PASTABOS

A (312 p.)

Pati jų stebuklų kilmė (o ne vien panaudojimas) yra satyrinio pobūdžio, pasišaipymas iš kvailumo; o sapno elementas nėra vien įžangos ir užbaigos mechanizmas, jis būdingas visam veiksmui ir jo posūkiams. Šiuos dalykus vaikai, ramiai pagalvoję, gali įvertinti ir suprasti. Tačiau daugelis, kaip ir aš, jaučia antipatiją sapno mechanizmui, nes “Alisa“ pristatyta kaip pasaka. Knygoje “Vėjas gluosniuose“ nėra nė užuominos apie sapną. “Pavasariui atėjus visą rytą kurmis labai sunkiai dirbo valydamas savo mažą namelį po didele pieva.“ [* Vertė Edmundas Juškys, išleido „Alka", „Iliustruota didžioji klasika", 2000 (pert. past.)] Taip ji prasideda ir toks tinkamas tonas išlieka. Todėl dar labiau stebina, kad A. A. Milnas, toks didis šios nuostabios knygos gerbėjas, inscenizuodamas ją padarė tokią įnoringą pradžią, kurioje matome vaiką kalbant narcizo žiedu lyg telefonu. O galbūt tai visai nėra keista, nes įžvalgus knygos gerbėjas (kuris yra kitoks nei didis gerbėjas) niekada nebūtų mėginęs jos inscenizuoti. Juk suprantama, kad tai tegalima padaryti su paprastesniais istorijos elementais, pasakos apie gyvūnus satyra. Pjesė yra žemesnis dramos lygmuo, gana pakenčiamai pralinksminanti, ypač tuos, kurie neskaitė knygos; tačiau kai kurie vaikai, kuriuos aš vedžiausi pažiūrėti “Rupūžiaus iš Rupūžyno“, vėliau teprisiminė šleikštulį pradžioje. O visa kita jiems labiau patiko knygoje.

B (328 p.)

Šios detalės, žinoma, netgi tais laikais, kai tų taisyklių buvo laikomasi, paprastai patekdavo į pasakas dėl savo pasakojamosios vertės. Jeigu, pavyzdžiui, aš parašyčiau istoriją, kurioje pakariamas žmogus, vėlesniais amžiais, jeigu ji išliktų, galbūt paaiškėtų, kad pasakojimas apima šį tą išliekančio, šį tą daugiau nei vietinės reikšmės laikinos vertybės — tai, kad pasakojimas iš tiesų parašytas laikais, kai pagal įstatymus kardavo žmones. Galbūt, nes tais laikais nebūtinai turėtų padaryti tokią išvadą. Šia prasme ateities tyrinėtojas turėtų tiksliai žinoti, kada buvo įprasta karti žmones ir kada gyvenau aš. Nes aš galėjau šį faktą pasiskolinti iš kitų laikų ir vietų, iš kitų istorijų, o galėjau paprasčiausiai išgalvoti. Bet net jei paaiškėtų, kad šis tyrimas teisingas, korimas pasakojime atsirastų tiktai jeigu (a) aš pats suvokiau dramatišką, tragišką ar siaubingą šio incidento įtaką pasakojimui ir (b) tie, kurie visa tai perpasakos, irgi pajus šią jėgą ir neišmes įvykio lauk. Tolimas laikas, gryna senovė ir keistenybės gali užaštrinti tragedijos ar siaubo briauną, bet pati briauna turėjo būti nuo pat pradžios, net jei vėliau ją nušlifavo patys elfai. Ir pats nenaudingiausias klausimas, paprastai užduodamas literatūros kritikams apie Ifigeniją, Agamemnono dukterį, yra toks: ar legenda apie jos paaukojimą Aulidėje atsirado laikais, kai būdavo aukojami žmonės?

Sakau tik “paprastai“, nes galima įsivaizduoti, kad tuo, ką mes dabar suprantame kaip “pasakojimą“, kadaise norėta pasakyti visai ką kita — pavyzdžiui, perpasakoti faktą arba ritualą. Pasakojimas, išgalvotas tam, kad paaiškintų ritualą (procesą, kuris, kai kurių žmonių nuomone, vykdavo gana dažnai), pirmiausia yra pasakojimas. Jis įgauna formą ir išliks (dar ilgai po ritualo išnykimo) vien dėl pasakojamosios vertės. Kartais smulkmenos, kurios dabar pastebimos dėl jų keistumo, kitados galėjo būti tokios įprastos, kad pateko į pasakojimą atsitiktinai: kaip paminėjimas, kad žmogus “kilstelėjo skrybėlę“ ar “sėdo į traukinį“. Bet tokios atsitiktinės smulkmenos kasdieniame gyvenime negali ilgai išlikti nepakitusios. Rašto laikais (kai greitai kinta papročiai) pasakojimas gali ilgai išlikti nepakitęs su visomis atsitiktinėmis smulkmenomis, įgydamas keistumo ir savotiškumo. Dauguma Dickenso kūrinių dabar yra būtent tokie. Galima dabar atsiversti romaną, kuris būdavo perkamas ir skaitomas tais laikais, kai kasdienis gyvenimas buvo toks, kaip jame aprašyta, nors dabar šios kasdienės smulkmenos mums tapo tokios pat tolimos kaip ir karalienės Elžbietos laikai. Tačiau tai ypatinga šių dienų situacija. Antropologai ir tautosakininkai su tuo nesusiduria. Vis dėlto nerašytinis, žodinis pasakojimo perdavimas reikalauja pripažinti, kad pirminė detalių, su kuriomis jie susiduria, reikšmė yra pasakojimo rentimas ir pirminė jų išlikimo priežastis ta pati. “Karalius varlė“ — tai nei Credo, nei totemų žinynas — tai keistas pasakojimas, turintis aiškią pamokomąją prasmę.

C (329 p.)

Kiek man žinoma, vaikai, kuriems anksti pasireiškia polinkis rašyti, nejaučia jokio ypatingo poreikio mėginti rašyti pasakas, nebent tai būtų vienintelis jiems prieinamas literatūros žanras; o jei mėgina, jiems paprastai nepavyksta.

Tai nėra lengvas literatūros žanras. Jei vaikai ir jaučia kokį stipresnį polinkį, tai dažnai į pasakėčias apie gyvūnus, kurias suaugusieji painioja su pasakomis. Geriausi vaikų, sukurti pasakojimai, kuriuos man teko skaityti, buvo arba realistiniai (savo ketinimais), arba tenai veikė žvėrys ir paukščiai — dažniausiai zoomorfinio pavidalo žmonės, kokie paprastai veikia pasakėčiose apie gyvūnus. Ko gero, jie šį žanrą renkasi todėl, kad jis leidžia gana realistiškai vaizduoti namų įvykius ir pokalbius, kuriuos vaikai tikrai gerai pažįsta. O žanrą paprastai pasiūlo suaugusieji. Literatūroje, kuri paprastai brukama mažiems vaikams, tokio žanro keistai daugoka, ir geroje, ir prastoje. Įtariu, kad tai daroma dėl sąlyčio su gamtotyra, knygos apie žvėris ir paukščius laikomos ypač tinkamomis vaikams. O visa tai dar sustiprina meškučiai ir triušiukai, kurie pastaruoju metu išstūmė lėles netgi iš mažų mergaičių žaidimų kambarių. Vaikai kuria sagas apie savo žaislus, kartais ilgas ir sudėtingas. Jei jie žaidžia su meškučiais, meškučiai ir bus jų sagų veikėjai, bet jie kalbės kaip žmonės.

D (335 p.)

Su zoologija ir paleontologija (“vaikams“) vaikystėje susipažinau beveik taip pat anksti kaip ir su fėjomis. Mačiau tikrų žvėrių ir tikrų (kaip man tvirtino) priešistorinių gyvūnų paveikslų. Man labiau patiko priešistoriniai gyvūnai, nes jie bent jau gyveno labai seniai, o hipotezės (kad ir kokiu menku žinių kiekiu jos remtųsi) negali nežibėti išmone. Bet man nepatiko aiškinimas, kad šie padarai ir buvo slibinai. Negaliu pamiršti vaikiško susierzinimo, kai išgirsdavau tokius pamokomus giminaičių (arba jų dovanotų knygų) tvirtinimus: “snaigės yra fėjų brangakmeniai“ arba “jos dar gražesnės už fėjų brangakmenius“; “jūros dugno stebuklai nuostabesni už pasakų šalį“. Vaikai tikisi, kad suaugę jiems paaiškins skirtumus, kuriuos jie jaučia, bet kurių negali analizuoti, ar bent jau pripažins juos, o ne neigs ar ignoruos. Aš labai ryškiai jaučiau tikrovės grožį, bet painioti jį su “kitais dalykais“ man atrodė išsisukinėjimas. Troškau tyrinėti gamtą, tiesą sakant, netgi labiau, nei skaityti pasakas, bet nenorėjau būti perviliotas iš pasakų šalies į mokslo glėbį tokių žmonių, kurie laikė potraukį prie pasakų kažkokiu gimtosios nuodėmės pakaitalu, o mokslą — kažkokia naująja religija, į kurią mane reikia atversti. Be abejo, tyrinėti gamtą — tai darbas visam gyvenimui, netgi visai amžinybei (kuriems teko tokia dovana), bet dalis žmogaus nepriklauso gamtai, todėl neprivalo nei jos tyrinėti, nei dėl to džiūgauti.

E (342 p.)

Pavyzdžiui, siurrealistiniuose paveiksluose pastebime tam tikrą liguistumą ar nerimą, kurio beveik neaptiksi literatūrinėje išmonėje. Galima įtarti, kad tuos paveikslus nupiešęs protas išties yra liguistas, bet tuo ne viskas paaiškinama. Vien visa tai piešiant protą apima keista būsena, panaši į tą, kurią patiria sąmonė, kai karščiuojant ima kankinti keisčiausi vaizdiniai, kai paprasčiausi daiktai įgauna grėsmingas ir absurdiškas formas.

Čia aš, be abejo, kalbu apie svarbiausias vaizduojamųjų menų išmonės išraiškos savybes, o ne apie iliustracijas ar kinematografą. Kad ir kokios geros būtų, iliustracijos neką tepadeda pasakoms. Visi menai, siūlantys vaizdą (tarp jų ir drama), ir tikra literatūra labiausiai skiriasi tuo, kad šioji apeina vaizdą. Literatūra veikia tiesiogiai mintį ir todėl ji yra pirmesnė. Kartu ji universalesnė, gyvesnė ir savitesnė. Jeigu ji kalba apie duoną ir vyną, apie akmenį ar medį, tai apima šių daiktų visumą, jų idėjas, o kiekvienas klausytojas juos įkūnys savo vaizduotėje. Jei sakoma, kad “jis valgė duoną“, režisierius ar dailininkas tegalės parodyti vieną konkretų duonos gabalėlį, kaip pats jį įsivaizduoja, o istorijos klausytojas galvos apie duoną apskritai ir galės įsivaizduoti, kaip pats norės. Jei sakoma, kad “jis užlipo į kalną ir pamatė slėnyje upę“, iliustratorius gali sugauti ar beveik sugauti savo paties įsivaizduojamą paveikslą, bet kiekvienas, girdintis šiuos žodžius, matys savo paveikslą, jį sudarys kalvos, upės ir slėniai, kuriuos pats kažkada matė, o labiausiai ta kalva, upė ir slėnis, kurie pirmąkart įkūnijo jam šias sąvokas.

F (344 p.)

Be abejo, aš kalbu apie matomų formų ir pavidalų išmonę. Dramą galima suręsti, kai koks nors Pasakų šalies įvykis užklumpa žmones, čia nereikia jokių mechanizmų, arba galima papasakoti, kad visa tai nutiko. Tačiau rezultatui pasiekti išmonės nereikia; pjesę palaiko veikėjai, apie juos viskas ir sukasi. Tokio pobūdžio dramą (kaip pavyzdį galima nurodyti kai kurias Barrie’o [* Sir James Mathew Barrie (1860-1937) - škotų rašytojas, dramaturgas (vert. past.)] pjeses) galima naudoti lengvabūdiškai, satyros tikslais arba perteikiant autoriaus mintis žmonėms. Drama yra antropocentriška. Pasaka ir Pasakų šalis tokio poreikio neturi. Pavyzdžiui, yra daugybė istorijų apie tai, kad žmogus pradingo ir daugybę metų gyveno tarp fėjų nepastebėdamas laiko bėgimo ir nesendamas. Barrie’s apie tai parašė pjesę. Joje fėjų nesimato. Veiksmas nuolat sukasi apie kankinamus žmones. O gale vietoj sentimentalios žvaigždės ir angeliškų balsų (spausdintinėje versijoje) matome skausmingą veiksmą, kurį lengvai galima paversti velnišku, — angeliškus balsus pabaigoje pakeičia (kaip esu matęs) elfų kvietimas. Scenoje nepastatytos pasakos, kai jos kalba apie nuskriaustus žmones, taip pat gali būti jausmingos ar baisios. Tačiau nebūtinai. Daugumoje iš jų lygiomis teisėmis veikia ir fėjos. Kai kuriose istorijose būtent jos — svarbiausios veikėjos. Nemažai trumpų tautosakos pasakojimų apie tokius įvykius teigia, kad tai tik liudijimai apie fėjas, per ilgus amžius apie jas ir jų egzistavimo būdą sukaupta išmintis. Į žmonių, kurie susitinka su jomis (dažniausiai savo noru), kančias tada galime pažvelgti visai kitu kampu. Galima sukurpti dramą apie aukos, nukentėjusios nuo rentgeno tyrimų, kančias, bet vargu ar galima subjektu pasirinkti patį rentgeną. Vis dėlto galima domėtis rentgenu (o ne rentgenologais) arba pirmiausia domėtis pačia Pasakų šalimi nekankinant mirtingųjų. Iš susidomėjimo viena sritimi gims mokslinė knyga, o kita — pasaka. Nei su vienu, nei su kitu drama nesusidoros.

G (357 p.)

Šio jausmo stoka — tai tiesiog hipotezė apie senovės žmones, kad ir nuo kokios painiavos šių dienų žmonės (suklaidinti ar degradavę) kentėtų. Ši hipotezė, sprendžiant iš tų negausių duomenų, kurie išliko apie senovę, tepagrįsta tiek, kiek ir spėjimas, kad kadaise šis jausmas buvo netgi stipresnis. Tai, kad išmonė sumaišė žmogiškas formas su gyvūnų ar augalų formomis arba suteikė gyvūnams žmonių gebėjimus, nors ir yra sena, visai neliudija sumišimo. Greičiau priešingai. Išmonė neišsklaido ryškių tikrojo pasaulio formų, ji priklauso nuo jų. Kadangi mūsų vakarietiškam, europietiškam pasauliui rūpi “atskyrimo jausmo“ sąvoka, tai dabar ją silpnina ir puola ne išmonė, o mokslinė teorija. Ne istorijos apie kentaurus, vilkolakius ar užburtus lokius, o mokslininkų hipotezės (ar dogmomis tapusios spėlionės), kurios nusako žmogų ne kaip gyvūną — šis teisingas apibūdinimas labai senas, — bet kaip vien tik gyvūną. O iš to kyla pasekmė — jausmų deformavimas. Ne visai sugedusių žmonių natūrali meilė žvėrims ir troškimas įlįsti į kito kailį pakėlė maištą. Dabar mes sutinkame žmonių, kurie myli gyvūnus labiau nei žmones; kurie taip gaili avių, kad keikia piemenis lyg vilkus, kurie verkia žuvusio karo žirgo ir keikia žuvusius kareivius. Tai šiomis dienomis, o ne tuomet, kai gimė pasakos, atsirado skirtumo tarp mūsų pačių ir gyvūnų nesuvokimas.

H (359 p.)

Pasakų pabaiga “jie ilgai ir laimingai gyveno“ laikoma tokia pat įprasta kaip ir pradžia “Kartą gyveno“, bet išties yra dirbtinė. Ji nieko negali apgauti. Tokios pabaigos frazės gali būti sulyginamos su paveikslo rėmais ir tikra vieno ar kito vientiso Pasakų voratinklio fragmento pabaiga, jos gali būti laikomos ne daugiau kaip langu į išorinį pasaulį. Šie posakiai gali būti paprasti arba sudėtingi ir ekstravagantiški, tokie pat meniški ir reikalingi paveikslui kaip paprasti, drožinėti ar paauksuoti rėmai. “Jie vis dar gyvena, pečių kūrena, dūmai rūksta, nieko netrūksta.“ “Ir aš ten buvau, alų midų gėriau, per barzdą varvėjo, burnoj neturėjau.“ “Jie ilgai ir laimingai gyveno.“ “O kai vestuvės baigėsi, išsiuntė mane namo stiklo šukių keliu su popieriniais batais.“

Tokios pabaigos pasakoms tinka, nes šie pasakojimai pilni gilesnės prasmės ir Pasakų pasaulio tęstinumui suvokti tinka geriau nei dauguma dabartinių “tikroviškų“ istorijų, suspaustų siaurame savo pačių laike. Šį aštrų pjūvį begaliniame gobelene tinkamai vaizduoja netgi absurdiškos ar komiškos formuluotės. Dabartinės iliustracijos (daugiausia fotografinės) stiliaus raida nenugalimai linksta prie paraščių naikinimo, kad “paveikslas“ pasibaigtų sulig lapo kraštu. Šis metodas gal ir tinka fotografijai, bet nedera piešiniams, iliustruojantiems pasakas ar jų įkvėptiems. Užburtam miškui reikia ribų, netgi sudėtingų rėmų. Didžiausia kvailystė ir įžeidimas būtų spausdinti juos sulig popieriaus kraštais, kaip Uolinių kalnų nuotrauką žurnale, tarsi išties būtų “pykštelta“ fėjų šalis ar kokio dailininko “vietoje“ apmestas eskizas.

O kalbant apie pasakų pradžias — sunku būtų sugalvoti, kuo pakeisti formuluotę “Kartą gyveno“. Ji iškart ima veikti. Šį efektą galime pajusti skaitydami, pavyzdžiui, pasaką “Baisioji galva“ “Mėlynojoje pasakų knygoje“. Tai paties Andrew Lango perdaryta Persėjo ir Gorgonės istorija. Ji prasideda “Kartą gyveno“ ir nenurodo nei metų, nei šalies, nei vardų. Tokį elgesį tegalima pavadinti “mitologijos pavertimu pasaka“. Norėčiau pasakyti, kad taip labai gera pasaka (nes kaip tik tokia ir yra graikiška istorija) paverčiama paprasta, tokia įprasta mūsų kraštuose močiutės ar auklės pasaka. Bevardiškumas yra ne dorybė, o atsitiktinumas, jo nereikia mėgdžioti; miglotumas šiuo atžvilgiu prilygsta nuvertinimui, sugedimui dėl užmaršumo arba meistriškumo trūkumo. Bet, manau, belaikiškumas yra visai kas kita. Tokia pradžia nėra skurdo požymis, ji reikšminga. Vienu brūkštelėjimu ji sukelia milžiniško, žemėlapiuose nepažymėto laiko pasaulio jausmą.