ATGAIVA, IŠSIVADAVIMAS, PAGUODA

Jeigu kalbėsime apie senatvę — ar asmeninę, ar laikų, kuriais gyvename, tai galime pastebėti bendrą nuostatą, kad ją lydi negalia. Tačiau ši mintis dažniausiai kyla paprasčiausiai tyrinėjant pasakas. Analitinės studijos neparengs jūsų rašyti pasakas ar jomis gėrėtis, kaip ir visų laikų ir visų šalių dramos tyrinėjimai negali parengti rašyti pjeses ar jomis gėrėtis. Tokie tyrimai tegali prislėgti. Tyrėjas netruks pajusti, kad sunkiai triūsdamas tesurinko keletą iš nesuskaičiuojamų Pasakų Medžio lapų, kuriais yra pasipuošęs Dienų Miškas, o dauguma jų jau nukritę ir supuvę. Beprasmiška dar labiau šiukšlinti. Negi galima sukurti naują lapą? Žmonės jau seniai atrado viską, ką tik įmanoma, nuo pumpuro iki lapo, ir visas spalvas nuo pavasario iki rudens. Tačiau tai netiesa. Medžio sėklą galima pasėti bet kokioje dirvoje, netgi tokiame rūkų krašte (pasak Lango) kaip Anglija. Pavasario grožis, žinoma, nenukentės, netgi jei mes jau esame matę ar girdėję apie panašius įvykius, nes nė vienas įvykis nuo pasaulio pradžios iki pabaigos nepasikartoja. Kiekvienas ąžuolo, uosio ar gudobelės lapas yra unikalus, ir kai kurios akys gali išvysti šį pavasarį tarsi patį pirmąjį, nors sulapojusį ąžuolą jau regėjo begalinė daugybė žmonių kartų.

Mes neturėtume, netgi negalėtume nusivilti piešimu vien todėl, kad visos linijos tegali būti tiesios arba kreivos, nei tapyba vien todėl, kad tėra trys pagrindinės spalvos. Galbūt dabar mes išties vyresni, nes paveldėjome daugelio protėvių kartų meno kūrinius, galime gėrėtis jais ar kurti patys. Šie paveldėti lobiai kartais gali nusibosti arba kelti baimę pasikartoti, o šioji virsti antipatija grakščiam piešimui, subtiliems raštams ir “žavioms“ spalvoms, o gali netgi imti pagunda tiesiog pradėti manipuliuoti senovine medžiaga, gudriai ir beširdiškai. Tačiau negalime išsivaduoti iš šių rūpesčių pasinaudoję tyčiniu nerangumu, griozdiškomis konstrukcijomis ar nesėkmėmis nei kurdami tamsius dalykus ir nuolatinį smurtą, nei maišydami spalvas, kol iš subtilių jos taps pilkos, nei sugrūsdami į krūvą daugybę fantastiškų formų, kol gausime košmarus ar nesąmones. Kol nepasiekėme tokios būsenos, mums reikalinga atgaiva. Mes vėl turime pažvelgti į žalią spalvą ir apstulbti (bet neapakti) išvydę mėlyną, geltoną ir raudoną. Turime sutikti kentaurą ir slibiną, o tuomet staiga pastebėti, galbūt kaip senovės piemenys, avis, šunis ir žirgus — ir vilkus. Šią atgaivą mums suteikia pasakos. Šia prasme tik pamėgę jas mes tapsime arba išliksime vaikais.

Atgaiva (kartu su sveikatos atgavimu) yra skaidraus žvilgsnio susigrąžinimas. Nesakau, kad turime “matyti daiktus tokius, kokie jie yra“, nes taip įklimpčiau į filosofinį ginčą, nors surizikuočiau pasakyti “matyti daiktus tokius, kokius turėtume juos matyti“, — daiktus, atsietus nuo mūsų. Turime nusiplauti langus, kad pamatytume daiktus ne pro pilką banalumo, įprastumo, t.y. savininkiškumo, miglą. Iš visų veidų būtent pažįstamus sunkiausia apdalyti nebūtomis savybėmis, bet kartu į juos sunkiausia pažvelgti įdėmiai ir naujai, suvokiant jų panašumą ir skirtingumą — suvokti, kad tai veidai, bet saviti. Banalumas yra bausmė už savinimąsi — banalūs ar (blogąja prasme) pažįstami yra tie daiktai, kuriuos mes teisėtai ar mintyse pasisaviname. Sakome, kad pažįstame juos. Jie tampa daiktais, kurie mus kažkada patraukė spindesiu, spalvomis ar forma, o mes griebėme juos, uždarėme savo slėptuvėse, įsigijome ir turėdami liovėmės į juos žiūrėję.

Žinoma, pasakos nėra vienintelis atgaivos būdas ar praradimų profilaktika. Tereikia trupučio nuolankumo. Be to (nuolankiesiems), yra “Syrabmaksovak“ ar Chestertono fantazijos. Syrabmaksovak — tai pasakiškas žodis, bet šioje šalyje jį galime pamatyti užrašytą kiekviename mieste. Tai užrašas “kavos kambarys“, žvelgiant iš vidaus matomas ant stiklinių durų, taip, kaip perskaitė Dickensas vieną tamsią dieną Londone; šį būdą naudojo ir Chestertonas, norėdamas parodyti spėjusių tapti banaliais daiktų keistumą, kai netikėtai žvilgteli į juos iš neįprastos padėties. Tokią išmonę galima būtų laikyti sveika, jai niekada nepritrūks medžiagos. Tačiau aš manau, kad jai trūksta jėgos, nes vienintelė jos dorybė — tai, kad ji nušviečia daiktus nauja šviesa. Žodis “Syrabmaksovak“ gali jums staiga parodyti, kad Anglija yra visiškai nepažįstama šalis, paskendusi tolimoje praeityje, į kurią teleidžia žvilgtelėti istorija, arba kažkokioje miglotoje ateityje, kurią galėtum pasiekti tik laiko mašina; tas žodis padės pamatyti, kokie keisti ir įdomūs jos gyventojai, jų papročiai ir mityba, tačiau jis negali padaryti nieko daugiau — šis veiksmas sustingęs viename laiko taške. Kūrybinga išmonė, norėdama pasiekti visai kitą tikslą (sukurti kažką nauja), gali atverti jūsų lobyno duris ir visi uždaryti daiktai išskris į laisvę tarsi paukščiai iš narvelio. Brangakmeniai pavirs gėlėmis ar liepsnomis ir jūs suprasit, kad visa, ką turite (ar žinote), yra pavojingi, galingi dalykai, ne sukaustyti grandinėmis, o laisvi ir laukiniai; jau nebepriklausantys jums, nebe jūsų dalis.

Išmonės elementai, randami kitų rūšių prozoje ar poezijoje, netgi jei tai tik atsitiktinės puošmenos, padeda įvykti tokiam išlaisvinimui. Tačiau ne taip visiškai kaip pasaka, kuri sutelkta aplink išmonę ar nupinta iš jos, nes išmonė yra pasakos šerdis. Išmonė gimsta iš pirminio pasaulio, tačiau geram amatininkui patinka medžiaga, su kuria dirba, jis jaučia ir yra gerai perpratęs molį, akmenį ar medį, ką mums tegali duoti kūrimo aktas. Nukalus kardą Gramą atsiskleidė geležis, sukūrus Pegasą kilnesni tapo visi arkliai, o Saulės bei Mėnulio Medžiai pašlovino šaknis ir kamienus, vaisius ir žiedus.

O pasakos ar jų (geresnioji) dauguma kalba apie labai paprastus ir svarbiausius dalykus, nepaliestus išmonės, bet šie paprasti dalykai tiesiog sušvinta įdėti į žėrinčius rėmus. Nes istorijų kūrėjas, kuris leidžia sau laisvai elgtis su gamta, gali būti jos mylimasis, o ne vergas. Būtent pasakos man padėjo nujausti žodžių galią ir tokių dalykų kaip akmuo ir geležis, medis ir žolė, ugnis ir namas, duona ir vynas nepaprastumą.

Ir pabaigai pakalbėsiu apie išsivadavimą ir paguodą, kurie iš prigimties yra glaudžiai susiję. Nors pasakos jokiu būdu nėra vienintelis būdas išsivaduoti, dabar tai viena iš akivaizdžiausių ir (kai ką) labiausiai piktinanti eskapizmo — bėgimo nuo tikrovės — literatūrinė forma; taigi aptariant jas reikia apsvarstyti ir kritikų vartojamą terminą escape (išsigelbėjimas, pabėgimas).

Tvirtinau, kad išsigelbėjimas yra viena iš pagrindinių pasakos funkcijų. Nenorėdamas jo niekinti, negaliu pritarti paniekos ir gailesčio kupinai nuostatai, su kuria dabar taip dažnai kalbama apie “pabėgimą“, — tokiai nuostatai šio žodžio vartojimas už literatūros kritikos ribų visai nesuteikia pagrindo. Kritikų taip pamėgtame “tikrame gyvenime“ pabėgimas yra labai praktiška taisyklė, jis gali būti netgi didvyriškas. Čia pabėgimo nėra už ką kritikuoti, nebent jis nepasisektų, o kritikams atrodo, kad kuo jis geriau pavyksta, tuo blogiau. Tai piktnaudžiavimo žodžiais ir painiavos mintyse pavyzdys. Už ką niekinti žmogų, kuris mėgina pabėgti iš kalėjimo ir grįžti namo? O jeigu jam nepavyksta, tai negi jis neturi teisės mąstyti ir kalbėti ne vien apie kalėjimo sienas ir prižiūrėtojus? Pasaulis už sienų niekur nepradingo tik todėl, kad kalinys jo nebemato. Jei kritikai vartoja žodį “pabėgimas“ šia prasme, tai jie pasirinko ne tą žodį, negana to — ne visada nuoširdžiai klysdami jie painioja kalinio pabėgimą su kario dezertyravimu. Kaip tik tokią etiketę gali priklijuoti nacių partijos atstovas, pavadindamas išdavyste išsigelbėjimą iš fiurerio ar kokio kito reicho kančių ir netgi jo kritiką. Taip elgiasi ir šie kritikai, norėdami mus dar labiau supainioti ir sukelti panieką savo oponentams, jie ne vien dezertyravimui, bet ir tikram išsivadavimui klijuoja paniekos etiketę, kurią lydi pasibjaurėjimas, pyktis ir pasmerkimas. Jie ne tik painioja kalinio išsivadavimą su dezertyro sprukimu, bet, regis, labiau už patriotišką pasipriešinimą jie vertina kolaborantišką paklusnumą. Tada telieka pasakyti: “Kraštą, kurį myli, užvaldė blogis“, ir pateisinsi bet kokią išdavystę, o tiksliau, tai bus jau nebe išdavystė.

Leisiu sau pajuokauti: nebandykite savo pasakose teigti (tiksliau, demonstruoti) masinės gamybos elektrinių gatvės žibintų kaip išsivadavimo (šia prasme). Tačiau įmanoma, o dažniausiai taip ir nutinka, kad išsivaduojama pajutus pasibjaurėjimą šiuo tipišku technikos amžiaus produktu, kai kruopštumas ir išradingumas susiję su bjaurumu ir (dažniausiai) prasta kokybe. Šiuos žibintus galima išmesti iš pasakojimo paprasčiausiai todėl, kad tai prasti žibintai, ir visai gali būti, kad pasaka išmokys mus pastebėti šį liūdną faktą. Tačiau yra vienas dalykas — teigiama, kad “elektriniai žibintai turi išlikti“. Jau seniai Chestertonas teisingai pasakė, kad vos išgirdęs apie ką nors sakant, kad viena ar kita “turi išlikti“, suprasdavo, kad tą dalyką netrukus pakeis kitas — maža to, netrukus jis bus laikomas nutriušusiu ir atgyvenusiu. “Mokslo tempai paspartėjo dėl karo reikmių, jis nepermaldaujamai žengia pirmyn... ir palieka kai kuriuos dalykus užpakalyje, pranašaudamas naują elektros panaudojimo raidą“ — tai reklama. Ji tuos pačius dalykus sako dar grėsmingiau. Galima nekreipti dėmesio į elektrinį gatvės žibintą, nes jis tėra labai nesvarbus ir trumpalaikis. Pasakos kalba apie daug ilgaamžiškesnius ir svarbesnius dalykus. Pavyzdžiui, apie žaibus. Išsivadavimo šalininkai, eskapistai, nepataikauja trumpalaikei madai kaip jų oponentai. Jie nelaiko daiktų (kuriuos gana protinga būtų pavadinti blogais) savo šeimininkais ar savo dievais, nešlovina jų kaip amžinų ar netgi “negailestingų“. O jų oponentai, niekinamai susiraukę, negali tvirtinti, kad jie tuo pasitenkins: juk jie gali imti kurstyti žmones daužyti gatvės žibintus. Išsivadavimas turi ir kitą veidą, daug piktesnį — tai Reakcija.

Ne taip seniai — nors tai atrodo neįtikėtina — girdėjau vieną Oksenfordo tarnautoją sveikinant netoliese įsikūrusias masinės produkcijos gamyklas ir automobilių riaumojimą gatvėse, nes universitetui tai suteikia “kontaktą su tikru gyvenimu“. Galbūt jis norėjo pasakyti, kad dvidešimtame amžiuje žmonių gyvenimo ir darbo atmosfera barbariškėja siaubingu greičiu ir kad triukšminga šio reiškinio demonstracija Oksfordo gatvėse perspėja, kad sveikumo oazę beprotybės dykumoje nuo ryžtingo puolimo (praktinio ir intelektualinio) nebeilgai gins paprastos tvoros. Bet bijau, kad visiškai priešingai, šiaip ar taip, šiame kontekste posakis “tikras gyvenimas“ visai neatitinka akademinių standartų. Pastaba, kad automobiliai yra “gyvesni“ už, tarkim, kentaurus ar slibinus, yra keistoka, o tai, kad jie “tikresni“ už, tarkime, arklius, — apgailėtinai absurdiška. Koks tikras, koks sukrečiančiai gyvas yra gamyklos kaminas, palyginti su guoba: apgailėtina atgyvena, nerealia eskapisto svajone!

O aš negaliu savęs įtikinti, kad Blečlio stoties stogas realesnis už debesis. Nepasakyčiau, kad jis mane įkvepia kaip istorinis daiktas, nė nepalyginti su legendiniu dangaus kupolu. Bivrosto tiltas į dievų buveinę, saugomas Heimdalio su auksiniu Gjalarhormo ragu, man daug įdomesnis už tiltą į ketvirtąją platformą. Iš savo širdies tyrų aš negaliu išguiti klausimo: ar labiau su išmone auginti geležinkelių inžinieriai nebūtų geriau susidoroję su savo gausiomis pareigomis, negu tai daro dabar? Tikriausiai pasakos būtų geresnės menų globėjos nei tas akademinis asmuo, apie kurį aš ką tik kalbėjau.

Didžioji dalis literatūros, kurią jis (ko gero) ir kiti (be abejo) pavadintų rimta, tėra vaidinimas po stikliniu stogu prie municipalinio baseino. Galbūt pasakos ir prigalvoja skraidančių ore ar gyvenančių po žemėmis pabaisų, bet jos bent jau nesistengia pabėgti nuo dangaus ir jūros.

Ir jeigu mes kuriam laikui paliktume nuošalyje išmonę, nemanau, kad pasakų kūrėjams ar skaitytojams reikėtų gėdintis “pabėgimo“ nuo archaizmų — jeigu jiems labiau patinka ne slibinai, o arkliai, pilys, laivai, lankai ir strėlės; ne vien elfai, bet ir riteriai, karaliai ir kunigai. Nes protingas žmogus galiausiai susimąstęs (gana nepriklausomai nuo pasakų ar romanų) gali pradėti smerkti tokius pažangos dalykus kaip gamyklos arba automatai ir bombos, kurie, rodos, yra patys natūraliausi, neišvengiamiausi ir, drįstume pasakyti, — negailestingiausi gamyklų produktai, apie kuriuos paprasčiausiai tyli eskapistinė — “bėganti nuo tikrovės“ literatūra.

“Šiuolaikinio Europos gyvenimo šiurkštumas ir bjaurumas“ — to paties tikrojo gyvenimo, kuriuo turėtume džiaugtis, — “tai neužtektinas arba netikusios sąveikos su aplinka biologinis nepakankamumas.“ [* Christopher Dawson, „Progresas ir religija", p. 58-59. Vėliau jis priduria: „Visas tas Viktorijos laikų puošnumas, cilindrai ir surdutai, be abejo, reiškė kažką svarbaus devyniolikto šimtmečio kultūroje, taigi su šia kultūra jie paplito visame pasaulyje kaip jokia kita drabužių mada prieš tai. Galbūt mūsų palikuonys joje įžvelgs nuožmų Asirijos grožį - tos negailestingos ir didžios juos sukūrusios epochos simbolį; tačiau kad ir kaip ten būtų, jam trūksta to tiesaus ir nuolatinio grožio, kuris būtinas visiems drabužiams, jiems, kaip ir juos pagimdžiusiai kultūrai, trūksta sąryšio su gamta bei žmogaus prigimtimi (aut. past.)] Pati beprotiškiausia pilis, pasirodžiusi iš milžino krepšio vienoje gėlų pasakoje, vis dėlto nėra tokia bjauri kaip automatinė gamykla, o kartu (jei pasinaudotume labai šiuolaikišku posakiu) daug tikresnė. Ir kodėl mums nepabėgus nuo “nuožmios Asirijos“ cilindrų absurdo ar siaubingų morlokiškų gamyklų, kodėl jų nepasmerkus? Juos smerkia netgi labiausiai bėgančios nuo tikrovės literatūros formos — mokslinės fantastikos — rašytojai. Šie pranašai dažnai numato (ir daugelis, atrodo, šito trokšta), kad pasaulis kada nors pavirs viena didžiule geležinkelio stotimi stikliniu stogu. Tačiau jiems, regis, labai sunku nuspręsti, ką gi žmonės šiame mieste-pasaulyje veiks. Jie gali iškeisti “Viktorijos laikų puošnumą“ į laisvus apdarus (su užtrauktukais), bet savo laisve, rodos, naudojasi tik norėdami mechaniniais žaisliukais pažaisti greitai nusibostantį lėkimo visu greičiu žaidimą. Sprendžiant iš tų istorijų, žmonės taip ir liks gašlūs, kerštingi ir godūs; o jų idealistai netrokšta nieko daugiau, kaip priveisti tokių pat šlovingų miestų kitose planetose. Tai iš tiesų “tobulėjančių priemonių ir menkėjančių tikslų“ amžius. Tai svarbiausios šių dienų negalios dalis, kelianti troškimą išsivaduoti, tiesą sakant, ne iš gyvenimo, o iš dabartinio meto kančių, kurias patys ir susikūrėm, nes mes aštriai jaučiame ir savo darbų bjaurumą, ir jų blogį. Matome, kad bjaurumas ir blogis neišardomai susiję. Sunku įsivaizduoti blogį ir grožį drauge. Tai, kad ankstesniais amžiais išvydus nuostabią fėją apimdavo siaubas, beveik praslysta pro mūsų akis. Netgi dar blogiau — pats gėris yra atplėšiamas nuo jam priderančio grožio. Pasakų šalyje galima įsivaizduoti, kad žmogėdros pilis siaubinga kaip košmaras (nes tokia ją paverčia žmogėdros blogis), bet neįmanoma įsivaizduoti namo, pastatyto geram tikslui — tarkim, smuklės, užeigos namų, doro ir kilnaus karaliaus dvaro, — kurie atrodytų šleikščiai bjaurūs. Bet šiomis dienomis neverta tikėtis gražių pastatų, nebent jie būtų statyti anksčiau.

Toks yra šiuolaikinis ir ypatingas (arba atsitiktinis) “bėgimo nuo tikrovės“ aspektas pasakose, taip pat romanuose ir kitose istorijose, parašytose senovėje arba apie ją. Nemažai istorijų, sukurtų laikais, kai žmonės paprastai džiaugdavosi savo rankų darbais, virto “bėgimu nuo tikrovės“, pamėginusios prisitaikyti prie šių laikų, kai žmonės bjaurisi tuo, kas yra sukuriama.

Tačiau yra kitų, ir daug rimtesnių mėginimų pabėgti, kurie atsiskleidžia pasakose ir legendose. Bėgti tenka nuo daug bjauresnių ir baisesnių dalykų už triukšmą, dvoką, negailestingus ir ekstravagantiškus vidaus degimo variklius. Tai alkis, troškulys, skurdas, skausmas, sielvartas, neteisybė, mirtis. Ir net jei žmonės nesusiduria su tokiais liūdnais dalykais kaip šie, vis dėlto yra nuo senovės žinomos ribos, nuo kurių mums savotiškai leidžia pabėgti pasakos; tai senos svajonės ir troškimai (siekiantys pačias išmonės šaknis), kuriuos jos savotiškai įgyvendina siūlydamos paguodą. Vieni yra atleistinas silpnumas ar smalsumas — tokie kaip troškimas laisvam lyg žuvis pasinerti į jūros gelmes; arba begarsio, grakštaus, sutelkto paukščio skrydžio ilgesys, tas ilgesys, iš kurio tyčiojasi lėktuvai, nebent tomis retomis akimirkomis, kai išvystame juos labai aukštai, nešamus vėjo, kai mūsų nepasiekia jų keliamas triukšmas, žybsinčius saulėje, — t.y. įsivaizduojamus, o ne naudojamus. Yra ir gilesnių norų — tokių kaip troškimas bendrauti su visai gyvais padarais. Šiuo troškimu, senu kaip pats nuopuolis, paremtas visų pasakų gyvūnų kalbėjimas, o ypač stebuklingas tikrosios jų kalbos supratimas. Tokios yra jų šaknys, o ne senovėje gyvenusiems žmonėms priskiriamas susipainiojimas, tariamas “skirtumo tarp mūsų pačių ir gyvūnų nesuvokimas“ [* Žr. pastabą G pabaigoje (aut. past.)]. Gyvas šio skirtumo suvokimas yra labai senas, bet toks yra ir jausmas, kad atskyrimas buvo prievartinis — mus slegia kaltė ir keistas likimas. Kiti padarai — tai tarsi svetimos karalystės, su kuriomis žmogus nutraukė santykius, paskelbė joms karą ar gyvena įtemptų paliaubų laikotarpį. Yra keletas privilegijuotų žmonių, kurie kartais gali peržengti sieną, o kiti turi pasitenkinti tų keliautojų pasakojimais. Kad ir apie varles. Kalbėdamas apie tą plačiai paplitusią pasaką “Karalius varlė“ Maxas Mūlleris tiesiai paklausė: “Kaip apskritai įmanoma sugalvoti tokią istoriją? Reikia tikėtis, kad žmonės visais laikais buvo pakankamai apsišvietę ir suprato, kad varlė negali vesti karalienės dukters.“ Iš tiesų galime tikėtis! Nes jeigu ne, tai šiame pasakojime nėra jokios prasmės ir viskas paremta vien tik visos istorijos absurdiškumu. Tautosakos šaknys (ar spėlionės apie jas) čia lieka nepaliestos. Nedaug naudos mums duos ir svarstymai apie totemizmą. Nes, be jokios abejonės, kad ir kokie prietarai apie šaltinius ir varles glūdėtų šioje istorijoje, varlės pavidalas pasakoje [* Ar pasakų grupėje (aut. past.)] išliko būtent dėl šios minties keistumo, dėl to, kad tokia santuoka neįmanoma, netgi pasibjaurėtina. Nors tose versijose, kurios mus domina — gėlų, vokiečių, anglų [* „Karalienė, troškusi atsigerti iš šaltinio, ir varlė" (Campbell, xxiii);

Der Froschkdnig; „Varlė ir mergelė" (aut. past.)], — žinoma, kalbama visai ne apie princesės ir varlės santuoką, juk varlė buvo užburtas princas. Ir pasaka teigia ne tai, kad varlės gali tapti sutuoktiniais, bet kad būtina tesėti savo pažadus (netgi jei iš to nieko gero), šią temą, kaip ir draudimų laikymosi motyvą, galima sutikti visoje Pasakų šalyje. Tai vienas iš užrašų ant elfų rago, ir labai aiškus.

Ir pagaliau yra pats seniausias bei giliausias troškimas, Didysis išsivadavimas — troškimas išsivaduoti iš mirties. Pasakos pateikia mums daugybę tokio išsivadavimo pavyzdžių ir būdų, tai galima būtų pavadinti tikruoju pabėgimu, arba (sakyčiau) bėglio dvasia. Tačiau tai daro ir kitos istorijos (ypač tos, įkvėptos mokslo), tai daro ir mūsų tyrimai. Pasakas kūrė žmonės, o ne fėjos. Elfų pasakos apie žmones, be abejo, būtų pilnos užuominų apie pabėgimą nuo nemirtingumo. Bet iš mūsų sukurtų istorijų negalime tikėtis, kad jos visada pakils virš įprasto lygio. Jos dažnai pakyla. Galima rasti keletą pamokų ir apie tai, kokia sunki nemirtingumo našta, arba nesibaigiantis gyvenimas, į kurį veržiasi “pabėgėlis“. Nes pasakos ir senovėje, ir dabar labai tinka mokyti tokių dalykų. Mirties tema ypač įkvėpdavo George’ą MacDonaldą.

Tačiau pasakų “paguodoje“ yra ne vien įsivaizduojamas senovinių troškimų patenkinimas. Daug svarbesnė yra paguodžianti ir laiminga pabaiga. Beveik drįsčiau tvirtinti, kad visos užbaigtos pasakos privalo baigtis laimingai. Mažų mažiausiai pasakysiu, kad tragedija yra tikroji dramos forma, aukščiausia jos funkcija, bet pasakoms galioja priešinga taisyklė. O kadangi nėra žodžio, kuris išreikštų šią priešingybę, tai pavadinsiu ją eukatastrofa. Eukatastrofinis pasakojimas yra tikroji pasakos forma ir aukščiausia jos funkcija.

Pasakų paguoda, laimingos pabaigos džiaugsmas — ar, tiksliau, geroji katastrofa, netikėtas džiugus posūkis (nes pasakos iš tiesų neturi pabaigos) [* Žr. H pastabą pabaigoje (aut. past.)] — šis džiaugsmas, kurį pasakos labai gerai moka sukelti, nėra nei bailumas, nei bėgimas nuo tikrovės. Pasakų arba kito pasaulio aplinkoje tai netikėta ir stebuklinga malonė, kurios neįmanoma nuspėti. Ji neneigia diskatastrofos — sielvarto ir nesėkmių, jie būtini, kad pajustum išsivadavimo džiaugsmą; bet ji neigia (jei norite, labai akivaizdžiai) visuotinį galutinį pralaimėjimą ir todėl gali vadintis evangelija, kuri suteikia džiaugsmo blykstelėjimą, džiaugsmo, kuris gyvuoja už pasaulio ribų ir yra aštrus lyg sielvartas.

Labai geros, išbaigtos pasakos požymis yra toks: kad ir kokie klaikūs būtų įvykiai, kad ir kokie pašėlę ar siaubingi būtų nuotykiai, suaugusiam ar vaikui, kurie jos klausosi, atėjus posūkio metui iš džiaugsmo užima kvapą, smarkiau suspurda širdis, iš akių beveik (arba tikrai) pasipila ašaros, tai veriamas pojūtis, kurį suteikia visos kokybiškos literatūros meno rūšys.

Kartais šį įspūdį gali sukelti ir šiuolaikinės pasakos. Tai nėra lengva ir priklauso nuo visos istorijos, kuri paruošia posūkiui ir visą pasakojimą apgaubia šlovės šešėliu. Pasaka, kuriai tai bent šiek tiek pavyksta, nėra visiškai nevykusi, kad ir kokių ydų turėtų, kad ir kaip suvelti būtų jos tikslai. Tai nutinka netgi paties Andrew Lango rašytoje pasakoje “Princas Prigijus“, kuri daugybe kitų aspektų nėra patenkinama. Kai “atgyja visi riteriai ir iškėlę kardus šaukia “Tegyvuoja princas Prigijus!“, apėmęs džiaugsmas šiek tiek primena tą keistą mitologinės pasakos savybę, didingesnę už patį įvykį. Lango pasakojime to neįvyktų, jei aprašytas įvykis nebūtų daug rimtesnė už visą griozdišką, gana lengvabūdišką siužetą pasakos išmonė — pabaiga šiek tiek pašaipiai šypteli iš tos rafinuotos, sudėtingos conte [* Tai būdinga neryžtingam svyruojančiam Langui. Šis pasakojimas iš pažiūros seka rafinuotomis prancūziškomis conte (pasakomis), šiek tiek pasišaipydamas iš Thackeray'aus „Rožės ir žiedo" - toks paviršutiniškas, netgi lengvabūdiškas kūrinys nepasiekia ir netrokšta pasiekti nieko gilaus, bet jo gelmėje glūdi gilesnis, romantiškas Langas (aut. past.)]. Tačiau rimtoje Pasakų šalies istorijoje šis įspūdis daug galingesnis ir aštresnis [* Tokiose pasakose, kurias Langas vadino „tradicinėmis" ir kurias nuoširdžiai mėgo (aut. past.)]. Tokiose istorijose atėjus netikėto posūkio metui patiriame veriantį džiaugsmo blyksnį ir širdies troškimas akimirką ištrūksta iš pasakos rėmų, perplėšia pasakojimo tinklą ir pro tą plyšį blyksteli šviesa.

Tiktai dėl tavęs aš septynetą metų ilgų tarnavau,

Tiktai dėl tavęs aš į kalną stiklinį lipau užlipau,

Tiktai dėl tavęs išmazgojau aš tavąją skraistę baltai... Tai ko nežiūri į mane, ko miegi taip kietai? [* Vertė Romualda Zagorskienė, „Škotų liaudies pasakos", Vilnius, „Vaga", 1973 (vert. past.)]

Ir jis išgirdo ir atvėrė akis. [* „Juodasis Norovėjaus jautis" (aut. past.)]