HAMO ŪKININKAS GILIS

Egidijus de Hammo gyveno vidurinėje Britanijos Salos dalyje. Visas jo vardas buvo Egidijus Ahenobarbus Julius Agricola de Hammo, nes tomis dienomis, kai šioje saloje dar laimingai gyvavo daugybė karalysčių, žmonėms nebūdavo gaila vardų, dabar tos dienos nugrimzdusios giliai į praeitį. Tada dar buvo daugiau laiko, o žmonių mažiau, taigi daugeliui iš jų pavykdavo pasižymėti. Tačiau tos dienos praėjo, taigi pavadinsiu mūsų herojų trumpiau, prasčiokiškai: jis buvo ūkininkas Gilis iš Hamo su raudona barzda. Hamas tebuvo mažas kaimelis, bet tomis dienomis kaimeliai dar niekam nepriklausė ir tuo didžiavosi.

Ūkininkas Gilis turėjo šunį. Šuo buvo vardu Garmas. Šunys turėdavo pasitenkinti trumpais vardais vietine tarme — knyginė lotynų kalba buvo skirta kilmingiesiems. Garmas nemokėjo netgi šuniškos lotynų kalbos, bet susikalbėdavo prasčiokiškai (kaip ir dauguma šunų tomis dienomis) — ir iškeikdavo, ir pasigirdavo, ir prisimeilindavo. Keiksmai būdavo skirti valkatoms ir įsibrovėliams, pagyros — kitiems šunims, o meilikavimas — šeimininkui. Garmas ir didžiavosi Giliu, ir jo bijojo, o tas net geriau už šunį mokėjo ir keikti, ir girtis.

Tais laikais dar nebuvo nei skubos, nei bruzdesio. Tiesą sakant, skuba neturi nieko bendro su darbu. Žmonės dirbdavo neskubėdami, darbuodamiesi jie spėdavo ir pasikalbėti. Šnekos niekada nepritrūkdavo, nes vis atsitikdavo kas nors įsimintina. Bet tuo metu, kai prasideda mūsų pasakojimas, Hamo kaimelyje jau seniai nebuvo nutikę nieko įsimintino. Ūkininkas Gilis dėl to nė kiek nesigraužė, jis buvo lėtokas vyrukas, nemėgo keisti įpročių ir kišti nosies į svetimus reikalus. Jis plušo nuo ryto iki vakaro norėdamas apsiginti nuo bado (pasak jo paties), tai yra gyventi taip pat sočiai ir patogiai, kaip ir jo tėvas, šuo visomis išgalėmis jam padėjo. Nė vienas iš jų nesuko galvos dėl Plačiojo Pasaulio, plytinčio už jų laukų, kaimelio ir artimiausio turgaus.

Tačiau Platusis Pasaulis niekur nedingo. Netoliese augo miškas, o šiaurėje ir vakaruose bangavo Dykosios Kalvos, besiribojančios su įtartinu kalnų kraštu. Tarp daugybės kitų laukinių ten gyveno ir milžinai — šiurkštūs ir neišsilavinę padarai, kurie kartais pridarydavo nemaža nemalonumų. Vienas iš jų buvo netgi didesnis ir bukesnis už visus kitus. Jokiuose šaltiniuose neradau paminėto jo vardo, bet tai ir nesvarbu. Jis buvo labai didelis, eidamas pasiremdavo milžiniška lyg medžio kamienas lazda, o žingsniuodavo sunkiai. Guobas jis guldydavo tarsi aukštas žoles, gadindavo kelius ir sodus, nes įspausdavo gilias lyg šuliniai pėdas, o jei kelyje pasitaikydavo namas, tai namui ateidavo galas. Kur tik beeidavo, pridarydavo žalos, nes galva jo kilo aukštai virš stogų, o po kojomis visai nežiūrėjo. Jis buvo tiek trumparegis, tiek apykurtis. Visa laimė, kad gyveno toli Dykynėje ir retai užklysdavo į žmonių gyvenamas vietas, bent jau tyčia. Kalnuose jis turėjo apgriuvusį namą, o draugų ne kažin kiek, nes buvo bukagalvis, kurčias, o ir pačių milžinų pasaulyje buvo tikrai ne gyvas galas. Jis dažnai vienas valkiodavosi po Dykąsias Kalvas ir negyvenamas sritis kalnų papėdėje.

Vieną gražią rudens dieną šis milžinas išėjo pasivaikščioti ir pridaręs daug žalos miškuose nusigavo gana toli. Staiga pastebėjo, kad saulė jau leidžiasi ir metas vakarieniauti. Aplinkui plytėjo nepažįstamos žemės, taigi jis suprato pasiklydęs. Neteisingai nustatęs kryptį namo, jis ėjo ir ėjo, kol visai sutemo. Tada prisėdo ir palaukė, kol patekėjo mėnulis. Paskiau vėl ėjo toliau, žingsniavo sparčiai, nes norėjo kuo greičiau parsirasti namo. Buvo ant ugnies palikęs savo geriausią varinį katilą ir bijojo, kad pradegs jo dugnas. Tačiau jis žingsniavo vis tolyn nuo kalnų ir jau pasiekė žmonių žemes. Tiesą pasakius, jis kaip tik artinosi prie Egidijaus Ahenobarbaus Juliaus Agricolos ūkio ir kaimelio, vadinamo (prasčiokiškai) Hamu.

Buvo graži naktis. Karvės miegojo laukuose, o ūkininko Gilio šuo bėgiojo savais reikalais. Jį traukė mėnesiena ir triušiai. Aišku, jis nežinojo, kad netoliese vaikštinėja milžinas. Būtų buvusi nebloga priežastis palakstyti be leidimo, bet dar geresnė tykiai tupėti virtuvėje. Apie antrą valandą milžinas įžengė į ūkininko Gilio laukus, išlaužė gyvatvorę, ištrypė pasėlius ir šienaujamas pievas. Per penkias minutes jis pridarė daugiau žalos, nei karališkoji lapių medžioklė būtų pridariusi per penkias dienas.

Garmas išgirdo trepsėjimą upės pakrantėje ir nubėgo į vakarinį ilgos kalvos, ant kurios stovėjo sodyba, šlaitą, norėdamas pasižiūrėti, kas ten darosi. Staiga jis pamatė per upę žengiantį milžiną, jo pėda nusileido ant Galatėjos, mylimiausios ūkininko karvės, ir suplojo vargšelę taip, kaip ūkininkas būtų suplojęs tarakoną.

Garmui nieko daugiau ir nereikėjo. Jis persigandęs viauktelėjo ir nuskuodė namo. Visai pamiršęs, kad išbėgo laukan be leidimo, jis lojo ir kaukė po savo šeimininko langu. Ilgokai nebuvo girdėti jokio atsakymo. Ūkininką Gilį ne taip lengva būdavo prikelti.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — šūkavo Garmas.

Staiga atsidarė langas ir išskrido gerai nutaikytas butelis.

— Au! — amtelėjo šuo, mikliai, kaip buvo pratęs, šokdamas šalin. — Gel-bėk! Gel-bėk!

Išlindo ūkininko galva.

— Po perkūnais, šunie! Ką čia darai? — paklausė jis.

— Nieko, — atsakė šuo.

— Tuoj parodysiu tau nieko! Ryte nudirsiu kailį, — sumurmėjo ūkininkas užtrenkdamas langą.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — toliau rėkė šuo.

Vėl pasirodė Gilio galva.

— Priplosiu tave, jei dar cyptelsi, — pažadėjo jis. — Kas tau užėjo, kvaiša?

— Nieko, — atsakė šuo. — Bet kai kas užėjo pas tave.

— Ką čia paistai? — sukluso Gilis, kad ir labai supykęs. Dar niekada Garmas nekalbėjo su juo taip įžūliai.

— Tavo laukuose milžinas, milžiniškas milžinas, ir jis eina čionai, — sulojo šuo. — Gel-bėk! Jis trypia tavo avis. Jis užmynė ant Galatėjos ir ji liko plokščia kaip kilimėlis prie durų. Gel-bėk! Jis laužo tavo gyvatvores ir mindžioja javus. Veik drąsiai ir greitai, šeimininke, nes tuoj iš tavo turto nieko nebeliks. Gel-bėk! — sustūgo Garmas.

— Užsičiaupk! — paliepė ūkininkas ir uždarė langą. — Viešpatie mieliausias! — sumurmėjo jis pats sau ir, nors naktis buvo šilta, sudrebėjo.

— Nekvailiok ir grįžk į lovą! — patarė žmona. — O ryte paskandink tą šunį. Nėra ko paisyti jo žodžių, šunys gali suregzti bet ką, jei pagauni juos paslapčia lakstant ar vagiant.

— Galbūt, Agota, — atsakė jis, — o gal ir ne. Bet mano laukuose kažkas yra arba Garmas — triušis. Tas šuo persigandęs. Ir ko jam kaukti po mano langais vidury nakties, jei gali ramiausiai įsmukti vidun pro galines duris, o ryte dar gauti pieno?

— Nesiginčyk! — atšovė žmona. — Jei jau tiki tuo šunim, tai klausyk jo patarimo — veik drąsiai ir greitai!

— Lengviau pasakyti, nei padaryti, — atsakė Gilis, nes ir pats tik pusiau tikėjo Garmo pasakojimu. Vidury nakties visų mažiausiai norisi tikėti milžinais.

Tačiau turtas yra turtas, o su įsibrovėliais ūkininkas Gilis šnekėdavo trumpai drūtai. Nedaugelis sugebėdavo paprieštarauti. Taigi apsimovė kelnes, nuėjo į virtuvę ir nusikabino nuo sienos pištalietą. Kai kas galbūt norėtų paklausti, kas gi tas pištalietas. Šis klausimas buvo kartą užduotas keturiems išmintingiems Oksenfordo raštininkams ir gerai pagalvoję jie atsakė: “Pištalietas — tai trumpas šautuvas platėjančiu vamzdžiu, kurį galima užtaisyti daugybe šratų arba kulkų, juo galima padaryti žalos iš nedidelio atstumo ir nesitaikant. (Dabar civilizuotose šalyse jį pakeitė kiti šaunamieji ginklai.)“

Šiaip ar taip, Gilio pištalietas turėjo tokį platų vamzdi, kad priminė ragą, bet šaudė ne kulkomis ir ne šratais, o bet kokiomis geležėlėmis, kurių tik nebūdavo gaila. Ir nedarydavo žalos, nes Gilis labai retai jį užtaisydavo ir dar rečiau šaudydavo. Paprastai užtekdavo vien tik vaizdo. Šalis, kurioje jis gyveno, dar nebuvo kaip reikiant civilizuota, nes pištalietų dar neišstūmė geresni šaunamieji ginklai, žmonės teturėjo vien tik juos, ir tai retas kuris. Labiau buvo vertinami lankai ir strėlės, o parakas dažniau naudotas fejerverkams.

Taigi ūkininkas Gilis nusikabino pištalietą ir negailėdamas įpylė parako, jei kartais prireiktų ypatingų priemonių, o į platėjantį vamzdį prigrūdo senų vinių, vielos galiukų, katilo nuolaužų, kaulų, akmenukų ir kitokio šlamšto. Paskui įsispyrė į aulinius batus, užsimetė apsiaustą ir per virtuvę išėjo į sodą.

Mėnulis kabėjo žemai, jam už nugaros, taigi Gilis įžiūrėjo tik ilgus juodus medžių ir krūmų šešėlius, bet aiškiai girdėjo siaubingą trepsėjimą: garsas sklido iš kalvos papėdės. Kad ir ką kalbėtų Agota, jis nesijautė nei drąsus, nei greitas; bet labiau drebėjo dėl savo nuosavybės, negu dėl kailio. Taigi jausdamas, kaip nemaloniai suka pilvą, jis nuėjo kalvos viršūnės link.

Staiga viršum jos pasirodė milžino veidas, baltas mėnulio šviesoje, kuri atsispindėjo didžiulėse apskritose akyse. Jo kojos buvo dar dauboje ir maitojo laukus. Mėnulio šviesa žilpino milžinui akis ir jis nematė ūkininko, bet Gilis jį matė gerai ir kone paklaiko iš baimės. Nespėjęs nė pagalvoti, jis nuspaudė gaiduką ir pasigirdo baisingas pokštelėjimas. Laimė, buvo daugmaž nusitaikyta į didžiulį šlykštų milžino veidą. Pasipylė visas šlamštas, akmenukai, kaulai, puodo šukės, vielos galiukai ir pusė tuzino vinių. O kadangi atstumas visai be jokios ūkininko valios tikrai buvo nedidelis, dauguma tų nuolaužų pataikė į milžiną — katilo skeveldra pakliuvo į akį, o didelė vinis įsmigo į nosį.

— Po velnių! — prasčiokiškai susikeikė milžinas. — Mane sugėlė! — Triukšmas jam nepadarė jokio įspūdžio (juk buvo apykurtis), bet vinis nepatiko visai. Jau seniai joks vabzdys nebuvo jam įgėlęs, tačiau jis buvo girdėjęs, kad rytuose, Pelkynuose, yra labai aršių uodų, kandančių tarsi įkaitintos replės. Taigi pagalvojo, kad jį užpuolė šie ar į juos panašūs padarai.

— Kokios bjaurios, nesveikos vietos, — murmėjo jis. — Toliau šiąnakt nebeįmanoma eiti.

Taigi pasigriebė porą avių nuo kalvos šlaito, kad turėtų ką valgyti, kai grįš, pasuko atgal per upę ir spėriai nužingsniavo į šiaurės vakarus. Galiausiai jis rado kelią namo, nes dabar ėjo teisinga kryptimi, bet varinio katilo dugnas jau buvo pradegęs.

O ūkininkas Gilis po šūvio nuo atatrankos griuvo aukštielninkas; gulėjo žiūrėdamas į dangų ir svarstydamas, ar milžino pėda pataikys ant jo, ar kur nors greta. Bet nieko neatsitiko, trepsėjimas ėmė tolti ir nutilo. Taigi jis atsikėlė, pasitrynė petį ir pakėlė savo pištalietą. Staiga išgirdo džiaugsmo šūksmus.

Nemažai Hamo žmonių viską stebėjo pro langus, keli apsirengė ir išėjo laukan (po to, kai nutolo milžinas). Kai kurie šūkaudami bėgo kalvos šlaitu.

Kaimelio gyventojai išgirdo siaubingą milžino trepsėjimą ir dauguma tučtuojau palindo po antklodėmis, o kai kurie ir po lovomis. Tačiau Garmas bijojo dėl savo šeimininko ir juo didžiavosi. Šuns nuomone, supykęs jis tapdavo nuostabiai siaubingas, taigi, savaime suprantama, manė, kad milžinas turėtų galvoti panašiai. Todėl kai tik Gilis pasičiupo savo pištalietą (didžiulės rūstybės ženklas), Garmas pasileido per kaimą lodamas ir rėkdamas:

— Eikit šen! Eikit šen! Eikit šen! Kelkitės! Kelkitės! Ateikit ir pažiūrėkit į mano šeimininką! Jis drąsus ir greitas! Jis tuoj nušaus milžiną už tai, kad įsibrovė į mūsų valdas. Eikit šen!

Kalvos viršūnė buvo matoma iš daugumos kaimelio namų. Kai žmonės ir šuo pamatė iš už jos išnyrant milžino galvą, visiems užgniaužė kvapą ir visi, išskyrus šunį, pagalvojo, kad Giliui tai bus pernelyg kietas riešutėlis. Paskiau iššovė pištalietas, milžinas staiga nusisuko ir dingo, o žmonės pradėjo džiaugsmingai šūkauti ir ploti, ir Garmas skalijo iš visos gerklės.

— Valio! — rėkė jie. — Gavo, ko norėjo! Ponas Egidijus jį pamokė. Dabar jis grįš iš kur atėjęs ir pastips tenai, taip jam ir reikia! — džiūgavo visi iki vieno. Bet netgi ir džiūgaudami gerai įsidėmėjo, kad tas pištalietas iš tiesų šaudo. Kartkartėmis kaimelio užeigoje šis klausimas vis būdavo apsvarstomas. Dabar viskas stojo į savo vietas. Nuo to laiko retai kas drįsdavo brautis į ūkininko Gilio valdas.

Kai pavojus praėjo, keli drąsesni kaimelio gyventojai užkopė ant kalvos paspausti Giliui rankos. Kai kurie — klebonas, kalvis, malūnininkas ir dar keletas svarbesnių asmenų — patapšnojo jam per nugarą. Giliui tai nepatiko (nes vis dar skaudėjo), bet teko kviesti juos į vidų. Jie susėdo virtuvėje aplink stalą, gėrė į jo sveikatą ir šlovino jo drąsą. Jis nė nebandė sulaikyti žiovulio, bet kol buvo ką gerti, niekas nekreipė dėmesio. Kai visi nusižiovavo po vieną du kartus (o ūkininkas — du ar tris), jis pasijuto daug drąsiau, o kai jie jau buvo nusižiovavę du tris kartus (o jis pats — penkis ar šešis), jau laikė save tokiu pat narsiu, kokiu jį laikė šuo. Visi išsiskirstė kuo geriausios nuotaikos, o ūkininkas iš peties paplojo kiekvienam per nugarą. Jo rankos buvo didžiulės, raudonos ir kietos, taigi kerštas pavyko.

Rytojaus dieną naujienos, gerokai pagražintos, pasklido plačiau, ir Gilis pasijuto vietinės reikšmės didvyriu. Savaitės viduryje jos pasiekė visus kaimelius dvidešimties mylių spinduliu. Gilis tapo apylinkės didvyriu. Tai jam labai patiko. Kitą turgaus dieną buvo tiek privaišintas, kad vos nesprogo ir parėjo namo visa gerkle plėšdamas senovines dainas apie didvyriškus žygius.

Galų gale apie tai išgirdo ir karalius. Karalystės sostinė tomis laimingomis dienomis tebuvo už dvidešimties lygų [* Lyga - 3 mylios, arba 4,8 km (vert. past.)] nuo Hamo, taigi karaliaus dvaras maža tekreipė dėmesio į provincijos įvykius. Vis dėlto toks greitas susidorojimas su milžinišku kenkėju padarė įspūdį, taigi buvo nuspręsta parodyti šiek tiek mandagumo. Tinkamu metu — tai yra maždaug po trijų mėnesių, Šventojo Mykolo dieną, karalius atsiuntė įspūdingą laišką. Jis buvo parašytas raudonu rašalu baltame pergamente ir išreiškė jo didenybės palankumą “mūsų ištikimam valdiniui, mylimam Egidijui Ahenobarbui Juliui Agricolai de Hammo“.

Vietoj parašo buvo raudonas kleckas, bet dvaro raštininkas buvo prirašęs:

Ego Augustus Bonifacius Ambrosius Aurelianus Antoninus Pius et Magnificus, dux rex, tyrannus, et Basileus Mediterranearum Partium, subscribo;

ir prikabinęs didžiulį raudoną antspaudą. Tad dokumentas aiškiai nesuklastotas. Giliui jis suteikė didžiulį pasitenkinimą, kaimynai vienas po kito ėjo pasigrožėti, ypač kai pasklido žinia, kad kiekvienas, paprašęs žvilgtelti į tą pergamentą, kviečiamas prisėsti prie ūkininko židinio ir išgerti.

Dar puikesnė už laišką buvo kartu su juo gauta dovana. Karalius atsiuntė diržą ir ilgą kardą. Tiesą pasakius, to kardo karalius niekad pats nenaudojo. Jis priklausė karališkajai šeimai ir nuo neatmenamų laikų kabėjo jo ginklų sandėlyje. Ginklininkas negalėjo pasakyti nei iš kur jis atsirado, nei kur jį dėti. Tuo metu ilgi tiesūs kardai dvare buvo išėję iš mados, taigi karalius nutarė, kad tai bus pati ta dovana kaimiečiui. Giliui nuo jos apsalo širdis, o autoritetas apylinkėse išaugo neišmatuojamai.

Taip pakrypę įvykiai labai džiugino Gilį. Taip pat ir jo šunį. Kailio jam taip ir nenudyrė. Gilis laikė save teisingu žmogumi ir širdyje pripažino, kad dalį savo garbės skolingas šuniui, nors niekada apie tai neužsiminė. Ir toliau jį keikdavo, mėtydavo į jį, kas po ranka pakliuvo, bet dažniausiai užmerkdavo akis į jo lakstymą be leidimo. Garmas priprato bėgti toli į laukus. Visi gerbė ūkininką, jam šypsojo sėkmė. Rudens ir žiemos pradžios darbai puikiai ėjosi. Viskas buvo gerai — kol nepasirodė slibinas.

Tais laikais slibinų saloje jau buvo ne kažin kiek. Daugybę metų Augusto Bonifacijaus valdomoje Vidurio Karalystėje niekas nebuvo matęs slibino. Aišku, įtartinuose pasieniuose ir negyvenamuose vakarų bei šiaurės kalnuose jų dar buvo, bet juk tai labai toli. Kažkada tuose kraštuose veisėsi ne vienos rūšies slibinai, jie puldinėdavo aplinkines žemes. Bet tuo metu Vidurio Karalystė garsėjo savo riterių drąsa, kadaise jie buvo išžudę daug slibinų, dar keletas sunkiai sužeisti grįžo atgal, taigi visi kiti liovėsi skraidę ton pusėn.

Išliko paprotys per Kalėdų puotą patiekti į karaliaus stalą slibino uodegą, kiekvienais metais būdavo išrenkamas riteris slibinui sumedžioti. Jis turėdavo išvykti apie Šventojo Mykolo dieną ir sugrįžti su slibino uodega ne vėliau kaip Kūčių vakarą. Bet jau daugybę metų karališkasis virėjas gamindavo saldumyną, vadinamą Tariama Slibino Uodega, iš torto tešlos ir migdolų kremo, papuoštą netikrais cukraus glajaus žvynais. Išrinktasis riteris Kūčių vakarą paprasčiausiai įnešdavo šį saldumyną į puotos menę aidint trimitams ir griežiant smuikams. Tariama Slibino Uodega būdavo suvalgoma po Kalėdų pietų, ir visi kalbėdavo (virėjui pamaloninti), kad ji skanesnė už tikrąją.

Štai kaip klostėsi reikalai, kai pasirodė tikras slibinas. Dėl to kaltas milžinas. Po savo nuotykio jis ėmė lankytis pas savo giminaičius kalnuose dažniau nei paprastai ir dažniau, negu jie būtų norėję, — mėgindavo pasiskolinti didelį varinį katilą. Ar skolindavo jam kas nors, ar ne, jis atsisėsdavo ir imdavo nuobodžiai, kaip pratęs, postringauti apie puikų kraštą rytuose ir visus Plačiojo Pasaulio stebuklus. Jis įsikalė makaulėn, kad yra didis ir drąsus keliautojas.

— Puiki žemė, — kalbėdavo jis, — gana lygi, minkšta ir pilna maisto: karvių ir avių, kur tik bepažvelgsi, gana lengva pastebėti, jei tik nežiopsai.

— Bet negi nėra žmonių? — klausdavo tie.

— Nemačiau nė vieno. Nė vieno riterio, mano mielieji. Tik keletas aršių uodų palei upę.

— Tai ko negrįžti ir neapsigyveni tenai?

— Na, sakoma, visur gerai, o namuose geriausia, — atsakydavo jis. — Bet vieną dieną gal ir nueisiu, jei norėsiu. Aš jau bent nuėjau kartelį, o tuo nedaugelis gali pasigirti. Tai kaip dėl to varinio puodo?

— O tos turtingos žemės, — skubėdavo paklausti šeimininkai, — tos žavios apylinkės, pilnos nesaugomų galvijų, kur jos? Ar labai toli?

— Hm, — atsakydavo jis, — į rytus ir pietryčius. Bet labai toli.

Ir kai jis taip pagražindamas imdavo pasakoti apie nukeliautą atstumą, apie pereitus miškus, kalvas ir lygumas, nė vienas milžinas, kurio kojos ne tokios ilgos, taip ir neišsiruošė pasidairyti. Tačiau gandai pasklido.

Šiltą vasarą pakeitė atšiauri žiema. Kalnuose žvėriškai spaudė šaltis, o ir maisto trūko. Kalbos pagyvėjo. Dažnai būdavo kalbama apie žemumų avis ir karves ganyklose. Slibinai pastatė ausis. Jie buvo išalkę, o gandai skambėjo patraukliai.

— Taigi riteriai tėra mitas! — nusprendė jaunesni nepatyrę slibinai. — Mes visada taip manėme.

— Galbūt jų mažiau liko, — mąstė senesni ir išmintingesni. — Nebedaug ir toli, nėra ko baimintis.

Ypač šios kalbos paveikė vieną slibiną. Jį vadino Chrizofilaksu Turtinguoju, nes buvo kilęs iš žymios giminės ir išties labai turtingas. Jis turėjo gerus šarvus, buvo suktas, smalsus, godus, bet ne itin drąsus. Šiaip ar taip, keletas uodų tikrai jo nebaugino, be to, buvo alkanas kaip vilkas.

Taigi vieną gražią žiemos dieną, likus savaitei iki Kalėdų, Chrizofilaksas išskleidė sparnus ir pakilo. Vidurnaktį jis tykiai nusileido pačioje Augusto Bonifacijaus, rex et basileus, karalystės širdyje. Netrukus jis išdegino ir sumaitojo didelius plotus ir prarijo daugybę avių, galvijų bei arklių.

Tos vietos buvo tolokai nuo Hamo, bet Garmas vis dėlto turėjo baimės. Naudodamasis šeimininko palankumu, jis buvo visai nakčiai ar dviem nubėgęs labai toli nuo namų. Tyrinėjo vieną malonų kvapą miške, kai staiga pajuto visai kitokį, bauginantį dvoką; tiesą pasakius, jis kone kaktomuša susidūrė su Chrizofilakso Turtingojo, kuris buvo ką tik nusileidęs, uodega. Dar niekad joks šuo, atsukęs savo paties uodegą, nemovė namo taip greitai, kaip Garmas. Išgirdęs jo viauktelėjimą slibinas atsisuko ir prunkštelėjo, bet Garmo jau ir pėdos buvo ataušusios. Jis skuodė visą naktį ir grįžo namo apie pusryčius.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — ėmė rėkti jis prie galinių durų.

Kai Gilis išgirdo, jam visai nepatiko šuns balsas. Jis priminė, kad gali nutikti nenumatytų dalykų net tuomet, kai viskas, rodos, klostosi puikiai.

— Žmon, įleisk tą prakeiktą šunį, — paliepė jis, — ir išvanok lazda!

Garmas, išsprogusiomis iš baimės akimis ir karančiu liežuviu, nėrė vidun.

— Gel-bėk! — suriko jis.

— Na ir ko šįkart prisidirbai, a? — paklausė Gilis, sviesdamas į šunį dešrą.

— Nieko, — gaudydamas kvapą atsakė šuo, taip sugniužęs, kad nė dešros nepastebėjo.

— Tai liaukis kvailiojęs arba nudirsiu tau kailį, — pažadėjo ūkininkas.

— Nieko nepadariau. Nenorėjau nieko blogo, — sumurmėjo šuo. — Bet atsitiktinai užšokau ant slibino ir persigandau.

Ūkininkas paspringo alumi.

— Slibino? — paklausė jis. — Trauk devynios tave ir tą tavo ilgą nosį! Ką sau galvoji, tokiu metų laiku ieškodamas slibinų, kai aš ir be jų turiu gana darbo? Kur jis?

— O! Už kalvų šiaurės link, labai toli, už Stovinčių Akmenų ir dar toliau, — atsakė šuo.

— Ak tenai! — lengviau atsikvėpė Gilis. — Girdėjau, kad tenai gyvena keistoki žmonės, nieko nuostabaus, kad jiems nutinka visokių keistenybių. Tegu patys ir tvarkosi! Nekvaršink man galvos savo plepalais. Nešdinkis!

Garmas išsinešdino ir paskleidė naujieną kaimelyje. Jis nepamiršo paminėti, kad jo šeimininkas nė per nago juodymą neišsigando.

— Elgėsi lyg niekur nieko ir toliau valgė pusryčius.

Žmonės su malonumu visa tai aptarė.

— Kaip senais gerais laikais! — kalbėjo jie. — Kaip tik prieš Kalėdas. Labai tinkamu metu. Kaip tai patiks karaliui! Per šias Kalėdas jis galės pasigardžiuoti tikra slibino uodega.

Kitą dieną atėjo daugiau naujienų. Slibinas pasirodė esąs ypač didelis ir nuožmus. Jis niokojo kraštą.

— Ką galvoja karaliaus riteriai? — pradėjo kalbėti žmonės.

Šis klausimas kilo ir kitiems. Tiesą pasakius, pasiuntiniai iš labiausiai Chrizofilakso nuniokotų kaimelių kaip tik pasiekė karaliaus dvarą ir rėkavo taip garsiai, kaip tik drįso:

— Valdove, kur tavo riteriai?

Bet riteriai nieko nedarė, nes apie slibiną kol kas buvo girdėję tik iš neoficialių šaltinių. Taigi karalius sukvietė juos ir visiškai oficialiai paskelbęs naujieną paprašė kuo greičiau imtis priemonių. Jis visai nenudžiugo pamatęs, kad riteriai nė trupučio neskuba, netgi priešingai — diena iš dienos atidėlioja išvykimą.

Jie turėjo svarių priežasčių. Pirmiausia karališkasis virėjas šioms Kalėdoms jau buvo iškepęs slibino uodegą, nes mėgo visa daryti iš anksto. Netiktų jį įžeisti paskutinę minutę atnešant tikrąją. Jis pernelyg vertingas tarnas.

— Pamirškit tą uodegą! Nukirskit jam galvą, ir baigta! — rėkė labiausiai nusiaubtų kaimelių pasiuntiniai.

Bet atėjo Kalėdos, o šventojo Jono dieną buvo surengtas iš anksto paskelbtas didžiulis turnyras: iš aplinkinių karalysčių daugybė riterių suvažiavo varžytis dėl labai vertingo prizo. Aišku, nebuvo galima išsiųsti geriausių Vidurio Karalystės riterių medžioti slibino ir taip pabloginti likusiųjų galimybės laimėti.

O paskui prasidėjo Naujųjų metų atostogos.

Tačiau slibinas kiekvieną naktį vis pakeliaudavo ir atsidurdavo vis arčiau Hamo. Naujųjų metų naktį žmonės pastebėjo tolimą pašvaistę. Slibinas buvo įsitaisęs miške gal už dešimties mylių, ir šis smagiai degė. Būdamas geros nuotaikos, slibinas kaip reikiant įkaisdavo.

Tada žmonės pradėjo žvalgytis į ūkininką Gilį ir šnabždėtis jam už nugaros. Šis pasijuto labai nesmagiai, bet apsimetė nieko nepastebįs. Kitą dieną slibinas priartėjo dar per keletą mylių. Tada Gilis ir pats pradėjo garsiai piktintis karaliaus riteriais.

— Norėčiau žinoti, už ką jie algą gauna, — šūkavo jis.

— Ir mes taip pat, — atsakydavo žmonės.

Tačiau malūnininkas pridūrė:

— Girdėjau, kad kai kuriems riterystė suteikiama už nuopelnus. Galų gale juk mūsų gerasis Egidijus ir taip jau beveik riteris, argi karalius neatsiuntė jam laiško bei kardo?

— Kad taptum riteriu, vien kardo neužtenka, — atšovė Gilis. — Kiek suprantu, juos dar įšventina ir visa kita. O be to, turiu ką veikti.

— Ak! Betgi neabejoju, kad karalius tave įšventintų, jei būtų paprašyta, — tarė malūnininkas. — Tik liepk ir mes paprašysime, kol dar nevėlu.

— Ne! Įšventinimai manęs nedomina. Esu ūkininkas ir tuo didžiuojuosi, esu paprastas, sąžiningas žmogus, o tokiems, sakoma, dvare nesiseka. Va tamsta tai tenai pritaptum, pone malūnininke.

Klebonas nusišypsojo, bet ne vien iš Gilio atsikirtimo, mat tuodu su malūnininku nuolatos apsišaudydavo žodžiais, nes, kaip sakoma Hame, širdingai nemėgo vienas kito. Klebonui staiga šovė viena mintis, kuri jam patiko, bet jis kol kas patylėjo. Malūnininkui patiko ne itin, ir jis susiraukė.

— Be abejo, paprastas, o galbūt ir sąžiningas, — burbtelėjo jis. — Bet negi būtinai reikia vykti į dvarą ir tapti riteriu, kad nukautum slibiną. Dar vakar girdėjau poną Egidijų kalbant, kad tam reikia tik drąsos. Juk jis drąsus kaip riteris, tiesa?

Aplinkui stovėję žmonės pradėjo rėkti:

— Žinoma, ne!

O kiti:

— Taip, tikrai! Triskart valio Hamo didvyriui!

Ūkininkas Gilis parėjo namo labai nesmagus. Jis pradėjo suprasti, kad turbūt reputaciją teks apginti, o tai gali būti labai keblu. Jis įspyrė šuniui ir paslėpė kardą virtuvės spintoje. Iki tol šis nuolatos kabėjo virš židinio.

Kitą dieną slibinas pasiekė gretimą Kverceto (prasčiokų kalba — Ąžuolų Giraitės) kaimelį. Ten jis suėdė ne tik avis bei karves, keletą jaunesnių asmenų, bet ir kleboną. Šis labai neapdairiai mėgino sugėdinti slibiną. Kilo siaubingas sambrūzdis. Visi Hamo gyventojai, vedami savo klebono, užkopė ant kalvos ir palaukė ūkininko Gilio.

— Mes laukiam tavo žodžio! — pasakė jie ir stovėjo žiūrėdami į jį, kol Gilio veidas pasidarė raudonesnis už barzdą.

— Kada ketini imtis šio reikalo? — klausinėjo jie.

— Ką gi, šiandien dar negaliu, nieko nepadarysi, — atšovė jis. — Mano piemuo susirgo, taigi darbo iki kaklo. Aš pagalvosiu.

Visi išsiskirstė, bet vakare pasklido žinia, kad slibinas atšliaužė dar arčiau, tad jie sugrįžo.

— Mes laukiam tavo žodžio, pone Egidijau, — pasakė jie.

— Ką gi, — atsakė jis, — dabar aš tikrai turiu daug darbo. Kumelė apšlubo, avys pradėjo ėriuotis. Imsiuos šio reikalo, kai tik būsiu kiek laisvesnis.

Taigi jie ir vėl išsiskirstė, kai kurie murmėjo ir šnabždėjosi. Malūnininkas prunkštė. Tačiau klebonas pasiliko ir niekaip nepavyko jo nusikratyti. Nekviestas užėjo į vidų ir liko vakarieniauti, be to, pasakė keletą aštrių pastabų. Netgi ėmė klausinėti, kur dingo kardas, ir užsimanė jį apžiūrėti.

Kardas buvo įspraustas į šiek tiek jam per trumpą spintos lentyną, ir vos tik ūkininkas Gilis jį ištraukė, iššoko iš dėklo, kurį Gilis paleido iš rankų, lyg šis būtų įkaitęs. Klebortas pašoko išlaistydamas savo alų. Jis atsargiai pakėlė kardą ir pamėgino įkišti atgal į dėklą, bet šis nesidavė įkišamas giliau kaip pėdą ir vos paleidus rankeną tuoj pat vėl iššoko.

— Ajajai! Tai keistumėlis! — aiktelėjo klebonas ir atidžiai apžiūrėjo ir dėklą, ir kardo geležtę. Jis buvo mokytas žmogus, o ūkininkas vargiai atpažindavo didžiąsias raides ir net savo vardo gerai perskaityti nemokėjo. Štai kodėl jis nekreipė jokio dėmesio į vos įžiūrimas keistas raides ant dėklo ir paties kardo. O karaliaus ginklininkas buvo taip pripratęs prie runų, vardų ir kitokių galios ženklų ant kardų ir jų dėklų, kad visai nesuko sau dėl jų galvos, šiaip ar taip, manė, kad visa tai beviltiškai pasenę.

Tačiau klebonas suraukęs kaktą žiūrėjo ilgai ir įdėmiai. Jis ir tikėjosi rasti užrašą ant kardo bei jo dėklo, ši mintis jam ir šovė vakar; bet dabar jis labai nustebo, nes raides ir ženklus matė, tik suprasti nieko negalėjo.

— Ant šio dėklo yra užrašas ir, e-e, ant kardo irgi galima įžiūrėti keletą epigrafinių ženklų, — pasakė jis.

— Tikrai? — paklausė Gilis. — Ir ką tai galėtų reikšti?

— Raidės senoviškos, o kalba barbariška, — atsakė klebonas, norėdamas išlošti laiko. — Man reikėtų atidžiau apžiūrėti. — Ir paprašė paskolinti jam kardą vienai nakčiai, o ūkininkas mielai sutiko.

Parėjęs namo klebonas išsitraukė iš lentynų daugybę mokslinių knygų ir prasėdėjo beveik iki ryto. Ryte visi pamatė, kad slibinas atslinkęs dar arčiau. Hamo žmonės užsisklendė namuose ir užsidarinėjo langines, o tie, kurie turėjo įsirengę rūsius, nusileido į juos ir sėdėjo drebėdami žvakių šviesoje.

Tačiau klebonas tykino nuo durų prie durų ir pro plyšelį ar rakto skylutę pašnibždom pasakojo tai, ką sužinojo per naktį.

— Mūsų gerasis Egidijus iš karaliaus malonės dabar turi įžymųjį kardą Kaudimordaksą, prasčiokiškai dar vadinamą Uodegų Siaubu.

Išgirdę šį vardą žmonės paprastai praverdavo duris.

Uodegų Siaubo šlovė buvo plačiai pasklidusi, nes kadaise jis priklausė Belomarijui, daugiausia slibinų nužudžiusiam karalystės riteriui. Pasak gandų, jis buvo dabartinio karaliaus proprosenelis. Sklandė daugybė dainų ir pasakojimų apie jo žygius, kuriuos karaliaus dvaras užmiršo, bet kaimuose dar labai gerai prisiminė.

— Šis kardas iššoka iš dėklo, jei per penketą mylių nuo jo yra slibinas, taigi jei jį laikys drąsaus vyro rankos, joks slibinas negalės pasipriešinti.

Žmonės vėl pradrąsėjo, kai kurie pravėrė langines ir iškišo galvas. Galų gale klebonas keletą priprašė eiti su juo, bet tik malūnininkui patiko ši mintis. Jam atrodė, kad, norint pamatyti į kampą įspaustą Gilį, verta rizikuoti.

Neramiai dairydamiesi anapus upės, šiaurės link, jie užkopė į kalvą. Slibino niekur nebuvo matyti. Galbūt jis užmigo, juk Kalėdų laikotarpiu labai gerai maitinosi.

Klebonas (ir malūnininkas) ėmė baladotis į Gilio duris. Niekas neatsiliepė, taigi jie ėmė baladotis garsiau. Pagaliau pasirodė Gilis. Jo veidas buvo kaip reikiant įraudęs. Jis irgi ilgai negalėjo užmigti, nes iki vėlumos gėrė alų, o vos pabudęs gėrė toliau.

Jie susibūrė aplink, vadino Egidijumi Geruoju, Ahenobarbu Drąsiuoju, Juliumi Didžiuoju, Agricola Tvirtuoju, Hamo pasididžiavimu, apylinkių didvyriu. Jie kalbėjo apie Kaudimordaksą, Uodegų Siaubą, kardą, kuris nenori likti dėkle, apie mirtį ir pergalę. Apie kariuomenės pasididžiavimą ir krašto tvirtybę, ir malonųjį kaimyną, kol Giliui visiškai apsisuko galva.

— Palaukit! Kalbėkit po vieną! — įsiterpė jis, kai tik rado kur. — Kas čia dabar, kas čia dabar? Šįryt aš labai užimtas.

Taigi jie leido viską paaiškinti klebonui. O tada malūnininkas galėjo iki soties pasigrožėti į kampą įspaustu ūkininku Giliu. Tačiau ne viskas klostėsi taip, kaip malūnininkas tikėjosi. Viena vertus, Gilis išgėrė kiek per daug stipraus alaus. Kita vertus, išgirdęs, kad jo kardas yra garsusis Uodegų Siaubas, jis pajuto keistą pasididžiavimą. Vaikystėje jam labai patiko pasakojimai apie Belomarijų, kol dar nebuvo atėjęs į protą, kartais pasvajodavo, kaip būtų puiku pačiam turėti stebuklingą didvyrio kardą. Staiga jam šovė į galvą, kad štai jis paims Uodegų Siaubą ir išeis kovoti su slibinu. Tačiau, visą gyvenimą pratęs derėtis, dar kartą pamėgino išsisukti:

— Ką? Kad aš eičiau kovoti su slibinu? Pasidabinęs senomis blauzdinėmis ir liemene? Girdėjau, kad kovojant su slibinais praverstų šiokie tokie šarvai. O šiuose namuose šarvų nė kvapo ir nieko čia nepadarysi, — pareiškė jis.

Visi sutiko, kad tai negerai, ir nusiuntė pakviesti kalvio. Kalvis papurtė galvą. Tai buvo lėto būdo niūrus žmogus, prasčiokiškai vadinamas Linksmuoju Semu, nors tikrasis jo vardas buvo Fabricijus Kunktatorijus. Dirbdamas jis niekuomet nešvilpaudavo, nebent išsipildydavo kuri nors jo pranašystė apie kokią nors bėdą (pavyzdžiui, tokią kaip šalnos gegužės mėnesį). O kadangi kasdien pranašaudavo visokias nelaimes, tai retai kuri nutikdavo neišpranašauta, todėl kaime jis buvo gerbiamas. Pranašauti jam buvo didžiausias malonumas, taigi jis labai nenoriai darydavo ką nors, norėdamas šių nelaimių išvengti. Tad vėl papurtė galvą.

— Negaliu iš niekur nieko pagaminti šarvų, — pareiškė jis. — Ne mano specializacija. Geriau paprašyk, kad dailidė sukaltų medinį skydą. Bet vargu ar jis padės. Juk tai karštasis slibinas.

Visi nukabino nosis, bet malūnininkas nenorėjo taip lengvai atsisakyti malonumo išvyti Gilį kautis su slibinu arba sugriauti jo autoritetą, jei šis galiausiai nesutiktų kautis.

— O grandininiai šarvai? — paklausė jis. — Juk būtų nemenka paspirtis, ir nebūtinai turi būti itin dailūs. Iš bėdos tiks bet kokie, juk ne dvare su jais rodysies. Kur ta tavo odinė liemenė, mielasis Egidijau? O kalvėje guli visa krūva grandinių ir žiedų. Ponas Fabricijus turbūt ir pats nežino, ką tenai turi.

— Pats nežinai, ką šneki, — atšovė pralinksmėjęs kalvis. — Jei kalbi apie tikrus grandininius šarvus, tai negaliu jų padaryti. Reikia nykštukų sugebėjimų į kiekvieną žiedelį įtalpinti kitus keturis ir taip toliau. Net jei mokėčiau, tektų dirbti kelias savaites. O iki to laiko mes visi atsidursime kapuose ar bent jau slibino pilve.

Visi ėmė grąžyti rankas, o kalvis šypsotis. Bet dabar jau buvo tiek įsibaiminę, kad neketino taip lengvai atsisakyti malūnininko plano ir atsigręžė į jį patarimo.

— Na, — prabilo tas, — girdėjau, kad senovėje tie, kurie neišgali nusipirkti grandininių šarvų pietuose, apsisiūdavo geležėlėmis odinį švarką, ir tiek. Gal pamėginkim ir mes?

Taigi Giliui teko atnešti savo seną odinę liemenę, o kalvį žmonės palydėjo į kalvę. Čia jie išvertė visus kampus ir perkraustė visas seno griozdo krūvas, kurių niekas nelietė jau daugybę metų. Pačiame dugne ant grindų jie rado daugybę nedidelių surūdijusių žiedų, matyt, iškritusių sudūlėjus tokiam odiniam švarkui, apie kokį ką tik kalbėjo malūnininkas. Žmonės pristatė staiga surūgusį kalvį rinkti, rūšiuoti ir valyti žiedų, o kai jis (kiek pralinksmėjęs) pareiškė, kad jų tikrai neužteks tokių plačių pečių žmogui kaip ponas Egidijus, jie privertė jį ardyti senas grandines ir kaip išmano kalti iš grandžių žiedus.

Mažesnius plieninius žiedelius žmonės siuvo prie liemenės priekio, o didesnius ir negražius susiuvo nugaroje, o kai prispaustas kalvis prikalė dar daugiau žiedų, žmonės apsiuvo jais ir ūkininko kelnes. Pačiame tamsiausiame kalvės kampe ant lentynos malūnininkas rado seną geležinį šalmo karkasą ir priprašė kurpiaus, kad tas kuo gražiau apsiūtų jį oda.

Jie dirbo visą tą ir kitą dieną, o šioji buvo Trijų Karalių išvakarės, bet niekas nekreipė dėmesio į šventes. Ūkininkas Gilis tokia proga išgėrė daugiau nei paprastai alaus, laimė, slibinas maloningai miegojo, trumpam pamiršęs ir alkį, ir kardus.

Ankstyvą Trijų Karalių rytą kaimelio žmonės užkopė ant kalvos nešini keistokais savo triūso vaisiais. Gilis jų jau laukė. Priežasčių atsikalbinėti nebeliko, taigi apsivilko šarvinę liemenę ir kelnes. Malūnininkas prunkštelėjo. Gilis apsiavė savo aulinius batus ir prisisegė senus pentinus, o tada užsivožė šalmą. Bet paskutinę akimirką ant šalmo dar užsidėjo seną veltinę skrybėlę, o ant šarvų apsivilko didžiulį pilką apsiaustą.

— Kam jums tai, pone? — paklausė žmonės.

— Na, — atsakė Gilis, — gal jūs ir manot, kad kautis su slibinu reikia eiti tilindžiuojant kaip Kalėdų eglutei, bet aš manau kitaip. Visai nebūtina slibinui išgirsti mane ateinant anksčiau, nei reikia. O šalmas yra šalmas, tai visada iššūkis mūšiui. Tegu tas kirminas mato tik seną mano skrybėlę ir galbūt galėsiu prieiti arčiau, kol neprasidėjo bėdos.

Jie tikrai buvo prisiuvę žiedų tik vienoje vietoje, viršuje, ir šie laisvai kabaliavo gana garsiai dzinguliuodami viens į kitą. Apsiaustas kiek prislopino šį triukšmą, bet Gilis atrodė išties keistai. Niekas apie tai jam nepasakė nė žodžio. Šiaip taip Užveržė jam diržą ir prikabino prie jo dėklą, bet kardą teko neštis rankoje, nes dėkle jį išlaikyti būtum galėjęs nebent įtempęs visas jėgas.

Gilis šūktelėjo Garmą. Jis laikė save teisingu žmogumi.

— Šunie, — pareiškė jis, — tu eini su manim.

— Gel-bė-kit! — suriko tas.

— Tučtuojau liaukis! — įsakė Gilis. — Arba taip išvanosiu, kad nė slibino nereikės. Tu pažįsti to kirmino kvapą, taigi gal nors kartą būsi naudingas.

Paskui ūkininkas Gilis pasišaukė savo pilkąją kumelę. Ši nužvelgė jį keistu žvilgsniu ir suprunkštė pamačiusi pentinus. Bet leido jam užsėsti, ir visi trys pajudėjo iš kiemo, nė vienas neturėdamas kuo džiaugtis. Kumelei risnojant per kaimą žmonės džiūgavo ir plojo, dauguma pro langus. Ūkininkas ir jo kumelė kaip išmanydami dėjosi drąsūs, bet Garmas nė kiek nesigėdino spūdinti pabrukęs uodegą.

Kaimo gale perjojo tiltą per upę. Kai pagaliau iš kaimo jų niekas nebegalėjo matyti, kumelė sulėtino žingsnį. Vis dėlto ūkininko Gilio ir kitų Hamo žmonių laukai pernelyg greitai baigėsi ir prasidėjo slibino jau aplankytos vietos. Čia gulėjo išlaužyti medžiai, styrojo sudegintos gyvatvorės ir pajuodusi žolė, tvyrojo bjauri, nejauki tyla.

Skaisčiai šviečiant saulei ūkininkas Gilis ėmė gailėtis tiek prisirengęs, bet nusimesti nedrįso nieko. Ir pradėjo galvoti, ar tik nebus išgėręs viena kita pinta per daug. “Nieko sau gera Kalėdų pabaiga, — mąstė jis. — Dar gerai, jeigu ir man kartu pabaiga neateis.“ Jis nusišluostė veidą didžiule nosine — ne raudona, o žalia, nes kalbama, kad raudoni skudurai siutina slibinus.

Tačiau slibino niekur nebuvo. Jie jojo tai vienu, tai kitu keliuku, ir siauresniu, ir platesniu, perkirto daugybę apleistų kitų ūkininkų laukų, o slibino vis nerado. Iš Garmo, aišku, nebuvo jokios naudos. Jis bidzeno paskui kumelę ir nė už ką nenorėjo uostinėti.

Pagaliau jie prijojo vingiuotą kelią, kuris buvo nedaug tenukentėjęs ir atrodė gana taikiai. Nujojęs juo apie pusę mylios Gilis pradėjo svarstyti, gal jau bus atlikęs savo pareigą ir padaręs viską, kas būtina, reputacijai apginti. Jis nusprendė, kad ieškojo pakankamai ilgai ir nujojo gana toli, tad jau būtų galima apsisukti ir grįžti pietauti, pasakius kaimynams, kad slibinas turbūt paprasčiausiai nuskrido, o tada kelias staiga vėl pasisuko.

Ten gulėjo slibinas, išsidrėbęs ant sulaužytos gyvatvorės ir pasidėjęs savo siaubingą galvą vidury kelio.

— Gelb! — kiauktelėjo Garmas ir dėjo į kojas. Pilkoji kumelė iš netikėtumo pritūpė, o ūkininkas Gilis nuvirto į griovį. Kai iškišo iš tenai galvą, į jį plačiai atmerkęs akis žiūrėjo slibinas.

— Labas rytas! — pasisveikino slibinas. — Atrodai nustebęs.

— Labas rytas! — atsakė Gilis. — Taip ir yra.

— Prašau atleisti, — tarė slibinas. Jis įtariai pastatė ausis, kai ūkininkui virstant pasigirdo plieninių žiedų dzingsėjimas. — Prašau atleisti už smalsumą, bet gal kartais ieškai manęs?

— Ne, ką tu! — atsakė ūkininkas. — Kas galėjo pagalvoti, kad tu čia guli? Paprasčiausiai jodinėjau.

Jis paskubom išsikrapštė iš griovio ir atbulas nuėjo prie savo kumelės. Dabar ji vėl stovėjo ant kojų ir tarsi niekuo dėta rupšnojo pakelės žolę.

— Tai pasisekė, kad susitikom, — tarė slibinas. — Ypač man. Ar čia tavo išeiginiai drabužiai? Gal nauja mada?

Ūkininko Gilio skrybėlė buvo nukritusi, o pilkasis apsiaustas prasiskyręs, bet jis ir toliau įžūliai melavo:

— Tataigi, ką tik iš siuvėjo. Bet man reikia ieškoti to šuns. Neabejoju, kad nuskuodė paskui triušį.

— Nesistebiu, — atsakė laižydamasis Chrizofilaksas (tai ženklas, kad jam buvo linksma). — Tikiuosi, jis grįš namo gerokai anksčiau už tave. Bet keliauk toliau savo keliais, pone, nemanau, kad man žinomas tavo vardas?

— Nė man tavasis, tegu geriau taip ir lieka.

— Tavo valia, — atsakė Chrizofilaksas vėl apsilaižydamas ir apsimesdamas, kad užsimerkia. Jis buvo suktas (kaip ir visi slibinai), bet ne itin drąsus (taip pat gana dažnai pasitaikantis reiškinys). Jam labiau patiko maistas, dėl kurio nereikia kautis, bet gerai pamiegojus vėl prabudo apetitas. Ąžuolų Giraitės klebonas buvo labai gyslotas, o tokio stambaus storulio slibinas jau daugybę metų nebuvo ragavęs. Dabar jis apsisprendė griebti tą lengvai prieinamą mėsą, kai tik senas kvailys nusisuks.

Tačiau senas kvailys nebuvo toks kvailas, kaip atrodė, ir nenuleido akių nuo slibino netgi mėgindamas užsėsti ant kumelės. Tačiau kumelė mąstė savaip, ji baidėsi ir spardėsi. Slibinas neteko kantrybės ir pasiruošė griebti.

— Prašau atleisti! — pasakė jis. — Ar nieko nepametei?

Tai sena gudrybė, bet dabar ji pavyko, nes Gilis išties buvo kai ką pametęs. Krisdamas jis pametė Kaudimordaksą (prasčiokiškai — Uodegų Siaubą) ir dabar šis gulėjo pakelėje. Kai pasilenkė jo paimti, slibinas šoko. Bet ne taip greit kaip Uodegų Siaubas. Kai tik atsidūrė ūkininko rankoje, jis iškart metėsi priekin žybteldamas tiesiai slibinui prieš akis.

— Ė-hė! — Slibinas sustingo kaip įkastas. — Ką jūs čia turite?

— Nieko tokio, tik Uodegų Siaubą, kurį man padovanojo karalius.

— Kaltas, pone! Labai atsiprašau jūsų, pone, — nusilenkė slibinas net priguldamas, ir ūkininkas Gilis pasijuto geriau. — Ko gero, elgėtės su manimi ne itin sąžiningai.

— Kaip tai? — atšovė Gilis. — Ir kodėl turėčiau?

— Jūs nuslėpėt savo garbingą vardą ir apsimetėt, kad susitikom atsitiktinai; o juk esate labai garbingos kilmės riteris. Juk įprasta, kad riteriai tokiais atvejais pirmiausia deramai prisistato, pateikia rekomendacijas, o paskui meta iššūkį.

— Gal jiems ir įprasta, — atšovė Gilis, kuris jautėsi vis smagiau. Galima suprasti, kad kiekvienas pasijustų panašiai, jei prieš jį lankstytųsi slibinas. — Bet padarei ne šią vieną klaidą, senas kirmine. Aš visai ne riteris. Esu ūkininkas Egidijus iš Hamo, štai kas, ir negaliu pakęsti įsibrovėlių. Iš savo pištalieto esu nušovęs ir milžinų, kurie pridarydavo mažiau žalos už tave. Ir nė vienam nemečiau iššūkio.

Slibinas sutriko. “Kad jį kur, tą melagį milžiną! — pagalvojo jis. — Kokia apmaudi klaida! O dabar ką, po velnių, daryti su tuo narsiu ūkininku ir jo švytinčiu, pasiutusiu kardu?“ Apie tokius nutikimus jis nieko nebuvo girdėjęs.

— Mano vardas Chrizofilaksas, — tarė jis, — Chri-zofi-laksas Turtingasis. Kuo galėčiau jums pasitarnauti? — čiulbėjo slibinas, viena akimi šnairuodamas į kardą ir tikėdamasis išvengti mūšio.

— Gali nešdintis, iš kur atėjęs, raguotas nenaudėli, — atšovė Gilis, irgi tikėdamasis išvengti mūšio. — Tenoriu tavęs atsikratyti. Nešdinkis iš čia ir grįžk į savo purviną skylę!

Ir mojuodamas rankomis, lyg baidytų karvę, jis žengtelėjo pirmyn.

Uodegų Siaubui to užteko. Jis žėrėdamas nubrėžė lanką ore ir įsmigo slibinui į dešiniojo sparno sąnarį, puikus smūgis, apstulbinęs patį ūkininką. Be abejo, Gilis nieko neišmanė apie kovos su slibinais metodus, kitaip kardas būtų galėjęs įsmigti ir į jautresnę vietą, tačiau ir nepatyrusioje rankoje Uodegų Siaubas padarė, ką galėjo. Chrizofilaksui užteko ir tiek — sparnu jis dar ilgai negalės naudotis. Slibinas pašoko ir mėgino skristi, bet nieko neišėjo. Ūkininkas šoko ant kumelės. Slibinas leidosi bėgti. Kumelė iš paskos. Slibinas skuodė per laukus šnarpšdamas ir rūkdamas dūmais. Kumelė iš paskos. Ūkininkas šūkaliojo lyg per žirgų lenktynes ir visą laiką mojavo Uodegų Siaubu. Kuo greičiau bėgo slibinas, tuo baisiau jam darėsi, o pilkoji kumelė neatsiliko nė per plauką.

Taip jie ir lakstė po keliukus, pro išlaužytas gyvatvores, perbėgo daugybę laukų ir perbrido nemažai upeliūkščių. Slibinas leido dūmus, baubė ir visai nežiūrėjo, kur bėga. Galiausiai jie pribėgo Hamo tiltą, nubildėjo juo ir vienas kaukdamas, kitas rėkaudamas nuskuodė kaimo gatve. Garmas nepasigėdijo išlįsti iš skersgatvio ir prisidėti prie gaudynių.

Visi žmonės žiūrėjo pro langus, kai kurie buvo užsikorę ant stogų.

Kai kurie juokėsi, kiti džiaugsmingai šūkavo; vieni barškino skardomis, keptuvėmis ir katilais, antri pūtė ragus, dūdas ir švilpynes, o klebonas skambino bažnyčios varpais. Tokio lalesio Hamo kaimelyje nebuvo kilę gal šimtą metų.

Pribėgęs bažnyčią slibinas pasidavė. Jis lekuodamas išsitiesė paslikas kelio viduryje. Garmas priėjęs apuostė jo uodegą, bet Chrizofilaksas nė nesusigėdo.

— Gerieji žmonės ir narsusis karžygy, — prašvokštė jis, kai prijojo Gilis, o kaimiečiai su šakėmis, kuolais ir žarstekliais rankose pradėjo rinktis aplink (bet stengėsi laikytis atokiai). — Gerieji žmonės, nežudykite manęs! Aš labai turtingas. Galiu sumokėti už visą pridarytą žalą. Apmokėsiu laidotuves visų, kuriuos nužudžiau, ypač Ąžuolų Giraitės klebono, pastatysiu jam puikų paminklą — nors ir buvo liesokas. Kiekvieną iš jūsų tikrai dosniai apdovanosiu, jei tik leisite man pareiti namo ir visa tai atnešti.

— Kiek duosi? — paklausė Gilis.

— Na... — nutęsė slibinas, mikliai skaičiuodamas mintyse. Jis pastebėjo, kad minia nemaža. — Trylika ir aštuonpensis kiekvienam?

— Niekai! — atšovė Gilis.

— Šlamštas! — atrėžė žmonės.

— Nesąmonė! — viauktelėjo šuva.

— Kiekvienam po dvi auksines ginėjas, o vaikams pusė to? — paklausė slibinas.

— O šunims? — paklausė Garmas.

— Kalbėk, — paragino ūkininkas. — Mes klausom.

— Dešimt svarų aukso ir kapšas sidabro kiekvienam, o šunims po auksinį antkaklį? — viltingai pasiteiravo Chrizofilaksas.

— Užmuškit jį! — neteko kantrybės žmonės.

— Kiekvienam po krepšį aukso, o damoms deimantai? — susizgribo Chrizofilaksas.

— Na va, čia jau kita kalba, bet dar nepakankamai, — pasakė ūkininkas Gilis.

— Tu ir vėl pamiršai šunis, — sulojo Garmas.

— Kokio didumo krepšiai? — paklausė vyrai.

— Po kiek deimantų? — susidomėjo žmonos.

— O varge, varge! — sudejavo slibinas. — Liksiu plikas kaip tilvikas.

— Pats prisiprašei, — atsakė Gilis. — Gali rinktis — arba lieki plikas kaip tilvikas, arba tuojau pat tave užmušam. — Jis pamojavo Uodegų Siaubu ir slibinas susigūžė.

— Apsispręsk pagaliau! — šūkavo žmonės ir padrąsėję priėjo arčiau.

Chrizofilaksas sumirksėjo, bet širdyje juokėsi ir niekas nepastebėjo be garso kretančio pilvo. Derybos pradėjo jį linksminti. Tie žmogeliūkščiai, matyt, tikisi praturtėti. Jie labai menkai teišmanė, koks žiaurus ir negailestingas Platusis Pasaulis — tiesą pasakius, visoje karalystėje nebūtų atsiradę žmogaus, žinančio visas slibinų gudrybes. Chrizofilaksas atsigavo, jo galva vėl dirbo puikiai. Jis apsilaižė.

— Sakykit savo sąlygas! — paragino jis.

Tada jie visi prabilo iš karto. Chrizofilaksas susidomėjęs klausėsi. Nerimą jam kėlė tik vienas balsas — kalvio.

— Nieko gero iš to nebus, paminėsit mano žodį, — burbėjo jis. — Sakykit, ką norit, bet tas kirminas negrįš. Ir nieko gero nebus.

— Gali nedalyvauti sandėryje, jei nenori, — atšovė jam žmonės ir toliau derėjosi, nekreipdami į kalvį dėmesio.

Chrizofilaksas pakėlė galvą, bet jei norėjo pašokti ir pabėgti, jam teko nusivilti. Greta, kramtydamas šiaudą, stovėjo ūkininkas Gilis, jis atrodė susimąstęs, bet rankoje žibėjo Uodegų Siaubas, o akys sekė kiekvieną slibino krustelėjimą.

— Gulėk, kur guli! — šūktelėjo jis. — Kitaip gausi, ko nusipelnęs, nė auksas nepadės.

Slibinas prisiplojo prie žemės. Pagaliau žmonės nutarė, kad kalbės klebonas, ir šis žengė į priekį.

— Klastingasis kirmine! — prabilo jis. — Turi čionai atnešti visą savo prisiplėštą turtą, ir kai mes atlyginsime visą tavo pridarytą žalą, likučius sąžiningai pasidalysime tarpusavyje. Tada tu iškilmingai prisieksi daugiau nedrumsti ramybės šiose žemėse ir galėsi su visa galva ir uodega skristi namo. O dabar duosi pačią stipriausią priesaiką, kokios nedrįstų sulaužyti net toks kirminas kaip tu, ir pažadėsi sugrįžti (su mūsų išpirka).

Chrizofilaksas surengė įtikinamą spektaklį, norėdamas parodyti, kaip jam sunku apsispręsti, ir pagaliau priėmė sąlygas. Jis netgi liejo karštas ašaras, kol ant kelio ėmė garuoti balutės, bet tai nieko nesujaudino. Slibinas davė daugybę priesaikų, baisių ir iškilmingų, kad nešinas visu savo turtu grįš per šventųjų Felikso ir Hilarijaus šventę. Iki jos dar buvo likusios aštuonios dienos, ir jų tikrai nebūtų pakakę tokiai kelionei, tai galėjo suvokti netgi tokie geografijos neišmanantys kaimiečiai. Bet jie paleido jį ir palydėjo iki tilto.

— Iki kito karto! — atsisveikino slibinas perėjęs upę. — Tikiuosi, jūs manęs lauksite.

— Tikrai lauksime, — atsakė žmonės. Be abejo, tai buvo labai kvaila. Tiesa, tokios priesaikos turėjo slėgti sąžinę nelaimės nuojauta, deja, slibinas jokios sąžinės neturėjo. Gaila, kad tarp šių naivių žmogelių nebuvo nė vieno aukštos kilmės asmens, nors vis dėlto bent jau mokytasis klebonas galėjo kai ką įtarti. Jis greičiausiai ir įtarė. Buvo studijavęs gramatiką ir tikrai išmanė daugiau už paprastus žmonės.

Kalvis purtydamas galvą grįžo į savo kalvę.

— Grėsmingi vardai, — murmėjo jis. — Hilarijus ir Feliksas! Man jie nepatinka.

Be abejo, naujienas tuojau pat išgirdo karalius. Kalbos plito karalystėje lyg ugnis per sausus lapus, ir nė viena smulkmena nebuvo pamiršta. Dėl įvairių priežasčių jis labai susidomėjo, ne paskutinį vaidmenį čia suvaidino ir finansinis klausimas, tad jis nusprendė tuojau pat asmeniškai vykti į Hamą, kur dedasi tokie keisti dalykai.

Jis atvyko praėjus keturioms dienoms po slibino išvykimo, ant savo balto žirgo perjojo tiltą, o paskui jį sekė trimitininkai, riteriai ir, didžiulis bagažo vežimas. Visi žmonės pasipuošė išeiginiais drabužiais ir sveikindami jį išsirikiavo gatvėje. Eisena sustojo aikštėje priešais bažnyčios vartus. Ūkininkas Gilis pristatomas priklaupė priešais karalių, bet šis liepė jam stotis ir paplekšnojo per nugarą. Riteriai apsimetė nepastebėję šio familiarumo.

Karalius liepė visiems susirinkti į didžiulę ūkininko Gilio ganyklą prie upės ir kai visi suėjo (netgi Garmas, kuris irgi laikė save suinteresuotu asmeniu), Augustas Bonifacijus, rex et basileus, pareiškė, kad labai džiaugiasi juos matydamas.

Jis labai mandagiai paaiškino, kad visas niekšingojo Chrizofilakso turtas priklauso jam, kaip šių žemių valdovui. Neaiškiai užsiminė, kad jam priklauso netgi kalnų kraštas (labai abejotinas teiginys).

— Mes neabejojame, — toliau kalbėjo jis, — kad visas to kirmino turtas pavogtas iš mūsų protėvių. Bet, kaip jūs žinote, esame teisingi ir kilnūs, tad mūsų gerasis vasalas Egidijus bus tinkamai apdovanotas; be to, kiekvienas čia esantis ištikimas mūsų valdinys gaus mūsų palankumo ženklą, nuo klebono iki paties mažiausio vaiko. Nes mes labai patenkinti Hamo gyventojais. Jie išsaugojo mūsų protėvių tvirtumą ir dorą.

Riteriai tarpusavyje kalbėjosi apie naujausias skrybėlių madas.

Žmonės lankstėsi ir nuolankiai dėkojo. Bet širdyse gailėjosi nesutikę su slibino pasiūlymu kiekvienam duoti po dešimt svarų aukso ir nelaikę liežuvių už dantų. Jie puikiai suprato, kad karaliaus palankumas vargu ar pasieks šią sumą. Garmas atkreipė dėmesį, kad apie šunis nė neužsiminta. Džiaugėsi tik ūkininkas Gilis. Jis tikėjosi gero atlygio ir buvo labai patenkintas, kad išsipainiojo iš bjaurios padėties ir išsaugojo gerą vardą.

Karalius neišvyko. Pasistatė palapines ūkininko Gilio laukuose ir ėmė laukti sausio keturioliktosios. Jis su savo svita kėlė puotas, nes ką gi daugiau veikti atsidūrus šiame menkame kaimiūkštyje, taip toli nuo sostinės. Per tris dienas jie suvalgė beveik visą kaimelio žmonių turėtą duoną, sviestą, kiaušinius, vištas, kiaulieną ir avieną, be to, iki paskutinio lašo išgėrė visas senojo alaus atsargas. Tada kaimiečiai pradėjo bambėti, kad ištekliai ne begaliniai. Tačiau karalius dosniai už viską mokėjo (žymėtomis lazdelėmis, kurias tikėjosi apmokėti vėliau iš papildyto iždo), taigi Hamo žmonės, nežinodami tikrosios iždo būklės, buvo visai patenkinti.

Atėjo sausio keturioliktoji, Šventųjų Hilarijaus ir Felikso diena, ir kaimas sukilo labai anksti. Riteriai užsidėjo šarvus. Ūkininkas apsivilko savuosius, ir jie ėmė atvirai šaipytis, kol karalius nenudelbė jų piktu žvilgsniu. Gilis prisisegė ir Uodegų Siaubą, jis lengvų lengviausiai įsmuko į dėklą ir liko tenai. Klebonas įsmeigė akis į kardą ir palingavo galvą. Kalvis nusijuokė.

Atėjo vidurdienis. Žmonės taip jaudinosi, kad nė valgyti nenorėjo. Diena lėtai persirito į antrą pusę. Uodegų Siaubas nė nemanė šokti iš dėklo. Nei kalvos viršūnėje stovintys žmonės, nei į medžius susikorę berniūkščiai ore anei žemėje nepastebėjo jokių slibino grįžimo ženklų.

Kalvis vaikščiojo aplink švilpaudamas, bet kiti kaimelio gyventojai tik atėjus vakarui ir pradėjus žiebtis žvaigždėms pradėjo įtarti kažką negera. Vis dėlto prisimindami siaubingas ir didingas slibino priesaikas jie neprarado vilties. Tačiau atėjus vidurnakčiui, kai baigėsi sutarta diena, pasijuto giliai nusivylę. Kalvis džiūgavo.

— Juk aš sakiau, — kartojo jis. Bet jie nesidavė įtikinami.

— Juk jis buvo siaubingai sužeistas, — kalbėjo vieni.

— Mes davėm jam per mažai laiko, — sakė kiti. — Juk kalnai taip toli, o jam reikia tempti sunkią naštą. Galbūt jis netgi turėjo kviestis pagalbą.

Bet praėjo dar viena diena ir dar viena. Tada visi prarado viltį. Karalius buvo net raudonas iš pasiutimo. Gėrimai ir maistas baigėsi, riteriai garsiai murmėjo. Jie troško grįžti linksmintis į dvarą. Tačiau karalius norėjo pinigų.

Jam teko palikti savo ištikimuosius valdinius, bet išjodamas elgėsi griežtai ir atžariai. Perpus nuvertino savo žymėtas lazdeles. Su ūkininku Giliu atsisveikino šaltai linktelėdamas.

— Vėliau atsiųsiu tau žinią, — pasakė karalius ir išjojo su visais savo riteriais bei trimitininkais.

Naivesni žmonės tikėjosi, kad ponas Egidijus netrukus bus pakviestas į karaliaus dvarą ir pagaliau pakeltas į riterius. Žinia atėjo dar savaitei nepasibaigus, tik visiškai ne tokia, kokios tikėtasi. Buvo parašyti ir pasirašyti trys laiško egzemplioriai: vienas Giliui, vienas klebonui ir dar vienas prikalti prie bažnyčios durų. Naudos tebuvo iš to, kurį gavo klebonas, nes dvaro rašymo stilius Hamo gyventojams buvo toks pat nesuprantamas kaip ir knyginė lotynų kalba. Tačiau klebonas išvertė laišką į prasčiokišką šnektą ir perskaitė iš sakyklos. Jis buvo trumpas ir be išvedžiojimų (palyginti su kitais karališkais laiškais), nes karalius labai skubėjo.

Mes, Augustus B. A. A. D. and M., rex et cetera, pranešame, kad dėl savo karalystės saugumo ir siekdami apginti garbę nusprendėme surasti ir deramai nubausti kirminą, tiksliau, slibiną, vadinantį save Chrizofilaksu Turtinguoju, už jo nusižengimus, teisės pažeidimus, sunkius nusikaltimus ir melagingas priesaikas. Visiems mūsų karališkojo dvaro riteriams įsakyta pasiruošti ir vykti į paiešką, kai tik į rūmus prisistatys ponas Egidijus A. J. Agricola. Kadangi, kaip jau sakyta, minėtasis Egidijus įrodė savo drąsą kovodamas su milžinais, slibinais ir kitokiais karaliaus priešais, dabar mes jam įsakome tučtuojau atvykti į rūmus ir kuo greičiau prisidėti prie kitų riterių.

Žmonės kalbėjo, kad tai didžiulė garbė ir belikęs vienas žingsnis iki pakėlimo į riterius. Malūnininkas pavydėjo.

— Mūsų draugas Egidijus kyla karjeros laiptais, — kalbėjo jis. — Tikiuosi, sugrįžęs jis dar atpažins mus.

— Gal jis nebegrįš, — pridūrė kalvis.

— Patylėtum, arkliasnuki! — atrėžė kaip reikiant sunervintas Gilis. — Garbė, kad ją kur kemsynai! Jei kada nors grįšiu, tai apsidžiaugsiu pamatęs net malūnininką. Bet galiu pasiguosti bent jau tuo, kad kurį laiką nematysiu nė vieno iš judviejų. — Ir apsisukęs nuėjo.

Prieš karalių negalima taip atsikalbinėti kaip prieš kaimynus, taigi ar avys ėriuojasi, ar žemė nearta, ar piemuo serga, teko balnoti pilkąją kumelę ir joti. Išlydėti atėjo klebonas.

— Tikiuosi, pasiėmei gerą virvę? — paklausė jis.

— O kam? — burbtelėjo Gilis. — Pasikarti?

— Anaiptol! Nenusimink, pone Egidijau! — nuramino klebonas. — Man rodos, tave lydi sėkmė, kuria gali pasitikėti. Bet pasiimk ilgą virvę, nes gali jos prireikti, nebent mano įžvalgumas mane apgauna. O dabar laimingo kelio! Grįžk saugiai namo!

— Tataigi! Ir grįžus rasti šuniui ant uodegos nuėjusį ūkį. Kad juos kur, tuos slibinus! — nusikeikė Gilis. Paskui įsigrūdo į balnakrepšį visą ringę virvės, užsiropštė ant kumelės ir išjojo.

Šuns nepasiėmė, nes tas visą rytą saugojosi nepakliūti Giliui po akių. Tačiau kai jis išjojo, Garmas parslinko namo ir kaukė kiaurą naktį, gavo už tai lupti, bet kaukė toliau.

— Gelbėkit, oi gelbėkit! — staugė jis. — Jau niekada nebepamatysiu savo mielojo šeimininko, o jis buvo toks siaubingai nuostabus. Kaip norėčiau keliauti su juo, kaip norėčiau!

— Užtilk! — atrėžė ūkininko žmona, — nes galą gausi nė nesužinojęs, grįžo jis ar ne.

Šuns kaukimą išgirdo kalvis.

— Blogas ženklas, — linksmai pasakė jis.

Praėjo daugybė dienų, bet žinių nebuvo.

— Kai nėra žinių, tai jau bloga žinia, — pasakė jis ir uždainavo.

Kol nusigavo į dvarą, Gilis išvargo ir apdulkėjo. Tačiau riteriai žėrinčiais šarvais ir spindinčiais šalmais jau laukė prie savo žirgų. Jie visai nesidžiaugė karaliaus įsakymu dėl ūkininko dalyvavimo, tad iš pykčio laikėsi nurodymo pažodžiui ir skubinosi iškeliauti, vos tik jis pasirodys.

Vargšas vos spėjo praryti vyne pamirkytą duonos kąsnį, o jau vėl teko keliauti. Kumelė buvo visai pamiršta. Gerai, kad ji nepasakė, ką galvoja apie karalių, nes tos mintys toli gražu nedvelkė ištikimybe.

Diena jau ėjo vakarop. “Gal kiek vėloka pradėti medžioti slibinus“, — mintijo Gilis. Bet jie ir nejojo toli. Kai jau pajudėjo nuo rūmų, riteriai niekur nebeskubėjo. Jojo pamažėliais, pakriku būriu, — riteriai, eskvairai, tarnai ir ryšuliais apkrauti poniai, o pačiame gale ant savo pavargusios kumelės vilkosi Gilis.

Kai atėjo vakaras, būrys sustojo ir pasistatė palapines. Ūkininkui Giliui nebuvo paruošta maisto atsargų, taigi jam teko suktis, kaip pats išmano. Kumelė labai pasipiktino ir išsižadėjo ištikimybės Augustui Bonifacijui.

Kitą dieną jie jojo pirmyn, ir dar kitą. Trečią dieną tolumoje išvydo neryškius ir nesvetingus kalnus. Jau seniai jie buvo palikę tuos kraštus, kurie pripažino Augusto Bonifacijaus valdžią, tad susispietė glaudžiau ir pasidarė atsargesni.

Ketvirtą dieną pasiekė Dykąsias Kalvas ir pasienius įtartinų žemių, kuriose, kaip buvo kalbama, gyveno neregėtos būtybės. Staiga jojantieji priekyje pastebėjo grėsmingus pėdsakus smėlyje prie šaltinio. Jie pasišaukė ūkininką.

— Kas tai galėtų būti, pone Egidijau? — paklausė jie.

— Slibino pėdos, — atsakė tas.

— Vesk mus!

Taigi dabar jie jojo į vakarus, pačiame priekyje ūkininkas Gilis, o jo odinė liemenė skambėjo žvangėjo. Bet tai buvo menka bėda, nes visi riteriai juokėsi ir kalbėjosi, o su jais jojo menestrelis ir dainavo dainą. Kartkartėmis priedainį iš visos gerklės plėšdavo visas pulkas. Taip jie jautėsi drąsiau, nes daina buvo gera, sukurta dar tais laikais, kai mūšių pasitaikydavo dažniau nei turnyrų, bet vis tiek taip elgtis nebuvo išmintinga. Dabar apie jų atvykimą jau žinojo visas kraštas ir visuose vakariniuose urvuose slibinai pastatė ausis. Nebeliko jokios galimybės užklupti senį Chrizofilaksą snaudžiantį.

Laimė (galbūt prie to prisidėjo ir pati pilkoji kumelė), prijojus tamsiųjų kalnų šešėlį pilkoji ūkininko Gilio kumelė apšlubo. Dabar teko joti stačiais akmenuotais takais, ropštis aukštyn buvo vis sunkiau, nerimas augo. Žingsnis po žingsnio ji ėmė atsilikinėti, klupo ir vilko koją, bet ėjo taip nuolankiai ir liūdnai, kad ūkininkas Gilis suspausta širdimi nulipo ir toliau ėjo pats. Netrukus jie atsidūrė pačiame gale, tarp nešulinių ponių, bet niekas nekreipė į tai dėmesio. Riteriai ginčijosi dėl pirmumo teisės ir etiketo, jų dėmesys pakriko. Kitaip būtų pastebėję, kad slibino pėdų vis daugiau.

Tiesą sakant, jie priėjo vietas, kur Chrizofilaksas dažnai bastydavosi arba neretai nusileisdavo žemėn po kasdienių skraidymo pratybų. Kalvų šlaitai aplinkui taką atrodė apsvilę ir nutrempti. Žolės beveik nebuvo, tik tarp plačių išdegusios žemės ir pelenų dryžių styrojo apanglėję viržiai ir dygliuoti krūmai. Šioje vietoje nuo neatmenamų laikų slibinai mėgo žaisti. Priešais iškilo tamsi akmens siena.

Ūkininkas Gilis nerimavo dėl savo kumelės, bet džiaugėsi, kad nebekrenta į akis. Jam visai nepatiko joti pačiame šitokio būrio priešakyje tokiomis bjauriomis ir įtartinomis vietomis. O vėliau jis dar labiau apsidžiaugė ir turėjo už ką padėkoti deivei Fortūnai (ir kumelei). Kaip tik apie vidurdienį, per pačias Grabnyčias, septintąją jų kelionės dieną, Uodegų Siaubas iššoko iš dėklo, o slibinas — iš savo urvo.

Nė neperspėjęs, be jokių formalumų, jis puolė į mūšį. Riaumodamas smigo į juos iš viršaus. Toli nuo namų, nepaisydamas aukštos savo kilmės, jis elgėsi ne ypač drąsiai. Bet dabar išties siaubingai įsiuto, nes kovėsi prie savo durų ir gynė savo turtus. Lyg perkūnas iš giedro dangaus jis pasirodė iš už posūkio ir tarsi audra su žaibais užgriuvo riterius.

Ginčas apie pirmumo teisę staiga užtilo. Vieni žirgai metėsi į vieną pusę, kiti — į kitą, kai kurie riteriai nupuolė žemėn. Nešuliniai poniai ir tarnai apsisukę parodė kulnis. Jie nesuko sau galvos dėl pirmumo teisių.

Pasklido dusinantys dūmai, apsisiautęs jais slibinas rėžėsi į eisenos priekį. Keli riteriai žuvo net nespėję oficialiai mesti iššūkio, o kai kurie buvo ištaškyti į šalis su visais žirgais. Dar kitais pasirūpino jų ristūnai — jie apsisuko ir davė į kojas, nešdami savo šeimininkus, norėjo šie to ar ne. Dauguma, tiesą sakant, norėjo.

Tačiau pilkoji kumelė nepasijudino iš vietos. Gal ji bijojo susilaužyti kojas tame akmenuotame take. Gal buvo pernelyg pavargusi bėgti. Ji visa širdimi jautė, kad sparnuotas slibinas už nugaros nepalyginti baisiau nei iš priekio ir kad norint pasprukti reikės lėkti lyg lenktynių žirgui. O be to, ji jau kartą buvo mačiusi šitą Chrizofilaksą ir prisiminė, kaip vaikėsi jį laukais, kol tas ramus lyg avinėlis išsitiesė kaimelio aikštėje. Todėl plačiai įsispyrė visomis keturiomis ir suprunkštė. Ūkininkas Gilis išbalo, kiek tik galėjo išbalti jo veidas, bet stovėjo greta, nes daugiau nebuvo ką daryti.

* * *

Taigi slibinas, taškydamas rikiuotę, staiga pamatė savo priešą su Uodegų Siaubu rankoje. Šito jis nesitikėjo. Pasuko į šalį lyg milžiniškas šikšnosparnis ir nusileido ant kalvos šlaito greta tako. Pilkoji kumelė, visiškai pamiršusi šlubuoti, pribėgo artyn. Pradrąsėjęs ūkininkas Gilis užsiropštė ant jos.

— Atsiprašau, — tarė jis, — ar kartais ne manęs ieškojai?

— Ne, ką jūs! — atsakė Chrizofilaksas. — Kas galėjo pagalvoti, kad jus čia sutiksiu? Tiesiog skraidžiojau.

— Tai pasisekė, kad susitikom, — tarė Gilis, — ypač man, nes, po teisybei, tai aš ieškojau tavęs. Reikia aptarti vieną klausimą, net keletą klausimų.

Slibinas prunkštelėjo. Ūkininkas Gilis sumosavo ranka, norėdamas prasklaidyti svilėsių kvapą, ir Uodegų Siaubas blykstelėjo pavojingai arti slibino snukio.

— Ė-ė! — šūktelėjo jis nustojęs prunkšti. Sudrebėjęs pasitraukė atbulas, o ugnis viduje prigeso. — Tikiuosi, ne manęs nužudyti atvykote, gerasis pone? — suinkštė jis.

— Ne! Ne! — atsakė ūkininkas. — Nė žodžio nesakiau apie žudymą.

Dabar prunkštelėjo kumelė.

— Tai leiskite paklausti, ką čia veikiate su tais riteriais? Riteriai visada žudo slibinus, jei tie nespėja jų pirmi nužudyti.

— Neturiu su jais nieko bendro, — atsakė Gilis. — Man jie nerūpi. Beje, dabar jie visi negyvi arba išsilakstę. O kaip tie tavo pažadai, duoti per Tris Karalius?

— O ką? — sunerimo slibinas.

— Tu gerokai vėluoji sumokėti. Atėjau išreikalauti skolos. Teks atsiprašyti už visus rūpesčius, kurių per tave turėjau.

— Išties atsiprašau! Nenorėjau nieko blogo.

— Šįkart pasidalinsi savo turtais, ir jokių apgavysčių, arba nužudysiu tave, o odą pakabinsiu ant bažnyčios varpinės kaip perspėjimą.

— Tai labai žiauru!

— Sandėris yra sandėris, — atšovė Gilis.

— Gal galėčiau pasilikti keletą žiedelių ir truputėlį aukso, jei mokėsiu grynais?

— Nė varinės sagos! — nenusileido Gilis. Jie ilgokai derėjosi ir ginčijosi lyg turguje. Tačiau baigėsi taip, kaip ir reikėjo tikėtis, nes, kad ir ką sakytum, mažai kas galėjo nurungti Gilį derybose.

Slibinui teko pėdinti atgal į savo urvą, nes greta, visai artį laikydamas Uodegų Siaubą, ėjo Gilis. Į kalną sukdamasis kilo toks siauras takas, kad juodu vos išsiteko.

Kumelė sekė iš paskos ir, rodės, kažką galvojo.

Šiuo siauru stačiu taku jie kopė gal penkias mylias, ūkininkas stenėjo ir pūkštė, bet nenuleido akių nuo slibino. Galų gale jie priėjo urvo angą vakariniame kalno šlaite. Ji atrodė didžiulė, juoda ir nesvetinga, ant milžiniškų geležinių kolonų sūpavosi bronziniai vartai. Seniai pamirštais laikais tai buvo didinga įtvirtinta pilis. Slibinai nestato, neapdirba metalų ir nekasa rūdos, kur tik galėdami jie apsigyvena galingų senovės žmonių arba milžinų kapinynuose ir lobynuose. Pilies vartai buvo plačiai atidaryti, taigi prie jų būrelis ir stabtelėjo. Iki šiol Chrizofilaksui vis nepasitaikė galimybės pasprukti, bet priėjęs savo namų vartus jis šoko į priekį ketindamas nerti vidun.

Gilis pliaukštelėjo jam kardo plokštuma.

— Ei! — šūktelėjo jis. — Kol neįlindai vidun, noriu kai ką pasakyti. Jei greitai neišlįsi laukėm, nešinas šiuo tuo vertingu, pats pas tave užeisiu ir pirmai pradžiai nukirsiu uodegą.

Kumelė prunkštelėjo. Jos nuomone, Gilio už jokius pasaulio turtus nebūtum įvijęs į slibino irštvą. Tačiau Chrizofilaksas beveik patikėjo, nes skaisčiai žėrėjo aštrusis Uodegų Siaubas. Ir jis greičiausiai neklydo, o kumelė, nepaisant visos savo išminties, dar nebuvo supratusi, kaip pasikeitė jos šeimininkas. Ūkininkas Gilis rizikavo savo sėkme ir po dviejų susirėmimų pradėjo vaizduotis, kad prieš jį neatsilaikys joks slibinas.

Šiaip ar taip, Chrizofilaksas pasirodė gana greitai nešinas dvidešimčia svarų aukso ir sidabro bei skrynele, pilna žiedų, vėrinių ir kitokių grožybių.

— Štai! — pasakė jis.

— Kas? — atšovė Gilis. — Čia nėra nė pusės, jei tai norėjai pasakyti. Galvą guldau, kad čia ne viskas.

— Na žinoma, kad ne! — atsakė sunerimęs slibinas, nes ūkininkas po tos atmintinos dienos kaimelyje, rodės, protauja daug guviau. — Žinoma, ne! Betgi visko iš karto aš nepakelčiau.

— Nemanau, kad pakeltum ir per du kartus. Sukis dvigubai greičiau, nes paragausi Uodegų Siaubo!

— O ne! — sušuko slibinas ir nėręs į vidų išlindo dvigubai greičiau. — Štai! — pasakė pažerdamas didžiulę krūvą aukso ir dvi briliantų skryneles.

— Dar kartą! Ir vikriau!

— Kaip siaubingai sunku, — atsiduso slibinas ir vėl nėrė vidun.

Dabar pradėjo nerimauti pilkoji kumelė. “Kažin, kam teks tempti šią sunkenybę?“ — pagalvojo ji ir taip liūdnai pasižiūrėjo į visus maišus ir skrynias, kad ūkininkas suprato jos nerimą.

— Nesirūpink, geroji! — pasakė jis. — Mes priversime nešti tą seną kirminą.

— Pasigailėkite! — suinkštė slibinas, išgirdęs paskutinius žodžius. Jis išlindo iš urvo su visų didžiausia našta bei daugybe stambių brangakmenių, degančių žalia ir raudona ugnimi. — Pasigailėkite! Aš visa tai nunešiu, kad ir dvėsdamas, bet nepakelsiu nė krepšio daugiau, net jei mane nužudytumėte.

— Tai turi ten ir daugiau? — paklausė ūkininkas.

— Taip, — atsakė slibinas, — dar pakaks padoriam pragyvenimui. — Jis beveik nemelavo, o tai jau tikrai retas stebuklas ir gana išmintingas poelgis. — Jei paliksit man tai, kas liko, — suktai kalbėjo jis, — būsiu jūsų draugas per amžius. Ir visa tai nunešiu jūsų prakilnybei į jūsų namus, o ne į karaliaus. Ir padėsiu apginti šį turtą, o tai dar didesnė paslauga.

Ūkininkas kairiąja ranka išsiėmė dantų krapštuką ir minutėlę labai susikaupęs mąstė. Paskui pasakė:

— Sutarta! — tuo parodydamas labai pagirtiną taktą. Riteris būtų užsispyręs gauti visą lobį ir prakeikimą kartu su juo. O dar galėjo atsitikti ir taip, kad į kampą įspaustas kirminas būtų šokęs kautis nepaisydamas nė Uodegų Siaubo. Bet kuriuo atveju, jei tik nebūtų žuvęs pats, Gilis būtų priverstas nužudyti savo nešulinį gyvulį ir didžiumą užkariauto turto palikti kalnuose.

Taip ir sutarė. Gilis dėl viso pikto prisikimšo kišenes brangakmenių, truputį uždėjo nešti ir pilkajai kumelei. Visas kitas dėžes ir maišus pririšo Chrizofilaksui ant nugaros. Šis dabar atrodė kaip karaliaus mantos vežimas. Skristi nebūtų pajėgęs, nes našta buvo pernelyg sunki, be to, Gilis pririšo sparnus.

“Toji virvė išties labai pravertė!“ — galvojo jis, su dėkingumu prisimindamas kleboną.

Taigi dabar pūkšdamas ir stenėdamas žemyn risnojo slibinas, paskui jį — pilkoji kumelė, nešina ūkininku, laikančiu iškeltą švytintį baisųjį Kaudimordaksą. Chrizofilaksas nedrįso aikštytis.

Nors ir sunkiai apkrauti, slibinas ir kumelė grįžo daug greičiau, negu riterių būrys keliavo į priekį. Ūkininkas Gilis skubėjo — viena iš priežasčių, ir ne pati menkiausia, buvo besibaigiantis maistas krepšiuose. Be to, jis nepasitikėjo Chrizofilaksu, sulaužusiu tokias iškilmingas priesaikas, ir su nerimu laukė nakties, bijodamas prarasti gyvybę ar turtą. Bet vakarui dar neatėjus jam ir vėl nusišypsojo sėkmė, nes pasivijo gal pusę tuzino tarnų su nešuliniais poniais, kurie, skubiai palikę kovos lauką, dabar klaidžiojo Dykosiose Kalvose. Apstulbę ir išsigandę, jie jau ketino išsilakstyti, bet Gilis šūktelėjo:

— Ei, vaikinai! Grįžkite! Turiu jums darbo ir siūlau gerą užmokestį.

Taigi jie stojo jam tarnauti tikėdamiesi, kad tikrai gaus pastovesnį užmokestį, negu buvo pratę. Taip ir jojo į priekį septyni vyrai, šeši poniai, viena kumelė ir slibinas; Gilis pasijuto valdovu ir išpūtė krūtinę. Ilsėtis sustodavo kuo rečiau. Naktį jis rišdavo slibiną prie keturių kuolų, atskirai kiekvieną koją, ir skirdavo tris vyrus jo saugoti. Pilkoji kumelė irgi stebėdavo jį puse akies, jei kartais tie žmogėnai sumanytų sukčiauti.

Po trijų dienų jie peržengė savo krašto sienas ir visur pradėjo kelti tiek nuostabos ir tokį triukšmą, kokio dar nebuvo regėta tarp dviejų jūrų. Pirmame kaimelyje, kuriame nusprendė apsistoti, buvo už dyka apipilti maistu bei gėrimais, o pusė kaimelio jaunuolių panoro prisidėti prie eisenos. Gilis išsirinko tuziną žvitrių vaikinų. Jis pažadėjo jiems gerą atlyginimą ir parūpino jojamus gyvulius, kokius tik galėjo gauti. Jam ėmė kilti minčių.

Dieną pailsėjęs jis jojo toliau, įkandin traukė naujoji palyda. Jie dainavo dainas jo garbei, gana šiurkščiai, bet jam patiko. Vieni žmonės džiūgavo, kiti juokėsi. Tai buvo ir nuostabus, ir kartu linksmas vaizdas.

Netrukus ūkininkas Gilis pasuko į pietus ir patraukė namų link, karaliaus rūmus jis aplenkė iš tolo ir nė žinios nenusiuntė. Vis dėlto naujienos apie pono Egidijaus sugrįžimą plito lyg ugnis per sausus lapus, keldamos didžiulę nuostabą ir sujudimą. Nes jis pasirodė netrukus po karališkojo įsako visuose kaimuose ir miestuose gedėti narsiųjų riterių, padėjusių savo galvas kalnuose.

Tačiau kur tik pasirodydavo Gilis, gedulas baigdavosi, skambėdavo bažnyčių varpai, pakelėse mojuodami ir mėtydami viršun kepures bei kaklaskares būriavosi žmonės. Ir visi švilpė vargšui slibinui, kol šis ėmė karčiai gailėtis sudaręs šį sandėrį. Tai labai žemino tokį senos ir garbingos giminės padarą. Kai pasiekė Hamą, ant jo puolė loti visi šunys. Visi, išskyrus Garmą: šis žvelgė vien tik į savo šeimininką, vien jį uostė, vien jo klausėsi. Tiesą pasakius, jis visai pakvaišo ir visą kelią vartėsi kūlio.

Hamas, žinoma, nuostabiai sutiko ūkininką, bet niekas taip nepakėlė jam ūpo, kaip žado netekęs malūnininkas ir surūgęs kalvio veidas.

— Tai dar ne galas, paminėsit mano žodžius! — bambėjo kalvis, bet negalėjo sugalvoti jokios bėdos ir niūriai nukabino nosį. Ūkininkas Gilis su savo šešiais tarnais, tuzinu žvitrių vaikinų ir slibinu užkopė ant kalvos pailsėti. Užeiti į vidų buvo pakviestas tik klebonas.

Naujienos netruko pasiekti sostinę. Pamiršę valstybinį gedulą ir visus savo reikalus gatvėse būriavosi žmonės. Jie šūkavo ir kitaip triukšmavo.

Karalius sėdėjo savo pilyje grauždamas nagus ir raudamasis barzdą. Niūrus jis gedėjo ir siuto (o dar skaičiavo nuostolius), tad niekas nedrįso su juo kalbėtis. Bet pagaliau miesto triukšmas pasiekė ir jo ausis, o tai buvo visai nepanašu į raudas.

— Koks ten triukšmas? — pareikalavo pasiaiškinti jis. — Liepkit žmonėms eiti namo ir gedėti padoriai! Čia pasidarė kažkoks žąsų turgus.

— Slibinas sugrįžo, valdove, — buvo atsakyta jam.

— Ką? — suriko karalius. — Pakvieskit riterius ar tai, kas iš jų liko!

— Visai nebūtina, valdove. Kai su juo ponas Egidijus, jis paklusnus lyg avinėlis. Bent jau mums taip pranešta. Žinios atėjo visai neseniai ir kol kas prieštaringos.

— Dievaži! — sušuko didžiai nudžiugęs karalius. — Tik pamanykit, o mes užsakėme jam laidotuvių giesmę, ir ją turės giedoti poryt! Atšaukit! O kaip lobiai?

— Mums pranešta, kad jų visas kalnas.

— O kada jis atvyks? — nekantriai klausinėjo karalius. — Geras vyras tas Egidijus — atsiųskite jį pas mus, kai tik pasirodys!

Dvariškiai į tai atsakydami kiek sumišo. Galų gale kažkas išdrįso pasakyti:

— Atleiskit, valdove, bet mes girdėjom, kad ūkininkas pasuko į savo paties namus. Neabejojame, kad tinkamai apsitaisęs jis pasirodys čia pačia pirmutine proga.

— Be abejo, — atsakė karalius. — Kad juos kur galas, tuos jo apdarus! Jis neturėjo teisės neatsiskaitęs keliauti namo. Mes labai nepatenkinti!

Pirmutinė proga atėjo ir praėjo, o po jos dar daugybė kitų. Tiesą pasakius, ūkininkas Gilis buvo grįžęs jau daugiau kaip savaitė, o dvare iš jo nebuvo jokių žinių.

Dešimtą dieną karalius pratrūko:

— Pasiuskit jo atvesti! — įsakė jis, ir pasiuntinys buvo pasiųstas. Juk iki Hamo — tik diena greito jojimo.

— Jis nenori atvykti, valdove! — virpėdamas iš baimės pranešė pasiuntinys po dviejų dienų.

— Žaibai ir perkūnai! — nusikeikė karalius. — Įsakykit jam atvykti vėliausiai iki kito antradienio, arba įmesiu į kalėjimą iki gyvos galvos!

— Atleiskite valdove, bet jis vis tiek nenori, — pranešė nelaimingasis pasiuntinys, kai kitą antradienį grįžo vienas.

— Dešimt tūkstančių perkūnų! — rėkė karalius. — Įgrūskit tą kvailį į kalėjimą! Tučtuojau nusiųskit vyrų, kad atvestų tą prasčioką sukaustytą grandinėm! — subliuvo jis stovintiems aplink.

— Kiek vyrų pasiųsti? — išgąstingai klausė jie. — Tenai gi slibinas ir... ir Uodegų Siaubas, ir...

— Kad jį kur seni šluotkočiai! — pyko karalius. Paskiau pareikalavo savo baltojo žirgo, susikvietė riterius (ar tai, kas iš jų liko), karius ir didžiai įsiutęs išvyko. Visi žmonės nustebę pasipylė į gatves.

Bet ūkininkas Gilis jau buvo tapęs daug svarbesniu asmeniu nei apylinkių didvyris — jis buvo krašto numylėtinis. Todėl žmonės, pamatę prajojant riterius ir karius, visai nedžiūgavo, tik vis dar nukeldavo kepures prieš karalių. Kuo arčiau Hamo, tuo niūresni darėsi žvilgsniai, o kai kuriuose kaimeliuose žmonės uždarydavo duris ir nė nosies nekišdavo.

Karalių sukaustė ledinis įsiūtis. Jodamas prie upės, už kurios plytėjo Hamas ir ūkininko namai, jis atrodė niūrus. Jis galvojo, kad kaimą reikėtų sudeginti. Bet ant tilto buvo ūkininkas Gilis, raitas ant pilkosios kumelės, ir rankoje laikė Uodegų Siaubą. Daugiau nieko nesimatė, tik Garmas gulėjo ant kelio.

— Labas rytas, valdove! — linksmai lyg vyturėlis pasisveikino Gilis, nelaukdamas, kol bus užkalbintas.

Karalius šaltai jį nužvalgė.

— Tavo elgesys netinkamas mūsų didenybei, — pareiškė jis, — bet tai neatleidžia tavęs nuo pareigos atvykti, kai esi šaukiamas.

— Visai išgaravo iš galvos, valdove, nieko čia nepadarysi, — atšovė Gilis. — Turėjau savų reikalų, be to, lakstydamas su jūsų pavedimais ir taip praradau nemažai laiko.

— Dešimt tūkstančių perkūnų! — vėl įkaito karalius. — Velniop tave ir tavo įžūlumą! Nesulauksi jokio atlygio ir dar džiaugsies, kad išvengei kartuvių. Ir aš tave pakarsiu, nebent tuojau pat pulsi maldauti atleidimo ir grąžinsi kardą.

— A? — pakraipė galvą Gilis. — Savo atlygį, kaip man rodos, aš jau gavau. Ką radau, tas mano, kaip čia sakoma, o Uodegų Siaubas mano rankoj naudingesnis nei pas jūsų tarnus. O ką čia veikia visi tie riteriai ir kiti vyrai? — paklausė jis. — Jei atvykote manęs aplankyti, galėjot ir mažesniu būriu. O jei norit mane išsivesti — praverstų dar daugiau žmonių.

Karalius prarado žadą, o išraudę riteriai nuleido galvas. Kai kurie kariai išsišiepė, nes stovėjo karaliui už nugaros.

— Atiduok mano kardą! — atgavo žadą karalius, visai pamiršęs daugiskaitą.

— Atiduok mums karūną! — atšovė Gilis. Tokio pareiškimo niekas negirdėjo nuo pat Vidurio Karalystės įkūrimo.

— Žaibai ir perkūnai! Čiupkit jį ir suriškit! — visiškai teisėtai pasipiktino karalius. — Ko čia trypčiojat? Čiupkit jį arba nušaukit!

Kariai žengė pirmyn.

— Gel-bėk! Gel-bėk! — riktelėjo Garmas.

Tą akimirką iš po tilto išniro slibinas. Jis tyliai gulėjo upėje, pasislėpęs prie tolimesniojo kranto. Dabar jis paleido garų srovę, nes buvo išgėręs nemažai vandens. Tučtuojau visus apgaubė tirštas rūkas, vien raudonos slibino akys pro jį žėrėjo.

— Eikit namo, kvailiai! — subliuvo jis. — Arba sudraskysiu jus į skutelius. Kalnuose pilna riterių lavonų, o netrukus upėje jų bus dar daugiau. Visi karaliaus arkliai ir žmonės! — riaumojo jis.

Šokęs priekin, jis suleido nagus į baltąjį karaliaus žirgą ir šis nubildėjo tolyn lyg tie dešimt tūkstančių perkūnų, kuriuos taip dažnai minėjo karalius. Kiti žirgai tuojau pat metėsi iš paskos — kai kurie jau pažinojo šį slibiną ir nenorėjo to prisiminti. Kariai kuo skubiausiai išsilakstė į visas puses, išskyrus Hamo.

Baltasis žirgas tebuvo apdraskytas ir toli nenubėgo. Po kurio laiko karalius privertė jį grįžti. Juk buvo savo žirgo šeimininkas, taigi niekas nesakys, kad jis išsigando kokio nors žmogaus ar slibino. Kai grįžo, rūkas jau buvo išsisklaidęs, bet kartu su juo ir jo riteriai bei kariai. Dabar buvo visai kita kalba, kai jis vienas stovėjo priešais stambų ūkininką su Uodegų Siaubu rankoje ir dar slibinu prie šono.

Bet iš kalbų nebuvo jokios naudos. Ūkininkas Gilis laikėsi savo. Jis nepasidavė ir nestojo į kovą, nors karalius kelis kartus metė jam iššūkį.

— Na jau ne, valdove! — juokėsi jis. — Keliauk namo ir atvėsk! Nenoriu tavęs sužeisti, bet geriau keliauk iš čia, nes už kirminą neatsakau. Geros dienos!

Taip ir baigėsi mūšis prie Hamo tilto. Karalius negavo nė penso iš viso lobio. O Gilis, kuris vis labiau patiko pats sau, jo taip ir neatsiprašė. Maža to, turėdama tokį kaimyną Vidurio Karalystė netrukus visai sumenko. Daugybė aplinkinių žemių pripažino Gilį savo valdovu. Karalius, nepaisant visų jo titulų, negalėjo rasti nė vieno žmogaus, galinčio susidoroti su tuo maištininku Egidijum, nes jis buvo krašto numylėtinis, dainų herojus. Nelengva būtų sutramdyti visus tuos, kurie šventė jo pergales. Vienu iš mėgstamiausių tapo pasakojimas apie susidūrimą ant tilto, tas įvykis įkvėpė sukurti daugybę juokingų kupletų.

Chrizofilaksas dar ilgai gyveno Hamo kaime ir atnešė Giliui nemažai naudos, nes žmogus, kuris turi prijaukintą slibiną, jau savaime yra gerbtinas. Jis, leidus klebonui, buvo laikomas bažnyčios klojime ir saugomas dvylikos žvitrių vaikinų. Taip atsirado pirmasis Gilio titulas — Dominus de Domito Serpente, prasčiokiškai tariant, Naminio Slibino valdovas, arba Tarnas [* Tarne (angl.) - prijaukintas, naminis (vert. past.)]. Šiuo vardu jis tapo labai plačiai žinomas ir gerbiamas, tačiau nepamiršdavo kiekvienais metais Šventojo Mato dieną, per susitikimo ant tilto metines, nusiųsti karaliui duoklės — šešias karvių uodegas ir pintą karčiojo. Netrukus valdovas buvo pervadintas Grafu, o Tarno Grafo rankos išties buvo ilgos.

Po kelerių metų jis tapo princu Julijumi Egidijumi ir liovėsi mokėjęs duoklę. Mat būdamas pasakiškai turtingas Gilis pasistatė didingus rūmus ir surinko stiprią kariuomenę. Tai buvo smagūs, puikiai ginkluoti vyrai, nes turėjo geriausius, kokius tik įmanoma nupirkti, ginklus ir kovinę aprangą.

Visi dvylika žvitrių vaikinų tapo kapitonais. Garmas gavo auksinį antkaklį ir iki gyvenimo pabaigos išdidus ir linksmas lakstė kur panorėjęs, tik kiti šunys negalėjo jo pakęsti, nes jis reikalavo ir sau tokios pat pagarbos, kokia buvo rodoma jo šeimininkui. Pilkoji kumelė ramiai baigė savo dienas niekam neaiškindama, ką galvoja.

Gilis, žinoma, pagaliau tapo karaliumi, Mažosios Karalystės valdovu. Jį karūnavo Hamo kaime Egidijaus Drakonarijaus titulu, bet dar dažniau vadindavo Slibinų Giliu. Nes jo dvare įsigalėjo prasčiokiška šneka, mat jis nė vienos prakalbos nepasakė knygine lotynų kalba. Jo žmona tapo stambia jos didenybe ir griežtai tvarkė dvaro sąskaitas. Niekas negalėjo apeiti karalienės Agotos, nes būtų tekę sukti labai didelį lanką.

Gilis pamažu suseno, balta jo barzda pasiekė kelius, jis subūrė labai padorų dvarą (kur nuopelnai nelikdavo be atsako) ir įkūrė visiškai kitokią riterystę. Jie vadinosi Slibino Saugotojais, vėliavoje puikavosi slibinas, o garbingiausiais nariais buvo dvylika žvitrių vaikinų.

Reikia paminėti, kad už savo iškilimą Gilis turėtų daugiausia būti dėkingas sėkmei, nors išnaudodamas ją parodė ir sumanumo. Ir sėkmė, ir sumanumas jo neapleido iki pat dienų galo ir atnešė daug naudos jo draugams bei kaimynams. Jis labai dosniai apdovanojo kleboną, šiek tiek kliuvo netgi kalviui su malūnininku. Gilis mokėjo būti kilnus. Tačiau tapęs karaliumi uždraudė nemalonias pranašystes ir paskelbė visus malūnus valstybės monopolija. Kalvis pakeitė profesiją ir įsteigė laidojimo biurą, o malūnininkas liko ištikimu karūnos tarnu. Klebonas tapo vyskupu ir valdė vyskupystę iš Hamo bažnyčios, kurią atitinkamai perstatė.

Dabar tie, kurie gyvena Mažosios Karalystės žemėse, žinodami jos istoriją gali suprasti kai kuriuos šiomis dienomis vartojamus vietovardžius. Nes mokslo vyrai teigia, kad Hamas, kuris tapo naujosios karalystės sostine, būdavo vadinamas tai Hamu, tai Tarnu, o vėliau viršų paėmė antrasis pavadinimas, nors mėginimai pastaruoju metu jį vadinti Tamzu yra visiška kvailystė. Slibino, kuriam jie skolingi už sėkmę, atminimui Drakonarijų dinastija pasistatė rūmus per keturias mylias į šiaurės vakarus nuo Tarno, toje vietoje, kur ūkininkas Gilis pirmą kartą susitiko su Chrizofilaksu. Toji vieta išgarsėjo visoje karalystėje kaip Aula Drakonaria, arba, prasčiokiškai tariant, Slibinynas, jei laikysimės karaliaus įvestų papročių.

Žemės nuo to meto pasikeitė, karalystės kilo ir vėl žlugo, miškai išnyko, upės pakeitė vagą, liko tik kalvos, bet ir šias naikina lietūs ir vėjai. Tačiau vardai išliko, nors vėliau žmonės tas žemes ėmė vadinti Sibliu, dar vėliau — Vibliu ir (kaip man pasakojo) galiausiai Vonliu, nes kaimeliai jau nebe tokie išdidūs. Tačiau laikais, apie kuriuos pasakoju, ten buvo Slibinynas, karaliaus sostas, visi lygiavosi į slibiną ir viskas klojosi puikiai, kol Uodegų Siaubas saugojo karalystę.