plaustais. Juos visą laiką apšaudo mūsų lėktuvai.

Pulkininkas perbraukė ranka elegantiškai sušukuotus šviesius plaukus ir, mosikuodamas lazdele, nustypčiojo palei sieną, nukabinėtą žemėlapiais.

Amerikiečių korespondentas paklausė:

— Kokie prancūzų nuostoliai?

Pulkininkas puikiai suprato klausimą — jis visada būdavo pateikiamas konferencijose panašiu momentu, — bet nutilo ir, iškėlęs lazdelę, su malonia šypsena, kaip visų mėgstamas mokytojas, laukė, kol vertėjas pakartos prancūziškai. Paskui jis atsakė — kantriai ir nekonkrečiai:

— Pulkininkas sako, kad mūsų nuostoliai nedideli. Tikslūs skaičiai dar nežinomi.

Kaip ir visada, tai būdavo ženklas spaudos konferencijos pirmininkui susirūpinti. Anksčiau ar vėliau jam būtų tekę ieškoti recepto, kaip nuraminti nepaklusnią klasę — o jei ne, tai direktorius būtų turėjęs paskirti kitą, geriau mokantį tvarkytis.

— Ar pulkininkas rimtai nori pasakyti, kad turėjo laiko skaičiuoti priešo lavonus, o savųjų — ne? — paklausė Greindžeris.

Pulkininkas kantriai rezgė melo voratinklį, nors puikiausiai žinojo, kad kitas klausimas sumals jį į dulkes. Prancūzų korespondentai niūriai tylėjo. Jei amerikiečiai išgautų iš pulkininko reikalingų žinių, prancūzai tuojau jas panaudotų, tačiau patys savo tėvynainio netraukė į žabangas.

— Pulkininkas sako, kad priešas triuškinamas. Galima suskaičiuoti žuvusiuosius šiapus ugnies linijos, bet, kol mūšis tebevyksta, negalima reikalauti skaičių iš pirmyn žengiančių prancūzų junginių.

— Mums ne tai svarbu, — tarė Greindžeris. — Mums svarbu, ką štabas žino ir ko nežino. Ar jūs rimtai tvirtinate, kad ne visi junginiai praneša savo nuostolius per radiją?

Pulkininko kantrybė jau seko. Aš pamaniau, kad jam iš karto nereikėjo lįsti į šias pinkles, o tvirtai pareikšti, jog žino skaičius, tik nenori jų skelbti. Pagaliau juk tai jų karas, ne mūsų. Ir niekas nedavė mums teisės reikalauti kokios nors informacijos. Ne mums tenka kovoti su kairiaisiais deputatais Paryžiuje ir Ho Ši Mino kariuomene tarp Raudonosios ir Juodosios upių. Ne mums reikia žūti.

Pulkininkas staiga atkirto, kad prancūzų nuostoliai gali būti lyginami kaip vienas su trimis, paskui atsuko mums nugarą ir įširdęs įsistebeilijo į žemėlapį. Žuvusieji buvo jo bičiuliai, žmonės, su kuriais jis mokėsi vienoje klasėje Sen Sire28, o ne skaičiai kaip Greindžeriui.

Greindžeris pasakė:

— Šį tą jau ir sužinojome.

Ir, kvailai didžiuodamasis, pažvelgė į savo bičiulius; prancūzai, palenkę galvas, rašėsi tas liūdnas žinias.

— Tai daugiau, negu galima būtų pasakyti apie Korėją, — tariau dėdamasis nesupratęs, bet tik pakišau jam naują mintį.

— Paklauskite pulkininką, — tarė Greindžeris, — ką prancūzai toliau darys. Jis sako, kad priešas keliasi per Juodąją upę...

— Raudonąją upę, — pataisė vertėjas.

— Man visai nesvarbu upės spalva. Mes norime žinoti, ką prancūzai toliau darys.

— Priešas traukiasi.

— O kas bus, kai jis persikels į kitą krantą? Ką jūs tada žadate daryti? Sėdėsite pakrantėje ir sakysite: „Viskas baigta“?

Prancūzų karininkai paniurę kantriai klausėsi priekabaus Greindžerio balso. Šiandien iš kareivio reikalaujama net nuolankumo.

— Gal jūs iš lėktuvų mėtysite jiems Kalėdų atvirukus?

Kapitonas viską rūpestingai išvertė, netgi žodžius cartes de Noel.

Pulkininkas šyptelėjo lediniu šypsniu.

— Ne, ne Kalėdų atvirukus.

Man atrodė, kad Greindžerį ypač erzino pulkininko jaunatvė ir grožis. Pulkininkas — Greindžerio akimis žiūrint — nebuvo tikras vyras. Taigi jis pasakė:

— Nieko kito jūs ir nemėtote.

Staiga pulkininkas prabilo angliškai, taisyklinga anglų kalba:

— Jei būtume gavę žadėtą Amerikos paramą, turėtume daugiau ką mėtyti.

Nors ir labai elegantiškas, pulkininkas vis dėlto buvo paprastas žmogus. Jis tikėjo, kad korespondentui savo šalies garbė brangesnė už laikraščių sensacijas. Greindžeris (o jis puikiai išmanė savo darbą, gerai įsimindavo datas) kandžiai paklausė:

— Jūs norite pasakyti, kad jokios paramos, numatytos rugsėjo pradžiai, dar nesulaukėte?

— Nesulaukėme.

Greindžeris gavo, ko jam reikėjo: jis ėmė rašyti.

— Atleiskite, — tarė pulkininkas, — šios žinios ne spaudai; jos bendrai orientacijai.

— Bet, pulkininke, — užprotestavo Greindžeris, — tai sensacija. Mes galime jums tik padėti.

— Ne, čia diplomatų reikalas.

— Nejaugi mes jums pakenksime?

Prancūzų korespondentai sumišo; jie menkai temokėjo angliškai. Pulkininkas nusižengė taisyklėms. Jie ėmė piktai murmėti.

— Ne man spręsti, — kalbėjo pulkininkas. — O gal amerikiečių laikraščiai rašys: „Ak, tie prancūzai nuolat skundžiasi, nuolat kaulija“. Ir komunistai Paryžiuje ims kaltinti: „Prancūzai lieja savo kraują už Ameriką, o Amerika negali atsiųsti net naudoto sraigtasparnio“. Nieko gero iš to neišeis. Galų gale mes taip ir liksime be sraigtasparnių, o priešas bus ten, kur dabar yra — penkiasdešimt mylių nuo Hanojaus.

— Šiaip ar taip, aš galiu parašyti, kad jums labai reikia sraigtasparnių.

— Galite paskelbti, — tarė pulkininkas, — kad prieš šešis mėnesius turėjome tris sraigtasparnius, o dabar turime vieną. Vieną, — pakartojo jis susijaudinęs, su kartėliu balse. — Galite paskelbti, jog žmogus, kai jį šiame kare sužeidžia ne rimtai, o visai menkai, žino, kad jam tikriausiai galas. Dvylika valandų, gal net visa para ant neštuvų iki ligoninės, blogi keliai, avarijos, užpuolimai iš pasalų, gangrena. Geriau jau iš karto užmuštų.

Prancūzų korespondentai, stengdamiesi suprasti, net palinko į priekį.

— Taip ir parašykite, — tarė pulkininkas. Kadangi jis buvo gražus, atrodė dar labiau įniršęs. — Interpretez29, — įsakė ir išėjo iš kambario, pavedęs kapitonui neįprastą darbą: versti iš anglų į prancūzų.

— Užgavau gyvuonį, — patenkintas tarė Greindžeris ir nuėjo prie bufeto rašyti telegramos.

Mano telegrama buvo trumpa — negalėjau parašyti apie Fat Djemą nieko, ką cenzūra būtų praleidusi. Jeigu mano korespondencija būtų buvusi ypač įdomi, būčiau galėjęs nuskristi į Honkongą ir pasiųsti ją iš ten, tačiau ar bent viena žinutė verta rizikos būti išsiųstam iš čia. Abejojau tuo. Priverstinis išvykimas — tai mano gyvenimo pabaiga, tai Pailo pergalė. Tačiau kai aš grįžau į viešbutį, pašto dėžutėje jo jau laukė pergalė, o manęs — pabaiga: mane sveikino su paskyrimu į aukštesnę vietą. Pats Dantė nesugalvojo tokios kankynės savo pasmerktiems įsimylėjėliams. Juk Paolas nebuvo paaukštintas perkėlimu į skaistyklą.

Užlipau laiptais į savo tuščią kambarį, kur iš čiaupo lašnojo šaltas vanduo (karšto vandens Hanojuje nebuvo), ir atsisėdau ant lovos krašto, o virš mano galvos kaip audros debesis kabojo ryšelis tinklo nuo moskitų. Nejau tapsiu mūsų laikraščio užsienio skyriaus vedėju, kiekvieną dieną pusę keturių ateidinėsiu į niūrų Viktorijos laikų pastatą su lordo Solsberio bareljefu ties liftu, netoli Blekfrajero stoties? Šią gerą žinią atsiuntė man iš Saigono, bet aš nežinojau, ar ji jau pasiekė Fuong ausis. Nebebūsiu reporteris? Reikės turėti savo nuomonę; o už šią nereikalingą privilegiją man atimama paskutinė viltis dvikovoje su Pailu. Jo nekaltybei aš galėjau priešpriešinti savo gyvenimo patirtį; mano amžius šiame seksualiniame lošime buvo ne blogesnė korta už jo jaunatvę, bet dabar nebeliko svarbaus kozirio — laiko, nebeliko nė vienerių metų. Aš pavydėjau kiekvienam be galo išsiilgusiam namų karininkui, kuriam nuolat gresia mirtis. Norėjau verkti, bet ašarų latakai buvo sausi kaip karšto vandens vamzdžiai. Ak, tegu kiti važiuoja sau namo... o man reikalingas tik kambarys Katina gatvėje.

Sutemus Hanojuje šalta, elektra daug silpnesnė negu Saigone, labiau pritaikyta prie tamsesnių moterų drabužių ir karo. Gambeta gatve nuėjau į „Taikos“ barą; nenorėjau gerti „Metropolyje“ su vyresniaisiais prancūzų karininkais, jų žmonomis ir panomis. Atėjęs prie baro, išgirdau tolimą pabūklų griausmą Hoabinio pusėje. Dieną tą garsą nustelbdavo gatvės triukšmas, o dabar buvo visai tylu, tik skambčiojo keleivių, laukiančių rikšų, varpeliai. Pjetris sėdėjo įprastoje vietoje. Jo galva buvo keistai pailga, ji laikėsi ant pečių kaip kriaušė lėkštėje. Jis dirbo saugume ir buvo vedęs gražią tonkinietę, „Taikos“ baro savininkę. Štai antras žmogus, kuris nelabai norėtų grįžti namo.

Jis buvo korsikietis, bet labiau mėgo Marselį, o savo kėdę ties baru Gambeta gatvėje mėgo dar labiau nei Marselį. Man įdomu, ar jis jau žino mano telegramos turinį.

— Sulosime? — paklausė jis.

— Galim.

Jis pirmas metė kauliukus, o aš galvojau, kad neįstengsiu gyventi kitur, toli nuo Gambeta ir Katina gatvių, nuo švelnaus vermuto skonio, nuo jaukaus kauliukų tarškėjimo, nuo pabūklų ugnies, keliaujančios horizontu kaip laikrodžio rodyklė.

— Grįžtu atgal.

— Namo? — paklausė Pjetris, mesdamas kauliukus.

— Ne. Į Angliją.