PENKTAS

SKYRIUS

Važiuodamas tą naktį namo į Vest Egą, išsigandau, kad mano namas dega. Antra valanda nakties, o visas pusiasalio galas šviečia iš tolo, krūmai atrodo lyg vaiduokliai, ant telegrafo laidų blykčioja pailgi šviesos atspindžiai. Pasukęs už kampo, pamačiau, jog tai Getsbio namas spindi visais langais nuo bokštelio iki rūsio.

Iš pradžių pamaniau, kad pas jį, kaip visada, pokylis, ir įsilinksminę svečiai išsisklaidę po visą namą žaidžia „slėpynių“ arba dar kokį žaidimą. Bet buvo visiškai tylu. Tik vėjas siūbavo medžius, judino laidus, ir šviesos tai silpo, tai vėl plykstelėdavo, – atrodė lyg namas mirkčioja tamsai. Kai mane atvežęs taksi nuburzgė atgal, pamačiau Getsbį, žingsniuojantį tiesiai per veją.

– Jūsų namas šviečia kaip Pasaulinė mugė, – pasakiau aš.

– Tikrai? – jis pažvelgė atgal išsiblaškęs. – Mat vaikštinėjau po kambarius. Važiuojam į Koni Ailandą, bičiuli. Mano automobiliu.

– Kad jau vėlu.

– Tuomet gal paplaukiojam baseine? Aš dar nė karto nesimaudžiau šią vasarą.

– Man reikia eiti miegoti.

– Na, ką padarysi...

Jis laukė žiūrėdamas į mane, negalėdamas nuslėpti nekantrumo.

– Kalbėjau su panele Beiker, – prabilau kiek patylėjęs. – Rytoj pat paskambinsiu Deizei ir pasikviesiu ją arbatos.

– O, labai ačiū, – tarė jis nerūpestingai. – Nenorėčiau jūsų varginti.

– Kokia diena jums patogiausia?

– Kokia patogiausia jums? – skubiai pataisė jis. – Aš nenorėčiau jūsų varginti.

– O jeigu poryt?

Jis valandėlę mąstė. Paskui dvejodamas tarė:

– Reikėtų nupjauti žolę.

Mudu abu pažvelgėme žemyn – už kuokštuoto, nedailaus mano sklypelio kaip kirviu užkirsta plytėjo tamsesnė, gerai prižiūrima jo veja. Supratau, kad jis kalba apie mano veją.

– Be to... – nedrąsiai pasakė jis ir nutilo.

– Tai gal atidėkim kelioms dienoms? – pasiūliau aš.

– O ne, aš ne dėl... Tai yra... – jis sutriko, nesugalvodamas, kaip pradėti. – Man rodos... Aš manau... Klausykite, bičiuli, juk jūs nelabai daug uždirbate, ar ne?

– Visai nedaug.

Mano atsakymas jį tarsi padrąsino, ir toliau jis kalbėjo labiau pasitikėdamas.

– Aš taip ir maniau. Atleiskite, jeigu... Matote, aš čia turiu tokį papildomą verslą – taip sau, tarp kita ko, na, suprantate. Ir pagalvojau, kad jeigu jūs, bičiuli, nelabai daug uždirbate... Jūs, rodos, realizuojate vertybinius popierius, taip?

– Bandau.

– Tuomet jūs galėtumėte susidomėti. Visai nedaug laiko užimtų, ir galėtumėte neblogai uždirbti. Bet, matote, tai tam tikra prasme konfidencialu.

Dabar aš suprantu, kad kitomis aplinkybėmis šis pokalbis būtų galėjęs visą mano gyvenimą kitaip pakreipti. Bet tai buvo taip tiesiai ir netaktiškai pasiūlyta, kaip atlyginimas už paslaugą, kad turėjau atsisakyti.

– Labai dėkui, bet negalėsiu, – atsakiau. – Ir taip turiu labai daug darbo.

– Jums nereikės susitikti su Vulfšimu.

Jis, matyt, pamanė, kad aš išsigandau „heikalinių hyšių“, apie kuriuos buvo užėjusi kalba restorane, bet įtikinau jį klystant. Jis dar valandėlę pastovėjo, tikėdamasis, gal pokalbis tęsis, bet aš buvau per daug užsiėmęs savomis mintimis, ir jis nenoromis nužingsniavo namo.

Po vakaro Niujorke jaučiausi lengvas ir laimingas, tad kietai įmigau, kaip man rodės, vos peržengęs savo namų slenkstį. Todėl nežinau, ar Getsbis važiavo į Koni Ailandą, o gal iki aušros „vaikštinėjo po kambarius“, ir jo namas skleidė šviesą po visą apylinkę. Kitą rytą paskambinau Deizei iš įstaigos ir pasikviečiau išgerti arbatos.

– Tik neatsivežk Tomo, – perspėjau.

– Ką?

– Neatsivežk Tomo.

– O kas tas Tomas? – nekaltai paklausė ji.

Sutartą dieną lijo kaip iš kibiro. Vienuoliktą valandą į mano duris pasibeldė lietpalčiu apsivilkęs vyriškis su žoliapjove ir pranešė, kad misteris Getsbis siuntęs jį nupjauti mano vejos. Tik tuomet prisiminiau pamiršęs pasakyti savo suomei, kad dar ateitų, todėl turėjau važiuoti į Vest Ego kaimelį ir ieškoti jos po įmirkusias nubaltintų namų gatveles, taip pat nusipirkti kelis puodelius, citrinų ir gėlių.

Gėlių galėjau ir nepirkti, nes antrą valandą Getsbis atsiuntė visą šiltnamį gėlių ir daugybę vazų joms pamerkti. Dar po valandos durys staigiai atsidarė ir įėjo jis pats, apsivilkęs balta flanelės eilute, sidabriniais marškiniais, pasirišęs aukso spalvos kaklaraištį. Jis buvo išblyškęs, paakiai pajuodę po nemigo nakties.

– Ar viskas paruošta? – buvo jo pirmi žodžiai.

– Jeigu kalbate apie žolę, tai atsižiūrėti negalima.

– Kokia žolę? – nesusigaudė jis. – Aa, vejos žolę. – Jis pažvelgė pro langą, bet iš jo išraiškos supratau, kad nieko nemato.

– Taip, labai gražiai atrodo, – netvirtai atsiliepė jis. – Kažkuriam laikrašty buvo parašyta, kad apie ketvirtą lietus liausis. Rodos, „The Journal“. Ar jūs visko turite, ko reikia... na, arbatai?

Nusivedžiau jį į virtuvę, jis pašnairavo į mano suomę. Mudu drauge priekabiai apžiūrėjome dvylika citrininių pyragaičių, pirktų konditerijos parduotuvėje.

– Na, kaip, bus geri? – paklausiau aš.

– Žinoma, žinoma. Labai puikūs! – Ir kažkaip tuščiai pridūrė: – Bičiuli.

Apie pusę keturių lietus virto šalta migla, ir tik retkarčiais kur ne kur tarsi rasa nukrisdavo smulkus lašelis. Getsbis nematančiomis akimis žvelgė į Klėjaus „Ekonomikos“ puslapius, pašokdamas, kai suomė sunkia eisena sudrebindavo virtuvės grindis, ir nuolat įsižiūrėdamas į aprasojusius langus, tartum už jų būtų vykę kažkokie nematomi, bet baugūs dalykai. Galiausiai jis atsistojo ir netvirtu balsu pareiškė einąs namo.

– Kodėl?

– Nebeatvažiuos. Jau vėlu! – jis pažvelgė į laikrodį, tartum kokie neatidėliotini reikalai būtų šaukę jį kiton vieton. – Juk negaliu laukti čia visą dieną.

– Nekvailiokite, dar tik be dviejų minučių keturios.

Jis atsisėdo toks liūdnas, tarytum aš būčiau stumte pastūmęs jį į kėdę, ir tuo pat metu išgirdome privažiuojant automobilį. Mudu abu pašokome; truputį susijaudinęs, išėjau į kiemą.

Keliuku tarp šlapių nuo lietaus alyvų važiavo didelis atviras automobilis. Jis sustojo. Iš po trikampės, melsvos kaip levandos žiedas skrybėlaitės, pakreiptos ant šono, pažvelgė Deizės veidelis, švytintis džiaugsminga šypsena.

– Ar čia tu gyveni, mano brangiausias?

Žaismingas jos balso čiurlenimas buvo tarsi gaivinantis eliksyras lietaus migloje. Iš pradžių aš klausiausi tik jo skambėjimo, bangavimo aukštyn ir žemyn, paskui suvokiau ir žodžių prasmę. Drėgna plaukų sruoga buvo prilipusi jai prie skruosto, lyg melsvais dažais brūkštelėta, lietaus lašeliai žvilgėjo ant rankos, kurią aš paėmiau, padėdamas išlipti iš automobilio.

– Ar tik tu neįsimylėjai manęs? – sukuždėjo ji man į ausį. – Kodėl turėjau atvažiuoti viena?

– Rekrento pilies paslaptis13. Liepk savo vairuotojui, kad važiuotų tolyn nuo čia kokiai valandai.

– Atvažiuokite manęs paimti po valandos, Ferdi. – Paskui labai rimtai man pašnibždėjo: – Jo vardas Ferdis.

– Ar jam nuo benzino negenda nosis?

– Turbūt ne, – naiviai atsakė ji. – Kodėl?

Mudu įėjome į vidų. Aš apstulbau, pamatęs, kad svetainė tuščia.

– Komedijos! – sušukau aš.

– Kas yra?

Ji pasuko galvą, nes tuo pat metu kažkas negarsiai, bet oriai pasibeldė į duris. Išėjau atidaryti: Getsbis, išblyškęs kaip numirėlis, rankos lyg du švino gabalai nusvėrę kišenes, stovi baloje prie durų ir žiūri skausmingu žvilgsniu į mane.

Neištraukdamas rankų iš kišenių, jis įžirgliojo pro mane į prieškambarį, pasisuko staigiai, lyg patemptas už virvutės, ir pranyko svetainėje. Ir tai visiškai nebuvo juokinga. Jausdamas garsiai plakant savo širdį, aš uždariau laukujes duris, kad nesigirdėtų smarkėjančio lietaus šniokštimo.

Valandėlę buvo visiškai tylu. Paskui iš svetainės pasigirdo kažkoks prislopintas murmėjimas, juoko nuotrupos ir dirbtinai garsus Deizės balsas:

– Man tikrai labai malonu su jumis vėl susitikti.

Ir vėl tyla, kuri tęsėsi, rodos, visą amžinybę. Negalėjau ilgiau stovėti prieškambary, ir aš įėjau į svetainę.

Getsbis, kaip ir pirma, susikišęs rankas į kišenes, stovėjo atsišliejęs į židinį, iš paskutiniųjų stengdamasis dėtis abejingas, netgi nuobodžiaujantis. Jis buvo taip atmetęs galvą, kad pakaušiu beveik rėmėsi į seniai atitarnavusį laikrodį, stovintį ant židinio lentynėlės, ir paklaikusiu žvilgsniu stebėjo Deizę, kuri išsigandusi, bet grakščiai sėdėjo ant kėdės kraščiuko.

– Mes pažįstami, – sumurmėjo Getsbis. Jis žvilgtelėjo į mane ir pravėrė lūpas, veltui stengdamasis nusišypsoti. Laimė, tuo metu užkliudytas galva laikrodis ėmė svirti į šoną, ir Getsbis apsisukęs drebančiais pirštais pagriebė jį ir vėl pastatė. Paskui visas įsitempęs atsisėdo ant sofos ir, pasidėjęs alkūnę ant atramos, pasirėmė ranka smakrą.

– Atsiprašau dėl laikrodžio, – vaptelėjo jis.

Mano paties veidas degė lyg nuo atogrąžų karščio. Galvoje sukosi tūkstantis banalių frazių, bet negalėjau nė vienos ištarti.

– Tai labai senas laikrodis, – idiotiškai pasakiau.

Man rodos, tą sekundę mes visi tikėjome, jog jis guli ant grindų, sudužęs į šipulius.

– Mes daug metų nesimatėme, – prabilo Deizė tokiu abejingu balsu, koks tiktai gali būti.

– Lapkričio mėnesį bus penkeri.

Automatiškas Getsbio atsakymas pratęsė pokalbį dar bent minutę. Nebežinodamas, ką daryti, pasiūliau visiems eiti į virtuvę ruošti arbatos, ir jie abu pašoko, bet tą pat akimirką pasirodė prakeikta suomė nešina padėklu.

Ačiū Dievui, atsirado darbo su puodeliais ir pyragaičiais, tad bent jau iš pažiūros viskas atrodė padoriai. Getsbis atsisėdo šešėly ir mudviem su Deize kalbantis vedžiojo liūdnu, susirūpinusiu žvilgsniu nuo vieno prie kito. Tačiau ramybė nebuvo mūsų tikslas, todėl pirmai patogiai progai pasitaikius, aš atsistojau.

– Kur jūs einate? – išsigando Getsbis.

– Tuojau grįšiu.

– Man reikia prieš tai su jumis pasikalbėti.

Jis išlėkė paskui mane į virtuvę, uždarė duris ir beviltiškai sušnibždėjo:

– Dieve mano!

– Kas atsitiko?

– Tai baisi klaida, – inkštė jis, purtydamas galvą, – baisi baisi klaida!

– Niekai, jūs tik truputį sumišote, daugiau nieko, – laimė, susipratau pridurti: – Deizė taip pat sumišo.

– Ji sumišo? – netikėdamas pakartojo jis.

– Ne mažiau negu jūs.

– Nekalbėkite taip garsiai.

– Jūs elgiatės kaip vaikas, – nebesusilaikiau aš. – Be to, esate nemandagus. Palikote Deizę vieną.

Jis pakėlė ranką, neleisdamas man daugiau kalbėti, pažvelgė taip priekaištingai, kad niekad nepamiršiu, ir atsargiai atidaręs duris sugrįžo į svetainę.

Išėjau pro kiemo duris – kaip ir Getsbis prieš pusvalandį, kai iš susijaudinimo nežinodamas ką darąs apsuko aplink namą, – ir nubėgau prie plačiašakio juodo gumbuoto medžio, po kurio vešliom šakom buvo galima pasislėpti nuo lietaus. Tuo metu vėl pylė kaip iš kibiro, ir mano nelygi pievelė, dailiai Getsbio sodininko nupjauta, margavo mažom balutėm ir atrodė lyg priešistorinė pelkė. Stovint po medžiu, nebuvo daugiau į ką žiūrėti, tik į didžiulį Getsbio namą, tad ir spoksojau į jį gerą pusvalandį kaip Kantas į savo varpinę14. Tą namą pasistatė kažkoks aludaris maždaug prieš dešimtį metų, kai „stilingų“ namų mada buvo vos prasidėjusi; žmonės pasakojo, kad aludaris pasisiūlė kaimynams penkerius metus mokėti už juos mokesčius, jeigu jie užsidengs savo stogus šiaudais. Gali būti, kad neigiamas atsakymas pakirto jo sumanymą įkurti čia „protėvių gūžtą“, ir iš sielvarto jis netrukus pasimirė. Vaikai pardavė namą, kai ant durų dar tebekabojo gedulo vainikas. Amerikiečiai kartais netgi sutinka būti vergais, bet atkakliai nenori prisipažinti esą valstiečiai.

Po pusvalandžio vėl sušvito saulė, ir į Getsbio alėją įsuko automobilis su maisto produktais tarnams – jis pats, man rodos, nebūtų prarijęs nė kąsnelio. Tarnaitė atidarinėjo viršutinio aukšto langus. Ji iš eilės pasirodydavo kiekviename, priėjusi prie vidurinio, pasilenkė per palangę ir susimąsčiusi nusispjovė į sodą. Metas buvo grįžti. Kol lijo lietus, man atrodė, kad girdžiu jų balsus, tai ramius, tai pakylančius iš susijaudinimo. Bet kai lietus liovėsi, tyla, rodos, įsiviešpatavo ir viduje.

Prieš įeidamas aš gerokai patriukšmavau virtuvėje, besistengdamas vos neapverčiau viryklės, bet, man rodos, jie nieko negirdėjo. Sėdėjo vienas viename, kitas kitame sofos gale, žiūrėdami vienas į kitą, tartum ką tik kažkoks klausimas būtų buvęs ištartas arba turėjo būti ištartas. Sumišimo nė pėdsako nelikę. Deizės veidas buvo ašarotas, kai aš įėjau, ji pašoko ir puolė prie veidrodžio šluostytis nosine. Bet Getsbis buvo neatpažįstamai pasikeitęs. Jis tikra to žodžio prasme švytėjo; nieko nesakė, netgi nesujudėjo, bet palaima, skliste sklindanti nuo jo, pripildė visą mano mažą svetainę.

– O, sveikas, bičiuli, – sušuko jis, tarsi kelerius metus būtume nesimatę. Net pamaniau, kad jis paspaus man ranką.

– Nustojo lyti.

– Tikrai? – Kai jis suvokė, apie ką aš kalbu, kai pamatė, kad kambary šokinėja saulės zuikučiai, triumfuodamas nusišypsojo tarsi meteorologas, karštas atgimstančios šviesos globėjas, ir pakartojo naujieną Deizei:

– Tik pamanykit. Nustojo lyti.

– O, kaip aš džiaugiuosi, Džėjau, – jos balsas, virpantis nuo skausmo ir sielvarto, išsakė tik netikėtą džiaugsmą.

– Eime dabar pas mane, – pasiūlė Getsbis. – Aš noriu Deizei parodyti savo namą.

– Ar jūs tikrai norite, kad aš eičiau drauge?

– Žinoma, bičiuli.

Deizė užlipo į viršų nusiprausti, – mane nutvilkė gėda per vėlai prisiminus nepakeistus rankšluosčius, – o mudu su Getsbiu išėjome palaukti jos į lauką.

– Juk mano namas gražiai atrodo, ar ne? – tarė jis. – Pažiūrėkite, kaip visą fasadą apšviečia saulė.

Aš pritariau, kad namas puikus.

– Taip, – jis glostė akimis kiekvieną durų arką, kiekvieną keturkampį bokštelį. – Trejus metus dirbau, kol susitaupiau pinigų jam nusipirkti.

– O aš maniau, kad jūs paveldėjote savo turtą.

– Taip, bičiuli, – automatiškai atsakė jis, – bet praradau beveik viską per tą didžiąją paniką – per karą.

Man rodos, kalbėdamas jis galvojo visai ką kita, nes kai paklausiau, kuo vertėsi, jis atšovė: „Mano reikalas“, tik paskui susigriebė, nelabai gražiai pasielgęs.

– O, daug kuo, – pasitaisė. – Vaistais, paskui nafta15. Bet dabar nei vienu, nei kitu. – Jis pažvelgė į mane truputį sąmoningesniu žvilgsniu. – O gal apsigalvojote dėl to, ką aš vakar vakare siūliau?

Nesuspėjau atsakyti – Deizė išėjo pro duris, saulėje sužvilgo dvi eilės varinių sagų ant jos suknelės.

– Ar tai tas rūmas? – sušuko ji, rodydama Getsbio namą.

– Jums patinka?

– O, labai, tik kaip jūs galite ten visiškai vienas gyventi?

– Pas mane visados pilna svečių, dieną ir naktį. Atvažiuoja įdomių žmonių. Garsių, žinomų žmonių.

Užuot bridę tiesiai pakrante, mes išėjome į kelią ir įsukome pro didžiuosius vartus. Deizė susižavėjusi aikčiojo, grožėdamasi feodalinio namo siluetu, kuris iš kiekvieno šono buvo vis kitoks dangaus fone, gėrėjosi sodriu, kibirkščiuojančiu narcizų aromatu, putojančiu gudobelių ir slyvų žiedų kvapu ir blyškiai gelsvu sausmedžio dvelksmu. Buvo neįprasta, kad ant marmurinių laiptų nešlama įvairiaspalvės suknelės, niekas nešmėkščioja pro duris ir negirdėti kitokių garsų, tik paukščių čiulbėjimas medžiuose.

Ir viduje, klajojant po Marijos Antuanetės muzikos salonus ar Restauracijos stiliaus sales, man atrodė, kad už kiekvienos sofos ir po kiekvienu stalu tūno pasislėpę svečiai, kuriems įsakyta nė nekvėptelėti, kol mes praeisime. O kai Getsbis uždarė gotiškosios bibliotekos duris, būčiau galėjęs prisiekti, kad išgirdau vaiduoklišką Akiniuotojo Apuoko juoką.

Užlipę į viršų ėjome per madingai įrengtus rausvo ir melsvo šilko miegamuosius, išpuoštus šviežiomis gėlėmis, per nusirengimo kambarius, baseinus ir vonias, įleistas į grindis, ir vienam kambary užtikome susitaršiusį vyriškį su pižama, ant kilimo darantį pratimus kepenims. Tai buvo misteris Klipspringeris – „nuomininkas“. Buvau jį matęs tą rytą lyg alkaną vilką slankiojantį paplūdimy. Galiausiai priėjome Getsbio apartamentus – miegamąjį su vonia ir Adamo stiliaus kabinetą; čia susėdome ir išgėrėme po kelias taureles šartrezo, kurį Getsbis išėmė iš spintelės sienoje.

Jis neatitraukė žvilgsnio nuo Deizės ir, man rodos, ėmė vertinti visą savo turtą pagal tai, kaip žiūrėjo į jį mylimosios akys. O kartais nustebęs apsidairydavo aplink, tartum dėl to stebuklo, kad ji čia, visi daiktai būtų tapę nerealūs. Kartą suklupęs vos nenulėkė nuo laiptų.

Jo miegamasis buvo kukliausias iš visų kambarių, tik ant staliuko prie veidrodžio stovėjo tualetiniai reikmenys iš gryno dulsvo aukso. Deizė gėrėdamasi paėmė šepetį ir persibraukė per plaukus, o Getsbis atsisėdo, užsidengė akis ir susijuokė.

– Keistas dalykas, bičiuli, – džiaugsmingai lemeno jis. – Niekaip negaliu... kad ir kaip stengiuosi...

Jis, matyt, iškentė dvi stadijas. Ir dabar prasidėjo trečioji. Po pirmojo sumišimo, po beatodairiško džiaugsmo, jį apėmė nuostaba, kad ji čia. Jis taip ilgai apie tai svajojo, viską smulkiai išgyveno mintyse, taip ilgai laukė, dantis sukandęs nuo neapsakomos įtampos, kad dabar sustojo tarsi persuktas laikrodis.

Po minutės atsipeikėjęs jis atidarė mums dvi didžiules spintas, kuriose kabojo nesuskaičiuojama daugybė jo kostiumų, chalatų, kaklaraiščių, šūsnimis kaip plytos po dvylika buvo sukrauti marškiniai.

– Aš turiu Anglijoje žmogų, kuris man perka drabužius. Kiekvieną pavasarį ir rudenį atsiunčia visko, ko reikia sezonui.

Jis išėmė šūsnį marškinių ir pradėjo mesti prieš mus ant stalo: lininiai, šilkiniai, ploniausi flanelės marškiniai krito išsiskleisdami ir apklojo stalą kaip įvairiaspalvė vėduoklė. Mes žiūrėjome apraibusiomis akimis, o jis vis ėmė ir ėmė, įvairiaspalvė pusnis ant stalo augo ir augo – dryžuoti, languoti, taškuoti, raudoni, žali, šviesiai violetiniai, švelniai oranžiniai su tamsiai mėlyno šilko monogramomis. Staiga Deizė sukūkčiojo ir įsikniaubusi į marškinius pradėjo garsiai verkti.

– Tokie gražūs marškiniai, – raudojo ji, ir minkštos klostės slopino jos balsą. – Man taip liūdna, juk aš niekada nebuvau mačiusi tokių... tokių gražių marškinių.

Apžiūrėję namą, turėjome eiti į sodą, prie baseino, apžiūrėti hidroplaną, gėlynus, bet vėl pradėjo lyti, ir mes stovėjome visi trys išsirikiavę prie lango ir stebėjome rifliuotą įlankos paviršių.

– Jeigu ne rūkas, būtų matyti jūsų namas anapus įlankos, – pasakė Getsbis. – Ten pas jus prieplaukoje visą naktį šviečia žalias žiburėlis.

Deizė staigiai paėmė jį už parankės, bet jis, atrodė, tebegalvojo apie tai, ką pasakė. Galbūt jam staiga toptelėjo, kad žaliasis žiburėlis dabar amžinai prarado savo nepaprastą vertę. Pirma, kol Deizė buvo taip toli nuo jo, jam atrodė, kad žiburėlis šviečia visai arti jos, beveik ją liečia. Jis žiūrėdavo į jį kaip į žvaigždelę, mirksinčią prie mėnulio. Dabar tai vėl buvo tik žalias uosto žiburėlis. Vienu talismanu liko mažiau.

Aš ėmiau vaikščioti po kambarį ir apžiūrinėti prieblandoje įvairiausius daiktelius. Dėmesį patraukė padidinta senyvo vyriškio su jachtininko kepure fotografija, kabanti ties jo rašomuoju stalu.

– Kas jis?

– Šitas? Tai ponas Denas Kodis, bičiuli.

Vardas man pasirodė lyg girdėtas.

– Dabar jau miręs. Kadaise buvo mano geriausias draugas.

Ant stalo stovėjo paties Getsbio nuotrauka taip pat su jachtininko kepure, išdidžiai atmetusio galvą – fotografuota turbūt, kai jam buvo aštuoniolika metų.

– O, žavinga! – sušuko Deizė. – Kokia šukuosena! Niekada man nepasakojote, kad šukavotės į viršų ar kad turėjote jachtą.

– Pažiūrėkite čionai, – skubiai tarė Getsbis. – Čia iškarpos... apie jus.

Jiedu stovėjo greta, vartydami iškarpas. Jau ketinau paprašyti parodyti rubinus, bet tuo tarpu suskambo telefonas, ir Getsbis pakėlė ragelį.

– Taip... Ne, dabar negaliu kalbėti... Negaliu, bičiuli... Aš juk sakiau: nedideliam miestely... Jis turėtų žinoti, kas yra nedidelis miestelis... Na, jeigu Detroitas jam atrodo nedidelis miestelis, tai jis mums nereikalingas...

Jis padėjo telefono ragelį.

– Eikite čionai, greičiau! – sušuko Deizė, priėjusi prie lango. Lietus dar lijo, bet vakaruose prasigiedrijo, ir virš jūros tarsi putos kilo rausvi ir auksiniai debesys.

– Pažiūrėkit! – sušnibždėjo ji ir patylėjusi pridūrė: – Aš norėčiau pagauti vieną tokį rausvą debesiuką, pasodinti jus ir pavėžinti.

Aš pasibaudžiau eiti, bet jie nė girdėti nenorėjo; galbūt man esant jiedu labiau jautėsi vieni.

– Žinote, ką aš sugalvojau, – tarė Getsbis. – Tegul Klipspringeris paskambina pianinu.

Jis išėjo iš kambario, šaukdamas „Juingai!“, ir po kelių minučių sugrįžo, lydimas sumišusio, jau pavytusio jauno vyro retučiais šviesiais plaukais ir vėžlio kiauto akiniais. Dabar jis buvo apsivilkęs kaip reikiant – sportiniais marškiniais atviru kaklu, apsimovęs nenusakomos spalvos kiltinėmis kelnėmis, apsiavęs teniso bateliais.

– Ar mes jums nesutrukdėme sportuoti? – mandagiai paklausė Deizė.

– Buvau užmigęs, – sušuko misteris Klipspringeris, vos gyvas nuo sumišimo, – tiksliau, aš anksčiau pamiegojau. Paskui atsikėliau...

– Klipspringeris skambina pianinu, – pertraukė jį Getsbis. – Juk taip, Juingai, bičiuli?

– Aš nelabai... Aš prastai groju... Beveik visai... Aš jau seniai...

– Leiskimės žemyn, – įsiterpė Getsbis.

Jis spragtelėjo jungiklį. Kambarys nušvito, ir pilki langai tarsi išnyko.

Muzikos salone Getsbis uždegė tik vieną lempą prie pianino. Drebančiais pirštais jis pridegė Deizei cigaretę, ir abu susėdo ant sofos kitame kambario kampe, kurį apšvietė tik atšvaitai iš prieškambario, atsispindintys nuo išblizgintų grindų.

Klipspringeris pagrojo „Meilės prieglobstį“, paskui pasisuko su kėdute ir gailiu žvilgsniu ėmė tamsoje ieškoti Getsbio.

– Matote, aš visai atpratęs. Aš sakiau, kad negaliu skambinti. Aš visai atpra...

– Nekalbėkite, bičiuli, – sukomandavo Getsbis. – Skambinkite!

Rytą, vakarą vėlyvą

Mes linksmybės vis pilni...

Lauke šniokštė vėjas, ir kažkur toli virš įlankos grumėjo perkūnija. Vest Ege švietė visi žiburiai, elektriniai traukiniai dūmė per lietų iš Niujorko, veždami žmones namo. Tai buvo persilaužimo valanda žmonijos dienoje, ir ore kaupėsi jaudulys.

Viena aišku man kaip dieną:

Kas turtingas – dar turtės,

O varguoliui žmogui Dievas

Tik vaikų nepagailės.

O tada,

O tada...

Kai priėjau atsisveikinti, Getsbio veide vėl pamačiau sumišimą, tarsi jis būtų suabejojęs savo surasta laime. Beveik penkeri metai! Matyt, būta akimirkų ir šią popietę, kai tikroji Deizė neatitiko jo svajonių Deizės, – ir ne ji dėl to kalta, o nepaprastas jo susikurtojo idealo gyvybingumas. Tas idealas pranoko ją, pranoko viską. Jis lipdė jį su tikra kūrybine aistra, nuolat ką nors pridėdamas, puošdamas kiekviena po ranka pakliuvusia gražia plunksnele. Tobuliausias realus grožis ir žavumas negali varžytis su tuo, ką sugeba sukurti žmogaus fantazija.

Man bežiūrint, jis susitvardė, bent iš išorės. Paėmė jos ranką, ir kai ji kažką tyliai pasakė jam į ausį, staigiai, impulsyviai pasisuko į ją. Man atrodo, kad labiausiai jį traukė jos balsas, pulsuojantis nevienoda, karštligiška šiluma, nes čia net fantazija negalėjo perdėti – tas balsas buvo tikrai nemirtinga daina.

Juodu užmiršo mane; paskui Deizė pakėlė akis ir padavė man ranką, o Getsbiui aš išvis nebeegzistavau. Dar kartą pažvelgiau į juos, juodu į mane, – nematančiu tolimu žvilgsniu, įsigilinę į savo gyvenimą. Išėjau iš kambario ir nulipau marmuriniais laiptais į lietų, palikdamas juos vienudu.