TREČIAS

SKYRIUS

Vasarą mano kaimyno viloje per naktis skambėjo muzika. Mėlynuose jo soduose tarsi drugeliai, nešami šnibždesių, šampano ir žvaigždžių, skrajojo vyrai ir merginos. Dieną, potvynio valandomis, matydavau, kaip jo svečiai šokinėja nuo bokšto jo prieplaukoje arba kaitinasi ant karšto smėlio jo paplūdimyje, o dvi motorinės valtys raižo įlankos vandenis, traukdamos akvaplanus per putų ir purslų sūkurius. Šeštadienį ir sekmadienį jo rolsroisas virsdavo reisiniu autobusu, vežiojančiu svečius į stotį ir iš stoties nuo devynių ryto iki vėlyvos nakties, ir daugiavietis fordas, tarsi geltonas greitakojis vabalas, skubėdavo sutikti kiekvieno traukinio. O pirmadienį aštuonetas tarnų, įskaitant specialiai pasamdytą antrą sodininką, darbuodavosi per dieną su šluotomis, šepečiais, plaktukais ir sodo žirklėmis, naikindami vakarykštės nakties pėdsakus.

Kiekvieną penktadienį šešios pintinės apelsinų ir citrinų atkeliaudavo nuo vaisių pirklio iš Niujorko – kiekvieną pirmadienį tie patys apelsinai ir citrinos, pavirtę kalnu žievelių, iškeliaudavo pro kiemo duris. Virtuvėje stovėjo mašina, kuri per pusvalandį galėjo išspausti sultis iš dviejų šimtų apelsinų, jeigu tik tarno pirštas du šimtus kartų paspaus mygtuką.

Mažiausiai du kartus per mėnesį atvykdavo visas būrys tiekėjų, kurie atveždavo kelis šimtus metrų brezento ir tiek įvairiaspalvių lempučių, kad milžinišką Getsbio sodą būtų galima išpuošti kaip naujametę eglutę. Ant švediškų stalų tarp blizgių užkandžių kūpsojo kvapnūs kumpiai, įvairiaspalvės kaip Arlekino drabužiai mišrainės, tešloje kepti paršiukai ir nuostabūs tamsaus aukso spalvos kalakutai. Didžiojoje salėje būdavo įrengiamas bufetas su tikrais variniais turėklais, kaip tikrame bare, pilnas džinų, likerių ir visokiausių seniai pamirštų gėrimų, kurių jaunosios viešnios net pavadinimų nežinojo.

Apie septintą vakaro atvykdavo orkestras, – ne šiaip keli muzikantai, bet visas orkestras – ir obojai, ir trombonai, ir saksofonai, ir altai, ir klarnetai, ir mažosios fleitos, ir mažieji bei didieji būgnai. Iš paplūdimio parėję paskutiniai plaukikai viršuje rengiasi pietums; Niujorko svečių automobiliai stovi išsirikiavę penkiomis eilėmis važiuojamoje alėjoje; prieškambariuose, salonuose ir verandose, jau sužydusiose skaisčiausiomis spalvomis, šmėkščioja keisčiausiai pagal paskutinę madą apkirptos galvos ir skraistės, kokių Kastilijos senjoros nė sapne nesapnavo. Baras veikia visu pajėgumu, sode plaukioja padėklai su kokteiliais, persunkdami aromatais orą, kuris skamba nuo juoko ir čiauškesio, reikšmingų užuominų ir atsitiktinių, čia pat užmirštamų pažinčių, nuo karščiausių pasisveikinimų susitikusių damų, kurios net vardo viena kitos nežino.

Saulei slenkant žemyn, vis skaisčiau dega lempos, orkestras užgroja auksinę kokteilių muziką, ir balsų choras pakyla visu tonu aukščiau. Juokas čiurlena vis laisviau, pliūptelėdamas paskui kiekvieną šmaikštesnį žodelį. Būreliai svečių vis greičiau mainosi: susibėga, aplimpa naujai atvykusius ir vėl išsiskirsto; atsiranda nenustygstančių, savim pasitikinčių jaunų gražuolių, kurios šmėkščioja tai šen, tai ten tarp stambesnių ir solidesnių figūrų, trumpą džiaugsmingą akimirką tampa būrelio širdim ir apsvaigusios pergale skuba tolyn nuo bangos ant bangos per besimainančią veidų, balsų, spalvų ir šviesų jūrą.

Ir štai viena tokia klajoklė čigonė, įsisiautusi į raibuliuojantį opalo spalvos drabužį, griebia tiesiai iš oro taurę kokteilio, makteli dėl drąsos ir, užbėgusi ant brezentinės pakylos, ima suktis viena, virpindama rankomis lyg pati Frisko6. Staiga visi nutyla, orkestro dirigentas prisitaiko prie jos ritmo ir per sodą nuvilnija kažkieno paleistas melagingas gandas, kad ji – Džildos Grei7 dublerė iš „Follies“ varjetė. Puota prasideda.

Tą vakarą, kai aš pirmą kartą įžengiau į Getsbio namus, man rodos, buvau vienas nedaugelio tikrai kviestų svečių. Kvietimo niekas nelaukdavo – atvykdavo, ir tiek. Sėsdavo į automobilį, važiuodavo į Long Ailandą – ir kažkaip nejučiomis atsidurdavo prie Getsbio durų. Su šeimininku visad atsirasdavo kas supažindina, o paskui jau kiekvienas linksmindavosi kaip išmanydamas, lyg kokioje užmiesčio iškyloje. Kartais svečiai atvažiuodavo ir išvažiuodavo nė nesusipažinę su šeimininku – rafinuotas laisvumas jiems atstodavo įėjimo bilietą.

Aš buvau tikrai kviestas. Ankstų šeštadienio rytą takeliu per veją atžingsniavo vairuotojas, apsivilkęs melsva lyg liepsnelės kiaušinis livrėja, ir įteikė man nepaprastai ceremoningą kvietimą. Misteriui Getsbiui būsianti didžiausia garbė, jeigu aš malonėsiąs pagerbti savo atsilankymu šį vakarą jo namuose rengiamą „nedidelį pobūvį“. Jis ne kartą matęs mane ir seniai ruošęsis atvykti su vizitu, bet sąlygos vis susiklostydavusios nepalankiai. Po laišku didingas parašas – Džėjus Getsbis.

Truputį po septynių, apsivilkęs balta flaneline eilute, įžengiau į Getsbio sodą ir pasijutau kiek nesmagiai, patekęs į sūkurį nepažįstamų žmonių, nors tai vienur, tai kitur šmėkštelėdavo veidas, matytas priemiestiniam traukiny. Labai nustebau, kad čia sukiojosi daugybė jaunų anglų; visi gerai apsirengę, visi atrodė truputį alkani ir visi kažką tyliai ir labai rimtai įrodinėjo solidiems, turtingiems amerikiečiams. Aš tuoj pamaniau, kad jie ką nors parduoda – obligacijas, draudimo polisus arba automobilius. Jie kankinosi, jausdami šalia didelius pinigus, ir buvo įsitikinę, jog pakanka pasakyti reikalingą žodį reikiamu tonu, ir pinigai bus jų.

Atėjęs į svečius, tuoj pabandžiau ieškoti šeimininko, bet pirmi du ar trys žmonės mano paklausti, kur jį būtų galima rasti, pažiūrėjo į mane taip nustebę ir taip karštai puolė įrodinėti net supratimo apie tai neturį, kad visiškai sumišęs nuslinkau prie stalo su kokteiliais – vienintelės vietos sode, kur vienišas svečias gali ilgai sukiotis neatrodydamas vienišas ir juokingas.

Dėl to nesmagumo tikrai būčiau nusigėręs kaip vežikas, bet pastebėjau Džordaną Beiker, išėjusią pro duris ir stovinčią ant marmurinių laiptų – kiek atsilošusi, ji smalsiai ir su panieka žiūrėjo žemyn į sodą.

Nesvarsčiau, ar ji nudžiugs, mane pamačiusi, – man būtinai reikėjo ko nors nusitverti, kad nepradėčiau užkabinėti nepažįstamų ir lieti širdies pirmam sutiktajam.

– Labas, – sublioviau, žengdamas prie jos. Mano balsas nenatūraliai garsiai nuskambėjo per visą sodą.

– Pagalvojau, kad galiu jus čia sutikti, – abejingai atsiliepė ji, kai priėjau. – Prisiminiau, jog gyvenate greta...

Ji sulaikė mano ranką savojoj, tarsi pasižadėdama, kad tuoj pasirūpins manimi, ir atsisuko į stabtelėjusias prie laiptų dvi merginas su vienodom geltonom suknelėm.

– Labas! – sušuko tiedvi vienu balsu. – Kaip gaila, kad ne jūs laimėjote.

Buvo kalbama apie golfo varžybas. Prieš savaitę Džordana pralaimėjo finalinį susitikimą.

– Jūs mūsų neprisimenate, – pasakė viena geltonųjų. – Mes susipažinome čia prieš mėnesį.

– Jūs paskui nusidažėte plaukus, – pasakė Džordana.

Aš net krūptelėjau, bet merginos jau buvo nuėjusios, ir jos pastaba kliuvo per anksti patekėjusiam mėnuliui, kuris, kaip ir vakarienė, be abejonės, buvo atgabentas gastronomo pintinėje. Laikydamas laibą auksinę Džordanos ranką, nulipau laiptais, ir mudu leidomės klajoti po sodą. Iš sutemų prieš mus išplaukė padėklas su kokteiliais, ir mes susėdome prie staliuko, kur jau sėdėjo geltonosios merginos ir trys vyriškiai, kiekvienas prisistatęs mums kaip ponas Brmr.

– Ar jūs dažnai čia lankotės? – paklausė Džordana arčiausiai sėdinčios merginos.

– Pastarąjį kartą buvau tada, kai susipažinau su jumis, – guviai atsakė ši ir pasisuko į draugę. – O tu, Liusile, rodos, taip pat?

Liusilė taip pat.

– Man čia patinka, – pasakė Liusilė. – Aš apskritai nedaug mąstau, todėl man visada linksma. Kai buvau čia pastarąjį kartą, užkliuvau už kėdės ir perplėšiau suknelę. Jis pasiteiravo mano pavardės ir adreso, ir po savaitės gavau siuntinį iš Kruarjė firmos – naujutėlę vakarinę suknelę.

– Ir priėmėte?

– Žinoma. Ketinau apsivilkti ją šįvakar, bet reikia pataisyti – platoka per krūtinę. Melsva kaip rūkas, išsiuvinėta alyviniais karoliukais. Du šimtai šešiasdešimt dolerių.

– Keistas jis, normalus žmogus taip nepasielgtų, – karštai pareiškė antroji mergina. – Jis stengiasi išvengti bet kokių nemalonumų su bet kuo.

– Kas toks? – paklausiau aš.

– Getsbis. Man pasakojo, kad...

Abi merginos ir Džordana paslaptingai sukišo galvas.

– Man pasakojo, kad jis gali būti kažkada žmogų nužudęs.

Šiurpas perbėgo mums per nugaras. Visi trys ponai Brmr ištempė kaklus, godžiai klausydamiesi.

– Aš manau, taip nėra, – skeptiškai paneigė Liusilė. – Greičiau jis buvo vokiečių šnipas karo metu.

Vienas vyriškis linktelėjo galvą.

– Aš irgi girdėjau, man pasakojo žmogus, kuris gerai jį pažįsta, juodu kartu augo Vokietijoje, – patikino jis mums.

– Oi ne, negali būti, – nesutiko pirmoji mergina, – per karą jis tarnavo amerikiečių kariuomenėje. – Kai mes vėl atsigręžėme į ją, ji net į priekį palinko karštai įrodinėdama: – Pamatytumėte, koks būna jo veidas, kai mano, kad niekas nemato. Galiu lažintis, jog yra nužudęs žmogų.

Ji prisimerkė ir suvirpėjo. Liusilė taip pat suvirpėjo. Mes visi ėmėm gręžiotis, ar nėra kur arti Getsbio. Matyt, jis buvo tikrai romantiška asmenybė, kad gandus apie jį pašnibždomis kartojo net tie, kurie nedaug apie ką šiame pasaulyje kalbėdavo pašnibždomis.

Buvo paduota pirmoji vakarienė, – būsianti dar ir kita, po vidurnakčio, – ir Džordana pakvietė mane į savo draugiją, kuri apsėdo stalą kitame sodo gale. Ta jos draugija buvo trys poros sutuoktinių ir Džordanos palydovas – amžinas studentas, kalbantis primygtinomis užuominomis ir, matyt, tvirtai įsitikinęs, kad anksčiau ar vėliau Džordana atsiduos daugiau ar mažiau intymiai jo globai. Atvykę jie neišsisklaidė po pašales, o prisiėmė garbingą misiją atstovauti tvirtam vietinės aristokratijos branduoliui – Ist Egas, nusileidęs iki Vest Ego ir budriai besiginantis nuo kaleidoskopiškos šio linksmybės.

– Eikim iš čia, – sušnibždėjo man Džordana, praėjus nuobodžiam ir tuščiam pusvalandžiui, – man čia per daug mandagybių.

Mudu pakilome nuo stalo, ir Džordana paaiškino, kad eisime paieškoti šeimininko, nes man esą nesmagu svečiuotis iki šiol neprisistačius. Studentas melancholiškai linktelėjo ciniškai nusišiepdamas.

Bare, kur mes žvilgtelėjome pirmiausia, žmonių knibždėte knibždėjo, bet Getsbio ten nebuvo. Džordana palypėjo namo laiptais, bet ir nuo ten jo nepamatė. Neradome jo ir verandoje. Beieškodami stumtelėjome labai išvaizdžias duris ir atsidūrėme aukštoje gotiškais skliautais bibliotekoje, kuri buvo išmušta raižytiniais angliško ąžuolo paneliais ir tikriausiai visa parvežta iš kokios nors pilies griuvėsių užjūriuose.

Apkūnus vidutinio amžiaus vyriškis su didžiuliais akiniais, panašus į apuoką, matyt, gerokai išgėręs, sėdėjo ant ilgo stalo krašto ir stengdamasis sutelkti dėmesį spoksojo į knygų lentynas. Mums įėjus, jis staigiai atsisuko ir nužvelgė Džordaną nuo galvos iki kojų.

– Kaip jums atrodo? – impulsyviai paklausė jis.

– Kas?

Jis mostelėjo ranka į lentynas.

– Štai šitos. Beje, galite nesivarginti. Jau apžiūrėjau. Tikros.

– Kas, knygos?

Jis linktelėjo.

– Tikrų tikriausios – ir puslapiai, ir viskas. Aš maniau, kad čia tik gražūs kartoniniai viršeliai, bet ne – tikrų tikriausios. Puslapiai ir... Štai, aš jums tuoj parodysiu.

Palaikęs mūsų abejingumą netikėjimu, jis puolė prie lentynų ir atnešė Stodardo „Paskaitų“8 pirmąjį tomą.

– Matote? – džiūgaudamas sušuko jis. – Normaliausia spausdinta knyga. Tai mane ir apmulkino. Tas vyrukas – antras Belaskas9. Šedevras! Koks nuoseklumas! Koks realizmas! Bet jis žinojo saiką – puslapiai net neišpjaustyti. Tačiau nėra ko norėti... Ko daugiau čia galima tikėtis?

Jis griebė man iš rankų knygą ir padėjo į vietą, murmėdamas po nosim, kad, išėmus vieną plytą, visa biblioteka gali sugriūti.

– Kas jus čia atvedė? – paklausė jis. – Ar jūs patys atėjote? Mane atvedė. Čia beveik visus kas nors atveda.

Džordana šelmiškai žvilgtelėjo į jį, bet nieko neatsakė.

– Mane atvedė viena dama, jos pavardė Ruzvelt, – kalbėjo jis. – Ponia Klod Ruzvelt. Nepažįstate? Vakar vakare kažkur susipažinom. Aš jau kokią savaitę geriu, maniau, pasėdėsiu bibliotekoje, gal išsiblaivysiu.

– Ir išsiblaivėte?

– Šiek tiek. Dar gerai nežinau. Tik valanda, kaip esu čia. Ar sakiau jums apie knygas? Tikrų tikriausios. Visos...

– Jau sakėte.

Mes rimtai paspaudėme jam ranką ir išėjome.

Sode ant patiesto brezento jau šoko; seniai stumdė jaunas merginas atbulas, nevikriai suko jas ratu; madingai kankinių pozomis susikibusios išdidžios poros vis taikėsi į kampus, daugybė merginų šoko pavieniui arba valandėlei atitraukdavo nuo kokio nors instrumento vieną ar kitą orkestrantą. Apie vidurnaktį linksmumas trykšte tryško. Garsus tenoras jau buvo padainavęs itališkai, žinomas kontraltas – džiazo dainelę, o per pertraukas tarp numerių svečiai krėtė pokštus po visą sodą, ir nerūpestingo, tuščio juoko purslai kilo į vasarišką dangų. Scenos dvynukės – mūsų pažįstamos geltonomis suknelėmis – persirengusios suvaidino scenelę iš vaikų gyvenimo; šampanas buvo pilstomas į dubenėlių didumo taures. Mėnuo pakilo dar aukščiau, ir ant įlankos nutįso trikampis takas sidabrinių žvynelių, kurie virpčiojo į taktą su kietu metaliniu bandžų skambčiojimu pievelėje.

Aš nesitraukiau nuo Džordanos Beiker. Sėdėjome prie staliuko su dar vienu maždaug mano amžiaus vyriškiu ir triukšminga mergaičiuke, kuri nuo kiekvieno menkniekio kvatojo ligi ašarų. Man irgi pasidarė linksma. Išgėriau du dubenėlius šampano, ir viskas, kas vyko prieš mano akis, atrodė labai prasminga, svarbu ir tikra.

Linksmumui kiek atslūgus, vyriškis pažvelgė į mane ir nusišypsojo.

– Jūs man labai matytas, – mandagiai pasakė jis. – Ar kartais ne Trečiojoj divizijoj buvote per karą?

– Kaipgi, žinoma. Devintajame kulkosvaidininkų batalione.

– O aš Septintajame pėstininkų pulke iki pat aštuonioliktų metų birželio. Sakau, kad man jūsų veidas kažkur matytas.

Mudu šnektelėjome apie pilkus, šlapius Prancūzijos kaimelius. Matyt, jis gyveno kur nors netoliese, nes pasisakė ką tik nusipirkęs hidroplaną10 ir ketinąs rytoj rytą jį išbandyti.

– Gal norite drauge pasivažinėti, bičiuli? Pakraščiais aplink įlanką.

– Kokiu laiku?

– Kada tik jums patogu.

Jau norėjau pasiteirauti, kaip jo pavardė, bet Džordana atsigręžė į mane ir nusišypsojo.

– Na kaip, dabar jau linksmiau? – pasiteiravo ji.

– Daug linksmiau. – Ir vėl kreipiausi į savo naująjį pažįstamą. – Man dar neteko būti tokiam pobūvy. Juk aš visai nepažįstu šeimininko. Gyvenu visai čia pat, – aš mostelėjau ranka nematomos tvoros link, – ir tas Getsbis atsiuntė man kvietimą per savo vairuotoją.

Valandėlę jis žiūrėjo į mane, tarsi nesuprasdamas, ką aš sakau.

– Aš esu Getsbis, – prisistatė staiga.

– Ką? – sušukau aš. – O, atleiskite.

– Maniau, kad jūs žinote, bičiuli. Matyt, aš prastas šeimininkas.

Jis nusišypsojo taip supratingai, kur ten – daugiau negu supratingai. Tokią šypseną, skleidžiančią neišsenkamą pasitikėjimą, padrąsinimą, pamatai tik kokius keturis penkis kartus gyvenime. Akimirką ji tarsi aprėpia visą išorinį pasaulį, paskui, negalėdama atsispirti jūsų žavesiui, grįžta ir susitelkia prie jūsų. Ir jaučiate, kad jus supranta taip, kaip pageidaujate būti suprastas, tiki jumis taip, kaip pats norėtumėt savimi tikėti, ir mato jus tiksliai tokį, koks labiausiai trokštate atrodyti. Bet šypsena išnyko – ir prieš mane sėdėjo elegantiškas jaunas karjeristas, ką tik pradėjęs ketvirtą dešimtį; stengdamasis kalbėti kuo įmantriau, jis buvo kone juokingas. Dar prieš tai, kai man prisistatė, pastebėjau, kad kalbėdamas labai atidžiai renkasi žodžius.

Beveik tą pat akimirką, kai Getsbis pasisakė, kas esąs, atbėgo tarnas kviesti jo prie telefono – iš Čikagos skambina. Jis atsiprašė, linktelėjęs mums visiems iš eilės.

– Jeigu ko nors pageidausite, bičiuli, tik paliepkite tarnui, – tarė jis man. – Labai atsiprašau. Aš greitai grįšiu.

Vos tik jis nutolo, tučtuojau atsigręžiau į Džordaną, nekantraudamas pasidalyti su ja savo nuostaba. Įsivaizduodavau poną Getsbį raudonveidį, aptukusį, pagyvenusį vyriškį.

– Kas jis toks? – paklausiau. – Gal jūs žinote?

– Žmogus, pavarde Getsbis.

– Iš kur kilęs? Ką veikia?

– Jau ir jūs pradėjote knaisiotis, – atsakė ji su bereikšme šypsena. – Jis man kartą sakė mokęsis Oksforde.

Už jo figūros pradėjo ryškėti kažkoks fonas, bet kita Džordanos pastaba vėl jį išblaškė.

– Tačiau aš netikiu.

– Kodėl?

– Nežinau, – atsakė ji. – Man atrodo, kad jis Oksforde niekada nebuvęs.

Jos tonas priminė geltonosios merginos žodžius, kad jis „gali būti žmogų nužudęs“, ir dar labiau pakurstė mano smalsumą. Nebūčiau nustebęs, jeigu kas būtų pasakęs, jog Getsbis gimęs Luizianos pelkėse arba pačiame skurdžiausiame Ist Saido kvartale Niujorke. Tai būtų įmanoma. Bet kad jauni žmonės atsirastų iš niekur ir pirktųsi rūmus Long Ailando pakrantėje – taip nebūna, arba bent man, nepatyrusiam provincialui, atrodė, kad negali būti.

– Šiaip ar taip, bet jis visada kelia didelius pobūvius, – Džordana nukreipė kalbą, kaip ir visi miestiečiai vengdama konkretumo. – O man patinka dideli pobūviai. Juose taip jauku. Mažoj draugijoj nesijauti laisvai.

Sudundėjo didysis būgnas, ir orkestro dirigentas, perrėkdamas balsų gaudesį sode, pranešė:

– Ledi ir džentelmenai! Pono Getsbio paprašyti atliekame jums paskutinį pono Vladimiro Tostovo kūrinį, kuris praėjusių metų gegužės mėnesį padarė tokį didelį įspūdį Karnegi hole. Tas, kas skaito laikraščius, prisimena, kad jis sukėlė sensaciją. – Jis nusišypsojo atlaidžiai, linksmai ir pridūrė: – Na, sensacijėlę.

Visi nusijuokė.

– Kūrinys vadinasi, – užbaigė jis garsiai, – Vladimiro Tostovo „Džiazinė žmonijos istorija“.

Į pono Tostovo kūrinį man neteko įsijausti, nes, nuskambėjus pirmiesiems akordams, pamačiau Getsbį, stovintį ant marmurinių laiptų ir su pasitenkinimu apžiūrinėjantį vieną po kito svečių būrelius. Jo veidas buvo gražiai įdegęs, oda lygi, trumpi plaukai tokie tvarkingi, tarsi kasdien būtų kerpami. Nieko pikta įžiūrėti negalėjau. Gal todėl, kad visai negėrė, jis taip skyrėsi iš savo svečių; man atrodė, kad juo triukšmingesni ir linksmesni buvo svečiai, juo santūresnis ir mandagesnis darėsi šeimininkas. Baigiantis „Džiazinei žmonijos istorijai“, damos koketiškai ir familiariai lenkė galvas kavalieriams ant peties, kitos žaismingai alpo ir krito, žinodamos, kad bus sulaikytos vyriškų rankų, gal net ne vienų; bet niekas nealpo ir nekrito ant Getsbio rankų, nė viena trumpai apkirpta galvutė nenulinko ant jo peties, nė vienam vokaliniam kvartete nebuvo girdėti jo balso.

– Atsiprašau.

Prieš mus stovėjo Getsbio tarnas.

– Panelė Beiker? – pasiteiravo jis. – Labai atsiprašau, ponas Getsbis pageidauja su jumis pasikalbėti.

– Su manim? – nustebo Džordana.

– Taip, ponia.

Ji kilstelėjo antakius, pažvelgė į mane, neskubėdama atsistojo ir nuėjo paskui tarną į vidų. Pastebėjau, kad vakarinę suknelę ir visus drabužius ji nešioja kaip sportinę aprangą – jos judesiai buvo tokie laisvi ir lengvi, tarsi pirmuosius žingsnius būtų mokiusis žengti golfo pievelėje giedrą, gaivų rytą.

Aš likau vienas, buvo jau beveik antra valanda nakties. Kažkokie neaiškūs ir mįslingi garsai sklido iš kambario, ilga langų eile šviečiančio virš verandos. Pabėgęs nuo Džordanos pažįstamo studento, norėjusio su dviem choro dainininkėmis įtraukti mane į pokalbį akušerinėmis temomis, įnėriau į vidų.

Didžiulis kambarys buvo pilnas žmonių. Viena geltonųjų merginų sėdėjo prie pianino, o šalia jos stovėjo aukšta jauna rudaplaukė dama iš garsaus estradinio ansamblio ir dainavo. Ji buvo gerokai siurbtelėjusi šampano ir dainuodama, matyt, nusprendė, kad viskas pasaulyje labai labai liūdna – todėl ne tik dainavo, bet ir verkė. Kiekvieną muzikinę pauzę ji užpildydavo kūkčiojimais ir šniurkščiojimais, paskui virpančiu sopranu vėl traukė melodiją. Ašaros plūdo jai iš akių, tačiau, susidūrusios su tirštai nuteptomis blakstienomis, nusidažydavo rašalo spalva ir toliau tekėjo per skruostus juodais vingiuotais upeliukais. Kažkoks juokdarys suabejojo, ar tik ji nedainuojanti iš gaidų, parašytų ant veido; tai išgirdusi, ji skėstelėjo rankom, krito į kėdę ir tuoj pat užmigo kietu girtu miegu.

– Ji susivaidijo su džentelmenu, kuris sakosi esąs jos vyras, – paaiškino šalia manęs stovinti mergina.

Apsižvalgiau. Daugelis damų, kurios dar nebuvo išvažiavusios, vaidijosi su savo tikrais ar tariamais vyrais. Net į Džordanos draugiją, kvartetą iš Ist Ego, buvo įsimetęs nesutarimas. Vienas vyrų įtartinai meiliai kažką kalbėjo jaunai aktorei, o jo žmona iš pradžių stengėsi išdidžiai ir abejingai nepaisyti, netgi juoktis, bet galiausiai nebeištvėrė ir ėmėsi puolimo taktikos – kas kelios minutės staiga išdygdavo prie vyro šono ir kaip įkaitęs deimantas šnypšdavo jam į ausį: „Juk tu pažadėjai!“

Bet ne vien neklusnūs vyrai nenorėjo važiuoti namo. Prieškambaryje du apgailėtinai blaivios išvaizdos džentelmenai skėsčiojosi prieš savo didžiai pasipiktinusias žmonas. Šios guodėsi viena kitai pakeltu tonu.

– Kai tik jis pamato, kad man linksma, tuojau įsigeidžia namo.

– Nesu girdėjusi, kad žmogus gali būti toks egoistas.

– Mes visada turim išeiti pirmieji.

– Mes taip pat.

– Bet juk šiandien mes vos ne paskutiniai, – nuolankiai prabilo vienas džentelmenų. – Orkestras jau prieš pusvalandį išsiskirstė.

Nors žmonos vienu balsu kaltino vyrus neregėta tironija, ginčas pasibaigė trumpa kova: abi besipriešinančios damos buvo paimtos po paranke ir, kojomis žemės nesiekdamos, išnyko už durų.

Man belaukiant prieškambaryje, kol paduos skrybėlę, atsidarė bibliotekos durys ir išėjo Džordana Beiker su Getsbiu. Jis dar kažką susijaudinęs jai sakė, bet tuo tarpu keli svečiai priėjo atsisveikinti, ir jo susijaudinimą paslėpė mandagi šypsena.

Džordanos draugai nekantriai šaukė ją iš priebučio, bet ji dar stabtelėjo atsisveikinti su manim.

– Aš ką tik išgirdau nuostabiausią dalyką, – sušnibždėjo ji man. – Ar ilgai mes ten buvome?

– Hm... apie valandą.

– Tikrai nuostabu, – pakartojo ji susimąsčiusi. – Bet aš prisiekiau niekam nepasakoti, o dabar štai kankinu jus. – Ji žavingai nusižiovavo tiesiai man į veidą. – Aplankykite kada nors... Adresas telefonų knygoje... Ponios Sigurni Hovard vardu... Mano teta... – paaiškino skubėdama durų link, linksmai mostelėjo įdegusia ranka ir pranyko tarp draugų.

Truputį susigėdęs, kad pirmą kartą taip ilgai užsisėdėjau, priėjau prie Getsbio, apsupto paskutiniųjų svečių. Norėjau pasiaiškinti ieškojęs šeimininko visą vakarą ir atsiprašyti, kad nepažinau jo sode.

– Nėra už ką, nėra už ką, – karštai pertraukė jis mane. – Nesukit galvos dėl to, bičiuli. – Šis familiarus kreipinys buvo ne daugiau familiarus už draugišką patekšnojimą per petį. – Ir nepamirškite, kad rytoj devintą mudu skraidome hidroplanu.

Bet čia tarno balsas jam prie šono:

– Jums skambina iš Filadelfijos, sere.

– Gerai, tuojau. Pasakykite, kad einu... Labanakt.

– Labanakt.

– Labanakt. – Jis nusišypsojo, ir staiga man pasirodė, kad džiaugiasi, jog aš išeinu paskutinis, tarsi jis visą laiką tik to būtų troškęs. – Labanakt, bičiuli... Labanakt.

Bet lipdamas žemyn laiptais pamačiau, kad vakaras dar ne visai pasibaigęs. Už kokių penkiasdešimties žingsnių nuo durų, apšviesta bent keliolikos automobilių žibintų, vyko keista ir triukšminga scena. Griovy, dešiniuoju nugremžtu šonu į viršų, be rato, gulėjo naujutėlis dvivietis automobilis, vos prieš porą minučių nuriedėjęs nuo Getsbio vilos durų. Užkliuvęs už atsikišusio sienos kampo, jis neteko rato, kurį dabar labai susidomėję apžiūrinėjo koks pustuzinis smalsių vairuotojų, palikę savo automobilius vidury kelio. Negalėdami pravažiuoti, kiti automobiliai pypsėjo visokiais balsais, didindami bendrą sąmyšį.

Vyriškis ilgu dulkiniu apsiaustu, išlindęs iš apvirtusio automobilio ir atsistojęs vidury kelio, juokingai sutrikęs žvelgė čia į automobilį, čia į nukritusį ratą, čia į žiūrovus.

– Matote! – paaiškino jis. – Į griovį pataikėme!

Tas faktas jį be galo stebino, ir man pasirodė kažkuo pažįstamas šis nepaprastas gebėjimas stebėtis. Tą pat akimirką atpažinau ir žmogų – tai buvo vėlyvasis Getsbio bibliotekos lankytojas.

– Kaip tai atsitiko?

Žmogus patraukė pečiais.

– Aš nieko nenusimanau apie techniką, – ryžtingai pareiškė jis.

– Bet kaip tai atsitiko? Jūs įvažiavote į sieną?

– Manęs neklauskite, – nusiplovė rankas Akiniuotasis Apuokas. – Aš labai prastas vairuotojas – nieko nenutuokiu. Atsitiko, ir tiek, daugiau aš nieko nežinau.

– Jeigu esate prastas vairuotojas, kam imatės vairuoti naktį?

– Bet aš nė nesiėmiau, – aiškinosi šis pasipiktinęs. – Aš net nemėginau vairuoti.

Visi stebintieji žado neteko.

– Tai nusižudyti norėjote?

– Jūsų laimė, kad rato užteko! Sėdasi prie vairo ir net nemėgina vairuoti.

– Jūs nesuprantate, – teisinosi nusikaltėlis. – Aš nesėdėjau prie vairo. Mes važiavome dviese.

Šio pareiškimo galutinai priblokšti žiūrovai tik dusliai aiktelėjo, kai automobilio durelės pamažu ėmė vertis. Minia (nes dabar tai jau buvo minia) pasitraukė atatupsta, ir kai durelės visai atsidarė, stojo kraupi tyla. Tuomet iš mašinos pamažėle ėmė lįsti išblyškusi svyruojanti žmogysta, atsargiai dideliu pusbačiu bandydama, ar tvirta po kojomis žemė.

Apakintas plieskiančių žibintų ir apkurtintas nesiliaujančio pypsėjimo, vaiduoklis valandėlę stypsojo svyruodamas, kol pamatė vyriškį dulkinu apsiaustu.

– Kas yra? – ramiai pasiteiravo jis. – B-benzinas baigėsi?

– Pažiūrėkit!

Pustuzinis pirštų nukrypo į amputuotą ratą. Žmogus valandėlę spoksojo į ratą, paskui pakėlė akis aukštyn, tarsi įtardamas, bene iš dangaus šis nukritęs.

– Nulėkė nuo ašies, – paaiškino kažkas.

Jis linktelėjo.

– Iš pradžių nepastebėjau, kad stovime.

Pauzė. Paskui, giliai įtraukęs oro ir atmetęs pečius, vyriškis ryžtingai pasiteiravo:

– Gal kas žino, kur čia degalinė?

Keliolika vyrų, kai kurie nedaug tvirtesni už jį patį, ėmėsi aiškinti, kad tarp rato ir automobilio nebėra jokio fizinio ryšio.

– Atbuli pavažiuosim, – nusprendė jis, valandėlę pamąstęs. – Atgal, paskui pirmyn.

– Betgi ratas nusmukęs!

Jis valandėlę dvejojo.

– Pabandyti galima, – pareiškė pagaliau.

Nedarnus signalų gausmas pasiekė apogėjų. Aš apsisukau ir tiesiai per veją patraukiau namo. Paėjęs dar kartą atsigręžiau. Mėnulio ostija švietė virš Getsbio namo, naktis buvo tokia pat puiki, kaip ir pirma, tik apšviestam sode nebebuvo girdėti juoko ir balsų klegesio. Netikėta tuštuma tartum sruveno pro langus ir plačiai atvertas duris, ir dar vienišesnė atrodė figūra šeimininko, stovinčio ant priebučio atsisveikinti pakelta ranka.

Skaitydamas dabar, ką čia esu parašęs, matau, kad gali pasirodyti, jog tuomet gyvenau vien įspūdžiais tų trijų vakarų su kelių savaičių tarpais. Bet iš tikrųjų jie tebuvo atsitiktiniai epizodai tą nuotykingą vasarą, ir tuo metu jie man rūpėjo gerokai mažiau negu mano asmeniniai reikalai.

Daugiausia laiko atimdavo darbas. Ankstų rytą saulė nutiesdavo mano šešėlį tiesiai į vakarus, kai aš skubėdavau baltais Niujorko įstaigų rajono plyšiais į savo garbingąją biržą. Aš žinojau visų kitų klerkų ir obligacijų pardavėjų vardus, mes drauge valgydavome priešpiečiams kiaulienos dešreles su bulvių koše ir gerdavome kavą tamsiuose prisikimšusiuose restoranėliuose. Turėjau net trumpą romaniuką su viena mūsų sąskaitininke, kuri gyveno Džersi Sityje, bet jos brolis pradėjo šnairuoti į mane, ir kai ji išvyko atostogų, aš leidau mūsų pažinčiai tykiai užgesti.

Pietaudavau paprastai Jeilo klube – kažkodėl man tai buvo pats niūriausias dienos laikas, – paskui pakildavau laiptais aukštyn į biblioteką ir gerą valandą studijuodavau investicijų ir kredito paslaptis. Tarp klubo lankytojų buvo triukšmingų lėbautojų, bet į biblioteką jie niekad neužsukdavo, ten visuomet galėdavai ramiai padirbėti. Paskui, jei būdavo gražus vakaras, žingsniuodavau pėsčias Medisono aveniu, pro senąjį „Murei Hilo“ viešbutį, ir Trisdešimt trečiąja gatve išeidavau į Pensilvanijos stotį.

Pamažu pamėgau Niujorką, veržlų, jaudinantį jo pulsą vakarais, nesiliaujantį žmonių ir automobilių šmėkščiojimą, malonų stebėti nerimastingu žvilgsniu. Man patiko vaikščioti Penktąja aveniu, rinktis iš minios romantiškas moteris ir įsivaizduoti, kad už kelių minučių aš įeisiu į jų gyvenimą, ir niekas nesužinos ir nepasmerks. Kartais mintyse lydėdavau jas iki namų ant kampo kokios nors nuošalios gatvelės, ir prieš dingdamos šiltam tamsiam tarpdury jos atsisukdavo ir nusišypsodavo man. O kartais kerinčioj sostinės prieblandoj pasijusdavau vienišas ir spėdavau, jog tą pat jaučia ir kiti – neturtingi jauni klerkai, besišlaistantys prie vitrinų, laukdami, kol bus metas eiti nejaukių viengungiškų pietų į restoraną, jauni klerkai, prieblandoje veltui eikvojantys pikantiškiausias vakaro ir gyvenimo akimirkas.

O vėliau, aštuntą valandą, kai tamsiais skersgatviais tarp Keturiasdešimtųjų gatvių plaukdavo pulsuojančios srovės taksi, vežančių į teatrus, ilgesys vėl suspausdavo man širdį. Neaiškūs siluetai lenkėsi vienas prie kito, automobiliams laukiant prie kryžkelių, kažkas dainavo, kažkas juokėsi iš negirdimo pokšto, cigarečių žiburiukai sekiojo tamsoje nesuprantamus mostus. Ir vaizduodamasis, kad taip pat skubu kažkur linksmintis, aš džiaugiausi svetimu džiaugsmu ir linkėjau jiems gero.

Vienu metu buvau pametęs iš akių Džordaną Beiker, o paskui vidurvasary vėl ją susiradau. Iš pradžių mano tuštybei malonu būdavo pasirodyti su ja žmonėse, nes ji buvo golfo čempionė ir visi ją pažinojo. Paskui atsirado kažkas daugiau. Negalėčiau pasakyti, kad įsimylėjau, bet jaučiau jai kažkokį švelnų smalsumą. Išdidi, nuobodžiaujanti išraiška, atkreipta į žmones, kažką slėpė – juk visados apsimetinėjimas ką nors slepia, nors iš pradžių gali to nepastebėti, – ir vieną gražią dieną aš supratau. Kartą, kai mudu drauge svečiavomės pas bendrus pažįstamus Vorike, ji paliko skolintą mašiną lietui lyjant atidengtu viršumi, o paskui ramiausiai išsigynė, – ir tuomet aš staiga prisiminiau gandą apie ją, kuris buvo iškritęs iš atminties tą vakarą, kai susipažinome pas Deizę. Per pirmas dideles golfo rungtynes, kuriose ji dalyvavo, įvyko nemalonus incidentas, vos nepatekęs tada į laikraščius – ji buvo kaltinama, kad pusfinalyje pastūmė savo kamuolį, pakliuvusį į nenaudingą poziciją. Vos nekilo viešas skandalas, bet paskui staiga viskas nuščiuvo. Kamuolius padavinėjantis berniukas atsiėmė savo parodymus, o vienintelis kitas liudininkas pareiškė galėjęs ir suklysti. Tačiau tas įvykis drauge su jos pavarde išliko mano atmintyje.

Džordana Beiker instinktyviai vengė protingų, įžvalgių žmonių, ir dabar supratau kodėl. Ji jautėsi saugesnė lėktuve, kur bet koks nukrypimas nuo kurso laikomas neįmanomu. Mat buvo beviltiškai nesąžininga. Negalėjo pakęsti net minties, jog jai gali kas nors nepasisekti, matyt, iš jaunumės buvo įpratusi griebtis gudrybių, kad galėtų žiūrėti į pasaulį su abejinga, įžūlia šypsena ir tuo pat metu tenkinti savo tvirto, gyvybingo kūno įgeidžius.

Man tai buvo visiškai nesvarbu. Moterų nesąžiningumas yra toks dalykas, kurio niekad per daug griežtai nesmerki. Aš tada truputį ja nusivyliau, bet paskui pamiršau. Tą patį vakarą svečiuose mudu labai įdomiai pasikalbėjome apie automobilio vairavimą. Kalba prasidėjo nuo to, kad važiuodama ji taip arti prašvilpė pro einantį keliu darbininką, jog mašinos sparnu kliudė jo apsiausto skverną.

– Tu netikusi vairuotoja, – supykau aš. – Arba būk atsargesnė, arba visai nesėsk prie vairo.

– Aš atsargi.

– Kurgi ne.

– Tai kiti atsargūs, – nerūpestingai atsakė ji.

– O kuo čia dėti kiti?

– Jie pasitrauks man iš kelio. Kad įvyktų katastrofa, reikia dviejų eismo dalyvių.

– O jeigu sutiksi kitą tokį pat neatsargų kaip tu?

– Tikiuosi, kad nesutiksiu, – atšovė ji. – Neapkenčiu neatsargių žmonių. Todėl tu man patinki.

Pilkos, primerktos nuo saulės jos akys žiūrėjo tiesiai į priekį, bet ji sąmoningai žengė žingsnį mūsų santykiuose, ir vieną akimirką man pasirodė, kad ją myliu. Aš buvau sunkiai išjudinamas, prisikūręs visokiausių vidinių taisyklių, kurios slopina troškimus, ir tvirtai žinojau, kad pirmiausia turiu galutinai susitvarkyti ten, namuose. Siųsdavau kas savaitę po laišką, pasirašytą „Mylintis Nikas“, bet, galvodamas apie tą, kuriai jie buvo adresuoti, prisimindavau tik šviesius prakaito lašelius ant viršutinės lūpos, kai ji žaisdavo tenisą. Ir vis dėlto kažkokie neapčiuopiami ryšiai mus jungė, reikėjo juos taktiškai sutraukyti – tik tuomet galėsiu jaustis laisvas.

Visi esame linkę įtarti save turint bent vieną didžiųjų dorybių, ir štai manoji: aš vienas iš nedaugelio man pažįstamų sąžiningų žmonių.