DEVINTAS

SKYRIUS

Dabar, po dvejų metų, prisimenu tą dieną, naktį ir kitą dieną, kaip nesibaigiantį policininkų, fotografų ir žurnalistų srautą, plaukiantį pro Getsbio namo duris į vidų ir laukan.

Skersai vartų buvo ištempta virvė ir pastatytas policininkas, kad neleistų smalsuolių, bet vaikai greitai sumetė, jog į sodą galima pakliūti iš mano kiemo, ir aplink baseiną nuolat sukiojosi būrelis mažųjų žioplių. Kažkoks labai savim pasitikintis vyriškis, galbūt seklys, pasilenkęs tą popietę prie Vilsono kūno, ištarė žodį „beprotis“, ir toji atsitiktinė autoritetinga gaida davė toną rytinių laikraščių straipsniams.

Didžiuma tų straipsnių buvo tikras košmaras – perdėti, tendencingi, smulkmeniški ir neteisingi. Kai Michaelis per tardymą pasakojo apie Vilsono įtarinėjimus, aš pamaniau, kad dabar visa istorija bus pateikta publikai pikantiško paskvilio forma, bet Ketrina, kuri galėjo daug ką pasakyti, nepratarė nė žodžio. Ji nustebino netikėtai tvirtu charakteriu: prisispyrusi žiūrėdama tardytojui tiesiai į akis, pakėlusi tuos savo išskustus antakius, ji prisiekė, kad Getsbio jos sesuo nė pažinoti nepažinojusi, kad su vyru puikiausiai sutarusi ir kad apskritai jokių nuodėmių neturėjusi. Ji ir pati tuo patikėjo ir verkė įsikniaubusi į nosinę, tarsi ją būtų skaudinusi net mintis, jog kas nors gali jos seserį įtarti. Taigi Vilsonas buvo suniekintas kaip „pamišęs iš sielvarto“, kad byla būtų kuo paprastesnė. Tuo viskas ir baigėsi.

Bet man visa tai buvo tolima ir nesvarbu. Pasirodė, kad Getsbis visai neturi artimųjų, kad aš – vienintelis jo draugas. Nuo pat pirmos minutės, kai paskambinau į Vest Ego kaimelį ir pranešiau, kas atsitiko, visi įtarimai ir spėliojimai, visi praktiško pobūdžio klausimai buvo adresuojami man. Iš pradžių nustebau ir sumišau; bet laikas slinko, o jis gulėjo savo name, nejudėjo, nekvėpavo, nekalbėjo, ir aš pasijutau esąs atsakingas, nes niekas daugiau juo nesirūpino – turiu galvoj nuoširdų asmenišką rūpestį, į kurį kiekvienas šiek tiek turime teisės gyvenimo pabaigoje.

Aš paskambinau Deizei už pusvalandžio, kai jį radome, paskambinau nesvarstydamas ir neabejodamas. Bet sužinojau, kad jiedu su Tomu išvažiavo rytą su lagaminais.

– Ir nepaliko adreso?

– Ne.

– Ir neminėjo, kada grįš?

– Ne.

– O jūs nežinote, kur jie galėtų būti? Kaip juos pasiekti?

– Nežinau. Negaliu pasakyti.

Aš norėjau surasti jam ką nors. Norėjau įeiti į kambarį, kur jis gulėjo, ir pažadėti: „Aš surasiu jums ką nors, Getsbi. Būkite ramus. Pasitikėkite manim, aš būtinai jums ką nors surasiu...“

Misterio Vulfšimo pavardės telefonų knygoje nebuvo. Tarnas man pasakė jo kontoros adresą Brodvėjuje, ir aš paskambinau į informaciją, bet, kol sužinojau telefono numerį, buvo jau po penkių, ir niekas nekėlė ragelio.

– Prašom sujungti dar kartą.

– Jau tris kartus buvo sujungta.

– Labai svarbus reikalas.

– Gaila, bet ten, atrodo, nieko nėra.

Sugrįžau į svetainę ir pamatęs tenai stoviniuojančius žmones pirmą akimirką palaikiau tuos valdžios atstovus atsitiktiniais Getsbio svečiais. Bet kai jie atidengė paklodę ir ilgai tyrinėjo jį abejingais žvilgsniais, man pasirodė, kad girdžiu protestuojantį jo balsą:

– Klausykite, bičiuli, jūs turite man ką nors surasti. Pasistenkite. Juk negaliu aš vienas šito pakelti.

Manęs pradėjo kažko klausinėti, bet aš išbėgau ir užlipęs į jo kambarį pradėjau skubiai raustis po neužrakintus stalčius – jis man niekada nebuvo aiškiai sakęs, kad jo tėvai mirę. Bet nieko neradau, tik nuo sienos žvelgė Denas Kodis – seniai pamirštų audrų prisiminimas.

Kitą rytą pasiunčiau tarną į Niujorką su laišku Vulfšimui – paklausiau, ar nežino Getsbio giminių, ir paprašiau kuo greičiau atvažiuoti. Šis prašymas man pačiam atrodė nereikalingas. Buvau įsitikinęs, kad jis šoks į traukinį vos paskaitęs laikraštį, – lygiai taip buvau įsitikinęs, kad Deizės telegrama ateis iš pat ryto. Bet nesulaukiau nei telegramos, nei misterio Vulfšimo; niekas daugiau neatvažiavo, tik dar policininkų, fotografų ir žurnalistų.

Perskaitęs tarno parvežtą Vulfšimo atsakymą, pajutau priešiškumą ir panieką jiems visiems ir tarsi stojau Getsbio pusėn.

Brangusis misteri Karavėjau,

Tai skaudžiausias smūgis mano gyvenime ir negaliu patikėti, jog tai tiesa. To išprotėjusio žmogaus poelgis verčia mus visus susimąstyti. Šiuo metu negaliu atvykti, nes esu užsiėmęs labai svarbiu reikalu ir neturiu teisės veltis į tokius dalykus. Jeigu galėsiu būti kuo nors naudingas vėliau, prašom pranešti laišku per Edgarą. Tokie dalykai mane išmuša iš vėžių ir esu kaip nesavas.

Su nuoširdžia pagarba

Mejeris Vulfšimas

Ir paskubomis brūkštelėtas post scriptum:

Praneškite, kaip su laidotuvėmis ir pan., apie gimines nieko nežinau.

Kai vakare suskambėjo telefonas ir iš tarpmiestinės stoties pasakė: „Kviečia Čikaga“, pamaniau, kad tai pagaliau Deizė. Bet ragelyje pasigirdo tolimas plonas vyriškas balsas.

– Kalba Sleglas...

– Klausau. – Pavardė man buvo negirdėta.

– Perkūniška istorija, ar ne? Mano telegramą gavote?

– Jokių telegramų negavau.

– Jaunasis Parkeris įkliuvo, – skubiai bėrė balsas. – Jį sučiupo prie langelio parduodant obligacijas. Pranešimą iš Niujorko, kokios serijos ir numeriai, jie buvo gavę tik prieš kokias penkias minutes. Ir ką tu pasakysi? Tokiuose užkampiuose niekad negali žinoti...

– Alio! – pertraukiau aš dusdamas. – Klausykite, jūs ne su misteriu Getsbiu kalbate. Misteris Getsbis mirė.

Ragelyje ilgai tylėjo, paskui pasigirdo šūktelėjimas, cinktelėjo telefonas, ir viskas nutilo.

Rodos, trečią dieną atėjo telegrama nuo Henrio C. Getso iš kažkokio miestelio Minesotos valstijoje. Buvo pranešama, kad siuntėjas išvažiuojąs ir prašąs atidėti laidotuves iki jo atvykimo.

Tai buvo Getsbio tėvas, išdidus senas žmogus, bejėgis ir labai nusiminęs, susisupęs į ilgą pigios medžiagos apsiaustą, nors buvo šilta rugsėjo diena. Iš susijaudinimo jo akys be paliovos ašarojo, o kai aš paėmiau iš jo rankų lagaminėlį ir lietsargį, jis pradėjo be atvangos tampyti retutę žilą barzdelę – vos galėjau nuvilkti jam apsiaustą. Matydamas, kad jis vos pastovi ant kojų, nuvedžiau į muzikos saloną ir pasodinęs liepiau tarnams atnešti ko nors užvalgyti. Bet jis nieko nevalgė, net pienas išsitaškė iš stiklinės – taip jam drebėjo rankos.

– Pamačiau Čikagos laikraštyje, – pasakė jis. – Ten viskas buvo aprašyta. Tuojau išvažiavau.

– Aš nežinojau jūsų adreso.

Jo akys be paliovos klaidžiojo po kambarį nieko nematydamos.

– Tas žmogus buvo beprotis, – pasakė jis. – Tikriausiai beprotis, kitaip negalėjo būti.

– Gal išgertumėte kavos? – pasiūliau aš.

– Nieko nenoriu. Man jau geriau, misteri...

– Karavėjus.

– Taigi. Man jau geriau. Kur Džimis?

Aš nuvedžiau jį į svetainę, kur gulėjo jo sūnus, ir palikau vieną. Keli vaikiūkščiai užlipę laipteliais žvilgčiojo į prieškambarį; aš pasakiau, kas atvyko, ir jie nenoromis pasitraukė.

Neilgai trukus ponas Getsas išėjo pro svetainės duris; jo burna buvo pravira, veidas paraudęs, iš akių kartkartėmis riedėjo retos ašaros. Jis buvo jau tokio amžiaus, kai mirtis neatrodo siaubingas netikėtumas. Kai dabar apsidairė pirmą kartą ir pamatė, koks aukštas ir puošnus prieškambaris, kokie dideli, puikūs kambariai, kvapą užimantis pasididžiavimas apmaldė jo sielvartą. Nuvedžiau jį į vieną miegamąjį viršuje ir, kol jis vilkosi švarką ir liemenę, paaiškinau, kad visi pasiruošimai laidotuvėms buvo sustabdyti iki jis atvyks.

– Nežinojau, kaip jūs pageidausite, pone Getsbi...

– Mano pavardė Getsas.

– ... Pone Getsai. Pamaniau, kad jūs galbūt norėsite jį išsivežti į Vakarus.

Jis papurtė galvą.

– Džimiui visados geriau patiko čia, Rytuose. Čia jis taip aukštai iškilo. Ar jūs buvote mano sūnaus draugas, misteri?..

– Mudu buvome artimi draugai.

– Jis tikrai būtų, žinote, daug pasiekęs. Jis dar buvo jaunas, bet turėjo košės štai čia.

Jis reikšmingai pastukseno sau į kaktą, ir aš linktelėjau.

– Kad būtų dar pagyvenęs, dideliu žmogum būtų tapęs. Toks kaip Džeimsas Dž. Hilas17. Daug gero būtų padaręs savo kraštui.

– Teisybė, – atsakiau nesmagiai.

Jis nevikriai atklojo siuvinėtą lovatiesę, atsigulė visas įsitempęs ir tuoj pat užmigo.

Vakare paskambino kažkoks įsibauginęs pilietis, kuris niekaip nenorėjo pasakyti savo vardo, kol nesužinojo, kas klauso.

– Čia ponas Karavėjus, – pasakiau.

– O! – lengviau atsiduso jis. – Čia Klipspringeris.

Aš taip pat lengviau atsidusau, kad atsirado dar vienas draugas, kuris palydės Getsbį į paskutinę kelionę. Mat nenorėdamas skelbti per laikraštį, kad nesusirinktų smalsuolių minia, pats skambinau keliems Getsbio pažįstamiems. Tačiau beveik nieko negalėjau rasti.

– Laidotuvės rytoj, – pasakiau aš. – Trečią valandą, iš namų. Ir būkite geras, praneškite kitiems, ką pamatysite, gal norės dalyvauti.

– O, žinoma, – skubiai atsakė jis. – Nors aš vargu ar ką pamatysiu, bet jeigu...

Jo tonas man pasirodė įtartinas.

– Jūs pats, be abejo, atvažiuosite?

– Aš, žinoma, pasistengsiu. Matote, dėl ko skambinu...

– Palaukite, – pertraukiau aš jį. – Aš norėčiau tikrai žinoti, ar jūs atvažiuosite, ar ne.

– Matote, toks dalykas... matote, aš dabar viešiu čia pas vienus pažįstamus Grinviče ir rytoj prižadėjau būti su jais. Matote, čia ruošiama kaip ir iškyla, ar kaip čia pasakius... Aš, žinoma, būtinai pasistengsiu ištrūkti.

Pats nepasijutau sušukęs „Uch!“ ir jis, matyt, išgirdo, nes pradėjo dar tankiau berti:

– Aš, matote, skambinu štai dėl ko: aš palikau tenai batus. Gal jums nebūtų sunku liepti tarnui, kad man pasiųstų. Matote, tai teniso bateliai, ir be jų aš kaip be rankų. Prašom siųsti pono adresu...

Neišgirdau, kieno adresu, nes padėjau ragelį.

Paskui man dar ir gėdą teko patirti už Getsbį – vienas džentelmenas, kuriam paskambinau, atsakė maždaug, kad gavo, ko buvo vertas. Beje, aš pats ir kaltas, – tas žmogėnas pikčiausiai lodavo ant Getsbio, pasidrąsinęs jo vynu, ir nereikėjo tokiam nė skambinti.

Laidotuvių dieną iš pat ryto nuvažiavau į Niujorką pas Mejerį Vulfšimą, nes nežinojau, kaip kitaip jį sugauti. Liftininko patartas, pastūmiau duris, prie kurių buvo iškaba „Akcinė bendrovė „Svastika“18, ir įėjau. Iš pradžių man pasirodė, kad viduje nė gyvos dvasios, bet kai kelis sykius sušukau „alio!“, už pertvaros kažkas susiginčijo, ir tarpdury pasirodžiusi daili žydaitė piktai nužvelgė mane didelėmis juodomis akimis.

– Nieko nėra, – pranešė ji. – Misteris Vulfšimas išvažiavo į Čikagą.

Pirmasis jos teiginys aiškiai buvo neteisingas, nes tuo metu už pertvaros kažkas, nepataikydamas į toną, ėmė švilpauti „Rožių kerą“.

– Prašom pasakyti, kad misteris Karavėjus nori jį pamatyti.

– Nenubėgsiu aš pas jį į Čikagą.

Tą pat akimirką už durų kažkas sušuko „Stela!“, ir aš aiškiai pažinau Vulfšimo balsą.

– Palikite savo kortelę ant stalo, kai sugrįš, aš jam perduosiu.

– Bet aš žinau, kad jis čia.

Ji žengė žingsnį artyn piktai braukydamasi rankomis per šonus.

– Irgi mat atsiranda visokių ir braunasi, kada tik sugalvoję, – pradėjo bartis ji. – Ramybės neduodate. Jeigu sakau, kad jis Čikagoje, tai, vadinasi, Čikagoje.

Aš paminėjau Getsbio pavardę.

– A-a! – ji dar kartą nužvelgė mane. – Luktelėkite. Kaip, sakėte, jūsų pavardė?

Ji pranyko. Po akimirkos pats Mejeris Vulfšimas pasirodė tarpdury, iškilmingai tiesdamas abi rankas. Jis įsitraukė mane į kabinetą, pagarbiu balsu pasakė, kad šiandien mums visiems liūdna diena, ir pasiūlė cigarą.

– Prisimenu, kaip pirmą kartą jį sutikau, – pradėjo pasakoti. – Jaunas majoras, ką tik grįžęs iš kariuomenės, ant krūtinės užsitarnauti medaliai. Ir nė cento kišenėje – nešiojo uniformą, nes neturėjo už ką drabužių nusipirkti. Aš jį pirmą kartą pamačiau Vainbrenerio biliardinėj, Keturiasdešimt trečiojoj gatvėj, kai jis užėjo ieškodamas kokio nors darbo. Porą dienų nieko nebuvo valgęs. Pakviečiau drauge papusryčiauti, ir per pusę valandos jis sušveitė maisto už keturis dolerius.

– Ir jūs padėjote jam? – paklausiau aš.

– Padėjau? Aš iš jo žmogų padariau!

– Štai kaip.

– Aš jį ištraukiau iš skurdo, tiesiai iš gatvės paėmiau. Pamačiau: jaunas, dailus, mandagus vyras, o dar kai pasisakė buvęs Oksforde, tuoj sumečiau, kad iš jo gali kas nors išeiti. Įtaisiau į Amerikos legioną, jis ten greitai iškilo. Paskui tuojau ir darbo atsirado pas vieną mano klientą Olbanyje. Mudu buvome neatskiriami, – jis iškėlė du storus pirštus, – visur kartu.

Įdomu, pamaniau aš, ar ta draugystė jau gyvavo tūkstantis devyni šimtai devynioliktais metais, ir kaip ten su ta „World’s Series“ afera.

– O dabar jis miręs, – įsiterpiau aš. – Jūs buvote artimiausias jo draugas, todėl aš neabejoju, kad šiandien atvažiuosite į laidotuves.

– Aš labai norėčiau.

– Tai atvažiuokite.

Plaukai jo šnervėse suvirpėjo, ir kai jis papurtė galvą, akyse pasirodė ašaros.

– Negaliu – negaliu veltis į tokius dalykus, – pasakė jis.

– Betgi nebėra kur veltis. Juk viskas baigta.

– Kai žmogus miršta ne sava mirtimi, aš stengiuosi tenai nesipainioti, laikausi atokiau. Kai jaunas buvau, kitaip būdavo – jeigu jau mano draugas mirdavo, nesvarbu kaip, aš nesitraukdavau nuo jo iki galo. Galite manyti, kad aš sentimentalus, bet taip ir būdavo – iki pat galo.

Supratau, kad dėl kažkokių priežasčių jis tvirtai nusprendęs į laidotuves nevažiuoti, ir atsistojau.

– Ar jūs baigęs koledžą? – staiga paklausė jis.

Pamaniau, kad dabar jis prašneks apie „hyšius“, bet jis tik linktelėjo ir paspaudė man ranką.

– Žmogui gyvam reikia draugų, o ne mirusiam, – pareiškė jis. – Kai numiršti – niekas nebesvarbu, man taip atrodo.

Kai išėjau iš Vulfšimo kontoros, dangus buvo apsiniaukęs, ir į Vest Egą parvažiavau lietui krapnojant. Persivilkęs nuskubėjau į Getsbio vilą ir radau misterį Getsą susijaudinusį, nerimastingai vaikščiojantį po prieškambarį. Jis vis labiau didžiavosi sūnumi ir sūnaus turtais, ir dabar, matyt, laukė manęs norėdamas kažką parodyti.

– Tą nuotrauką Džimis man atsiuntė, – drebančia ranka jis išsitraukė piniginę. – Štai, pažiūrėkite.

Tai buvo Getsbio namo fotografija, nučiupinėta, aplankstytais kampais. Jis susijaudinęs rodė man pirštu čia vieną, čia kitą smulkmeną: „Štai pažvelkite!“ – ir žiūrėdamas į akis laukė pritarimo. Jis turbūt rodydavo tą fotografiją taip dažnai, kad ji jam buvo tapusi realesnė už patį namą.

– Džimis ją atsiuntė. Man atrodo, kad tai labai gera fotografija. Viskas taip aiškiai matyti.

– Taip, labai. Ar seniai su juo matėtės?

– Prieš dvejus metus jis buvo parvažiavęs manęs aplankyti ir nupirko namą, kuriame dabar gyvenu. Mums, žinoma, riesta buvo, kai jis pabėgo iš namų, bet dabar suprantu: jis žinojo, ką daro. Jis žinojo, kokia ateitis jo laukia. O kai jau prasigyveno, tai nieko man negailėjo.

Buvo matyti, kad jam nesinori padėti tos fotografijos, ir jis dar valandėlę delsė, laikydamas ją man prieš akis. Paskui įsikišo į piniginę, o iš kišenės išsitraukė seną aptriušusią knygutę, pavadintą „Aukštai šok, Kesidi“19.

– Žiūrėkite, šitą knygutę jis turėjo, kai buvo dar vaikas. Iš jos daug ką apie jį galima spręsti.

Jis atskleidė knygutę nuo galo ir pasuko, kad aš matyčiau. Paskutiniame tuščiame puslapy spausdintomis raidėmis buvo išvedžiota: „TVARKARAŠTIS, 1906 m. rugsėjo 12 d.“ ir surašyta:

Kėlimasis 6.00

Pratimai su svarsčiais ir prie gimnastikos sienelės

6.15–6.30

Mokytis elektros ir kt. 7.15–8.15

Darbas 8.30–16.30

Beisbolas ir kiti žaidimai 16.30–17.00

Iškalbos ir laikysenos pratimai 17.00–18.00

Reikalingų patobulinimų svarstymas 19.00–21.00

BENDRI NUTARIMAI

Negaišti laiko su Šeftersu ir (pavardė neįskaitoma)

Liautis rūkyti ir kramtyti gumą

Kas antrą dieną maudytis vonioj

Perskaityti po vieną knygą ar žurnalą per savaitę dėl bendro išsilavinimo

Sutaupyti po 5 dolerius (išbraukta) 3 dolerius per savaitę

Labiau klausyti tėvų

– Aš radau tą knygutę netyčia, – tarė senukas. – Bet iš jos daug ką galima spręsti, ar ne taip?

– Taip, daug ką galima spręsti.

– Džimis būtų aukštai iškilęs. Jis visuomet turėdavo ką nors užsibrėžęs. Ar pastebėjote, ten jis užsirašęs „dėl bendro išsilavinimo“? Tai buvo jo svarbiausias rūpestis. Jis man vieną kartą pasakė, kad aš ėdu kaip kiaulė, dar apkūliau jį už tai.

Jam nesinorėjo užversti knygutės, jis garsiai skaitė kiekvieną punktą ir prisispyręs žiūrėjo į mane. Man rodos, jis tikėjosi, kad aš paprašysiu leisti nusirašyti tą tvarkaraštį sau.

Prieš tris iš Flašingo atvažiavo liuteronų kunigas, ir aš nejučiom pradėjau dairytis pro langus, ar neatvažiuoja daugiau automobilių. Žvilgčiojo pro langą ir Getsbio tėvas. Laikas ėjo, susirinkę tarnai lūkuriavo prieškambaryje, ir senukas pradėjo nervingai mirkčioti ir murmėti kažką apie lietų. Kunigas kelis kartus pažvelgė į laikrodį, todėl pasivedęs jį į šalį paprašiau palaukti dar pusvalandį. Bet veltui. Niekas neatvažiavo.

Buvo beveik penkios valandos, kai trijų automobilių procesija pasiekė kapines ir lietui sodriai dulkiant sustojo prie vartų: priešaky katafalkas, šiurpiai juodas ir šlapias, paskui limuzinas, kuriame važiavo misteris Getsas, kunigas ir aš, ir daugiavietis nedengtas Getsbio fordas su keturiais ar penkiais tarnais ir Vest Ego paštininku, kurie visi buvo kiaurai permirkę. Kai susirinkome kapinėse, išgirdau prie vartų sustojant automobilį ir kažką atšlepsint iš paskos pažliugusiu taku. Atsigręžęs pamačiau Akiniuotąjį Apuoką, kurį vieną naktį prieš tris mėnesius buvau užtikęs Getsbio bibliotekoje besistebintį, kad knygos tikros.

Nuo to laiko nebuvau jo matęs. Nenumanau, kaip jis sužinojo, kada laidotuvės, net jo pavardės nežinau. Lietus žliaugė storais jo akinių stiklais, ir nusiėmęs jis nušluostė juos, kad galėtų matyti, kaip nuo kapo duobės bus nutrauktas brezentas.

Aš stengiausi tą minutę galvoti apie Getsbį, bet jis buvo jau per daug toli, tik prisiminiau, jau nesipiktindamas, kad Deizė neatsiuntė jokios žinelės, netgi gėlių. Girdėjau, kaip kažkas pusbalsiu pasakė: „Palaiminti mirusieji, kuriuos pašlaksto lietus“ ir Akiniuotasis Apuokas guviu balsu užbaigė „Amen“.

Padriku būreliu nuskubėjome per lietų atgal prie automobilių. Einant pro vartus, Apuokas man tarė:

– Nesuspėjau, kai nešė iš namų.

– Matyt, niekas nesuspėjo.

– Eikit! – net krūptelėjo jis. – Ką jūs kalbat! O svečiuodavosi šimtai!

Jis vėl nusiėmė akinius ir nušluostė iš lauko pusės, paskui iš vidaus.

– Vargšas šunsnukis, – pasakė jis.

Vienas gyviausių mano jaunystės prisiminimų – tai kelionė namo, į Vakarus, kalėdinių atostogų iš mokyklos, o paskui iš koledžo.

Visi, kuriems reikėdavo važiuoti toliau už Čikagos, susirinkdavome gruodžio vakare šeštą valandą pustamsėje senoje „Union“ stotyje, ten dar užbėgdavo greitosiomis atsisveikinti keli draugai čikagiečiai, jau pradėję suktis šventinių linksmybių sūkuryje. Prisimenu kailiniuotas mergaites, grįžtančias iš panelės Tokios ar panelės Anokios pensiono, kamuolius garų, kylančių nuo linksmai plepančių burnų, rankas, mojančias iš tolo pamatytiems seniems draugams, kalbas apie tai, kas kur pakviestas: „Ar tu būsi pas Ordvėjus? Pas Hersius? Pas Šulcus?“; ilgus žalius bilietus, suspaustus pirštinėtose mūsų rankose. Ir galiausiai – murzinai geltonus Čikaga–Milvokis–Sent Polas linijos vagonus ant bėgių už vartelių, linksmus kaip pačios Kalėdos.

Ir kai traukinys išpūškuodavo į žiemos naktį ir tikras sniegas, mūsų sniegas, plytintis abipus kelio, imdavo švysčioti anapus langų, ir blausios mažų Viskonsino stotelių šviesos plaukė pro šalį – oras staiga tapdavo aitrus ir grynas. Mes godžiai traukdavome jį eidami šaltais koridoriais iš valgomojo vagono ir jausdavomės neatskiriami nuo šio krašto, – bet tik kokią valandą, paskui visiškai ištirpdavome jame.

Štai kas man Vidurio Vakarai. Ne prerijos, ne kviečių laukai, ne nuošalūs švedų miesteliai, bet mano jaunystės traukiniai, vežantys namo, ir gatvių žibintai, ir rogių žvangučiai šerkšnotoje tamsoje, ir kalėdinių vainikų šešėliai ant sniego, krintantys nuo apšviestų langų. Aš dalis visa to; truputį melancholiškas nuo ilgų žiemų, truputį savim pasitikintis, nes augau Karavėjų namuose, mieste, kur namai dar ir dabar vadinami šeimininkų vardais. Ir matau dabar, kad šis mano pasakojimas – apie Amerikos Vakarus: juk ir Tomas, ir Getsbis, ir Deizė, ir Džordana, ir aš – visi mes vakariečiai, ir, matyt, visiems mums trūko kažko, kad galėtume visiškai pritapti Rytuose.

Net ir tuomet, kai Rytai labiausiai mane viliojo, kai aš ypač aiškiai matydavau jų pranašumą prieš nuobodžiaujančius, pasipūtusius miestelius, išsidriekusius už Ohajo upės, kur viešpatauja pikti liežuviai, aplenkiantys tik kūdikius ir senius, – net ir tuomet Rytai man atrodydavo iškrypėliški. Vest Egą ir dabar dažnai sapnuoju. Tai net ne sapnai, o fantastiški košmarai, panašūs į El Greko nakties peizažą: šimtai namų, įprastos formos ir drauge groteskiški, susigūžę po niūriu, žemu dangumi, kuriame kabo blausus mėnuo. Priekiniame plane – keturi rūstūs vyrai su frakais neša šaligatviu ant neštuvų girtą moterį balta vakarine suknele. Jos ranka nukarusi per kraštą, ant pirštų šaltai blykčioja brangakmeniai. Vyrai iškilmingai įsuka į vieną namą – ne į tą, kur reikia. Bet niekas nežino, kas ta moteris, ir niekam ji nerūpi.

Po Getsbio mirties man ilgai vaidenosi iškrypėliški Rytai, ir mano akys nesugebėjo matyti jų kitokių. Ir kai ore pakvipo deginamų lapų dūmais ir padžiauti baltiniai ėmė stingti vėjyje, nusprendžiau grįžti namo.

Prieš išvažiuojant reikėjo dar atlikti vieną dalyką, keblų, nemalonų, kurio geriau būtų buvę visai nesiimti. Bet norėjau pats viską sutvarkyti ir nepalikti savo šiukšlių abejingumo jūrai nuplauti.

Aš susitikau su Džordana Beiker ir užvedžiau kalbą apie tai, ką mudu drauge buvome patyrę ir ką paskui aš vienas išgyvenau. Ji klausėsi tylomis, pusiau gulėdama giliame krėsle.

Ji buvo apsirengusi golfo kostiumu, ir man, prisimenu, atrodė panaši į paveikslėlį iš iliustruoto žurnalo – žvaliai pakelta galva, nukritusių lapų spalvos plaukai, veidas rusvas, tokio pat atspalvio kaip sportinės pirštinės, gulinčios ant kelių. Kai baigiau kalbėti, ji nieko nesiaiškindama pareiškė, kad yra susižadėjusi. Nepatikėjau, nors žinojau kad ji turi tiek garbintojų, jog pakaktų tik pirštu pamoti, bet apsimečiau nustebęs. Akimirką man dingtelėjo, ar nesigailėsiu, bet, greitai viską permetęs mintyse, pakilau atsisveikinti.

– O vis dėlto juk tu mane metei, – staiga tarė ji. – Tuomet per telefoną. Dabar man nusispjaut, bet tuomet pasijutau nekaip, – juk man tai buvo nauja.

Mes paspaudėm vienas kitam ranką.

– Tiesa, ar prisimeni, – tarė ji vėl, – vieną kartą mes kalbėjome apie automobilio vairavimą?

– Nelabai.

– Prisimeni, sakei, kad neatsargus vairuotojas laimingai važinėja tol, kol sutinka kitą neatsargų vairuotoją? Tai štai aš ir sutikau. Noriu pasakyti, kad buvau neatsargi spręsdama apie tave. Aš maniau, kad tu tiesus ir sąžiningas žmogus. Maniau, kad tuo slapčia didžiuojiesi.

– Man jau trisdešimt, – atsakiau aš. – Jau penkerius metus esu išaugęs iš to amžiaus, kai žmogus meluoja sau ir vadina tai sąžiningumu.

Ji nieko neatsakė. Piktas, pusiau įsimylėjęs ir be galo gailėdamasis aš išėjau.

Kartą, spalio pabaigoj, pamačiau Penktojoje aveniu Tomą Bjukeneną. Jis ėjo priešais mane guvia, karinga eisena, truputį atstatęs alkūnes, tarsi pasiruošęs nugalėti visas kliūtis, sukiodamas galvą į šalis, ten, kur krypo nenustygstantis jo žvilgsnis. Sulėtinau žingsnį, kad nepavyčiau jo, bet tuo pat metu jis sustojo prie juvelyrinės krautuvės ir susiraukęs ėmė žiūrinėti vitriną. Staiga jis pamatė mane ir, iš tolo tiesdamas ranką, žengė į mano pusę.

– Kas yra, Nikai? Tu nenori su manim sveikintis?

– Nenoriu. Juk žinai, ką apie tave manau.

– Iš proto išsikraustei, Nikai! – skubiai pasakė jis. – Sukvailėjai. Nesuprantu, apie ką tu kalbi.

– Tomai, – paklausiau aš. – Ką tu pasakei Vilsonui tą dieną?

Jis spoksojo į mane netardamas nė žodžio, ir aš supratau, teisingai spėjęs, kur buvo Vilsonas tas tris valandas. Nusigręžiau ir buvau benueinąs, bet jis pasivijo ir čiupo man už rankos.

– Aš tik pasakiau jam teisybę. Kai jis atėjo, mes ruošėmės išvažiuoti, ir aš liepiau tarnui pasakyti, kad mūsų nėra, bet jis pradėjo smurtu veržtis aukštyn. Atrodė kaip pamišęs ir būtų vietoj mane nušovęs, jeigu nebūčiau jam pasakęs, kieno tas automobilis. Jis neatitraukė rankos nuo revolverio kišenėje, kol buvo pas mane. – Staiga jis karingai pakėlė balsą. – Ir kas čia tokio, kad aš jam pasakiau? Tam tipeliui vis tiek geruoju nebūtų pasibaigę. Jis pūtė miglą į akis ir tau, ir Deizei, o iš tikrųjų buvo paprasčiausias banditas. Pervažiavo Mirtlę kaip kitas šuns nepervažiuotų ir net nesustojo.

Neturėjau ką atsakyti, nes negalėjau atskleisti paslapties, kad tai netiesa.

– Manai, kad man nebuvo sunku? Kai nuėjau atsakyti to buto ir pamačiau tą nelemtą dėžutę su šunų kotletais ant bufeto, tai atsisėdau ir pravirkau kaip mažas vaikas. Velniai rautų, koks siaubas...

Aš negalėjau nei atleisti jam, nei užjausti, bet supratau, kad, jo akimis žiūrint, tai, ką jis padarė, buvo visiškai pateisinama. Nežinau, ar tai nerūpestingumas, ar nesupratimas. Jie buvo nerūpestingi, Tomas ir Deizė – jie daužė daiktus ir žmones, o paskui slėpėsi už savo pinigų ar beribio nerūpestingumo, ar dar kažko, kas juos siejo, palikdami kitiems kabinti jų privirtą košę.

Atsisveikindamas ranką jam padaviau. Man pasirodė kvaila spyriotis, nes staiga pasijutau tarsi kalbėčiau su vaiku. Ir jis įėjo į juvelyrinę parduotuvę pirkti perlų vėrinio, – o gal tik sagučių rankogaliams, – amžiams atsikratęs mano provincialaus jautrumo.

Getsbio namas dar stovėjo tuščias, kai aš išvažiavau, vejos žolė užaugo tokia pat aukšta kaip ir prie mano namo. Vienas Vest Ego taksi vairuotojas niekados nepravažiuodavo pro vartus nepristabdęs automobilio ir neparodęs to namo; galbūt jis vežė Deizę ir Getsbį į Ist Egą tą naktį, kai atsitiko nelaimė, ir paskui pasakojo visiems savo sukurtą tos istorijos variantą. Aš nenorėjau jo klausytis, todėl, išlipęs iš traukinio, aplenkdavau jo automobilį.

Šeštadienio vakarais pasilikdavau Niujorke, nes man vis dar vaidenosi žėrinčios Getsbio pobūvių šviesos, ausyse skambėjo muzika ir nesiliaujantis tylus juokas iš jo sodo, vaidenosi, kad girdžiu alėja privažiuojančius ir nuvažiuojančius automobilius. Vieną naktį tikrai išgirdau privažiuojant automobilį ir mačiau, kaip jo žibintų šviesa sustingo ant marmurinių laiptų. Bet nesiteiravau, kas buvo atvažiavęs. Tikriausiai koks pavėlavęs svečias, kuris buvo išvykęs į pasaulio kraštą ir nežinojo, kad puota pasibaigė.

Paskutinį vakarą, kai mano lagaminai jau buvo sukrauti, o automobilis parduotas bakalėjos krautuvininkui, nuėjau dar kartą pažiūrėti to žlugusių svajonių namo. Mėnesienoje ant baltų laiptų aiškiai buvo matyti kažkokio vaikėzo plytgaliu pakeverzotas nepadorus žodis. Pabrūžavęs padu, aš jį nutryniau. Paskui nulipau į paplūdimį ir išsitiesiau ant smėlio.

Turtingosios pakrančių vilos jau buvo tuščios, ir visur tvyrojo tamsa, tik tolumoje, nelyginant blausi šviesos dėmė, per įlanką plaukė keltas. Mėnuliui kylant aukštyn tie nereikalingi namai tirpo tamsoje, ir pamažu mano vaizduotėje išplaukė žydinti senovės sala, kurią kadaise išvydo olandų jūreiviai – vešlus, žalias Naujojo Pasaulio krantas. Medžiai, kurie paskui užleido vietą Getsbio namui, kažkada šnarėjo, pritardami paskutinei ir didžiausiai iš visų žmonijos svajonių; galbūt vieną trumpą akimirką žmogus susižavėjęs, sulaikęs kvapą žiūrėjo į šį žemyną pakerėtas grožio, kurio jis nesuprato ir netroško, paskutinį kartą istorijoje stovėjo akis į akį su kažkuo, tolygiu jo gebėjimui stebėtis.

Ir sėdėdamas įsisvajojęs apie nepažįstamą senovės pasaulį, supratau, kaip turėjo nustebti Getsbis, pirmą kartą įžiūrėjęs žalią žiburėlį anapus įlankos, kur gyveno Deizė. Ilgas buvo jo kelias iki tos melsvos vejos, ir jo svajonė buvo jau taip arti, jog jis negalėjo nė įsivaizduoti, kad jos nepasieks. Jis nežinojo, kad ji liko praeity, kažkur tamsiuose toliuose už miesto, kur neaprėpiami Amerikos laukai ilsisi naktyje.

Getsbis tikėjo žaliuoju žiburėliu, pašėlusia ateitimi, kuri metai po metų traukiasi nuo mūsų tolyn. Ji išsprūdo mums iš rankų anuomet, bet nesvarbu – rytoj mes bėgsime dar greičiau, ištiesime rankas dar toliau... Ir vieną gražų rytą...

Taip mes stengiamės plaukti pirmyn kovodami su srove, bet ji vis neša ir neša mūsų laivelius atgal į praeitį.