Trečia dalis

Pirmas skyrius

1

Praėjo maždaug dvi savaitės nuo Pailo mirties, kai aš vėl pamačiau Vigo. Ėjau Šarnė bulvaru, o jis šūktelėjo man iš „Klubo“. Šį restoraną tomis dienomis gausiai lankydavo saugumo darbuotojai, lyg mesdami iššūkį tiems, kurie jų nekenčia; jie valgydavo ir gerdavo apačioje, o kita publika vaišindavosi antrame aukšte, kur negalėjo pasiekti partizano rankinė granata. Prisėdau šalia Vigo, ir jis užsakė man vermuto.

— Suloškime, kam mokėti?

— Galim.

Aš išsiėmiau ritualinio žaidimo „Keturi — dvidešimt — vienas“ kauliukus. Dabar visada šie skaičiai ir kauliukai primena man karo metus Indokinijoje. Kad ir kur būčiau, pamatęs du vyrus, žaidžiančius kauliukais, vėl tarytum atsiduriu Hanojaus ar Saigono gatvėje arba tarp apgriautų Fat Djemo namų, matau parašiutininkus lyg kokius vikšrus, aprengtus maskuojamosios spalvos drabužiais, einančius sargybą palei kanalus, girdžiu artėjančio minosvaidžio šūvius, rodos, net matau negyvą vaiką.

— Sans vaseline43, — pasakė Vigo, išmetęs keturis, du, vieną.

Jis pastūmėjo man paskutinį degtuką. Savotišką lošimo žargoną mokėjo visas saugumas; galbūt jį sukūrė pats Vigo, o paskui perėmė žemesnieji karininkai, tačiau šie nepaveldėjo iš jo susidomėjimo Paskaliu.

— Sous-Lieutenant44.

Kiekviena pralošta partija pakeldavo pralošusįjį vienu laipsniu — būdavo lošiama tol, kol kas nors tapdavo kapitonu arba majoru. Jis išlošė taip pat ir antrąją partiją. Skaičiuodamas degtukus tarė:

— Mes radome Pailo šunį.

— Tikrai?

— Atrodo, kad šuo nenorėjo palikti lavono. Šiaip ar taip, jie perpjovė šuniui gerklę. Jis gulėjo dumble, už penkiasdešimties jardų. Matyt, pats ten ir nušliaužė.

— Jūs vis dar domitės?

— Amerikos pasiuntinys neduoda mums ramybės. Pas mus, ačiū Dievui, nekeliamas toks triukšmas, kai žūsta prancūzas. Tiesa, tokios žmogžudystės ne retenybė.

Mes sulošėme pasidalydami degtukus, o paskui vėl pradėjome tikrą lošimą. Vigo tiesiog neįsivaizduojamai vikriai išmetė keturis, du, vieną. Jam beliko trys degtukai, o aš išmečiau patį mažiausią skaičių.

— Nanet, — pasakė Vigo, stumdamas man du degtukus. Atsikratęs paskutinio degtuko, jis tarė: — Kapitonas.

Ir aš, norėdamas užsakyti gėrimus, pašaukiau padavėją.

— Ar jūsų niekas neaplošia? — paklausiau.

— Retai. Norite atsilošti?

— Kitą sykį. Iš jūsų, Vigo, būtų puikus lošėjas profesionalas. Jūs žaidžiate ir kitus azartinius žaidimus?

Jis gailiai šyptelėjo, o aš kažkodėl pagalvojau apie jo šviesiaplaukę žmoną, kuri, kaip sklido kalbos, apgaudinėdavo jį su jaunesniaisiais karininkais.

— Ką gi, — tarė jis, — bet kada gali patekti į patį azartiškiausią žaidimą.

— Azartiškiausią?

—  „Pasverkime laimėjimą ir pralaimėjimą, — pacitavo jis, — susikirtę iš to, kad Dievas yra; apsvarstykime abi galimybes. Jei išlošiate — laimite viską, jei pralošiate — neprarandate nieko.“

Atsakiau jam taip pat Paskalio citata — vienintele, kurią prisiminiau:

— „Ir tas, kuris pasirenka skaičių, ir tas, kuris pasirenka erelį, — abu vienodai klysta. Abu jie neteisūs. Teisingai elgiasi tas, kuris visai nesilažina.“

— „Taip, bet jūs būtinai turite lažintis. Pasirinkimo nėra. Jūs jau stojote į žaidimą.“ Ir nesilaikykite savo asmeninių principų, Fauleri. Jūs įsipainiojęs, kaip ir mes visi.

— Tik ne dėl religijos.

— Aš ne apie religiją kalbėjau. Tiesą sakant, — tarė jis, — galvojau apie Pailo šunį. Prisimenat, ką jūs man sakėte... apžiūrėti jo letenas, ištirti purvą ir taip toliau?

— O jūs pasakėte, kad esate ne Megrė ir ne Lekokas.

— Vis dėlto man šis tas pavyko, — tarė jis. — Juk Pailas, kur nors eidamas, visada vesdavosi šunį?

— Atrodo.

— Jis buvo per brangus, kad lakstytų bet kur vienas?

— Tiesiog būtų pavojinga. Juk čionykščiai valgo šunis, ar ne?

Jis ėmė grūsti į kišenę kauliukus.

— Mano kauliukai, Vigo...

— O, atleiskite. Aš maniau...

— Kodėl jūs sakėte, kad aš įsipainiojęs?

— Kada jūs paskutinį kartą matėte Pailo šunį, Fauleri?

— Dievai žino. Aš nefiksuoju susitikimų su šunimis.

— Kada jūs turite grįžti į Angliją?

— Tiksliai nežinau.

Nemėgstu teikti informacijos policijai. Tuo jai tik padėčiau.

— Norėčiau... šį vakarą... užsukti pas jus. Dešimtą, gerai? Jei tik jūs būsite vienas.

— Išsiųsiu Fuong į kiną.

— Vėl viskas gerai... su ja?

— Taip.

— Keista. Man susidarė įspūdis, kad jūs... nelaimingas.

— Yra daugybė priežasčių būti nelaimingam, Vigo... — ir stačiai pridūriau: — Jūs turėtumėte žinoti.

— Aš?

— Jūs pats nelabai laimingas vyras.

— O, man nėra ko skųstis. „Sugriautas namas nejaučia skausmo.

— Iš kur tai?

— Vėl iš Paskalio. Samprotavimai apie tai, kad žmogus gali didžiuotis savo skausmu. „Medis nejaučia skausmo.“

— Kodėl dirbate policijoje, Vigo?

— Buvo kelios priežastys. Reikėjo užsidirbti pinigų, domėjausi žmonėmis, taip pat labai mėgau Gaborijo.

— Jums turbūt vertėjo tapti dvasininku.

— Neskaičiau tinkamų knygų... tais metais.

— Jūs vis dar įtariate, kad aš čia įsipainiojęs, tiesa?

Jis pakilo ir išgėrė visą savo vermutą.

— Noriu pasikalbėti su jumis, ir viskas.

Paskui, kai Vigo apsisukęs nuėjo, aš pamaniau, jog jis žiūrėjo į mane su užuojauta, lyg į kokį nusikaltėlį, už kurio sugavimą ir nuteisimą iki gyvos galvos jis pats atsako.

2

Iš tikrųjų Dievas mane nubaudė. Pailas, išeidamas iš mano buto, tarytum pasmerkė mane ilgoms abejonių savaitėms. Kiekvieną kartą, grįždamas namo, aš tikėdavausi nelaimės. Kartais Fuong būdavo išėjusi, o aš neįstengdavau imtis jokio darbo tol, kol jos nebūdavo, nes visada abejodavau, ar ji apskritai sugrįš. Aš klausinėdavau, kur ji buvo (stengdamasis nuslėpti savo balse nerimą ir įtarumą), o ji atsakydavo buvusi turguje ar parduotuvėse ir pateikdavo man daiktinių įrodymų (net jos skuba patvirtinti savo žodžius man tuomet atrodydavo nenatūrali), kartais ji pareikšdavo buvusi kine, o nuplėštas bilietas tai paliudydavo, kartais ji sakydavo lankiusi seserį. Štai ten, aš manau, susitikdavo su Pailu. Tomis dienomis glamonėdavau ją taip įnirtingai tarytum nekęsdamas jos, o iš tiesų nekęsdavau ateities. Vienatvė gulėdavo mano lovoje, vienatvę aš laikydavau glėbyje naktimis. Fuong nepasikeitė; virdavo man valgyti, taisydavo pypkes, švelniai ir meiliai duodavo mano malonumui savo kūną (nors man tai jau nebebuvo malonumas); o aš, kaip ir pirmosiomis dienomis, norėjau sužinoti, ką ji mąsto, norėjau išskaityti jos mintis, tačiau tas mintis nuo manęs slėpė kalba, kurios aš nemokėjau. Nenorėjau klausinėti Fuong. Nenorėjau versti jos meluoti (kol melas nebuvo ištartas žodžiu, galėjau apsimesti, kad mudu liekame vienas kitam tokie, kokie buvome anksčiau), bet staiga baimė prabilo už mane, ir aš paklausiau:

— Kada paskutinį kartą matei Pailą?

Ji valandėlę dvejojo... o gal tikrai stengėsi prisiminti.

— Kai jis buvo čia, — atsakė ji.

Aš ėmiau — beveik nesąmoningai — niekinti viską, kas amerikietiška. Tik ir kalbėjau apie amerikiečių literatūros skurdumą, apie skandalingą Amerikos politiką, apie patvirkusius amerikiečių vaikus. Atrodė, kad iš manęs atimti Fuong nori ne vienas žmogus, o visa tauta. Kad ir ką Amerika darė, viskas man buvo neteisinga. Pakyrėjau kalbomis apie Ameriką net savo draugams prancūzams, nors jie visiškai pritarė mano antipatijai. Jaučiausi lyg išduotas, jei priešas iš viso gali išduoti.

Kaip tik tuo metu nutiko įvykis su dviračių bombomis. Grįžęs namo į tuščią butą iš Imperial baro (ar ji kine, ar pas seserį?), radau pakištą po durimis laiškelį. Rašė Domingesas. Jis atsiprašinėjo, kad vis dar serga, ir prašė kitą rytą, pusę vienuoliktos, ateiti prie didžiosios parduotuvės Šarnė bulvaro kampe. Jis rašė pono Čou prašymu, bet aš įtariau, kad esu reikalingas greičiausiai ponui Hengui.

Visas reikalas, kaip paaiškėjo, tebuvo vertas nedidelės žinutės, netgi humoristinės. Jis neturėjo jokio ryšio su liūdnu ir sunkiu karu šiaurėje, su Fat Djemo kanalais, prikimštais pilkų užsigulėjusių lavonų, su pabūklų griausmu, baltu napalmo spindesiu. Aš laukiau jau ketvirtį valandos prie gėlių kiosko, kai staiga Katina gatvėje, nuo saugumo būstinės pusės, sužvigo stabdžiai ir sucypė padangos. Privažiavo sunkvežimis su policininkais, jie iššoko ir puolė prie parduotuvės, lyg norėdami išsklaidyti minią, bet minios nebuvo — tik dviračių tvora. Saigone kiekvieną didelį pastatą supa tokia tvora — jokiame universitetiniame Vakarų mieste nėra tiek daug važinėjančių dviračiais. Nespėjau nustatyti fotoaparato, kai įvyko komiškas ir nesuprantamas dalykas. Policininkai prasiskynė kelią prie dviračių, išsirinko tris, nunešė juos iškėlę virš galvų per gatvę ir įmetė į fontaną. Nespėjau paklausinėti nė vieno policininko — jie vėl sušoko į sunkvežimį ir nudūmė Bonaro bulvaru.

— Operacija „Dviratis“, — tarė kažkieno balsas. Tai buvo ponas Hengas.

— Kas čia, — paklausiau. — Pratybos? Ir kam?

— Palūkėkite, — pasakė ponas Hengas.

Prie fontano, iš kurio kyšojo dviračio ratas lyg plūduras, įspėjantis jūreivius saugotis sudužusio laivo liekanų, ėmė rinktis dykinėtojai; skersai gatvę atbėgo policininkas, šaukdamas ir mojuodamas rankomis.

— Eime pažiūrėti, — tariau.

— Neverta, — pasakė ponas Hengas, žiūrėdamas į laikrodį.

Rodyklės rodė keturias minutes dvyliktos.

— Jūsų laikrodis skuba, — tariau.

— Jis visada rodo truputį daugiau.

Tuo metu fontanas sprogo. Mūrinio ornamento gabalas iškūlė langą, ir lyg galinga vandens čiurkšle siūbtelėjo stiklai. Sužeistų nebuvo. Mudu nusipurtėme nuo drabužių vandenį ir stiklo duženas. Dviračio ratas, vilkeliu kaukdamas, sukosi ant grindinio, paskui užsikirto ir sustojo.

— Turi būti lygiai vienuolikta, — tarė ponas Hengas.

— Kas, po velnių...

— Maniau, kad jums bus įdomu, — tarė ponas Hengas. — Ir tikiuosi, kad įdomu.

— Einam išgerti?

— Ne, ačiū. Turiu grįžti pas poną Čou. Bet leiskite pirma šį tą jums parodyti.

Jis nusivedė mane į dviračių aikštelę ir atrakino savo dviratį.

— Pažvelkite atidžiai.

— Raleigh firmos, — pasakiau.

— Ne, pažvelkite į pompą. Ji nieko jums neprimena?

Jis globėjiškai šyptelėjo, kad aš nesusigaudau, ir nuvažiavo. Spausdamas Šolono link, į metalo laužo sandėlį, jis vieną sykį atsisuko ir pamojavo man ranka. Saugume, kur užėjau pasiteirauti apie šį įvykį, sužinojau, ką jis norėjo pasakyti. Forma, kurią mačiau Čou sandėlyje, labai priminė dviračio pompą. Tą dieną visame Saigone nekaltos dviračių pompos pasirodė esančios plastmasinės bombos, jos visos sprogo vienuoliktą valandą, išskyrus tas, kurias policija, informuota tikriausiai pono Hengo, spėjo sunaikinti. Nieko nepaprasto nebuvo — dešimt sprogimų, šeši žmonės lengvai sužeisti ir dievai žino kiek aplaužytų dviračių. Mano kolegos — išskyrus Extreme Orient korespondentą, kuris pavadino visa tai „nusikaltimu“ — žinojo, kad jų laikraščiai išspausdins žinutę tik tuo atveju, jeigu jie pasijuoks iš tos istorijos. „Dviračių bombos“ — gera antraštė. Ir visi kaltino komunistus. Aš vienintelis parašiau, kad bombos buvo generolo Tche diversija, bet mano pranešimą redakcija pakeitė. Generolas nebebuvo naujiena. Nevertėjo užimti vietos jo demaskavimui. Per Domingesą aš parašiau ponui Hengui, kad apgailestauju — padariau viską, ką galėjau. Hengas žodžiu mandagiai padėkojo. Man atrodė, kad jis ar jo vietnamietiškas komitetas buvo per daug jautrūs; juk niekas rimtai nepuolė komunistų. Iš tiesų, jei kas bandydavo taip daryti, tą laikydavo žmogumi su humoro jausmu.

— Ką jie dar sugalvos? — nepaliovė klausinėję žmonės pobūviuose, o man visą tą absurdišką istoriją simbolizavo dviračio ratas, vilkeliu besisukąs bulvaro vidury. Niekad nebuvau užsiminęs Pailui, ką esu girdėjęs apie jo ryšį su generolu. Tegul sau nepavojingai žaidžia su plastmase: gal mažiau galvos apie Fuong. Ir vis dėlto vieną vakarą, atsidūręs netoli pono Muojaus garažo ir neturėdamas ką daugiau veikti, užėjau į vidų.

Garažas de la Somo bulvare buvo nedidelis, netvarkingas, gerokai primenąs geležies laužo sandėlį. Vidury, ant tiltelio, stovėjo automobilis pakeltu gaubtu, panašus į pražiojusio nasrus priešistorinio gyvūno modelį provincijos muziejuje, kurio niekas nelanko. Atrodė, kad tą automobilį visi užmiršo. Ant grindų buvo primėtyta gelžgalių ir senų dėžių — vietnamiečiai nemėgsta išmesti nieko lauk, panašiai kaip kinas virėjas, gamindamas iš anties septynis patiekalus, sunaudoja viską iki paskutinio nagelio. Aš negalėjau suprasti, kodėl kažkas taip nerūpestingai pasielgė su tuščiomis skardinėmis ir sugadinta forma... Gal koks nors darbininkas pavogė juos ir gavo už tai kelis piastrus, o gal ką nors papirko išradingasis ponas Hengas.

Aplink nieko nebuvo, ir aš įėjau vidun. Pamaniau, kad jie galbūt laikosi atokiau, privengdami policijos. Gali būti, jog ponas Hengas turi ryšių saugume, bet net ir tuo atveju kažin ar policija imtų veikti. Jai naudingiau, jei žmonės manys, kad bombos yra komunistų darbas.

Be automobilio ir metalo laužo, išmėtyto ant betoninių grindų, nieko daugiau nebuvo matyti. Sunku įsivaizduoti, kad pas poną Muojų gaminamos bombos. Aš menkai tenutuokiau, kaip baltos dulkės, kurias buvau matęs skardinėje, virsta plastmase, bet tasai procesas, be abejo, per daug sudėtingas, kad jį galima būtų atlikti šiame garaže, kur tik du benzino siurbliai, o ir tie beviltiškai apleisti. Stovėjau tarpdury ir žiūrėjau į gatvę. Bulvare, po medžiais, dirbo kirpėjai: veidrodžio šukėje, prismeigtoje prie kamieno, žaidė saulės spindulys. Mergina kriauklės formos skrybėle, nešina dviem krepšiais, užkabintais ant lazdos, nuskubėjo pro šalį. Būrėja, pritūpusi prie „Brolių Simonų“ firmos pastato sienos, susigavo klientą: seną vyriškį su barzdele kaip kuokštas, panašia į Ho Ši Mino, abejingai stebintį maišomas ir dėliojamas senovines kortas. Kokia jo ateitis, ar verta mokėti už ją piastrą? De la Somo bulvare gyvenimas ėjo kaip ant delno: čia kiekvienas viską žinojo apie poną Muojų, bet policija neturėjo rakto, kuriuo būtų galėjusi atrakinti jų pasitikėjimą. Žmonės čia gyveno viską žinodami apie kits kitą, tačiau svetimas galėjo įžengti tik į jų gatves, bet ne į gyvenimą. Prisiminiau senes, plepančias mūsų laiptų aikštelėje, ties bendru tualetu: jos irgi viską girdėdavo, bet niekad neteko sužinoti, ką jos žino.

Grįžau atgal ir įėjau į nedidelę kontorą garažo gale; joje buvo įprastinis reklaminis kinų kalendorius, rašomasis stalas, apverstas popieriais ir kainininkais, čia pat buvo klijų buteliukas ir skaičiavimo mašinėlė, sąvaržėlės, arbatinukas, trys puodeliai, daugybė nedrožtų pieštukų ir nežinia kaip čia patekęs atvirukas su Eifelio bokštu. Gali sau Jorkas Hardingas rašinėti abstrakcijas apie trečiąją jėgą, bet štai kas iš to išeina — štai kokia ji. Užpakalinėje sienoje buvo durys, užrakintos, bet raktas gulėjo ant stalo tarp pieštukų. Atsirakinau tas duris ir įėjau į vidų.

Atsidūriau nedidelėje patalpoje, maždaug kaip garažas. Joje stovėjo mašina, kuri iš pirmo žvilgsnio priminė kažkokio didžiulio besparnio paukščio narvą iš strypų ir vielų su daugybe skersinukų... atrodė, kad paukštis suvyniotas į senus skudurus, bet tikriausiai į šiuos skudurus šluostydavo rankas ponas Muojus ir jo padėjėjai, kai juos pašaukdavo. Suradau firmos pavadinimą... kažkas iš Liono... ir patento numerį — bet kam tas patentas? Įjungiau srovę, ir senoji mašina atgijo: strypai turėjo paskirtį... visas įrenginys priminė senį, kuris, sukaupęs paskutines jėgas, smogia kumščiu, smogia... Tai buvo paprasčiausias presas — seniena iš tų pačių laikų kaip ir muzikinė dėžė, bet šioje šalyje, kur niekas niekad nešvaistoma, kur kiekvienas persenęs daiktas dar gali tęsti savo karjerą (prisimenu, sykį matytas senas filmas „Didysis traukinio apiplėšimas“ trūkčiodamas slinko ekranu vienoje nuošalioje Namdinio gatvelėje, o publika buvo labai patenkinta), ir šis presas galėjo praversti.

Ėmiau atidžiau apžiūrinėti presą: ant jo buvo baltų miltelių pėdsakų. „Diolacton, — prisiminiau aš. — Panašu į pieną.“ Nemačiau jokios skardinės, jokios formos. Grįžau atgal į kontorą, o paskui į garažą. Užsinorėjau paplekšnoti senam automobiliui per sparną, ko gera, ilgai jam teks čia stovėti, bet vieną gražią dieną... Ponas Muojus su savo padėjėjais dabar tikriausiai kur nors ryžių laukuose, pakeliui į šventąjį kalną, kur yra generolo Tche štabas. Kai aš pagaliau garsiai šūktelėjau: „Pone Muojau!“, man pasirodė, kad atsidūriau toli nuo garažo ir bulvaro su kirpėjais, vėl tuose laukuose, kur slėpiausi keliaudamas iš Taininio. „Pone Muojau!“ Aš tarytum mačiau, kaip žmogus tarp ryžių stiebelių atsigręžia.

Grįžau namo, kur laiptų aikštelėje senės čiauškėjo lyg paukščiai krūmuose — supratau jų kalbą ne geriau už paukščių čiulbesį. Fuong nebuvo — tik raštelis, kad ji esanti pas seserį. Atsiguliau į lovą — aš vis dar greit nuvargdavau — ir užmigau. Nubudęs pamačiau švytintį savo žadintuvo ciferblatą — buvo dvidešimt penkios antros, ir aš pasukau galvą, tikėdamasis pamatyti Fuong miegančią šalia. Bet pagalvė gulėjo nepaliesta. Matyt, Fuong buvo pakeitusi ir paklodę — ji dvelkė šviežių, vėsių skalbinių kvapu. Atsikėliau ir atidariau stalčių, kur ji laikydavo savo šalikėlius — jų nebuvo. Nuėjau prie knygų lentynos — karališkosios šeimos gyvenimo vaizdų knyga taip pat dingusi. Ji pasiėmė visą savo kraitį.

Tuoj po smūgio skausmo beveik nejutau — jis užėjo apie trečią valandą ryto, kai pradėjau planuoti gyvenimą, kurį vis tiek kaip nors turėjau nugyventi, prisiminti praeities įvykius, kad paskui galėčiau viską užmiršti. Sunkiausia yra prisiminti gerus dalykus, todėl stengiausi galvoti apie bloguosius. Tam jau turėjau praktikos. Man jau teko šitai patirti. Žinojau, jog padarysiu viską, ką reikia, bet jau buvau senstelėjęs — jutau, kad neturėsiu jėgų pradėti gyvenimą iš naujo.

3

Nuėjau į Amerikos pasiuntinybę ir pasiteiravau Pailo. Prie durų turėjau užpildyti blanką ir paduoti karo policijos pareigūnui. Jis tarė:

— Jūs neįrašėte apsilankymo tikslo.

— Jis žinos, — pasakiau.

— Vadinasi, jis žadėjo jus priimti?

— Tegu bus taip, jei norite.

— Jums atrodo keista, bet mes turime būti labai atsargūs. Čia ateina visokių tipų.

— Taigi, girdėjau.

Jis stumtelėjo kramtomąją gumą į kitą burnos kampą ir įėjo į liftą. Aš laukiau. Visai nežinojau, ką pasakysiu Pailui. Šitokio vaidmens niekada nebuvau vaidinęs. Policininkas grįžo. Jis nenoromis tarė:

— Galite keltis į viršų. 12A kambarys. Antras aukštas.

Įėjęs į nurodytą kambarį pamačiau, kad Pailo čia nėra. Prie stalo sėdėjo Džou — ekonomikos atašė: aš ir dabar neprisimenu jo pavardės, o Fuong sesuo stebėjo mane iš už rašomosios mašinėlės. Ar tikrai aš pamačiau triumfą tose rudose godžiose akyse?

— Įeikite, įeikite, Tomai! — garsiai šūktelėjo Džou. — Malonu jus matyti. Kaip koja? Jūs retas svečias mūsų įstaigėlėje. Traukitės kėdę. Sakykite, ką manote apie naują puolimą? Vakar vakare Continental mačiau Greindžerį. Jis vėl iškeliauja į šiaurę. Tas vyrukas tikras nepasėda. Kur kas nors nauja, ten ir Greindžeris. Norite cigaretę? Imkite. Pažįstate panelę Hei? Negaliu prisiminti visų tų pavardžių — per sunkios tokiam seniui kaip aš. Aš vadinu ją „Ei, jūs!“ Jai patinka. Kolonializmo nė kvapo. Ką šneka apie kainas, Tomai? Jūs, laikraštininkai, viską suuodžiate. Užjaučiu jus dėl tos kojos. Oldenas sakė...

— Kur Pailas?

— Taigi Oldeno šiandien nėra įstaigoje. Tikriausiai jis namie. Daugiausia savo darbo jis padaro namie.

— Aš žinau, ką jis namie daro.

— Darbštus vaikinas. O ką jūs pasakėte?

— Žinau vieną darbą, kurį jis namuose dirba.

— Nesuprantu jūsų, Tomai. Lėtapėdis Džou — štai kaip mane vadindavo. Visada toks buvau. Ir visada būsiu.

— Jis guli su mano mergina... jūsų mašininkės seserim.

— Nežinau, apie ką jūs kalbate.

— Pasiklauskit jos. Ji viską suorganizavo. Pailas paveržė iš manęs merginą.

— Klausykite, Fauleri, aš maniau, kad jūs atėjote čia su reikalais. Jūs suprantate, kad įstaigoje negalima kelti skandalų.

— Atėjau pasimatyti su Pailu, bet, atrodo, jis slepiasi.

— Na, jau jums tai nederėtų šitaip kalbėti. Po to, ką Oldenas jums padarė.

— O taip, taip, žinoma. Jis išgelbėjo man gyvybę, taip. Bet aš jo visai neprašiau.

— Nors jam pačiam grėsė didelis pavojus. Tas vaikinas turi galvą.

— Spjauti man ant jo galvos. Kitos kūno dalys jam dabar labiau reikalingos.

— Oi, Fauleri, negalima daryti tokių užuominų, kai kambaryje yra dama.

— Mudu su ta dama gerai vienas kitą pažįstame. Jai nepavyko pasipelnyti iš manęs, tai pasipelnys iš Pailo. Gerai. Aš žinau, kad elgiuosi blogai, bet ir toliau žadu blogai elgtis. Šitokiu atveju žmonės visada blogai elgiasi.

— Mes turime labai daug darbo. Reikia parengti ataskaitą apie kaučiuko gamybą...

— Nesijaudinkite, aš išeinu. Bet jei Pailas paskambins, pasakykite, kad aš buvau. Gal jis supras, jog būtų mandagu surengti atsakomąjį vizitą.

O Fuong seseriai pasakiau:

— Tikiuosi, kad vedybų sutartį tu patvirtinsi pas notarą, pas Amerikos pasiuntinį ir Christ Scientist bažnyčioje.

Aš išėjau į koridorių. Prieš mane buvo durys su užrašu „Vyrams“. Įžengiau į vidų, užsirakinau ir, atrėmęs galvą į šaltą sieną, pravirkau. Niekad anksčiau neverkdavau. Net jų išvietėse oras buvo kondicionuotas: drungnas ir reguliuojamas. Jis greit išdžiovino mano ašaras, kaip išdžiovina seiles burnoje ir gyvybės sėklą kūne.

4

Palikau visus reikalus Domingesui ir išskridau į šiaurę. Haifonge, „Gaskonės“ eskadrilėje, turėjau bičiulių, todėl ištisas valandas prasėdėdavau aerodromo bare arba žaisdavau kėgliais ant žvyruoto tako. Oficialiai aš buvau fronte ir dabar galėjau varžytis su Greindžeriu savo veiklumu, tačiau mano laikraščiui iš to buvo ne didesnė nauda kaip iš kelionių į Fat Djemą. Bet jeigu jau žmogus rašo apie karą, savigarba reikalauja nors retkarčiais rizikuoti pačiam.

Tačiau rizikuoti, nors ir labai trumpai, nebuvo taip lengva, nes iš Hanojaus atėjo įsakymas, kad man leidžiama dalyvauti tik horizontaliuose skrydžiuose, o tokie skrydžiai šiame kare buvo tiek nepavojingi, kiek kelionė autobusu, nes mes skrisdavome tokiame aukštyje, kur mūsų nepasiekdavo sunkiųjų kulkosvaidžių ugnis; mums grėstų pavojus tik tada, jei apsiriktų pilotas ar sugestų lėktuvas. Išskrisdavome pagal grafiką ir grįždavome pagal grafiką: bombų krovinys krisdavo tiesiai žemyn, ir vingri dūmų juosta pakildavo nuo kryžkelės ar nuo tilto, o mes sukdavome atgal gerti aperityvo ir vėl ridendavome metalinius rutulius žvyruota aikštele.

Vieną rytą, kai gėriau miesto valgykloje brendį su soda greta jauno karininko, kuris aistringai troško pamatyti Sautendo molą, atėjo įsakymas skristi.

— Norite drauge?

Aš sutikau.

Net ir horizontalus skridimas yra šioks toks būdas prastumti laiką ir atsikratyti minčių. Kai mes važiavome į aerodromą, jis pasakė:

— Šį kartą bombarduosime pikiruodami.

— Aš maniau, kad man uždrausta...

— Jei nieko apie tai nerašysit — neuždrausta. Jūs pamatysite vieną vietovę netoli Kinijos sienos, kurios dar nesate matęs. Netoli Laičiau.

— Aš maniau, kad ten ramu... ir kad ten prancūzai?

— Buvo. Vietovė užgrobta prieš dvi dienas. Mūsų parašiutininkai bus ten po kelių valandų. Mes norime, kad vietnamiečiai tūnotų savo irštvose, neiškišdami galvų, kol atsiimsime postą. Vadinasi, pikiravimas ir šaudymas iš kulkosvaidžio. Turėsime tik du lėktuvus — vienas išskridęs. Ar jūs kada nors skridote bombarduoti pikiruojant?

— Ne.

— Neįpratusiam šiek tiek nemalonu.

„Gaskonės“ eskadrilė turėjo tik mažus B-26 bombonešius — prancūzai vadino juos „prostitutėmis“, — jų sparnai buvo trumpi, todėl lėktuvai atrodė nestabilūs. Įsispraudžiau į mažutę metalinę sėdynę, dydžio sulig dviračio balneliu, atstatydamas kelius pilotui į nugarą. Mes skridome viršum Raudonosios upės, iš lėto kildami aukštyn, o upė tą valandą iš tiesų buvo raudona. Atrodė, lyg būtum persikėlęs į senus laikus ir pažvelgęs į upę akimis senovės geografo, davusio jai vardą kaip tik tokią valandą, kai besileidžianti saulė nutvieskia upę nuo kranto ligi kranto; paskui devynių tūkstančių pėdų aukštyje mes pasukome į šoną link Juodosios upės, iš tiesų juodos, pilnos šešėlių, be jokios šviesios dėmelės, o plati, didinga tarpeklių, uolų ir džiunglių panorama, plytinti po mumis, tarytum sukosi ratu. Galėjai numesti visą eskadrilę į tuos žalius ir pilkus laukus, ir ji būtų pradingusi kaip kelios monetos javų lauke. Toli prieš mus kaip koks uodas judėjo lėktuvas. Mes turėjome jį pakeisti.

Apsukome du ratus viršum sargybos bokštelio ir žaluma apjuosto kaimo, paskui nėrėme spirale aukštyn į spindintį orą. Pilotas, pavarde Truenas, atsisuko ir mirktelėjo man: ant jo vairo buvo mygtukai, reguliuojantys kulkosvaidį ir bombų laikiklius; kai ėmėme pikiruoti, viduje man viskas tarytum nutrūko — šitaip būna, kai patiri kažką naujo: pirmąjį šokį, pirmąjį pokylį, pirmąją meilę. Prisiminiau didįjį atrakcioną Vemblio parodoje — išleki aukštyn ir nežinai, ką daryti — naujas jausmas užkanda žadą. Kai ėmėme smigti žemyn, spėjau pamatyti skalėje — trys tūkstančiai metrų. O paskui viską tik jaučiau, nebemačiau nieko. Mane priplojo prie piloto nugaros, ir atrodė, lyg milžiniškas svoris būtų slėgęs man krūtinę. Nejutau, kada lėktuvas išmetė bombas, paskui sutratėjo kulkosvaidis ir kabina pridviso nuo parako, o svoris nuo krūtinės, kai tik ėmėme kilti, dingo; dabar mano viduriai tarytum iškrito lauk ir sukdamiesi ėmė leistis atgal į žemę. Keturiasdešimt sekundžių Pailas neegzistavo, neegzistavo net vienatvė. Kai kilome sukdami didžiulį lanką, pro šoninį langelį pamačiau, kad tiesiai į mane kyla dūmų stulpas. Prieš antrąjį smigimą žemyn pajutau baimę — baimę pasirodyti menkysta, baimę susivemti ant piloto nugaros, baimę, kad padėvėti plaučiai neišlaikys spaudimo. Po dešimtojo smigimo tejutau susierzinimą... viskas tęsėsi per ilgai, metas keliauti namo. Ir vėl mes staigiai skriejame aukštyn, kur nepasiekia kulkosvaidžio ugnis, vėl sukame į šoną, ir vėl tiesiai į mane kyla dūmas. Kaimą iš visų pusių supo kalnai. Kas kartas mes skridome vis tuo pačiu keliu, pro tą patį tarpeklį. Kitaip atakuoti negalėjome. Kai smigome keturioliktą kartą, man šovė mintis, kad jau nebebijau būti menkysta. „Jiems tereikia gerai nutaikyti kulkosvaidį“, — tariau sau. Ir vėl mūsų lėktuvo nosis smigo į viršų, į nepavojingas aukštumas... O gal jie neturėjo net kulkosvaidžio. Keturiasdešimt puolimo minučių atrodė begalinės, bet tuo metu aš pamiršau savo liūdnas mintis. Kai skridome namo, saulė jau leidosi; senovės geografo valanda praėjo: Juodoji upė visai nebuvo juoda, o Raudonoji upė — tik auksinė.

Mes vėl leidomės žemyn: už apkerpėjusių, išvartytų medžių brūzgynų žemai pranėrėme virš apleistų ryžių laukų, upės link, o paskui kaip kulka smigome į geltoną vandenį. Pabūklas iššovė vieną trasuojančiųjų šovinių salvę, ir laivelis subiro žiežirbų lietumi; mes net nepažiūrėjome, kaip bando išsigelbėti mūsų aukos, o pakilome ir nuskridome namo. Aš pagalvojau tą patį, ką buvau pagalvojęs tada, kai pamačiau negyvą vaiką Fat Djeme: „Nekenčiu karo“. Šis staigus ir visai atsitiktinis aukos puolimas buvo kažkoks pritrenkiamas — skridome pro šalį, šovėm vienintelį sykį, bet nebuvo kam į tą šūvį atsakyti, ir mes nuskridome pridėję dar savo mažą dalelę prie viso pasaulio mirčių.

Užsidėjau ausines, kad kapitonas Truenas galėtų pakalbėti su manim. Jis tarė:

— Pasukime šiek tiek iš kelio. Nuostabiai atrodo saulėlydis kreidiniuose kalnuose. Būtinai turite pamatyti, — maloniai pridūrė jis kaip šeimininkas, rodantis savo dvaro grožybes, ir šimtus mylių mes skridome virš d’Alongo užutekio, vydamiesi besileidžiančią saulę. Šalmu apgaubtas it marsiečio veidas liūdnai žvelgė žemyn, į auksines giraites tarp didžiulių kalvų ir koringo akmens arkų, ir skausmas dėl padarytos žmogžudystės liovėsi smelkęs.

5

Kapitonas Truenas įkalbėjo mane nueiti su juo į opiumo rūkymo namus, nors pats nerūkė. Jis sakėsi mėgstąs opiumo kvapą, mėgstąs tą vakaro ramybės valandą, bet jo profesija tik tiek ir galinti jam leisti. Buvo ir rūkančių karininkų, bet jie tarnavo pėstininkų kariuomenėje, o lakūnui reikia gerai išsimiegoti. Mudu gulėjome mažutėje kabinoje, šalia daugybės tokių pat kabinų, panašių į mokyklos miegamuosius, o kinas šeimininkas taisė man pypkes. Nebuvau rūkęs nuo to laiko, kai Fuong paliko mane. Kitoj pusėj tako, išrūkiusi pypkę, susirietusi gulėjo metise ilgomis dailiomis kojomis ir skaitė prašmatnų moterų laikraštį; gretimoje kabinoje du pagyvenę kinai, padėję pypkes į šalį, siurbčiojo arbatą ir aptarinėjo verslo reikalus.

Aš paklausiau:

— Tasai laivelis... šį vakarą... ar jis darė kam nors bloga?

Truenas atsakė:

— Kas žino? Tose vietose mums įsakyta šaudyti į visus, ką tik pamatysime.

Išrūkiau pirmąją pypkę. Stengiausi negalvoti apie tas visas pypkes, kurias buvau išrūkęs namuose. Truenas tarė:

— Šios dienos skrydis — ne baisiausias, koks gali tekti mano daliai. Kai buvom viršum kaimo, jie galėjo pašauti mus. Pavojus buvo ne mažesnis kaip jiems. Nemėgstu mėtyti napalmo bombų. Iš trijų tūkstančių pėdų aukščio, be jokio pavojaus, — jis beviltiškai mostelėjo ranka. — Matai ugnies ryjamą mišką. Dievai žino, kaip viskas atrodo ten, apačioj. Vargšeliai sudega gyvi, liepsnos nusrūva per juos kaip vanduo. Ugnis persmelkia kiaurai, — jis kalbėjo niršdamas ant viso pasaulio, kuris nieko nenorėjo suprasti. — Ir kam man kautis dėl kolonijų! Jūs manot, aš kovočiau dėl Raudonosios žemės plantatorių? Geriau jau pakliūti į karo lauko teismą. Mes kariaujame jūsų karus, o jūs dar primetate mums savo kaltę.

— Ir tas laivelis — šampanas, — pasakiau aš.

— Taip, ir šampanas.

Jis žiūrėjo į mane, kai aš siekiau ranka antrosios pypkės.

— Pavydžiu jums tokio gelbėjimosi būdo.

— Jūs nežinote, nuo ko aš gelbsčiuosi. Ne nuo karo. Karas ne mano reikalas. Aš nesikišu.

— Jums visiems teks įsikišti. Ateis vieną kartą tokia diena.

— Tik ne man.

— Jūs vis dar šlubuojate.

— Jie turėjo teisę šauti į mane, bet net ir to nepadarė. Jie norėjo sugriauti bokštelį. Visada reikia saugotis slaptų kenkėjų. Net ir Pikadilyje.

— Ateis tokia diena, kai ir jums reikės pasirinkti, kieno pusėn stoti.

— Ne, aš grįžtu į Angliją.

— Jūs sykį rodėte man nuotrauką...

— O, aš suplėšiau ją. Ji pametė mane.

— Atleiskite.

— Visaip atsitinka gyvenime. Žmonės dažnai lieka vieni, o paskui vėl viskas apsisuka. Nedaug trūksta, kad patikėčiau, jog žmogui už viską teisėtai atlyginama.

— Aš tikiu. Kai pirmą kartą numečiau napalmą, man pasirodė, kad apačioj mano gimtasis kaimas. Čia gyvena ponas Diubua, senas mano tėvo bičiulis. Štai kepėjas — o mažas būdamas labai mylėjau mūsų kepėją — bėga ten apačioj, per liepsnas, kurias aš numečiau. Net Viši vyriausybės šalininkai nebombarduodavo savo krašto. Aš jaučiausi blogesnis net už juos.

— Bet jūs ir toliau darote tą patį.

— Tokia nuotaika laikina. Tol, kol mėtau napalmą. O šiaip aš sakau sau, kad ginu Europą. O žinote Jie... jie irgi pridaro siaubingų dalykų. Kai 1946 metais buvo išvyti iš Hanojaus, paliko baisius prisiminimus žmonėms — tiems, kuriuos įtarė padedant mums. Lavoninėje radom merginą... jie nupjaustė jai krūtis, sužalojo jos mylimąjį, sukišo jo...

— Štai kodėl aš ir nenoriu į nieką painiotis.

— Kalbame ne apie sveiką protą ar teisėtą atpildą. Visi mes įsipainiojame pasidavę jausmui, o paskui nebegalime trauktis. Karas ir Meilė — šiuos dalykus visada galima lyginti.

Jis liūdnai pažvelgė įkabinąs, ten, kur gulėjo metise, džiaugdamasi trumpu poilsiu. Ir tarė:

— O gal kitaip ir nereikia. Štai guli mergina, kurią įpainiojo į karą tėvai... kas laukia jos, kai uostas žlugs? Juk Prancūzija jai tik pusiau tėvynė...

— Ar tikrai žlugs?

— Jūs žurnalistas. Jūs geriau už mane žinote, kad mes negalim laimėti. Žinote, kad kelias į Hanojų atkirstas ir kas naktį minuojamas.

Žinote, kad mes kasmet netenkame visos Sen Siro laidos. Jau 1950 metais buvome beveik sumušti. De Latras davė mums dvejus metus atsikvėpti, ir viskas. O mes — profesionalai: mes turime kovoti tol, kol politikai pasakys: „Gana“. Galbūt jie susirinks visi ir susitars dėl taikos, tokios taikos, kuri galėjo būti sudaryta iš karto, o visi šie metai pavirs nesąmone.

Negražus jo veidas — prisimenu, kaip jis mirktelėjo man prieš pikiruodamas — įgavo kažkokio kariško brutalumo, jis buvo panašus į Kalėdų kaukę, pro kurios plyšelius žvelgė vaikiškos akys.

— Jūs nesuprasite šitų nesąmonių, Fauleri. Jūs ne mūsiškis.

— Žmogaus gyvenime yra ir kitų dalykų, kurie paverčia visą praeitį nesąmone.

Jis padėjo ranką man ant kelio kažkaip keistai, tėviškai, tarytum būtų vyresnis už mane.

— Veskitės ją namo, — tarė jis. — Tai geriau už pypkę.

— Iš kur žinote, kad ji eis.

— Aš pats gulėjau su ja, ir leitenantas Perenas. Penki šimtai piastrų.

— Brangu.

— Manau, kad ji sutiks ir už tris šimtus, bet juk tokiu atveju išlaidos nesvarbu.

Tačiau iš jo patarimo nieko neišėjo. Žmogaus kūno galimybės ribotos, o mano kūnas buvo sustingęs nuo prisiminimų. Tai, ką lietė mano rankos tą vakarą, buvo galbūt daug gražiau negu joms įprasta, bet mes pakliūvame ne vien grožio nelaisvėn. Ji vartojo tuos pačius kvepalus, ir staiga, pačią lemtingąją minutę, pasirodė, jog mano praradimo šešėlis stipresnis už kūną, kurį galėjau paimti. Aš pasitraukiau, atsiguliau aukštielninkas, ir mano geismas dingo.

— Atleiskite, — tariau. Ir sumelavau: — Nežinau, kas man pasidarė.

Nieko nesupratusi, ji atsakė labai švelniai:

— Nesijaudinkite. Šitaip dažnai atsitinka. Tai nuo opiumo.

— Taip, — pasakiau. — Nuo opiumo.

Ir visa širdim troškau, kad iš tiesų taip būtų.