SEPTYNIOLIKTAS SKYRIUS

Ketvirtadienį po pamokų Lorelė pasičiupo mėlynąją darbinę prijuostę ir nužingsniavo gatve prie knygyno. Tėčio darbuotojai Dženė, Brcntas ir Madė dirbo papildomas valandas, bet jei reikalai nesikeis, tai iki savaitgalio visi trys jau bus viršiję leistinas keturiasdešimt savaitinių darbo valandų. Lorelė norėjo, kad bent Brentas ir Dženė gautų išeiginę dieną. Juodvi su Made susitvarkys pačios. Madė buvo vienintelė darbuotoja, kurią tėtis „paveldėjo“ iš ankstesniojo knygyno savininko. Moteris dirbo čia jau gerą dešimtmetį, ir, laimė, pati šauniai tvarkėsi.

Tačiau žengdama pagrindinės gatvės link mergaitė jaudinosi ne dėl knygyno. Įėjusi į tėvų miegamąjį išklausyti tėčio nurodymų, liko priblokšta jo išvaizdos. Tėtis visada buvo liesas, bet dabar jo veidas buvo sukritęs, po įdubusiomis akimis juodavo šešėliai. Lūpos - išblyškusios, kakta nusėta smulkučiais prakaito lašeliais. Lorelės mama išbandė viską: levandų ir rozmarinų kompresus ant krūtinės, pankolių arbatą skrandžiui nuraminti, galybę vitamino C imunitetui stiprinti. Regis, jokie vaistai negelbėjo. Kad geriau miegotų, nakčiai mama sugirdė tėčiui brendžio ir į oro drėkintuvą įlašino mėtų aliejaus. Jokio pagerėjimo. Pamynusi išdidumą mama griebėsi netgi įprastų medicininių priemonių - vaistų nuo peršalimo, paracetamolio, bet tėčiui ir nuo jų nė kiek nepagerėjo. Liga, visiems atrodžiusi kaip bjaurus gripas, žymiai greičiau nei mama tikėjosi virto rimtesniu susirgimu.

Kai Lorelė pasisiūlė po pietų nueiti padirbėti į knygyną, kad mama galėtų likti namuose su tėčiu, ši tvirtai apglėbė mergaitę ir jai į ausį sušnibždėjo: „Ačiū“. Tėtis atrodė suvis nepanašus į save, greičiau jau panašėjo į ligotą vos prieš kelias dienas vaikštinėjusio vyro karikatūrą. Jis dar bandė kaip anksčiau šypsotis ir juokauti - visada šitaip darydavo - tačiau net šitam jėgų neužteko.

Lorelei atvėrus knygyno duris, linksmai suskambo varpelis.

Pakėlusi akis nusišypsojo Madė.

- Lorelė? Tu vis gražėji, - pareiškė apkabindama mergaitę. Lorelė prigludo - glėbyje pasijuto kiek geriau. Madė visad kvepėjo sausainiais, prieskoniais ir dar kažkuo - Lorelė vis negalėdavo suprasti, kuo.

- Kaip laikosi tėtis? - vis dar apglėbusi Lorelę per pečius pasiteiravo moteris.

Bet kam kitam mergaitė būtų paprasčiausiai atsakius, kad jam gerai, bet j Madės klausimąjį negalėjo atrėžti taip atmestinai.

- Made, jis atrodo baisiai. Likę tik kaulai ir oda. Mama nieko negali padaryti. Niekas nepadeda.

- Net yzopas ir jos ruoštos saldymedžio šaknys?

Lorelė skausmingai šyptelėjo.

- Ir aš to paties klausiau.

- Na, kiek žinau, tie vaistai stebuklingi.

- Tik ne tėčiui. Ir ne šj kartą.

- Kas vakarą už jį uždegu žvakę, - pasakė Madė. Jei Lorelės mamai stebuklus darydavo yzopas ir saldymedžio šaknis, tai Madei stebuklingos atrodė žvakės. Si moteris buvo atsidavusi katalikė, ant palangės sudėjusi galybę žvakių, kurias degdavo už visus iš eilės, pradedant mirštančiu, vėžio pakirstu parapijiečiu ir baigiant dingusiu kaimynų katinu. Tačiau Lorelė vis tiek pasijuto dėkinga.

- Tėtis perdavė planus likusiai savaitės daliai.

Madė nusikvatojo.

- Guliu paslikas lovoje ir vis tiek rezga planus - tai jau

aiškiai nesiruošia greitai mirti. - Moteris ištiesė ranką. - Nagi, duokš tuos planus. - Perskaičiusi ranka rašytą lapą tarė: Kaip matau, sutrumpino mūsų darbo valandas.

I.orelė linktelėjo.

Dirbti kaip anksčiau neužtenka darbuotojų.

- Gerai. Jau seniai jam aiškinau, kad kvaila atidaryti knygyną aštuntą ryto. Kas eina pirkti knygų aštuntą valandą iš ryto? - Madė palinko arčiau, lyg norėtų pasakyti kokią paslaptį. - Tiesą pasakius, netgi neturiu noro taip anksti ropštis iš lovos.

Juodvi gana linksmai darbavosi kelias valandas ir abi vengė kalbėti apie mergaitės tėtį. Tačiau Lorelė nenustojo apie jį galvojusi. Palikusi Madę baigti tvarkyti dokumentus, ant durų pakabino ženklą, atsiprašantį už neplanuotą knygyno uždarymą prieš savaitgalį.

Namo Lorelė slinko koja už kojos: kelias valandas krovus į lentynas vieną knygų dėžę po kitos, gėlė visą kūną. Pasukusi už paskutinio kampo, mergaitė pamatė įvažiavime į kiemą sustojusį didžiulį automobilį. Kol suvokė, ką matanti, praėjo kelios sekundės, tačiau kojos bėgti pradėjo išsyk, vos tik mergaitė pastebėjo baltai raudoną greitosios automobilį. įsiveržė pro duris kaip tik tada, kai greitosios pagalbos medikai lipo laiptais žemyn, ant neštuvų gabendami tėtį, vos per žingsnį atsilikusi iš paskos ėjo mama.

- Kas jam nutiko? - negalėdama atplėšti žvilgsnio nuo tėčio šūktelėjo Lorelė.

Motinos veidu riedėjo ašaros.

- Pradėjo kosėti krauju. Turėjau kviesti gydytojus.

Pagaliau laiptai atsilaisvino, ir mergaitei pavyko prasibrauti prie mamos. Apsivijo rankomis jos liemenį.

- Viskas gerai, mama. Jis bus patenkintas, kad taip padarei.

- Tėtis nepasitiki gydytojais, - sumišusi murmėjo mama.

- Nesvarbu. Jam reikia pagalbos.

Mama linktelėjo, bet Lorelė abejojo, ar ji iš viso išgirdo, kas sakoma.

- Turiu važiuoti su juo, - aiškino mama. - Greitąja leidžiama važiuoti tik vienam asmeniui. Manau, bus geriau, jei paskambinsiu tau, kai tėčiui pagerės.

Lorelė linktelėjo.

- Taip. Neprapulsiu ir viena.

Mergaitė dar spėjo permesti rankinę mamai per petį, o ši nė nekreipdama dėmesio į dukrą nužingsniavo prie greitosios pagalbos automobilio. Trinktelėjusi durelėmis net neatsisuko atgal.

Lorelė žvelgė nuvažiuojančiam automobiliui pavymui, jai iš susijaudinimo suko, tarsi spaudė skrandį. Mergaitė neprisiminė, kad kuris jos tėvų būtų patekęs į ligoninę, nebent ko nors aplankyti. Lorelė nenorėjo patikėti, kad tėtį prigriebė kas nors rimčiau nei virusas, manė, kad galop viskas praeis savaime. Tačiau, regis, šis atvejis ne toks.

Mergaitė nupėdino vidun, abiem rankomis pastūmė duris. Trinktelėjimas, atrodo, nuaidėjo per visą koridorių. Be tėvų namas atrodė tuščias, didžiulis. Nuo persikraustymo praėjo penki mėnesiai ir mergaitei teko ne sykį būti namuose vienai, bet šį vakarą viskas buvo kitaip. Sukant spynoje raktą drebėjo rankos. Nuslydusi ant žemės prie durų mergaitė sėdėjo ilgai - kol paskutiniai besileidžiančios saulės spinduliai pranyko, ir Lorelę apgaubė slegianti tamsa.

Užslinkusi tamsa tarsi leido užplūsti ir niūrioms mintims. Atsistojusi mergaitė nuskubėjo į virtuvę, kur prieš sėsdama prie stalo užžiebė visas šviesas. Išsitraukusi iš krepšio anglų kalbos užduotis bandė jas įveikti, bet perskaičius pirmą sakinį raidės prieš akis ėmė lietis - liko tik beprasmė kraigalionė.

Mergaitė padėjo galvą ant knygos. Mintys klydinėjo nuo knygyno prie Tamenio, paskui prie Deivido, į ligoninę išvykusių tėvų ir vėl iš naujo tarsi suktųsi ratu dar sykį, kol galop mergaitė užsimerkė.

Garsus skambėjimas pažadino Lorelę iš gilaus, painaus sapno. Susikaupusi, girdėdama tik telefono skambutį šiaip taip nuspaudė mygtuką atsiliepti ir mieguistai, užkimusiu balsu sumurmėjo:

- Klausau.

- Sveika, aukseli. Čia mama.

Lorelei tučtuojau išgaravo visi miegai - prisimerkusi sužiuro į suglamžytą vadovėlį.

- Ką sako daktarai ?

- Ketina laikyti tėtį per naktį, duos antibiotikų. Reikia laukti, žiūrėsim, kas bus rytoj. - Kiek padvejojusi mama pridūrė: - Jo dar neparvežė į palatą, kai parveš, bus jau vėlu. Ar pernakvosi viena? Rytoj atvažiuotum aplankyti ?

Lorelė kelias sekundes pasvarstė. Nedavė ramybės jausmas, kad jei ji .būtų važiavusi į ligoninę, būtų galėjusi kuo nors padėti. Bet tai buvo kvaila. Rytojus jau gana greitai.

- Nesijaudink, mama, man viskas bus gerai, - nutaisė linksmą balsą mergaitė.

- Myliu tave.

- Ir aš tave.

Ir vėl Lorelė pasijuto viena tuščiuose namuose. Pirštai beveik patys suspaudė Deivido telefono numerį. Berniukas atsiliepė jai dar net nesuvokus, kad paskambino draugui.

- Deividai... - mikčiodama išlemeno. - Sveikas. - Pažvelgė pro virtuvės langą j kylantį mėnulį. Nenutuokė, kiek galėtų būti valandų. - Ar gali ateiti ?

Suskambus skambučiui, mergaitė lėkte nulėkė prie durų.

- Atsiprašau, kad skambinau. Nežinojau, kad taip vėlu, - skubiai malė Lorelė.

- Viskas gerai, - tvirtai suspaudęs rankomis pečius nuramino Deividas. - Dar tik dešimta. Mama sakė, kad galiu grįžti namo, kada tinkamas. Visko nutinka. Kuo galiu padėti ?

Lorelė gūžtelėjo pečiais.

- Mama išvažiavo... Nenoriu likti viena.

Deividas apglėbė mergaitės pečius, ši prigludo prie jo. Berniukas laikė Lorelę glėbyje kelias minutes, o ši spaudėsi jam prie krūtinės lyg ieškodama paguodos. Deividas buvo toks tvirtas ir šiltas - ji laikė apkabinusi jį taip tvirtai, kad net paskaudo rankos. Kurį laiką net atrodė, kad tikrai viskas gali būti gerai.

Galop mergaitė atsitraukė. Taip ilgai leidusi Deividui glausti ją, pasijuto nejaukiai. Tačiau šis tik nusišypsojo ir priėjęs prie sofos paėmė Lorelės gitarą.

- Kas ja groja? - paklausė braukdamas pirštais per stygas. - Tėtis ?

- Ne. Hmmm... aš. Niekada nesimokiau. Daugiausia brązginu, ką pati sugalvoju.

- Kaip čia nutiko, kad nežinau ?

- Kad nelabai kaip groju, tikrai, - purtė galvą Lorelė.

- Kiek laiko groji ?

- Maždaug treji metai, - mergaitė paėmė gitarą iš draugo ir pasidėjo ant kelio. - Radau palėpėje. Anksčiau priklausė mano mamai. Ji parodė man pagrindinius dengimus pirštais, o šiaip daugiausia groju iš klausos.

- Ar man ką nors pagrosi ?

- Oi, ne, - Lorelė atitraukė pirštus nuo stygų.

- Prašau. Galiu lažintis, kad pasijusi geriau.

- Kodėl taip manai?

- Tu laikai gitarą taip natūraliai, - gūžtelėjo pečiais Deividas, - tarsi ji tau būtų tikrai brangi.

L orelė perbraukė ranka gitaros grifą.

Taip ir yra. Ji labai sena. Man patinka seni daiktai. Jie turi... istoriją, turi savo praeitį.

- Pagrok, - sunėręs rankas už galvos Deividas atsilošė.

Lorelė dvejojo, paskui tyliai brązgindama suderino stygas. Pamažu rankos nuo derinimo akordų perėjo prie Džono Lenono dainos „Imagine“. Sugrojusi pirmą stulpelį Lorelė pradėjo lėtai, tyliai dainuoti žodžius. Ta daina atrodė labai tinkama tokiam vakarui. Perbraukusi pirštais paskutinį akordą, mergaitė atsiduso.

- Tai bent, - nustebo Deividas. - Daina tikrai nuostabi.

Gūžtelėjusi Lorelė padėjo gitarą atgal į dėklą.

- Beje, neminėjai ir to, kad dainuoji, - tarė berniukas. Kiek patylėjęs pridūrė: - Anksčiau nieko panašaus neteko girdėti. Visai nepanašu į popso dainininkų atlikimą. Skamba taip nuostabiai, raminamai. - Paėmęs Lorelę už rankos paklausė: - Ar geriau jautiesi?

- Taip. Ačiū, - nusišypsojo mergaitė.

Deividas krenkštelėjo, tvirčiau suspaudė draugės ranką.

- Ką veiksime dabar?

Lorelė apsižvalgė. Nelabai ką galima pasiūlyti.

- Gal norėtum pažiūrėti filmą?

- Žinoma, - linktelėjo Deividas.

Lorelė išrinko seną miuziklą, kuriame niekas neserga ir niekas nemiršta.

- „Dainuojantys lietuje“? - truputį suraukęs nosį pasitikslino Deividas.

- Smagus, - gūžtelėjo Lorelė.

- Kaip nori.

Po penkiolikos minučių Deividas kvatodamas neatitraukė akių nuo filmo, o Lorelė stebėjo tik jį - televizoriaus skleidžiamoje šviesoje ryškiai apšviestą siluetą. Berniuko veidas beveik visą laiką šypsojosi, o kartkartėmis užvertęs galvą atgal gardžiai nusijuokdavo. Šalia Deivido atrodė lengva užmiršti visa kita. Nesvarstydama, ką daro, mergaitė prisislinko arčiau. Beveik nejučia Deividas pakėlė ranką ir užmetė ją Lorelei ant pečių. Si susigūžė jam prie šono ir padėjo ant krūtinės galvą. Tvirčiau apglėbęs mergaitę Deividas padėjo skruostą jai ant viršugalvio.

- Ačiū, kad atėjai, - šypsodamasi sušnibždėjo Lorelė.

- Nėra už ką, - sukuždėjo berniukas lūpomis braukdamas jai per plaukus.

Nuaidėjus virš knygyno durų kabančiam varpeliui, Lorelė sužiuro. Nebesitikėjo galėsianti išspausti šypseną, dar vienam pirkėjui. Tačiau pastebėjusi Deividą su palengvėjimu šyptelėjo.

- Sveikas, - pasilabino ir trinktelėjo rūšiuojamų knygų krūvą ant stalo šalia lentynos.

- Sveika, - tyliai pasisveikino draugas. - Kaip sekasi?

- Gyva, - prisivertė nusišypsoti mergaitė.

- Vargu, - pastebėjo berniukas. Kiek padvejojęs paklausė: - Kaip tavo tėtis?

Lorelė nusisuko į lentyną - mirkčiodama mėgino sulaikyti ašaras - tądien jau kokį penkiasdešimtą kartą. Pajutusi pečius glostančias Deivido rankas, atsišliejo į jį, leido sau atsipalaiduoti, pasijuto geriau - saugesnė.

- Tėtį perkelia į Brukingsą, - sušnibždėjo po kelių minučių.

- Ar jam blogiau?

- Sunku pasakyti.

Deividas priglaudė skruostą mergaitei prie viršugalvio.

Varpelis prie durų vėl suskambo, ir Lorelė atšlijo nuo Deivido - nesvarbu, kad prie durų nuskubėjo Dženė. Giliau atsidususi pabandė susivaldyti.

- Turiu baigti tvarkytis, - paaiškino imdama nuo stalo knygų rietuvę. Po valandos parduotuvė užsidaro, o dar reikia iškrauti keturias dėžes.

- Padėsiu, - pasisiūlė Deividas, - tik pasakyk, kur dėlioti. - Nusišypsojęs pareiškė: - Gali būti prižiūrėtojas. - Paėmęs iš mergaitės knygų rietuvę, kelias sekundes trynė viršuje gulinčios spindintį viršelį. - Gal galėčiau ir rytoj užsukti padėti.

- Turi savo darbą. Juk sakei, kad privalai pats mokėti už automobilio draudimą.

- Lorele, man nerūpi tas kvailas draudimas, - aštriai nukirto berniukas. Paskui jau prakalbo tyliu, ramiu balsu: - Šią savaitę pirmą kartą matau tave ne klasėje ir ne per pietus. Pasiilgau, - pridūrė gūžtelėjęs pečiais.

Lorelė tylėjo.

- Ką manai?

- Gerai, bet tik kol tėtis pasijus geriau, - nusileido mergaitė.

- Greitai, Lorele. Brukingse dirba geriausi specialistai, jie išsiaiškins, kokia liga griaužia tavo tėtį, - nusišypsojo Deividas. Tau pasiseks, jei galėsi mane išnaudoti bent savaitę.