PASAKA

Kas yra pasaka? Atsakymo į šį klausimą veltui ieškotumėte Oksfordo anglų kalbos žodyne. Žodžių junginio fairystory (pasaka, istorija apie fėjas) tenai iš viso nėra, o ir apie pačias fėjas nieko gero nepasakyta. Į “Priedus“ fairy-tale (pasaka) įtraukta nuo 1750 metų ir pagrindinės jos reikšmės yra (a) legenda ar pasakojimas apie fėjas, kurio reikšmė laikui bėgant kito, (b) nereali arba neįtikėtina istorija ir (c) melagystė.

Paskutiniai du punktai mano temai pernelyg platūs. O pirmasis per siauras. Ne toks siauras, jei rašytum esė, ganėtinai platus netgi daugeliui mokslo studijų, bet per siauras norint paaiškinti pasakos realybę. O ypač jei laikysimės leksikografinio fėjų apibrėžimo: “Tai nedidukės antgamtinės būtybės, kurioms liaudis priskiria sugebėjimą burtais kenkti arba padėti žmonėms.“

“Antgamtinis“ — tai sunkus ir pavojingas žodis visomis prasmėmis, tiek plačiau traktuojamas, tiek siauriau. Tačiau vargu ar jis tinka fėjoms, nebent priešdėlį ant(angl. super-) suprasime kaip aukščiausiąjį būdvardžio laipsnį. Nes, priešingai nei fėjos, kaip tik žmogus yra antgamtinis (ir neretai mažo ūgio); o jos yra tikros, daug už jį tikresnės. Tokia jau jų lemtis. Kelias į Pasakų šalį neveda nei dangun, nei, mano nuomone, pragaran, nors kai kurie ir tvirtina, kad jis gali nuvesti tenai netiesiogiai, velniui padedant.

Weizieki, siauras kelias bėga,

Jame erszkėczių daug labai,

Yra tai kelias link teisumo,

Nedaug kas nori eit tenai.

Weizieki, kelias sztai labai platus,

Gėlėm nuklots, nežeidžia kojų,

O yr tai kelias nuodėmės,

Bet žmonės mislin, kad į Rojų.

O sztai, weizieki, ar regi

Wingiuojant paupiais kelalį,

Jis weda pasakų krasztan

Ir mes keliausim į tą szalį. [* Iš viduramžių poemos „Tomas, eilių kūrėjas" (vert pust.)]

Kalbant apie nedidelį ūgį, neneigiu, kad toks supratimas būdingas šiuolaikinei fėjų sampratai. Neretai pagalvoju, kad būtų įdomu pamėginti atsekti, kodėl taip atsitiko, bet tiksliai atsakyti į šį klausimą man neužtenka žinių. Nuo seno žinoma, kad kai kurie Pasakų krašto gyventojai išties yra neaukšti (nors vargiai galėtume pavadinti juos nedidukais), bet mažas ūgis visai nėra svarbiausia šio krašto gyventojų charakteristika. Mažutės būtybės, elfai arba fėjos, yra (ko gero) modernios literatūros įgeidis [* Kalbu apie raidą, vykusią iki susidomėjimo kitų šalių folkloru. Tokį anglišką žodį kaip elfas ilgai veikė prancūzų kalbos žodis fėja; bet vėliau dėl vertimų ir fėja, ir elfas buvo paveikti germaniškų, skandinaviškų, keltiškų pasakų atmosferos ir įgijo huldu-folk (Islandija), daoine-sithe (Airija) ir tylwyth teg (Velsas) savybių (aut. past.)]. Galbūt visai suprantama, kad Anglijoje, kur meilė subtilumui ir gležnumui dažnai kartodavosi meno kūriniuose, pasakų srityje ji pateikiama per mažumą ir eleganciją, o Prancūzijoje ši meilė pateko į karaliaus rūmus ir virto pudra bei deimantais. Bet įtariu, kad šis sumažinimas iki gėlyčių bei drugelių yra ir racionalizacijos išdava, dėl kurio Elfų krašto romantika virto rafinuotumu, o nematomumas — trapumu, galimybe pasislėpti purienos žiede ar užsiglausti už žolės stiebo. Regis, tai tapo madinga tuomet, kai prasidėjus didžiosioms kelionėms pasaulis pasidarė per mažas sutalpinti ir elfus, ir žmones; tuomet, kai stebuklingoji Hai Brezil šalis vakaruose tapo paprasčiausia Brazilija, raudonmedžio šalimi [* Kad airiškoji Hy Breasil galėjo turėti įtakos pavadinimui „Brazilija", žr. Nansen, In Northen Mists, ii, 223-230 (aut. past.)]. Tačiau didžiausią įtaką, matyt, padarė literatūra, o čia svarbų vaidmenį suvaidino Williamas Shakespeare’as ir Michaelas Drytonas [* Jų įtaka neapsiribojo vien Anglija. Vokiškasis EI f, Elfe tikriausiai kilo iš Wielando 1764 m. išversto „Vasarvidžio nakties sapno" (aut. past.).

]. Drytono “Nimfidė“ yra vienas iš tų kūrinių, nuo kurių prasidėjo toji ilga gėlių fėjų ir sparneliais plazdančių elfų su rageliais virtinė, kurių aš taip nemėgau vaikystėje ir kurių savo ruožtu negalėjo pakęsti mano vaikai. Panašiai jautė ir Andrew Langas. Savo “Alyvinės fėjų knygos“ įžangoje jis mini nuobodžias šiuolaikinių autorių knygas: “Jų pradžia visuomet vienoda — mažas berniukas ar mergaitė išeina iš namų ir sutinka raktažolių, gardenijų ar obelžiedžių fėjas... Šios fėjos mėgina pralinksminti, bet nesėkmingai; arba pamokslauja ir joms puikiai pavyksta.“

Tačiau viskas prasidėjo, kaip jau minėjau, gerokai prieš devynioliktą šimtmetį, gerokai anksčiau, nei buvo pradėtos rašyti nuobodžios istorijos, kurios nesėkmingai mėgino pralinksminti. Drytono “Nimfidė“, laikoma pasaka (pasakojimu apie fėjas), yra vienas iš blogiausių šio žanro pavyzdžių. Oberono rūmai pastatyti iš vorų kojų,

Langai — tai akys katinų,

O vietoj čerpių ant stogų

Tikri sparnai šikšnosparnių.

Riteris Pigvigenas jodinėja žvitria auslinda, nusiunčia savo mylimajai, karalienei Mebei, skruzdžių akių apyrankę ir paskiria pasimatymą purienos žiede. Tačiau tarp visų šių grožybių pasakojama nuobodi intrigų ir suktų sąvadavimų istorija, galantiškas riteris ir piktas vyras klimpsta purve, o jų rūstybę numalšina Letos vandenų gurkšnis. Jau geriau Leta būtų juos visus nusinešusi. Oberonas, Mebė ir Pigvigenas gal ir yra mažučiai elfai ar fėjos, kitaip nei Artūras, Gvineverė ar Lanselotas, bet pasakojimas apie gėrio ir blogio kovą Artūro dvare labiau primena “pasakojimus apie fėjas“ (pasakas) nei toji pasaka apie Oberoną.

Daiktavardis fėja, daugiau ar mažiau atitinkantis daiktavardį elfas, yra gana šiuolaikinė sąvoka, vargu ar vartota prieš Tiudorų laikotarpį. Labai reikšminga pirmoji citata Oksfordo žodyne (kuris vienintelis buvo išleistas prieš 1450 Viešpaties metus). Cituojamas poetas Goweris: “Jis tarsi fėja.“ Bet Goweris rašė ne taip. Jis rašė “Jis tarsi iš fėjų krašto.“ Goweris kalbėjo apie jauną kavalierių, kuris troško sužavėti mergeles bažnyčioje [* His croket kembd and thereon set

A Nouche with a chapelet,

Or eiles one of grene leves

Whith late com out of greves,

Al for he sholde seme freissh;

Rith as an hauk with hath a sihte

Upon the foul ther he schal lihte,

And as he were of faierie

He scheweth him tofore here yhe.

Confessio Amantis, v. 7065 ff. (aut. past.) (senoji anglų kalba - vert. past.)].

Tai jaunas mirtingas žmogus iš kūno ir kraujo, bet jo išvaizda labiau primena Elfų krašto gyventojus nei tos “fėjos“, prie kurių jis priskirtas per dvigubą klaidą. Pasakų krašto gyventojai dažniausiai nėra tokie, kokie atrodo, jie apsigaubia tokiu išdidumu ir grožiu, koks mums visiškai nepasiekiamas. Ir bent jau dalis jų magijos, kurią jie naudoja ir padėti, ir kenkti žmonėms, yra galia žaisti žmogaus kūno ir širdies troškimais. Elfų krašto karalienė, nusinešusi Poetą Tomą Eilių Kūrėją savo pieno baltumo žirgu greičiau už vėją, pasirodė raita ant Eildono Medžio lyg nežemiško grožio moteris, taigi Spenserio [* Edmundas Spenseris (1552-1599) - viduramžių anglų poetas, „Fėjų Karalienės" („Faerie Queene") autorius (vert. past.)] tvirtinimas, kad Fėjų krašto riterius galime vadinti elfais, neprieštarauja tradicijai. Šis vardas labiau tinka tokiems riteriams kaip seras Gujonas [* „Fėjų Karalienės" personažas (vert. past.)], nei širšės gyliu ginkluotam Pigvigenui.

O dabar, kai jau šiek tiek aptarėm (labai paviršutiniškai) elfus ir fėjas, turiu grįžti atgal, nes nukrypau nuo svarbiausios savo temos — pasakų. Jau sakiau, kad apibūdinti pasaką kaip “pasakojimą apie fėjas“ yra per siaura [* Išskyrus ypatingus atvejus, tokius kaip Velso ar airių pasakų rinkiniai. Juose pasakojimai apie fėjų giminę kartais būna atskirti nuo visų kitų pasakų, šia prasme istorijos apie fėjas arba fėjų išmintį paprastai yra trumpi pasakojimai apie fėjų pasirodymus arba jų įsikišimą į žmonių reikalus. Tačiau šis skirtumas tėra vertimo pasekmė (aut. past.)]. Per siaura, netgi jei atmestume nedidelį ūgį, nes šie pasakojimai Anglijoje paprastai yra ne apie fėjas, o apie Fėjų kraštą, tai yra Pasakų šalį, karalystę ar valstybę, kurioje gyvena pasakiškos būtybės [fėjos]. Pasakų šalyje, be fėjų ir elfų, yra ir daugybė kitų gyventojų: nykštukų, raganų, trolių, milžinų ir slibinų, o dar yra jūrų, saulė, mėnulis, dangus, žemė ir visa, kas joje: medžiai ir paukščiai, vanduo ir akmenys, vynas ir duona, ten atsiduriame netgi mes patys, mirtingi žmonės, jeigu mus užburia.

Istorijos, tiesiogiai pasakojančios apie fėjas, tai yra būtybes, kurios šiandiene anglų kalba dar gali būti vadinamos elfais, yra palyginti retos ir paprastai ne itin įdomios. Dauguma gerų pasakų yra apie žmonių nuotykius Nepaprastojoje Karalystėje ar ūkanotuose jos pasieniuose. Tai natūralu, nes jei elfai išties egzistuoja ir gyvena nepriklausomai nuo mūsų pasakojimų apie juos, tai tiesa turėtų būti ir tai: tikriausiai mes jiems nelabai rūpime, kaip ir jie mums. Mūsų likimai skirtingi ir mūsų keliai retai susitinka. Netgi Pasakų krašto pasienyje susiduriame su jais tarsi atsitiktinai [* ši taisyklė galioja netgi tuomet, jei jie tėra žmonių fantazijos vaisius, „tikri" tik kaip vienas žmogaus vizijos apie tiesą aspektas (aut. past.)].

Taigi pasakos apibrėžimas — kas ji yra ar kas turėtų būti — priklauso ne nuo laikui bėgant susiformavusio apibrėžimo, o nuo pačios Pasakų šalies prigimties: nuo pačios Nepaprastosios Karalystės ir nuo tuose kraštuose dvelkiančio vėjo. Aš nė nemėginsiu jos apibrėžti ar tiesiogiai nusakyti. Tai neįmanoma. Pasakų šalies negalima įkalinti žodžių voratinklyje, nes viena iš jos savybių yra nenusakomumas, bet ji nėra nepastebima. Ji sudaryta iš daugybės dalių, o jų tyrinėjimai nebūtinai atskleis visumos paslaptį. Vis dėlto tikiuosi, kad tai, ką pasakysiu vėliau, šiek tiek nušvies mano paties netobulą supratimą. Dabar tepasakysiu tiek: pasakos prisiliečia prie Nepaprastosios Karalystės ar pasinaudoja ja, siekdamos savo tikslų, kad ir kokie jie būtų: satyra, nuotykiai, pamokymas, fantazija. “Pasakų šalis“ galima būtų versti kaip “magija“ (žr. p. 345), bet labai savitos nuotaikos ir galios magija, kuri yra tarsi priešingas kruopštaus mago-mokslininko šlykščių užmačių polius. Yra viena išlyga — net jeigu pasaka siekia pašiepti, jokiu būdu negalima krėsti juokų su vienu dalyku, tai yra pačia magija. Ją reikia suprasti rimtai, iš jos nesišaipoma, ji negali būti paaiškinta. Nuostabus šio rimtumo pavyzdys yra viduramžių sakmė “Seras Gaveinas ir Žaliasis Riteris“.

Netgi pritaikius šiuos miglotus ir prastus apibrėžimus paaiškėja, kad dauguma žmonių, netgi labiausiai patyrusių šiuose dalykuose, terminą “pasaka“ vartoja labai nerūpestingai. Vien žvilgtelėjus į knygas, kurios pastaruoju metu pretenduoja vadintis pasakų rinkiniais, tampa aišku, kad pasakojimai apie fėjas, garbingą tautą bet kurioje iš savo buveinių, netgi apie nykštukus ir pabaisas tesudaro labai menką jų dalį. Šito, kaip mes jau kalbėjome, ir reikėjo tikėtis. Tačiau šiose knygose yra daugybė pasakojimų, kurie nė iš tolo nepriartėja prie Fėjų krašto ir kurių tuose rinkiniuose visai neturėtų būti.

Pateiksiu keletą pavyzdžių, kuriuos pasakojimus aš išmesčiau. Tai padės suprasti, kas nėra pasaka. Be to, šitaip priartėsime prie antro klausimo — iš kur atsirado pasakos?

Dabar yra išleista labai daug pasakų rinkinių. Anglijoje nei populiarumu, nei apimtimi niekas negalėtų varžytis su dvylika skirtingų spalvų knygų, už kurias turime būti dėkingi Andrew Langui ir jo žmonai. Pirmoji pasirodė daugiau kaip prieš penkiasdešimt metų (1889), ir iki šiol leidžiami vis nauji jos leidimai. Didžioji turinio dalis daugiau ar mažiau išlaiko egzaminą. Aš jų nenagrinėsiu, nors tai būtų gana įdomu, tik paminėsiu, kad labai nedaug “Mėlynosios pasakų knygos“ pasakojimų susiję su fėjomis arba jas mini. Dauguma pasakų paimtos iš prancūzų, tuo metu tai buvo teisingas pasirinkimas, ko gero, toks jis ir tebėra (nors ir neatitinka nei dabartinio mano skonio, nei vaikystės pomėgių). Šiaip ar taip, nuo pat pirmojo “Motušės Žąsies pasakų“ vertimo į anglų kalbą aštuonioliktame šimtmetyje labai sustiprėjo Charles’o Perrault įtaka, išpopuliarėjo ir kiti pasakojimai iš neaprėpiamo “Cabinet des fėes“ [* „Fėjų sąsiuvinis" - XVIII a. pasakų rinkinys, sudarytas Charles'o-Jo- sepho de Mayero (1751-1825) (vert. past.)] lobyno, taigi, mano nuomone, jei paprašytum bet kurio žmogaus atsitiktinai nurodyti tipišką pasaką, jis greičiausiai paminėtų vieną iš tų prancūziškųjų, kaip antai “Batuotą katiną“, “Pelenę“ ar “Raudonkepuraitę“. Kiti galbūt pirmiausia prisimins brolių Grimmų pasakas.

Tačiau ką pasakyti apie “Mėlynojoje pasakų knygoje“ pasirodžiusią “Kelionę į Liliputiją“? Pasakyčiau štai ką — sprendžiant iš autoriaus sumanymo ar panelės May Kendal intencijų jos padarytame trumpesniame variante, tai nėra pasaka. Jai nėra ką veikti šioje knygoje. Bijau, kad ji įdėta čia tik todėl, kad liliputai yra mažučiai — ir tai vienintelis nepaprastas dalykas. Tačiau mažumas Pasakų šalyje, kaip ir mūsų pasaulyje, tėra atsitiktinumas. Pigmėjai nėra pasakiškesni už Patagonijos gyventojus. Pašalinčiau šį pasakojimą ne dėl jo satyrinių elementų, satyros — tiek vientisos, tiek ir tai pradingstančios, tai pasirodančios, — yra ir tikrose pasakose, tradicinėse pasakose gali būti jų kūrėjų satyros, kurios mes jau nebesuprantame. Išmesčiau jį, nes šio pasakojimo satyra, kad ir kokia puiki ji būtų, priklauso keliautojų pasakojimų tipui. Tokie pasakojimai mini daugybę nuostabių dalykų, bet visa tai galime pamatyti šiame mirtingame pasaulyje, mūsų pačių pasaulio erdvėje ir laike, juos nuo mūsų slepia vien tik atstumas. Guliverio kelionės turi ne daugiau teisių būti tarp pasakų nei Barono Miunhauzeno plepalai, “Pirmieji žmonės Mėnulyje“ arba “Laiko mašina“ [* Herberto George'o Wellso romanai. Elojai ir morlokai - „Laiko mašinos" veikėjai (vert. past.)]. Tiesą sakant, elojai ir morlokai geriau tinka Pasakų kraštui negu liliputai. Nes liliputai tėra žmonės, nors ir karikatūriškai sumažinti, tarsi žvelgiant nuo stogų. O elojai ir morlokai gyvena taip toli už laiko bedugnės, kad rodosi nepaprasti, net jeigu ir yra mūsų palikuonys. Reikėtų nepamiršti vieną senovės mąstytoją nustačius, kad ylfe, tai yra elfai, yra Adomo palikuonys per Kainą [* „Beovulfas", 111-112 (aut. past.)]. Šį nuotolio, o ypač nutolusio laiko žavesį silpnina vien tik absurdiška ir neįtikėtina laiko mašina. Tačiau šis pavyzdys rodo pagrindines priežastis, kodėl pasakos ribos tokios neišvengiamai neaiškios. Pasakų šalies magija nėra savitikslė, ji vertinga dėl savo įtakos, ir vienas iš jos tikslų yra patenkinti pirmapradžius žmonijos troškimus. O tarp jų yra ir troškimas išmatuoti erdvės bei laiko gelmes. O dar vienas (kaip pamatysime) — bendrauti su kitomis gyvomis būtybėmis. Taigi pasakojimas patenkina šiuos troškimus, bet jis gali naudotis mechanizmais ar magija arba jais nesinaudoti, o jeigu pavyksta, jis tampa kokybiškas ir įgyja pasakos žavesio.

Po keliautojų pasakojimų aš išmesčiau arba atsisakyčiau visų istorijų, kurios, norėdamos paaiškinti pasitaikančius stebuklus, naudojasi sapnais. Net jeigu papasakotas sapnas visais kitais atžvilgiais ir galėtų būti pasaka, visumą pavadinčiau netobula, kaip ir gerą paveikslą netikusiuose rėmuose. Tiesa, sapnai gali būti susiję su Pasakų šalimi. Sapnuose išlaisvinamos keistos proto galios. Sapnuose žmogus gali įgyti Pasakų šalies jėgos, tos, kuri gimdo pasakojimą sukurdama gyvas spalvas bei formas. Tikras sapnas kartais gali būti pasaka, kuriama su kone elfišku lengvumu ir meistriškumu — bet tik tol, kol sapnuojame. Tačiau jei atsibudęs rašytojas pasakoja jums, kad tai tik sapne regėta istorija, tuomet jis tyčia nusigręžia nuo pirmapradžio troškimo, glūdinčio pačiame Pasakų šalies centre, — troškimo būti nepriklausomam nuo ją pagimdžiusio proto, nuo įsivaizduotų stebuklų. Apie fėjas dažnai pasakojama (nežinau, tiesa tai ar melas), kad jos yra iliuzijų kūrėjos, kad jos apgaudinėja žmones pasitelkusios fantaziją, bet tai jau kitas dalykas. Čia jų asmeninis reikalas. Tokių apgaulių pasitaiko pasakose, kur fėjos pačios nėra iliuzijos, už fantazijos slypi tikri norai ir galios, nepriklausančios nuo žmonių proto ir tikslų.

Šiaip ar taip, tikrai pasakai, priešingai negu pasakojimams, naudojantiems pasakos elementus menkesniems tikslams siekti, būdinga tai, kad ji turi atrodyti tikra. Žodžio “tikra“ šia prasme reikšmę aš svarstysiu netrukus. Kalbėdama apie stebuklus pasaka negali pakęsti jokių paaiškinimų, kuriais mėginama teigti, neva visa istorija, kurioje tie stebuklai vyksta, yra prasimanymas ar iliuzija. Tiesa, pati pasaka gali būti tokia gera, kad nekreipsime į tai jokio dėmesio. Dar gali būti gerai ir įdomiai papasakotų sapnų. Tokie yra Lewiso Carrollo pasakojimai apie Alisą, kur sapne vyksta sapno veiksmas. Todėl (ir dėl daugelio kitų priežasčių) tai nėra pasakos [* Žr. A pastabą pabaigoje (aut. past.)].

Yra dar viena nuostabi pasakojimų rūšis, kurių nepavadinčiau pasakomis, ir vėlgi ne todėl, kad jų nemėgčiau — tai yra pasakėčios apie gyvūnus. Pasirinksiu pavyzdį iš Lango pasakų knygų: tai “Beždžionės širdis“, svahilių pasaka, įdėta į “Alyvinę pasakų knygą“. Tai istorija apie suktą ryklį, kuris įkalbėjo beždžionę paplaukioti jam ant nugaros ir nuplukdė ją pusę kelio savo šalies link, o tada atskleidė, kad tos šalies sultonas serga ir išgydyti jį gali tik beždžionės širdis. Tačiau beždžionė pergudravo ryklį ir įtikino jį grįžti pamelavusi, kad paliko širdį namuose, pakabinusi krepšyje ant medžio šakos.

Pasakėčios apie gyvūnus, be abejo, susijusios su pasakomis. Gyvūnai ir paukščiai tikrose pasakose dažnai kalba žmonių kalba. Iš dalies (dažnai labai menkai) šis stebuklas kyla iš vieno pirmapradžių troškimų, glūdinčių netoli Pasakų šalies šerdies, — tai žmogaus troškimas bendrauti su kitais gyvais padarais. Tačiau pasakėčiose apie gyvūnus jų kalba išsivystė į atskirą šaką ir turi labai mažai sąsajų su šiuo troškimu, o dažnai ir visai jį užmiršta. Stebuklingas tikros paukščių, žvėrių, medžių kalbos supratimas daug artimesnis Pasakų šalies tikslams. Bet pasakėčios, kur nėra net kalbos apie žmones, ar tokios, kur tikrieji herojai ir herojės yra žvėrys, žmonės, net jeigu ir pasirodo, tėra paprasčiausi priedai, o galiausiai tos, kur žvėries forma tėra kaukė ant žmogaus veido, satyriko ar pamokslininko naudojama priemonė, tokios istorijos yra pasakėčios apie gyvūnus, o ne pasakos; ar tai būtų “Lapinas Reinardas“, ar “Nuno kunigo pasaka“, ar “Triušis Briras“, ar paprasčiausi “Trys paršiukai“. Beatrix Potter istorijos labai labai priartėja prie Pasakų šalies, bet daugiausia lieka už jos sienų [* „Glosteršyro siuvėjas" turbūt priartėja labiausiai. Panašiai ir „Ponas Tigivinklis", bet joje daroma užuomina į sapno kilmę. „Vėją gluosniuose" taip pat pavadinčiau pasakėčia apie gyvūnus (aut. past.)]. O priartėja jos dažniausiai dėl ryškių dorovinių bruožų, čia aš kalbu apie jų įgimtą dorovingumą, o ne apie alegorinę significatio. Bet “Triušis Petriukas“ tėra pasakėčia apie gyvūnus, nors joje ir yra draudimas, kurių yra ir Pasakų šalyje (kaip jų yra tikriausiai visuose pasaulio matmenyse ir visomis prasmėmis).

Taip ir “Beždžionės širdis“ yra paprasčiausia pasakėčia apie gyvūnus. Įtariu, kad į “Pasakų knygą“ ji pateko ne dėl savo satyros, o dėl krepšyje paliktos beždžionės širdies. Langui, studijuojančiam tautosaką, tai pasirodė reikšminga, net jei ši keista mintis tebuvo pokštas, nes, kaip tvirtina pasaka, iš tiesų beždžionės širdis buvo ten, kur ir turėjo būti, — krūtinėje. Bet pasakose tik atsitiktinai pasitaiko mintis [* Kaip pasakoje „Milžinas, kuris neturėjo širdies" Dasento „Norvegijos liaudies pasakose" ar Campbello „Undinėje" iš „Vakarų aukštumų tautų pasakų"(nr. Iv, cf t. p. nr i), ar dar neaiškiau - Grimmų „Krištolo rutulyje" (aut. past.)], kad žmogaus gyvybė arba jėga gali glūdėti kitoje vietoje ar daikte, arba kūno dalyje (ypač širdyje), kurią galima išimti ir paslėpti krepšyje, po akmeniu ar kiaušinyje.

Viena vertus, rašytinės tautosakos istorijoje šią idėją yra panaudojęs George’as MacDonaldas [* George MacDonald (1824-1905) - Škotijos rašytojas, poetas, pastorius (vert. past.)] pasakoje “Milžino širdis“, kurios pagrindinę mintį (kaip ir daugumą detalių) pasiskolino iš gerai žinomų tradicinių pasakų. Kita vertus, tai yra viena iš seniausių užrašytų istorijų, nes minima Egipto D’Orsigny papiruse užrašytoje “Pasakoje apie du brolius“. Joje jaunesnis brolis sako vyresniajam:

Aš užbursiu savo širdį ir paslėpsiu ją kedro žiede, pačioje viršūnėje. Kai kedrą nukirs ir mano širdis nukris ant žemės, tu turėsi ateiti jos ieškoti, net jei ieškoti tektų septynetą metų, o ją suradęs įdėk į šalto vandens indą ir aš tikrai gyvensiu. [* Budge „Egipto skaitymų knyga", p. xxi (aut. past.)]

Tačiau šios temos ir palyginimai atveda mus prie kito klausimo — iš kur atsirado pasakos? Be abejo, tai turėtų reikšti — iš kur sužinota apie pasakiškas būtybes? Klausti, iš kur atsirado patys pasakojimai (kad ir kaip tinkamai), būtų tas pats, kaip klausti, iš kur atsirado kalba arba mintis.