TRUMPAI APIE F. SKOTO FICDŽERALDO GYVENIMĄ
Atlygis už anksti patirtą sėkmę įtikina, kad gyvenimas romantiškas.
F. Skotas Ficdžeraldas
Daugiausia įtakos F. Skotui Ficdžeraldui turėjo ambicijos, literatūra, Prinstonas, Zelda Sayre Fitzgerald ir alkoholis.
Francis Scott Key Fitzgerald, tolimas tautinio himno kūrėjo giminaitis ir bendrapavardis, gimė Sent Pole, Minesotoje 1896 m. rugsėjo 24 d. Ficdžeraldo krikšto vardai liudija šeimos pasididžiavimą tėvo protėviais. Tėvas Eduardas, kilęs iš Merilando, buvo ištikimas senųjų Pietų vertybėms. Motina Merė (Molė) Makvilan (Mary MacQuillan) – duktė airio imigranto, praturtėjusio iš didmeninės prekybos bakalėjinėmis prekėmis. Abu buvo katalikai.
Eduardas Ficdžeraldas, prekiaudamas pintais baldais, bankrutavo, paskui dirbo įmonėje „Procter and Gamble“ pardavėju Niujorke. Kai 1908 m. buvo iš ten atleistas (sūnui tada sukako dvylika metų), šeima sugrįžo į Sent Polą ir pasiturimai gyveno iš Molės Ficdžerald gauto palikimo. Skotas lankė Sent Polo akademiją; pirmas jo literatūrinis bandymas – detektyvinis apsakymas – pasirodė mokyklos laikraštėlyje, kai autoriui buvo trylika metų.
1911–1913 m., mokydamasis Njumeno katalikiškoje parengiamojoje mokykloje Naujajame Džersyje, jis sutiko tėvą Sigurni Fėjų, kuris paskatino siekti asmeninio išskirtinumo ir pripažinimo. 1917 m., būdamas Prinstono universiteto diplomantu, Ficdžeraldas apleido mokslą dėl literatūrinių pratybų. Jis rašė scenarijus ir eiles Prinstono studentų klubo miuziklams, bendradarbiavo humoristiniame žurnale „Prinstono tigras“ ir „Nassau Literary Magazine“. Jo kolegos buvo Edmundas Vilsonas ir Džonas P. Bišopas (John Peale Bishop). Išėjęs akademinių atostogų ir negalvodamas baigti studijų, jis įstojo į kariuomenę, gavo vyresniojo leitenanto laipsnį ir buvo paskirtas į pėstininkų pulką. Įsitikinęs, kad kare žus, greitosiomis parašė romaną „Romantiškas egoistas“; leidykla „Charles Scribner’s Sons“ laišku jį atmesdama pagyrė už originalumą ir paprašė atsiųsti pataisytą.
1918 m. birželio mėnesį Ficdžeraldas paskiriamas į Šeridano stovyklą netoli Montgomerio Alabamos valstijoje. Čia įsimylėjo garsią gražuolę aštuoniolikmetę Alabamos aukščiausiojo teismo teisėjo jaunesniąją dukterį Zeldą Sayre. Romantiška meilė sustiprino Ficdžeraldo viltis, kad jo romanas bus priimtas, bet ir pataisytą variantą leidykla atmetė antrą kartą. Karas baigėsi, kai jis turėjo būti išsiųstas į Europą; demobilizuotas 1919 m. išvažiavo į Niujorką ieškoti darbo, kad galėtų vesti. Nenorėdama laukti, kol Ficdžeraldas prasimuš reklamos srityje ir gyventi iš mažos jo algos, Zelda sužadėtuves nutraukė.
1919 m. liepos mėnesį Ficdžeraldas metė darbą ir sugrįžo į Sent Polą perrašyti romano „Šioje rojaus pusėje“; rugsėjo mėnesį jį priėmė Skribnerio leidyklos redaktorius Maksvelas Perkinsas. Šios knygos, autoriaus pavadintos „ieškojimų romanu“, veiksmas vyksta daugiausia Prinstone. Aprašomi herojaus karjeros siekiai ir meilės nusivylimai.
1919 m. rudenį–žiemą Ficdžeraldas pradėjo rašyti trumpus apsakymus masinių tiražų žurnalams. Pasisamdęs agentą Haroldą Oberį, Ficdžeraldas atidėjo į šalį romanus ir ėmė kurpti populiarius trumpus apsakymus dėl pinigų; tuo vertėsi visą likusį gyvenimą. „The Saturday Evening Post“ tapo geriausiu jo apsakymų pirkėju; Ficdžeraldas laikytas „Post“ rašytoju. Ankstyvieji komerciniai jo apsakymai apie jaunų žmonių meilę turėjo savitų bruožų: juose atsirado naujas herojus – savarankiška, ryžtinga amerikietė moteris. (Apsakymai „Pakrančių piratas“ („Offshore Pirate“) ir „Berenisė nusikerpa plaukus“ („Bernice Bobs Her Hair“). Pretenzingesnius apsakymus, tokius kaip „Gegužės diena“ („May Day“) ir „Briliantas, didumo sulig Rica“ („The Diamond as Big as the Ritz“), Ficdžeraldas išspausdino mažesnio tiražo žurnale „The Smart Set“.
1920 m. balandžio mėnesį išėjęs romanas „Šioje rojaus pusėje“ per vieną naktį išgarsino dvidešimt ketverių metų Ficdžeraldą, ir po savaitės Niujorke jis vedė Zeldą Sayre. Jauna įžymybių pora pradėjo prašmatnų gyvenimą. Ficdžeraldas stengėsi įgyti rimto rašytojo reputaciją, tačiau pleibojaus įvaizdis trukdė tinkamai įvertinti jo darbą.
Po siautulingos vasaros Vestporte, Konektikuto valstijoje, Ficdžeraldai išsinuomojo butą Niujorke; čia jis parašė antrąjį romaną „Gražūs ir prakeikti“ („The Beautiful and Damned“) – tikrovišką Entonio ir Glorijos Petšų lėbavimų metraštį. Kai Zelda tapo nėščia, Ficdžeraldai pirmąsyk 1921 m. keliavo po Europą, paskui apsigyveno Sent Pole, ten 1921 m. gruodžio mėnesį gimė vienintelė jų duktė Frensė Skoti (Scottie).
Ficdžeraldas tikėjosi praturtėti parašęs pjesę „Daržovė“ („The Vegetable“); 1922 m. rudenį jie persikėlė į Greit Neką (Great Neck) Long Ailande, kad būtų arčiau Brodvėjaus. Politinė satyra, kurios paantraštė buvo „Nuo prezidento iki paštininko“, nepraėjo peržiūros 1923 m. lapkričio mėnesį, ir Ficdžeraldas vėl gelbėjosi iš skolų rašydamas trumpus apsakymus. Greit Neko ir Niujorko pramogos trukdė Ficdžeraldui rašyti trečiąjį romaną. Tuo metu jis pradėjo smarkiai gerti. Ficdžeraldas buvo alkoholikas, bet rašydavo blaivus. Zelda buvo visąlaik apgirtusi, bet netapo alkoholike. Namuose nuolatos kildavo barnių, dažniausiai po išgertuvių.
Viešąją nuomonę formuojantys kritikai nebuvo linkę gerai vertinti Ficdžeraldo literatūrinio meistriškumo. Girtuoklio reputacija pagimdė mitą, kad jis neatsakingas rašytojas, o iš tikrųjų jis buvo stropus darbininkas, jo kūriniai atsirasdavo tik per daugybę juodraščių. Skaidrus, lyriškas, spalvingas, sąmojingas jo stilius žadino jausmus atitinkamai pagal laiką ir vietą. Į kritikų priekaištus dėl Ficdžeraldo dėmesio meilės ir pasisekimo temoms, jis atsakė: „O Dieve! Tai juk mano tema, tai viskas, ką esu patyręs.“ Pagrindinė Ficdžeraldo tema yra tikslo siekimas – idealizmas, kurį jis laikė būdingu amerikiečio bruožu. Kita svarbi tema – kintamumas, arba praradimas. Kaip visuomenės istorikas, Ficdžeraldas pradėtas tapatinti su „džiazo amžiumi“: „Tai buvo stebuklų amžius, meno amžius, pertekliaus amžius ir satyros amžius.“
Ieškodami ramybės, Ficdžeraldai 1924 m. išvažiavo į Prancūziją, kad Skotas galėtų dirbti. Per vasarą ir rudenį jis parašė „Didįjį Getsbį“, bet šeimos gyvenimas pašlijo, nes Zelda įsimylėjo prancūzą lakūną. Kaip toli jos nueita su tuo romanu – jeigu tas faktas ir įvyko, – nėra žinoma. Rivjeroje Ficdžeraldai artimai susidraugavo su Džeraldu ir Sara Merfiais (Murphy).
1924–1925 m. žiemą Ficdžeraldai praleido Romoje, kur jis peržiūrėjo „Didįjį Getsbį“. Keliaudami į Paryžių balandžio mėnesį, jie sužinojo, kad romanas išspausdintas. „Didysis Getsbis“ buvo svarbus Ficdžeraldo žingsnis meistriškumo prasme, pasitelkus sudėtingą kompoziciją ir taupų pasakojimą. Kritikai gyrė rašytojo laimėjimus, bet knyga buvo apgailėtinai prastai perkama, gelbėjo tik papildomos pajamos pardavus teises teatrui ir kinui.
Paryžiuje Ficdžeraldas susipažino su Ernestu Hemingvėjumi – tada žinomu tik emigravusių rašytojų būreliui, – su kuriuo susidraugavo, labiausiai žavėdamasis jo asmenybe ir talentu. Prancūzijoje, gyvendami Paryžiuje arba Rivjeroje, Ficdžeraldai pasiliko iki 1926 m. pabaigos.
Ketvirtoji Ficdžeraldo knyga, amerikiečių emigrantų gyvenimo Paryžiuje studija, numatomu pavadinimu „Vaikinas, nužudęs savo motiną“, arba „Mūsų tipas“, arba „Pasaulio mugė“, sunkiai judėjo į priekį. Tais metais Zeldos nekonvencionalus elgesys darėsi vis ekscentriškesnis.
Ficdžeraldai sugrįžo į Ameriką bėgdami nuo blaškančio gyvenimo Paryžiuje. Nepavykus susikaupti Holivudo scenarijams rašyti, 1927 m. pavasarį Ficdžeraldai išsinuomojo vilą „Ellerslie“ prie Vilmingtono Delavare. Čia šeima gyveno dvejus metus, tik 1928 m. vasarą buvo trumpam išvykę į Paryžių, tačiau Ficdžeraldas menkai tepasistūmėjo su rašoma knyga. Zelda pradėjo mokytis šokti, ketindama tapti baleto šokėja. 1929 m. pavasarį Ficdžeraldai vėl atvažiavo į Paryžių, kur intensyvios baleto pamokos pakenkė Zeldos sveikatai ir atitolino juos vieną nuo kito. 1930 m. balandį ji patyrė pirmą priepuolį. Zelda buvo gydoma Praginso psichiatrijos klinikoje Šveicarijoje iki 1931 m. rugsėjo, o Ficdžeraldas tą laiką gyveno Šveicarijos viešbučiuose. Romano rašymas buvo atidėtas, jis rašė trumpus apsakymus, kad turėtų kuo sumokėti už žmonos gydymą.
Didžiausias Ficdžeraldo honoraras – 4 000 dolerių už apsakymą, gautas iš „The Saturday Evening Post“ (pagal 1929 m. perkamąją galią 1994 m. galėjo būti lygus 40 000 dolerių). Tačiau požiūris į rašytojo turtą neteisingas. Ficdžeraldas nebuvo tarp geriausiai atlyginamų savo meto rašytojų; už romanus jis gaudavo palyginti nedaug, svarbiausias jo uždarbis – iš 160 apsakymų žurnalams. Trečiajame dešimtmetyje iš visų šaltinių gautos pajamos siekė maždaug 25 000 dolerių per metus – nemaži pinigai tada, kai mokytoja gaudavo vidutiniškai per metus 1 299 dolerius, – bet ne lobis. Skotas ir Zelda Ficdžeraldai išleisdavo pinigus greičiau negu uždirbdavo; rašytojas, kuris taip iškalbingai atskleidė turto įtaką asmenybei, nesugebėjo tvarkytis pinigų.
Į Ameriką Ficdžeraldai grįžo 1931 m. rudenį ir išsinuomojo namą Montgomeryje. Tais pačiais metais Ficdžeraldas antrą kartą nesėkmingai buvo nuvykęs į Holivudą. 1932 m. sausio mėnesį Zeldos sveikata vėl pablogėjo, ji atsigulė į Džono Hopkinso ligoninę Baltimorėje. Iki gyvenimo pabaigos gyveno ligoninėse ir sanatorijose.
1932 m. būdama Džono Hopkinso ligoninėje Zelda greitai parašė „Pažadėk man valsą“. Jos autobiografinis romanas sukėlė nemažai trinties tarp sutuoktinių, nes vyras laikė jį medžiagos vagyste iš tuo metu rašomo romano. Ficdžeraldas išsinuomojo prie Baltimorės namą La Paix („Taika“), ten parašė ketvirtąjį romaną „Švelni naktis“. Išspausdintas 1934 m., šis pretenzingiausias jo romanas visai neturėjo pasisekimo, dėl jo pranašumų daug ginčytasi. Romane aprašomi įvykiai rutuliojasi Prancūzijoje trečiajame XX a. dešimtmetyje – talentingas psichiatras Dikas Daiveris, vedęs turtingą savo ligonę, degraduoja.
1935–1937 m. buvo žinomi „žlugimo“ periodo vardu – tokiu pavadinimu Ficdžeraldas 1936 m. parašė esė. Sergantis, nusigėręs, prasiskolinęs ir nebegalėdamas rašyti apsakymų dėl pinigų, jis gyveno viešbučiuose netoli Ašvilio Šiaurės Karolinoje – mat 1936 m. Zelda ten atsigulė į HAilando ligoninę. Kai išsikėlė iš Baltimorės, Ficdžeraldas nebepajėgė išlaikyti namų savo dukrai. Sulaukusi keturiolikos metų, Skoti persikėlė į bendrabutį, Obersų šeima tapo jos globėjais. Tačiau Ficdžeraldas buvo rūpestingas tėvas – laiškais stengėsi vadovauti jos auklėjimui ir formuoti visuomenines vertybes.
1937 m. vasarą Ficdžeraldas vienas išvyko į Holivudą šešiems mėnesiams dirbti pagal sutartį „Metro-Goldwyn-Mayer“ bendrovei už 1 000 dolerių per savaitę. Tenai, pritaikęs ekranui E. M. Remarko „Tris draugus“, vienintelį kartą buvo pagirtas (1938 m.) ir jo sutartis atnaujinta metams po 1 250 dolerių per savaitę. Tas 91 tūkstantis, gautas iš kino bendrovės, buvo dideli pinigai paskutiniaisiais depresijos metais, kai naujas dvejų durų „Chevrolet“ automobilis kainavo 619 dolerių; Ficdžeraldas susimokėjo skolas, bet nesugebėjo nieko sutaupyti. Kelionės į Rytus pas Zeldą buvo pragaištingos. Kalifornijoje Ficdžeraldas įsimylėjo kino apžvalgininkę Šeilą Grehem (Sheilah Graham). Nors jis dažnai gerdavo, jų ryšys išliko. Kai 1938 m. pabaigoje kino bendrovė jo paslaugų atsisakė, Ficdžeraldas dirbo laisvai samdomu scenarijų rašytoju ir rašė trumpus apsakymus į „Esquire“. Pradėjo romaną iš Holivudo gyvenimo „Paskutinio magnato meilė“, 1939 m. buvo jau parašęs juodraštyje daugiau kaip pusę knygos, bet 1940 m. gruodžio 21 d. mirė nuo širdies smūgio Šeilos Grehem bute. Zelda Ficdžerald žuvo per gaisrą HAilando ligoninėje 1948 m.
F. Skotas Ficdžeraldas mirė tikėdamas esąs nevykėlis. Nekrologai buvo maloningai atlaidūs, ir atrodė, kad jo kūriniai pasmerkti užmarščiai. Pirmasis Ficdžeraldo prisikėlimo etapas – „atgimimas“ ne visai tiksliai apibūdina tą ilgą procesą – vyko 1945–1950. Iki 1960 m. Ficdžeraldas visiškai įsitvirtino tarp Amerikos nemirtingųjų rašytojų: „Didysis Getsbis“, knyga, kurioje labai rimtai nagrinėjama siekiamybės tema Amerikos gyvenime, yra Amerikos literatūros klasika.
M. J. B.