ŠEŠTAS SKYRIUS

Po kelių minučių Lorelė jau buvo užrėmusi durų rankeną kėde. Pakėlusi palaidinę ištraukė vieną ilgą baltai žydrą ataugą iš po rožinės skaros. Sparnas atrodė nepažeistas - tysojo delne. Būtų galima beveik pamiršti, kad tas daiktas auga jai iš nugaros. Paėmusi mamos manikiūrines žirklutes Lorelė ėmė tyrinėti žiedlapio galą. Turbūt nereikėtų kirpti labai didelės skylės. Dar sykį nužvelgusi išsirinko mažą atplaišą pačiame pakraštyje.

Susigūžusi, priglaudė spindinčias žirkles, pasiruošė kirpti. Norėjo užsimerkti, bet bijojo, kad taip dar labiau susižeis. Tyliai skaičiavo. Vienas, du, trys!.. Oi, norėjau skaičiuoti iki penkių. Mintyse išvadinusi save ištižėle, dar sykį priglaudė žirkles. Vienas, du, trys, keturi, penki! Paspaudė žirkles, ir tos švariausiai nurėžė mažą gabale-

Iį žiedlapio. Atraiža nukrito ant lovatiesės. Aiktelėjusi mergaitė kelias sekundes šokinėjo, kol aprimo skausmas, o paskui pažvelgė j nukirptą gabaliuką. Kraujas nebėgo, tik ištryško lašas skaidraus skysčio. Lorelė rankšluosčiu nuvalė skyst}, o paskui vėl apvyniojo sparną skara. Atkirptą gabalėlį suvyniojo į nosinaitę ir rūpestingai įsidėjo į kišenę.

Stengdamasi atrodyti kuo natūraliau, nustrykčiojo laiptais žemyn. Praėjusi pro susėdusius pusryčiauti mamą ir tėtį, mergaitė pareiškė:

- Einu pas Deividą.

- Palauk, - sustabdė ją tėtis.

Lorelė sustojo, bet atgal negrįžo.

- Kaip tau skamba klausimas: „Ar galėčiau eiti pas Deividą?“

Mergaitė atsisuko, išspaudė šypseną.

- Ar galėčiau eiti pas Deividą?

Neatitraukdamas akių nuo laikraščio, tėtis pakėlė prie lūpų kavos puodelį.

- Žinoma, smagiai pabūk.

Lorelė prisivertė nepagreitinti žingsnio, numynė iki durų, tačiau vos tik jos užsidarė, skuoste nuskuodė prie dviračio, šoko ant jo ir pasileido keliu. Iki Deivido namų buvo vos keli kvartalai, tad greitai Lorelė jau statė dviratį prie draugo garažo. Sustojusi ant kilimėlio prie ryškiai raudonų lauko durų, paspaudė skambutj, kol dar nespėjo pabrukusi uodegą išdumti namų link. Išgirdusi žingsnius, mergaitė sulaikė kvėpavimą. Durys atsivėrė.

Tai buvo Deivido mama. Lorelė pabandė nuslėpti nuostabą - juk galų gale šeštadienis, ir Lorelė turėjo tikėtis, kad mama bus namuose. Tačiau šią moterį Lorelė matė tik antrą kartą gyvenime. Deivido mama vilkėjo dailią raudoną palaidinukę ir džinsus, o ilgi, beveik juodi palaidi plaukai bangomis vilnijo ant nugaros. Iš visų Lorelės kada nors matytų mamų, ši buvo mažiausiai panaši į mamą. Gerąja prasme.

- Kaip miela tave matyti, Lorele.

- Sveiki, - nervingai sumurmėjusi mergaitė liko stypsoti prie durų.

Laimė, iš už kampo pasirodė Deividas.

- Sveika, - plačiai šypsodamasis pasisveikino. - Eime vidun, - mostelėjo ranka į koridorių. - Lorelei reikia pagalbos, ruošime biologijos namų darbus, - paaiškino mamai. - Būsime mano kambaryje.

Deivido mama nusišypsojo vaikams.

- Ar ko nors norėtumėte? Kokio užkandžio?

Berniukas papurtė galvą.

- Tik ramybės. Užduotis gana sunki.

- Tada paliksiu judu vienus.

Tamsiai žalios durys į Deivido kambarį žiojėjo praviros. Rankos mostu jis pakvietė viešnią į vidų. Pasilenkęs paimti segtuvo su biologijos užrašais, nužvelgė koridorių ir įsitikinęs, kad netoliese nėra mamos, užtrenkė duris.

Lorelė spoksojo į atviras duris. Jau anksčiau buvo berniuko miegamajame, jis niekada neuždarydavo durų. Mergaitė pastebėjo, kad duryse net nėra spynos.

- Ar mama nesiklausys prie durų, kaip manai? - paklausė Lorelė ir vos pasakiusi pasijuto kvailai.

- Niekada, - atrėžė Deividas. - Užsitarnavau pasitikėjimą, nes ir pats niekada neklausiu, kodėl mamos meilužiai pasilieka iki ryto. Nesikišu į mamos reikalus, o ji - į manuosius.

Lorelė nusijuokė: atėjusi pas Deividą tarsi šiek tiek aprimo.

Deividas parodė jai sėstis ant lovos, o pats prisitraukė kėdę.

- Taigi, klausau, - tarė po kelių sekundžių.

Dabar arba niekada!

- Tiesą sakant, tikėjausi, kad galėtum kai ką patyrinėti mikroskopu.

- Mikroskopu? - aiškiai sumišo Deividas.

- Sakei, kad turi tikrai gerą.

- Aaa, tikrai, - greitai atsitokėjo berniukas.

Lorelė kyštelėjo ranką j kišenę ir išsitraukė nosinaitę.

- Gal galėtum pasakyti, kas tai ?

Deividas paėmė nosinę, išvyniojo ir sužiuro j mažą baltą atraižėlę.

- Atrodo kaip žiedlapio kraštelis.

Lorelė vos susivaldė neparodžiusi, kaip susijaudino.

- Gal galėtum pažiūrėti mikroskopu?

- Žinoma, - draugas nusisuko j ilgą stalą, nudėliotą įvairiausiais įrankiais - kai kuriuos Lorelė prisiminė mačiusi biologijos laboratorijoje. Bet tik kelis jų. Nutraukęs nuo žvilgančio juodo mikroskopo pilką uždangalą, Deividas paėmė vieną objektinį stiklelį iš dėžės, kur buvo daugybė stiklelių, atskirtų plonomis audinio skiautelėmis.

- Ar galiu atpjauti gabaliuką? - paklausė į mergaitę atsisukęs Deividas.

Prisiminusi, kaip vos prieš pusvalandį kirpo tą gabalėlį nuo savęs, Lorelė net suvirpėjo.

- Kiek tik reikia, visas tavo, - linktelėjo atsakydama į klausimą.

Atitirpęs plonytę juostelę Deividas uždėjo jį ant stiklelio, užlašino geltono skysčio ir uždengė dengiamuoju stikleliu. Padėjęs ruošinį po didinamuoju stiklu ir žiūrėdamas pro okuliarą ėmė ieškoti tinkamo didinimo. Lėtai slinko laikas - praėjo ištisos dešimt minučių. Berniukas keitė didinamuosius stiklus, sukiojo ruošinį įvairiais kampais. Galop atsilošė.

- Viskas, ką galiu garantuotai pasakyti, kad tai yra augalo gabaliukas, jo ląstelės labai aktyvios, o tai reiškia, kad augalas vis dar auga. Sprendžiant pagal spalvą - žydi.

- Augalo? Tu įsitikinęs?

- Tikrai įsitikinęs, - patvirtino Deividas darsyk žvelgdamas pro mikroskopą.

- Tai ne... gyvūno gabaliukas ?

- Neeee... Jokiu būdu.

- Iš kur žinai?

Panaršęs tarp kitoje dėžutėje sudėtų, jau anksčiau paruoštų žiūrėjimui ir sužymėtų preparatų, Deividas išsirinko vieną su rausva dėmele viduryje ir vėl ėmėsi nustatinėti mikroskopą.

- Ateik, - galop pašaukė rodydamas mergaitei sėsti ant jo kėdės.

Atsisėdusi Lorelė atsargiai palinko virš mikroskopo.

- Neįkąs, - juokdamasis padrąsino berniukas. - Pasilenk arčiau.

Ji taip ir padarė. Prieš akis atsivėrė rožinis pasaulis, išraižytas tamsiai rudos spalvos linijomis ir taškais.

- Ir ką turėčiau matyti ?

- Atkreipk dėmesį į ląsteles. Jos atrodo visai kaip iliustracijos mūsų biologijos vadovėlyje. Matai, kokios jos - ovalios, kai kurios netaisyklingų formų. Lyg sujungtos dėmės.

- Taip.

Deividas vėl prisitraukė mikroskopą ir pakišo geltonuoju skysčiu sudrėkintą ruošinį, kurį pagamino prieš kelias minutes. Parinkęs tinkamą didinimą, vėl pastūmė mikroskopą mergaitei.

- Dabar pažiūrėk į šitą.

Lorelė vėl palenkė galvą virš mikroskopo - žiūrėti dabar bijojo dar labiau nei prieš tai. Tikėjosi, jog draugas nepastebės, kaip jai dreba rankos.

- Matai, kokios ląstelės ? Jos visos gana kampuotos ir taisyklingos. Augalo ląstelės išsidėsčiusios tvarkingai, kitaip nei gyvūnų organizmuose. Be to, jos turi storas sieneles, kurios yra keturkampės, kaip ir matai. Na, negaliu tvirtinti, kad nėra keturkampių gyvūno ląstelių, bet jos nė iš tolo nebūtų tokios tvarkingos, o ląstelių sienelės - daug plonesnės.

Lorelė lėtai atsilošė. Aiškinimas jai visai nepadėjo.

Jai ant nugaros auga tikra gėlė! Mutante, gėlė parazite! Ji pati didžiausia iš visų išsigimėlių, ir jei kas nors kada nors sužinos, tai ją tirs ir tyrinės visą likusį gyvenimą. Lorelei ėmė svaigti galva, staiga pasirodė, kad kambaryje trūksta oro. Krūtinę suspaudė, mergaitė nebegalėjo atsikvėpti.

- Turiu eiti, - sumurmėjo.

- Palauk, - čiupęs už rankos sulaikė Deividas. - Neik. Bent jau kol šitaip susijaudinusi, - berniukas bandė pažvelgti jai j akis, bet mergaitė suko žvilgsnį j šalį. - Aš tikrai labai jaudinuosi dėl tavęs. Gal galėtum imti ir papasakoti, kas nutiko?

Lorelė pažiūrėjo į mėlynas Deivido akis. Žvilgsnis švelnus, atviras. Ne, ji nė nepagalvojo, jog draugas gali neišlaikyti paslapties, mergaitė neabejojo - jis neišplepės. Suvokė, kad pasitiki Deividu. Turėjo kam nors pasipasakoti. Bandymas išsikapanoti pačiai nepavyko. Tikrai nepavyko.

Gal Deividui pavyks paaiškinti, kas vyksta. Ir ką ji gali prarasti?

Tačiau vis dar dvejojo.

- Ar niekam nesakysi? Niekada?

- Niekada.

- Ar prisieki?

Berniukas iškilmingai linktelėjo.

- Pasakyk tai garsiai, Deividai.

- Prisiekiu.

- Priesaika galioja amžinai. Jei pasakosiu, - mergaitė labai aiškiai pabrėžė žodelį „jei“, - negalėsi niekada niekam išplepėti. Niekada. Nei po dešimties metų, nei po dvidešimties ar penkiasdešimties...

- Lorele, baik! Pažadu, kad niekam neišpasakosiu, niekada. Nebent pati man lieptumei.

Mergaitė įdėmiai pažvelgė į draugą.

- Deividai, tai nebuvo žiedlapio gabaliukas. Tai gabalėlis manęs.

Deividas ilgai spoksojo į Lorelę.

- Kaip suprasti - gabaliukas tavęs?

Kelio atgal nėra.

- Man ant nugaros išaugo gumbas. Todėl ir buvau tokia keista. Maniau, kad man vėžys ar auglys. Tačiau šį rytą man ant nugaros sužydėjo šita... šita gėlė. Man ant stuburo auga gėlė, - sukryžiavusi rankas ant krūtinės mergaitė atsilošė - laukė, kol Deividas sukramtys naujieną.

Berniukas prasižiojęs spoksojo j draugę. Paskui atsistojo, ryžtingai suspaudęs lūpas, nuleidęs rankas atsisuko. Priėjęs prie lovos atsisėdo, pasirėmė alkūnėmis j kelius.

- Paklausiu tiktai kartą, nes kitaip negaliu, bet daugiau neklausiu, nes pasitikiu tuo, ką sakai, gerai?

Mergaitė linktelėjo.

- Ar tu pajuokavai, ar tikrai tiki tuo, ką pasakojai?

Pašokusi Lorelė nuskubėjo prie durų. Klydo atėjusi pas

Deividą. Klaida, didžiulė klaida. Tačiau nespėjus mergaitei paliesti durų rankenos, vaikinukas užtvėrė jai kelią.

- Palauk. Sakiau, kad turiu užduoti vieną klausimą. Jau paklausiau. Prisiek, kad tai ne pokštas, ir aš patikėsiu tavimi.

Lorelė įdėmiai pažvelgė draugui į akis. Tai, ką pamatė, ją nustebino. Akyse nebuvo matyti nepasitikėjimo - tik abejonė. Berniukas nenorėjo tapti kvailo pokšto auka. Lorelė panoro įrodyti, kad negalėtų šitaip juokauti - bent jau ne su juo.

- Parodysiu, - tarė, nors tai nuskambėjo veikiau kaip klausimas.

- Gerai, - Deividui taip pat buvo nedrąsu.

Atsukusi nugarą Lorelė ėmė knibinėti skaros mazgą.

Kai ji išlaisvino didžiulius žiedlapius, pakėlė palaidinukę, kad šie galėtų pakilti į savo vietą.

Deividas aiktelėjo, plačiai išpūtęs akis išsižiojo.

- Bet kaip... negali būti... juk jie... kas čia, po galais?

Sučiaupusi lūpas Lorelė tik palingavo galva.

- Aha...

- Ar galiu... ar galiu pažiūrėti iš arčiau?

Lorelė linktelėjo, ir Deividas nedrąsiai žengė arčiau.

- Nesikandžioju, - tarė mergaitė, tačiau tai nuskambėjo visai nelinksmai.

- Žinau, aš tik... - paraudo berniukas. - Nekreipk dėmesio. - Priėjęs arčiau perbraukė pirštais ilgus, glotnius žiedlapius. - Liesti galima? - paklausė

Lorelė linktelėjo.

Deividas labai atsargiai apčiupinėjo ten, kur iš odos skleidėsi mažyčiai žali žiedlapiai.

- Net nematyti jokios siūlės. Tiesiog peraugę tavo odą. Pats keisčiausias dalykas, kokį tik kada nors mačiau.

Lorelė sužiuro į grindis - net nenutuokė, ką pasakyti.

- Dabar tikrai suprantu, kodėl šią savaitę tu šiek tiek keistai elgeisi.

- Nieko tu nesupranti, - sėsdamasi ant lovos sumurmėjo Lorelė. Nugarą atsuko j langą, kad saulė šildytų žiedlapius. Keista - justi šilumą buvo taip malonu.

Deividas klausiamai žiūrėjo j draugę. Nieko nesakė. Atsisėdo kitoje kambario pusėje - žvilgsnis lakstė nuo Lorelės veido prie žiedlapių galiukų, kyšančių virš pečių, ir vėl prie veido.

- Ar tu?.. - nebaigęs klausimo nutilo.

Po minutėlės atsistojo, kelis kartus perėjo per kambarį.

- Ar gali tas?.. - vėl nutilo ir netardamas nė žodžio žingsniavo pirmyn ir atgal.

Lorelė patrynė smilkinius.

- Prašau, nustok vaikštinėjęs - mane erzina.

Deividas tuojau pat klestelėjo ant kėdės.

- Atsiprašau. - Vėl sužiuro į Lorelę. - Ar supranti, kad tai neįmanoma?

- Patikėk, kuo puikiausiai suprantu.

- Aš tik... Suprantu, kad turiu tikėti tuo, ką matau, bet jaučiuosi taip, lyg sumirksėsiu ir pabusiu... arba tai, kas vaidenasi prieš akis, staiga dings ar dar kas nors nutiks.

- Nieko tokio, - nepakeldama akių nuo rankų, sudėtų ant kelių, tarstelėjo Lorelė. - Aš taip pat vis dar laukiu, kad prabusiu, - permetusi ranką per petį sučiupo ilgą žiedlapį ir kelias sekundes atidžiai tyrinėjo, paskui paleido. Atauga atšoko atgal ir vėl styrojo virš peties.

- Neketini jų vėl pririšti? - paklausė Deividas.

- Jiems geriau, jei laikau laisvus.

- „Jiems geriau“? Ar tu juos jauti ?

Lorelė linktelėjo.

Berniukas pažvelgė į gabaliuką, kurį mergaitė buvo nukirpusi.

- Ar skaudėjo?

- Skaudžiai gėlė.

- Ar... gali juos judinti ?

- Nemanau. O kodėl tau tai parūpo?

- Na, jei gali tas ataugas justi, tai gal jos yra tavo dalis, o ne koks... svetimkūnis. Gal tai visai ne gėlės žiedlapiai, gal

kokie... na, lyg ir sparnai, - nusijuokė berniukas. - Skamba tikrai beprotiškai, tiesa?

Mergaitė taip pat sukikeno.

- Netgi kvailiau nei tai, kad jie išaugo man iš nugaros ?

- Gerai jau, nugalėjai. Vienas taškas tau, - berniukas atsiduso, vėl nužvelgė saulėje žvilgančius žiedlapius. - Ar... tau reikia laistyti... tuos?

- Nežinau, - piktai rėžė Lorelė. - Argi nebūtų šaunu? Būtų labai lengvas būdas atsikratyti tų ataugų.

Deividas kažin ką tyliai murmėjo sau po nosimi.

- Ką ten bambi ?

- Man jie gražūs, ir tiek, - gūžtelėjo berniukas.

Lorelė žvilgtelėjo per petį j melsvus, karpytus sparnų

kraštelius, kyšančius virš abiejų pečių.

- Patinka?

- Tikrai. Jei taip nueitum j mokyklą, garantuoju, pusė mokyklos mergaičių mirtų iš pavydo.

- O kita pusė spoksotų į mane kaip j kokią išsigimėlę. Ne, dėkui už pasiūlymą.

- Tai ką darysi?

Mergaitė papurtė galvą.

- Neįsivaizduoju, ką galėčiau padaryti. Spėju, kad nieko, - nelinksmai nusijuokė. - Gal laukti, kol ta gėlė peraugs visą mano kūną ir žūsiu?

- Gal ji pranyks ?

- Taip, kaip tik šitaip ir kartojau sau, kol ant nugaros pūpsojo gumbas.

- Ar... sakei tėvams? - nedrąsiai pasiteiravo Deividas.

Lorelė papurtė gaivą.

- Manau, turėtum.

Mergaitė sunkiai rijo seiles.

- Galvoju apie tai nuo pat ryto, - ji atsisuko į draugą. - Jei tu būtum tėvas, o tavo vaikas imtų ir pareikštų, kad jam ant nugaros auga milžiniška gėlė, ką darytum?

Deividas jau žiojosi kažką sakyti, bet greitai nudelbė žvilgsnį į grindis.

- Pasielgtum atsakingai. Nuvežtum vaiką į ligoninę, kur jį tyrinėtų, tirtų tol, kol šis tikrai taptų medicinos auka, išsigimėliu. Taip nutiktų ir man. Deividai, nenoriu tapti bandymams skirtu vaiku.

- Gal tavo mama pagamintų kokią stebuklingą priemonę, - nelabai tikėdamas tuo, ką kalba, murmtelėjo Deividas.

- Mudu abu žinome, kad šis dalykas žymiai didesnis nei mama galėtų padėti, - Lorelė sunėrė pirštus priešais save. - Zinai, jei jau šios ataugos sunaikins mane, tai verčiau tegu daro tai tyliai. O jei pranyks, - mergaitė gūžtelėjo, skėstelėjo rankomis, - tai geriau niekas taip ir nesužinotų.

- Gerai, - galop pritarė Deividas. - Bet, manau, jeigu dar kas nors nutiks, tau teks apsigalvoti.

- O kas dar gali nutikti? - paklausė Lorelė.

- Tie sparnai gali augti arba plėstis.

- Plėstis ? - mergaitė apie tai net nepagalvojo.

- Taip, supranti - ant nugaros ims augti lapai arba išdygs dar gėlių... kitose vietose.

Mergaitė ilgai tylėjo.

- Pagalvosiu, ką daryti.

Deividas liūdnai sukikeno.

- Manau, dabar man aišku, kodėl nenorėjai eiti į paplūdimį.

- O varge. Labai atsiprašau. Visai pamiršau.

- Viskas gerai. Dar turiu porą valandų. - Kurį laiką patylėjęs berniukas pridūrė: - Pakviesčiau tave, bet... - parodė į žiedlapius, ir Lorelė liūdnai palingavo galva.

- Neateičiau...

- Ar galėčiau paskui užsukti pas tave? Šiaip, pažiūrėti, ar viskas gerai.

Lorelės akyse sužvilgo ašaros.

- Manai, viskas bus gerai?

Deividas prisėdo šalia mergaitės ant lovos ir apkabino ją per pečius.

- Tikiuosi.

- Bet nežinai, tiesa?

- Ne, - sąžiningai prisipažino berniukas. - Bet nuoširdžiai tikiu.

Mergaitė persibraukė ranka veidą.

- Ačiū.

- Tai ar galiu užsukti pas tave?

Nusišypsojusi Lorelė linktelėjo.