DVIDEŠIMT TREČIAS SKYRIUS
Kai kambaryje nuaidėjo šūvis, Lorelė mintyse šaižiai, kurtinamai sukliko, tačiau iš jos lūpų išsiveržė tik tylus inkštimas. Nosį užgniaužė parako kvapas, duslus šūksnis pasiekė ir mergaitės ausis. Atsimerkusi ji žvilgsniu surado Tamenį. Vyruko veidas buvo perkreiptas iš skausmo, o pro sukąstus dantis vis veržėsi dejonė. Žvelgdamas į trolį laikė susigriebęs už kojos, o pirštai buvo drėgni nuo besiveržiančių syvų.
Barnis vėl nusitaikė šautuvu, ir šįkart, kai kulka pervėrė kitą šlaunį, Tameniui nepavyko sulaikyti skausmingo šūksnio. Lorelė visa drebėjo - tas klyksmas, regis, skrodė kiaurai, smelkėsi iki kiekvienos simetriškos jos kūno ląstelės, draskė ir niokojo jas. Mergaitė pasislinko per žingsnį į priekį, ir Tamenis skubiai metė į ją žvilgsnį, kuriuo griežtai prisakė likti vietoje. Vos dirstelėjęs į mergaitę, tuojau vėl įsmeigė akis į trolį. Vyrukui ant kaktos sužvilgo prakaito lašai. Barnis garsiai barkštelėjo ginklą ant stalo ir žengė artyn.
- Tai ką - jau nepabėgi?
Tamenis spoksojo į virš jo palinkusį gremėzdišką trolį.
- Pasirodai čia tada, kai ketinu važiuoti pasirašyti dokumentų dėl žemės, kurioje yra jūsų nuostabieji vartai. Nesu toks kvailas, kad laikyčiau tai atsitiktinumu. Iš kur sužinojote?
Sučiaupęs lūpas Tamenis tylėjo.
Barnis paspyrė jo pėdą, ir vyrukas nesusivaldė - tyliai sudejavo.
- Kaip? - sušuko trolis.
Tamenis atkakliai tylėjo, o Lorelė nusistebėjo - kiek jai pavyks ištverti tokius vaizdus. Tamenio akys buvo tvirtai užmerktos, o kai jis atsimerkė, akimirką žvelgė tiesiai į mergaitę.
Lorelė suprato, ko draugas nori. Norėtų, kad ji laikytųsi pažado. Iš tiesų norėtų, kad ji nusigręžtų nuo jo, pati viena dumtų laiptais žemyn ir grįžtų perspėti Šerį.
Ji davė žodį.
Bet mergaitė suprato, kad šitaip pasielgti negalės. Negalės palikti Tamenio. Akimoju suvokė, kad veikiau mirs kartu nei paliks jį vieną pražūti.
Ir kaip tik tą akimirką Lorelės žvilgsnis užkliuvo už šautuvo.
Barnis buvo palikęs jį ant stalo ir visai nebekreipė dėmesio.
Prisimerkęs Tamenis sekė mergaitės žvilgsnį. Darsyk dėbtelėjęs į ją papurtė galvą tokiu nežymiu judesiu, kad Lorelė vos pastebėjo. Tada susiraukė ir sudejavo, nes Barnis vėl spyrė jam į koją.
- Kaip ?
Barnis atsitūpė priešais Tamenį. Lorelė žinojo, kad tai geriausia, kokia tik gali pasitaikyti proga. Stengdamasi pamėgdžioti miklius Tamenio žingsnius - matė jį taip lakstant visą rytą - mergaitė stryktelėjo pirmyn.
- Po dešimties sekundžių nutrauksiu tavo pėdą ir sulaužysiu visus kojos stiebelius.
Mergaitė sugniaužė šaltą plieninį vamzdį ir pamėgino prisiminti viską, ką jai prieš kelerius metus apie šaudymą aiškino tėtis. Sis ginklas buvo sunkus, kampuotas - atrodė beveik kaip juodas vandens pistoletas. Apžiūrinėjo jį, bet nerado nei saugiklio, nei gaiduko. Užsimerkė - tik sekundėlei, iš paskutiniųjų vylėsi, kad tai paprasčiausias šautuvas.
- Paskutinis šansas kalbėti, fėjų vaike. Vienas. Du...
- Trys, - vietoje Barnio šūktelėjo Lorelė taikydamasi jam j galvą.
Trolis sustingo.
- Stokis, - paliepė mergaitė laikydamasi atokiau, kad jos nepasiektų.
Barnis lėtai atsistojo ir truputį pasisuko į mergaitę.
- Prie sienos, - komandavo ši. - Pasitrauk nuo jo.
Barnis nusikvatojo.
- Tu ką - tikrai manai, kad mane nušausi? Šitokia nusmurgėlė...
Nuspaudusi gaiduką mergaitė net krūptelėjo ir vos nesuriko iš palengvėjimo, nes pastangas apvainikavo į sieną įsmigusi kulka. Pistoletą vėl nukreipė į trolį.
- Neblogai, - sumurmėjo šis ir atsitraukė perkelis žingsnius, vis sukdamasis, kad būtų veidu į mergaitę. Atpažinus jos veidą trolio akys išsiplėtė.
- Maniau, kad pribaigėme tave.
- Manyk iš naujo, - atrėžė Lorelė didžiuodamasi, kad balsas nedreba beveik kaip ir kojos.
- Ar mano vyrukai pamiršo... Palauk... Negali būti, - trolis įtariai traukė nosimi orą. - Tu... aš ne... - nutilęs jis atsisuko į Tamenį ir piktai sukikeno. - Dabar suprantu. Fėjos pradėjo pakišinėti vaikus. Persodina! - Barnis spoksojo žvilgsnį nudelbęs žemyn, į Tamenį, kalbėjo lyg niekur nieko: - Ir kada jūs, fėjos, suprasite, kad geriausios mintys šauna troliams ?
Lorelė dar sykį pykštelėjo j sieną, ir Barnis pašoko.
- Gana kalbų, - perspėjo jį mergaitė.
Jiedu nejudėdami stovėjo vienas priešais kitą. Barnis, regis, nė neabejojo, kad mergaitė jo nenušaus, lygiai tą patį mąstė ir ji. Tačiau negalėjo leisti troliui šitai suprasti.
Deja, buvo vienintelis būdas išsklaidyti abejones - išties nušauti Barnį. Pirštai ant pistoleto gaiduko prakaitavo, mergaitė kėlė ginklą, kol jo vamzdis visai užstojo trolio veidą.
Kol kas pajėgė tik tiek.
- Prisimink, ką tau pasakojau, Lorele, - labai tyliai prabilo Tamenis. - Tai jis įsakė nužudyti tave, jis apnuodijo tavo tėtį, jis apgaudinėjo tavo mamą... Ir vėl griebsis to paties, jei leisi jam pasprukti.
- Baik, pervertini mane, - šypsodamasis erzinosi Barnis.
Lorelė kelis sykius pratisai, švokščiamai atsikvėpė, bandė priversti pirštus susilenkti. Tačiau mergaitės rankos labai nežymiai nusviro, ir Barnio lūpų kampučius iškreipė šypsena.
- Taip ir maniau, kad nesugebėsi, - pašaipiai drėbė trolis. Paskui pritūpė ir šoko ant mergaitės.
Viskas, ką Lorelė spėjo pastebėti, tai buvo krauju pasruvusios, žudyti ištroškusios akys ir rankos išskėstais pirštais, panašesnės į naguotas letenas. Mergaitė nė nebejuto, ką turinti rankoje, pirštai patys susilenkė ir ausis apkurtino šūvio garsas. Barnis atšlijo, o kulka perskrodė jam petį. Surikusi Lorelė išmetė pistoletą.
Dejuodamas Tamenis pasislinko pirmyn, sugriebė nukritusį ginklą. Barnis iš skausmo kriokė, tačiau žvilgsnio neatplėšė nuo mergaitės.
- Palik ją ramybėje, Barni! - suklykė taikydamasis Tamenis.
Barnis vargiai teturėjo laiko svarstyti apie šautuvą, nutaikytą jam į galvą. Net kai fėjų sargybinis nuspaudė gaiduką, Barnis metėsi pro langą ir vos ne su visais rėmais tėškėsi žemyn. Tamenio paleista kulka jo nekliudžiusi smigo j sieną. Pribėgusi prie sulaužytos palangės, mergaitė dar spėjo pamatyti, kaip trolis skuodžia prie upės ir kruvinas jo kūnas dingsta už kalvos.
Tamenis trenkė pistoletą ant grindų. Parkritusi ant kelių Lorelė puolė jam j glėbį. Vyrukas sudejavo tiesiai jai į ausį, bet kai ji pabandė atsitraukti, stipriai priglaudė prie krūtinės.
- Niekada, niekada daugiau nedrįsk taip gąsdinti mane.
- Tai aš gąsdinau? - paprieštaravo mergaitė. - Juk ne mane pašovė! - apsivijusi rankomis jo kaklą drebėjo visu kūnu.
Išgirdusi ant laiptų žingsnius Lorelė staiga atsisuko. Tamenis ją pastūmė truputį į šalį ir griebęs ginklą nusitaikė tiesiai į duris.
Laiptų viršuje pasirodė išblyškęs Deivido veidas. Tamenis atsiduso, jo ranka atsipalaidavo, nusviro žemyn.
- Girdėjau šūvius, o paskui mačiau Barnį nubėgant, - drebančiu balsu tarė berniukas. - Ar jums nieko nenutiko?
- O švenčiausioji Hekate, nejau nė vienas judviejų nemokate paklusti nurodymams? - suniurzgė Tamenis.
- Pasirodo, ne, - abejingai atšovė Lorelė.
- Kas čia vyko ? - paklausė Deividas plačiai išpūtęs akis, dairydamasis po suniokotą kambarį.
- Pakalbėsime automobilyje. Greičiau, Deividai, Tameniui reikia pagalbos.
Pakišę rankas po fėjų sargybiniu, pakėlė jį nuo grindų. Tamenis tvardėsi, tačiau kiekvieną kartą, kai iš jo lūpų išsprūsdavo dejonė, susiraukdavo ir Lorelė. Draugai beveik vilkte nuvilko jį prie durų, tik staiga mergaitė sustojo.
- Palaukite, - tarstelėjo ji permesdama visą Tamenio svorį laikyti Deividui. Nuskubėjusi prie stalo pažvelgė į dokumentus. Viršutiniai lapai buvo nutaškyti smulkučiais kraujo lašeliais. „Trolio kraujas“, - susiraukusi pagalvojo mergaitė. Tačiau giliai atsidususi vis tiek prisivertė perversti popierius. Visus dokumentus, kuriuose buvo minima jos motina ar gimtųjų namų adresas, Lorelė pasigriebė su savimi.
- Eime, - paragino vėl palindusi Tameniui po ranka.
Pro mirusių trolių kūnus trijulė nukėblino tylėdami.
Saulė jau kaip reikiant spigino, bet Lorelė tikėjosi, kad niekas nepastebės jų tempiant akivaizdžiai sužeistą žmogų į automobilį. Po kiek laiko ji net susirūpino, ar niekas, be Deivido, neišgirdo šūvių. Dairydamasi šen ir ten po gatvę, į kitus apgriuvusius ir apšiurusius pastatus, mergaitė pagalvojo, kad vargu ar tai svarbu. Rajonas atrodė panašus j tokį, kur šūviai - kasdienybė.
Deividas paguldė Tamenį ant galinės sėdynės, pabandė įtaisyti jį patogiau, tačiau šis nustūmė jo rankas.
- Vežk mane pas Šerį. Greičiau.
Deividas laikė priekines dureles atidarytas - laukė Lorelės, bet ši tik papurtė galvą ir nė nežvilgtelėjusi į draugą įsitaisė gale, greta Tamenio.
Mergaitė padėjo ant kelių Tamenio galvą ir krūtinę, o šis prigludo prie jos kaip vaikas ir kiekvieną kartą Deividui važiuojant per kokį grumstą sudejuodavo. Veidas buvo išblyškęs, o juodi plaukai sulipę nuo prakaito. Mergaitė bandė prikalbinti Tamenį atsimerkti, tačiau šis nė neketino. Kvėpavimas darėsi vis švokščiantesnis, tad mergaitė pakėlė akis į Deividą, kuris vis dirsčiojo į ją galinio vaizdo veidrodėlyje.
- Gal galėtume važiuoti greičiau? - paprašė jo.
Deividas papūtė lūpas ir papurtė galvą.
- Negaliu šitaip lėkti, Lorele. Per daug pavojinga. Kaip manai, ką pasakytų policininkas, jei mus sustabdęs pamatytų Tamenį? - atsakė jis. Pažvelgęs į Lorelės akis veidrodėlyje pridūrė: - Važiuoju taip greitai, kiek tik drįstu - pažadu tau.
Mergaitės akys sublizgo nuo ašarų, bet ji linktelėjo ir pabandė nekreipti dėmesio, kad Tamenis vis silpniau spaudžia jai ranką.
Kelias buvo beveik tuščias, bet kiekvieną kartą Kreščento mieste, paskui Klamate prasilenkiant su kokiu retkarčiais pralekiančiu automobiliu mergaitė sulaikydavo kvapą. Vienas vairuotojas netgi pažiūrėjo j mergaitę, o ji tuojau susirūpino - ar tie akiniai nuo saulės neslepia skirtingos spalvos akių. Kaip tik tuomet, kai ji jau neabejojo, kad tai jų persekioti pasiųstas trolis, vyras nusigręžė ir pasuko į šoninę gatvelę.
Galop akiratyje pasirodė įvažiavimas į gimtuosius namus, ir Deividas išsuko iš greitkelio. Neasfaltuotas keliukas buvo duobėtas, tačiau Tamenis nedejavo netgi tada, kai automobilis šokčiojo provėžose. Kai Deividas pasiekė keliuko galą ir pasuko į parką, Lorelei užgniaužė gerklę.
- Prašau, paskubėk, Deividai, - pašnibždomis maldavo mergaitė.
Apibėgęs automobilį berniukas padėjo fėjų sargybiniui išlipti. Jiedu su Lorele nutempė Tamenį pažįstamu takeliu tolyn pro senuosius namus. Vos tik jie pasiekė medžius, iš graudulio drebančiu balsu Lorelė ėmė šaukti:
- Šeri! Šeri! Mums reikia tavo pagalbos.
Beveik akimoju Šeris atsirado ant takelio - šastelėjo iš už medžio. Jei ir buvo išsigandęs, tai jo veide to nebuvo matyti.
- Paimsiu jį, - ramiai pasakė. Paėmęs Tamenį iš Lorelės ir Deivido rankų švelniai užsimetė jį ant pečių.
- Tau toliau eiti negalima, - perspėjo Deividą Šeris. - Ne šiandien.
Berniukas suraukė kaktą, pažvelgė į Lorelę. Ši apsikabino jį.
- Nepyk, - sušnibždėjo ir nusisuko.
- Juk tu grįši, tiesa? - griebė mergaitę už rankos Deividas.
- Pažadu, - linktelėjo Lorelė ir ištraukusi ranką nuskubėjo takeliu paskui nešamą bejausmį Tamenio kūną.
Vos tik Deividas dingo iš akių, ant takelio pasirodžiusios kitos fėjos puolė padėti nešti Tamenį - tarsi kokios neįtikėtinai gražių vyrų eitynės, kai kurie jų netgi vilkėjo slepiamosios spalvos šarvus. Kiekvienos fėjos pasirodymas leisdavo Lorelei pasijusti vis geriau. Tamenis dabar ne vienas - fėjos ras būdą, kaip padaryti, kad viskas būtų gerai. Ji turi tuo tikėti. Būrys nešėsi Tamenį vingiuotu taku, kuris atrodė keistai nepažįstamas, o paskui sustojo prie seno medžio, kuris net ir vėsų vėlų rudenį dar nebuvo pakeitęs lapų spalvos.
Kelios fėjos paeiliui glaudė delnus prie negilios drevės ant medžio kamieno. Galop Šeris pakėlė suglebusią Tamenio ranką ir padėjo jo delną ant medžio. Kelias sekundes nė vienas nejudėjo, regis, niekas nevyko. Paskui medis pradėjo svyruoti, ir Lorelė net aiktelėjo iš nuostabos, kai prie jo šaknų atsivėrė plyšys. Anga vis plėtėsi, didėjo, stūmė kamieną tolyn, lenkė jį kaip kokią arką. Oras kibirkščiavo, mirgėjo, galop tapo visai neįmanoma žiūrėti. Paskui žybtelėjo akinama šviesa, Lorelei teko net prisimerkti. Kol užsimerkė ir vėl atsimerkė praėjo vos akimirka, bet švytintis oras virto auksiniais vartais, apsipylusiais baltais žiedais, mirgančiais nuo milijonų žėrinčių brangakmenių.
- Ar tai Avalono vartai? - vos drįsdama kvėptelėti Lorelė paklausė Šerio.
Šeris teikėsi vos dirstelėti į mergaitę.
- Užtverkit jai kelią. Ateina Džeimisonas.
Mergaitei prieš nosį susikryžiavo ietys - ji suprato, kad
spėjo žengti kelis žingsnius į priekį. Buvo beveik priblokšta, kaip troško prasiveržti pro ietis ir bėgti pro spindinčius vartus, tačiau prisivertė likti ten, kur stovėjusi. Vartai judėjo - šiek tiek sūpavosi arkoje, o visos fėjos atsitraukusios padarė vietos. Likusi už iečių Lorelė ne kažin ką tematė, tačiau jai pavyko pastebėti smaragdo žalumo medį, sidabriškai žydrą dangų ir tarsi deimantus tviskančius saulės spindulius. Stiprus šviežiai sujudintos žemės ir dar kažkoks keistas aštrus kvapas apsvaigino mergaitę. Kitapus tviskančių vartų laukė baltaplaukis, ilgu, iki žemės besidriekiančiu sidabriniu rūbu vilkintis vyras. Lorelė negalėjo atplėšti akių nuo jo, o šis nužingsniavo ir atsistojo šalia Tamenio. Perbraukęs pirštu vyruko veidą, atsisuko j kelias kitas fėjas, nešančias minkštus baltus neštuvus.
- Greitai paimkite, - paragino jas baltaplaukis. - Jis jau gęsta.
Tamenį perkėlė ant neštuvų. Lorelė bejėgiškai žvelgė, kaip jį neša į spindinčią, nuo vartų sklindančią šviesą. Turėjo tikėti, kad jam viskas bus gerai, kad vėl jį pamatys. Iš ties juk niekas negali patekti į tokį stebuklingą pasaulį ir nepasveikti.
Kai mergaitė pakėlė akis, senoji fėja stebeilijo į ją.
- Spėju, tai ji, - tarė baltaplaukis. Balsas skambėjo taip muzikaliai, maloniai, lyg būtų ne iš šio pasaulio. Artinosi prie mergaitės tarsi sklęstų oru, o veidas, į kurį pažvelgė, buvo nuostabaus grožio. Vyras tarsi švytėjo, žydros akys žvelgė švelniai, o aplink jas besidriekiančios raukšlelės buvo ne išvagojusios veidą voratinkliu, kaip ant Madės veido, o įsirėžusios tiksliai ir lygiai, tarsi būtų rūpestingai suklostytos. Vyras meiliai nusišypsojo Lorelei, ir paskutinių dvidešimt keturių valandų skausmas ištirpo.
- Tu buvai labai drąsi, - tarė Džeimisonas tuo pačiu saldžiu angelišku balsu. - Nemanėme, kad tavęs taip greitai prireiks. Bet niekada nebūna, kad viskas vyktų pagal planą, tiesa?
Mergaitė papurtė galvą ir atsisukusi dirstelėjo pro vartus, kur buvo matyti tik Tamenio viršugalvis.
- Ar jam... ar jis... pasveiks?
- Nesijaudink. Tamenis visada buvo stipresnis nei atrodo. Tu nė nenumanai. Mes juo gerai pasirūpinsime, - vyras uždėjo ranką mergaitei ant peties, paragino eiti nepažįstamu takeliu.
- Ar eisi su manimi?
Lorelė negalėjo atitraukti akių nuo vartų į Avaloną, bet nė negalvodama pratarė:
- Žinoma.
Tylėdami žingsniavo kelias minutes, paskui Džeimisonas pakvietė mergaitę prisėsti ant nuvirtusio stuobrio. Pats prisėdo šalia, jų pečiai beveik lietėsi.
- Papasakok apie trolius, - paprašė baltaplaukis. - Panašu, kad turėjote bėdų.
Lorelė linktelėjo ir papasakojo, koks apdairus ir drąsus buvo Tamenis. Kai ji nupasakojo, kaip Tamenis net ir pašautas atsisakė kalbėti, Džeimisono akys pagarbiai žybtelėjo. Neplanavo pasakoti apie save, bet nejučia leptelėjo ir apie tai, kaip laikė šautuvą ir negalėjo prisiversti nudėti pabaisos, kol gyvybei negrėsė pavojus. Net ir tada iššovė tarsi netyčia.
- Tai trolis paspruko? - visiškai nekaltindamas pasiteiravo fėjų vyresnysis.
Lorelė linktelėjo.
- Supranti, tai ne tavo kaltė. Tamenis - apmokytas sargybinis, labai rimtai žiūri j savo darbą. O tu - tu gimei gydyti, o ne žudyti. Manau, būčiau labai nusivylęs, jei būtum galėjusi nužudyti ką nors, netgi trolį.
- Bet dabar jis žino. Suprato, kas esu, - Džeimisonas linktelėjo.
- Ir žino, kur tu gyveni. Turi būti budri. Dėl tėvų ir savo pačios labui. Skiriu tave jų saugotoja. Tik tu žinai paslaptis, kurios gali išsaugoti jų gyvybes.
Lorelė prisiminė ligoninės lovoje gulintį tėtį - gali būti, kad kaip tik dabar jis išleidžia paskutinį atodūsį.
- Mano tėtis miršta, o po kelių dienų liksime tik mudvi su mama. Negaliu būti tokia, kokia tikitės mane būsiant, - drebančiu balsu prisipažino mergaitė. Užsidengusi veidą delnais mergaitė pasidavė nevilčiai.
Fėjų senolio rankos tuojau pat apglėbė mergaitę, priglaudė, o jos veidas paniro į vyro rūbą lyg į minkščiausias plunksnas.
- Nepamiršk, kad esi viena mūsų, - sušnibždėjo mergaitei j ausį. - Esame čia, kad padėtume tau kuo tik galėdami. Naudotis mūsų pagalba turi visas teises - tai tavo palikimas. - Kyštelėjęs ranką j drabužio klostes, Džeimisonas ištraukė nediduką tviskantį buteliuką, pilną tamsiai mėlyno skysčio. - Nelaimės atvejui, - paaiškino duodamas. - Tai labai retas eliksyras, kurį seniai seniai pagamino viena rudens fėja. Dabar labai retai gaminame vaistus, kurie galėtų pagydyti žmones, bet dabar tau jų reikia, o gal prireiks ir ateityje. Dviejų lašų į burną turėtų pakakti.
Lorelei tiesiant rankas prie mažučio buteliuko, jos drebėjo. Džeimisonas padėjo jai ant delno buteliuką, uždengė jį savuoju delnu.
- Saugok kaip savo akį, - perspėjo. - Nežinau, ar yra dar viena rudens fėja, pakankamai stipri, kad pagamintų panašų vaistą. Bent jau kol kas.
Lorelė linktelėjo.
- Norėtume tau padėti dar kuo nors, bet, - vyras iškėlė ilgą pirštą aukštyn, - yra viena sąlyga.
- Ką tik pasakysite, - ryžtingai atsakė Lorelė. - Viską padarysiu.
- Sąlygą teks įvykdyti ne tau. Štai, - atgniaužė delną, ant kurio gulėjo beveik golfo kamuoliuko dydžio briaunotas tviskantis akmuo. - Norėčiau, kad pasiūlytum jį savo mamai, - vyras padėjo brangakmenį mergaitei ant delno, ši nustebusi įsispoksojo jį jį.
- Ar čia deimantas ?
- Taip, vaike. Tokio dydžio akmens užteks padengti visoms jūsų išlaidoms. Štai koks mūsų pasiūlymas. Žinai, jog buvai patikėta auginti žmonėms tik dėl tos priežasties, kad po jų mirties paveldėtum žemę. - Kai mergaitė linktelėjo, vyras tęsė toliau: - Pastarieji įvykiai parodė, kad tai labai svarbu, tad turime gauti tą žemę kuo greičiau. Šis brangakmenis yra tavo tėvams, jei jie sutiks perrašyti žemes tau, ir kuo greičiau, kai tik tavo tėčio sveikata leis tai padaryti. Kaip ir ką jiems pasakoti gali nutarti tik tu pati, - vyro balsas tapo labai griežtas. - Tu privalai perimti žemes, Lorele. O mes tikrai sumokėsime, kiek tik reikės, kad taip ir įvyktų.
Lorelė linktelėjo ir įsikišo deimantą į kišenę.
- Esu tikra, jog jie sutiks.
- Tikiuosi, esi teisi, - tarė Džeimisonas. - Turi paskubėti, Lorele. Dabar tavo tėčiui liko nebe dienos, vos kelios valandos.
- Ačiū, - sušnabždėjo mergaitė ir pakilo eiti.
- Tiesa, Lorele...
-Ką?
- Tikiuosi, greitai susitiksime. Labai greitai, - pridūrė vyras. Akys sužiburiavo, o lūpas nušvietė švelni, išmintinga šypsena.