TOMO BOMBADILO NUOTYKIAI
PRATARMĖ
“Raudonojoje knygoje“ yra užrašyta nemažai eilių. Tik nedaugelis iš jų pateko į “Žiedų Valdovo žlugimą“, su juo susijusius pasakojimus ir kronikas; o dar daugiau yra palaiduose lapeliuose, kai kurios nerūpestingai pakeverzotos paraštėse ar ten, kur buvo likę vietos. Dauguma pastarųjų — tiesiog nesąmonės, nors parašytos įskaitomai. Jos neturi jokios prasmės, o kai kurios yra paprasčiausios minčių nuotrupos. Tokie paraštėse užrašytų eilių pavyzdžiai yra Nr. 4, Nr. 12 ir Nr. 13, nors turbūt geriausiai jas atspindėtų Bilbo keverzonė, pavadinta “Kai spusteli pirmas šaltukas“:
Vėjas vėtrungę taip supo,
Kad net galvą jai apsuko,
Šaltis strazdą taip suspaudė,
Tas nė sraigių nesugaudė.
“Ak koks gyvenimas sunkus“
Ir “Viskas veltui, viskas žus“, —
Dejavo draugiškai abu.
Čia pateikiami senesni eilėraščiai, daugiausia Trečiojo amžiaus pabaigos Grafystės legendos ir pokštai, sukurti hobitų, daugiausia Bilbo ar jo draugų ir tiesioginių jų palikuonių. Tačiau kiekvieno konkretaus eilėraščio autorių nelengva nustatyti. Nesusiję su pasakojimu eiliuoti tekstai dažniausiai yra užrašyta senesnė, iš lūpų į lūpas perduodama hobitų tautosaka.
“Raudonojoje knygoje“ užrašyta, kad eilėraštį Nr. 5 sukūrė Bilbas, o Nr. 7 — Šernas Gemdžis. Prie Nr. 8 yra inicialai “S. G.“, ir nėra priežasčių netikėti šiuo įrašu. Nr. 11 irgi pažymėtas “S. G.“ inicialais, nors Semas daugių daugiausia galėjo užrašyti senas eiles apie pabaisas, kurias, pasirodo, hobitai labai mėgo. “Žiedų Valdove“ Semas tvirtina, kad Nr. 10 yra Grafystėje gerai žinomas eilėraštis.
Nr. 3 yra jau visai kitokių, hobitų pamėgtų eilių pavyzdys — tai eilėraštis ar pasakojimas be galo, kurį galima kartoti, kol klausytojams nusibosta. “Raudonojoje knygoje“ yra ir daugiau pavyzdžių, bet jie gana primityvūs. Nr. 3 yra ilgiausias ir sudėtingiausias iš jų visų. Be abejo, jis sukurtas Bilbo. Tai rodo akivaizdus eilėraštuko panašumas į tas savo kūrybos eiles, kurias Bilbas deklamavo Elrondo namuose. Šioje Rivendeilo versijoje “žaismingas rimavimas“ kažkaip negrabiai pritaikytas aukštųjų elfų ir Numenoro legendai apie Earendilą. Tikriausiai todėl, kad šį rimą sugalvojo pats Bilbas ir labai juo didžiavosi. Daugiau “Raudonojoje knygoje“ tokio rimavimo niekur neaptinkame. Čia pateikiamą senesnį variantą Bilbas tikriausiai parašė gana anksti, grįžęs iš savo kelionės. Ir nors jame juntama elfų tradicija, į ją nežiūrima rimtai, o panaudoti vietovardžiai (tokie kaip Derilin ir Belmarija) yra paprasčiausiai išgalvoti, jie tik panašūs į elfiškus, bet iš tiesų tokie nėra.
Kitų eilėraščių fone galima pajusti Trečiojo amžiaus pabaigos įvykių atgarsius ir tai, kaip bendraujant su Rivendeilu ir Gondoru plėtėsi Grafystės gyventojų akiratis. Eilėraštis Nr. 6, nors ir įdėtas greta Bilbo sukurto eilėraščio apie Mėnulėną, ir paskutinis kūrinys Nr. 16, be jokios abejonės, atėję iš Gondoro. Jie sukurti remiantis tradicijomis žmonių, gyvenančių pajūry ir prie upių, tekančių į jūrą. Nr. 6 eilėraštyje kalbama apie Belfalasą (Belio įlanką), o paminėtas Bokštas, ko gero, yra vadinamasis Jūros Bokštas — Dol Amroto Tirit Ajaras. Nr. 16 eilėraštyje minimos Septynios upės [* Lefnujis, Mortondas, Kirilas, Ringlas, Gilrainas, Semujis ir Anduinas (aut. pas t.)], įtekančios į jūrą Pietinėje Karalystėje, taip pat pavartotas gondorietiškas vardas aukštųjų elfų kalba — Firielė, kas reiškia mirtingą moterį [* Šiuo vardu buvo pavadinta viena iš Gondoro princesių, kurios palikuonimi save laikė ir Aragomas. Tokiu pat vardu buvo ir Semo dukters Elanoros dukra, tačiau jis negalėjo būti kilęs iš Vakarinių Žemių (aut. past.)]. Dol Amroto Ilgajame Krante galėjo būti daug senų elfų gyvenviečių, iš kurių Mortondu “vakaruose pradingdavo“ elfų laivai iki pat Antrojo amžiaus pabaigos. Šie du eilėraščiai tėra perdarytos pietų poezijos pavyzdžiai, Bilbas juos galėjo išgirsti Rivendeile. Nr. 14 taip pat kilęs iš Rivendeilo, jo šaknys siekia Pirmąjį amžių, tai gali būti ir elfų, ir Numenoro tautosakos likučiai, kuriuose atsispindi didvyriškos Pirmojo amžiaus pabaigos dienos; rodos, jame galima aptikti Numenoro legendos apie Turiną ir nykštuką Mimą užuominas.
Eilėraščiai Nr. 1 ir Nr. 2, be abejo, sukurti Žemgaloje. Juose daug žinių apie tą kraštą ir miškingą Karklynės klonį [* Grindvalis buvo nedidelis uostas šiauriniame Karklynės krante; jis buvo anapus Šieninės tvoros, taigi akylai saugomas. Breredonas (Brerės kalva) buvo mažutis kaimelis už uosto, įsikūręs siaurame žemės ruoželyje tarp Šieninės tvoros ir Brendivyno. Prie Mitės, mažo upeliūkščio, įtekančio į Grafribės upę, buvo prieplauka, nuo kurios į Gildaubę vedė keliukas, toliau bėgęs per Nendrius ir Rąstus (aut. pas t.)], kokių negalėjo turėti į vakarus nuo Marių gyvenę hobitai. Šios eilės parodo, kad žemgaliečiai pažinojo Tomą Bombadilą [* Tiesą sakant, jie tikriausiai ir davė jam šį vardą (jis skamba labai jau žemgalietiškai) prie visų kitų daug senesnių vardų (aut. past)], nors ir neįtarė apie jo galias taip pat, kaip Grafystės hobitai neįtarė apie Gendalfo galias: juos abu laikė geranoriškais keistuoliais, galbūt paslaptingais ir nenuspėjamais, bet juokingais. Nr. 1 yra daug senesnis, jis sudurstytas iš daugybės eiliuotų hobitų legendų apie Bombadilą. Nr. 2 labai į jį panašus, nors Tomo pasierzinimai juokina jo draugus (kurie vis dėlto pajunta baimės dvelktelėjimą), tačiau tikriausiai buvo sukurtas jau po Frodo ir jo bendrakeleivių apsilankymo Bombadilo namuose.
Čia pateiktai hobitų kūrybai būdingos dvi pagrindinės savybės. Tai itin mėgstami keisti žodžiai ir rimavimo įmantrybės — naivūs hobitai manė, kad tai yra poezijos puošmena, nors iš tiesų tebuvo negrabus elfų eilėdaros pamėgdžiojimas. Taip pat kai kam pasirodys, kad eilės paviršutiniškos ir lengvabūdiškos, nors kartais galima nuspėti, kad norima pasakyti šis tas daugiau. Nors neabejotinai sukurtas hobito, Nr. 15 yra išimtis iš šios taisyklės. Tai pats vėliausias kūrinys, priklausantis Ketvirtajam amžiui, bet čia pateikiamas, nes jo pradžioje yra įrašas “Frodo sapnas“. Tai gana netikėta, nes vargu ar pats Frodas parašė šį eilėraštį, bet pavadinimas nurodo, kad eilės buvo siejamos su beviltiškais Frodo sapnais, kurie lankydavo jį paskutinius trejus metus kovo ir spalio mėnesiais. Tačiau jame atsispindi ir kitos hobitų tradicijos aprašyti “kvaištelėjusius keliautojus“, kurie, net jeigu ir grįždavo, visam laikui likdavo keisti ir neperprantami. Mintis apie jūrą visada slėpėsi hobitų vaizduotės užkaboriuose, bet Trečiojo amžiaus pabaigoje vyravo nepasitikėjimas elfų išmintimi ir jos baiminimasis, ir šios nuotaikos iki galo neišsklaidė netgi šį amžių pabaigę įvykiai.