ANTRAS SKYRIUS

Nuskambėjo skambutis, biologijos pamoka baigta, tad Lorelė skubiai įgrūdo nekenčiamą vadovėlį kuo giliau į kurpinę.

- Kaip antroji diena?

Pakėlusi akis mergaitė pamatė Deividą, įsitaisiusį kitoje suolo pusėje, atbulai apžergusį kėdę.

- Gerai.

- Pasiruošusi?

Lorelė pamėgino nusišypsoti, bet burna neklausė. Kai vakar sutiko papietauti su Deividu ir draugais, idėja atrodė visai gera. Tačiau mintis, kad reikės susitikti su būriu visiškai nepažįstamų žmonių, vertė mergaitę susigūžti.

- Taip, - išspaudė, bet pati suprato, kad jos balsas skambėjo neįtikinamai.

- Esi tikra? Neprivalome.

- Visiškai tikra, - skubiai išpoškino mergaitė. - Tik palauk, kol susirinksiu daiktus. - Neskubėdama dėjosi sąsiuvinį ir rašiklius. Kai numetė vieną parkerį ant žemės, Deividas jį pakėlė ir ištiesė Lorelei. Paėmusi ji truktelėjo, bet berniukas rašiklio neatidavė - nepaleido tol, iki mergaitė pažiūrėjo į jį.

- Jie nesikandžioja, - rimtai patikino Deividas. - Pažadu.

Koridoriuje Deividas visą kelią neužsičiaupdamas tarškėjo, kol jiedu priėjo kavinę. Pamojavo grupelei, įsitaisiusiai ilgo, siauro stalo gale.

- Eime, - pakvietė Lorelę apkabindamas ją per liemenį.

Atrodė kiek keistoka, kad kas nors ją taip liečia, tačiau tai netikėtai nuramino. Berniukas lydėjo ją per sausakimšą praėjimą tarp stalų, o vos priėjus prie reikiamo stalo, ranką patraukė.

- Sveiki, visi. Čia Lorelė.

Deividas rodydamas į kiekvieną draugą sakė jų vardus, bet vos po penkių sekundžių Lorelė jau nebūtų galėjusi pakartoti nė vieno. Atsisėdusi ant tuščios kėdės šalia Deivido mergaitė ėmė gaudyti pokalbio nuotrupas. Užsimiršusi ji išsitraukė skardinę gėrimo, salotų su braškėmis ir špinatais bei sultyse konservuotų persikų, kuriuos tą rytą dar įdėjo mama.

- Salotos? Šiandien lazanijos diena, o tu valgai salotas?

Lorelė atsisuko į mergaitę garbanotais rudais plaukais,

kuri priešais save turėjo padėklą, nukrautą mokykliniais pietumis.

Neleisdamas Lorelei net pamėginti ką nors atsakyti, Deividas skubiai išpoškino:

- Ji vegetarė - ir dar labai griežta.

Pakėlusi antakį mergaitė dirstelėjo j sultyse plaukiojantį nediduką persiką.

- Man regis, ne tik vegetarė. Argi vegetarai nevalgo, pavyzdžiui, duonos?

Lorelė išspaudė šypseną.

- Kai kurie valgo.

Deividas užvertė akis aukštyn.

- Palik ją ramybėje, Celse.

- Atrodo, laikaisi kažkokios superdietos, - nekreipdama dėmesio į Deividą svarstė Celsė.

- Nieko panašaus. Tiesiog tokį maistą aš mėgstu.

Lorelė žiūrėjo, kaip Čelsė vėl nudelbia akimis salotas, tad suprato, kad tuojau pasipils dar daugiau klausimų. Tikriausiai geriau nei išgirsti dar dvidešimt klausimų Lorelei pasirodė išpoškinti:

- Mano virškinimo sistema nesusitvarko su įprastu maistu, - leptelėjo ji. - Nuo bet ko, išskyrus vaisius ir daržoves, man darosi bloga.

- Tai baisiai keista. Kas gali būti gyvas vien žalėsiais ? Ar buvai pas gydytojus? Nes...

- Celse? - Deivido balsas nuskambėjo tyliai, tačiau griežtai. Lorelė net suabejojo, ar dar kas nors prie stalo tai išgirdo.

Pilkos Celsės akys truputį išsiplėtė.

- Oi, atsiprašau, - nusišypsojo ji, o nuo šypsenos nušvito visas veidas. Lorelė sugavo save taip pat besišypsant. - Malonu susipažinti, - pasakė rudaplaukė. Paskui nudelbė akis į savo lėkštes ir nė kartelio net nežvilgtelėjo į Lorelės maistą.

Pertrauka truko tik dvidešimt aštuonias minutes - kad ir kaip žiūrėsi, trumpa - tačiau šiandien, regis, tęsėsi visą amžinybę. Kavinė buvo gana nedidelė, į sienas tarsi teniso kamuoliukai atsimušdami aidėjo balsai, skaudžiai žeidžiantys Lorelės ausis. Mergaitė jautėsi taip, lyg visi iš karto šauktų ant jos. Keli Deivido draugai pabandė įtraukti mergaitę j pokalbį, bet jai nepavyko susikaupti - kiekvieną minutę kavinėje, regis, darėsi vis karščiau. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl šito niekas kitas nepastebi.

Šį rytą vietoje palaidinukės Lorelė apsivilko marškinėlius, nes pirmąją dieną mokykloje jautėsi nejaukiai. Tačiau dabar marškinėlių kaklas, atrodė, vis kyla aukštyn, aukštyn, kol galop mergaitė jautėsi lyg vilkėtų megztinį aukšta apykakle. Ir dar ankšta apykakle. Galop suskambus skambučiui ji nusišypsojo ir atsisveikinusi išdūmė pro duris Deividui nė nespėjus jos sugauti.

Skubiai numynė į tualetą, numetė ant grindų prie palangės kuprinę ir iškišo galvą į lauką. Įkvėpusi vėsaus sūraus oro atitraukė marškinėlius kuo toliau nuo kūno bandydama leisti vėjui atgaivinti. Per pietus nedavęs ramybės vos juntamas pykinimas išsisklaidė, tad mergaitė išskubėjo iš tualeto - kaip tik laiku, kad spėtų į kitą pamoką.

Po pamokų neskubėdama parkulniavo namo. Saulė ir gaivus oras atgaivino mergaitę, o skrandyje sukilęs šleikštulys visai dingo. Nepaisant šito, kai kitą rytą rinkosi, ką apsirengti, nusprendė vilktis palaidinukę.

Prieš biologijos pamoką Deividas klestelėjo ant kėdės šalia Lorelės.

- Neprieštarauji ? - pasiteiravo.

Mergaitė papurtė galvą.

- Ta, kuri paprastai čia sėdi, visą pamoką paišalioja širdeles kažkam, vardu Stivas. Tai šiek tiek blaško.

- Turbūt tai Stivas Taneris, - nusikvatojo berniukas. - Jis labai jau populiarus.

- Spėju, visos puola prie ryškiausios asmenybės, - mergaitė išsitraukė vadovėlį ir susirado lapą, kurio numerį mokytojas Džeimsas buvo užrašęs ant lentos.

- Ar norėsi šiandien vėl papietauti su manimi ? Ir mano draugais, - skubiai pridūrė.

Lorelė dvejojo. Ji numanė, kad berniukas šito klaus, bet vis dar nebuvo sugalvojusi, ką jam atsakyti, kad neįžeistų. Deividas jai labai patiko. Ir jo draugai visai nieko - tie, kuriuos per pietus pavyko išgirsti.

- Nemanau, - pradėjo Lorelė. - Aš...

- Ar dėl Celsės? Nenorėjo priversti tave drovėtis dėl maisto, ji tik visą laiką kalba tai, ką galvoja. Kai pripranti, tai netgi gaivinamai veikia.

- Ne, ne dėl jos - tavo draugai tikrai šaunūs. Bet negaliu... negaliu pakęsti kavinės. Jei turiu visą dieną tupėti viduje, tai bent per pietus privalau įkvėpti gryno oro. Spėju, dešimt metų laisvai mokiusis namuose, turiu problemų - ne taip lengva atsisakyti įpročių.

- Tai su draugais viskas gerai? - tyliai šnipštelėjo Deividas, nes mokytojas ėmė tildyti klasę.

Lorelė linktelėjo.

- Gal neprieštarausi, jei jie ateis pietauti kartu su mumis lauke?

Lorelė tylėjo, nes klausėsi prasidėjusios paskaitos apie biologinius tipus.

- Būtų smagu, - šnibštelėjo paskui berniukui.

Kai suskambo skambutis, Deividas pareiškė:

- Susitiksime lauke. Bėgu, perspėsiu draugus, kad jie gali ateiti, jei norės.

Kai baigėsi pietų pertrauka, Lorelė jau prisiminė bent pusės vaikų vardus ir sugebėjo įsiterpti į kelis pokalbius. Celsė ir Deividas kartu su ja nuėjo į kitą pamoką, ir būti su jais atrodė visiškai įprastas dalykas. Kai Deividas mestelėjo juokelį apie poną Džeimsą, koridoriais nuaidėjo Lorelės juokas. Vos po trijų dienų mokykla pradėjo darytis sava,

mergaitė nesijautė lyg pamestinukė, o žmonių spūstis, taip varginusi pirmadienį, dabar neatrodė tokia baisi. Pirmą kartą nuo išvykimo iš Oriko Lorelė nesijautė vieniša.