DVIDEŠIMT PIRMAS SKYRIUS

Reikia pripažinti, kad Deividas susivaldė ir susitikimo metu elgėsi kuo puikiausiai, ypač turint galvoje tai, kad jį prižadino keistuolis, kuris tik dėbsojo į jį, kol Lorelė lemendama pristatinėjo vyrukus vienas kitam. Paaiškinimą, kad tie užpuolikai buvo troliai, jis priėmė geriau nei Lorelė - mergaitė net pamanė, kad Deividas ne visai pabudęs arba dar neatsigavęs iš nuostabos. Kad ir kaip ten buvo, jis pajėgė vairuoti.

Tamenis įsiropštė ant užpakalinės sėdynės ir paliko dureles atviras, žvilgsniu rodydamas Lorelei sėsti šalia jo. Mergaitė dirstelėjo į Deividą - drabužiai suglamžyti, murzini po nuotykio upėje, o ant skruosto, kurį užgavo Lorelė, jau ryškėjo mėlynė, ir atsiprašomai nusišypsojusi bei uždariusi galines automobilio dureles slystelėjo ant priekinės keleivio sėdynės. Tamenis taip lengvai nesitaikstė su praradimu ir, kai Deividas pasuko į greitkelį, pasilenkęs pirmyn apglėbė sėdynės atlošą, kad galėtų uždėti ranką Lorelei ant peties.

Jei Deividas prieblandoje tai ir pastebėjo - nieko nesakė.

Lorelė pažvelgė į laikrodį. Beveik keturios. Mergaitė atsiduso.

- Mano mama išsikraustys iš proto. O tavoji ? - paklausė ji Deivido.

- Tikiuosi, kad ne. Pasakiau jai, kad galiu pasilikti su tavimi per naktį. Mama dar pridūrė, kad nieko tokio, jei praleisiu pamokas. Kai tik bus tinkamas metas, paskambinsiu jai ir pasakysiu, kad esu su tavimi.

- Jei ji bent nutuoktų... - neaiškiai numykė Lorelė.

- Koks planas? - paklausė Deividas, mėgindamas pakeisti temą.

Atsiliepė Tamenis.

- Nuveži mane prie to namo, aš pasirūpinu troliais, parveži mane atgal. Labai paprasta.

- Papasakok daugiau apie tuos trolius, - paprašė Deividas. - Tai baisiausi padarai, kokius tik kada nors mačiau.

- Tikiuosi, baisesnių ir neišvysi.

Deividas net sudrebėjo.

- Ir aš tikiuosi. Kai jie nusitempė mus prie upės, tas... trolis pakėlė mane tarsi būčiau koks pūkelis. O aš juk ne mažiukas.

- Na, už mane aukštesnis, šitai pripažįstu, - Tamenis atsisuko į Lorelę, ir jo globėjiškas tonas dingo staiga, kaip ir atsiradęs. - Troliai yra... na jie tarsi kokia evoliucijos klaida. Troliai - gyvūnai, kaip ir tu, Deividai - primatai. Tačiau ne žmonės. Kaip jau patys patyrėte - stipresni už žmones ir greičiau išsigydo sužeidimus. Kažkas panašaus, tarsi evoliucija būtų bandžiusi sukurti tokį lyg ir superžmogų, tačiau jai nepavyko.

- Nepavyko, nes jie bjaurūs? - paklausė Deividas.

- Bjaurumas - tik pašalinis poveikis. Bėda ta, kad jie nedera.

- Kaip suprasti - nedera? - susidomėjo Lorelė.

- Troliai - nesimetriški. Žmonės dažniausiai simetriški - kiek tik tokie gali būti gyvūnai, turint galvoje jų netaisyklingos formos ląsteles. Dvi akys, dvi rankos, dvi kojos. Viskas to paties ilgio ir proporcijų, bent jau maždaug. Tikrai įspūdinga, kai pagalvoji.

- Ką pagalvoji? - karštai puolė Deividas.

- Kai pagalvoji, kad ląstelės tokios nevienodos. Šito nepaneigsi net ir būdamas toks protingas, kaip Lorelė nuolat kartoja man, - pastaba buvo padaryta taip pat gana karštakošiškai, tačiau netikėtai nuramino Deividą. - Mudu su Lorele, - kalbėdamas Tamenis paglostė mergaitei kaklą, - esame absoliučiai simetriški. Jei galėtum perlenkti kūną pusiau, kiekviena dalelė idealiai sutaptų. Štai kodėl Lorelė atrodo visai kaip viena jūsų mados modelių. Simetrija.

- O troliai - nesimetriški? - paklausė mergaitė, trokšdama kuo greičiau nukreipti kalbą nuo savęs.

Tamenis papurtė galvą.

- Nė iš tolo. Pameni, minėjai, kad Barnio akis išvarvėjusi ir nosis ne viduryje veido. Tai tik fizinė asimetrija. Beje, pas Barnį ji dar nelabai pastebima. Paprastai šitaip nebūna. Man teko matyti trolių kūdikių taip siaubingai iškraipytų, kad net jų bjauriosios motinos nenorėdavo tokių auginti Kojos auga iš galvos, kaklai kreivai įstatyti į pečius. Vaizdas - kraupus. Kažkada seniai fėjos bandydavo tokius nelaimėlius priglausti. Tačiau jei evoliucija numojo ranka, tai nieko nepadarysi - išnykimas neišvengiamas. Beje, problemos ne tik dėl išvaizdos. Kuo esi kvailesnis - kuo labiau evoliucija pasityčiojo iš tavęs, tuo mažiau kūne simetrijos.

- Kodėl troliai visiškai neišmirė? - negalėjo suprasti Deividas.

- Deja, nėra to blogo, kas neišeitų j gera - tokie kaip Barnis troliai gali prasmukti j žmonių pasaulį. Kai kuriems netgi pavyksta įgauti tam tikros valdžios. Net neįsivaizduojame, kiek jų galėtų būti, bet trolių galima tikėtis išvysti bet kur.

- Kaip juos atskirti nuo žmonių?

- Čia ir yra bėda - tai nelengva. Kartais beveik neįmanoma, bent jau ne sargybiniui. Troliai paprasčiausiai nepasiduoda mūsų apžavams.

- Visiškai? - susidomėjo Lorelė.

- Bent jau ne pavasario fėjų burtams. Gaila, bet ne. Šiandien būtų daug lengviau susidoroti su jais. Yra keli ženklai, kurie leidžia atskirti trolius nuo žmonių, tačiau daugumą tų ženklų galima nuslėpti.

- Kokie tai ženklai? - vėl paklausė mergaitė.

- Nuo senų senovės troliai gyveno po žeme, nes jų oda bijo saulės šviesos. Šiuolaikiniai išradimai, tokie kaip kremas nuo saulės, apsauginiai losjonai, leidžia jiems geriau jaustis ant žemės, tačiau net ir tokiu atveju retai kada jų oda atrodo sveikai.

Lorelė net susiraukė prisiminusi, kaip to padaro Besės oda, nutrinta antkaklio, luposi, plyšinėjo ir skilinėjo.

- Be to, kad troliai nesimetriški, jų akys dažniausiai būna skirtingų spalvų - tik šitai taip pat galima nuslėpti kontaktinių lęšių pagalba. Tikriausiai vienintelis būdas įsitikinti, ar prieš tave trolis - tai pastebėti jį demonstruojant jėgą arba sugauti ėdant didžiulį kruvinos mėsos gabalą.

- Barnis buvo sužavėtas išvydęs ant mano rankos kraują, - prisiminė Lorelė.

- Tu nekraujuoji, - nustebo Tamenis.

- Na, tai nebuvo mano kraujas - kraujavo Deividas.

- Ant tavo rankos ?

Mergaitė linktelėjo.

- Jis įsipjovė ranką, kai mus įsitraukė pro langą. Ten pat įsirėžiau nugarą.

- Ir daug nukraujavo? - susidomėjo Tamenis.

- Pakankamai, kad išsikruvintų visas Barnio delnas, kai jis sugriebė mane.

Tamenis sukikeno.

- Tai paaiškina, kodėl jus įmetė į upę. Joks trolis, būdamas sveiko proto, nebandytų paskandinti fėjos. Jis nesuprato, kas esi.

- O kaip galėjo suprasti ?

Tamenis atsiduso.

- Deja, labai nesunku atskirti fėjas nuo žmonių. Troliai puikiai jaučia kraujo kvapą, o fėjos kraujo neturi. Trolis negali visiškai užuosti fėjos, nebent kai ši žydi. Pasirodęs krauju nekvepiantis žmogaus pavidalo padaras būtų tuojau pat sukėlęs trolių įtarimus.

- Bet ant manęs pribėgo nemažai Deivido kraujo. Taigi Barnis užuodė jo kvapą ir nieko neįtarė ?

- Tai vienintelis logiškas paaiškinimas.

- O kaip tuomet ligoninėje?

- Ligoninė troliams visa kvepia krauju. Net dezinfekcinis skystis nepermuša kraujo aromato. Ligoninėje trolis nepastebėtų nė dešimties fėjų.

- O namuose, - prabilo Deividas, - ką tik grįžęs nuo laužo atsidaviau dūmais.

- Barnis buvo pas jus namuose? - stipriau suspausdamas mergaitei petį sunerimo Tamenis. - Pamiršai šitai paminėti.

- Seniai. Tada nežinojau, kas jis toks.

Tamenio ranka dar stipriau įsikirto mergaitei į petį.

- Tau labai, labai pasisekė. Jei jis būtų anksčiau supratęs, kas esi, dabar tikriausiai tavęs jau nebūtų tarp gyvųjų.

Lorelei ėmė svaigti galva, ji atsilošė, atsirėmė į sėdynę, prisiglaudė tiesiai Tamėniui prie skruosto. Suprato padariusi klaidą, bet nepasitraukė.

Automobilis artinosi prie Brukingso, ir Tamenis pradėjo kamantinėti Lorelę apie Barnio namų išplanavimą.

- Bus paprasčiau, jei eisiu su tavimi, - paprieštaravo mergaitė apibūdinusi tą namą visais, kokius tik galėjo sugalvoti, būdais. Tai buvo ne kažin kas - namą matė tik tamsoje.

-Jokiu būdu. Nerizikuosiu tavimi - esi per daug svarbi.

- Ne tokia jau ir svarbi, - bambėjo mergaitė slysdama ant sėdynės šiek tiek žemiau.

- Tu esi žemių paveldėtoja, Lorele. Nemanyk, kad tai menkniekis.

- Galėčiau padėti, būti užnugaryje.

- Nereikia man tavo pagalbos.

- Kodėl? - pyktelėjo mergaitė. - Ar todėl, kad nesu specialiai pasirengusi sargybinė?

- Todėl, kad tai per daug pavojinga, - atšovė Tamenis pakeltu tonu. Atsirėmė į atlošą. - Nenoriu vėl tavęs netekti, - sušnabždėjo jis.

Mergaitė atsiklaupė ant sėdynės ir atsisukusi sužiuro į fėjų sargybinį. Jo veidas ankstyvoje ryto prieblandoje buvo vos matomas.

- O kas, jei prižadėsiu nesirodyti, laikytis nuošalyje? Jei tau kas nutiks, mes turime žinoti.

Tamenio veidas nė nekrustelėjo.

- Nebandysiu kautis ar dar ką nors daryti, - pažadėjo Lorelė.

Tamenis tylėjo, kelias sekundes svarstė.

-Jei neleisiu, vis tiek seksi paskui mane?

- Žinoma.

Atsidusęs Tamenis užvertė akis.

- Paklausyk, - pasilenkė pirmyn, nosimi beveik lietė mergaitės nosį ir prakalbo tyliai, bet taip įsakmiai, kad Lorelė pasigailėjo iš viso užsiminusi apie tai. - Jei kils problemų, mane paliekate. Važiuojate tiesiai pas Šerį ir pasakote jam, kas nutiko. Pažadi?

- Negalėčiau palikti tavęs, - papurtė galvą mergaitė.

- Noriu, kad prižadėtum, Lorele.

- Taip vis tiek nenutiks. Kaip sakei Šeriui - nėra ko nerimauti.

- Nenukreipk kalbos. Noriu, kad prižadėtum.

Lorelė prikando apatinę lūpą, pasvarstė, ar nėra kokio

būdo kaip nors išsisukti. Tačiau Tamenis nė neketino atstoti.

- Pažadu, - niūriai sumurmėjo mergaitė.

- Tada gali eiti kartu.

- O kaipgi aš ? - sukluso Deividas.

- Neįmanoma.

- Kodėl? - neatlyžo berniukas spausdamas vairą. - Iš manęs daugiau naudos nei iš Lorelės. Oi, tik neįsižeisk, - šypsodamasis pridūrė.

- Gerai, manau, kad galėtum eiti kartu, - gudriai šypsodamasis nusileido Tamenis, - jei nori pabūti masalu.

- Tameni! - pyktelėjo mergaitė.

- Tai tiesa. Jis žmogus ir dar turi atvirų žaizdų. Ponas Barnis užuos jį iš toliausiai - už kokių trijų šimtų metrų. Gal net toliau. Arba Deividas ryžtasi būti jauku, arba nėra ko eiti, - pasilenkęs Tamenis kumštelėjo Deivido petį - bet kas kitas būtų šitai palaikęs draugišku stuktelėjimu, tačiau Lorelė žinojo geriau. - Nagi, drauguži. Siūlau tau vartų vairuotojo pareigas.

Deividas negalėjo ginčytis. Nebent būtų primygtinai reikalavęs tapti masalu troliams.

Iš 101 gatvės pasuko į Alderio gatvę kaip tik tada, kai pradėjo rausvėti dangus. Kai privažiavo Meipl gatvę ir pradėjo judėti tuo pačiu maršrutu, kuriuo Deividas ir Lorelė skubėjo praeitą naktį, mergaitė ėmė vis labiau nervintis. Praeitą naktį ji buvo tokia pasitikinti savimi, net pasipūtusi. Žinojo, kad yra teisi, norėjo sužinoti tiesą. Dabar jai niekaip nėjo iš galvos, su kuo teks susidurti, ir pasitikėjimas savimi sparčiai nyko.

- Tameni? - kreipėsi mergaitė, nors gerai suprato, kad laikas netinkamas. - Kokiu būdu augalas gali nugalėti siaubingai stiprų trolį ?

Tamenis nė nešyptelėjo. Veidas liko akmeninis, akys primerktos.

- Slaptumu, - tyliai atsiliepė po kurio laiko. - Slaptumu ir greičiu. Tai vieninteliai privalumai, kuriuos turiu.

Lorelei nepatiko tai, kaip nuskambėjo šis atsakymas.