TOMO BOMBADILO NUOTYKIAI

Senas Tomas Bombadilas — vyras ne begalvis,

Puikūs jo geltoni batai, švarkas žydraspalvis [* Dvieilis verstas Jono Strielkūno].

Smagios kelnės jo odinės, gulbės plunksna moja

Skrybėlėj aukštoj, o diržas lyg žolė žaliuoja.

Jis gyveno ant Kalvos, kur srauni Karklynė

Pro šaknis ir pro šakas kelią prasiskynė.

Vasarai atėjus Tomas sau po pievas braidė

Ir smagus vėdrynus skynė, ir šešėlius sklaidė,

Bitutes kutendavo, kur dūzgė tarp žiedų,

Ir sėdėdavo prie upės daugel valandų.

Barzdą sūkurys pagavo ir kaipmat suvėlė.

Jį pamatė Auksauogė, upės dukružėlė;

Griebė Tomą už barzdos išdykusi gražuolė,

Tas per galvą keberiokšt — vandenin įpuolė.

“Na, kaip sekas? — Auksauogei vien iš jo juokai, —

Kaip tu garsiai burbuliuoji, vandenį taškai,

Išbaidei visas žuvis, antis iš nendryno,

Seną žiurkę iš pakrantės, varlę iš dumblyno!“

Tomas metė į gražuolę savo žvilgsnį rūstų:

“Jei juokai tai, upinuke, tai tegu nebus jų.

Greitai viską sutvarkyk ir keliauk miegoti,

Po gluosnyno šaknimis sau saldžiai sapnuoti!“

Į namus padauža ta greitai parkumėjo,

Betgi sekti paskui ją Tomas nenorėjo;

Atsisėdo jis ramiai sau gluosniui ant šaknų

Skrybėlės prasidžiovint ir batų geltonų.

Tuoj pabudo Senis Gluosnis ir dainuoti ėmė,

Užliūliavo mūsų Tomą, lapais jį apsėmęs,

O tada tik spąstai — kaukšt, ir Tomas nelaimingai

Su visu švarku ir batais drevėje pradingo:

“Na jau, Tomai Bombadilai, negi tu toks paikas,

Kad į tau paspęstus spąstus pakliuvai kaip vaikas?

Su šlapiu švarku dabar čia dar ilgai sėdėsi

Ir mane kutensi plunksna, niekur nesidėsi.“

“Ei Senasis Gluosni, greit tu mane paleiski,

O, kaip trokštu pabėgiot aš po pievą vaiskią!

Per kieta drevė tavoji — man jinai nerūpi,

Marš miegot tuojau, kaip miega dukros upės!“

Tučtuojau Senasis Gluosnis pasidarė geras

Ir girgždėdamas po nosim drevę atidarė.

Tomas iš drevės bemat išsikepurnėjo

Ir tolyn palei Karklynę linksmas nuskubėjo.

Įsitaisė jis miškely, kur nebuvo vėjo,

Tik klausydamas, kaip paukščiai šakose ulbėjo.

Iki vakaro gėrėjos, kaip plaštakės skraido,

Kol į pilką debesėlį saulė nusileido.

Lyti ėmė. Tomas šičia ilgai neužtruko,

Bežiūrėdamas, kaip mirga vandeny ratukai.

Tuoj atšalo, ir lapiją ėmė plėšyt vėjas,

Tomas urvą susiradęs pailsėt norėjo.

O Barsukas baltažandis, šiaip jau baisiai lėtas,

Akys kaip sagutės, letenos žemėtos,

Urvo gilumoj gyvenęs su šeima nuo seno,

Griebė Tomą už skvernų ir tamson gabeno.

Gilumoj slaptų urvų jie barė Tomą uoliai:

“Ko reikėjo tau taip brautis į mūsiškę olą?

Amžinoj tamsoj pas mus tu visad sėdėsi

Ir jau niekad niekados saulės neregėsi.“

“Ei nenaudėliai, tuojau jūs mane paleiskit,

Liaukitės kaipmat kvailiot, su manim nežaiskit.

Greit parodykit duris, kur laukinės rožės,

Įėjimą šion olon visiškai užgožia!

O tada greit marš miegot, sapnuose sau guostis

Kaip ir upinukė mūs, kaip Senasis Gluosnis!“

Tad barsukų šeimynėlė mikliai susiprato

Ir slaptas duris į sodą tučtuojau surado,

Išlydėjo mandagiai šie barsukai Tomą,

Užvertė po to ant durų visą žemių toną.

Lyt nustojo. Tuoj ir šiltas vakaras atslinko,

O sutemus žvaigždės žiebės danguje aplinkui.

Tomas, droždamas namo, sau skaniai kvatojo,

Greitai kambary tamsiam lempos suliepsojo,

Aplink jas tuoj mašaliukai ėmė sukinėtis,

Atsisėdo jis prie lango vakaru gėrėtis.

Jau vėlu. Pavargęs Tomas užsimanė miego

Ir palėpėn savo laiptais girgždančiais užbėgo,

Uždegė prie lango žvakę, rankeną užsuko.

“Ū-ū-ū! — kažkas jam šiurpiai iš tamsos sušuko. —

Pamiršai mane be reikalo, nes aš už durų

Tik ir tykau nusitempt tave į kapą niūrų,

Pilkapių baisioji šmėkla — štai kas aš esu!

Tu tuojau, vargšeli, dingsi iš akių visų!“

“Nešdinkis! Tu mano namą tučtuojau paliki,

Nebarškėki savo kaulais, nesijuok taip nykiai!

Nežybsėki akimis, bet gali sau guostis,

Kad užmigsi kaip barsukai ar Senasis Gluosnis,

Net jaunoji Auksauogė upėje nurimo!

Grįžki aukso savo saugot ir jo užkeikimo!“

Nėrė šmėkla tuoj pro langą, žodžių neatlaikė,

Ir į pilkapius nukūrė, nes ją taip užkeikė,

Visą ilgą kelią skriejo ir barškėjo kaulais,

Kad tik pilkapį pasiektų, kol nėra dar saulės.

Tomas lovon įsirito ir į sapną smigo

Daug saldžiau nei Auksauogė, ėmė ir užmigo,

Daug jaukiau negu barsukai ar kapų pabaisos

Mūsų senis Tomas knarkė, lovoj įsitaisęs.

Kitąryt lyg vieversėlis jis žvalus pabudo,

“Deri dol ir meri dol“, — padainuot panūdo.

Skrybėlę su plunksna griebė, štai ant kojų batai,

Platų langą atidarė — ryto aromatui.

Tomas tapo išmintingas — vyras ne begalvis,

Blizga jo geltoni batai, švarkas žydraspalvis,

Nuo to laiko nieks daugiau Tomo nepagavo,

Ar Karklynės slėniu jis, ar kalvom keliavo,

Sietuva gilia praplaukt tarp vandens lelijų —

Pamanykit, mūsų Tomas net ir to nebijo.

O kai kartą sugalvojo jis nubėgt prie upės,

Auksauogė buvus ten jam labai parūpo.

Nulėkė pas ją smagiai, greitas tartum vėjas,

Kai sučiupo, apkabino, net širdis virpėjo.

Pakuždėjo Tomas jai: “Nagi, Auksauogė,

Gal gyvenkime nuo šiolei manoje pastogėj?

Stalas puotai ten apkrautas, čirpauja paukšteliai,

O pro langą svyra rožių nuostabūs žiedeliai.

Paklausyk, miela, manęs, nagi einam drąsiai,

Tu jaunikio ten, dugne upės, nesurasi.“

Tai smagias sau vestuves kėlė Bombadilas,

Šoko trypė lig aušros visas margas šilas!

Pats išsipuošė vėdrynais, Auksauogę savo

Išdabino jis lelijom, plaukus išbučiavo,

Skrybėlę ant žemės sviedė ir žmonelę jauną

Uždainavęs apkabino kaip nendrelę liauną.

Lempos švelnią šviesą liejo, patalas baltavo,

Net barsukų šeimynėlė šokti atkulniavo.

Senas Gluosnis šakomis beldė į palangę,

Šmėklos pilkapių klyksmai lakstė po padangę.

Upė slėny vieniša dūsavo, liūdėjo,

Bet jaunavedžiai miegojo, nieko negirdėjo.

Nei šauksmų anei klyksmų, anei trypsmo kojų,

Nei jokių garsų nakties, nieks jų neieškojo.

O ryte žvalus pabudęs Tomas uždainavo:

“Ak, brangioji, deri dol, meri dol!“ — niūniavo,

Ir po kiemą vaikštinėjo išdidus kaip ponas,

Kol šukavo Auksauogė garbanas geltonas.