ŠEŠIOLIKTAS SKYRIUS

- Kaip tik laiku, - pareiškė mama, kai rytojaus dieną Lorelė parėjo iš mokyklos. - Tau skambina.

Lorelė paėmė telefono ragelį. Prie gatvės kampo ką tik atsisveikino su Deividu. Kodėl turėtų jai skambinti?

- Klausau, - įtariai atsiliepė ji.

- Sveika, Lorele. Tai Celsė.

- Sveika, - pasisveikino mergaitė.

- Ar užsiėmusi? Graži diena, tad pamaniau, gal norėtum apžiūrėti Beteri Pointo švyturį ?

Lorelė buvo girdėjusi apie šią istorinę vietą, bet matyti jos dar neteko.

- Taip, - atsakė ji. - Labai norėčiau.

- Užsukti tavęs penktą?

- Gerai.

- Kur nors leki su Deividu? - paklausė mama, kai Lorelė padėjo telefono ragelį.

- Tiesą pasakius, su Celse. Ji nori apžiūrėti švyturį. Galiu?

Žinoma, nuostabu. Džiaugiuosi, kad apsidairei aplinkui. Žinai, man labai patinka Deividas, bet turėtum turėti daugiau draugų; Taip sveikiau.

Nuėjusi prie šaldytuvo Lorelė atsidarė skardinę gėrimo - Celsės teks luktelėti.

- Šiandien paštu atsiuntė vidurio semestro egzaminų įvertinimus, - tarstelėjo mama.

Lorelė vos nepaspringo gėrimu. Iki žydėjimo mokslai visai gerai sekėsi, bet ji nežinojo, kaip seksis dabar, kai gyvenimas pakrypo keista linkme.

- Trys įvertinimai „A“, du „B“. Labai džiaugiuosi, - šypsodamasi pareiškė mama. Paskui nusijuokusi pridūrė: - Jei jau atvirai, šiek tiek didžiuojuosi ir savimi. Neblogai padirbėjau mokydama tave - sekasi puikiai.

Kai mama padavė dokumentą su pažymiais, mergaitė užvertė akis. Biologijos įvertinimas „B“ nenustebino, tačiau lygiai taip pat nestebino ir aukščiausias balas iš anglų kalbos. Viskas, ko reikia, - tai išlaikyti gerus pažymius iki semestro pabaigos. Neturėtų būti sunku. Blogiausia jau tikrai praeityje.

- Kodėl tėčio automobilis prie namų? - susidomėjo Lorelė.

- Tėtis serga, - atsiduso mama. - Visą dieną. Net nėjo į darbą.

- Oho, - nustebo mergaitė. - Jis niekada nėra praleidęs darbo.

- Taip. Priverčiau gulėti lovoje. Rytoj turėtų būti geriau.

Mergaitė išgirdo kieme nuaidint automobilio signalą.

- Tai Celsė, - čiupdama striukę pareiškė ji.

- Smagiai praleiskite laiką, - šypsodamasi palinkėjo mama.

Lorelė įsmuko į Celsės mamos automobilio galinę sėdynę, atsisukusi draugė plačiausiai išsišiepė.

- Oi, tas švyturys nuostabus. Klasikinis. Tau patiks.

Celsės mama išleido mergaites stovėjimo aikštelėje.

- Grįšiu maždaug po dviejų valandų, - pasakė ji.

- Iki, - mojuodama ranka atsisveikino Celsė.

- Kur dabar? - žvelgdama į vandenyną paklausė Lorelė.

- Nueisime, - atsakė Celsė rodydama į salą maždaug už penkių šimtų pėdų nuo kranto.

- Nueisime j sulą?

- Kai vanduo atslūgsta, tai tarsi kyšulys.

Pridengusi akis nuo saulės Lorelė spoksojo į salą.

- Nematau jokio švyturio.

Jis ne toks, kokius švyturius piešia paveikslėliuose. Paprasčiausias namas su žiburiu ant stogo.

Čelsė nuvedė siaura smėlio juosta, jungiančia nedidukę salą su žemynu. Buvo smagu eiti visai prie pat vandenyno ir nesušlapti. Lorelei patiko aštrus, sūrus kvapas, kurį atnešdavo gaivus vėjas, glamonėjantis jai veidą, plaikstantis draugės garbanas. Tikrai, keista, bet ji mėgavosi užuosdama vandenyną, nors sūraus vandens nekentė.

Mergaitėms pasiekus salą, jos pamatė žvyruotą keliuką, vedantį į kalvą. Vos prieš kelias minutes pasuko į nedidelę užuolanką, o švyturys jau iškilo prieš akis.

- Tikrai, visai kaip normalus namas, - nustebusi pareiškė Lorelė.

- Tik žiburys, - rodydama pasakė Celsė.

Lorelės draugė tarsi kokia gidė, akylai stebint apsaugos darbuotojui, aprodė Lorelei nediduką pastatą ir papasakojo švyturio istoriją, taip pat ir tai, koks jis reikšmingas, kai vos ne kas dvejus metus Kreščento miestą užplūsta cunamiai.

- Būna nuostabiai gražu, - pasakojo Čelsė. - Bent jau tol, kol ne per dideli.

Lorelė abejojo, ar verta taip žavėtis.

Celsė nusivedė draugę j vidinį kiemelį ir parodė violetines gėlytes, želiančias ant uolų visose nedidelės salos pusėse.

- Tikrai gražios, - grožėjosi Lorelė lenkdamasi paliesti gėlių lopinėlį, apsipylusį smulkiais žiedynais.

Celsė iš kuprinės išsitraukė paklotą ir ištiesė jį ant minkštos žolės. Susėdusios mergaitės tylėdamos kelias minutes stebėjo jūrą. Šioje nuošalioje, nuostabioje vietoje Lorelė jautėsi nurimusi. Darsyk pasiraususi kuprinėje Celsė ištraukė Snickers šokoladuką sau, o L orelei ištiesė nedidelę Tuppertvare dėžutę.

- Kas ten? - paklausė Lorelė.

- Braškės. Natūralios, jei tai svarbu, - atsakė draugė.

Nusišypsojusi Lorelė atidarė dangtelį.

- Ačiū. Atrodo nuostabiai, - padėkojo Lorelė. Braškės buvo milijoną kartų geriau nei šokoladukas, kuriuo mėgavosi Celsė.

- Tai kaip sekasi su Deividu?

Lorelė vos nepaspringo ką tik pradėta kramtyti braške, stipriai užsikosėjo.

- Ką turi galvoje?

Aš tik pagalvojau, ar jūs jau pora.

Na, tai ir klausk, o ne kalbėk užuolankomis, - murmtelėjo Lorelė labiau braškėms nei Celsei.

Iii jam tikrai patinki, Lorele, - atsiduso draugė. - Norėčiau, kad bent pusę tiek patikčiau jam.

1 -orelė pasmeigė šakute braškę.

- Manau, Deividas patinka man nuo tos dienos, kai tik atsikraustė čia. Mudu kartu žaidėme futbolo komandoje, - šypsodamasi aiškino Celsė.

Lorelė įsivaizdavo dešimtmetę Celsę, visai tokią pat kaip dabar - užsispyrusią ir tiesmuką, niekaip nepritampančią, susipažįstant su Deividu. Atlaidžiu, draugišku Deividu. Nenuostabu, kad Celsė jį nusižiūrėjo. Bet vis tiek...

- Celse, nenoriu įžeisti, bet kodėl man šitai pasakoji?

- Nežinau, - tarė ši. Mergaitės kurį laiką tylėjo. - Nenoriu, kad pasijustum blogai ar dar kas panašaus, - patikino Celsė. - Žinau, kad Deividui nepatinku taip, kaip norėčiau. Atvirai, jei jau jam norisi turėti draugę, tai verčiau tai būtų tokia kaip tu. Tokia, su kuria galėčiau draugauti ir aš.

- Tai turbūt gerai, - pasakė Lorelė.

- Ar... tu dabar jo panelė? - nenorėjo atstoti Celsė.

- Nežinau. Gal ?

- Tu manęs klausi ? - šypsodamasi nusistebėjo draugė.

- Nežinau, - Lorelė pašnairavo į Celsę. - Tavęs tikrai neskaudina, kad kalbu apie tai ?

- Nė kiek. Džiaugiuosi dėl tavęs.

- Kartais tikrai kalbi keistai, - liūdnai pastebėjo Lorelė.

- Aha, ir Deividas taip sako. Aš pati manau, kad žmonės per retai sako tai, ką galvoja.

- Na, čia tu nepralenkiama.

- Tai panelė ar ne, - vėl paklausė Čelsė - nesidavė išmušama iš vėžių.

Lorelė gūžtelėjo.

- Tikrai nenutuokiu. Kartais galvoju, kad norėčiau, bet niekada nesu turėjusi vaikino. Net nesu artimiau draugavusi su berniukais. Draugystė su Deividu man labai patinka... nenorėčiau jos netekti.

- Gal nereikės.

- Gal. Tiesiog nežinau.

- Gal dar ir pasipelnysi iš to, - pasvarstė Celsė.

- O kaip?

- Jei judu jau bučiuojatės, tai gal Deividas padarys už tave namų darbus.

Butų neblogai, - mestelėjo Lorelė. - Biologija man visai nesiseka.

Aha, - Šyptelėjo draugė. - Taip jis ir sakė.

Negali būti! - išpūtė akis Lorelė. - Tikrai?

Vargu ar tai paslaptis - dejuoji dėl biologijos beveik kasdien per pietus. Manau, Deividas būtų puikus vaikinas, - pridūrė Celsė.

- Kodėl taip kalbi ? Dauguma žmonių tavo vietoje bandytų mudu išskirti.

- Aš nesu dauguma žmonių, - gindamasi atšovė Celsė. - Be to, - tęsė kiek švelnesniu tonu, - jis tikrai būtų laimingas. O man patinka, kai Deividas laimingas.

- Aš namie, - tik įžengusi pro duris šūktelėjo Lorelė, sviedė ant grindų kuprinę ir pasuko tiesiai į sandėliuką kriaušių kompoto. Mama pasirodė po kelių minučių, kai Lorelė tiesiai iš stiklainio žvejojo kriaušės puselę. Tačiau užuot susilaukusi tik mamai būdingo dėbtelėjimo, reiškiančio „pasiimk lėkštutę“, mama tik atsiduso ir išspaudė pavargusią šypsenėlę.

- Ar pasirūpinsi savo pietumis pati?

- Žinoma, o kas nutiko?

- Tavo tėčiui blogiau. Jam skauda skrandį, pilvas išpūstas, o dabar dar pradėjo karščiuoti. Temperatūra nėra labai aukšta, bet niekaip nepavyksta jos numušti. Nepadeda nei šalti kompresai, nei vėsi vonia, nei juozažolės ar saldymedžio kapsulės.

- Tikrai? - nustebo mergaitė. Mama turėjo žolelių nuo visų negalavimų - jos darydavo stebuklus. Lorelės draugai dažnai jai skambindavo, kai jau nepadėdavo jokie parduodami vaistai.

- Ar bandei duoti arbatos su ežiuole? - pasiūlė mergaitė, nes kaip tik šios arbatos jai visada duodavo mama.

- Paruošiau visą vonią, atvėsinau. Bet jis sunkiai ryja, tad nebenumanau, kaip padėti.

- Lažinuosi, kad ko nors suvalgė, - spėjo Lorelė.

- Gal, - išsiblaškiusi mestelėjo mama, bet nuskambėjo neįtikinamai. - Jam tikrai pablogėjo vos tik tu išėjai. Bet kokiu atveju, - atsisukusi į dukterį dar pridūrė: - praleisiu vakarą su juo. Gal pavyks padėti pasijusti bent kiek geriau.

- Man viskas bus gerai. Turiu kriaušių kompoto ir krūvą namų darbų.

- Mudviejų laukia šaunus vakaras.

- Kurgi ne, - atsidususi tarstelėjo Lorelė žiūrėdama j krūvą knygų, laukiančią ant stalo.