UŽBAIGA

Chrizofilaksas dažnai maldaudavo grąžinti jam laisvę, be to, jį buvo brangu išlaikyti, nes jis nuolatos augo lyg medis, kaip kad visi slibinai, kol tik gyvi. Taigi kai po kelerių metų Gilis įsitikino, kad jo valdžia jau pakankamai įtvirtinta, jis išleido vargšą kirminą namo. Juodu išsiskyrė pareiškę viens kitam galybę abipusės pagarbos ženklų ir apsikeitę pasižadėjimais laikytis taikos. Giliai savo suktoje širdyje slibinas jautė tokį palankumą Giliui, kokį tik gali kam nors pajusti slibinas. Juk vis dėlto ūkininkas turėjo Uodegų Siaubą ir slibinas galėjo lengvai atsisveikinti su gyvybe bei visais turtais. O jis tikrai turėjo dar nemažai turto savo urve (kaip Gilis ir įtarė).

Sunkiai ir lėtai jis skrido į kalnus, nes sparnai buvo atpratę nuo darbo, o kūnas ir šarvai gerokai pasunkėję. Parskridęs iškart užpuolė jauną slibinuką, kuris išdrįso apsigyventi Chrizofilakso rezidencijoje, kol šio nebuvo namie. Kalbama, kad mūšio triukšmas girdėjosi net Venedocijoje. Kai labai patenkintas suėdė savo nugalėtą priešininką, Chrizofilaksas pasijuto daug geriau, tarsi nusiplovęs ilgus pažeminimo metus. Tada ilgam užmigo. O kai pagaliau pabudo, išsiruošė ieškoti to paties didžiausio ir kvailiausio milžino, kuris ir užvirė visą šią košę vieną gražią vasaros naktį. Slibinas išklojo jam viską, ką apie jį galvoja, ir vargšelis visai sugniužo.

— Tai ten buvo pištalietas? — paklausė jis krapštydamasis pakaušį. — O aš maniau, širšės!

finis,

arba, prasčiokiškai tariant,

PABAIGA