KETVIRTAS

SKYRIUS

Sekmadieniais nuo pat ryto, pakrantės kaimeliuose dar tebeskambant bažnyčių varpams, pasaulio galingieji ir jų damos vėl suvažiuodavo pas Getsbį ir linksmai klegėdami pasklisdavo po vejas.

– Jis spekuliuoja gėrimais, – šnibždėdavosi jaunos ponios, gurkšnodamos jo kokteilius ir kvėpindamos jo gėles. – Jis nužudė žmogų, kuris žinojo, kad jis – fon Hindenburgo sūnėnas ir paties šėtono antros eilės pusbrolis. Nuskink man tą rožę, meilute, ir įpilk dar lašelį į aną krištolinę taurę.

Kartą ant tvarkaraščio paraščių surašiau svečius, kurie tą vasarą lankydavosi pas Getsbį. Tas tvarkaraštis „galiojantis nuo 1922 m. liepos mėnesio 5 d.“ jau kadai pasenęs, per sulenkimus susitrynęs. Bet vardus dar galima įskaityti, ir iš jų geriau negu iš mano apibendrinimų galima susidaryti vaizdą, kas naudojosi Getsbio vaišingumu, delikačiai atsilygindami jam tuo, kad apie jį ničnieko nežinojo.

Iš Ist Ego atvažiuodavo Čester-Bekeriai ir Ličai, ir toks Bunsenas, mano universiteto laikų pažįstamas, ir daktaras Vebsteris Sivitas, tas pats, kuris praėjusią vasarą nuskendo Meino valstijoje. Ir Hornbimzai, ir Vilis Volteras, ir visas klanas Blekbakų, kurie tuoj susiburdavo kur nors kampe ir imdavo virpčioti šnervėmis kaip ožiai, kai tik prieidavo kas svetimas. Ir Ismėjai, ir Krisčiai (tiksliau, Hjubertas Auerbachas su misterio Krisčio žmona), ir Edgaras Biveris, kuris, kaip pasakojama, pražilo lyg obelis vieną žiemos dieną visiškai be jokios priežasties.

Klarenas Endaivas, jei gerai prisimenu, buvo taip pat iš Ist Ego. Jis pasirodė tik vieną kartą, mūvėdamas baltomis golfo kelnėmis, ir susipešė sode su kažkokiu perėjūnu, pavarde Etis. Iš tolimojo salos galo atvažiuodavo Čidlzai ir O. R. P. Šrederiai, ir Stounvolas Džeksonas Abramsas iš Džordžijos, ir Fišgardai, ir Ripli-Snelai. Snelas buvo čia trys dienos prieš tai, kai pakliuvo į kalėjimą, jis taip nusigėrė, kad voliojosi alėjoje prie namo, ir ponios Odisėjos Svet automobilis pervažiavo jam dešinę ranką. Atvažiuodavo ir Dansai, ir S. B. Vaitbaitas, kuriam tuomet jau buvo netoli septyniasdešimties, ir Morisas A. Flinkas, ir Hemerhedai, ir Beluga, tabako importuotojas, ir Belugos dukterys.

Iš Vest Ego apsilankydavo Poulai, Malredžių šeima ir Sesilija Roubak, ir Sesilija Šion, ir Gjulikas, valstijos senatorius ir Niutonas Orčidas, svarbiausias „Films Par Excellence“ šulas, ir Ekhostas, ir Klaidas Kohenas, ir Don S. Švarcas (sūnus), ir Arturas Makartis – visi kokiu nors būdu susiję su kinu. Ir Ketlipai, ir Bembergai, ir Dž. Erlas Maldunas, brolis to Malduno, kuris paskui pasmaugė savo žmoną. Atvažiuodavo žinomas vertelga Da Fontanas ir Edas Legras, ir Džeimsas B. Feretas („Pūzras“), ir De Džongas su žmona, ir Ernestas Lilis – šitie susirinkdavo lošti, ir jeigu Feretas slankiodavo po sodą, tatai reikšdavo, kad jis prasilošė ir rytoj pakils „Associated Traction“ akcijų kursas.

Kažkoks Klipspringeris viešėdavo čia taip dažnai ir taip ilgai, kad gavo „nuomininko“ pravardę – abejoju, ar jis apskritai turėjo kitus namus. Iš teatro žmonių čia lankydavosi Gasa Vaiz ir Horacijus O’Donevanas, ir Lesteris Majeris, ir Džordžas Dakvidas, ir Frensis Bulas. Iš Niujorko taip pat atvažiuodavo Kromai ir Bekhisonai, ir Denikeriai, ir Raselis Betis, ir Koriganai, ir Keleheriai, ir Djueriai, ir Skaliai, ir S. V. Belčeris, ir Smerkai, ir jaunieji Kvinai, dabar jau išsiskyrę, ir Henris L. Palmetas, kuris paskui puolė po metro traukiniu Taimz skvero stotyje.

Benis Maklenahanas atvažiuodavo su keturiomis merginomis. Merginos ne visuomet būdavo tos pačios, bet tokios panašios, jog atrodydavo, kad jos čia jau nebe pirmą kartą. Neprisimenu jų vardų, bet būdavo Žaklina arba Konsuela, ar Glorija, ar Džudė, ar Džuna, ir jų pavardės skambėdavo kaip gėlių arba mėnesių pavadinimai, arba ir šiurkštesnės, kaip vieno kurio didžiųjų Amerikos kapitalistų, ir jeigu prispirdavote, jos prisipažindavo, kad tikrai tai esąs pusbrolis.

Prisimenu dar, kad mačiau ten Faustiną O’Braien – bent kartą tai tikrai – ir paneles Bedeker, ir jaunąjį Bruerį, kuriam paskui per karą peršovė nosį, ir misterį Olbraksbergerį, ir panelę Hag, jo sužadėtinę, ir Arditą Fic-Piters, ir misterį P. Džiuetą, buvusį Amerikos legiono vadą, ir panelę Klaudiją Hip su žmogumi, apie kurį pasakojo, kad esąs jos automobilio vairuotojas, ir kažkokios valstybės princą, kurį vadindavome kunigaikščiu ir kurio vardą aš pamiršau, jeigu išvis kada žinojau.

Visi tie žmonės svečiuodavosi tą vasarą pas Getsbį.

Vieną rytą liepos pabaigoj, apie devintą valandą, ištaigingas Getsbio limuzinas atlingavo akmenimis grįstu keliuku prie mano durų ir sutūtavo tribalsiu signalu. Jis pirmą kartą užsuko pas mane, nors aš jau du kartus buvau pas jį svečiavęsis, važinėjęsis jo hidroplanu, primygtinai kviečiamas, dažnai nueidavau į jo paplūdimį.

– Labas rytas, bičiuli. Juk mudu susitarę šiandien drauge valgyti priešpiečius. Tai, manau sau, užvažiuosiu jūsų paimti.

Jis balansavo ant savo mašinos laiptelio taip laisvai, kaip moka tik amerikiečiai – už tai, man rodos, jie turi būti dėkingi aplinkybėms, kad neteko kilnoti sunkumų ir daug sėdėti jaunystėje, o dar labiau – nevaržomai grakštiems ir sporadiškiems mūsų žaidimams. Judrumas nuolat prasiverždavo pro pedantišką jo santūrumą – jis nė sekundės nelikdavo ramus: tai koja trepsi, tai kumštį gniaužo.

Jis pastebėjo, kad gėriuosi jo automobiliu.

– Gražus, ar ne? – jis nušoko žemėn, kad galėčiau geriau apžiūrėti. – Nejaugi nebuvote matęs iki šiol?

Buvau matęs. Visi aplinkui pažinojo tą mašiną. Sodriai kreminės spalvos, žvilganti nikeliu, korpusas baisiausiai ilgas, su pūpsančiais iškilumais – skyreliais skrybėlėms, užkandžiams, instrumentams, priekiniuose stikluose atsispindi dešimtys saulių. Susėdę į tą žalią odinį šiltnamį už keliagubų stiklų, mes išburzgėme į miestą.

Per pastarąjį mėnesį buvau kokius šešis kartus kalbėjęs su Getsbiu ir nusivylęs, kad su juo nėra ką aptarti. Pirmas įspūdis, jog tai nepaprasta asmenybė, pamažu išdilo, ir jis man liko tik ištaigingo pakelės restorano gretimame name šeimininkas.

Ir dabar ta kvaila kelionė! Dar nebuvome privažiavę Ist Ego, kai Getsbis pradėjo trumpinti savo rūpestingai parinktus sakinius ir neryžtingai plekšnoti sau per kelį, aptemptą deginto cukraus spalvos kelnėmis.

– Klausykite, bičiuli, – apstulbino jis mane. – Ką jūs apie mane manote?

Taip staiga užkluptas, pradėjau išsisukinėti bendromis frazėmis – ką daugiau į tokį klausimą gali atsakyti.

– Matot, norėčiau truputėlį papasakoti jums apie savo gyvenimą, – pertraukė jis mane. – Kad nepradėtumėte įsivaizduoti kažin ko, prisiklausęs tų paskalų.

Taigi jam ne naujiena neįtikimiausi kaltinimai, suteikiantys pikantiškumo pasikalbėjimams jo svetainėse.

– Aš jums pasakysiu šventą teisybę, – mostelėjęs dešine ranka, jis tarsi pakvietė Dievo apvaizdą į liudininkus. – Gimiau Vidurio Vakaruose, turtingoje šeimoje, – dabar jau visi išmirę. Augau Amerikoje, bet mokiausi Oksforde, nes ten studijavo visi mūsų protėviai. Tokia jau šeimos tradicija.

Jis paskersavo į mane, ir aš supratau, kodėl Džordana Beiker buvo įsitikinusi, kad jis meluoja. Žodžius „mokiausi Oksforde“ burbtelėjo skubėdamas, tartum bijodamas jais užspringti ar gerai žinodamas, kaip jam sunku juos ištarti. Dėl to ir visa, ką jis sakė, atrodė neįtikima, ir aš pamaniau, ar iš tikrųjų nėra jo gyvenime kokios nors negeros paslapties.

– Kokioj vietoj Vidurio Vakaruose? – paklausiau lyg tarp kitko.

– San Fransiske.

– A-a!

– Visi mano artimieji išmirė, ir man teko didelis palikimas.

Jo balsas skambėjo iškilmingai, tartum prisiminimas apie staigiai išmirusią Getsbių giminę niekad nebūtų liovęsis jo persekioti. Jau pamaniau, ar tik jis nemulkina manęs, bet pažvelgęs į jo veidą patikėjau.

– Tuomet, nelyginant jaunas radža, pradėjau važinėti po Europos sostines – Paryžių, Veneciją, Romą, rinkau kolekcijas brangakmenių, daugiausia rubinų, medžiojau plėšrius žvėris, truputį piešiau šiaip, savo malonumui, stengdamasis užmiršti vieną labai liūdną dalyką, kuris nutiko prieš daugelį metų.

Vos susivaldžiau nesusijuokęs. Iš šių nuvalkiotų frazių negalėjau įsivaizduoti gyvo žmogaus, tik turbanuotą lėlę, kuriai pro kiekvieną siūlę byra pjuvenos, medžiojant tigrus Bulonės miške.

– Paskui prasidėjo karas, bičiuli. Aš net nudžiugau ir visaip lindau mirčiai į akis, bet ji manęs tarsi užburto nelietė. Išėjau į karą vyresniuoju leitenantu. Argono miškuose aš su dviem kulkosvaidininkų kuopomis prasiveržiau taip toli į priekį, kad abipus mūsų liko kone mylios platumo spragos, kur pėstininkai negalėjo prieiti. Mes ten laikėmės dvi dienas ir dvi naktis, šimtas trisdešimt vyrų su šešiolika kulkosvaidžių, ir kai pagaliau mūsiškiai prisijungė prie mūsų, rado krūvas užmuštų vokiečių kareivių su trijų divizijų skiriamaisiais ženklais. Aš buvau pakeltas majoru ir apdovanotas visų sąjunginių valstybių ordinais – net Juodkalnija, mažoji Juodkalnija iš Adrijos pakrantės, atsiuntė man ordiną!

Mažoji Juodkalnija! Jis tartum pakėlė ant delno tuos žodžius ir nusišypsojo. Šypsena buvo skirta neramiai Juodkalnijos istorijai ir simpatizavo narsiai kovojantiems Juodkalnijos žmonėms. Ji tarsi įvertino visą grandinę politinių aplinkybių, kurių viena grandis buvo ši dosnios Juodkalnijos širdies dovana. Mano nepasitikėjimas tirpo ir virto susižavėjimu; tarsi būčiau pervertęs bent dešimt iliustruotų žurnalų.

Jis įkišo ranką į kišenę, ir man į delną įkrito metalo gabaliukas, užvertas ant šilkinio kaspino.

– Štai – nuo Juodkalnijos.

Labai nustebau, bet ordinas atrodė tikras. Aplink buvo išgraviruota: „Orderi di Danilo, Montenegro, Nicolas Rex.“

– Apverskite.

„Majorui Džėjui Getsbiui, – perskaičiau kitoje pusėje. – Už nepaprastą narsumą.“

– Štai dar vienas daiktas, kurį visada nešiojuosi. Kaip atminimą apie Oksfordą. Fotografuota Šv. Trejybės koledžo kieme. Tas į kairę nuo manęs – dabar grafas Donkasteris.

Tai buvo fotografija kelių jaunuolių, vilkinčių sportinėmis striukėmis, sustojusių tarpuvartėje po arka, už kurios matyti miškas bokštelių. Tarp jų Getsbis, truputį jaunesnis, su kriketo lazda rankoje.

Vadinasi, viskas tiesa. Ir mano vaizduotėje iškilo tigrų kailiai, tarsi liepsnų dėmės, ant grindų jo rūmuose prie Didžiojo kanalo, ir jis pats, atsidaręs brangakmenių dėžutę ir rubino ugnelių gelmėse malšinantis sužeistos širdies skausmą.

– Šiandien aš kreipiuosi į jus su dideliu prašymu, – tarė jis patenkintas, dėdamasis savo suvenyrus į kišenę. – Todėl maniau turįs kai ką apie save papasakoti. Nenoriu, kad jūs manytumėte apie mane dievaižin ką. Matote, aš pripratau gyventi tarp svetimų žmonių, nes klajoju iš vienos vietos į kitą, stengdamasis užmiršti tą liūdną atsitikimą. – Jis padvejojo. – Šiandien jūs apie jį išgirsite.

– Per priešpiečius?

– Ne, vėliau. Atsitiktinai sužinojau, kad jūs pakvietėte panelę Beiker arbatos.

– Ar norite pasakyti, kad esate įsimylėjęs panelę Beiker?

– Ne, bičiuli, aš nesu jos įsimylėjęs. Bet panelė Beiker maloniai sutiko pakalbėti su jumis tuo reikalu.

Neturėjau menkiausio supratimo, koks „tas reikalas“, bet pajutau veikiau susierzinimą nei smalsumą. Aš ne tam pasikviečiau Džordaną, kad svarstyčiau su ja misterio Getsbio reikalus. Buvau įsitikinęs, kad jo prašymas bus kokia nors visiška nesąmonė, ir valandėlę netgi pasigailėjau, kam peržengiau pernelyg svetingų jo namų slenkstį.

Daugiau jis nepratarė nė žodžio. Juo arčiau miesto, juo korektiškesnis darėsi. Pravažiavome Ruzvelto uostą, pro šalį šmėkštelėjo tolimojo plaukiojimo laivai su raudona juosta ant korpuso, ir nuriedėjome grindiniu per skurdų priemiestį, pro tamsius, bet ne tuščius salūnus su apiblukusiais devynioliktojo amžiaus paauksinimais. Paskui iš abiejų pusių atsivėrė pelenų slėnis, ir aš suspėjau pamatyti ponią Vilson prie benzino pompos, šnopuojančią nuo gyvybės pertekliaus.

Automobilio sparnai išskėsti tarsi paukščio, mes skrendame per Astoriją švysčiodami žibintais, – bet praskridome jos tik pusę, nes vos įsukome tarp antžeminio kelio atramų, išgirdau užpakaly pažįstamą motociklo čiaudėjimą, ir mus pasivijo įpykęs policininkas.

– Nieko, nieko, bičiuli, – sušuko Getsbis ir pristabdė automobilį. Išsiėmęs iš piniginės baltą kortelę, pamojavo policininkui po nosimi.

– Viskas gerai, – bemat atlyžo šis ir pakėlė ranką prie kepurės. – Kitą kartą pažinsiu jūsų mašiną, misteri Getsbi. Atsiprašau.

– Ką jūs jam parodėte? – pasidomėjau. – Oksfordo nuotrauką?

– Kartą atsitiktinai pasitarnavau policijos viršininkui, dabar jis per kiekvienas Kalėdas atsiunčia man sveikinimą.

Riedame per didelį tiltą, pro aukštas santvaras įspindusi saulė raibuliuoja ant važiuojančių automobilių, anapus upės iškyla miestas, lyg iš kokių baltų sangrūdų ar cukraus luitų pastatytas kažkieno valia už pinigus, kurie nedvokia. Kai žiūri nuo Kvinsboro tilto į miestą, matai jį tarsi pirmą kartą, tarsi pirmą kartą jis beatodairiškai siūlo tau visas pasaulio paslaptis ir grožį.

Sutikome numirėlį ant katafalko, apkrauto gėlėmis, jį lydėjo dvi karietos su užtrauktomis užuolaidomis ir keli linksmesni ekipažai draugams. Draugai žvelgė į mus liūdnomis akimis, jų buvo siaura viršutinė lūpa, kaip visų pietryčių Europos gyventojų, ir aš apsidžiaugiau, kad tą niūrią jų pramogą paįvairino puikus Getsbio limuzinas. Važiuodami per Blekvelz Ailandą, sutikome kitą limuziną, vairuojamą baltojo, bet sėdėjo jame trys išsipuošę juodaodžiai – du vyrukai ir mergina. Aš garsiai susijuokiau pamatęs, kaip jie išvertė į mus baltas akis, jausdamiesi išdidžiais konkurentais.

„Dabar visko gali būti, kai pervažiavome šį tiltą, – pamaniau aš, – visko...“

Netgi Getsbis gali tiesiog būti – nieko ypatingai nestebindamas.

Karštas vidurdienis. Aš susitaręs su Getsbiu valgyti priešpiečius gerai vėdinamam pusrūsy Keturiasdešimt antrojoje gatvėje. Mirkčiodamas, kol apsipras akys, įėjus iš saulės nutviekstos gatvės, šiaip taip įžiūriu jį, šnekučiuojantį vestibiulyje su kažkokiu žmogumi.

– Misteri Karavėjau, prašom susipažinti – mano draugas ponas Vulfšimas11.

Nedidelis priplota nosimi žydelis pakėlė savo didelę galvą ir apžvelgė mane dviem vešliais kuokštais plaukų, kyšančių iš nosies. Tik paskui įžiūrėjau prieblandoje jo mažas akutes.

– ... aš tik pažvelgiau į jį, – kalbėjo ponas Vulfšimas, karštai spausdamas man ranką, – ir žinote, ką padariau?

– Ką? – mandagiai pasiteiravau.

Bet, matyt, klausimas buvo skirtas ne man, nes jis paleido mano ranką ir atkreipė į Getsbį savo išraiškingą nosį.

– Atidaviau pinigus Ketspou ir pasakiau: „Gerai, Ketspou, nemokėkite jam nė cento, kol užsičiaups.“ Ir anas tuoj prikando liežuvį.

Getsbis paėmė mudu už parankės ir nusivedė į restoraną. Ponas Vulfšimas norėjo dar kažką sakyti, bet nurijo pradėtą žodį ir nugrimzdo į savo mintis kaip koks lunatikas.

– Su soda? – pasiteiravo metrdotelis.

– Puikus restoranas, – pareiškė ponas Vulfšimas, apžiūrinėdamas nimfas ant lubų kaip kokioje presbiterionų bažnyčioje. – Bet man geriau patinka anapus gatvės.

– Taip, su soda, – linktelėjo Getsbis, paskui atsakė Vulfšimui: –Ten per daug karšta.

– Karšta ir ankštoka, teisybė, – pritarė ponas Vulfšimas. – Bet kiek prisiminimų.

– O koks ten restoranas anapus gatvės? – paklausiau aš.

– Senasis „Metropolis“.

– Senasis „Metropolis“, – svajingai prabilo ponas Vulfšimas. – Kiek veidų, kurių niekad nebepamatysi. Kiek draugų, kurie mirė ir neprisikels. Kol gyvas neužmiršiu tos nakties, kai nušovė Rozį Rozentalį. Šešiese sėdėjome prie stalo, Rozis tą vakarą daug valgė ir gėrė. Paryčiui prieina prie jo padavėjas, visas kaip nesavas, ir praneša: „Su jumis nori kažkas pasikalbėti prie durų.“ „Gerai“, – sutinka Rozis ir keliasi nuo stalo, o aš jo neleidžiu. – „Jeigu tu reikalingas kokiems niekšams, – sakau, – tai tegul jie ateina čia, o tu iš šio kambario neišeisi.“ Buvo jau keturios valandos ryto, ir jeigu langai nebūtų užleisti užuolaidomis, būtume matę, kad jau šviesu.

– Ar jis vis dėlto išėjo? – naiviai pasiteiravau.

– Žinoma, išėjo, – ponas Vulfšimas pasipiktinęs kryptelėjo į mane savo nosį. – Tarpdury dar atsigręžęs pasakė: „Neleiskit padavėjui nunešti mano kavos.“ Paskui išėjo į šaligatvį, ir jam suvarė tris šūvius į pilną pilvą ir nuvažiavo.

– Keturis vis dėlto paskui pasodino į elektros kėdę, – pratariau aš, prisiminęs tą įvykį.

– Penkis su Bekeriu, – jo šnervės įdėmiai atsisuko į mane. – Kaip girdėjau, jūs ieškote heikalinių hyšių.

Nuo tokio staigaus posūkio aš apstulbau. Getbsis atsakė už mane.

– Ne, ne, – sušuko jis. – Tai ne tas žmogus.

– Ne tas? – ponas Vulfšimas atrodė nusivylęs.

– Tai mano draugas. Juk aš jums sakiau, kad apie tą reikalą mes pakalbėsime kitą dieną.

– Atsiprašau, – pasakė ponas Vulfšimas. – Aš apsirikau.

Padavė sultingą guliašą, ir ponas Vulfšimas, užmiršęs prisiminimus apie brangų senąjį „Metropolį“, pradėjo kirsti godžiai, bet manieringai. Valgydamas žvilgsniu iš lėto apžiūrėjo salę ir užbaigė ratą, atsisukdamas į žmones, sėdinčius užpakaly. Jei ne aš, jis tikriausiai būtų pažvelgęs ir po stalu.

– Klausykite, bičiuli, – kreipėsi Getsbis, pasilenkdamas prie manęs. – Jūs nesupykote ant manęs šįryt važiuojant?

Jis nusišypsojo man jau pažįstama šypsena, bet šį kartą aš nepasidaviau.

– Nemėgstu paslapčių, – atsakiau. – Kodėl negalite tiesiai ir trumpai pasakyti, ko jums reikia iš manęs? Kam dar velti panelę Beiker?

– Nieko čia slapto, – ėmė įtikinėti jis mane. – Panelė Beiker – garsi sportininkė, ji anaiptol nebūtų sutikusi, jeigu kas nors nepatiktų.

Staiga jis žvilgtelėjo į laikrodį, pašoko ir išbėgo iš kambario, palikdamas mane su ponu Vulfšimu.

– Jis turi paskambinti telefonu, – tarė ponas Vulfšimas, lydėdamas Getsbį akimis. – Puikus vyras, ar ne? Ir gražus, ir tikras džentelmenas.

– Taip.

– Jis mokėsi Oksforde.

– Taip.

– Mokėsi Oksfordo universitete Anglijoje. Jūs žinote, kas yra Oksfordo universitetas?

– Teko girdėti.

– Tai garsiausias pasaulyje universitetas.

– Jūs seniai pažįstate Getsbį? – paklausiau aš.

– Jau kelerius metus, – išdidžiai atsakė jis. – Turėjau malonumo susipažinti tuoj po karo. Valandėlę pakalbėjęs supratau, kad tas žmogus tikras aristokratas. „Štai, – tariau sau, – tokį žmogų malonu pasikviesti pas save, supažindinti su motina ir seserim.“ – Jis patylėjo.

– Pastebėjau, kad jūs žiūrite į mano rankogalių segtukus.

Aš visai nežiūrėjau, bet dabar pažvelgiau. Jie buvo iš dramblio kaulo, keistai pažįstamos formos.

– Tikriausi žmogaus krūminiai dantys, – apšvietė jis mane. – Rinktiniai egzemplioriai.

– Tikrai? – aš pažvelgiau iš arčiau. – Labai originaliai sugalvota.

– Taigi, – jis įtraukė rankogalius po švarku. – Taigi Getsbis labai atsargus su moterimis. O jau į draugo žmoną nė pažvelgti nedrįsta.

Kai šio intuityvaus mudviejų abipusio pasitikėjimo objektas sugrįžo prie staliuko ir atsisėdo, ponas Vulfšimas vienu gurkšniu išgėrė kavą ir pašoko.

– Ačiū už kompaniją, – tarė jis. – Bėgu, kad neįkyrėčiau jums, jaunuoliai.

– Kur jūs skubate, Mejeri, – tarstelėjo Getsbis, ne itin stengdamasis jį sulaikyti.

Ponas Vulfšimas pakėlė ranką tarsi laimindamas.

– Jūs labai mandagūs, bet aš – kitos kartos žmogus, – iškilmingai pareiškė jis. – Pasėdėkite, pasikalbėkite apie sportą, apie moteris, apie... – Vietoj trūkstamo žodžio vėl mostelėjo ranka. – O man jau penkiasdešimt, nevaržysiu jūsų.

Kai jis spaudė mums rankas ir ėjo šalin, tragiška jo nosis kažko virpėjo. Aš pagalvojau: nejau būsiu pasakęs kokį įžeidžiamą žodį?

– Jis kartais būna sentimentalus, – paaiškino Getsbis. – Šiandien kaip tik tokia diena. Apskritai jis žymus žmogus Niujorke, gyvena Brodvėjuje.

– Kas jis, aktorius?

– Ne.

– Dantistas?

– Ar Mejeris Vulfšimas? Ne, jis lošėjas. – Getsbis valandėlę padvejojo, paskui šaltai pridūrė: – Tai jis padarė tą aferą su „World’s Series“12 tūkstantis devyni šimtai devynioliktais metais.

– Su „World’s Series“? – pakartojau apstulbęs.

Aš, žinoma, prisiminiau tą įvykį tūkstantis devyni šimtai devynioliktais metais, bet niekad apie tai nesusimąstydavau, o jei kada ir pagalvodavau, tai kaip apie kažką, kas atsitiko savaime, – kaip apie paskutinę grandį neišvengiamoje įvykių grandinėje. Man ir į galvą neateidavo, kad vienas žmogus galėtų taip pasinaudoti penkiasdešimties milijonų žmonių pasitikėjimu, – paprastai ir tiesiai kaip plėšikas, apgrobiantis seifus.

– Kaip jis galėjo tai padaryti? – paklausiau patylėjęs.

– Mokėjo pasinaudoti proga.

– Kodėl jis ne kalėjime?

– Negalėjo nieko įrodyti, bičiuli. Jis ne iš kelmo spirtas.

Sąskaitą užsispyriau apmokėti aš. Kai padavėjas atnešė grąžą, kitame žmonių prisikimšusios salės gale staiga pastebėjau Tomą Bjukeneną.

– Man reikia prieiti pasisveikinti su vienu pažįstamu, – pasakiau. – Eime drauge, aš neužtruksiu.

Pamatęs mus, Tomas pašoko ir žengė kelis žingsnius sutikti.

– Kur tu pražuvai? – karštai sušuko jis. – Deizė širsta, kad nepaskambini.

– Ponas Getsbis – ponas Bjukenenas.

Juodu paspaudė viens kitam rankas, ir Getsbis kažkaip visas įsitempė ir keistai sumišo.

– Kaip laikaisi? – klausinėjo Tomas. – Kaip čia atsidūrei taip toli?

– Mudu su ponu Getsbiu čia valgėme priešpiečius.

Atsigręžiau, bet pono Getsbio greta nebebuvo.

– Vieną spalio dieną tūkstantis devyni šimtai septynioliktais metais, – pasakojo man tą vakarą Džordana Beiker, sėdėdama labai tiesiai ant kėdės su tiesia atkalte restorano sodelyje prie viešbučio „Plaza“, – ėjau šaligatviu, tolydžio nulipdama ant vejos. Man labiau patiko eiti vejomis, nes buvau apsiavusi angliškais batais su rantuotais guminiais padais ir tie rantai smigo į minkštą žemę. Buvau užsisegusi naują languotą sijoną, kuris sklaistėsi, vėjui papūtus; tada ir trispalvės vėliavos – raudona, balta, mėlyna, – iškeltos prie kiekvieno namo, standžiai išsitiesdavo ir piktai sušnarėdavo.

Didžiausia vėliava ir didžiausia veja buvo prie namo, kur gyveno Deizė Fei. Ji buvo jau aštuoniolikos metų, dvejais metais vyresnė už mane, ir turėjo didžiausią pasisekimą Luisvilyje. Vilkėdavo baltą suknelę, turėjo mažą baltą dvivietį automobiliuką, ir visą dieną jos namuose nenutildavo telefonas – jauni karininkai iš Kemp Teiloro susijaudinę maldaudavo praleisti drauge vakarą – „Nors vieną valandėlę!“

Kai ėjau kita gatvės puse pro jos namą tą dieną, pamačiau, kad baltasis automobiliukas stovi prie šaligatvio, o ji sėdi jame su man nepažįstamu leitenantu. Jiedu buvo taip užsiėmę vienas kitu, kad ji nepastebėjo manęs, kol priėjau per porą žingsnių.

„Ei, Džordana, – staiga sušuko ji. – Būk gera, eikš arčiau.“

Buvau patenkinta, kad ji man nori kažką pasakyti, nes iš visų vyresnių draugių man ji labiausiai patiko. Ji paklausė manęs, ar aš ne į Raudonąjį Kryžių einu daryti tvarsčių. Atsakiau, kad taip. Tuomet ar negalėčiau pasakyti, kad ji šiandien neateisianti. Kol Deizė kalbėjo su manimi, karininkas žiūrėjo į ją taip, kaip kiekviena mergaitė svajoja, kad į ją kada nors žiūrėtų. Man tai atrodė labai romantiška, dėl to tą įvykį atsimenu iki šiol. Karininko vardas buvo Džėjus Getsbis; paskui aš jo nemačiau daugiau kaip ketverius metus, kai mes vėl susitikome Long Ailande, man net į galvą neatėjo, kad jis – tas pats Getsbis.

Tai buvo tūkstantis devyni šimtai septynioliktais. O kitais metais aš jau pati turėjau garbintojų ir pradėjau žaisti turnyruose, todėl mudvi su Deize retai matydavomės. Ji draugavo su truputį vyresniais, jeigu išvis draugavo. Apie ją sklido gandai, neva vieną žiemos vakarą motina užtikusi ją kraunantis lagaminą ir ruošiantis važiuoti į Niujorką atsisveikinti su kažkokiu kariškiu, išplaukiančiu į Europą. Jos, žinoma, neišleido, bet paskui ji kelias savaites nekalbėjo su namiškiais. Ji daugiau neflirtavo su karininkais, bendraudavo tik su keliais vaikinais, nepaimtais į kariuomenę – pilnapadžiais ar trumparegiais.

Kitą rudenį ji vėl buvo linksma, linksma kaip visuomet. Tuoj po paliaubų įvyko jos pirmasis pokylis, o vasario mėnesį visi pradėjo kalbėti apie Deizės sužieduotuves su kažkokiu vaikinu iš Naujojo Orleano. Birželio mėnesį ji ištekėjo už Tomo Bjukeneno iš Čikagos, vestuvės buvo tokios prašmatnios, kokių Luisvilis nebuvo regėjęs. Jaunasis atvažiavo su šimtu svečių keturiais privačiais vagonais, nusamdė „Silbacho“ viešbutyje visą aukštą ir vestuvių išvakarėse padovanojo jaunajai perlų vėrinį už tris šimtus penkiasdešimt tūkstančių dolerių.

Aš buvau pamergė. Įėjusi pusvalandį prieš jaunosios pietus į jos kambarį, žiūriu: ji guli ant lovos, apsivilkusi gėlėta suknele, graži kaip birželio naktis ir girta kaip pėdas. Vienoj rankoj butelis „Soterno“, kitoj – kažkoks laiškas.

– Gali pa-pasveikinti, – suvapėjo ji. – Pirmą k-kartą pasigėriau, bet kaip m-malonu.

– Kas atsitiko, Deize?

Išsigandau, nes, prisipažįstu, niekad nebuvau mačiusi taip nusigėrusios merginos.

– Š-štai, mano miela. – Ji pasirausė šiukšlių dėžėj, kurią buvo pasidėjusi ant lovos, ir ištraukė perlų vėrinį. – Nunešk ž-žemyn ir atiduok, kieno jis yra. Pasakyk, kad Deizė apsi-i-galvojo. Sakyk: Deizė apsi-i-galvojo!

Ir pradėjo verkti – rauda pasikūkčiodama. Išbėgau iš kambario, susiieškojau jos motinos kambarinę, mudvi užrakinome duris ir įkišom Deizę į šaltą vonią.

Ji jokiu būdu nenorėjo paleisti iš rankų to laiško. Pasiėmė su savim į vonią, suspaudė į šlapią kamuoliuką ir tik tuomet leido padėti į muilinę, kai pamatė, kad jis baigia sutirpti kaip sniegas.

Bet daugiau ji nė žodžio nepasakė. Mes davėme jai uostyti amoniako, dėjome ant kaktos ledo, vėl apvilkome suknele; po pusvalandžio, kai mudvi išėjome iš jos kambario, perlų vėrinys kabėjo ant jos kaklo, ir tuo viskas baigėsi. Kitą dieną penktą valandą ji nė nemirktelėjusi tapo Tomo Bjukeneno žmona ir išvyko trims mėnesiams į povestuvinę kelionę po Pietų jūras.

Aš sutikau juos Santa Barbaroje, kai jie grįžo, ir nustebau, kad moteris gali būti taip įsimylėjusi savo vyrą. Jeigu jis nors minutei išeina iš kambario, ji ima neramiai dairytis ir klausia: „Kur Tomas?“ – ir nieko nemato ir negirdi, kol jis vėl pasirodo. Galėdavo valandas išsėdėti smėlyje – laiko jo galvą ant kelių, glosto pirštais jam akis ir žiūri, negalėdama atsižiūrėti. Net gražu būdavo juos kartu matyti – nesusilaikydavau nesišypsojusi. Taip buvo rugpjūty. O po savaitės, kai aš išvažiavau iš Santa Barbaros, Tomas užlėkė ant sunkvežimio Ventūros kelyje, ir priekinį jo mašinos ratą lyg pjaute nupjovė. Į laikraščius pakliuvo ir su juo važiavusi mergina, nes jai buvo sulaužyta ranka, – kambarinė iš Santa Barbaros viešbučio.

Balandžio mėnesį Deizei gimė dukrytė, ir jie išvažiavo metams į Prancūziją. Buvau juos sutikusi vieną pavasarį Kanuose, vėliau Dovilyje, o paskui jie parvažiavo ir apsigyveno Čikagoje. Deizė, kaip žinote, turėjo ten daug pažįstamų, visi ją mylėjo. Jie bendravo su pasilinksminti mėgstančiais žmonėmis – turtinga jaunuomene, lėbautojais, bet Deizė sugebėjo išlaikyti puikiausią reputaciją. Gal todėl, kad negeria. Didelis dalykas būti blaiviam, kai aplink visi girti. Neišsiplepi ir, dar daugiau, gali, pritaikęs laiką, kiek nukrypti į šalį, kai niekas jau nieko nebepastebi arba kai kitiems jau viskas vis tiek. O gal Deizė apskritai neturėjo jokio romano, nors kartais jos balse...

Na, tiek to. Maždaug prieš pusantro mėnesio ji vėl išgirdo Getsbio pavardę, kelerius metus nieko apie jį nežinojusi. Prisimeni, tada, kai aš paklausiau tavęs, ar nepažįsti Getsbio iš Vest Ego? Kai išėjai namo, ji atbėgo į mano kambarį, prižadino mane ir klausia: „Kaip jis atrodo, tas Getsbis?“ Ir kai aš pusiau miegodama papasakojau, ji kažkokiu keistu balsu pareiškė, kad tai tikriausiai tas pats, su kuriuo ji kažkada buvo pažįstama. Tik tada supratau, kad Getsbis yra tas karininkas, su kuriuo ji tuomet sėdėjo baltajame automobiliuke.

Kai Džordana Beiker baigė visa tai pasakoti, mes jau koks pusvalandis buvome išėję iš „Plaza“ ir važiavome atidengtu automobiliu per Centrinį parką. Saulė nusileido už kino žvaigždžių vilų vakarinėse Penkiasdešimtosiose gatvėse, ir tvankioj prieblandoj tarsi žiogai žolėje čirškė skambūs vaikų balsai:

Didis šeichas aš esu,

Tu – gražiausia iš visų.

Pas tave tamsia nakčia

Įsivogsiu paslapčia.

– Keistas sutapimas, – pasakiau aš.

– Tai visai ne sutapimas.

– Argi?

– Getsbis tyčia nusipirko tą namą, kad Deizė būtų kaip tik priešais, anapus įlankos.

Vadinasi, ne tik į žvaigždes jis žiūrėjo tą birželio naktį. Ir jis man atgijo, staiga išsirito iš savo betikslės prabangos kiauto.

– Jis prašo, – kalbėjo Džordana, – ar negalėtum pasikviesti Deizės ir leisti jam užbėgti valandėlei.

Mane sujaudino toks kuklus prašymas. Jis laukė penkerius metus, nusipirko rūmą, kurio spindesys sutraukdavo visokias atsitiktines plaštakes, vien tam, kad galėtų kokią pavakarę „užbėgti valandėlei“ pas kaimyną.

– Tai kam man reikėjo žinoti visą tą istoriją dėl tokio menkniekio?

– Jis bijo, juk taip ilgai laukė. Manė, kad gali įsižeisti. Tik iš paviršiaus jis toks, viduje tikrai doras.

Aš vis dar negalėjau suprasti.

– Kodėl jis nepaprašė tavęs suruošti tokio susitikimo?

– Jis nori, kad ji pamatytų jo namą, – paaiškino Džordana. – O tu gyveni šalia.

– A-a!

– Man atrodo, jis vis laukė, kad vieną gražų vakarą ji užklys pas jį su kitais svečiais, – kalbėjo Džordana, – bet nesulaukė. Tuomet pradėjo visų klausinėti lyg tarp kitko, ar jos nepažįsta. Ir pirmoji tokia pasitaikiau aš. Prisimeni, tuomet pas jį pobūvy, – kad būtum girdėjęs, kaip jis varžėsi, kol pasakė. Aš, žinoma, tuoj pasiūliau priešpiečius Niujorke, tai jis vos nepašėlo. „Aš nenoriu jokių specialių pasimatymų, – kartojo jis. – Aš tik noriu susitikti su ja pas kaimyną.“ Kai pasakiau, kad tu – Tomo draugas, jau norėjo atsisakyti to sumanymo. Jis nedaug žino apie Tomą, nors sakėsi kelerius metus skaitęs Čikagos laikraštį, tikėdamasis rasti ką nors apie Deizę.

Sutemo, ir kai mes šmurkštelėjome po nedideliu tiltu, apkabinau viena ranka auksinius Džordanos pečius, prisitraukiau ją prie savęs ir pakviečiau drauge papietauti. Staiga lioviausi galvojęs apie Deizę ir Getsbį, mano mintyse viešpatavo ši daili, tvirta, nedidelio proto visuotinio skepticizmo atstovė, laisvai atsišliejusi į mano ranką. Ausyse svaiginamai įkyriai ėmė skambėti frazė: „Arba tu medžioji, arba tave medžioja, arba veiki, arba nieko nebeišgali iš nuovargio.“

– O Deizei reikėtų ką nors turėti gyvenime, – sušnibždėjo man Džordana.

– Ar ji nori pasimatyti su Getsbiu?

– Ji nieko nežino. Getsbis nenori, kad ji žinotų. Tu tik pakviesk ją arbatos.

Mes išvažiavome iš tamsių medžių prieglobsčio, ir už parko švelniai sušvito neryškūs Penkiasdešimt devintosios gatvės fasadai. Aš neturėjau merginos, kaip Getsbis ar Tomas Bjukenenas, kurios veidas vaidentųsi man tarp tamsių karnizų ir akinančių reklamų, todėl dar tvirčiau apkabinau ir prisitraukiau artyn tą, kuri sėdėjo greta. Blyški, pašaipi burna nusišypsojo man, ir aš prisitraukiau ją dar arčiau, visai arti, sau prie veido.