Pirma dalis

Pirmas skyrius

Po pietų sėdėjau savo kambaryje Katina gatvėje ir laukiau Pailo; jis buvo sakęs: „Ateisiu ne vėliau kaip dešimtą“, o kai stojo vidurnaktis, aš nebegalėjau nurimti ir nulipau žemyn, į gatvę. Senės juodomis ilgomis kelnėmis tupėjo laiptinėje; matyt, tokiu metu, vasario mėnesį, lovose joms buvo per karšta. Rikša, lėtai mindamas paminas, nuvažiavo krantinės link ir ten aš mačiau žiburius — iš laivų buvo kraunami nauji amerikietiški lėktuvai. Visoje ilgoje gatvėje Pailo nebuvo nė pėdsako.

Žinoma, tariau sau, jį galėjo dėl ko nors sulaikyti Amerikos pasiuntinybėje, bet tada jis tikrai būtų paskambinęs į restoraną — Pailas labai skrupulingai laikydavosi etiketo. Buvau jau beeinąs atgal, kai pastebėjau merginą, laukiančią gretimam tarpdury. Nemačiau jos veido, tik ilgas balto šilko kelnes ir ilgą gėlėtą palaidinę, bet iš karto pažinau ją. Ji taip dažnai laukdavo manęs grįžtant namo, kaip tik toje vietoje ir tuo pačiu laiku.

— Fuong, — tariau; Fuong reiškia feniksas, tik mūsų dienomis nėra stebuklų, ir niekas neprisikelia iš pelenų. Ji dar nespėjo man pasakyti, bet aš jau žinojau, kad ji laukia Pailo. — Jo čia nėra.

— Je sais. Je t’ai vu seul a la fenetre1.

— Gali palaukti viršuje, — tariau. — Jis tikriausiai tuojau ateis.

— Aš galiu luktelėti čia.

— Geriau ten. Tave gali nusivesti policija.

Ji nusekė paskui mane laiptais į viršų. Aš sugalvojau kelias ironiškas ir kandžias frazes, kurias galėjau jai pasakyti, tačiau ji nemokėjo nei angliškai, nei prancūziškai taip gerai, kad būtų supratusi ironiją, be to, nors ir labai keista, aš visiškai nenorėjau užgauti Fuong, o drauge ir savęs. Kai užlipome iki laiptų aikštelės, senės pasuko į mus galvas, o vos tik praėjome, jų balsai čia suskambėdavo, čia pritildavo, tarytum jos būtų dainavusios.

— Ką jos kalba?

— Jos mano, kad aš grįžau namo.

Kinų Naujųjų metų proga prieš kelias savaites pasistačiau savo kambaryje medelį — dabar dauguma geltonų žiedų buvo nubirę. Jų prikrito tarp mano rašomosios mašinėlės klavišų. Aš ėmiau rankioti juos iš ten.

— Tu es trouble2, — tarė Fuong.

— Jis niekada taip nedarydavo. Jis toks punktualus.

Aš nusirišau kaklaraištį, nusiaviau batus ir atsiguliau ant lovos. Fuong uždegė dujinę viryklę ir užkaitė vandens arbatai. Viskas buvo taip, kaip prieš pusmetį.

— Jis sako, kad tu netrukus išvažiuosi, — tarė ji.

— Galbūt.

— Tu jam labai patinki.

— Ačiū ir už tai, — pasakiau. Aš pastebėjau, kad ji kitaip susišukavusi — juodi tiesūs plaukai krito ant pečių. Prisiminiau, kad Pailas vieną sykį sukritikavo įmantrią šukuoseną, kurijos nuomone, derėjo mandarino dukrai. Aš užsimerkiau, ir ji vėl man buvo tas, kas anksčiau: garo šnypštimas, puodelio skimbčiojimas, ji buvo ypatinga nakties valanda, ji žadėjo poilsį.

— Jis ilgai neužtruks, — tarė ji, lyg būtų reikėję mane guosti, kad jo nėra.

Aš neįsivaizdavau, apie ką juodu kalbėdavosi. Pailas buvo labai uolus, jis kankindavo mane savo paskaitomis apie Tolimuosius Rytus, kur buvo išgyvenęs tiek mėnesių, kiek aš — metų. Kita jo pamėgta tema buvo demokratija. Mane labai erzindavo jo tvirtas įsitikinimas, kad Jungtinės Valstijos tiek daug duoda visam pasauliui. Fuong stebėtinai nieko neišmanė. Jei kas imtų kalbėti apie Hitlerį, ji pertrauktų ir paklaustų, kas jis toks. Paaiškinti būtų dar sunkiau, nes ji niekados nematė nei vokiečio, nei lenko ir labai miglotai nutuokė Europos geografiją, nors apie princesę Margaretą žinojo, be abejonės, daugiau negu aš. Išgirdau, kaip ji deda padėklą ant lovos krašto.

— Jis vis dar įsimylėjęs tave, Fuong?

Ar anamitę pasiguldysi šalia savęs, ar paukštę: ji čiulba ulba ant tavo pagalvės. Anksčiau aš maniau, kad nė vienos paukštės balsas neprilygsta Fuong balsui. Ištiesęs ranką, paliečiau Fuong riešą — jos ir kaulai tokie trapūs kaip paukščių.

— Vis dar įsimylėjęs, Fuong?

Fuong nusijuokė, ir aš išgirdau ją braukiant degtuką.

— Įsimylėjęs?

Matyt, tai buvo vienas iš tų žodžių, kurių ji nesuprato.

— Ar sutaisyti tau pypkę? — paklausė ji.

Kai aš atsimerkiau, ji buvo uždegusi lempą ir sutvarkiusi padėklą. Lempos šviesoje jos oda atrodė kaip tamsus gintaras, kai ji, pasilenkusi prie liepsnos, susikaupusi, suraukusi kaktą, sukinėjo adatą, kaitindama mažą opiumo rutulėlį.

— Ar Pailas vis dar nerūko? — paklausiau.

— Ne.

— Turėtum priversti, nes jis nesugrįš atgal.

Jos tikėjo prietaru, kad meilužis, rūkąs opiumą, visada sugrįš, net iš Prancūzijos. Opiumas galėjo sumažinti vyriškio seksualinį pajėgumą, bet ištikimą meilužį jos vertino labiau negu aistringą. Dabar ji minkė mažą kamuolėlį ant puoduko krašto, ir aš užuodžiau opiumo kvapą. Nėra pasaulyje kito tokio kvapo. Žadintuvas prie mano lovos rodė dvyliktą valandą dvidešimt minučių, bet aš jau nebesijaudinau. Pailą beveik užmiršau. Lempos šviesa krito ant Fuong veido, kai ji kimšo ilgą pypkę — taip rūpestingai palinkusi prie jos lyg prie kūdikio. Aš labai mėgau savo pypkę — daugiau kaip dviejų pėdų ilgio bambuką, abiejuose galuose papuoštą dramblio kaulu. Netoli pypkės galo buvo įtaisytas mažas puodukas, panašus į apverstą varpelį. Iškilius jo kraštus opiumas nublizgino ir patamsino. Vikriai pasukdama riešą, ji įnėrė adatą į mažą duobelę, paskui ištraukė, pasukinėjo puodelį ant liepsnos ir padavė pypkę man. Kai patraukiau, opiumo kamuoliukas švelniai, tyliai suburbuliavo.

Tikras rūkalius gali išrūkyti visą pypkę vienu užsitraukimu, bet aš visada turėdavau užsitraukti kelis kartus. Paskui atsilošiau pasidėjęs po galva odinę pagalvėlę, kol ji taisė antrą pypkę. Aš pasakiau:

— Supranti, viskas aišku kaip dieną. Pailas žino, kad eidamas gulti aš mėgstu išrūkyti kelias pypkes, todėl nenori man trukdyti. O rytą jis užsuks.

Adata vėl paniro į puodelį. Išrūkiau antrą pypkę. Padėjęs ją į šalį tariau:

— Nėra ko jaudintis. Visai nėra ko jaudintis.

Gurkštelėjau arbatos laikydamas ranką jos pažastyje.

— Kai tu palikai mane, — pasakiau, — visa laimė, kad rūkiau. D’Ormė gatvėje yra puikūs opiumo rūkymo namai. Ir kokį triukšmą mes, europiečiai, keliame dėl niekų. Neverta, Fuong, gyventi su nerūkančiu vyru.

— Bet jis ves mane, — tarė ji. — Ir dabar jau greit.

— Žinoma, tai kitas reikalas.

— Paruošti tau dar vieną pypkę?

— Taip.

Aš spėliojau, ar ji sutiks gulėti su manim, jei Pailas neateis, bet taip pat žinojau, kad išrūkęs keturias pypkes jau nenorėsiu jos. Aišku, būtų labai malonu šalia jausti jos šlaunį, — ji visada miegodavo aukštielninka — ir ryte atsibudus pradėti dieną su pypke, o ne vienam.

— Dabar jau Pailas neateis, — tariau. — Pasilik čia, Fuong.

Ji padavė man pypkę ir papurtė galvą. O kai įtraukiau dar opiumo, man jau beveik nerūpėjo, ar ji yra, ar ne.

— Kodėl Pailo nėra? — paklausė ji.

— Ką aš galiu žinoti, — atsakiau.

— Ar jis nuvažiavo pas generolą Tche?

— Neįsivaizduoju.

— Jis man sakė, kad ateis čia, jei negalės pietauti su tavim.

— Nesirūpink. Jis ateis. Sutaisyk dar vieną pypkę.

Kai ji pasilenkė prie ugnies, aš prisiminiau Bodlero eiles:

Mon enfant, ma soeur...3 Kaip toliau?

Aimer a loisir,

Aimer et mourir

Aupays qui te ressemble4.

Ten, prieplaukoje, nakvojo laivai dont l‘humeur est vagabonde5. Aš pagalvojau, jei užuosčiau jos odos kvapą, tai padvelktų opiumu; ir jos oda buvo rusenančios ugnies spalvos. Gėlės ant jos suknelės buvo tokios, kokios auga šiaurėje, palei kanalus, bet ji pati buvo labai panaši į čionykštį augalą, ir man visai nesinorėjo grįžti namo.

— Norėčiau būti Pailo vietoje, — pasakiau balsu, bet mano skausmas buvo aprimęs ir jau pakenčiamas — opiumas padėjo.

Kažkas pasibeldė į duris.

— Pailas, — tarė ji.

— Ne. Jis ne taip beldžiasi.

Kažkas vėl nekantriai pasibeldė. Ji greit pakilo taip užkliudydama geltonąjį medelį, kad žiedlapiai tarsi lietaus lašai pabiro ant mano rašomosios mašinėlės. Durys atsidarė.

— Ponas Fuleris? — išgirdau griežtą balsą.

— Aš Fauleris, — atsakiau.

Visai neketinau keltis pasitikti policininko — gulėdamas mačiau jo chaki spalvos trumpas kelnes.

Vos suprantama prancūzų kalba su vietnamietišku akcentu jis paaiškino, kad mane skubiai... tučtuojau... kuo greičiausiai... kviečia į saugumą.

— Kokį saugumą — prancūzų ar vietnamiečių?

— Prancūzų, — šis žodis jo lūpose skambėjo fransung.

— Dėl ko?

Jis nežinojo — jam tik įsakyta atvesti mane.

— Toi aussi6, — pasakė jis Fuong.

— Sakyk jūs, kai kalbi su dama, — tariau jam. — Iš kur galėjai žinoti, kad ji čia?

Jis tik pakartojo, kad taip įsakyta.

— Aš ateisiu rytą.

— Sur le chung7, — pasakė tas pasitempęs atkaklus žmogelis.

Nevertėjo toliau ginčytis, todėl atsikėliau, pasirišau kaklaraištį ir apsiaviau batus. Čia policijai visuomet priklauso paskutinis žodis — ji gali atimti mano pažymėjimą, gali neįleisti manęs į spaudos konferencijas, ji net gali, jeigu panorės, uždrausti man išvažiuoti. Visos šios priemonės buvo legalios, tačiau kas paiso legalumo, kai šalyje karas. Aš pažinojau žmogų, kurio virėjas staiga paslapčiomis dingo. Tas žmogus susekė, jog virėjas atsidūrė vietnamiečių saugume, tačiau pareigūnai garantavo, kad jis tuoj po tardymo buvo paleistas. Virėjo šeima niekad daugiau jo nematė. Gal jis prisidėjo prie komunistų, gal įstojo į kokią samdomąją kariuomenę, kurios siautė aplink Saigoną, — į hoahaosistų, kaodaistų ar generolo Tche gretas? Gal jis sėdi prancūzų kalėjime? Gal sėkmingai prekiauja merginomis Šolone, kinų priemiestyje? O gal jo širdis neišlaikė tardymo? Aš pasakiau:

— Pėsčias eiti neketinu. Turėsi pasamdyti rikšą.

Visada reikia išlaikyti orumą.

Dėl tos pačios priežasties atsisakiau ir cigaretės, kurią man pasiūlė prancūzų karininkas saugume. Po trijų pypkių jaučiau, kad mano protas aiškus ir lankstus, galėjau spręsti tokius reikalus visai lengvai, nepamiršdamas svarbiausio klausimo — ko jie iš manęs nori. Kelis kartus buvau matęs Vigo anksčiau, priėmimuose; pastebėjau jį dėl to, kad atrodė beprotiškai įsimylėjęs savo žmoną, išsipusčiusią, klastingą blondinę, kuri visai nekreipė į vyrą dėmesio. Buvo antra valanda nakties, jis sėdėjo nuvargęs, prislėgtas kambaryje, pilname cigarečių dūmų ir troškaus karščio, prisidengęs akis žaliu priekakčiu, o ant stalo gulėjo atskleistas Paskalio tomelis — kad greičiau prabėgtų laikas. Kai aš pareikalavau neklausinėti Fuong be manęs, jis tuojau nusileido, vienintelį kartą atsidusęs: tas atodūsis turbūt reiškė, kad jam įgriso Saigonas, o gal karštis ar visas šis gyvenimas. Jis prabilo angliškai:

— Labai apgailestauju, kad turėjau jus iškviesti.

— Manęs niekas nekvietė. Man įsakė.

— O, tie vietiniai policininkai — jie nieko nesupranta.

Jo akys buvo įsmeigtos į „Minčių“ puslapį, tarytum jis vis dar būtų įsigilinęs į tuos liūdnus samprotavimus.

— Aš noriu šio to paklausti... apie Pailą.

— Verčiau klausinėkite jį patį.

Jis pasisuko į Fuong ir griežtai paklausė ją prancūziškai:

— Kiek laiko jūs gyvenote su ponu Pailu?

— Kokį mėnesį... aš nežinau, — tarė ji.

— Kiek jis mokėdavo jums?

— Jūs neturite teisės šitaip klausinėti, — tariau aš. — Ji neparsiduoda.

— Ji gyveno su jumis, tiesa? — staiga paklausė jis. — Dvejus metus.

— Aš esu korespondentas, turiu aprašinėti jūsų karą — kai jūs leidžiate. Bet nereikalaukite iš manęs medžiagos savo skandalingoms kronikoms.

— Ką jūs žinote apie Pailą? Prašom atsakinėti į mano klausimus, pone Fauleri. Aš nenorėčiau klausinėti. Bet čia rimtas dalykas. Prašom patikėti, labai rimtas dalykas.

— Nesu skundikas. Galiu pasakyti tiek, kiek jūs pats žinote. Trisdešimt dvejų metų, dirba Ekonominės pagalbos misijoje, tautybė — amerikietis.

— Kiek girdėjau, jūs — jo bičiulis, — tarė Vigo, žvelgdamas pro mane į Fuong.

Čiabuvis policininkas įnešė tris puodelius juodos kavos.

— O gal jūs labiau norėtumėte arbatos? — paklausė Vigo.

— Taip, aš jo bičiulis, — atsakiau. — Kodėl gi ne? Vieną gražią dieną turėsiu išvažiuoti namo, tiesa? Aš negalėsiu jos vežtis. Jai bus gera su juo. Viskas sutvarkyta labai protingai. Ir jis žada ją vesti. Žinoma, jis gali vesti. Jis savotiškai geras vyrukas. Rimtas. Ne toks kaip tie kiti triukšmadariai išsigimėliai iš Continental viešbučio. Tykusis amerikietis, — apibūdinau jį tiksliai, tarytum būčiau pasakęs „mėlynasis driežas“ arba „baltasis dramblys“.

Vigo pasakė:

— Taip.

Atrodė, jis ieško ant savo stalo tokių pat taiklių žodžių, kokių aš buvau radęs.

— Labai jau tykus amerikietis.

Jis sėdėjo čia, tvankiame kambaryje, ir laukė, kuris iš mūsų prabils. Kažkur karingai zyzė moskitas, o aš žiūrėjau į Fuong. Opiumas priverčia žmogų sumaniai protauti — gal kad nuramina nervus ir prislopina jausmus. Viskas, net pati mirtis, atrodo ne taip svarbu. Man pasirodė, kad Fuong nesuvokė liūdno ir beviltiško pokalbio tono, nes ji labai blogai mokėjo angliškai. Sėdėdama čia, ant kietos valdiškos kėdės, ji kantriai tebelaukė Pailo. O aš tuo metu jau buvau nustojęs laukti jo ir mačiau, kad Vigo mato kiaurai mus abu.

— Kaip susipažinote su juo? — paklausė Vigo manęs.

Ir kam man dabar aiškinti, kad kaip tik Pailas su manim susipažino? Aš pamačiau jį pernai, rugsėjo mėnesį, ateinantį per aikštę į Continental barą. Toks baisiai jaunas, nepatyręs, jis įsmigo tarp mūsų kaip strėlė. Jo kojos buvo ilgos, galva trumpai kirpta, žvelgė jis atvirai, naiviai ir atrodė negalįs padaryti nieko bloga. Beveik visi staliukai gatvėje jau buvo užimti.

— Ar galima? — labai mandagiai paklausė jis. — Mano pavardė Pailas. Aš čia naujokas.

Jis patogiai įsitaisė ant kėdės ir užsisakė alaus. Paskui žvilgtelėjo į akinamą vidudienio dangų.

— Kas čia, granata? — paklausė jis susijaudinęs ir kupinas vilties.

— Ne, greičiausiai automobilio variklis, — pasakiau ir staiga man pasidarė gaila, kad apvyliau jį. Žmogus taip greit pamiršti savo jaunystę: juk aš pats kadaise domėjausi tokiomis naujienomis — geresnio žodžio tam nesugalvosi. Bet granatos man jau buvo įkyrėjusios — apie jas užsimindavo vietinis laikraštis paskutiniame puslapyje: tiek ir tiek praėjusią naktį sprogo Saigone, tiek ir tiek Šolone. Tik Europos spauda apie jas neberašė. Gatve žengė dailios, tiesios figūros baltomis ilgomis šilko kelnėmis, ilgomis siauromis su rausvais ir violetiniais raštais palaidinėmis, įkirptomis ties šlaunimis.

— Kokios gražios, tiesa? — pasakiau gurkšnodamas alų, o Pailas vos dirstelėjo į moteris, sukančias Katina gatve.

— O taip, — tarė jis abejingai; jis buvo toks rimtas. — Pasiuntinys labai susirūpinęs dėl tų granatų. Jis sako, kad būtų labai nemalonu, jei įvyktų kokia nelaimė. Nelaimė kuriam nors iš mūsų.

— Kuriam nors iš jūsų? Taip, aišku, tai rimtas dalykas. Kongresas nebūtų patenkintas.

Kodėl taip smagu erzinti naivuolius? Gal prieš dešimtį dienų jis vaikštinėjo po Bostono parką su glėbiu perskaitytų knygų apie Tolimuosius Rytus ir Kinijos problemas. Jis net negirdėjo mano žodžių; visas jo dėmesys buvo nukreiptas į demokratijos dilemas ir Vakarų atsakomybę; jis buvo pasiryžęs — aš tai netrukus patyriau — daryti gera, bet ne vienam asmeniui, o visai šaliai, žemynui, žmonijai. Taip, tai buvo Pailo stichija, dabar jis galėjo tobulinti visą pasaulį.

— Jis lavoninėje? — paklausiau Vigo.

— Iš kur žinote, kad jis negyvas?

Kvailas klausimas, būdingas policininkui, visai nevertas žmogaus, skaitančio Paskalį, nevertas žmogaus, taip keistai mylinčio savo žmoną. Juk negali mylėti, jei neturi nuojautos.

— Aš nekaltas, — tariau.

Įrodinėjau sau, kad tai tiesa. Argi Pailas nesielgė visuomet taip, kaip jam patiko? Aš bandžiau kaip nors reaguoti, bent jau pasipiktinti, kad policija mane įtaria, bet nieko nejutau. Pailas pats viskuo kaltas. „O gal geriau mums visiems žūti?“ — kalbėjo manyje opiumas. Aš slapčia žvilgtelėjau į Fuong — jai bus smūgis. Matyt, savaip jį mylėjo: argi ji anksčiau nemylėjo manęs ir nepaliko dėl Pailo? Ją patraukė jaunatvė, viltys, rimtumas, tačiau visa tai apvylė skaudžiau negu senatvė ir neviltis. Ji sėdėjo, žiūrėjo į mus abu, ir man atrodė, kad ji dar nieko nesupranta. Gal geriau išvesti ją iš čia, kol dar nieko nesuvokė. Buvau pasiryžęs atsakyti į bet kokį klausimą, kad tik greičiau baigtųsi tas pokalbis, kad ji nesuprastų jo iki galo, kad galėčiau pasakyti viską jai vienai toliau nuo policininko akių ir tų kietų valdiškų kėdžių, ir plikos lemputės, aplink kurią sukiojosi vabzdžiai.

Aš paklausiau Vigo:

— Kuris laikas jus domina?

— Tarp šeštos ir dešimtos valandos.

— Šeštą aš gėriau Continental Padavėjai atsimins. Šešios keturiasdešimt penkios nuėjau į prieplauką pažiūrėti, kaip iškraunami amerikiečių lėktuvai. Prie Majestic durų mačiau Vilkinsą iš Associated news. Paskui nuėjau į kiną gretimame name. Mane turėtų prisiminti — kasoje man davė grąžos. Paskui sėdau rikšos vežimėlin ir nuvažiavau į „Senąjį malūną“, rodos, apie pusę devynių, ir vakarieniavau vienas. Greindžeris buvo ten — galėsite paklausti. Paskui pašaukiau rikšą ir grįžau namo maždaug be penkiolikos dešimt. Jūs galėsite ir vežėją surasti. Dešimtą valandą aš laukiau Pailo, bet jis nepasirodė.

— Kodėl jūs jo laukėte?

— Jis skambino man telefonu. Sakė turįs pasimatyti dėl kažko svarbaus.

— Jūs nežinote, dėl ko?

— Ne. Pailui viskas buvo svarbu.

— O šita jo mergina... jūs žinote, kur ji buvo?

— Naktį ji laukė jo gatvėje. Buvo susirūpinusi. Ji nieko nežino. Argi nematote, kad ji vis dar laukia jo?

— Taip, — tarė jis.

— Nejau manote, kad aš nužudžiau jį iš pavydo? Ar ji nužudė dėl ko nors? Jis žadėjo ją vesti.

— Taip.

— Kur jūs radote jį?

— Vandeny, po Dakou tiltu.

„Senasis malūnas“ visai netoli tilto. Ant tilto stovi ginkluoti policininkai, o restoranas aptvertas vielos tinklu — apsaugai nuo granatų. Eiti per tiltą naktį pavojinga, nes sutemus kitapus upės viešpatauja vietnamiečiai. Taigi būsiu vakarieniavęs penkiasdešimt jardų nuo jo lavono.

— Visa bėda, — tariau, — kad jis įsipainiojo ne į savo reikalus.

— Atvirai kalbant, — pasakė Vigo, — man taip pat nelabai jo gaila. Jis pridarė daug žalos.

— Apsaugok mus, Viešpatie, — pratariau aš, — nuo nekaltųjų ir teisiųjų.

— Teisiųjų?

— Taip, teisiųjų. Jis buvo savotiškai teisus. Bet jūs Romos katalikas. Jūs niekada nesuprasite jo teisumo. Ir vis dėlto jis buvo prakeiktas jankis.

— Gal malonėsite atpažinti jo kūną? Atleiskite, pas mus tokia tvarka, nors ji ir nelabai maloni.

Net neklausiau, kodėl jis nepasikviečia ko nors iš Amerikos atstovybės, nes žinojau priežastį. Prancūzų metodai, palyginti su šaltais mūsų nuostatais, atrodo gerokai senamadžiai — jie paremti sąžine, kaltės pajutimu: nusikaltėlis būtinai turi būti suvestas akistatai su savo nusikaltimu — tą valandėlę jis gali nesusivaldyti ir išsiduoti. Leisdamasis su juo akmeniniais laiptais į rūsį, kur ūžė šaldytuvas, vėl tariau sau, jog esu nekaltas. Jį ištraukė kaip padėklą su ledų gabalėliais. Aš pažvelgiau. Žaizdos buvo taip užšalusios, kad vos pastebimos.

— Na, matote, jos prieš mane neatsiveria, — tariau.

— Comment?8

— Argi jūs neturėjote tokio tikslo? Atseit norėjote išbandyti. Bet užšaldėte jį gerai. Viduramžiais taip tobulai šaldyti nemokėdavo.

— Jūs atpažįstate jį?

— O taip.

Čia jis atrodė labiau negu bet kada ne savo vietoje; geriau jau būtų sėdėjęs namie. Aš buvau matęs jo nuotraukas šeimos albume: jodinėjantį išpuoselėtoje fermoje, besimaudantį Long Ailende, nufotografuotą su kolegomis kažkokiame bute, dvidešimt trečiame aukšte. Jis buvo pripratęs prie kitokio pasaulio — dangoraižių ir greitųjų liftų, martinio ir ledų, pieno per priešpiečius ir sumuštinių su vištiena pirmosios klasės vagone.

— Ne nuo to jis mirė, — tarė Vigo, rodydamas žaizdą krūtinėje. — Jis prigirdytas purvyne. Mes radome plaučiuose purvo.

— Greitai dirbate.

— Toks klimatas. Reikia skubėti.

Padėklas buvo įstumtas atgal, durys užsidarė. Guma prislopino trinktelėjimą.

— Jūs niekuo negalite mums padėti? — paklausė Vigo.

— Niekuo.

Grįžau su Fuong atgal į savo butą pėsčias — išdidumo jau neberodžiau. Mirtis užmuša tuštybę — net ir apgauto vyro, kuris nenori parodyti savo skausmo. Ji vis dar nesuvokė, kas nutiko, o aš nemokėjau jai paaiškinti švelniai ir nuosekliai. Buvau korespondentas, galvojau antraštėmis: „Saigone nužudytas Amerikos pareigūnas“. Kai dirbi laikraštyje, nemoki pranešinėti blogų žinių. Net ir dabar turėjau galvoti apie savo laikraštį ir paprašyti jos: „Gal palauksi truputį prie telegrafo?“ Palikau ją gatvėje, išsiunčiau telegramą ir grįžau atgal. Nereikalingas darbas: aš puikiai žinojau, kad prancūzų korespondentai jau informuoti, be to, jei Vigo nemelavo (visai galimas dalykas), cenzūra vis tiek sulaikys mano telegramą, kol prancūzai nusiųs savo. Mano laikraštis gaus žinias po to, kai jos bus paskelbtos Paryžiuje. Tiesa, Pailas nebuvo labai svarbus asmuo. O aš negalėjau telegrafuoti smulkmenų apie tikrąją jo veiklą, apie tai, kad, dar gyvas būdamas, pražudė mažiausiai penkiasdešimt žmonių tai pakenktų anglų ir amerikiečių santykiams ir nepatiktų pasiuntiniui. Jis labai gerbė Pailą. Pailas galėjo turėti aukštą laipsnį iš tokių sričių, kurias amerikiečiai kažkodėl itin studijuoja, galbūt iš viešųjų ryšių ar teatro kritikos, o gal net ir iš Tolimųjų Rytų problemų (jis buvo perskaitęs daugybę knygų).

— Kur Pailas? — paklausė Fuong. — Ko jie nori?

— Eime namo, — pasakiau.

— Pailas ateis?

— Jis tiek tegali čia ateiti, kiek ir kur nors kitur.

Senės vis dar plepėjo laiptinėje nusprendusios, kad ten vėsiau. Atidaręs duris pastebėjau, jog kambaryje būta kratos — aš niekad nepalikdavau kambario taip gerai sutvarkyto.

— Dar vieną pypkę? — paklausė Fuong.

— Taip.

Nusirišau kaklaraištį ir nusiaviau batus — pertrauka baigėsi; vakaras atrodė toks pat kaip ir anksčiau. Fuong įsitaisė prie lovos galo ir uždegė lempą. Mon enfant, ma soeur9 — gintaro spalvos oda. Sa douce langue natale10.

— Fuong, — tariau. Ji maigė opiumą į puodelio kraštą. — II est mort11, Fuong.

Laikydama adatą rankoje, ji pažvelgė į mane ir, stengdamasi susikaupti, suraukė antakius kaip vaikas.

— Tu dis?12

— Pyle est mort. Assassinė13.

Ji padėjo adatą, atsitūpė ant kulnų, žiūrėdama į mane. Nei scenų, nei ašarų, ji tik susimąstė — galvojo ilgai pati sau kaip žmogus, kuris turės keisti visą savo gyvenimą.

— Šiąnakt tu geriau pasilik čia, — tariau.

Ji linktelėjo, paėmė adatą ir vėl ėmė kaitinti opiumą. Tą naktį aš nubudau iš trumpo, kieto miego, kaip paprastai esti po rūkymo, — miegi dešimtį minučių, o atrodo, kad praėjo visa naktis, — ir pajutau, kad mano ranka ten, kur ji visada būdavo naktimis, tarp jos kojų. Ji miegojo, ir aš vos girdėjau jos kvėpavimą. Ir vėl po tiek mėnesių aš ne vienas, tačiau staiga niršdamas ėmiau galvoti apie Vigo, su priekakčiu sėdintį policijos nuovadoj, apie tykius, tuštutėlius pasiuntinybės koridorius ir švelnią, glotnią odą po savo delnu. Nejau man vieninteliam tikrai gaila Pailo?