PENKTAS SKYRIUS

Šeštadienio rytas išaušo šaltas, viską dengė šviesi migla, kurią saulė sudraskys turbūt tiktai iki vidurdienio. Lorelė spėjo, kad galima beveik visiškai garantuoti, jog prie laužo visi nardo arba stumdosi ir krinta į vėsias Ramiojo vandenyno bangas, ir dar labiau džiaugėsi, kad išsisuko nuo iškylos. Kelias minutes gulėjo lovoje stebėdama kylančią saulę ir aplink ją rausva, oranžine ir minkšta ūkanota mėlyna šviesa nutviekstą dangų. Dauguma žmonių mėgaudavosi saulėlydžiais, bet Lorelei visada kvapą užgniauždavo saulėtekio grožis. Mergaitė pasirąžė, atsisėdo vis dar neatitraukdama akių nuo lango. Pagalvojo, kiek žmonių šiame mažame miestelyje dar miega ir nemato šio neįtikėtinai puikaus vaizdo. Pirmiausia jos tėtis. Nepataisomas miegalius, šeštadieniais, arba kaip jis vadino „miegadieniais“, retai kada pakylantis iki vidurdienio.

Prisiminusi tėtį mergaitė nusišypsojo, bet greitai vėl sugrįžo į realybę. Perbraukusi pirštais petį, plačiai atmerkė akis. Vos susilaikė neriktelėjusi, kai norėdama patikrinti, ar neapsiriko, palietė nugarą kita ranka.

Gumbo neliko.

Tačiau vietoje jo atsirado kai kas kita. Kažkas ilgas ir vėsus.

Ir daug didesnis nei gumbas.

Keikdama save, kad kitaip nei kitos mergaitės neturi kambaryje veidrodžio, Lorelė pasuko galvą, bandydama įžiūrėti, kas yra jai už nugaros, bet matė tik apvalius kažko balto galus. Numetusi ploną užklotą nubėgo prie durų. Tyliai palenkusi rankeną pravėrė mažutį plyšelį. Girdėjo, kaip knarkia tėtis, bet mama kartais atsibusdavo anksti ir nekeldavo jokio triukšmo. Mergaitė pravėrė duris - pirmą kartą gyvenime pasijuto dėkinga gerai suteptiems durų vyriams - ir išsliūkinusi į koridorių nugara į sieną nuslinko prie vonios kambario. Tarsi tai būtų nors kiek padėję.

Drebančiomis rankomis uždarė vonios kambario duris, sugrabaliojo spyną. Tik išgirdusi, kaip spragteli užšaunamas skląstis, ėmė traukti orą. Priglaudusi galvą prie grubiai apdorotomis lentomis kaltos sienos, pamėgino nurimti, kvėpuoti lėčiau. Pirštais užčiuopė elektros jungiklį, paspaudė. Giliai atsidususi pamirkčiojo, kad nustotų mirgėję akyse, ir žengė prie veidrodžio.

Kad pamatytų, kas išaugo, nereikėjo net pasukti galvos. Ilgos, melsvai baltos išaugos kilo virš pečių. Kokią akimirką tarsi pakerėta, plačiai išpūtusi akis Lorelė spoksojo į tuos blyškius dalykus. Jie buvo siaubingai gražūs - beveik per gražūs, kad būtų galima apsakyti.

Mergaitė lėtai pasisuko, kad galėtų geriau matyti. Iš tos vietos, kur pūpsojo gumbas, dygo kažkas panašaus į žiedlapius. Atrodė panašu į žvaigždę keturiais švelniai lenktais spinduliais. Ilgesni, daugiau nei trisdešimties centimetrų ilgio ir beveik delno pločio žiedlapiai kyšojo virš pečių ir supo juosmenį. Mažesnieji, gal dvidešimties centimetrų ilgio žiedlapėliai sukosi viduryje užpildydami visą laisvą vietą. Ten, kur didžiulė gėlė jungėsi prie odos, augo net keli maži žali lapeliai.

Visi žiedlapiai viduryje buvo tamsiai mėlynos spalvos, į kraštus blyško iki dangaus žydrumo ir galop iki baltos spalvos. Patys pakraštėliai buvo karpyti ir atrodė keistai, kaip afrikietiškos našlaitės, kurias mama stropiai augino virtuvėje ant palangės. Mergaitei iš nugaros skleidėsi dvidešimt minkštų kaip žiedlapiai ataugų. Gal net daugiau.

Vėl atsisukusi į veidrodį nužvelgė šalia galvos plevenančius žiedlapius. Atrodė visai kaip sparnai.

Garsus beldimas į duris pažadino Lorelę iš gilaus susimąstymo.

-Jau baigei? - apsimiegojusiu balsu paklausė mama. Lorelė taip stipriai sugniaužė kumščius, kad net nagai susmigo į delnus - mergaitė su siaubu žiūrėjo j tas didžiules baltas ataugas. Taip, jos gražios, bet kam, kam, po galais, šioje žemėje ant nugaros auga didžiulė gėlė? Tai dešimt, ne - šimtą kartų blogiau nei gumbas. Kaip tą žiedą reikės paslėpti?

Gal žiedlapiai paprasčiausiai nusiskina? Sučiupusi vieną ilgesniąją ataugą kaip reikiant truktelėjo. Skausmas nudiegė visą nugarą, tad mergaitei teko stipriai prikąsti vidinę skruosto pusę, kad nesuriktų. Tačiau inkštimo nuramdyti neįstengė - dejavo pro sukąstus dantis.

Mama pabeldė darsyk.

- Lorele, ar tau viskas gerai?

Keliskart atsidususi mergaitė palaukė, kol skausmas aprims, ir tik tada galėjo atsakyti.

- Gerai, - patikino šiek tiek drebančiu balsu. - Dar minutėlę, - akimis naršė po vonios kambarį ieškodama, kas galėtų praversti. Ploni, su petnešėlėmis naktiniai marškiniai, kuriuos vilkėjo mergaitė, nieko negelbėjo. Nučiupusi didžiulį rankšluostį Lorelė užsimetė jį ant pečių ir apsigaubė. Skubiai dirstelėjusi į veidrodį, kad įsitikintų, jog nematyti didžiulių žiedlapių, Lorelė atidarė duris ir prisivertė nusišypsoti mamai.

- Atsiprašau, užtrukau.

Mama sumirkčiojo.

- Ar maudeisi ? Negirdėjau, kad bėgtų vanduo.

- Aš labai greitai, - mikčiojo mergaitė. - Ir plaukų nesušlapinau, - dar pridūrė.

Tačiau mama nekreipė dėmesio.

- Ateik, kai persirengsi, pagaminsiu tau pusryčius, - žiovaudama pakvietė. - Regis, šiandien bus graži diena.

Lorelė smuko pro mamą ten, kur buvo saugu - į savo kambarį. Durys buvo nerakinamos, bet po durų rankena mergaitė pastūmė kėdę, kaip buvo mačiusi žmones elgiantis kino filmuose. Abejodama nužvelgė tą apsaugą. Neatrodė, kad kėdė stipriai apsaugotų, bet tai buvo geriausia, ko galėjo griebtis.

Nusimetusi nuo pečių rankšluostį mergaitė ėmė tyrinėti suglamžytus žiedlapius. Jie atrodė kiek susilamdę, bet neskaudėjo. Permetusi vieną, ilgąjį, per petį, mergaitė ėmė tyrinėti. Didžiulis gumbas - vienas dalykas, tačiau ką daryti su šitais?

Pauosčiusi baltos ataugos kraštelį sekundėlę luktelėjo ir pauostė dar sykį. Kvepėjo kaip žydintis sodas, tik stipriau. Daug stipriau. Aštrus kvapas jau buvo gerai juntamas kambaryje. Na, bent jau nedvokė. Teks pasakyti mamai, kad nusipirko naujus kvepalus ar kažką panašaus. Lorelė dar kartą įkvėpė - būtų gerai, jei kosmetikos parduotuvėje pavyktų rasti bent kokius kvepalus, kurie kvepėtų taip gardžiai.

Padėties beviltiškumas skaudžiai prislėgė Lorelę, regis, net kambarys ėmė suktis. Svarstant, ko reikėtų griebtis, suspaudė krūtinę.

Svarbiausia - tas ataugas reikia paslėpti.

Atidariusi spintos duris, mergaitė atsistojo priešais ieškodama ko nors, kas padėtų uždengti tą didžiulę iš nugaros dygstančią gėlę, bet rugpjūtį pirkdama drabužius tikrai negalvojo apie tai. Žiūrėdama į lengvų, plonų bliuzelių prigrūstą spintą, Lorelė net sudejavo. Vargu ar tie drabužiai paslėptų bent ką nors.

Peržiūrėjusi visą spintą mergaitė atsirinko kelias palaidines. Įsitikinusi, kad kelias laisvas, nuskuodė į vonios kambarį, mintyse prisiekinėdama, kad šiandien pat keliaus į parduotuvę ir nusipirks veidrodį. Durimis trinktelėjo kiek garsiau nei ketino, bet kai kelias sekundes pastovėjo prie vėsių durų lentų priglaudusi ausį, nusiramino - mamos šūktelėjimo neišgirdo.

Pirmoji nugriebta palaidinė visai netiko ant didžiulės gėlės. Mergaitė spoksojo į veidrodį. Turi būti koks nors kitas būdas.

Suėmusi kiek galėdama ilgų baltų žiedlapių pabandė apsiausti jais pečius. Nieko gero. Be to, neketino visą likusį gyvenimą vilkėti drabužius ilgomis rankovėmis, kad ir kokio jos būtų ilgumo.

Permetusi žiedlapius per pečius, apsuko juos apie liemenį. Geriau. Žymiai geriau. Nuo pakabos nutraukusi ilgą rausvą skarą, mergaitė apsuko ją aplink liemenį, prispausdama žiedlapius prie kūno. Paskui užsitraukė aukščiau ir užsegė šortus, kad jie prispaustų skarą. Neskaudėjo, tik jautėsi keistai sugniuždyta ir įkalinta.

Vis dėlto tai jau buvo geriau nei nieko. Paėmusi lengvą, kaimiško stiliaus palaidinukę užsivilko ją ant skaros. Paskui net virpėdama atsisuko į veidrodį.

Gana įspūdinga - tiek tegalėjo sau pasakyti. Palaidinė buvo laisva, tad negalėjai nuspėti, kad po ja kažkas dar yra.

Net iš šono didžiulis atsikišimas ant nugaros tebuvo vargiai pastebimas, o jei dar plaukus sušukuotų atgal, niekas nieko negalėtų prikišti. Viena nedidelė problema išspręsta.

Liko dar šimtai didelių.

Užgriuvusi bėda kur kas keistesnė nei brendimo metu laukiantys nemalonumai. Nuotaikų kaita, veidą bjaurojantys spuogai ir net mėnesius trunkančios mėnesinės buvo pusė velnio. Bet ką galvoti apie iš kamuolio dydžio gumbo ant nugaros išsprogusios milžiniškos gėlės žiedlapius? Tai kažkas visiškai kita nei brendimas.

Tačiau kas? Tokius dalykus rodo pigiuose siaubo filmuose. Net jei nuspręstų kam nors pasakyti, kas patikėtų? Niekada, net blogiausiuose košmaruose nesapnavo, kad jai galėtų kas panašaus nutikti.

Si bėda sugriaus viską: jos gyvenimą, jos ateitį. Tarsi viskas būtų akimoju nušluota.

Staiga vonios kambaryje pasidarė per daug tvanku. Per ankšta, per tamsu, visko... per daug. Be galo trokšdama ištrūkti iš namų, Lorelė nuskubėjo per virtuvę, nugriebė gėrimo skardinę ir atidarė galines duris.

- Eini pasivaikščioti?

- Taip, mama, - neatsisukdama sumurmėjo Lorelė.

- Gerai, smagiai praleisk laiką.

Nekreipdama jokio dėmesio į aplink žaliuojančią rasotą žolę, mergaitė nukulniavo takeliu tiesiai prie miško. Vakaruose, horizonte, dar tvyrojo nuo vandenyno atsi- ritanti migla, bet pats dangaus kraštelis jau žydravo, o saulė atkakliai skynėsi kelią aukštyn. Tikrai bus nuostabi diena. Kažkas ateina. Lorelė pasijuto, lyg ją erzintų pati motulė gamta.

Susigūžė už tankaus medžių sąžalyno, toliau nuo kelio ir namų - vis dėlto medžiai slėpė nepakankamai. Mergaitė skubėjo toliau.

Po kelių minučių sustojusi įsiklausė, ar nieko neišgirs artinantis. Pasijutusi saugi, pakėlė marškinius ir atrišo veržiančią skarą. Net atsiduso, kai žiedlapiai grįžo į vietą ant nugaros. Atrodė, kad išsivadavo iš mažos, ankštos dėžutės.

Pro medžių lają įspindo saulės spindulys, priešais mergaitę ant žolės nutįso šešėlis. Atrodė, lyg tupėtų didžiulė plaštakė perregimais sparnais. Panašiai kaip ir nuo baliono, nuo sparno krintantis juodas šešėlis buvo vos melsvas. Lorelė pabandė suplasnoti tomis ataugomis. Nors ir juto jas - kiekvieną centimetrą, juto, kaip sparnus šildo saulėkaita, valdyti jų nevaldė. Taip siaubingai sugriovęs gyvenimą dalykas neturėtų būti šitoks nuostabus.

Mergaitė ilgai spoksojo j savo atvaizdą ant žemės - svarstė, ką daryti. Ar reikėtų pasakyti tėvams ? Juk prisiekė sau, kad pasakys jiems pirmadienį, jei gumbas nepradings.

Na, bet gumbas dingo.

Patraukusi vieną, ilgąją, ataugą per petį, Lorelė paglostė ją. Švelni. Ir neskauda. Gal tie sparnai paprasčiausiai pranyks, optimistiškai pagalvojo mergaitė. Juk taip visada guosdavo mama. Galop juk viskas praeina savaime. Gal... gal viskas bus gerai.

Gerai? Tas žodis nedavė Lorelei ramybės, regis, net galva plyšo nuo jo skambėjimo. Man iš nugaros auga didžiulė gėlė. Argi tai gali būti gerai?

Emocijos nerimo, kunkuliavo tarsi uraganas, ir staiga mergaitė prisiminė Deividą. Gal jis padėtų susivokti, kas vyksta. Juk turėtų būti mokslinis paaiškinimas. Draugas turi mikroskopą - tikrai gerą, bent jau taip gyrėsi. Galėtų apžiūrėti tą keistą gėlę. Ir pasakytų jai, kas tai yra. Ir net jei pasakytų, kad visiškai nieko negali paaiškinti, blogiau nei dabar tikrai nebūtų.

Vėl apvyniojusi gėlę skraiste, mergaitė nuskubėjo atgal į namus ir beveik atsimušė į tėtį, kuris ėjo į virtuvę.

- Tėti! - nustebusi šūktelėjo mergaitė, o ir šiaip jau įsiaudrinę nervai dar labiau įsitempė.

Tėtis pasilenkė ir pakštelėjo Lorelei j viršugalvį.

- Labas rytas, gražuole, - apkabino dukrą per pečius, o ši net sulaikiusi kvapą tikėjosi tik viena - kad tėtis nepajus po marškinėliais pūpsančių žiedlapių.

Tačiau ko jaudintis - tėtis vargu ar iš viso ką nors pastebi, iki išgeria kelis kavos puodelius.

- Ko toks ankstyvas? - drebančiu balsu pasiteiravo mergaitė.

Tėtis sudejavo.

- Turiu atidaryti parduotuvę. Madei reikėjo laisvos dienos.

- Aišku, - nerūpestingai mestelėjo Lorelė, bandydama apsimesti, kad toks įprastos dienotvarkės pakeitimas nėra blogas ženklas.

Tėtis jau buvo benuimąs ranką mergaitei nuo pečių, kai staiga stabtelėjęs ėmė uosti orą. Lorelė net nustėro.

- Skaniai kvepi. Turėtum dažniau kvėpintis tais kvepalais.

Padėrusiomis akimis Lorelė linktelėjo melsdamasi, kad

susivaldytų ir neištrūktų iš tėčio glėbio. Skubiai prišokusi prie telefono ragelio, čiupo jį ir nusinešė laiptais aukštyn.

Savo kambaryje dar ilgai spoksojo į telefoną, kol galop pirštai suspaudė Deivido telefono numerį. Jis pakėlė ragelį po pirmojo signalo.

- Klausau?

- Sveikas, - skubiai sumurmėjo mergaitė, vos įstengdama valdytis, kad nepadėtų ragelio.

- Lorelė! Sveika! Kas nutiko?

Sekundės virto ilga tyla.

- Lorele?

- Taip.

- Tu paskambinai man.

Vėl tyla.

- Ar galiu užeiti? - vėl murmtelėjo mergaitė.

- Na... žinoma. Kada?

- Gal galiu dabar?