DVIDEŠIMT KETVIRTAS SKYRIUS

Atrodė, kad skubant iš Oriko į Brukingsą, kai Lorelė laikė ant kelių gęstantį Tamenį, laikas tekėjo neįmanomai lėtai. Tačiau likus tik su Deividu, kišenėse turint dvi didžiausias, kokias tik mergaitė galėjo įsivaizduoti, brangenybes, mylia po mylios slinko dar lėčiau nei kada nors. Galvoje vis skambėjo fėjų senolio žodžiai. Jis sakė, kad tėčiui gyventi liko nebe dienos, o tik valandos. Sakė, kad valandos, pavartojo daugiskaitą, bet ką tai reiškia? Ir kiek laiko liko iki minutės, kai jau bus per vėlu? Lorelė vis traukė iš kišenės buteliuką, palaikydavo delne ir vėl kišdavo jį atgal nežinodama, kaip jį saugiau laikyti. Galop paliko buteliuką kišenėje, bent jau dėl to, kad Deividas neuždavinėtų klausimų, į kuriuos ji atsakyti negalėjo.

Kol kas jis neklausinėjo. Apkabinęs draugę tyliai atidarė automobilio dureles ir pasitikslino: „Į ligoninę?“ Paskui nepratarė nė žodžio. Mergaitė buvo labai dėkinga už tą tylą. Dar nebuvo apsisprendusi, ką galimajam pasakoti, o ko - ne. Prieš kelias savaites buvo prižadėjusi papasakoti viską apie Tamenį, nutylėti nebent kokią nors fėjų paslaptį. Tačiau net pati nesitikėjo, kad jai bus patikėtos tokios svarbios detalės.

Dabar ji žino. Žino, kur yra vartai. Dėl priėjimo prie tų vartų ją ir žmones, kuriuos ji myli, nudėtų bet kuris trolis. Gal papasakojusi Deividui tik įstumtų jį į dar didesnį pavojų?

Galop berniukas įvažiavo į ligoninės automobilių stovėjimo aikštelę ir pažvelgė į aukštą pilką pastatą.

- Ar norėtum, kad eičiau kartu?

- Mes abu atrodom baisiai, - papurtė galvą mergaitė. - Jei eisiu viena, gal nepatrauksiu tiek daug dėmesio, - paaiškino, bet pati sau pagalvojo: „Kažin“.

- Tada pasiliksiu, paskambinsiu savo mamai, - nusprendė Deividas. Kiek padvejojęs uždėjo delną mergaitei ant rankos. - Man reikia grįžti į Kreščento miestą, turiu kelias valandas - kai paskambinsiu, mama sprogs iš pasiutimo. Pasiuntė man telefonu bent dvidešimt žinučių. Bet jei ko nors reikės... - berniukas nutilo, gūžtelėjo pečiais. - Žinai, kur mane rasti.

- Tuojau nusileisiu atsisveikinti. Bet dabar turiu tuojau pat skubėti pas tėtį.

- Fėjos tau davė kokių nors vaistų, galinčių išgelbėti tėtį, tiesa?

Lorelės akys sužvilgo nuo ašarų.

- Jei dar ne per vėlu.

- Tada eik... Palauksiu.

Prieš atidarydama automobilio dureles, mergaitė pasilenkė, apkabino draugą, o paskui nuskubėjo prie ligoninės įėjimo.

Lorelė kiek galėdama vengė pašalinių žvilgsnių. Jos palaidinukė buvo dėmėta nuo Četko upės dumblo, o švarką, kad prisidengtų, pamiršo paimti iš Deivido. Galų gale jos plaukai buvo susivėlę, virš dešinio kelio džinsuose žiojėjo skylė, o ant kojų avėjo keistus, nematytus mokasinus.

Upė bent jau nuplovė nuo marškinėlių Deivido kraują, o jai ant veido nesipuikavo gausybė mėlynių, kuo nebūtų galėjęs pasidžiaugti Deividas. Bent jau nematyti sumušimų, liesdama skaudžią vietą ant skruosto pasidžiaugė mergaitė.

Jai pavyko pasiekti tėčio palatą niekam beveik nė ne- užkalbinus, nors sulaukė kelių tiriamų žvilgsnių. Prieš pabelsdama ir atidarydama duris, mergaitė giliai atsikvėpė. Dirstelėjusi už užuolaidos išvydo mamą - ši miegojo nusvarinusi galvą tėčiui ant šlaunies. Kambaryje sklido tie patys pažįstami garsai: tėčio širdies plakimus skaičiuojantys pyptelėjimai monitoriuje, tylus į nosį per vamzdelį pučiamo deguonies šnypštimas ir kraujo spaudimą matuojančio aparato dūzgimas. Tačiau kitaip nei per pastarąsias tris savaites, šie garsai ne baugino, o sukėlė palengvėjimą. Tėtis dar gyvas, nesvarbu, kad gyvybė kabo ant plauko.

Mama tučtuojau atsimerkė.

- Lorelė? Lorele! - pašokusi pribėgo prie dukters, apkabino ją. - Kur buvai ? Kaip išsigandau, kai vakar vakare negrįžai. Pagalvojau... net nežinau, ką pagalvojau. Milijonai siaubingų minčių vijo viena kitą. - Mama pakratė Lorelę suėmusi už pečių. - Jei nebūčiau tokia laiminga, kad atsiradai, gautum namų areštą kokiam mėnesiui. - Atšlijusi mama nužvelgė dukrą. - Kas tau nutiko? Atrodai baisiai.

Lorelė vėl krito mamai į glėbį - ten, kur jau niekada nesitikėjo patekti, kai murkdėsi murzino Četko upės vandens spąstuose.

- Buvo ilga naktis, - tarė drebančiu balsu, nes ašaros kėsinosi pasipilti iš akių.

Mama spaudė prie savęs mergaitę, o Lorelė per petį pažvelgė į tėtį. Jis pragulėjo ligoninės lovoje taip ilgai, kad atrodė labai keista įsivaizduoti jį pakylantį ir lipantį iš jos. Lorelė atšlijo nuo mamos.

- Turiu kai ką tėčiui. - Nusijuokusi pridūrė: - Ir kai ką tau. Juk iš kelionės niekada negrįžtama be lauktuvių, tiesa?

Mama pažiūrėjo į dukrą labai keistai, nes ši vis kikeno.

Apėjusi tėčio lovą iš kitos pusės, pristūmė jam prie galvos kėdę su ratukais.

- Nieko neleisk vidun, - perspėjo mamą ir išsitraukė iš kišenės mažą buteliuką.

- Lorele, kas čia...

- Viskas gerai, mama. Nuo tų vaistų jis pasijus geriau, - mergaitė atsuko buteliuko kamštelį ir įtraukė truputį brangiojo skysčio į pipetę. Labai rūpestingai pasilenkusi virš tėčio įspaudė du stebuklingus mėlynai tviskančius lašus jam į burną. Paskui žiūrėdama į jo išblyškusį veidą įvarvino dar vieną lašą. Dėl viso pikto. Pažvelgė į mamą.

-Jam viskas bus gerai.

Mergaitės mama net išsižiojusi stebėjo dukrą.

- Iš kur gavai tuos vaistus?

Lorelė žvilgtelėjo į mamą, išspaudė pavargusią šypsenėlę.

- Tu nieko neklausi apie savo dovaną, - pastebėjo vengdama atsakyti į klausimą.

Mama sudribo į fotelį šalia lovos, o Lorelė prisitraukė kėdę ir prisėdo šalia jos. Kelias sekundes patylėjo - nežinojo, kuo ko pradėti. Nuo ko reikėtų pradėti pasakoti tokią užsitęsusią istoriją? Pažvelgusi į laikrodį mergaitė atsikrenkštė.

- Ponas Barnis šį rytą nepasirodys.

Mama pasilenkė, tarsi norėjo kažką sakyti, tačiau mergaitė neleido jai prasižioti ir pasakojo toliau:

- Mama, jis niekada nepasirodys. Tikiuosi, daugiau niekada jo nepamatysi. Jis ne tas, kuo jį laikai.

Mamos veidas išbalo.

- Bet... bet žemė, pinigai, aš nežinau, kaip... - balsas nutilo ir skruostais ėmė riedėti ašaros.

Lorelė ištiesė ranką, uždėjo ją ant mamos rankos.

- Viskas bus gerai, mama. Viskas bus gerai.

- Bet, Lorele, juk kalbėjomės apie tai. Nėra kito būdo.

Mergaitė ištraukė iš kišenės deimantą ir ištiesė jj ant

delno.

- Yra kitas būdas.

Mamos akys vangiai dėbčiojo tai į deimantą, tai j Lorelės veidą.

- Kur jį gavai ? - paklausė griežtu balsu, neatitraukdama žvilgsnio nuo švytinčio brangakmenio.

- Manęs paprašė pateikti pasiūlymą.

- Lorele, tu mane gąsdini, - kiek drebančiu balsu prisipažino mama.

- Ne, ne. Nebijok. Viskas gerai. Tai tik... - mergaitė rinko žodžius, - kai kas nori, kad žemė liktų mūsų šeimos nuosavybė. Kad aš būčiau jos savininkė. Tie žmonės norėtų duoti deimantą mainais už žemės dokumentų perrašymą mano vardu.

Mama ilgai tylėjo ir spoksojo į dukrą.

- Tavo vardu?

Lorelė linktelėjo.

- Mainais j šitą? - mama parodė brangakmenį.

- Būtent.

- Ir išgelbėti tėtį ?

- Taip.

- Nesuprantu.

Lorelė taip pat žvelgė į deimantą. Visą kelią iš Brukingso į Oriką ji niekaip negalėjo nuspręsti, ką norėtų pasakyti mamai. O štai dabar atėjo metas kalbėti, ir ji vis nežino, kaip prabilti.

- Mama? Aš... aš ne tokia kaip tu.

- Kaip suprasti - „ne tokia, kaip tu“?

Atsistojusi mergaitė nužingsniavo per visą palatą prie durų. Uždarė jas, pamanė, kad gerai būtų spyna. Neskubėdama grįžo atgal prie mamos.

- Ar niekada nesistebėjai, kodėl esu kitokia?

- Tu ne kitokia. Esi nuostabi, labai graži. Nežinau, kodėl staiga tuo suabejojai.

- Valgau keistai.

- Bet visada buvai sveika. Ir...

- Neturiu pulso.

- Ar aš gerai išgirdau?

- Nekraujuoju.

- Lorele, tai tik...

- Ne, mama. Kada paskutinį kartą buvau įsipjovusi? Kada matei, kad man bėgtų kraujas? - mergaitė kalbėjo vis garsiau.

- Aš... aš... - staiga sumišusi mama apsižvalgė aplinkui. - Neatsimenu, - prisipažino silpnu balseliu.

Ir tada viskas, viskas Lorelei paaiškėjo.

- Neprisimeni, - tyliai pakartojo ji. - Žinoma, neprisimeni... -Jie neleido mamai prisiminti daugybės nutikimų, kurie būtų sukėlę įtarimus. Šimtus kartų, kai vyko kas nors per daug keista. Lorelei staiga pasidarė silpna.

- Ak, mama, man taip gaila.

- Lorele, kai įžengei į palatą, nuo to laiko dar nesupratau nė vieno tavo pasakyto žodžio.

- Sara... - jas abi privertė atsisukti gergždžiantis silpnas balsas.

- Markai! Markai, tu pabudai! - sušuko mama, pamiršusi, kokia sumišusi ką tik buvo. Ji ir Lorelė stovėjo abipus tėčio lovos, stvarstė jam už rankų, o šis vangiai markstėsi.

Pamažu tėtis pradėjo aiškiau matyti, žvilgsnis aplakstė palatą, pastebėjo galybes medicininių aparatų, pypsinčių ir dūzgiančių aplinkui.

- Kur, po galais, esu? - paklausė tėtis niūriu balsu.

Kai persirengusi švariais mamos marškinėliais Lorelė išėjo į lauką, į automobilių stovėjimo aikštelę, Deividas, atsisėdęs ant bagažinės dangčio, jau laukė.

- Ar viskas gerai? - tyliai pasiteiravo.

- Taip. Ar bent jau bus taip, - nusišypsojo Lorelė.

- Ar tėtis pakilo?

Lorelė švelniai nusišypsojo ir linktelėjo.

- Dar tik kapstosi iš ligos, nes veikia visi tie nuskausminamieji ir migdomieji, kurių pripumpavo, bet vos tie vaistai nustos veikę, galės kilti iš lovos, - mergaitė užsiropštė ant bagažinės dangčio šalia draugo, šis apkabino ją ranka. Mergaitė padėjo galvą jam ant peties.

- Kaip tavo mama reagavo? - paklausė ji.

Deividas nusijuokė.

- Gana neblogai, tik reikia nepamiršti, kad melavau net susiriesdamas. Pasakiau, kad palikau telefoną per naktį automobilyje, o miegojome tėčio palatoje. - Berniukas pažvelgė į nediduką telefoną delne. - Na, bet jau pusė to, ką pasakiau, yra tiesa.

Lorelė užvertė akis aukštyn.

- Mama atskaitė man moralą, išvadino neatsakingu, bet automobilio neatims, nebaus. Spėju, čia reikėtų dėkoti tau. Ji žino, kad padedu tau.

- Aha, - atsidususi pritarė mergaitė. Deivido mama niekada nesužinos nė pusės teisybės.

- Tik nežinau, ką ji darys, kai pamatys šitą, - pasakė Deividas rodydamas didžiulę mėlynę ant veido, - ir šitą, - pridūrė žiūrėdamas j žaizdą ant rankos. - Tiesą pasakius, bala žino, kas ten galėjo būti toje upėje - gal reikėtų eiti pasiskiepyti nuo stabligės. Gal žaizdą susiūti, - berniukas nelinksmai nusijuokė. - Spėju, tau teks kažką sugalvoti, kaip paaiškinti tuos sužeidimus.

Lorelė kelias sekundes spoksojo j plačią, raudoną žaizdą, paskui apsisprendė. Jei Deividas šito nenusipelnė, tai kas tada nusipelnė ? Išsitraukusi iš kišenės stebuklingų vaistų buteliuką, atsuko jį.

- Ką darai? - susidomėjo Deividas.

- Ša, - sušnibždėjo mergaitė pasukdama draugo galvą, kad galėtų pasiekti skruostą. Užsilašinusi ant piršto skysčio lašą patrynė vis ryškėjančią mėlynę. - Gali peršėti, - perspėjo ir ant žaizdos užlašino kitą lašą.

Kol mergaitė įsikišo buteliuką į kišenę, mėlynės jau beveik nebuvo matyti, o Deividas išsižiojęs spoksojo, kaip žaizda tiesiog akyse keičiasi - nuo ryškiai raudonos iki švelniai rausvos spalvos. Jei taip ir toliau, po kelių minučių neliks nė rando.

- Ar šito davei tėčiui? - paklausė berniukas vis dar spoksodamas į nykstančią žaizdą.

Lorelė linktelėjo.

Deividas nusišypsojo.

- Tai jis tuojau bus sveikas kaip ridikas. Kas yra labai gerai, - vaidindamas įsižeidusį pareiškė Deividas. - Jau pavargau vergauti tau tame knygyne. Zinai, ir aš turiu teises, - juokdamasis pridūrė, kai Lorelė juokais vožtelėjo jam per petį. Laikė mergaitę sugriebęs už riešų, kol ši pasidavė, o tada stojo nemaloni tyla.

- Kada grįši? - paklausė Deividas.

Lorelė gūžtelėjo.

- Nemanau, kad tėtis dar užsibūtų ligoninėje. Gal jį išleis šį savaitgalį.

- Ar esi tikra, kad nuo tų vaistų jis visiškai pasveiks?

- Neabejoju.

Žiūrėdamas j savo sveikutėlę ranką Deividas nusišypsojo.

- Zinai, ir aš nė kiek neabejoju. - Kiek patylėjęs pasiteiravo: - Ką pasakojai savo mamai ?

Lorelė atsiduso.

- Pradėjau pasakoti teisybę, bet tada pabudo tėtis. Turėsiu jai ką nors pasakyti. Tik dar neapsisprendžiau, ką.

- Manau, geriausias pasirinkimas būtų tiesa. Ne, ne apie viską. Gal nutarsi praleisti tuos įvykius su troliais ir apie tai, kad tėvai namuose priiminėjo pabaisą žudiką.

Lorelė linktelėjo.

- Bet tėvai turi žinoti tiesą apie tave. Neturėtum slapstytis savo namuose.

Jųdviejų pirštai susipynė, berniukas paspaudė Lorelei ranką.

- Fėjos, troliai... Kas dar yra tokio, kuo niekada netikėjau. Pasirodo, dar stebuklingi vaistai. Beje, ačiū.

- Tu nusipelnei, - atsakė Lorelė. - Per mane daug prisikentėjai. Turiu galvoje ne tik nugalėtą trolį.

- Žinojau, kas laukia, kai įsipainiojau į šį reikalą, - gūžtelėjo Deividas. - Na, gal ne viską žinojau, bet juk mačiau, kad esi kitokia. Kai tik išvydau tave pirmą kartą, supratau, kad esi tokia... ypatinga, - perbraukė mergaitės skruostą pirštu. - Ir buvau teisus.

- Ypatinga? - pasišaipė Lorelė. - Tai tu šitaip vadini?

- Taip, - laikėsi savo Deividas. - Šitaip ir vadinu. - Kiek patylėjęs paėmė mergaitę už rankos, suėmė abiem savo delnais. Kurį laiką vėl tylėdamas žvelgė j ją, o paskui pakėlė ranką jai prie skruosto, prisitraukė ją kiek arčiau. Mergaitė nesipriešino, kai Deivido lūpos prigludo prie josios - bučinys buvo lengvas lyg vėjelis. Atsitraukęs Deividas pažvelgė j mergaitę.

Lorelė tylėjo, nepasilenkė prisiglausti. Jei Deividas, kai viskas šitaip pasisuko, ketina ir toliau dalyvauti visuose jos gyvenimo įvykiuose, tai turi būti jo sprendimas. Ji žino, ko norėtų, bet tai jau liečia ne vien tik ją.

Kiek padvejojęs berniukas prisitraukė mergaitę dar arčiau ir vėl pabučiavo. Lorelė vos neatsiduso iš palengvėjimo, kai Deivido rankos apsivijo jos liemenį. Jo lūpos buvo tokios minkštos, šiltos ir švelnios - kaip ir jis pats.

Pabučiavęs mergaitę, Deividas atsistojo priešais ją, suėmė abi rankas. Nė vienas nekalbėjo. Nereikėjo nieko sakyti. Lorelė nusišypsojo, perbraukė pirštu per skruostą, paskui nuslydo nuo automobilio bagažinės dangčio.

Deividas atsisėdo į vairuotojo vietą, bet akių vis nenuleido nuo Lorelės. Žvelgdama, kaip automobilis išrieda iš stovėjimo aikštelės ir tyliai nutolsta atgal į 101 gatvę, atgal j normalų gyvenimą, mergaitė mojo ranka.