DVIDEŠIMTAS SKYRIUS

Praėjo keliolika minučių, kol vaikai sugebėjo pajudėti. Nukėlęs rankas nuo Lorelės, Deividas visu kūnu virpėjo iš šalčio.

- Jau maniau, kad niekada tavęs nepamatysiu, - tarė jis. - Kai perkėliau rankas j priekį ir galėjau stebėti laikrodį, tu išbuvai po vandeniu beveik penkiolika minučių.

Penkiolika minučių! Lorelė staiga labai apsidžiaugė, kad pirma išvadavo Deividą. Šis būtų miręs ir po penkių minučių.

- Kaip tau pavyko pasiekti krantą?

- Tik per didelį, labai didelį užsispyrimą, - vangiai nusišypsojo Deividas. - Abejojau, ar iš viso pavyks. Tačiau vis yriausi, kapanojausi, kai tik galėdavau - atsikvėpdavau ir galop pasiekiau seklumą, - berniukas palinko artyn, jųdviejų pečiai susilietė. - Neįsivaizdavau, kur tu buvai. Net nesuvokiau, kurioje vietoje likai pririšta, nes visa upė juodavo tamsoje. Vis vaikščiojau krantu šen bei ten ieškodamas bent kokio ženklo.

-O ką, jei tiedu bjaurybės būtų laukę? - susirūpino Lorelė.

Buvau pasiryžęs surizikuoti, - švelniai atsakė berniukas. Visas jo kūnas sudrebėjo, ir Lorelė sunkiai pakilo ant kojų.

Keikia tave sušildyti, - pareiškė ji. - Pabuvęs tokiame vandenyje gali visai atšalti.

- O tu? Juk pralindėjai vandenyje dar ilgiau.

Lorelė papurtė galvą.

- Aš nesu šiltakraujė, pameni? Eime, paieškosim ko nors aštraus nupjauti virvei, - mergaitė pasilenkusi pradėjo žvalgytis po krantą.

- Ne, - paprieštaravo Deividas. - Grįžkime į mano automobilį. Tenai turiu peilį. Taip užtruksime mažiau laiko.

- Manai, rasi jį?

- Geriau jau rastume, kitaip jokios naudos iš to, kad išsikapstėm iš upės.

Vaikai sunkiai nupėdino upe aukštyn - ėjo kelias minutes, kol vietovės pradėjo rodytis pažįstamos.

- Štai, - rodydama į žemę šūktelėjo Lorelė. Ant kranto kuo ramiausiai tysojo balta įspiriama mergaitės basutė kita dar laikėsi ant pėdos. - Tikriausiai pamečiau ją, kai randuotasis mane pakėlė.

Įsispoksojęs į basutę Deividas stabtelėjo.

- Kaip jiems tai pavyko, Lorele? Pakėlė mane viena ranka!

- Ir mane, - linktelėjo mergaitė. Nenorėjo pasakoti Deividui, kokie sunkūs buvo tie du pririšti akmenys. - Automobilis turėtų būti kažkur ten, - mostelėjo ji galva. Troško kuo toliau palikti upę ir niekada prie jos negrįžti.

- Nenorėtum pasiimti ? - paklausė Deividas lenkdamasis pakelti batelio.

Pažvelgus į nutrintą baltą basutę, Lorelei net skrandį susuko. Kojos buvo nubrozdintos, bet nenorėjo nė pagalvoti apie tai, kad vėl apsiaus pamestą batą.

- Ne, - tvirtai atrėžė ji. - Mesk atgal.

Takeliu vaikai kapstėsi lėtai - nešvietė net mėnulis. Du kartus teko grįžti iš kur atėjus, bet nepraėjus nė pusvalandžiui Deividas suklupo prie automobilio ir ėmė rato dangtyje ieškoti atsarginio rakto.

- Sakiau mamai, kad tai kvaila mintis, - kalendamas dantimis aiškino berniukas, - bet ji patikino mane, jog vieną dieną labai džiaugsiuosi, kad jį ten pasidėjau. - Sugraibęs žvilgantį raktą iškėlė jį drebančiomis rankomis. - Nemanau, kati mama galvojo kaip tik apie tokią situaciją. - Berniukas įkišo raktelį į automobilio bagažinės spynelę, ir abu vaikai lengviau atsiduso, kai spyna spragtelėjo ir bagažinis dangtis pakilo. - Kai tik parsirasiu namo, nupirksiu jai gėlių, pažadėjo jis. - Ir dar šokolado.

Deividas nerangiai pasirausė įrankių dėžutėje, ištraukė iš jos nediduką kišeninį peilį. Kol nudzirino storas virves, praėjo kelios minutės, bet tai vis tiek buvo milijoną kartų geriau nei zulinti jas akmeniu. Užvedęs variklį, pasuko šildymo rankenėlę iki pat galo. Abu vaikai įsitaisė ant priekinių sėdynių, rankas sukišo prie pat šiltą orą pučiančių ventiliatorių ir bandė pradžiovinti dar šlapius drabužius.

- Galėtum nusivilkti marškinėlius ir apsirengti mano striukę, - pasiūlė Lorelė. - Ne kažin kas, bet ji bent jau sausa.

- Negaliu, - papurtė galvą Deividas. - Tau pačiai reikia.

- Mano kūnas prisitaiko prie bet kokios temperatūros - bent jau visada prisitaikydavo. Tai tau reikia sušilti, - paaiškino mergaitė matydama, kaip keičiasi draugo veidas - Deividas niekaip negalėjo apsispręsti, kas svarbiau - džentelmeniškumas ar noras sušilti.