Ketvirtas skyrius

1

Nuo katedros varpinės mūšis atrodė vaizdingai, sustingęs kaip anglų ir būrų karo panorama sename Illustrated London news numeryje. Lėktuvas parašiutais mėtė atsargas atkirstam postui keistuose kreidiniuose, vėjų nugairintuose kalnuose Anamo pasienyje; kalnai buvo panašūs į pemzos krūvas. Lėktuvas suko ratus, nuolat grįždamas į tą pačią vietą, todėl atrodė, kad jis nejuda, o parašiutai irgi sklendė vis ten pat — tarp lėktuvo ir žemės. Lygumoje tolydžio griaudėjo pabūklai, kilo dūmai, tiršti ir neperregimi kaip kietas akmuo, o liepsnos turgaus aikštėje, kur švietė saulė, atrodė visai blyškios. Mažutės parašiutininkų figūrėlės vorele ėjo išilgai kanalų, bet iš tokio aukščio ir jos atrodė nejudančios. Net kunigas, sėdįs varpinės kampe ir sklaidąs brevijorių, nė sykio nekrustelėjo. Iš tolo karas atrodė nudailintas ir tvarkingas.

Atplaukiau prieš auštant desantiniu laivu iš Namdinio. Išlipti prieplaukoje negalėjome, nes ji buvo atkirsta priešo, kuris supo miestą šešių šimtų jardų žiedu, ir laivas sustojo prie liepsnojančios turgaus aikštės. Ugnies apšviesti mes buvome geras taikinys, bet kažkodėl niekas į mus nešaudė. Buvo visai tyku, tik degdamos šniokštė ir treškėjo krautuvėlės. Girdėjau kaukšint senegaliečio sargybinio žingsnius krantinėje.

Aš gerai pažinojau Fat Djemą dar anksčiau, prieš ataką viena ilga gatvė, apstatyta medinėmis krautuvėlėmis, kas šimtas jardų rasdavai kanalą, bažnyčią ir tiltą. Vakarais gatvė būdavo apšviesta tik žvakėmis arba mažomis aliejinėmis lempelėmis (elektra Fat Djeme tebuvo prancūzų karininkų būstuose), dieną naktį gatvėje triukšmingai knibždėdavo žmonės. Keistu viduramžių papročiu valdomas ir globojamas feodalo vyskupo, anksčiau tai buvo judriausias miestas šalyje, o dabar, kai aš išlipau iš laivo ir ėjau į karininkų namą, jis atrodė išmiręs. Akmenų nuolaužos ir stiklų šukės, sudegusių dažų ir tinko kvapas, tuščia gatvė kiek tik užmatai priminė man vieną Londono magistralę anksti rytą po oro pavojaus; rodos, tuojau pat pamatysi plakatą „Nesprogusi bomba! “

Karininkų namo priekinė siena buvo susprogdinta, o pastatai kitoje gatvės pusėje — vieni griuvėsiai. Plaukiant upe iš Namdinio, leitenantas Pero papasakojo, kas čia atsitiko. Jis buvo rimtas jaunuolis, masonas, ir jam atrodė, kad visa tai yra bausmė už jo bičiulių prietaringumą. Fat Djemo vyskupas buvo nukeliavęs į Europą ir iš ten parsivežė Fatimos Dievo Motinos kultą: kaip tiki Romos katalikai, Nekaltoji Mergelė kartą buvo pasirodžiusi trejetui portugalų vaikų. Grįžęs iš Europos, vyskupas pastatė jos garbei grotą netoli katedros ir kiekvienais metais rengdavo šventę su procesija. Jo santykiai su pulkininku, vadovaujančiu prancūzų ir vietnamiečių kariuomenei, buvo įtempti nuo to laiko, kai valdžia išvaikė vyskupo samdomąją kariuomenę. Šiais metais pulkininkas, kuris truputį prijautė vyskupui, nes kiekvienam iš jų sava šalis buvo svarbesnė už katalikybę, pasielgė labai draugiškai — su visais vyresniaisiais karininkais jis ėjo procesijos priekyje. Didesnės minios, susirinkusios pagerbti Fatimos Dievo Motiną, niekad nebuvo Fat Djeme. Net daugelis budistų — maždaug pusė gyventojų — negalėjo praleisti tokios progos, o ir tie, kurie netikėjo jokio dievo, vis dėlto vylėsi, kad šios bažnytinės vėliavos, smilkyklės ir auksinė monstrancija apsaugos jų namus nuo karo. Vyskupo dūdų orkestras (visa, kas liko iš jo kariuomenės) vedė procesiją, o prancūzų karininkai, pulkininko įsakymu pamaldžiai nusiteikę, kaip berniukai iš bažnyčios choro, žengė pro vartus į šventorių, pro baltą Viešpaties statulą, stovinčią priešais katedrą mažo ežeriuko salelėje, pro varpinę su išskleistais rytietiškų stogų sparnais ir įėjo į medžio drožiniais išpuoštą katedrą su milžiniškomis ištisinių rąstų kolonomis ir raudonai lakuotu altorium, kuris atrodė veikiau budistiškas negu krikščioniškas. Žmonės plaukė iš kaimų, išsimėčiusių tarp kanalų, primenančių olandišką kraštovaizdį, kur vietoj tulpių matėsi žali ryžių daigeliai ir auksiniai javai, o vietoj vėjo malūnų — bažnyčios.

Niekas nepastebėjo vietnamiečių agentų, įsimaišiusių į procesiją, ir tą naktį, kai pagrindiniai komunistų batalionai traukė į Tonkino lygumą kreidinių kalnų perėjomis, iš aukštutinių postų, bejėgiškai stebimi prancūzų, pirmieji būriai smogė į Fat Djemą.

Dabar, po keturių dienų, parašiutininkų pastangomis priešas buvo atstumtas nuo miesto per pusę mylios į visas puses. Tai buvo pralaimėjimas; žurnalistams įeiti uždrausta, telegramų siųsti negalima, nes laikraščiai turi skelbti tik pergales. Valdžia būtų sulaikiusi mane Hanojuje, jei būtų žinojusi mano ketinimus, bet kuo toliau vyriausiasis štabas, tuo menkesnė kontrolė, o pirmojoje fronto linijoje jūs visada būsite mielas svečias — kas vyriausiajai valdžiai Hanojuje reiškia grėsmę, pulkininkui Namdinyje — nedidelį nerimą, fronto leitenantui tai vieni juokai, prasiblaškymas, ženklas, kad juo domisi užfrontėje. Taigi kelias palaimintas valandas jis gali pasipuikauti ir pats pamatyti savuosius, sužeistus ir mirusius, apgaubtus melagingu heroizmu.

Kunigas užvertė brevijorių ir tarė:

— Na, baigėme.

Jis buvo europietis, bet ne prancūzas, nes vyskupas nebūtų pakentęs prancūzo kunigo savo vyskupijoje. Jis tarė atsiprašydamas:

— Matote, tenka kopti net čionai, jei nori bent valandėlę pailsėti nuo tų vargšų žmonių.

Atrodė, kad pabūklų trenksmas artėja, o gal priešas pagaliau ėmė atsišaudyti. Priešo negalėjai lengvai aptikti; frontų buvo net keliolika — tarp kanalų, tarp sodybų ir ryžių laukų, ir visur galėjo tykoti užsimaskavęs priešas.

Čia pat, apačioje, stovėjo, sėdėjo ir gulėjo visi Fat Djemo gyventojai. Katalikai, budistai, pagonys; visi susipakavo brangiausią savo turtą virykles, lempas, veidrodžius, spintas, kilimėlius, šventus paveikslus — ir susirinko katedros šventoriuje. Čia, šiaurėje, sutemus labai šalta, o katedra jau pilnutėlė; kitos pastogės nebuvo. Net varpinės laiptų kiekviena pakopėlė buvo užimta, o pro vartus vis ėjo ir ėjo žmonės, nešini vaikais ir visokiais namų rakandais. Jie vylėsi nepaisydami, kokio buvo tikėjimo, kad čia bus apsaugoti. Mes pamatėme jaunuolį vietnamietiška uniforma, su šautuvu, besigrūdantį per minią; jį sustabdė vienas kunigas ir atėmė šautuvą. Kunigas, sėdintis šalia manęs, paaiškino:

— Mes esame neutralūs. Čia Viešpaties namai.

Aš pamaniau, kad Dievo Karalystė labai keista ir skurdi — nusigandę, sušalę, išalkę žmonės. „Nežinau, kaip reikės juos išmaitinti“, — pasakė kunigas; man atrodė, kad kiekvienas žymesnis karalius susitvarkytų geriau. O paskui pamaniau — kaip danguje, taip ir ant žemės: juk pačių galingiausių valdovų šalyse anaiptol negyvena patys laimingiausi žmonės.

Apačioje jau pasirodė mažučiai prekystaliai. Aš pasakiau:

— Labai panašu į milžinišką mugę, tik nėra nė vieno linksmo veido.

— Praėjusią naktį buvo baisiai šalta. Kad jie neužplūstų vienuolyno, laikom uždarę vartus.

— O pas jus viduje šilta? — paklausiau.

— Nelabai. Ten nebūtų vietos net ir dešimtadaliui tų žmonių, — kalbėjo jis. — Aš žinau, ką jūs galvojate. Juk labai svarbu, kad nors keli iš mūsų nesusirgtų. Fat Djeme tik viena ligoninė, o slaugės — mūsų vienuolės.

— Chirurgą turite?

— Aš darau viską, ką galiu.

Tik tada pamačiau, kad jo sutana aptaškyta krauju. Jis paklausė:

— Jūs ieškojote čia manęs?

— Ne. Tenorėjau pasidairyti.

— Paklausiau, nes vakar vakare čia atėjo vienas žmogus išpažinties. Matote, jis truputį nusigando pamatęs, kas dedasi ten, prie kanalo. Negalima jo smerkti.

— O ten labai blogai?

— Parašiutininkai apšaudė juos kryžmine ugnimi. Vargšai. Aš pamaniau, kad jums taip pat labai sunku.

— Aš ne Romos katalikas. Ir manau, kad vargu ar galima pavadinti mane krikščioniu.

— Keista, ką baimė žmogui padaro.

— Man nieko nepadarys. O jeigu aš ir tikėčiau kokį nors dievą, vis tiek nepakęsčiau minties apie išpažintį. Klūpoti ant kelių toje jūsų būdelėje! Atskleisti save kitam žmogui. Atleiskite, tėve, bet man tai atrodo nenormalu... tiesiog nevyriška.

— O, — nuolaidžiai tarė jis. — Jūs turbūt geras žmogus. Matyt, jums niekada neteko daug atgailauti.

Pažvelgiau į bažnyčias, eilėmis išsirikiavusias tarp kanalų, į jūros pusę. Iš vieno bokšto žybtelėjo ugnis. Aš pasakiau:

— Ne visos jūsų bažnyčios laikosi neutralumo.

— Kitaip neįmanoma, — pasakė jis. — Prancūzai sutiko neliesti tik katedros šventoriaus. Daugiau tikėtis mes negalim. Ten, kur jūs žiūrite, yra svetimšalių legiono postas.

— Eisiu. Likite sveiki, tėve.

— Keliaukite su Dievu. Linkiu sėkmės. Saugokitės snaiperių.

Turėjau grūstis per minią, kad galėčiau pro ežerėlį ir baltąją statulą su ištiestomis cukraus baltumo rankomis išeiti į ilgąją gatvę. Buvo matyti beveik per tris ketvirčius mylios į abi puses, ir visame tame plote, be manęs, buvo dar dvi gyvos būtybės — du kareiviai su dengiamosios spalvos šalmais lėtai žengė tolyn gatvės pakraščiu, atstatę šautuvus. Aš sakau „gyvos“, nes vienas lavonas tysojo tarpduryje, o jo galva gulėjo tiesiai ant kelio. Musių zirzimas ir tolstantis kareivių batų girgždėjimas buvo vieninteliai garsai. Greit praėjau pro lavoną, nusukęs veidą į kitą pusę. Po kelių minučių apsidairęs pamačiau, kad likau vienut vienas su savo šešėliu, o aplinkui girdėjau tik savo paties žingsnius. Jaučiausi kaip taikinys šaudykloje: dingtelėjo mintis, kad negreit mane paimtų iš čia, jei kas nors atsitiktų šitoje gatvėje; musės tikrai spėtų susirinkti. Perėjęs du kanalus, pasukau į šoną taku, vedančiu į bažnyčią. Tuzinas vyrų maskuojamaisiais parašiutininkų drabužiais sėdėjo ant žemės, o du karininkai žiūrinėjo žemėlapį. Aš priėjau prie jų, bet niekas neatkreipė į mane dėmesio. Vienas vyras su ilga radijo imtuvo antena tarė:

— Dabar galime eiti.

Ir visi atsistojo. Netaisyklinga prancūzų kalba paklausiau, ar galiu eiti drauge. Šiame kare europietis turėjo didelį privalumą — jo veidas karo lauke atstojo pasą. Niekas negalėjo įtarti, kad europietis yra priešo agentas.

— Kas jūs? — paklausė leitenantas.

— Aš rašau apie karą, — atsakiau.

— Amerikietis?

— Ne, anglas.

Jis pasakė:

— Čia nedidelis žygis, tačiau jeigu norite eiti su mumis... — ir ėmė trauktis nuo galvos plieninį šalmą.

— Ne, ne, — tariau aš, — šalmai kovotojams.

— Kaip norite.

Mes patraukėme už bažnyčios vorele — leitenantas pirmas — ir stabtelėjom prie vieno kanalo, kol kareivis su radijo imtuvu susisiekė su patruliais abiejuose flanguose. Minos lėkė virš mūsų galvų ir sproginėjo kažkur toliau. Už bažnyčios prisidėjo daugiau žmonių, ir dabar mūsų buvo apie trisdešimt vyrų. Leitenantas, bakstelėdamas pirštu į žemėlapį, tyliai paaiškino man:

— Pranešė, kad tame kaime jų trys šimtai. Gal šiai nakčiai kaupia jėgas. Mes nežinome. Niekas dar jų neužtiko.

— Toli?

— Už trijų šimtų jardų.

Paskui radijo imtuvas gavo pranešimą, ir mes tylėdami žengėme toliau. Iš dešinės driekėsi tiesus kanalas, iš kairės — žemi krūmokšniai, laukai ir vėl krūmokšniai.

— Viskas aišku, — sušnibždėjo leitenantas, kai pakilome eiti, ir drąsindamas pamojavo ranka.

Už penkiasdešimties jardų išvydome kitą kanalą ir tilto likučius — vienintelį lentgalį be turėklų. Leitenantas mostelėjo mums išsisklaidyti, ir mes sutūpėme žvelgdami į nepažįstamą žemę, plytinčią už trisdešimties jardų anapus siauro lentgalio. Vyrai sužiuro į vandenį, o paskui, tarytum pagal komandą, visi nukreipė akis į šalį. Iš karto nesupratau, ką jie ten pamatė, o kai pažvelgiau, pats nežinau kodėl, prisiminiau Chalet restoraną moterimis persirengusius komikus, prisiminiau, kaip švilpė jaunieji kariai ir kaip Pailas pasakė: „Toks nepadorus reginys.“

Kanalas buvo pilnas lavonų; jis man priminė vieną airišką patiekalą, į kurį paprastai prideda per daug troškintos mėsos. Lavonai gulėjo suvirtę vienas ant kito; viena galva, pilkšva ir beveidė, kaip katorgininko nuskustais plaukais, kyšojo iš vandens lyg plūduras. Kraujo nebuvo. Matyt, vanduo seniai jį nuplovė. Neįsivaizdavau, kiek jų ten gulėjo; turbūt, grįždami atgal, jie pateko į kryžminę ugnį, ir, man rodos, visi ant to kranto pamanėme, kad taip gali atsitikti kiekvienam.

Aš irgi nusukau akis; mes nenorėjome galvoti, kiek mažai tereiškiame, kaip greit, paprastai ir netikėtai ateina mirtis. Nors mano protas ir geidė mirties, aš bijojau jos kaip nekalta mergaitė meilės. Jau geriau mirtis ateitų laiku įspėjusi, kad aš galėčiau pasirengti. Kam pasirengti? Nežinojau, nei kam, nei kaip, o tik apžvelgiau tą nedidelį pasaulėlį, kurį netrukus turėčiau palikti.

Leitenantas sėdėjo prie kario su radijo imtuvu, įsistebeilijęs į žemę tarp savo kojų. Prietaisas ėmė tarškėti įsakymus; atsidusęs, lyg iš miego prižadintas, leitenantas pakilo. Tų karių veiksmus siejo kažkoks keistas draugiškumas — atrodė, kad jie visi lygūs ir drauge dirba tą patį darbą nuo neatmenamų laikų. Niekas nelaukė nurodymų. Du vyrai žengė lentgaliu, norėdami pereiti į kitą pusę, bet sunkūs ginklai išmušė juos iš pusiausvyros; jiems teko atsisėsti, apsižergti lentą ir stumtis po porą centimetrų. Kitas krūmuose, netoli kanalo, rado paslėptą plokščiadugnę valtį ir atitempė ją prie leitenanto. Šešiese sulipome į ją, vienas kartimi ėmė irtis į kitą krantą, bet valtis užplaukė ant kūnų sangrūdos ir sustojo. Jis stūmėsi kartimi, besdamas ją į negyvėlių kratinį; vienas lavonas atitrūko ir, išsitiesęs visu ilgiu, ėmė plūduriuoti šalia mūsų valties lyg vasarotojas prieš saulutę. Paskui mes vėl galėjom laisvai plaukti, o pasiekę kitą krantą išsikabarojom nė nežvilgtelėdami atgal. Niekas nešaudė, ir mes likome gyvi; mirtis turbūt nuslinko prie kito kanalo. Kažkas už mano pečių labai rimtai pasakė:

— Gott sei dank25.

Išskyrus leitenantą, daugelis iš jų buvo vokiečiai.

Netoli pamatėme sodybą. Leitenantas ėjo pirmas, glausdamasis prie sienos, o mes sekėme vorele per šešias pėdas nuo kits kito. Paskui vėl be jokios komandos vyrai išsisklaidė po sodybą. Gyvybė apleido šiuos namus, neliko net vištos, tik buvusiam gyvenamajam kambary ant sienos kabėjo dvi kokčios oleografijos, vaizduojančios Jėzų Kristų ir Dievo Motiną su kūdikiu — jie teikė europietišką išvaizdą visiems tiems apgriuvusiems būstams. Pats tuo netikėdamas, iš karto jautei, kuo tie žmonės tikėjo, jautei, kad čia gyveno žmonės, o ne pilki, sunykę numirėliai.

Per karą daugiausia laiko tenka sėdinėti šen bei ten, dykinėti ir kažin ko lūkuriuoti. Nežinodamas, kiek laiko tau dar liko, manai, jog neverta leistis į kokius nors samprotavimus. Sargybiniai, seniai pratę prie savo darbo, užėmė postus. Jei kas nors priekyje sujudės — bus priešas. Leitenantas pasižymėjo kažką žemėlapyje ir pranešė apie mūsų padėtį per radiją. Stojo vidudienio tyla; net minos nesproginėjo, o padangėje nesimatė nė vieno lėktuvo. Vienas kareivis makalavo vytele purvyną sodybos kieme. Po valandėlės atrodė, kad karas mus visai pamiršo. Tikriausiai Fuong bus nusiuntusi mano kostiumus į valyklą. Šaltas vėjas suko kieme šiaudelius, o vienas kareivis iš kuklumo patraukė už klėties nusilengvinti. Aš stengiausi prisiminti, ar sumokėjau britų konsului Hanojuje už butelį viskio, kurį jis man perleido.

Du šūviai atgriaudėjo į mūsų pusę, ir aš pamaniau: „Štai jau prasideda“. Šitokio įspėjimo aš ir norėjau. Ir su džiugesiu laukiau daugiau šūvių.

Bet nieko neatsitiko. Ir vėl pasiskubinau užbėgti įvykiams už akių. Praėjo kelios ilgos minutės, kol pasirodė vienas iš sargybinių ir kažką pranešė leitenantui. Aš nugirdau žodžius: „...deux civils“26.

Leitenantas pasakė man:

— Eisime pasižiūrėti.

Ir mes nusekėme sargybinį klampiu užžėlusiu takeliu tarp dviejų laukų. Už dvidešimties jardų nuo sodybos, siaurame griovyje, radome, ko ieškojome: moterį ir mažą berniuką. Žinoma, jie buvo negyvi — moters kaktoje ryškėjo mažas kraujo krešulėlis, o vaikas atrodė miegąs. Jis buvo kokių šešerių metų ir gulėjo prispaudęs kaulėtus keliukus prie smakro, kaip gemalas motinos įsčiose.

— Malchance!27 — tarė leitenantas.

Jis pasilenkė ir atgręžė vaiko veidą. Ant jo kaklo kabojo šventas medalėlis, ir aš tariau pats sau: „Amuletas nepadėjo“. Po jo kūnu gulėjo nebaigtas valgyti duonos gabalas. Tada pamaniau, kad nekenčiu karo.

Leitenantas pasakė:

— Gana prisižiūrėjote?

Jis kalbėjo rūsčiai, tarytum aš būčiau kaltas dėl jų mirties; turbūt kiekvienas civilis kareiviui atrodo toks žmogus, kuris verčia jį žudyti, už žudymą atlygina, bet išvengia atsakomybės. Mes grįžome atgal į sodybą ir tylomis susėdome ant šiaudų, nusisukdami nuo vėjo, kuris tarytum žvėris užuodė artėjančią tamsą. Kareivis, maišęs vytine purvą, lengvinosi, o tas, kuris anksčiau buvo nusilengvinęs, dabar maišė. Man pasirodė, kad tą ramią valandėlę, kai sargybiniai jau stovėjo savo vietose, anie žmonės tikėjosi, jog nėra pavojaus išlipti iš griovio. O gal jie guli ten jau seniai — duona atrodė visai sudžiūvusi. Matyt, ši sodyba buvo jų.

Siųstuvas vėl ėmė veikti. Leitenantas tarė nuvargusiu balsu:

— Jie rengiasi bombarduoti kaimą. Nakčiai patruliai atšaukiami.

Mes sukilome ir patraukėme atgal, vėl prasiyrėme pro negyvėlius ir vorele praėjome pro bažnyčią. Nebuvome nuėję labai toli, tačiau ši kelionė atrodė gana ilga, o baigėsi tik tų dviejų lavonais. Lėktuvai pakilo, ir už mūsų prasidėjo bombardavimas.

Kol aš pasiekiau karininkų namą, kur turėjau pernakvoti, buvo jau sutemę. Temperatūra nukrito beveik iki nulio: šiluma laikėsi tik liepsnojančiame turguje. Viena namo siena buvo prieštankinio pabūklo nugriauta, durys išklerusios, o brezentinė užuolaida negalėjo apsaugoti nuo skersvėjo. Elektros variklis neveikė, todėl iš dėžių ir knygų turėjome pasistatyti barikadas, kad neužgestų žvakės. Aš lošiau kauliukais iš komunistų valiutos su kapitonu Soreliu; iš gėrimų lošti negalėjau, nes buvau jų visų svečias. Laimė lyg pailsusi tai šyptelėdavo man, tai vėl nusigręždavo. Atkimšau butelį viskio, kad bent kiek sušiltume, ir visi susibūrė apie mane.

Pulkininkas tarė:

— Pirmas viskio stiklas nuo to laiko, kai išvažiavau iš Paryžiaus.

— Naktis, atrodo, bus rami, — tarė leitenantas, apėjęs sargybinių postus.

— Jie nepradės pulti iki keturių, — pasakė pulkininkas. — Turite ginklą? — paklausė jis manęs.

— Ne.

— Aš jums surasiu. Patariu laikyti jį ant pagalvės, — tarė jis. Paskui mandagiai pridūrė: — Bijau, kad čiužinys jums bus per kietas. Pusę keturių pradės šaudyti minosvaidžiai. Mes stengiamės trukdyti priešams, kad nesusiburtų.

— Kaip manote, ar visa tai ilgai tęsis?

— Kas žino? Negalim atitraukti daugiau kariuomenės iš Namdinio. Mes tik norime nukreipti jų dėmesį. Jei sugebėsime išsilaikyti čia dar dvi dienas be jokios paramos, tai, galima sakyti, bus mūsų pergalė.

Vėl pakilo vėjas, jis bandė įsiveržti į kambarį. Brezentinė užuolaida išsipūtė (aš prisiminiau Polonijų, nudurtą už portjerų), žvakės liepsna suvirpėjo. Šešėliai priminė teatro sceną. Ir visi mes buvome panašūs į keliaujančių aktorių trupę.

— O jūsų postai išliko?

— Atrodo, taip, — jis kalbėjo labai išvargusiu balsu. — Matote, viskas čia niekis, bereikšmis žygis, palyginti su tuo, kas vyksta už šimto kilometrų, Hoabinyje. Ten tai tikras mūšis.

— Dar vieną stiklą, pulkininke?

— Dėkui, ne. Nuostabus tas jūsų angliškas viskis, bet verčiau palikti šiek tiek, gal naktį prireiks. O dabar, jei jūs man atleisite, eisiu pamiegoti. Kai prasideda šaudymas, miegoti neįmanoma. Kapitone Soreli, prižiūrėkite, kad ponas Fuleras turėtų viską, ko reikia — žvakių, degtukų, revolverį.

Ir jis nuėjo į savo kambarį.

Tai buvo ženklas mums visiems. Man patiesė čiužinį ant grindų mažame sandėliuke. Aplink stovėjo medinės dėžės. Užmigau labai greit — nors grindys buvo kietos, aš vis dėlto ilsėjausi. Pagalvojau, ar Fuong dabar namie, bet, keista, be jokio pavydo. Turėti kokį nors kūną man šiąnakt atrodė labai menka — matyt, per daug tą dieną mačiau kūnų, nepriklausančių niekam, net jiems patiems. Visus mus irgi galėjo nudėti.

Užmigęs sapnavau Pailą. Vienui vienas jis šoko scenoje, toks išsitempęs, ištiesęs rankas į neregimą partnerę, o aš žiūrėjau į jį sėdėdamas ant kėdutės, panašios į sukamąją kėdę, su ginklu rankose, kad niekas nesutrukdytų jam šokti. Šalia scenos kabojo reklama, panaši į angliškų miuzikholų reklamą, kurioje skelbiamas programos numeris: „Meilės šokis. Aukščiausias lygis.“ Teatro gilumoje kažkas sujudėjo, ir aš tvirčiau suspaudžiau ginklą. Paskui nubudau.

Mano rankoje buvo revolveris, kurį jie man paskolino, o duryse stovėjo vyras su žvake. Jis buvo su plieniniu šalmu, nuo kurio šešėlis krito ant akių, ir tik tada, kai jis prabilo, aš pažinau Pailą.

Jis droviai tarė:

— Labai atsiprašau, jeigu prižadinau. Man sakė, kad galiu čia pernakvoti.

Aš vis dar nebuvau visiškai nubudęs:

— Kur jūs gavote šalmą? — paklausiau.

— O, kažkas paskolino man, — neaiškiai sumurmėjo Pailas. Jis įėjo į vidų, tempdamas paskui save karišką kuprinę, tada iš jos išsitraukė miegmaišį su vilnoniu pamušalu.

— Jūs puikiausiai apsirūpinęs, — pasakiau stengdamasis prisiminti, kaip mes čia atsidūrėme.

— Standartinė mūsų medicinos pagalbos brigadų kuprinė, — tarė jis. — Pasiskolinau Hanojuje.

Paskui išsitraukė dar termosą, mažą spiritinę krosnelę, plaukų šepetį, skutimosi įrankius ir skardinę dėžutę su produktais. Pažvelgiau į laikrodį. Buvo beveik trečia valanda ryto.

2

Pailas tvarkėsi toliau. Iš dėžių padarė mažą lentynėlę, ant jos pasidėjo veidrodį ir skutimosi įrankius. Aš pasakiau:

— Vargu ar gausite čia vandens.

— O! — sušuko jis. — Termose vandens pakaks ir rytui liks. Jis atsisėdo ant miegmaišio ir ėmė autis batus.

— Tai kaip galų gale jūs čia patekote? — paklausiau.

— Mane praleido iki pat Namdinio, į mūsų kovos su trachoma brigadą, o paskui aš nusisamdžiau laivą.

— Laivą?

— Na, kažkokią plokščiadugnę valtelę... nežinau, kaip ji vadinasi. Tiesą sakant, teko ją nupirkti. Bet ji kainavo nebrangiai.

— Ir jūs vienas atplaukėte upe?

— Žinote, visai nebuvo sunku. Plaukiau pasroviui.

— Jums galvoj negerai.

— Na ką jūs. Vienintelis pavojus buvo užplaukti ant seklumos.

— Arba gauti kulką iš laivyno patrulio ar prancūzų lėktuvo. Koks nors vietnamietis galėjo perpjauti jums gerklę.

Jis santūriai nusijuokė.

— Na, šiaip ar taip, aš čia, — tarė jis.

— Ko gi?

— O, yra dvi priežastys. Bet aš jus išbudinau.

— Aš nenoriu miego. Tuoj pradės šaudyti.

— Gal galiu atitraukti žvakę? Čia per daug šviesu.

Jis nervinosi.

— Tai kokia pirmoji priežastis?

— Nagi, jūs neseniai man sakėte, kad čia turėtų būti įdomu. Prisimenat, kai buvom su Greindžeriu... ir Fuong.

— Taip?

— Panorau pasižiūrėti. Tiesą sakant, man buvo truputį gėda dėl Greindžerio.

— Suprantu. Ir viskas?

— Juk čia atkakti ne taip sunku?

Paskui jis ėmė narplioti batų raištelius. Stojo ilga tyla.

— Aš ne viską atvirai pasakiau jums, — pagaliau prabilo jis.

— Taip?

— Iš tiesų aš norėjau pasimatyti su jumis.

— Norėjote pasimatyti su manim?

— Taip.

— Kodėl?

Jis pakėlė akis nuo batų raištelių, be galo susijaudinęs.

— Norėjau pasakyti jums, kad... aš pamilau Fuong.

Aš susijuokiau. Negalėjau susilaikyti. Jo žodžiai buvo tokie neįtikimi ir tokie rimti. Pasakiau:

— Ar negalėjote palaukti, kol grįšiu? Juk būsiu Saigone kitą savaitę.

— Jūs galite žūti, — pasakė jis. — O taip būtų negarbinga. Ir aš nežinau, ar būčiau galėjęs visą tą laiką nesimatyti su Fuong.

— Vadinasi, jūs nesimatydavote su ja?

— Žinoma. Nemanykite, kad aš pasisakysiu jai... be jūsų žinios.

— Kiti žmonės taip daro, — pasakiau. — O kada jūs tai pajutote?

— Manau, kad aną vakarą Chalet restorane, kai šokau su ja.

— Man rodos, jūs nė sykio jos nepriglaudėte.

Jis pažvelgė į mane visai nesusivokdamas. Jeigu jo elgesys atrodė man beprotiškas, tai mano elgesys jam buvo, matyt, visai nesuprantamas. Jis pasakė:

— Matote, aš vis prisimenu tų namų merginas. Jos buvo tokios dailios. Juk ir ji galėjo atsidurti tarp jų. Ir aš panorau apsaugoti ją.

— Manau, kad apsaugos jai nereikia. Ar panelė Hei kvietė jus?

— Taip, bet aš nėjau. Susilaikiau... — jis niūriai tęsė: — Tai buvo baisu. Jaučiuosi toks niekšas, bet patikėkite, jeigu jūs būtumėte vedę... Na, aš niekad nestočiau tarp vyro ir žmonos.

— Jūs, atrodo, visai neabejojate, kad galite stoti tarp mūsų? — paklausiau aš.

Pirmą kartą jis mane suerzino.

— Fauleri, — tarė jis. — Aš nežinau jūsų vardo...

— Tomas. O ką?

— Galiu vadinti jus Tomiu, taip? Jaučiu, kad visa tai mudu suartino. Juk mylime tą pačią moterį.

— Ką ketinate daryti toliau?

Pagyvėjęs jis net kilstelėjo nuo dėžės.

— Dabar, kai jūs jau žinote, viskas atrodo kitaip, — pasakė jis. — Aš pasiūlysiu jai savo ranką, Tomi.

— Verčiau vadinkite mane Tomu.

— Ji turės pasirinkti vieną iš mudviejų, Tomai. Tai bus tikrai teisinga.

Bet ar teisinga? Ir mane pirmą kartą nukrėtė įspėjantis vienatvės šaltis. Viskas buvo labai fantastiška, bet vis dėlto, vis dėlto... Gal jis ir blogas meilužis, bet juk aš blogas vyras. O jo rankose didžiulis turtas — padėtis visuomenėje.

Jis pradėjo rengtis, o aš pamaniau: „Be to, jis jaunas“.

Kaip skaudu buvo pavydėti Pailui.

— Aš negaliu jos vesti, — pasakiau. — Namuose turiu žmoną. Ji niekada nesutiks skirtis. Ji laikosi konservatyviosios Anglikonų bažnyčios dogmų — jei suprantate, ką tai reiškia.

— Užjaučiu jus, Tomai. Beje, mano vardas Oldenas, jei norite...

— Aš pripratau prie Pailo, — pasakiau. — Mano sąmonėje jūs ir liksite Pailas.

Jis įlindo į miegmaišį ir ištiesė ranką prie žvakės.

— Och! Kaip gerai, kad viskas pasakyta, Tomai, — tarė jis. — Aš baisiai jaudinausi dėl to.

Dabar buvo visiškai aišku, kad jis jau ramus. Žvakė užgeso, ir gaisrų pašvaistėje aš mačiau tik jo trumpai kirptos galvos kontūrus.

— Labos nakties, Tomai. Miegokite ramiai.

Ir staiga tuojau po tų žodžių, tarytum prastoje komedijoje, pasigirdo minosvaidžiai — minos zvimbė, spengė, sproginėjo.

— Dieve mano, — pratarė Pailas, — ataka?

— Bando sustabdyti ataką.

— Dabar turbūt nebeužmigsime?

— Nebeužmigsime.

— Tomai, noriu jums pasakyti, ką aš manau apie tai, kaip jūs viską išklausėte... jūs laikėtės šauniai, šauniai... nerandu kito žodžio.

— Dėkoju.

— Jūs geriau už mane pažįstate gyvenimą. Žinote, kai kuriais atžvilgiais Bostonas šiek tiek... suvaržo. Net ir tada, kai nesi koks nors Lovelis ar Kebotas. Aš norėčiau, kad jūs patartumėte man, Tomai.

— Dėl ko?

— Dėl Fuong.

— Jumis dėtas, nepasitikėčiau mano patarimais. Juk aš nesu nešališkas. Aš pats noriu ją turėti.

— O, bet aš žinau, kad jūs pasakote viską tiesiai, visiškai tiesiai, be to, mums abiem labiausiai rūpi jos interesai.

Negalėjau daugiau pakęsti jo naivumo. Pasakiau:

— Nepaisau aš jos interesų. Jūs rūpinkitės jos interesais, o man reikia jos kūno. Man reikia jos savo lovoje. Greičiau pražudyčiau ją, bet miegočiau drauge... negu paisyčiau tų prakeiktų interesų.

— O, — tyliai tarė jis tamsoje.

Aš tęsiau:

— Jei jums svarbūs tik jos interesai, pasitraukite, dėl Dievo meilės, nuo Fuong. Kaip ir kiekviena moteris, ji labiau vertina gerą...

Minos sprogimas apsaugojo bostoniškas ausis nuo anglosaksiško žodelio.

Bet Pailas buvo nepalaužiamas. Jis tvirtai tikėjo, kad aš elgiuosi gerai, ir aš turėjau elgtis gerai. Jis pasakė:

— Aš žinau, kaip jūs kenčiate, Tomai.

— Visai nekenčiu.

— O ne, nesakykite. Įsivaizduoju, kaip kentėčiau, jei man reikėtų atsisakyti Fuong.

— Bet aš neatsisakiau jos.

— Juk aš taip pat vyras, Tomai, tačiau atsisakyčiau bet kokios vilties, kad tik Fuong būtų laiminga.

— Ji laiminga.

— Negali būti... šitaip gyvendama. Jai reikia vaikų.

— Nejau tikrai tikite, kad visos tos nesąmonės, kurias jos sesuo...

— Kartais sesuo geriau žino...

— Ji tiesiog stengėsi apdumti jums akis, Pailai, nes mano, kad turite daug pinigų. Dievaži, ir jau apdūmė.

— Aš gyvenu tik iš algos.

— Taip, bet jūsų valiutos kursas aukščiausias.

— Neironizuokite, Tomai. Gyvenime visko pasitaiko. Bet jau geriau jūsų vietoje būtų kas nors kitas. Ten mūsų minosvaidžiai?

— Taip, „mūsų“ minosvaidžiai. Jūs, Pailai, kalbate taip, tarytum ji mane jau būtų palikusi.

— Žinoma, — tarė jis, pats netikėdamas tuo, ką sako, — gal ji panorės likt su jumis.

— Ką tada darytumėte?

— Paprašyčiau, kad mane perkeltų kitur.

— Kodėl negalite išvažiuoti dabar, Pailai, kol nepridarėte bėdos?

— Būčiau neteisingas jai, Tomai, — pasakė jis labai rimtai. Nebuvau matęs žmogaus, geriau mokančio motyvuoti nemalonumus, kuriuos pats padaro kitiems.

Jis pridūrė:

— Man atrodo, kad jūs nelabai suprantate Fuong.

Paskui, po daugelio mėnesių, nubudęs šalia Fuong, aš galvojau: „O ar tu ją supratai? Ar tu numatei, kas gali atsitikti? Kad Fuong laiminga miegos šalia manęs, o tu gulėsi negyvas?“

Laikas keršija, bet kartais jis keršija per žiauriai. Gal ir nereikia stengtis suprasti vienas kitą, gal verčiau pripažinti, kad vienas žmogus niekad nesupras kito — žmona vyro, meilužis savo mylimosios, tėvai vaikų? Gal dėl to žmonės ir sugalvojo Dievą... kad jis galėtų suprasti visus. Jei aš norėčiau būti suprastas ir suprasti kitus, tikriausiai apsimesčiau tikinčiuoju, bet esu reporteris, o Dievas egzistuoja tik vedamųjų autoriams.

— Ar jūs įsitikinęs, kad Fuong sunku suprasti? — paklausiau Pailo. — O, dėl Dievo meilės, išgerkime viskio. Per didelis triukšmas ginčams.

— Šiek tiek ankstoka, — pasakė Pailas.

— Pašėlusiai vėlu.

Aš pripyliau du stiklus. Pailas pakėlė savąjį ir pro viskį įsižiūrėjo į žvakės šviesą. Sulig kiekvienu sviedinio sprogimu jo ranka suvirpėdavo, ir vis dėlto jo kelionė iš Namdinio buvo beprotiška.

Pailas tarė:

— Keista, bet nė vienas iš mudviejų negali pasakyti „Už sėkmę!“.

Taigi mudu išgėrėme tylėdami.