PENKIOLIKTAS SKYRIUS

Buvo keturios po pietų, kai Lorelė pastatė dviratį garaže - žymiai vėliau nei galėjo pasiteisinti užtrukusi pamokose. Įsidrąsinusi pravėrė namų duris.

Tėtis tysojo ant sofos, skambėjo tylus, ritmingas jo knarkimas. Iš jo joks pavojus negrėsė. Mergaitė įsiklausė, kur mama - virtuvėje buvo girdėti barškantys buteliai.

- Mama? - pašaukė pasukusi už koridoriaus kampo mergaitė.

- Tu jau grįžai ? Judu su Deividu labai greitai išmokote paskutinį puslapį. Skambinau vos prieš pusvalandį.

- Aha... Pasirodė lengviau nei maniau, - skubiai išbėrė mergaitė.

- Ar gerai praleidote laiką? Deividas - mielas berniukas.

Lorelė linktelėjo, bet mintys sukosi visai ne apie draugą. Kalbant tiksliau - maždaug keturiasdešimt dvi mylios nuo Deivido namų.

- Ar judu?..

- Ką mudu? - Lorelė bandė suvokti, apie ką kalba mama.

- Na, pas Deividą praleidi siaubingai daug laiko. Pagalvojau, gal judu abu... jau porelė.

- Nežinau, - nuoširdžiai atsakė mergaitė. - Gal.

- Aš tik... tik žinau, kad Deivido mama kartais užtrunka po darbo, tad judu su Deividu praleidžiate daug laiko vieni. Kai liekate vieni tuščiuose namuose, reikalai gali tapti nevaldomi.

- Mama, būsiu atsargi, - pašaipiai nutęsė Lorelė.

- Žinau, kad būsi, bet aš - mama ir vis tiek turiu perspėti, - šypsodamasi atkirto mama. - Nepamiršk, kad, nors dar nesergi mėnesinėmis, tai nereiškia, jog negali pastoti.

- Mama!

- Aš tik primenu.

Lorelė prisiminė Tamenio tądien pasakytus žodžius: „Apdulkinimas skirtas tik dauginimuisi, o seksas - malonumui.“ Mergaitė pagalvojo, ką mama pasakytų, jei ji pareikštų, kad negali pastoti ir mėnesinės niekada neprasidės. Kad seksas jai - tik seksas, be jokių pasekmių. Jei Lorelė ir galėjo drėbtelėti ką nors tokio, kas išties sujaudintų mamą, tai šis pareiškimas būtų kaip tik toks. Po galais, niekaip negalėjo nustoti galvojusi apie Tamenio žodžius.

- Mama, - mikčiodama prabilo mergaitė. - Norėjau pakalbėti su tavimi apie senuosius namus. Mūsų šeima ten gyveno nuo seno. Ir aš praleidau tenai visą gyvenimą, - prisiminusi tikrąją gimtinę - slaptus namus, mergaitė palenkė galvą. - Bent jau kiek save prisimenu, - netikėtai akys paplūdo ašaromis, mergaitė vėl sužiuro j mamą. - Tai stebuklingiausia vieta pasaulyje. Labai norėčiau, kad ne- parduotumėte namų.

Mama ilgai žvelgė į dukrą.

- Ponas Barnis siūlo galybę pinigų, Lorele. Viskas, ko pastaruoju metu buvai užsimaniusi ir ko negalėjome sau leisti, vėl bus mūsų.

- O kas, jei neparduotumėte? Ar nenutiktų nieko bloga?

Mama atsiduso, minutėlę pamąstė.

- Tėčio verslas klesti, bet nėra garantijų, kad taip bus ir toliau, - mama pasirėmė alkūnėmis į stalą. - Dar ilgai tektų gyventi taupant. Man nepatinka gyventi taip susispaudus. Tu ne vienintelė, kuriai tenka kai ko atsisakyti.

Kurį laiką Lorelė tylėjo. Užduotis penkiolikmetei atrodė pernelyg didelė. „Bet juk esu, - pagalvojo ji, - nepaprasta mergaitė.“ Padrąsinta tos minties, ji ryžosi.

- Gal galėtum bent pagalvoti apie tai? Pavyzdžiui, savaitę, - paklausė Lorelė, pamačiusi, kad mama papūtė lūpas.

- Turėtume pasirašyti dokumentus trečiadienį.

- Savaitę. Prašau. Pasakykite Barniui, kad norite savaitę pagalvoti. Ir jei tikrai pamąstysite, daugiau neįkyrėsiu.

Mama nepatikliai žiūrėjo į mergaitę.

- Mama, prašau.

Mamos veidas sušvelnėjo.

- Spėju, ponas Barnis tikriausiai neatsiims savo pasiūlymo, jei paprašysiu dar vieną savaitę pagalvoti.

Lorelė apibėgo aplink barą ir apkabino mamą.

- Ačiū, - sušnibždėjo. - Man tai labai daug reiškia.

- Taigi jis tikrai ne viską tau papasakojo, - tarė Deividas sėsdamas ant baro kėdės virtuvėje. Berniuko mama buvo išlėkusi į pasimatymą, tad jiedu su Lorele namuose liko visiškai vieni. Deividas valgė mikrobangų krosnelėje pašildytus pietų likučius, o Lorelė, bandydama nukreipti dėmesį nuo maisto kvapo, kažką paišinėjo sąsiuvinyje.

- Pakankamai, - tarsi gindamasi atrėžė mergaitė. - Lyg ir norėjo daugiau papasakoti, bet negalėjo.

Regis, draugą tai erzino.

- Kažkoks keistuolis.

- Tamenis tikrai kitoks, ir ne vien tik išvaizda, - Lorelė staiga nustojo sukusi pieštuku spiralę ir pakėlė akis - užplūdo prisiminimai. - Jis toks stiprus. Visi jausmai - geri ir blogi - atrodo tarsi būtų padidinti. Ir tai užkrečia, - ji vėl ėmė sukti pieštuku ratus, - lyg užsimanai jausti tą patį, ką jis, bet nepavyksta, nes tie jausmai keičiasi labai greitai. Būti tokiam aistringam turėtų būti labai sunku, - mergaitė sudrebėjo visu kūnu - suprato radusi tinkamą žodį apibūdinti Tameniui. Aistringas, visada toks.

- Tai judu dabar lyg ir draugai ?

- Nežinau, - atsakė mergaitė. Tiesa buvo ta, kad tas vyrukas jos geidė. Ir dar, nepaisant pastangų atsispirti, ji jautėsi lygiai taip pat. Praleidus visą dieną su Tameniu atrodė tarsi išdavystė vakare būti su Deividu. O gal atvirkščiai. Sunku buvo pasakyti, kaip yra iš tikrųjų.

Lorelė palietė ant tvirtos sidabrinės grandinėlės pakabintą žiedą, kurį davė Tamenis. Tądien jau buvo čiupinėjusi jį gal šimtą kartų. Vos palietus grįždavo prisiminimai apie vyruką. Per tą trumpą pasimatymą jiedu su Lorele tapo daugiau nei draugai. Ne, ne daugiau - labiau nei draugai. Žodis „draugai“ atrodė per menkas apibūdinti užsimezgusiam ryšiui. Tikrai, buvo panašiau, kad jiedu neatsiejamai susiję. Negalėjo šito pasakoti Deividui. Būtų sunku paaiškinti net nešališkam stebėtojui, o Deividas toli gražu nebuvo nešališkas. Jei būtų bent numanęs, kokią jausmų audrą mergaitė pajusdavo pagalvojusi apie Tamenį, būtų beprotiškai pavydėjęs.

Bet tai nereiškė, kad Lorelei nepatinka Deividas. Laikė jį geriausiu savo draugu, o kartais - net daugiau nei draugu. Deividas buvo visiška Tamenio priešingybė - ramus, susikaupęs, protingas, mokėjo nuraminti. Mergaitės jausmai jam toli gražu nebuvo audringi - greičiau jau ramus, stiprus potraukis. Deividas suteikė gyvenimui pastovumo - iš Tamenio šito niekada nesulauktų. Dvi pusės, kurios niekada netaps viena.

Galop Deividas baigė pietauti, ir pastūmusi sąsiuvinį į šalį Lorelė atsisuko į draugą.

- Ačiū, kad pridengei. Nebūčiau net susapnavusi, kati mama ims ir paskambins tau.

Deividas gūžtelėjo.

- Užtrukai, o juk ji žino, kad iš tiesų nemėgsti biologijos.

- Šią popietę truputį skaičiau, - pasiteisino Lorelė. - Žinai, kaip augalai siurbia iš oro anglies dvideginį, o patys gamina deguonį, tiesa?

- Taip, todėl ir turėtume rūpintis medžiais ir panašiai.

- Pamaniau, kad aš tikriausiai kvėpuoju ne deguonimi.

- Tu... manai, kad sugeri anglies dvideginį?

- Taip. Ir iškvepiu deguonį.

- Spėju, tu gali būti teisi.

- Pamaniau, - neskubėdama dėstė Lorelė, - kad galėtume pabandyti tokį eksperimentą.

- Kokį eksperimentą? - nustebęs sužiuro Deividas.

- Na, oro po mikroskopu nepakiši, tad vienintelis būdas būtų išbandyti, ar tu gali kvėpuoti mano iškvepiamu oru.

Deividui pradėjo darytis aiškiau, kurlink ji suka.

- Ir kaip tu siūlai šitai padaryti? - paklausė, o burnos kamputyje žaidė vos matoma šypsenėlė.

- Na... pagalvojau, kad tai galėtų būti kažkas panašaus į dirbtinį kvėpavimą iš burnos į burną. Tu iškvėptum j mano burną pirmasis, o paskui, neįkvėpusi naujo oro, iškvėpčiau aš, - paaiškino mergaitė, sekundėlę žiūrėjo j Deividą, o paskui paraudo. - Visai nebūtina tai daryti. Man tik šiaip šovė tokia mintis.

- Aš sužavėtas, - pareiškė Deividas. - Pati viena mokeisi biologijos.

Lorelė pavartė akis, bet nusišypsojo.

- Draugauju su Google.

Deividas suprunkštė, tačiau skubiai kostelėjęs nuslėpė kilusį juoką.

Lorelė dėbtelėjo į draugą.

- Atrodo visai protinga mintis, - pripažino berniukas. - Pabandykime.

Berniukas atsisuko, prisislinko arčiau, kad net lietėsi jų keliai.

- Pirmiau įkvėpk oro tu, palaikyk apie dešimt sekundžių, kad plaučiai perdirbtų jį į anglies dvideginį. Paskui iškvėpk į mano burną, o aš įtrauksiu. Tada palauksiu dešimt sekundžių ir iškvėpsiu atgal tau į burną, gerai ?

Deividas linktelėjo.

Atrodė gana paprasta. Na, gal tik išskyrus tą dalį... burna į burną. Bet juk galima susidoroti, tiesa?

Deivido krūtinė išsipūtė, jis įtraukė pilnus plaučius oro,

o sulaikius kvėpavimą net veidas paraudo.

Kelio atgal nėra.

Po dešimties sekundžių berniukas pamojo Lorelei ir pasilenkė pirmyn - akys žvelgė tik jai į burną. Mergaitė pabandė susikaupti, pasilenkė į priekį. Lūpos švelniai susilietė, ir Lorelė vos neužsimiršo - nervingai truktelėjo oro gurkšnį. Deividas prisispaudė stipriau ir iškvėpė jai į burną. Mergaitė įtraukė pilnus plaučius.

Deividas atsitraukė, ir Lorelė padarė klaidą - pažvelgė jam į akis. Nusišypsojusi pabandė nusukti žvilgsnį į šalį, suskaičiavo iki dešimties. Paskui berniukas vėl pasilenkė, jo ranka švelniai spaudė Lorelės petį.

Mergaitė pasitiko jį pusiaukelėje, šįkart jau be dvejonių. Berniuko lūpos palietė josios, šiek tiek prasivėrė. Lorelė išpūtė visą orą, kurį turėjo plaučiuose, Deividui į burną, juto, kaip šis įkvepia. Berniukas kurį laiką dar delsė, paskui atsitraukė.

- Oho, - pareiškė iškvėpdamas ir perbraukė pirštais plaukus. - Nuostabu. Net galva svaigsta. Lorele, manau, iškvepi gryniausią deguonį.

- Ar nenukrisi nuo kėdės, ką? - mergaitė uždėjo Deividui ant kojų rankas.

- Man viskas gerai, - lėtai kvėpuodamas atsakė šis. - Duok dar kelias sekundes, tuojau atsigausiu, - jo rankos nuslydo ant mergaitės delnų, vis dar gulinčių jam ant kojų.

Deividas apsilaižė viršutinę lūpą, nusišypsojo - Lorelė sužiuro į jį.

- Kas pralinksmino?

- Atsiprašau, - vėl paraudo Deividas. - Tiesiog tu saldi.

- Kaip suprasti - saldi?

Berniukas dar sykį apsilaižė lūpas.

- Kaip medus.

- Medus ?

- Taip. Maniau, kad man pasivaideno tada... na, žinai, tada, kai... Bet šiandien vėl tas pats. Tavo lūpos tikrai saldžios, - pareiškė ir sekundėlę patylėjęs šypsodamasis pridūrė: - Ne, ne kaip medus, o kaip nektaras. Panašiau į tai.

- Puiku. Dabar iki gyvenimo galo man teks aiškintis kiekvienam, su kuriuo bučiuosiuosi, nebent tai būtum tu arba... kita fėja, - mergaitė vos neleptelėjo Tamenio vardo. Pirštai patys nuslydo prie kabančio ant kaklo žiedo.

- Tai nebučiuok kitų, tik mane, - gūžtelėjo berniukas.

- Deividai...

- Aš tik siūlau akivaizdžiai protingiausią išeitį, - iškėlęs rankas prieštaravo šis.

Mergaitė nusijuokė, sumirksėjo akimis.

- Manau, šis atradimas neleis man tapti ta, kuri bučiuojasi su visais iš eilės.

Deividas papurtė galvą.

- Tu niekada netaptum tokia. Esi per daug švelni. Pradėtum jaudintis dėl kiekvieno pabučiuoto, kad sudaužysi jam širdį.

Lorelė nesuprato, ar tai turėjo nuskambėti kaip komplimentas, bet pasijuto pamaloninta.

- Hmm, ačiū. Gal ir taip.

- O kas čia? - paklausė Deividas rodydamas j pakabuką ant mergaitės kaklo. - Vis žaidi su juo.

Lorelė paleido žiedą, šis slystelėjo ant marškinėlių. Tarsi koks talismanas, tas žiedas jos mintis tučtuojau nuskraidindavo pas Tamenį. Net pagalvojo - gal jis žinojo tai dar prieš duodamas j j mergaitei. Nustebo supratusi, kad dėl to nė kiek neįsižeidė.

- Tai žiedas, - prisipažino galop. - Tamenis davė.

Deividas keistai dėbtelėjo j ją.

- Tamenis tau davė žiedą?

- Ne taip supratai. Žiedus duoda jaunoms fėjoms. Manau, kiekviena būdama dar mažutė gauna po žiedą, - nepaisydama didžiulio noro žiedą laikyti paslaptyje, mergaitė ištraukė grandinėlę iš po marškinėlių ir parodė Deividui tą mažą ratuką.

- Tikrai labai gražus, - nenoromis pripažino berniukas. - Kodėl jis davė tą žiedą tau?

Lorelė gūžtelėjo.

- Nežinau. Norėjo, kad turėčiau.

Prieš paleisdamas žiedą Deividas dar ilgai j jį žiūrėjo.