Antras skyrius

1

Tą rytą, kai Pailas pasirodė aikštėje prie Continental, man jau buvo įkyrėję mano kolegos korespondentai amerikiečiai — augaloti, triukšmingi, jaunikliai ir pagyvenę, pilni kandžių pašaipų prancūzams, kurie, kad ir kaip būtų, vis dėlto dalyvavo šiame kare. Visada, kai tik mūšis laikinai nurimdavo ir aukas išnešdavo iš kovos lauko, korespondentai per keturias valandas nuskrisdavo lėktuvu į Hanojų, išklausydavo vyriausiojo kariuomenės vado kalbą, pernakvodavo vieną naktį spaudos namuose, kurie, pasak jų, garsėjo geriausiu bufetininku visoje Indokinijoje; jie praskrisdavo viršum mūšio lauko trijų tūkstančių pėdų aukštyje (tiek nesiekdavo sunkiųjų kulkosvaidžių ugnis), o paskui, saugūs ir triukšmingi, tarytum moksleiviai ekskursijoje, grįždavo atgal į Continental viešbutį Saigone.

Pailas buvo tykus, jis atrodė labai drovus; tą pirmąją dieną norėdamas suvokti, ką jis sako, aš kartais net turėdavau pasilenkti į priekį. Ir jis buvo labai labai rimtas. Retsykiais atrodydavo, kad jis net nusipurto nuo triukšmo, keliamo Amerikos spaudos atstovų viršutinėje terasoje — tą terasą visi laikė saugiausia nuo rankinių granatų. Bet jis nieko nekritikavo.

— Jūs skaitėte Jorką Hardingą? — paklausė Pailas.

— Ne, rodos, neskaičiau. Ką jis parašė?

Pailas pažvelgė į pieno kavinę kitoje gatvės pusėje ir svajingai tarė:

— Atrodo, kad ten yra gero sodos vandens.

Mane nustebino toks stiprus namų ilgesys — visai nepažįstamoj aplinkoj jis užsižiūrėjo kaip tik į tą kavinę. Bet juk ir aš, pirmą kartą eidamas Katina gatve, pirmiausia pastebėjau parduotuvės vitrinoje Guerlain firmos kvepalus ir pasiguodžiau mintimi, kad pagaliau iki Europos — tik trisdešimt valandų kelio. Jis nenoriai atitraukė akis nuo pieno kavinės ir tarė:

— Jorkas parašė knygą „Raudonosios Kinijos laimėjimai“. Labai protingai parašyta knyga.

— Neskaičiau. Jūs jį pažįstate?

Jis iškilmingai linktelėjo galvą ir ilgai tylėjo. O paskui vėl prabilo norėdamas sušvelninti padarytą įspūdį.

— Ne itin gerai, — tarė jis. — Buvau susitikęs kelis kartus.

Man patiko, kad jis nepanoro girtis pažintimi su tuo... kaip jį... Jorku Hardingu. Vėliau sužinojau, kad Pailas labai gerbia, kaip jis sakydavo, rimtuosius rašytojus. Į rimtųjų sąrašą neįėjo romanistai, poetai ir dramaturgai, nebent jie būtų pasirinkę, pasak jo, šiuolaikinę temą, bet vis tiek geriau skaityti grynus faktus — taip, kaip juos pateikia Jorkas. Aš tariau:

— Žinote, gyvenant vis toje pačioje vietoje nusibostų apie ją dar ir skaityti.

— Aišku, visada įdomu sužinoti žmonių pažiūras tiesiog iš jų pačių lūpų, — santūriai atsakė jis.

— O paskui susitikrinti tą nuomonę su Jorku?

— Taip.

Jis tikriausiai pastebėjo ironiją, nes pridūrė kaip visuomet mandagiai:

— Būčiau nepaprastai dėkingas, jei jūs rastumėte laiko trumpai išdėstyti man svarbiausius klausimus. Matote, Jorkas buvo čia daugiau kaip prieš dvejus metus.

Man patiko jo pasitikėjimas Hardingu, kad ir kas tas Hardingas buvo. Tai atrodė taip nauja, palyginti su korespondentų piktžodžiavimu, jų vaikėzišku cinizmu. Aš pasakiau:

— Užsakykime dar butelį alaus, ir pasistengsiu nupasakoti jums padėtį.

Ėmiau kalbėti, o jis žiūrėjo į mane įdėmiai, kaip pavyzdingas mokinys — aiškinau jam, kokia situacija šiaurėje, Tonkine, kur prancūzai tomis dienomis įsispyrę laikėsi Raudonosios upės deltoje, kurioje yra Hanojus ir vienintelis šiaurinis uostas — Haifongas. Ten auginama daugiausia ryžių, o kai derlius subręsta, prasideda kasmetinė kova už jį.

— Tokie dalykai šiaurėje, — pasakiau. — Tie prancūzai, vargšeliai, gal ir išsilaikytų, jei kinai neateitų į pagalbą vietnamiečiams. Tai kova su džiunglėmis, kalnais, pelkėmis, ryžių laukais, kur reikia iki kaklo braidžioti po vandenį, o priešai staiga dingsta — jie užkasa savo ginklus ir apsirengia valstiečių drabužiais... Bet jūs ramiausiai galite trūnyti tose Hanojaus balose. Niekas ten bombų nemėto. Dievai žino kodėl. Tai karas pagal visas taisykles.

— O čia, pietuose?

— Prancūzai kontroliuoja svarbiausius kelius iki septintos valandos vakaro; be to, jiems priklauso stebėjimo bokšteliai ir miestai... kai kurie. Tai nereiškia, kad jums čia visai saugu — juk nebūtų aplink restoranus vielinių tinklų.

Kaip dažnai aš kalbėdavau apie tai anksčiau. Aš buvau kaip plokštelė, paleidžiama groti neseniai atvykusiems — besisvečiuojančiam parlamento nariui, naujam britų pasiuntiniui. Kartais naktį nubusdavau nuo savo paties žodžių: „Pažvelkime, pavyzdžiui, įkaodaistus“. Arba hoahaosistus, arbabinksiuenistus... į visas samdomąsias kariuomenes, kurios parduoda savo paslaugas už pinigus arba iš keršto. Atvykėliams visa tai atrodo labai gražu, nors išdavystė ir nepasitikėjimas — nieko gražaus.

— Ir dar, — tariau, — yra generolas Tche. Jis buvo kaodaistų štabo viršininkas, o paskui pabėgo į kalnus kovoti su abiem jėgom — prancūzais ir komunistais...

— Jorkas rašo, — tarė Pailas, — kad Rytams kaip tik ir reikia trečiosios jėgos.

Tikriausiai turėjau pamatyti fanatišką spindesį jo akyse, susižavėjus frazėmis, magiškais skaičiais: penktoji kolona, trečioji jėga, septintoji diena. Būčiau galėjęs visus mus, net patį Pailą, apsaugoti nuo daugybės nemalonumų, jei tik būčiau suvokęs, kur krypsta tas nenuilstantis jaunas protas. Bet palikau jį, menkai nutuokiantį tikrąją padėtį, ir pradėjau kaip kasdien vaikščioti Katina gatve. Jis turėjo pats susipažinti su realia aplinka, kuri įsismelkia į žmogų kaip įkyrus kvapas: su auksiniais ryžių laukais liūdnuose vakaro saulės spinduliuose; su trapiom žvejų tinklų kartelėm, kurių pilna ryžių laukuose kaip moskitų; su arbatos puodeliais senojo kunigo terasoje, jo lova ir reklaminiais kalendoriais, jo ąsočiais ir apdaužytais puodais, kitomis šiukšlėmis, susikaupusiomis per visą gyvenimą aplink jo krėslą; su kriauklės formos skrybėles dėvinčiomis merginomis, kurios taiso minų išardytus kelius; su pietų auksu, jauna žaluma ir ryškiais apdarais; su tamsiai ruda šiaurės spalva ir juodais drabužiais; su priešų apsuptim kalnuose ir lėktuvų ūžesiu. Pirmą kartą atvykęs čia, skaičiavau dienas kaip mokinukas prieš atostogas; man atrodė, kad aš tvirtai susijęs su tuo, kas liko iš Blumsberio aikštės, su septyniasdešimt trečiuoju autobusu, važiuojančiu pro Justono arką, su pavasariu Toringtono aikštės bare. Dabar aikštės sodelyje jau bus sudygusios tulpės, bet man dėl to nei šilta, nei šalta. Aš norėjau dienų, paženklintų staigiais sproginėjimais — lyg automobilio variklio, lyg granatų; norėjau visą laiką žiūrėti į figūras ilgomis šilkinėmis kelnėmis, grakščiai žingsniuojančias drėgną vidudienį, aš geidžiau Fuong, ir mano tikrieji namai jau nebebuvo už aštuonių tūkstančių mylių. Pasukau atgal prie vyriausiojo komisaro rūmų, kur sargyboje stovėjo svetimšalių legiono kariai baltomis kepėmis ir ryškiai raudonais antpečiais, praėjau pro katedrą ir vėl grįžau prie niūrios vietnamiečių saugumo sienos, kuri, atrodė, per mylią dvokia šlapimu ir neteisybe. Tačiau ir ta siena buvo dalelė mano namų — kaip ir tie tamsūs koridoriai viršutiniuose aukštuose, kurių bijodavom vaikystėje. Ant krantinės knygų kioskuose gulėjo nauji pornografiniai žurnalai „Tabu“ ir „Iliuzija“; čia pat, gatvėje, jūreiviai gėrė alų — geras taikinys savadarbei bombai. Aš pagalvojau apie Fuong, kuri dabar tikriausiai dera žuvį netoliese — trys kvartalai į kairę. Vienuoliktą valandą ji eidavo į pieno kavinę (tais laikais aš visada žinodavau, ką ji veikia), o Pailas, žinoma, bematant išgaravo man iš galvos. Aš net neminėjau jo Fuong, kai mudu drauge sėdome valgyti priešpiečių savo kambaryje Katina gatvėje; ji buvo apsivilkusi pačia geriausia gėlėta šilkine suknele, nes tą dieną sukako dveji metai nuo mudviejų susitikimo Grand Monde restorane Šolone.

2

Nei ji, nei aš neužsiminėme apie Pailą, nubudę tą rytą po jo mirties. Fuong atsikėlė, kai aš dar nebuvau kaip reikiant nubudęs, ir išvirė arbatos. Nedera pavydėti mirusiam, ir tą rytą man atrodė, kad taip lengva vėl tęsti senąjį gyvenimą drauge.

— Tu pasiliksi šiąnakt? — paklausiau Fuong, kramtydamas pyragaitį ir dėdamasis visiškai abejingas.

— Man reikės pasiimti savo daiktus.

— Ten gali būti policija, — tariau. — Geriau nueikime kartu.

Tą dieną mes nekalbėjome nieko daugiau apie Pailą.

Pailas turėjo butą naujoje viloje netoli Durantono gatvės, vienoje iš tų žymių gatvių, kurias prancūzai suskirstė dalimis, pavadindami kiekvieną dalį savo generolų garbei; de Golio gatvė po trečio padalijimo tapo ir Leklerko gatve, o toji anksčiau ar vėliau tikriausiai pavirs dar de Latro gatve. Matyt, iš Europos turėjo atskristi kažkoks svarbus asmuo, nes gatvėje kas dvidešimt jardų, iki pat vyriausiojo komisaro rezidencijos, nugara į šaligatvį stovėjo policininkas.

Prie Pailo buto ant žvyruoto takelio buvo pastatyti keli motociklai; vietnamietis policininkas patikrino mano pažymėjimą. Jis neleido Fuong įeiti, ir aš patraukiau ieškoti prancūzų karininko. Pailo vonioje Vigo plovėsi rankas Pailo muilu ir šluostėsi jas Pailo rankšluosčiu. Lengvo kostiumo rankovėje buvo riebi dėmė — tikriausiai nuo Pailo automobilio tepalo.

— Kas naujo? — paklausiau.

— Garaže radome jo automobilį. Benzino nė lašo. Matyt, jis buvo išvažiavęs rikša ar kieno nors kito automobiliu. O gal benziną kas nors išpylė.

— Jis galėjo ir pėsčias išeiti, — tariau. — Juk žinote tuos amerikiečius.

— Jūsų automobilis sudegė, tiesa? — susimąstęs paklausė jis. — Turite naują?

— Ne.

— Bet tai ir nesvarbu.

— Nesvarbu.

— Jūs ką nors nujaučiate? — pasidomėjo jis.

— Ir dar kaip, — tariau.

— Sakykite.

— Ką gi, jį galėjo nužudyti vietnamiečiai. Jie daug žmonių išžudė Saigone. Jo lavonas rastas upėje, prie Dakou tilto — o naktį, kai jūsų policija pasitraukia, toji teritorija priklauso vietnamiečiams. Galėjo jį nužudyti vietnamiečių saugumo agentai — ir tokių atsitikimų būna. Gal jiems nepatiko jo bičiuliai. O gal kaodaistai — už tai, kad jis pažinojo generolą Tche.

— Pažinojo?

— Taip žmonės kalba. Gal jį nužudė generolas Tche už tai, kad jis pasižinojo su kaodaistais. Gal hoahaosistai už pasikėsinimus į generolo suguloves. Arba tiesiog jį nužudė kas nors tik dėl pinigų.

— Ar paprasčiausiai iš pavydo, — pasakė Vigo.

— Gal prancūzų saugumas, — kalbėjau aš, — nes jiems nepatiko jo ryšiai. Ar jūs tikrai ieškote tų, kurie jį nužudė?

— Ne, — pasakė Vigo. — Man reikia parašyti raportą, štai ir viskas. Juk šalyje karas; kasmet žūsta tūkstančiai žmonių.

— Apie mane galite negalvoti, — tariau. — Aš niekuo dėtas. Niekuo dėtas, — dar pakartojau.

Tais žodžiais išreiškiau visus savo įsitikinimus. Jeigu jau toks žmogaus gyvenimas, tai tegu jie kovoja, tegu mylisi, tegu žudosi, o aš nesikišu. Mano kolegos žurnalistai vadina save korespondentais, o mm labiau patinka reporterio titulas. Aš aprašinėju tai, ką matau. Niekur nedalyvauju. Juk turėti savo nuomonę — jau reiškia dalyvauti.

— Ką jūs čia veikiate?

— Atėjau paimti Fuong daiktų. Jūsų policininkai neįleido jos.

— Gerai, eime, paieškosime.

— Jūs labai malonus, Vigo.

Pailas turėjo du kambarius, virtuvę ir vonią. Mes nuėjome į miegamąjį. Aš žinojau, kur galėjo būti Fuong dėžė — po lova. Abu drauge ištraukėme ją; ten buvo jos knygos su paveikslėliais. Išėmiau iš spintos kuklią mantą — dvi išeigines sukneles ir ilgas kelnes. Atrodė, kad tie daiktai kabojo spintoje tik kelias valandas ir yra čia visai svetimi — kaip plaštakė, akimirkai įlėkusi į kambarį. Stalčiuje radau mažų trikampių kelnaičių ir visą rinkinį šalikėlių. Tiek nedaug daiktų tereikėjo sukrauti į dėžę — anglas, važiuodamas savaitgaliui į svečius, daugiau pasiima.

Svetainėje kabėjo jos ir Pailo nuotrauka. Jie buvo nusifotografavę botanikos sode, prie didelio akmeninio drakono. Ji laikė už pavadžio Pailo šunį — juodą čiau čiau juodu snukiu. Šuo buvo labai juodas. Aš įdėjau nuotrauką į jos dėžę.

— O kur šuo? — paklausiau.

— Jo čia nėra. Gal jis buvo išsivedęs šunį drauge.

— Jeigu šuo grįš, jūs galėsite ištirti žemę nuo jo letenų.

— Aš ne Lekokas ir ne Megrė. Be to, vyksta karas.

Nuėjau prie lentynos ir peržvelgiau dvi eiles knygų — Pailo biblioteką. „Raudonosios Kinijos laimėjimai“, „Grėsmė demokratijai“, „Vakarų vaidmuo“ — čia, atrodo, buvo visi Jorko Hardingo raštai. Daug Kongreso ataskaitų, anglų-vietnamiečių pasikalbėjimų knygelė, Filipinų karo istorija, „Šiuolaikinės bibliotekos“ išleisti Šekspyro raštai. Ką jis skaitydavo ilsėdamasis? Lengvesnę literatūrą radau kitoje lentynoje: kišeninis Tomo Vulfo leidinys, kažkokia paslaptinga antologija, pavadinta „Gyvenimo triumfu“, ir amerikiečių poezijos rinkinys. Buvo ir šachmatų uždavinių knyga. Nedidelis pasirinkimas praleisti laiką po darbo dienos, tačiau jis juk turėjo Fuong. Užkišta už antologijos, gulėjo „Santuokos fiziologija“ minkštais popieriniais viršeliais. Gal jis ir seksą studijavo taip, kaip Rytus — iš knygų? Pagrindinis dalykas jam atrodė santuoka. Pailas manė, kad žmogus būtinai turi būti su kuo nors susaistytas saitais. Jo rašomasis stalas buvo tuštutėlis.

— Švariai viską išvalėte, — pasakiau.

— O, — tarė Vigo, — aš turėjau taip padaryti Amerikos pasiuntinybės įpareigotas. Jūs žinote, kaip greit sklinda gandai. Butą galėjo apiplėšti. Visus popierius užantspaudavome.

Visa tai jis pasakė rimtai, nė nešyptelėjęs.

— Radote ką nors kompromituojamo?

— Mes negalime sau leisti rasti nieko, kas kompromituotų sąjungininkus, — atsakė Vigo.

— O jūs neprieštarausite, jei aš pasiimsiu vieną knygą atminimui?

— Aš nematysiu.

Išsirinkau Jorko Hardingo „Vakarų vaidmenį“ ir įdėjau į dėžę su Fuong drabužiais.

— Nejau nieko negalite pasakyti man iš draugiškumo? — paklausė Vigo. — Viskas liktų tarp mūsų. Mano raportas jau parengtas. Jį nužudė komunistai. Matyt, taip prasideda kampanija prieš Amerikos pagalbą. Bet tarp mūsų... Klausykite, kam sausai kalbėti, gal išgersime po stiklelį vermuto kur nors netoliese?

— Per anksti.

— Jis nieko jums nepasakojo, kai paskutinį kartą matėtės?

— Ne.

— O kada tai buvo?

— Vakar ryte. Po didžiojo sprogimo.

Jis luktelėjo, kol aš gerai apgalvosiu savo atsakymą. Tardymas buvo tikrai garbingas.

— Buvot išėjęs, kai jis užsuko pas jus praėjusį vakarą?

— Praėjusį vakarą? Tikriausiai buvau. Aš nemaniau...

— Gal rengiatės gauti išvykimo vizą? Žinokite: mes galime sulaikyti jus neribotą laiką.

— Nejau tikrai manote, — paklausiau, — kad aš noriu važiuoti namo?

Vigo pažvelgė pro langą į šviesų, giedrą orą. Tada liūdnai tarė:

— Daug kas nori.

— Man čia gera. O ten, namuose... problemos.

— Merde!14 — šūktelėjo Vigo. — Atvažiavo Amerikos ekonomikos atašė, — ir su ironija pakartojo: — Amerikos ekonomikos atašė.

— Aš verčiau išeisiu. Ko gera, jis ir mane panorės užantspauduoti.

Vigo tarė pavargusiu balsu:

— Linkiu sėkmės. Na ir prišnekės jis man visokiausių dalykų.

Išėjęs į lauką, pamačiau atašė, kuris stovėjo prie savo pakardo, kažką aiškindamas vairuotojui. Atašė buvo apkūnus pusamžis vyriškis įspūdingais sėdmenimis ir tokiu veidu, kurio, atrodė, niekad nereikia skusti. Jis šūktelėjo:

— Fauleri! Gal jūs galite išaiškinti šitam prakeiktam mulkiui...

Aš paaiškinau. Jis tarė:

— Aš sakiau tą patį, tik jis kaskart apsimeta nesuprantąs prancūzų kalbos.

— Matyt, dėl tarties.

— Gyvenau trejetą metų Paryžiuje. Mano tartis ganėtinai gera tokiems kaip šitie prakeikti vietnamiečiai.

— „Demokratijos balsas“, — tariau aš.

— Kas?

— Rodos, taip vadinasi Jorko Hardingo knyga.

— Nesuprantu, — jis įtariai pažvelgė į dėžę mano rankoje. — Kas čia? — paklausė.

— Dvejos ilgos balto šilko kelnės, dvi šilkinės suknelės ir moteriškos kelnaitės — rodos, trejos. Viskas vietinės gamybos. Amerikos pagalbos nėra.

— Jūs buvote viršuje? — paklausė jis.

— Taip.

— Girdėjote naujienas?

— Taip.

— Baisus dalykas, — pasakė jis. — Baisus.

— Turbūt pasiuntinys labai susirūpinęs?

— Ką ir bekalbėti. Dabar jis pas vyriausiąjį komisarą nori kalbėtis su prezidentu.

Jis paėmė mane už alkūnės ir pavedėjo į šalį nuo automobilių.

— Jūs gerai pažinojote jaunąjį Pailą tiesa? Niekaip negaliu suprasti, kaip galėjo tai atsitikti. Aš pažinojau jo tėvą. Profesorius Haroldas K. Pailas... tikriausiai girdėjote?

— Ne.

— Pasaulinio masto povandeninės erozijos specialistas. Gal matėte jo nuotrauką maždaug prieš mėnesį Time viršelyje?

— O, rodos, prisimenu. Pirmame plane akiniai auksiniais rėmeliais, toliau — sudūlėjusi uola.

— Tai jis. Turėjau išsiųsti jam telegramą. Baisu. Mylėjau tą vaikiną kaip savo sūnų.

— Tai dar labiau suartina jus su jo tėvu.

Jis pažvelgė į mane rudomis drėgnomis akimis ir tarė:

— Kas čia jus dabar apsėdo? Negalima taip kalbėti, kai toks šaunus jaunuolis...

— Atleiskite, — pasakiau. — Mirtis kiekvieną paveikia kitaip.

Gal jis tikrai mylėjo Pailą.

— Ką jūs parašėte telegramoje? — paklausiau.

Jis pasakė pažodžiui, labai rimtai:

— „Su liūdesiu pranešu, kad jūsų sūnus žuvo už demokratiją, kaip dera tikram kariui.“ Pasiuntinys pasirašė.

— „Kaip dera tikram kariui“, — pakartojau. — Ar tie žodžiai nesukels neaiškumų? Aš turiu galvoj namiškius. Ekonominės pagalbos misija nėra kariuomenė. Negi jūs apdovanojami „Purpurinėmis širdimis“?

Jo atsakymas, ištartas patylomis, buvo labai miglotas.

— Jis turėjo ypatingų įpareigojimų.

— Taip taip, mes visi taip spėjome.

— Jis nesipasakojo, ar ne?

— O, ne, — tariau. Ir tuoj prisiminiau Vigo frazę: „Jis buvo labai tykus amerikietis.“

— Gal ką nors įtariate? — paklausė jis. — Kodėl jie jį nužudė? Ir kas?

Staiga mane pagavo pyktis: taip man įkyrėjo visa jų šutvė su savo asmeninėmis kokakolos atsargomis ir savo kilnojamosiomis ligoninėmis, ir patogiais automobiliais, ir ne naujausio tipo ginklais. Aš pasakiau:

— Taip. Jie nužudė jį dėl to, kad buvo per daug naivus. Jis buvo jaunas ir kvailas, mažai ką išmanė, todėl įsipainiojo, kur nereikia. Jis tiek nutuokė, kas čia dedasi, kiek ir jūs visi, bet jūs brukote jam pinigus ir Jorko Hardingo knygas apie Rytus, jūs sakėte: „Pirmyn! Nukariauk Rytus dėl demokratijos!“ Jis nepastebėdavo nieko, ko nebuvo girdėjęs paskaitose, o jo rašytojai, jo mokytojai pavertė jį kvailiu. Žiūrėdamas į lavoną jis nepastebėdavo net jo žaizdų. Jam egzistavo tik sąvokos: raudonasis pavojus, demokratijos karys.

— Maniau, kad jūs buvote jo draugas, — priekaištingai pasakė atašė.

— Aš buvau draugas. Tik man būtų labiau patikę, jei jis būtų sėdėjęs namuose, skaitęs sekmadienio laikraščių priedus ir domėjęsis beisbolu. Man būtų labiau patikę matyti jį saugų namuose su kokia nors tipiška amerikiete, kuri prenumeruoja tik Knygų klubo leidinius.

Jis krenkštelėjo sumišęs.

— O, taip, — prabilo patylėjęs. — Visai buvau pamiršęs tą nemalonią istoriją. Visada buvau jūsų pusėje, Fauleri. Jis pasielgė labai blogai. Neslėpsiu nuo jūsų, aš rimtai kalbėjausi su juo dėl tos merginos. Suprantate, man teko garbė pažinti profesorių ir ponią Pail...

— Vigo laukia, — tariau ir nuėjau sau.

Tik tą akimirką jis pastebėjo Fuong; atsigręžęs pamačiau, kad jis žiūri į mane suglumęs skausmingu žvilgsniu — tikras vyresnysis brolis, kuris nesupranta jaunesniojo.