APIE TAI, KAIP MĖNULĖNAS UŽSISĖDĖJO

[* Vertė Jonas Strielkūnas]

Senutė smuklė tarp kalvų

Pakelėje stovėjo,

Alum putojo linksmos dienos,

Net iš mėnulio Mėnulėnas

Ten vienąkart užėjo.

Ten sėdi katinas smagus,

Smuikelį jis džyruoja:

Kai strykas leidžiasi ir kyla,

Tai spiegia smuikas, tai prityla,

Tai lygiai vėl dainuoja.

Šunelis šeimininko ten,

Kurs nuolat linksmas šoka

Ar tarp svečių, tarp nuotaikingų

Ausis pastato palaimingai,

Uždusdamas nuo juoko.

Raguota karvė vejoje

Puiki kaip karalienė,

Nuo muzikos nelyg nuo elio

Apsvaigus, uodegą ji kelia

Ir strykčioja tarp pienių.

Sidabro lėkštės ant stelų

Ir šaukštai sidabriniai!

Sekmadienį juos suporuoja,

O lig šeštadienio žėruoja

Jie spintoj ąžuolinėj.

Štai Mėnulėnas girtas jau,

Ir katinas jau kniaukia,

Lėkštė su šaukštu šokti ėmė,

Ir karvė strykčioja po kiemą,

Ir šuo iš džiaugsmo staugia.

Dar Mėnulėnas su taure,

Bet jo kėdė paslydo

Ir krito ant kietų grindų jis,

Miegojo nuo alaus apdujęs,

Kol danguje prašvito.

Ir tarė katinui kažkas:

“Balti žirgai mėnulio

Sidabrinius žąslus jau kramto,

Nes ponas jų neatsiranda,

Lyg pėdas girtas guli!“

Užgrojo katinas smuiku,

Net mirusį prikeltų

Toks džigas, — purtė Mėnulėną

Pats šeimininkas, auštant dienai:

“Pabusk! Keliauk atgal tu!“

Nugrūdo svečią ant kalvos

Ir į mėnulį sviedė,

Ir jo žirgai atgal šuoliavo,

Ir karvė vėl įsismarkavo,

Lėkštė su šaukštu žviegė.

Ir smuikas grojo vis greičiau,

Ir šuo staiga prajuko,

O karvė ant galvos stovėjo,

Svečiai miegaliai bust pradėjo,

Iš lovų spėriai spruko.

Bet smuiko stygos trūko greit!

Mėnulin karvė šoko,

Lėkštė ir šaukštas sidabrinis

Nubėgo slėptis už puodynės,

Šuo raitėsi iš juoko.

Mėnulis dingo už kalvos.

Kai saulė pasirodė,

Savom akim nepatikėjo:

Kas per diena — ir vėl nuėjo

Visi saldžiai miegoti!