DVIDEŠIMT PENKTAS SKYRIUS

- Ar tikrai nenori, kad keliaučiau kartu? - paklausė Lorelės mama pasukusi į ilgą, duobėtą namo link vedantį keliuką.

- Jei tu būsi, jie gali nesirodyti, - paaiškino mergaitė. - Man viskas bus gerai, - nusišypsojo žvelgdama į medžių tankynę. - Nemanau, kad kokiame kitame žemės kampelyje būčiau saugesnė.

Pastarąsias tris dienas praleido įtikinėdama tėvus, kad ji yra fėja„o beveik visą šį rytą, kad jiems reikėtų priimti fėjų pasiūlymą. Ir nors tėvai buvo nusiteikę nepatikliai, jų bandymas priešintis pateiktam planui atrodė visai nereikšmingas, palyginti su faktu, kad fėjos išgelbėjo tėčio gyvybę. Paveikė dar ir pradinis neapdoroto deimanto įvertinimas, kurio metu buvo paskaičiuota, kad brangakmenis vertas beveik aštuonių šimtų tūkstančių dolerių.

Lorelė pasilenkusi apkabino mamą.

-Juk tu grįši, tiesa? - paklausė ši.

Prisiminusi, kad ir Deividas klausė to paties, mergaitė nusišypsojo.

- Taip, mama, grįšiu.

Lorelė žengė iš automobilio į šaltą gaivų orą. Dangus buvo apsiblausęs, paskendęs pilkuose debesyse, iš kurių grasinosi prapliupti lietus, tačiau Lorelė nenorėjo to priimti už blogą ženklą.

- Tai tik žiemiškas oras, - murmėjo sau po nosimi. Tačiau spaudė prie krūtinės maišelį su minkštais bateliais, tarsi tie būtų galėję apsaugoti ją nuo blogų naujienų, laukiančių jos tame miške.

Negali būti blogos naujienos, svarstė Lorelė. Negali! Žengusi į miško šešėlį nužingsniavo takeliu prie upės. Žinojo, kad ją turėtų supti fėjų sargybiniai, bet nesivargino pašaukti jų - nebuvo tikra, kad net pasitelkusi visą valią būtų išspaudusi bent garselį.

Pasiekusi srūvantį vandenį, padėjo maišelį ant akmens, ant kurio sėdėjo, kai pirmą kartą sutiko Tamenį. Prisėdo ant jo palaukti ir dabar. Paprasčiausiai palaukti.

- Sveika, Lorele.

Būtų pažinusi tą balsą bet kur, paskutines keturias paras jis persekiojo ją sapnuose. Ne, netiesa. Keturis mėnesius. Atsisukusi puolė į glėbį Tameniui, ir šio marškiniai tuojau sudrėko nuo mergaitės palengvėjimo ašarų.

- Mane galėtų ir dažniau pašauti, - pareiškė šis tvirtai apkabinęs Lorelę.

- Nė nebandyk, - pagrasino mergaitė skruostu lyg prilipusi prie sargybinio krūtinės. Jo marškiniai visada tokie švelnūs. Dabar ji nenorėjo pakelti veido nuo tos minkštos medžiagos, niekada. Tamenio rankos paniro jai į plaukus, glostė pečius, šluostė ašaras nuo smilkinio - rodos, spėjo visur vienu metu. Visą tą laiką švelniai murmėjo kažkokius Lorelei nesuprantamus žodžius, guodžiančius ją taip puikiai, lyg tai būtų burtažodžiai. Jai buvo visai nesvarbu, kad Tamenis vargiai mokėjo burti - jis pats jai buvo stebuklingas.

Kai mergaitė galop atsitraukė nuo Tamenio, nusijuokusi nusišluostė akis.

- Džiaugiuosi tave matydama, tikrai, labai džiaugiuosi. Ar tau viskas gerai? Praėjo tik keturios dienos.

Tamenis gūžtelėjo.

- Šiek tiek skauda ir čia esu tik tam, kad pasveikčiau, ne sargyboje. Bet žinojau, kad ateisi. Norėjau būti čia, kai pasirodysi, - pasilenkęs nubraukė, užkišo mergaitei už ausies plaukų sruogą.

- Aš... aš atnešiau šituos, - sulemeno mergaitė keldama maišelį su mokasinais. Būdama arti Tamenio nejučia imdavo drebėti.

Sargybinis papurtė galvą.

- Padariau juos tau.

- Kad nepamirščiau tavęs? - paklausė Lorelė, pirštais liesdama mažytį ant kaklo pakabintą žiedelį.

- Niekada negali būti per daug prisiminimų, - Tamenio žvilgsnis nuslydo į nedidukę proskyną. Atsikrenkštęs kalbėjo toliau: - Bet pirma apie reikalus. Man pavesta paklausti, kaip tau sekėsi pateikti mūsų pasiūlymą.

- Gana gerai, - beveik tokiu pat apsimestinai oficialiu tonu atsakė mergaitė. - Dokumentai bus pasirašyti kiek galima greičiau. Manau, tėvai ketina padaryti man kalėdinę dovaną.

Nusijuokęs Tamenis prisitraukė mergaitę arčiau.

- Eime iš čia, - pasakė. - Medžiai turi akis.

- Nemanau, kad tai medžiai, - pašaipiai leptelėjo Lorelė.

- Gal ir ne, - sukikeno Tamenis. - Eime tenai.

Paėmęs mergaitę už rankos nusivedė ją takeliu, kuris

vingiavo šen ir ten, atrodė, niekada nesibaigs.

- Ar tavo tėtis sveikas? - paklausė Tamenis spausdamas mergaitei ranką.

Si nusišypsojo.

- Paleidžia šiandien po pietų. Rytoj iš ankstyvo ryto ketina eiti j darbą, kuo žvaliausias, - mergaitė surimtėjo. - Todėl ir atvažiavau. Po kelių valandų išvykstame j Kreščentą. Aš... - ji nudelbė žvilgsnį į batus, - nežinau, kada grįšiu.

Tamenis atsisuko ir pažvelgė į mergaitę - akys buvo tarsi gilūs šuliniai, o kas jų gilybėje, Lorelė nesuprato.

- Tai atėjai atsisveikinti?

Jam ištarus garsiai, tie žodžiai nuskambėjo labai aštriai. Lorelė linktelėjo.

- Kol kas.

Tamenis basa koja paspyrė ant žemės gulinčius sudžiūvusius lapus.

- Ką tai reiškia? Kad renkiesi Deividą, o ne mane?

Lorelė važiavo j mišką ne pasikalbėti apie Deividą.

- Tameni, norėčiau, kad viskas būtų kitaip. Bet dabar negaliu gyventi jūsų pasaulyje. Turiu likti savajame. Ir ką turėčiau daryti - prašinėti mamos arba Deivido, kad kartais mane atvežtų čia pasimatyti su vaikinu?

Tamenis nusisuko, žengtelėjo kelis žingsnius, bet Lorelė prisivijo jj.

- Gal tau rašyti laiškus ar skambinti telefonu? Neturiu jokio pasirinkimo.

- Galėtum likti, - atrėžė Tamenis taip tyliai, kad mergaitė vos išgirdo.

- Likti?

- Galėtum gyventi čia... su manimi, - prakalbo vyrukas, nespėjus jai nė įsiterpti. - Žemės greitai priklausys tau. Tenai yra namas. Galėtum likti!

Malonios mintys apie gyvenimą su Tameniu ėmė suktis mergaitės galvoje, tačiau ji nustūmė jas šalin.

- Ne, Tami, negaliu.

- Jau gyvenai čia anksčiau. Ir viskas buvo gerai.

- Gerai? Kaip galėjo būti gerai? Mane nuolat stebėjote ir dar - girdėte mano tėvus atmintį panaikinančiais eliksyrais, tarsi tai būtų vanduo!

Tamenis įsispoksojo į žemę.

- Supratai šitai?

- Tai vienintelis logiškas paaiškinimas.

- Na, jei tau nuo to geriau, man tai lygiai taip pat nepatiko.

Mergaitė giliai atsiduso.

- Ar jie... ar jūs ir mane priversdavote pamiršti? Nuo tada, kai apsigyvenau pas žmones?

Tamenis nežiūrėjo jai į akis.

- Kartais.

- Ar tu kada nors tai darei? - atsargiai pasiteiravo Lorelė.

Tamenis pažvelgė į ją plačiai išpūtęs akis, paskui papurtė galvą.

- Negalėjau. - Pasilenkęs artyn tyliu, vos girdimu balsu pridūrė: - Kartą turėjau taip padaryti, bet negalėjau.

- Kas nutiko?

Tamenis pasikrapštė kaklą.

- Gaila, kad neatsimeni.

- Atsiprašau.

Vyrukas gūžtelėjo pečiais.

- Buvai dar maža. O aš buvau šviežiai iškeptas sargybinis - dirbau gal vos savaitę - pasirodžiau nerangus, ir tu pastebėjai mane.

- Mačiau tave?

- Taip, tau tada buvo gal dešimt metukų skaičiuojant žmonių amžiumi. Tada tik priglaudžiau pirštą prie lūpų, kad tylėtum, ir dingau už medžio. Žiūrėjai į mane minutę ar dvi, bet po valandos, regis, visai pamiršai.

Lorelė ilgai stovėjo ir tylėjo.

- Aš... prisimenu tą įvykį. Kaip pro miglą. Tai buvai tu?

Tamenio akys sušvito džiaugsmu.

- Tu prisimeni ?

Lorelė nusuko akis į šalį.

- Siek tiek, - tyliai tarstelėjo. Paskui atsikrenkštusi paklausė: - O kaip mano tėvai? Ar jiems davei užmaršties gėrimo?

- Kelis kartus, - atsiduso Tamenis. - Privalėjau, - pasiteisino neleisdamas Lorelei pulti ginčytis. - Tai buvo mano darbas. Bet tik du ar tris kartus. Kai buvau paskirtas dirbti čia sargybiniu, tu jau buvai vyresnė, ne tokia pažeidžiama. Nebetekdavo taisyti klaidų kartą per savaitę. O kartais, kai tėvai sužinodavo per daug, paskirdavau tuo užsiimti ką nors kitą, - vyrukas vėl gūžtelėjo. - Visad sakydavau, kad šis planas netikęs.

Lorelė kurį laiką tylėjo.

- Tai gal ačiū ir už tiek.

- Neišprotėk. Jei dabar liktum, viskas būtų kitaip. Tu viską žinai. Netgi tėvai žino. Mums nebereikėtų saugotis.

Mergaitė papurtė galvą.

- Turiu likti su tėvais. Jiems dabar gresia didesnis pavojus nei kada nors anksčiau. Man tenka atsakomybė juos apsaugoti. Negaliu dabar nusisukti nuo jų. Jie žmonės - gal tu juos laikai menkesniais. Bet aš myliu tėvus ir neleisiu, kad juos nudėtų pirmas pasitaikęs, jų kvapą užuodęs trolis.

- Tai ko čia atvažiavai ? - kartėlio kupinu balsu metė Tamenis.

Mergaitė palaukė kelias sekundes - bandė suvaldyti užplūdusias emocijas.

- Ar bent įsivaizduoji, kaip norėčiau likti? Myliu šį mišką. Myliu... - mergaitė nutilo, - man patinka būti su tavimi. Norėčiau klausytis apie Avaloną, justi medžiuose jo galingą jėgą. Kiekvieną kartą išvažiuodama stebiuosi - kodėl.

- Tai kodėl tada važiuoji? - jau garsiau, reikalaujamai prabilo fėjų sargybinis. - Lik, - paprašė paėmęs mergaitę už rankų. - Lik su manimi. Nusivesiu tave į Avaloną. Avaloną, Lorele. Tu gali ten patekti. Mudu abu galime.

- Gana, Tameni. Negaliu. Dabar negaliu būti tavo pasaulio dalis.

- Ir tavo pasaulio.

Lorelė vos linktelėjo galvą.

- Mano pasaulio, - pripažino ji. - Tačiau mano šeima dabar per daug priklausoma nuo manęs. Turiu gyventi žmogiškąjį gyvenimą.

- Su Deividu, - tėškė Tamenis.

Sumišusi Lorelė papurtė galvą.

- Taip, jei nori žinoti, Deividas man labai svarbus. Bet aiškinu tau, kad tai nėra pasirinkimas tarp tavęs ir Deivido. Nė neketinu nuspręsti, kuris jūsų yra tikroji meilė. Viskas ne taip.

- Tau gal ir ne.

Tamenio balsas buvo tylus, vos girdimas, bet jame buvo tiek jėgos, kad mergaitė pasijuto tarsi gavusi smūgį.

- Ko reikia, Lorele? Padariau viską, ką galėjau. Gyniau tave, mane net pašovė. Pasakyk ką, ir padarysiu. Viską, ko nori, tik pasilik.

Mergaitė prisivertė pažvelgti vyrukui į akis - niekada anksčiau nepatirtų jausmų sklidinus tvenkinius. Bandė prabilti, bet burna pasirodė perdžiūvusi.

- Kodėl taip myli mane, Tameni? - išpoškino klausimą, kurį taip magėjo užduoti jau senokai. - Juk tu vargiai tepažįsti mane.

Virš galvų nugriaudėjo griaustinis.

- O kas, jei... kas, jei tai netiesa?

Jiedu stovėjo ant prarajos krašto - mergaitė juto tai. Ir nebuvo tikra, kad ras jėgų šokti.

- Kaip gali būti netiesa... - sušnabždėjo paskui.

Tamenio žvilgsnis vis dar svilino, žvelgė tiesiai jai į akis.

- O kas, jei pasakyčiau tau, kad mudviejų gyvenimai senų seniausiai persipynę, - paklausė imdamas Lorelę už rankos, taip ir laikė sunėręs pirštus.

Mergaitė spoksojo į jų rankas.

- Nesuprantu.

- Pasakojau tau, kad atėjai gyventi pas žmones septynerių. Bet fėjų pasaulyje buvai labiau subrendusi, pameni? Pas fėjas jau turėjai savo gyvenimą, turėjai draugų. - Tamenis kiek patylėjo, Lorelė pastebėjo, kad jis bando suvaldyti vėl užplūdusias emocijas. - Turėjai mane, - vyruko balsas skambėjo vos garsiau už šnabždesį. - Pažinojau tave, Lorele, ir tu pažinojai mane. Mudu buvome tik draugai, bet labai geri draugai. Aš... prašiau tavęs neiti, bet atrėžei man, kad tai tavo pareiga. Apie pareigą ir atsakomybę išgirdau iš tavęs, - Tamenis pažvelgė žemyn ir pakėlė jos rankas sau prie krūtinės. - Sakei, kad bandydavai prisiminti mane, bet jie privertė užmiršti. Maniau, mirsiu, kai pirmą kartą pažvelgei į mane ir nepažinai.

Lorelės akys sužvilgo nuo ašarų.

- Melavau... supranti, melavau apie tą žiedą, - švelniu, bet rimtu balsu kalbėjo Tamenis. - Nedaviau tau pirmo pasitaikiusio žiedo. Jis buvo tavo. Atidavei man jį pasaugoti, kol ateis laikas grąžinti jj tau. Tu manei, tikėjaisi, kad galbūt jis padės prisiminti gyvenimą iki patenkant į žmonių pasaulį, - Tamenis gūžtelėjo. - Akivaizdu, kad nepadėjo, bet žadėjau tau, kad pabandysiu padėti prisiminti.

Mergaitė stovėjo tyliai, ant jos rankų nulašnojo šaltas lietus.

- Niekada nepasiduosiu, Lorele. Prisiekiu, rasiu kelią grįžti į tavo gyvenimą. Tapau sargybiniu kiek tik galėdamas anksčiau, pasitaikius bet kokiai progai prašydavausi į sargybą prie vartų. Man padėjo Džeimisonas. Esu skolingas jam labiau nei kada nors pajėgsiu grąžinti, - Tamenis kilstelėjo mergaitės rankas prie veido ir švelniai brūkštetėjo

lūpomis per krumplius. - Stebėjau tave ilgus metus. Mačiau, kaip augi, iš mažos mergaitės virsti suaugusia fėja. Kai buvome maži, buvome geriausi draugai, o pastaruosius penkerius metus praleidau šalia tavęs beveik kiekvieną dieną. Ar neturėjau teisės įsimylėti tave?

Vyrukas tyliai nusijuokė.

- Ateidavai čia, prie upelio, sėdėdavai ir dainuodavai grodama gitara. O aš tupėdavau kur nors medyje ir klausydavausi. Tai buvo mano mėgstamiausias užsiėmimas. Tu taip gražiai dainuoji.

Tamenio kirpčiai krito ant kaktos švelniomis drėgnomis sruogomis. Lorelės žvilgsnis nuslydo žemyn - minkštos juodos kelnės, parištos ties keliais, aptempti žali marškinėliai ir veidas - gražesnis nei kada nors galėtų norėti bet kuris žmonių vaikas.

- Tu manęs taip ilgai laukei? - pašnibždomis paklausė mergaitė.

Tamenis linktelėjo.

- Ir dar lauksiu. Vieną dieną tu grįši į Avaloną, ir kai ateis laikas, parodysiu tau, ką galiu pasiūlyti savo pasaulyje, mūsų pasaulyje. Tu pasirinksi mane. Mudu kartu grįšime namo, - kalbėjo Tamenis laikydamas delnuose mergaitės veidą.

Nuo ašarų Lorelei jau peršėjo akis.

- Tu negali žinoti, kas bus, Tameni.

Sis nervingai apsilaižė lūpas, paskui veide atsirado dirbtinė šypsena.

- Ne, - kimiai pritarė. - Nežinau.

Tamenio delnai, vos prieš sekundėlę atrodę šalti kaip akmuo, dabar, regis, sušilo nuo jo akių šilumos, nykščiais perbraukė mergaitės skruostikaulius.

- Bet turiu tikėti. Turiu viltis.

Lorelė norėjo pasakyti jam, kad geriau žvelgti realiai - netikėti tuo, kas gali niekada neįvykti. Bet nepajėgė prisiversti ištarti šitai garsiai. Net mintyse ši frazė atrodė neteisinga.

- Aš lauksiu, Lorele. Lauksiu, kiek tik reikės. Niekada tavęs neapleidau, - prispaudė lūpas jai prie kaktos, - ir niekada neatiduosiu.

Prisitraukęs mergaitę artyn laikė priglaudęs, nė vienas nekalbėjo. Vieną nuostabią akimirką pasaulyje neegzistavo niekas daugiau - liko tik medžiais apaugęs takas.

- Eik, - darsyk priglausdamas paragino Tamenis. - Tavo mama ims nerimauti.

Jiedu nuėjo susikibę rankomis, žengė vingiuotu taku, kol mergaitė pradėjo atpažinti vietoves.

- Paliksiu tave čia, - pareiškė fėjų sargybinis, kai iki pamiškės liko keli šimtai metrų.

Lorelė linktelėjo

- Ne amžinai, - pažadėjo ji.

- Žinau.

Mergaitė pakėlė ploną sidabrinę grandinėlę, ant kurios kabojo mažytis žiedelis, apžiūrėjo jį - dabar jis tapo žymiai reikšmingesnis.

- Galvosiu apie tave, kaip ir žadėjau.

- O aš galvosiu apie tave, kaip iki šiol kasdien galvodavau, - pažadėjo Tamenis. - Labanakt, Lorele.

Nusisukęs jis nuėjo atgal vingiuotuoju taku, Lorelė nusekė jį akimis. Sulig kiekvienu žingsniu, regis, nusinešdavo mergaitės širdies gabalėlį. Kai žali marškiniai jau buvo beveik dingę už medžių, Lorelė stipriai užsimerkė.

Kai vėl atsimerkė, Tamenis jau buvo dingęs.

Atrodė, kad kartu su juo dingo ir visas miško paslaptingumas. Dingo gyvybė, kuri tarsi vibravo aplinkui ir plūdo pro vartus. Be šios gyvybės energijos medžiai stypsojo lyg bedvasiai ir tušti.

- Palauk, - sušnibždėjo Lorelė. Žengė žingsnį pavymui ir kojos pačios ėmė bėgti.

- Ne! - riksmas pats išlėkė mergaitei iš gerklės, ji bėgo skindamasi rankomis kelią per šakas. - Tameni, palauk! - pasuko dar už vieno vingio, akimis ieškojo jo silueto. - Tameni, prašau! - kojos bėgo, skubėjo pirmyn, vijosi tuos tamsiai žalius marškinius.

Ir pagaliau - jisai, pusiau atsisukęs j mergaitę, akys žvelgia atsargiai. Mergaitė nesustojo, nė nesulėtino žingsnio. Pasiekusi Tamenį abiem rankomis sugriebė marškinius ant krūtinės, prisitraukė ir įsisiurbė lūpomis jam į burną. Užplūdo karščio banga, mergaitė glaudė veidą arčiau. Vyruko rankos apsivijo mergaitę, ir jų kūnai ištirpo begaliniame gerume, apie kokį nedrįso nė pasvajoti. Jos lūpos apsalo nuo jo burnos, Tamenis laikė priglaudęs Lorelę taip, lyg būtų galėjęs kažkokiu būdu ją įsiurbti, sugerti, kad ji taptų jo dalimi.

Akimirką mergaitė taip ir jautėsi. Tarsi jųdviejų bučinys būtų nutiesęs tiltą per prarają tarp dviejų pasaulių, nesvarbu, kad tik trumpai sužėrėjusiai akimirkai.

Kai jiedu atsiplėšė vienas nuo kito, Tamenis atsiduso, nukrito ilgus metus nešiota našta.

- Ačiū, - sušnabždėjo jis, beveik per tyliai, kad tai būtų išgirsta.

- Aš... - Lorelė prisiminė namuose jos laukiantį Deividą. Kodėl, kai ji būna su vienu, negali negalvoti apie kitą? Tai neteisinga - jaustis visą laiką taip plėšoma. Neteisinga nei jai, nei Deividui, nei Tameniui. Mergaitė pakėlė akis, prisivertė pažvelgti Tameniui į akis. - Nežinau, kas bus toliau. Bet mano tėvai pavojuje. Tami, jiems reikia manęs, - Lorelė juto, kaip skruostu nurieda ašara. - Turiu juos apsaugoti.

- Žinau. Neturėjau prašyti likti.

- Jei jiems manęs nereikėtų, aš... - „Ką aš daryčiau?“ - pagalvojo mergaitė.

Atsakymo ji nežinojo.

- Ta mažoji fėja, kuri davė tau žiedą, Tami... Neprisimenu jos. Neprisimenu ir tavęs. Bet kažkas... kažkuri mano dalis prisimena. Kažkur giliai manyje vis dar slypi prisiminimai apie tave, - Lorelė nuleido galvą. - Ir tu man labai svarbus.

Tamenis šyptelėjo keista, liūdna šypsena.

- Ačiū, kad suteikei vilties, nors vis tiek pabėgi.

- Viltis, Tameni, miršta paskutinė.

- Dabar sutinku.

Mergaitė linktelėjo, prisivertė paleisti Tamenio marškinius ir pasuko ten, iš kur atskubėjusi.