SEPTINTAS

SKYRIUS

Tuo metu, kai Getsbis tapo visuotinio smalsumo objektu, jo vilos languose vieną šeštadienio vakarą neužsižiebė šviesos, ir Trimalchijo karjera baigėsi taip pat paslaptingai, kaip buvo prasidėjusi. Tik gerokai vėliau aš pastebėjau, kad automobiliai, drąsiai įsukę į jo alėją, po kokios minutės liūdni išvažiuoja atgal. Pagalvojau, ar tik jis nesusirgo, ir nuėjau pasiteirauti. Nepažįstamas banditiškos fizionomijos tarnas įtartinai sušnairavo į mane iš tarpdurio.

– Ar misteris Getsbis serga?

– Ne, – ir po valandėlės iš lėto, nenoriai pridūrė: – Sere.

– Jo niekur nematyti, ir aš susirūpinau. Pasakykite, kad buvo atėjęs misteris Karavėjus.

– Kas toks? – nemandagiai burbtelėjo jis.

– Karavėjus.

– Karavėjus? Gerai, pasakysiu.

Ir užtrenkė duris.

Mano suomė papasakojo, kad Getsbis prieš savaitę atleido visus tarnus ir pasisamdė naujus, kurie nevaikšto į kaimelį ir neima kyšių iš krautuvininkų, bet užsako maisto produktus telefonu, ir labai nedidelius kiekius. Anot krautuvininko pasiuntinio, virtuvė atrodanti kaip kiaulidė, ir kaimely manoma, jog tie naujieji tarnai – visai ne tarnai.

Kitą dieną Getsbis paskambino man.

– Išvykstate? – paklausiau aš.

– Ne, bičiuli.

– Girdėjau, kad atleidote visus tarnus.

– Man reikia tokių, kurie neliežuvautų. Deizė dabar dažnai atvažiuoja – vakarais.

Taip visas tas balaganas sugriuvo lyg kortų namelis nuo vieno jos nepritariančio žvilgsnio.

– Tai Vulfšimo pažįstami, jis prašė juos kur nors įdarbinti. Visi – broliai ir seserys. Anksčiau jie laikė nedidelį viešbutį.

– Štai kaip.

Jis skambinąs Deizės paprašytas – ji kviečianti mane rytoj pas save priešpiečių. Panelė Beiker taip pat atvažiuosianti. Po pusvalandžio paskambino pati Deizė ir labai nudžiugo, kad aš neatsisakiau. „Čia jau kas nors bus“, – pamaniau. Bet negalėjau patikėti, kad jie rengiasi aiškintis santykius – nemaloni procedūra, jeigu bus taip, kaip Getsbis man sakė tą naktį sode.

Kitą dieną karštis svilinte svilino – buvo turbūt paskutinė vasaros diena, ir tikrai pati šilčiausia. Kai traukinys išniro iš tunelio į saulės šviesą, tik karšti „National Biscuit Company“ švilpukai trikdė iki baltumo įkaitusią vidurdienio tylą. Šiaudiniai vagono suolai atrodė tuojau užsiliepsnos, mano kaimynė su balta palaidinuke ilgokai mandagiai prakaitavo, pagaliau, paleidusi iš rankų sudrėkusį laikraštį ir beviltiškai sudejavusi, pasidavė. Jos piniginė nuslydo ant grindų.

– O Dieve! – aiktelėjo ji. Sunkiai pasilenkęs pakėliau piniginę pirštų galais ir atidaviau jai, laikydamas toli nuo savęs, kad niekas nieko blogo nepamanytų, bet visiems aplink ir pačiai piniginės savininkei pasirodžiau įtartinas.

– Karšta! – kartojo kontrolierius, pamatęs pažįstamą veidą. – Na ir orelis! Karšta tai karšta! Jums nekaršta? Argi nekaršta? Ar ne...

Ant mano sezoninio bilieto liko tamsi dėmė nuo jo pirštų. Kam svarbu tokioj kaitroj, kieno liepsnojančias lūpas bučiuoji, nuo kieno galvos sudrėko pižamos kišenė ant tavo širdies!

... Iš Bjukenenų prieškambario dvelkė vėsus vėjelis, atnešdamas telefono skambučio garsus iki mudviejų su Getsbiu, stovinčių prie durų.

– Šeimininko lavoną? – subaubė tarnas į ragelį. – Labai gaila, madam, bet negalime šiandien jo patiekti – tokiam karšty prie jo ir prisiliesti negalima!

O iš tikrųjų jis sakė štai ką:

– Taip... taip... tuojau pažiūrėsiu.

Jis padėjo ragelį ir atskubėjo paimti kietų šiaudinių mūsų skrybėlių; jo veidas blizgėjo nuo prakaito.

– Ponia laukia tamstų svetainėje, – pranešė jis, parodydamas, kur eiti. Be reikalo, – tokioj kaitroj kiekvienas judesys buvo neleistinas gyvybinių jėgų eikvojimas.

Kambaryje su brezentiniais stogeliais virš langų tvyrojo vėsi prieblanda. Deizė su Džordana gulėjo ant didžiulės tachtos, lyg dvi sidabrinės statulėlės, prilaikydamos savo baltas sukneles, kurias pleveno nuo tyliai gaudžiančių ventiliatorių sklindantis vėjelis.

– Mes negalime pajudėti, – atsiduso abi vienu balsu. Nupudruoti Džordanos įdegę pirštai valandėlę užtruko mano rankoj.

– O kur įžymusis sportininkas ponas Tomas Bjukenenas? – paklausiau aš.

Ir tą pat akimirką išgirdau prieškambaryje prie telefono pakimusį, šiurkštų jo balsą.

Getsbis stovėjo vidury svetainės ant vyšninio kilimo ir lyg pakerėtas dairėsi aplink. Deizė pasižiūrėjo į jį ir nusijuokė melodingu, jaudinančiu savo juoku; vos matomas pudros debesėlis pakilo nuo jos krūtinės.

– Sklinda gandai, – sušnibždėjo Džordana, – kad Tomas kalbasi su savo drauguže.

Mes nutilome. Balsas prieškambaryje pagarsėjo nuo susierzinimo.

– Na gerai, tuomet aš jums visai neparduosiu tos mašinos... Aš nejaučiu jokios pareigos jums... Ir apskritai nepakęsiu, kad man skambintų ir trukdytų, kai reikia sėsti prie stalo!

– O ragelį uždengęs ranka, – ironiškai pasakė Deizė.

– Netiesa, – įsikišau aš. – Čia tikras dalykas. Aš atsitiktinai apie tai žinau.

Durys plačiai atsidarė, ir Tomas skubiai įžengė vidun, akimirką savo masyvia figūra užstodamas visą tarpdurį.

– O, ponas Getsbis! – neparodydamas nedraugiškumo jis ištiesė savo plačią, plokščią ranką. – Malonu jus matyti, sere... Sveikas, Nikai.

– Padaryk ko nors šalto išgerti, – sušuko jam Deizė.

Kai jis vėl išėjo iš kambario, ji atsistojo, priėjo prie Getsbio ir palenkusi jo galvą pabučiavo į lūpas.

– Juk žinai, kad myliu tave, – sušnibždėjo ji.

– Užmiršai, kad čia yra dar viena dama, – prabilo Džordana. Deizė abejodama apsidairė.

– Tu bučiuok Niką.

– Kokia begėdė!

– O kas man, – sušuko Deizė ir užšokusi ant židinio papėdės ėmė taukšėti kulniukais. Bet tuoj prisiminė, kad karšta, ir tarsi nusikaltusi atsisėdo ant sofos. O į kambarį įėjo švarutėlė, net čežanti auklė su maža mergyte.

– Mano aukselis, – suburkavo Deizė, išskėtusi rankas. – Eikš pas mamytę, mamytė labai tave myli.

Auklės paleista mergytė atbėgo per kambarį ir droviai įsikniaubė į motinos sterblę.

– Mano mažutėlė! Ar mamytė nesutepė pudra tavo gelsvų plaukučių? Nagi, atsistok gražiai ir pasakyk svečiams „Laba diena“.

Mudu su Getsbiu iš eilės pasilenkėme ir paspaudėme nenoriai paduotą mažą rankutę. Jis spoksojo į mergytę nustebęs. Man atrodo, jis niekad netikėjo, jog ji yra tikra.

– Aš persirengiau priešpiečiams, – pasakė mergytė, nekantriai atsisukdama į Deizę.

– Todėl, kad mamytė norėjo tave parodyti svečiams, – ji priglaudė veidą prie balto kakliuko su viena vienintele raukšlele. – Tu mano stebukle. Mano mažas stebuklėli.

– Taip, – ramiai atsiliepė mergytė. – Ir teta Džordana su balta suknele.

– Ar tau patinka mamytės draugai? – Deizė atgręžė mergytę į Getsbį. – Ar jie tau gražūs?

– Kur tėtis?

– Ji nepanaši į tėvą, – pareiškė Deizė. – Panaši į mane. Plaukai kaip mano ir veido forma.

Deizė atsilošė sofoje. Auklė žengė žingsnį į priekį ir ištiesė ranką.

– Eikš, Pemi.

– Sudiev, mano meilute!

Nenoriai, grįžčiodama, gerai išauklėta mergytė įsikibo auklei į ranką ir buvo ištempta pro duris. Tą pat akimirką į svetainę sugrįžo Tomas, o paskui jį – keturios aukštos taurės, kuriose skambčiojo ledo gabalėliai.

Getsbis paėmė pasiūlytą taurę.

– Atrodo tikrai šaltas, – pastebimai įsitempęs pratarė jis.

Mes gėrėme godžiai, dideliais gurkšniais.

– Kažkur skaičiau, kad saulė kasmet darosi vis karštesnė, – maloniai pasakė Tomas. – Ir, rodos, kad neilgai trukus žemė nukris į saulę, ne, palaukit, kaip tik priešingai – saulė kasmet vis šaltesnė.

– Eime į lauką, – pasiūlė jis Getsbiui. – Noriu parodyti jums savo valdas.

Aš irgi išėjau su jais į verandą. Žalias įlankos vanduo nuo kaitros atrodė lyg sustingęs, mažas burinis laivelis iš lėto slinko vėsesnės jūros link. Getsbis valandėlę sekė jį akimis; paskui pakėlė ranką ir parodė skersai įlankos.

– Mano namas tiesiai anoj pusėj.

– Štai kaip.

Mūsų žvilgsniai pakilo virš rožių kerų, įkaitintos vejos ir liepos kaitrų išdegintos žolės pakrantėje. Baltasparnis laivelis lėtai slinko prie mėlynos vėsios dangaus linijos. Priešais jį plytėjo banguojantis vandenynas ir daugybė palaimingų salų.

– Čia tai bent sportas, – mostelėjęs galva pasakė Tomas. – Neblogai būtų dabar kokią valandą paplaukioti.

Mes valgėme kambary, taip pat užtamsintame nuo saulės, šaltu alumi užgerdami nervingą linksmumą.

– Kur mes dėsimės šį vakarą ir rytoj, ir dar trisdešimt metų? – sušuko Deizė.

– Nepulk į neviltį, – tarė jai Džordana. – Su pirmu rudenio šaltuku gyvenimas vėl atgis.

– Bet dabar taip karšta, – nesiliovė Deizė vos ne ašarodama, – ir viskas taip susipainiojo. Gal važiuojam visi į miestą?

Jos balsas kovojo su kaitra, priešinosi jai, stengdamasis suteikti jos beprasmiškumui kokią nors formą.

– Girdėjau, kad žmonės iš arklidžių daro garažus, – kalbėjo Tomas Getsbiui, – bet turbūt aš pirmas garažą perdirbau į arklidę.

– Kas nori važiuoti į miestą? – prisispyrusi klausė Deizė. – Getsbio akys nuskrido prie jos. – Ak, – sušuko ji, – jums, atrodo, visada vėsu.

Jų akys susitiko ir negalėjo atsiskirti, jie buvo vieni bekraštėje erdvėje. Didžiausiomis pastangomis jos žvilgsnis nuslinko žemyn į stalą.

– Jums visada vėsu, – pakartojo ji.

Ji kalbėjo apie savo meilę, ir Tomas Bjukenenas suprato. Jis nustėro. Jo burna prasižiojo, jis pažvelgė į Getsbį, paskui vėl į Deizę, tarsi tik dabar pamatęs, kad ji sena jo pažįstama.

– Jūs primenate reklaminį džentelmeną, – kalbėjo ji toliau nekaltu tonu. – Žinote, būna tokia rekla...

– Gerai, – skubiai pertraukė ją Tomas. – Aš labai noriu važiuoti į miestą. Ruoškitės – visi važiuojam į miestą.

Jis atsistojo, žaibuodamas akimis nuo Getsbio prie žmonos. Niekas daugiau nepajudėjo.

– Na, tai kaip? – vos valdėsi jis. – Kas dabar? Jeigu važiuojam, nėra ko delsti.

Drebančia ranka, stengdamasis susivaldyti, jis pakėlė prie lūpų stiklinę ir baigė gerti alų. Deizės balsas pakėlė mus ir išvedė į karščiu tvieskiančią alėją.

– Bet ko mums taip skubėti? – priešinosi ji. – Kodėl negalima ramiai surūkyti po cigaretę?

– Visi rūkė per priešpiečius.

– O, negadinkim sau nuotaikos, – meldė ji. – Tokiam karšty neįmanoma skubėti.

Jis neatsakė.

– Na, kaip sau nori, – tarė ji. – Eime, Džordana.

Jiedvi nuėjo aukštyn pasiruošti, o mes, trys vyrai, stovėjome mindžikuodami ant karšto žvyro. Sidabrinis mėnulio ragelis kabojo vakarinėje dangaus pusėje. Getsbis lyg norėjo kažką sakyti, paskui apsigalvojo, bet Tomas pasisuko ant kulno ir žiūrėjo į jį laukdamas.

– Atsiprašau?

– Jūsų arklidė čia pat? – paklausė Getsbis prisiversdamas.

– Už kokio ketvirčio mylios.

– A-a.

Tyla.

– Aš visai nesuprantu, ko ten važiuoti į tą miestą, – piktai pratrūko Tomas. – Tos moterys įsikala ką nors į galvą...

– Gal pasiimsim ko nors išgerti? – šūktelėjo Deizė iš viršaus pro langą.

– Gerai, paimsiu viskio, – atsiliepė Tomas. Ir nuėjo vidun.

Getsbis pastėręs atsisuko į mane:

– Negaliu aš jo namuose žodžio ištarti, bičiuli.

– Jos balsas labai neatsargus, – pastebėjau aš. – Jame skamba... – suabejojau.

– Jame skamba pinigai, – staiga užbaigė jis.

Tikrai. O aš anksčiau nesupratau. Jame skamba pinigai – štai iš kur neišsenkantis jo moduliacijų žavesys, metalo skimbčiojimas, cimbolų daina... Aukštam baltam dvare karaliaus dukra, auksinė mergelė...

Tomas išėjo pro duris, vyniodamas į rankšluostį didelį butelį, o paskui jį Deizė ir Džordana su mažomis brokato kepuraitėmis, persimetusios per ranką lengvus apsiaustus.

– Galime visi važiuoti mano automobiliu, – pasiūlė Getsbis. Jis pačiupinėjo įkaitusias žalios odos sėdynes. – Reikėjo pastatyti pavėsyje.

– Ar jūsų greičių dėžė standartinė?

– Taip.

– Tuomet, žinote ką, jūs imkite mano fordą, o aš važiuosiu jūsiške.

Getsbiui tas pasiūlymas nepatiko.

– Gali nepakakti benzino.

– Benzino per akis, – atšovė jam Tomas. Jis pažvelgė į benzino rodyklę. – O jeigu pasibaigs, sustosiu prie vaistinės. Šiais laikais vaistinėse visko galima gauti.

Po šios neva nekaltos pastabos stojo tyla. Deizė susiraukusi dėbtelėjo į Tomą, o Getsbio veidu nušliaužė kažkokia neapčiuopiama išraiška, iš pradžių visiškai nesuprantama, bet drauge lyg ir pažįstama, tarsi būtum kada girdėjęs ją nusakomą žodžiais.

– Eikš, Deize, – pakvietė Tomas, apkabindamas ją ir stumdamas prie Getsbio automobilio. – Pavėžinsiu tave tuo cirko furgonu.

Jis atidarė dureles, bet ji išsisuko iš jo rankos.

– Tu važiuok su Niku ir Džordana. O mes paskui jus fordu.

Ji ėjo visai šalia Getsbio, liesdama ranka jo švarką. Džordana, Tomas ir aš susėdome ant priekinės Getsbio automobilio sėdynės, Tomas bandydamas trūktelėjo starterį – ir mes šovėme į priekį, skrosdami karštą orą, palikdami juos toli užpakaly.

– Matėte? – paklausė Tomas.

– Ką?

Jis įdėmiai pažvelgė į mane ir suprato, kad mudu su Džordana jau seniai žinom.

– Jūs, matyt, mane visišku kvailiu laikote, – pasakė jis. – Gal aš ir toks, bet turiu kartais... na, tokį... vidinį regėjimą, kuris man nurodo, ką daryti. Norit tikėkit, norit ne, bet mokslas...

Jis nutilo. Matyt, artimiausia realybė atitraukė jį nuo teorinių samprotavimų bedugnės.

– Aš jau truputį pasiklausinėjau apie tą tipelį, – tęsė jis. – Būčiau giliau pasiknisęs, jei būčiau žinojęs...

– Ar tik ne pas mediumą buvai? – pašiepdama paklausė Džordana.

– Ką? – jis išpūtė akis, sumišęs nuo mūsų juoko. – Pas mediumą?

– Na, dėl Getsbio.

– Dėl Getsbio! Ne, nebuvau. Aš juk sakiau: teiravausi apie jo praeitį.

– Ir sužinojai, kad jis mokėsi Oksforde, – padėjo jam Džordana.

– Oksforde? Nė velnio jis ten nebuvo. Jeigu žmogus dėvi rožinę eilutę...

– Na ir kas.

– Tas Oksfordas – Naujosios Meksikos valstijoje, – suprunkštė Tomas, – arba dar kur nors.

– Klausyk, Tomai. Jeigu tu toks snobas, kam pasikvietei jį? – piktai paklausė Džordana.

– Deizė pasikvietė, ji buvo pažįstama su juo dar prieš mūsų vedybas – dievai žino, iš kur.

Mes visi jautėmės irzlūs blaivydamiesi nuo alaus ir gerą valandėlę važiavome tylėdami. Tik kai priekyje pasirodė daktaro T. Dž. Eklebergo išblukusios akys, prisiminiau Getsbio perspėjimą, kad gali pristigti benzino.

– Pakaks iki miesto, – atšovė Tomas.

– Bet juk čia pat garažas, – nesutiko Džordana. – Aš visai neturiu noro įstrigti kur pakelėje tokiam karšty.

Tomas nekantriai užgulė ant stabdžių, ir mes staigiai įsukome į nedidelę, dulkiną aikštelę priešais Vilsono iškabą. Bemat ir pats šeimininkas pasirodė savo kontoros tarpdury ir įdubusiomis akimis įsispoksojo į mūsų automobilį.

– Greičiau benzino, – šiurkščiai suriko Tomas. – Ko, jūs manote, mes sustojome – gal vaizdais pasigėrėti?

– Aš sergu, – atkirto Vilsonas nejudėdamas. – Visą dieną sergu.

– Kas nutiko?

– Visas kaip sudaužytas.

– Tai gal man pačiam reikės pumpuoti? – niršo Tomas. – Kai kalbėjome telefonu, atrodėte visai sveikas.

Vilsonas vargais negalais paleido durų staktą, žengė iš pavėsio ir sunkiai kvėpuodamas ėmė sukti bako dangtelį. Saulės šviesoje jo veidas atrodė žalias.

– Aš nemaniau, kad sutrukdysiu jums priešpiečius, – teisinosi jis. – Bet man labai reikia pinigų, ir norėjau sužinoti, ką manote daryti su tuo senu savo automobiliu.

– O kaip jums šitas patinka? – paklausė Tomas. – Praėjusią savaitę pirkau.

– Geltonas. Gražus, – atsakė Vilsonas sunkiai pumpuodamas.

– Gal norite pirkti?

– Ne mano nosiai, – šyptelėjo Vilsonas. – Bet už aną aš galėčiau truputį uždirbti.

– Kam jums taip staigiai prireikė pinigų?

– Noriu išvažiuoti. Per ilgai čia užsibuvau. Mudu su žmona norime vykti į Vakarus.

– Jūsų žmona nori išvykti? – sušuko nustebęs Tomas.

– Dešimt metų ji tik apie tai tekalbėjo, – valandėlę jis ilsėjosi, atsirėmęs į kolonėlę, prisidengęs akis nuo saulės. – Ir dabar turės važiuoti, nori ar nenori. Aš ją išvešiu.

Pro šalį praūžė fordas, sukeldamas dulkių šuorą, šmėstelėjo mojuojanti ranka.

– Kiek aš skolingas? – šiurkščiai paklausė Tomas.

– Šiomis dienomis man atsivėrė akys, kai ką sužinojau, – tęsė Vilsonas. – Todėl noriu išvažiuoti. Todėl jus trukdžiau dėl to automobilio.

– Kiek aš skolingas?

– Dolerį dvidešimt centų.

Nuo negailestingos kaitros man ėmė svaigti galva, ir praėjo kelios nerimo minutės, kol suvokiau, kad Vilsono įtarinėjimai dar nėra susiję su Tomu. Jis tik sužinojo, kad Mirtlė turi kitą, savo atskirą gyvenimą, ir tas smūgis jį pribloškė fiziškai. Aš pažvelgiau į jį, paskui į Tomą, kuris mažiau kaip prieš valandą irgi sužinojo tokį pat dalyką, – ir man toptelėjo, kad nei rasinis, nei dvasinis žmonių skirtumas nėra toks didelis, kaip skirtumas tarp sveiko ir sergančio. Vilsonui buvo taip negera, kad jis atrodė kažkuo kaltas, baisiai nusikaltęs, – tarsi ką tik būtų suvedžiojęs jauną mergaitę.

– Gerai, parduosiu jums tą automobilį, – sutiko Tomas. – Atsiųsiu rytoj po pietų.

Ta vieta man visados, net šviesiausią vidurdienį, būdavo truputį nejauki. Ir dabar nejučiom atsigręžiau, tarsi pajutęs kažką už nugaros. Milžiniškos daktaro T. Dž. Eklebergo akys budėjo prie šlako krūvų, bet aš pastebėjau, kad į mus itin įdėmiai žiūri dar ir kitos akys, iš daug arčiau.

Virš garažo vieno lango užuolaida buvo pratraukta, ir į mūsų automobilį žiūrėjo Mirtlė Vilson. Ji buvo taip susikaupusi, kad nepajuto, jog aš ją stebiu. Jos veide vienas po kito ryškėjo įvairiausi jausmai, tarsi daiktai lėtai slenkančiame kino kadre.

Ta išraiška buvo man keistai pažįstama, – dažnai matydavau tokią išraišką moterų veiduose, bet Mirtlės Vilson veide ji man atrodė beprasmiška ir nesuprantama, kol įsižiūrėjau, kad jos akys, išplėstos pavydo ir baimės, buvo įbestos ne į Tomą, bet į Džordaną Beiker, kurią ji manė esant jo žmona.

Sumišimas labiausiai išmuša iš vėžių riboto proto žmones. Tomas lėkė tarsi karštų panikos botagų plakamas. Jo žmona ir meilužė, kurios prieš valandą priklausė tiktai jam, dabar nesulaikomai slydo iš rankų. Jis instinktyviai mynė akceleratorių, turėdamas dvigubą tikslą – pavyti Deizę ir kuo greičiau pabėgti nuo Vilsono, ir mes lėkėme Astorijos link penkiasdešimties mylių per valandą greičiu, kol priešais, tarp plieninių antžeminio kelio atramų, pamatėme ramiai vinguriuojantį mėlynąjį fordą.

– Penkiasdešimtosios gatvės dideliuose kino teatruose ir vasarą vėsu, – tarė Džordana. – Man patinka Niujorkas po pietų, kai gatvės ištuštėja. Jis tuomet kažkoks juslingas, pernokęs, rodos, ištiestum rankas – ir prikristų visokiausių nematytų vaisių.

Žodis „juslingas“ dar labiau pakurstė Tomo nerimą, bet nesuspėjo jis nieko pasakyti, nes fordas sustojo, ir Deizė ėmė moti, kad ir mes sustotume.

– Kur važiuojam? – sušuko ji.

– Gal į kiną?

– Tokiam karšty! – suvaitojo ji. – Jūs eikite, jei norite, o mes pasivažinėsim ir atvažiuosim seansui baigiantis. – Ji net bandė pajuokauti. – Susitiksime ant kampo. Aš būsiu džentelmenas, rūkantis dvi cigaretes.

– Čia ne vieta ginčams, – nekantriai atkirto Tomas, išgirdęs užpakaly piktą sunkvežimio pypsėjimą. – Važiuokite paskui mane prie pietinių Centrinio parko vartų, priešais „Plaza“.

Važiuodamas jis kelis kartus atsigręžė pasižiūrėti, ar jie seka iš paskos, jeigu jų automobilis kur nors įstrigdavo, jis sulėtindavo greitį, kol jie vėl pasivydavo. Man rodos, jis bijojo, kad jie nepaspruktų į kokią šoninę gatvelę ir amžiams neišnyktų iš akių ir iš jo gyvenimo.

Bet taip neatsitiko. Ir visi susirinkę padarėme dar mažiau suprantamą žingsnį – išsinuomojome vakarui „Plaza“ viešbutyje svetainę.

Neprisimenu smulkiai ilgo ir triukšmingo ginčo, po kurio mes atsidūrėme tame kambaryje, bet atmintyje išliko fizinis jutimas, kad visą tą laiką mano apatiniai rangėsi apie kojas tarsi šlapios gyvatės ir per nugarą lygiais laiko tarpais riedėjo vėsinantys prakaito lašai. Viskas prasidėjo nuo Deizės pasiūlymo išsinuomoti penkis kambarius su voniomis ir išsimaudyti šaltam vandeny, paskui iškilo realesnis projektas: susirasti „vietelę, kur būtų galima išgerti mėtų kokteilio su ledu“. Kiekvienas daugybę kartų kartojome, kad tai „idiotiška išmonė“, ir visi kartu aiškinomės su apstulbusiu durininku, manydami arba apsimesdami, kad visa tai nepaprastai linksma...

Kambarys buvo didelis ir tvankus, ir nors jau buvo penkta valanda vakaro, atidarius langus padvelkė tiktai karštas vėjo gūsis nuo įkaitusių parko lapų. Deizė priėjo prie veidrodžio ir atsukusi visiems nugarą ėmė tvarkytis plaukus.

– Koks prašmatnus salonas, – pagarbiai sušnibždėjo Džordana, ir visi nusijuokėme.

– Atidarykite dar vieną langą, – paliepė Deizė neatsigręždama.

– Daugiau jų čia nėra.

– Tuomet reikės paskambinti, kad atneštų kirvį...

– Geriausia apie karštį negalvoti, – piktai burbtelėjo Tomas. – Kai zyzi, kad karšta, tik dar blogiau.

Jis išvyniojo iš rankšluosčio butelį viskio ir pastatė ant stalo.

– Ko jūs prie jos kimbate, bičiuli, – tarė Getsbis. – Juk tik jūs vienas ir norėjote važiuoti į miestą.

Valandėlę buvo tylu. Telefonų knyga staiga nutrūko nuo vinies ir šleptelėjo žemėn. Džordana sušnibždėjo „Labai atsiprašau“, bet šį kartą niekas nesijuokė.

– Aš pakelsiu, – pasisiūliau.

– Aš jau pakėliau. – Getsbis ilgai žiūrinėjo pertrūkusią virvutę, susidomėjęs numykė, paskui numetė knygą ant kėdės.

– Ar be savo to priežodžio apsieiti negalite? – šiurkščiai atkirto Tomas.

– Kokio priežodžio?

– To „bičiulio“. Iš kur tokį ir ištraukėte?

– Klausyk, Tomai, – įsiterpė Deizė, atsisukdama nuo veidrodžio, – jeigu tu pradėsi kibti prie žmonių, aš čia nė minutės nepasiliksiu. Paskambink, kad atneštų ledo kokteiliui.

Tomas pakėlė ragelį, ir tuo metu suspaustas karštis sprogo pavirsdamas garsais – iš pokylių salės apačioj pažiro iškilmingi Mendelsono „Vestuvių maršo“ akordai.

– Įsivaizduokite tiktai – kelia vestuves tokiam karšty! – graudžiai sušuko Džordana.

– Na ir kas – mūsų vestuvės vyko birželio vidury, – prisiminė Deizė. – Luisvilis biržely! Kažkas net nualpo. Kas nualpo, Tomai?

– Biloksis, – trumpai atsakė Tomas.

– Aha, Biloksis. Bloksis Biloksis, jis mėgo boksą, garbės žodis, ir buvo iš Biloksio, Misisipės valstijos.

– Jį atnešė pas mus, – toliau pasakojo Džordana, – nes mes gyvenome už poros namų nuo bažnyčios. Ir jis prabuvo pas mus tris savaites, kol galiausiai tėtis paliepė jam nešdintis. Kai jis išvažiavo, kitą dieną tėtis mirė. – Valandėlę patylėjusi pridūrė, tarsi išsigandusi, kad nepasirodytų nepagarbi: – Žinoma, Biloksis čia niekuo dėtas.

– Aš pažinojau vieną Bilį Biloksį, jis buvo iš Memfio, – tariau aš.

– Tai jo pusbrolis. Per tas tris savaites aš sužinojau visą jų šeimos istoriją. Jis padovanojo man aliumininę golfo lazdą, dar ir dabar su ja žaidžiu.

Muzika apačioj nutilo – matyt, prasidėjo jungtuvių apeigos. Paskui pro langus ėmė plaukti sveikinimų gaudesys, šūksmai „valio!“ ir galiausiai trenkė džiazas – prasidėjo pokylis.

– O mes senstame, – nusprendė Deizė. – Jeigu būtume jauni, eitume šokti.

– Būtų kaip Biloksiui, – perspėjo ją Džordana. – Kur tu su juo susipažinai, Tomai?

– Su Biloksiu? – jis vos prisivertė susikaupti ir atsakyti. – Aš jo visai nepažinojau. Jis Deizės draugas.

– Visai ne, – paneigė Deizė. – Aš jo iki tol akyse nebuvau mačiusi. Jis atvažiavo su tavim.

– Taip, bet jis sakėsi esąs tavo pažįstamas. Sakėsi irgi augęs Luisvilyje. Esa Berd jį atsivežė paskutinę minutę ir paprašė kur nors rasti jam vietos.

Džordana nusišypsojo.

– Nusprendė vaikinas už dyką į gimtinę pasivėžinti. Jis man sakėsi buvęs kurso prezidentas pas jus Jeilyje.

Mudu su Tomu nustebę susižvalgėme.

– Biloksis?

– Pirmiausia pas mus nebuvo jokių prezidentų...

Getsbis tankiai, nervingai mušė koja taktą į grindis. Tomas staiga atsisuko į jį.

– Be kita ko, misteri Getsbi, jūs, rodos, Oksfordo auklėtinis?

– Ne visai.

– O aš supratau, kad jūs mokėtės Oksforde.

– Taip, aš ten mokiausi.

Tyla. Paskui Tomas tarė tyčiodamasis:

– Matyt, jūs ten mokėtės tuo pat metu kaip Biloksis Jeilyje.

Vėl tyla. Pasibeldęs įėjo padavėjas, nešinas ledu ir trintom mėtom, padėkojo ir vėl išėjo, švelniai uždarydamas duris. Bet ir tie garsai nesutrikdė tylos. Toji nepaprastai svarbi smulkmena turėjo pagaliau būti išaiškinta.

– Aš jums sakiau: mokiausi tenai.

– Girdėjau, bet norėčiau sužinoti kada.

– Tai buvo tūkstantis devyni šimtai devynioliktais metais. Aš ten buvau tik penkis mėnesius. Todėl negaliu laikyti savęs Oksfordo auklėtiniu.

Tomas pažvelgė į mus, ar mes taip pat tuo netikime. Bet mes visi žiūrėjome į Getsbį.

– Po paliaubų kai kuriems karininkams buvo suteikta tokia privilegija, – kalbėjo toliau šis. – Mes galėjome mokytis kokiame tik norėjome Prancūzijos ar Anglijos universitete.

Norėjau atsistoti ir patapšnoti jam per nugarą. Vėl atgavau (kaip jau ne kartą buvo) susvyravusį pasitikėjimą juo.

Vos vos šypsodama Deizė atsistojo ir priėjo prie stalo.

– Atkimšk butelį, Tomai, – paliepė ji, – aš sutaisysiu tau mėtinį kokteilį. Tuomet gal nors pats sau neatrodysi kvailas... Žiūrėk, štai mėtos.

– Palauk, – atšovė Tomas. – Aš noriu paklausti misterį Getsbį dar vieno dalyko.

– Prašom, – mandagiai sutiko Getsbis.

– Kokį čia skandalą stengiatės sukelti mano šeimoje?

Pagaliau jie atskleidė kortas, ir Getsbis buvo patenkintas.

– Jis nekelia jokių skandalų, – išsigandusi Deizė žvilgčiojo čia į vieną, čia į kitą. – Tu pats keli skandalus. Valdykis!

– Valdytis? – pakartojo Tomas, netikėdamas savo ausimis. – Tai gal dabar nauja mada – sėdėti ir tylėti, kai kažkoks misteris Niekas iš Niekur meilinasi tavo žmonai? Ne, aš ne iš tokių... Nieko sau tvarkelė – pirmiausia pradeda nepaisyti šeimos ir namų, o paskui, žiūrėk, į viską nusispjauti, ir tegyvuoja vedybos su juodukais!

Įsikarščiavęs nuo savo paties kvailos gražbylystės, jis vaizdavosi esąs vienintelis paskutinės civilizacijos barikados kovotojas.

– Man rodos, mes čia visi baltieji, – pusbalsiu priminė Džordana.

– Aš, žinoma, nesu garsenybė. Nekeliu tokių puotų. Matyt, šiais laikais norėdamas turėti draugų turi paversti savo namus kiaulide.

Nors jaučiausi įpykęs, visi buvome įpykę, nenoromis ėmė juokas, vos tik Tomas praverdavo burną. Labai jau staigiai palaidūnas virto moralistu.

– Aš noriu jums kai ką pasakyti, bičiuli... – pradėjo Getsbis. Bet Deizė atspėjo, ką jis ketina.

– Nereikia! – sušuko ji išsigandusi. – Važiuojam namo! Žinot ką, važiuojam visi namo.

– Iš tikrųjų! – aš atsistojau. – Važiuojam, Tomai. Gerti niekam nesinori.

– Aš noriu sužinoti, ką misteris Getsbis turi man pasakyti.

– Jūsų žmona nemyli jūsų, – ramiai tarė Getsbis. – Niekados nemylėjo. Ji myli mane.

– Iš proto išsikraustėte! – suriko Tomas.

Neįstengdamas slėpti susijaudinimo, Getsbis pašoko.

– Ji niekados jūsų nemylėjo, girdite? – šaukė jis. – Ištekėjo už jūsų tik todėl, kad aš buvau neturtingas ir jai nusibodo manęs laukti. Tai buvo baisi klaida, bet ji vis tiek nieko daugiau nemylėjo, tik mane!

Mudu su Džordana ketinome išeiti, bet Tomas su Getsbiu per kits kitą puolė neleisti – tarsi norėdami įrodyti, kad jie neturi ko slėpti ir kad mums bus didžiausias malonumas pamatyti putojant jų jausmus.

– Sėskis, Deize, – Tomas stengėsi kalbėti tėvišku tonu. – Kas čia vyksta ? Prašom man viską papasakoti.

– Aš jums pasakiau, kas vyksta, – atsiliepė Getsbis. – Ir vyksta jau penkerius metus, o jūs nežinojote.

Tomas staigiai grįžtelėjo į Deizę.

– Tu matydavaisi su šituo žmogum penkerius metus?

– Ne, mes nesimatydavome, – atsakė Getsbis. – Mes negalėjome matytis. Bet mes mylėjome vienas kitą visą laiką, bičiuli, o jūs to nežinojote. Mane net juokas imdavo, – jo akys anaiptol nesijuokė, – pagalvojus, kad jūs nežinote.

– O! Ir viskas? – Tomas sudūrė savo storų pirštų galus kaip kunigas ir atsilošė kėdėje. – Jūs iš proto išsikraustėte! – staiga prapliupo jis. – Aš nežinau, kas buvo tarp jūsų prieš penkerius metus, nes tuomet Deizės dar nepažinojau, bet, tetrenkia mane perkūnas, neįsivaizduoju, kaip jūs galėjote prieiti prie jos arčiau nei per pusę mylios, nebent nešiodavote pirkinius iš krautuvės pro kiemo duris. Bet visa kita – akiplėšiškas melas! Deizė mylėjo mane tekėdama ir dabar myli.

– Ne! – ginčijosi Getsbis purtydamas galvą.

– Taip, myli. Tik kartais ji įsikala į galvą kokią kvailystę ir pati nežino, ką daranti. – Jis linktelėjo didžiai išmintinga mina. – Bet svarbiausia: aš myliu Deizę. Gal kartais ir pasitaiko man paūžti, iškrėsti kokią išdaigėlę, bet aš visuomet grįžtu pas Deizę ir myliu tiktai ją vieną.

– Koks tu šlykštus! – rėžė Deizė. Ji atsigręžė į mane, ir jos žemas balsas, tapęs dar visa oktava žemesnis, tarsi pripildė kambarį virpančios neapykantos. – Ar žinai, Nikai, kodėl mes išvažiavome iš Čikagos? Stebiuosi, kad dar niekas nepapasakojo tau apie jo išdaigėlę...

Getsbis priėjo ir atsistojo šalia jos.

– Deize, visa tai baigta, – karštai pasakė jis. – Visa tai nebesvarbu. Tik pasakyk jam teisybę, kad niekados jo nemylėjai – ir viskas bus pamiršta amžinai.

Ji pažvelgė į jį nematančiu žvilgsniu.

– Iš tiesų, kaip aš galėjau jį mylėti?

– Tu niekados jo nemylėjai.

Ji dvejojo. Pažvelgė į Džordaną, į mane, tarsi kažko prašydama, tarsi pagaliau supratusi, ką daro – nors nebuvo nė ketinusi ką nors daryti. Bet jau buvo padaryta. Dabar jau per vėlu.

– Aš niekados jo nemylėjau, – tarė ji aiškiai nenoromis.

– Nė Kaplane? – staiga paklausė Tomas.

– Ne.

Iš pokylių salės apačioj karštomis oro bangomis plaukė neaiškūs, prislopinti akordai.

– Nė tą dieną, kai aš nešiau tave iš „Panč Boulo“, kad nesušlaptum batukų? – Jo balse pasigirdo kimios švelnumo gaidelės. – Deize?..

– Tylėk, – jos tonas buvo šaltas, bet nebe toks priešiškas. Ji pažvelgė į Getsbį. – Na štai, Džėjau, – pasakė ji ir bandė prisidegti cigaretę, bet rankos drebėjo. Staiga ji sviedė cigaretę ir degantį degtuką ant kilimo. – Ach, tu per daug nori! – sušuko ji Getsbiui. – Aš myliu tave dabar – argi to negana? Bet praeities negaliu pakeisti. – Ji pradėjo bejėgiškai verkti. – Aš mylėjau jį tuomet; bet tave taip pat mylėjau.

Getsbis išplėtė akis, paskui visai užsimerkė.

– Mane taip pat mylėjai, – pakartojo jis.

– Ir tai melas! – nesavu balsu suriko Tomas. – Ji net nežinojo, ar jūs gyvas. O mudu su Deize sieja tai, ko jūs niekados nepatirsite. Tai mūsų, ir mes to niekuomet negalėsime pamiršti.

Rodėsi, kad kiekvienas žodis smigte sminga Getsbiui į širdį.

– Aš noriu pasikalbėti su Deize vienas, – pareiškė jis. – Ji dabar labai susijaudinusi ir...

– Net ir viena aš negalėsiu tau pasakyti, kad niekados nemylėjau Tomo, – graudžiu balsu atsakė ji. – Tai būtų netiesa.

– Žinoma, netiesa, – pritarė Tomas.

Ji atsigręžė į vyrą.

– Tarsi tau svarbu!

– Žinoma, svarbu. Nuo šiol dar labiau tavimi rūpinsiuos.

– Jūs nesuprantate, – išsigandęs įsiterpė Getsbis. – Jums nebeteks daugiau ja rūpintis.

– Nejaugi? – Tomas išplėtė akis ir nusijuokė. Jis jau buvo susivaldęs ir galėjo juoktis. – Kažin kodėl?

– Deizė išeina iš jūsų.

– Nesąmonė.

– Taip, išeinu, – atsakė ji aiškiai prisiversdama.

– Ne, ji niekur neina! – Tomo žodžiai plakte plakė Getsbį. – Tik ne pas tokį apgaviką, kuris ir žiedą vogtą jai užmautų ant piršto.

– Nenoriu tokių dalykų nė girdėti! – sušuko Deizė. – Važiuojam, važiuojam greičiau iš čia.

– Kas jau jūs toks? – įsibėgėjo Tomas. – Kad priklausote Mejerio Vultšimo gaujai – tiek žinau. Aš pasiteiravau, kur reikia, apie jus ir jūsų darbelius, netrukus ir daugiau sužinosiu.

– Labai prašom, bičiuli, darbuokitės į sveikatą, – tvirtai atrėžė Getsbis.

– Aš jau žinau, kokios tos jūsų „vaistinės“. – Jis atsisuko į mus, berte berdamas žodžius: – Juodu su Vulfšimu supirko daugybę smulkių vaistinių atokiose Niujorko ir Čikagos gatvelėse ir pardavinėja iš po prekystalio spiritinius gėrimus. Tai vienas jo žygdarbių. Iš pirmo žvilgsnio supratau, kad jis – kontrabandininkas, ir, kaip matyti, nelabai apsirikau.

– Na, ir kas iš to? – mandagiai tarė Getsbis. – Jūsų draugas Volteris Čeisas taip pat nesibodėjo prisidėti prie mūsų.

– Ir jūs palikote jį įklampinę, gal sakysite ne? Patys išsisukote, o jis turėjo atsėdėti mėnesį Naujajame Džersyje. Velniai rautų! Pasiklausytumėt, ką Volteris sako apie jus!

– Jis atėjo pas mus be cento kišenėje. Labai džiaugėsi, galėdamas užsidirbti, bičiuli.

– Nevadinkite manęs „bičiuliu“! – užriko Tomas. Getsbis nutylėjo. – Volteris galėjo jus patraukti atsakomybėn ir dėl lažybų taisyklių per arklių lenktynes nesilaikymo, tik Vulfšimas savo grasinimais užčiaupė jam burną.

Vėl Getsbio veide pasirodė ta nesuprantama, bet tarsi pažįstama išraiška.

– Beje, tos vaistinės buvo vaikų žaidimas, – neskubėdamas dėstė Tomas. – Dabar jūs užsiėmę stambesniu darbeliu, tik Volteris bijojo man sakyti.

Aš pažvelgiau į Deizę, kuri siaubo apimta spoksojo čia į Getsbį, čia į savo vyrą, paskui į Džordaną – ši labai susikaupusi balansavo ant smakro kažkokį nematomą daiktą. Paskui vėl atsigręžiau į Getsbį – ir net krūptelėjau, pamatęs jo išraišką. Jis tikrai atrodė, – sakau tai, atmesdamas piktų liežuvių plepalus, girdėtus jo sode, – tarsi būtų „žmogų nužudęs“. Kad ir kaip fantastiška ši mintis, bet tą akimirką jo išraiškos nebuvo galima kitaip apibūdinti.

Tai truko neilgai. Paskui jis ėmė karštai kalbėti Deizei viską neigdamas, gindamas savo vardą, atmesdamas kaltinimus, kurie nebuvo net paminėti. Tačiau po kiekvieno jo žodžio ji vis labiau traukėsi į save, ir galiausiai jis nutilo, tik žlugusi svajonė dar ilgai grūmėsi dienai blėstant, stengdamasi sulaikyti, kas nesulaikoma, beviltiškai verždamasi link prarasto balso, skambančio kambaryje.

Tas balsas gailiai maldavo:

– Tomai, labai prašau! Aš nebegaliu!

Išgąstingos jos akys sakyte sakė, kad iš viso jos pasiryžimo ir drąsos nė šešėlio neliko.

– Judu važiuokite, Deize, – tarė Tomas, – su misteriu Getsbiu, jo automobiliu.

Ji pažvelgė į Tomą sunerimusi, bet jis spyrėsi su didžiadvasiška panieka.

– Nebijok. Jis nelįs prie tavęs. Manau, jis suprato, kad pretenzingas jo romaniūkštis baigtas.

Ir jiedu išėjo, netarę nė žodžio, vieniši, atstumti, išnyko lyg vaiduokliai, nelydimi net mūsų gailesčio.

Po valandėlės Tomas atsistojo ir ėmė vynioti neatkimštą viskio butelį į rankšluostį.

– O gal norite išgerti? Džordana?.. Nikai?

Aš tylėjau.

– Nikai! – pašaukė jis vėl.

– Ką?

– Nori išgerti?

– Ne... Aš tik dabar prisiminiau, kad šiandien mano gimimo diena.

Man sukako trisdešimt. Prieš akis buvo nieko gero nežadantis, atgrasus naujo dešimtmečio kelias.

Buvo septynios valandos, kai mes susėdome į fordą ir leidomės Long Ailando link. Tomas kalbėjo be perstojo, juokėsi, bet jo balsas mudviem su Džordana atrodė toks pats tolimas kaip gatvės klegesys ar antžeminio kelio triukšmas virš galvų. Užuojauta taip pat turi ribas, ir mes džiaugėmės, kai tragiško jų pokalbio aidai išblėso drauge su tolstančiais miesto žiburiais. Trisdešimt – dar vienas dešimtmetis vienatvės, retėja viengungių draugų būrys, mažėja entuziazmo, retėja plaukai ant galvos. Bet šalia manęs buvo Džordana, ji nepanaši į Deizę ir netampys su savimi iš metų į metus seniai pamirštų svajonių. Važiuojant per tamsų tiltą, jos blyškus veidas tingiai parimo man ant peties, ir tvirtas jos rankos paspaudimas išblaškė mintis apie grėsmingą mano ketvirtąją dešimtį.

Taip vėstančioje prieblandoje mes lėkėme mirties link.

Svarbiausias liudininkas per tardymą buvo užkandinės prie pelenų slėnio savininkas, jaunas graikas Michaelis. Jis miegojęs per pačią kaitrą iki penkių, paskui užėjęs pas Džordžą Vilsoną į garažą ir radęs jį sergantį – ne juokais sergantį: drebulio krečiamą, perbalusiu veidu. Jis pataręs Vilsonui atsigulti, bet šis atsisakęs, nenorėdamas praleisti klientų. Kol juodu ten ginčijosi, viršuje kilęs baisus triukšmas.

– Ten mano žmona, aš ją užrakinau, – ramiai paaiškinęs Vilsonas. – Tegu pasėdi ten, o poryt mes išvažiuojam.

Michaelis nustebęs: jie buvo kaimynai ketverius metus, ir jis niekad nebūtų pamanęs, kad Vilsonas galėtų net taip pasakyti. Vilsonas buvo amžinai pervargęs žmogus: kai nedirbdavo, sėdėdavo ant kėdės tarpdury ir žiūrėdavo į žmones, į automobilius, važiuojančius pro šalį. Prakalbintas maloniai nusijuokdavo bespalviu juoku. Jis nebuvo sau šeimininkas, tik savo žmonos vyras.

Michaelis, žinoma, pradėjęs klausinėti, kas atsitiko, bet iš Vilsono nieko nebuvo galima išpešti – užuot atsakęs, šis ėmęs kažkaip keistai, įtartinai skersakiuoti į svečią ir klausinėti, kur buvęs tą ir tą dieną, tuo ir tuo laiku. Michaeliui pasidarę nesmagu ir pasinaudojęs proga, kad pro šalį į jo užkandinę praėjo keli darbininkai, jis sprukęs namo, ketindamas paskui vėl ateiti. Bet nesugrįžęs. Užmiršęs, ir tiek. O prisiminęs tiktai tada, kai išėjo į lauką truputėlį po septynių ir išgirdo misis Vilson garsiai šaukiančią virš garažo.

– Mušk! – šaukusi ji. – Mušk, trypk kojomis mane, tu šlykštus baily!

Po valandėlės ji išbėgusi ant kelio rėkdama ir mojuodama rankomis, ir, nespėjęs jis žingsnio žengti nuo savo durų, kai viskas buvę baigta.

„Mirties mašina“, kaip laikraščiai ją pavadino, net nesustojo; ji išniro iš tirštėjančios prieblandos, akimirką tragiškai susimėtė ir pranyko už posūkio. Michaelis nesuspėjęs pastebėti net kokios ji buvo spalvos – pirmam policininkui paminėjo, kad šviesiai žalia. Kitas automobilis, važiavęs Niujorko link, sustojo neprivažiavęs per šimtą metrų, ir vairuotojas atbėgo prie Mirtlės, kuri klūpojo, sukniubusi ant kelio, taip žiauriai išstumta iš gyvenimo, ir tamsus, tirštas jos kraujas maišėsi su dulkėmis.

Vairuotojas ir Michaelis pribėgo pirmieji, bet kai jie perplėšė dar drėgną nuo prakaito jos palaidinukę ir pamatė, jog kairioji krūtis kadaruoja lyg atplyšęs lopas, nebuvo reikalo klausytis, ar plaka po ja širdis. Burna liko plačiai pražiota, kampučiai net įplyšę, – tarsi ji būtų užspringusi veržiantis laukan gyvybinėms jėgoms, kurias taip ilgai kaupė.

Mes iš tolo pamatėme tris ar keturis automobilius ir būrelį žmonių.

– Katastrofa, – pasakė Tomas. – Gerai. Vilsonas pagaliau turės darbo.

Jis sulėtino greitį neketindamas stoti, bet, privažiavęs arčiau ir pamatęs nuščiuvusius, susikaupusius žmones prie garažo durų, automatiškai patraukė stabdį.

– Pažiūrėsim, kas atsitiko, – neryžtingai pasiūlė jis. – Tik žvilgtelėsim.

Iš garažo buvo girdėti dusli aimana; kai mes išlipome iš automobilio ir priėjome prie durų, balsas pasidarė aiškesnis. „O, Dieve! O, Dieve“, – kartojo jis kūkčiodamas.

– Matyt, kas nors bloga, – susijaudinęs pasakė Tomas.

Jis pasistiebė ir pažvelgė per ratu sustojusiųjų galvas į garažą, apšviestą vienos geltonos lemputės, kabančios vieliniame tinklelyje pačioj palubėj. Kažkas kimiai kuktelėjo jo gerklėje, ir staigiai prasiskyręs taką stipriomis rankomis, jis įlindo į vidų.

Žmonės murmėdami vėl susiglaudė, todėl aš nieko nepamačiau. Bet paskui iš užpakalio ėmė spaustis naujai atėjusieji, ir staiga mudu su Džordana atsidūrėme rato viduje.

Mirtlės Vilson kūnas, suvyniotas į antklodę, paskui dar į kitą, tarsi jai būtų šalta tokią karštą naktį, gulėjo ant varstoto prie sienos; prie jos, atsukęs mums nugarą, stovėjo pasilenkęs ir tarsi sustingęs Tomas. Greta policininkas su motociklininko šalmu visas išprakaitavęs rašė pavardes į mažą knygutę, nuolat braukydamas. Iš pradžių aš nesupratau, iš kur sklinda ta gaili dejonė, aidžiai skambanti tuščiame garaže, paskui pastebėjau Vilsoną – jis stovėjo ant aukšto savo kontorėlės slenksčio, įsikibęs abiem rankomis į staktą, ir lingavo į priekį ir atgal. Kažkoks vyriškis kalbėjo tyliu balsu, kartkartėmis stengdamasis uždėti ranką jam ant peties, bet Vilsonas nieko nematė ir negirdėjo. Jo žvilgsnis pamažu nuklysdavo nuo siūbuojančios palubėje lemputės prie varstoto, bet vėl staiga atšokdavo prie lemputės; ir visą laiką netilo šiurpi jo aimana:

– O, Dieve! O, Die-ve! O, mano Die-ve!

Staiga Tomas kilstelėjo galvą ir, apžvelgęs garažą stiklinėmis akimis, kažką neaiškiai sumurmėjo policininkui.

– Mi-i-k, – tardamas raides rašė policininkas.

– Ne „k“, o „ch“, – pataisė jį graikas, – Micha...

– Klausykit! – griežtai sumurmėjo Tomas.

– Ch, – pakartojo policininkas, – a...

– E...

– E, – policininkas pakėlė galvą, kai plati Tomo ranka sudavė jam per petį. – Ko jūs norite, vaikine?

– Kas čia atsitiko? Aš noriu žinoti, kas atsitiko.

– Automobilis ją partrenkė. Vietoje užmušė.

– Vietoje užmušė, – pakartojo Tomas, žiūrėdamas į vieną tašką.

– Ji išbėgo ant kelio. O tas šunsnukis net nesustojo.

– Dvi mašinos važiavo, – įsiterpė Michaelis, – viena iš ten, kita – ten, aišku?

– Kur ten? – skubiai paklausė policininkas.

– Viena į miestą, kita iš miesto. O ji, – Michaelis buvo bekeliąs ranką prie varstoto, bet greitai nuleido, – ji išbėgo ant kelio, ir ta mašina, kuri važiavo iš miesto, partrenkė ją lėkdama gal trisdešimt keturiasdešimt mylių per valandą greičiu.

– Kaip vadinama ši vieta?

– Niekaip.

Priėjo gražiai apsirengęs juodaodis.

– Tai buvo geltonas automobilis, – pranešė jis. – Didelis geltonas automobilis. Naujas.

– Matei, kaip tai įvyko? – paklausė policininkas.

– Ne, bet tas automobilis pralėkė pro mane, jis lėkė greičiau kaip keturiasdešimt mylių per valandą. Gal penkiasdešimt ar šešiasdešimt.

– Prieikit arčiau ir pasakykit, kaip jūsų pavardė. Pasitraukit. Aš noriu užsirašyti jo pavardę.

Matyt, kai kas iš to pokalbio pasiekė Vilsoną, besisupantį tarpdury, nes staiga į jo aimanas įsipainiojo nauji žodžiai:

– Man nereikia sakyti, koks buvo tas automobilis! Aš žinau, koks tas automobilis.

Pamačiau, kaip sujudėjo Tomo pečių raumenys po švarku. Jis greitai priėjo prie Vilsono ir atsistojęs priešais suėmė jį už rankų virš alkūnių.

– Na, na, laikykitės, – šiurkščiai paguodė jis.

Vilsonas pažvelgė į Tomą, pasistiebė ir būtų susmukęs, jei Tomas nebūtų sulaikęs.

– Klausykite, – supurtė jį Tomas. – Aš tik prieš minutę atvažiavau iš Niujorko. Atvežiau jums savo senąjį fordą, kaip buvome kalbėję. Tas geltonas automobilis, kuriuo važiavau dieną, ne mano – girdite? Aš jo nuo to laiko nė nemačiau.

Tik mudu su juodaodžiu stovėjome pakankamai arti ir galėjome girdėti, ką jis sako. Bet policininkui, matyt, įtartinas pasirodė jo tonas, ir atsigręžęs jis piktai paklausė:

– Kas yra?

– Aš jo draugas, – tvirtai laikydamas Vilsoną, Tomas atsisuko į policininką. – Jis sako žinąs tą automobilį. Jis esąs geltonas.

Kažkokio neaiškaus impulso skatinamas, policininkas įtariai apžvelgė Tomą.

– O kokios spalvos jūsų automobilis?

– Mėlynas fordas.

– Mes atvažiavome tiesiai iš Niujorko, – įsiterpiau aš. Kažkas, važiavęs mums iš paskos, tai patvirtino, ir policininkas vėl kreipėsi į graiką.

– Pasakykite dar kartą pavardę teisingai...

Pakėlęs Vilsoną nelyginant lėlę, Tomas įnešė į kontorą ir pasodinęs ant kėdės vėl išėjo.

– Kas nors tegul eina pabūti su juo, – įsakmiai burbtelėjo jis.

Du arčiausiai stovėję vyrai pažvelgė vienas į kitą ir nenorom suėjo į kontorą. Įleidęs juos, Tomas uždarė duris ir pasitraukė, stengdamasis nežiūrėti į varstotą. Eidamas pro mane jis sušnibždėjo:

– Važiuojam.

Nesmagūs irdamiesi per vis didėjantį būrį žmonių paskui Tomą, ryžtingai skinantį rankomis kelią, sutikome atskubėjusį gydytoją, kurį kažkas buvo iškvietęs prieš pusvalandį, matyt, tikėdamasis stebuklo.

Iki posūkio Tomas važiavo palengva, paskui staiga perjungė bėgį, ir mes švilpte nušvilpėme tamsėjančiais laukais. Netrukus išgirdau kažkokį tylų, kimų kūkčiojimą ir pasisukęs pamačiau jam per veidą riedant ašaras.

– Prakeiktas bailys! – šniurkštelėjo jis. – Net nesustojo!

Bjukenenų namas staiga priplaukė prie mūsų tarp tamsių šnarančių medžių. Tomas sustojo prie pat durų ir pažvelgė į viršų; laukinėm vynuogėm apraizgytoje sienoje antrame aukšte švietė du langai.

– Deizė namie, – pranešė jis. Mums lipant iš automobilio, jis pažvelgė į mane ir lyg susiraukė.

– Man reikėjo užvežti tave į Vest Egą, Nikai. Šiandien vis tiek nebėra ką veikti.

Jis buvo visai pasikeitęs – kalbėjo ryžtingai ir pasitikėdamas. Eidamas mėnesienos nušviestu žvyruotu takeliu prie namo, jis greitai mūsų atsikratė.

– Iškviesiu tau taksi, Nikai, o kol atvažiuos, judu su Džordana eikite į virtuvę, – tegul duoda jums ko nors užvalgyti, jei norite. – Jis atidarė duris. – Prašom.

– Ne, ačiū. Būtų gerai, kad iškviestum taksi, aš palauksiu lauke.

Džordana palietė mano ranką.

– Užeik, Nikai.

– Ne, ačiū.

Man darėsi bloga, norėjau pasilikti vienas, bet Džordana lūkuriavo.

– Dar tik pusė dešimtos, – tarė ji.

„Nesulauksit, kad eičiau į vidų, – pamaniau, – jūs man šiandien per gerklę išlindote.“ Ir pats nustebau prie jų priskyręs Džordaną.

Ji, matyt, kažką suprato iš mano išraiškos, nes staigiai apsisukusi užbėgo laipteliais į vidų. Aš atsisėdau ant laiptelių, susiėmęs rankomis galvą, ir sėdėjau, kol išgirdau prieškambaryje tarną kviečiant telefonu man taksi. Tuomet atsistojau ir iš lėto nuėjau alėja tolyn nuo namo, ketindamas palaukti prie vartų.

Nenužengiau nė dvidešimties žingsnių, kai išgirdau kažką tariant mano vardą, ir praskleidęs krūmus į alėją išlindo Getsbis. Matyt, tikrai mane buvo apėmusios fatališkos mintys, nes nieko daugiau negalėjau galvoti, tiktai kad rožinė jo eilutė tarsi spinduliuoja mėnesienoje.

– Ką jūs čia veikiate? – paklausiau.

– Nieko, stoviu, bičiuli.

Kažkodėl man tai pasirodė keistas užsiėmimas. O ką gali žinoti, gal jis ruošiasi apiplėšti namą; nė kiek nebūčiau nustebęs, jei tamsiuose krūmuose už jo nugaros būčiau pamatęs įtartinas Vulfšimo „pažįstamų“ fizionomijas.

– Ar matėte ką nors ant kelio? – paklausė jis po valandėlės.

– Taip.

Jis dvejojo.

– Ar ji... mirtinai?

– Taip.

– Aš taip ir maniau, ir Deizei taip pasakiau. Tokius dalykus geriau išsyk sužinoti. Ir ji visai neblogai pakėlė tą žinią.

Iš jo kalbos atrodė, kad svarbiausia – kaip Deizė reagavo.

– Aš parvažiavau į Vest Egą aplinkiniu keliu, – dėstė jis, – ir palikau automobilį garaže. Man rodos, mūsų niekas nematė, bet, aišku, negali tikrai žinoti.

Tą akimirką taip jo neapkenčiau, kad net nemačiau reikalo pasakyti, jog jis klysta.

– Kas ta moteris? – paklausė jis.

– Garažo savininko Vilsono žmona. Kaip ten, po plynių, buvo?

– Aš čiupau vairą... – jis susigriebęs nutilo, ir staiga aš viską supratau.

– Deizė vairavo?

– Taip, – atsakė jis patylėjęs, – bet, žinoma, sakysiu, kad aš. Matote, kai išvažiavom iš Niujorko, ji buvo labai susijaudinusi ir manė, kad vairuodama susikaups ir nusiramins. Ta moteris staigiai išbėgo į kelią tuo metu, kai mes turėjome prasilenkti su priešais važiavusiu kitu automobiliu. Viskas įvyko labai greitai, bet man pasirodė, kad ji norėjo mums kažką pasakyti, palaikiusi mus savo pažįstamais. Deizė pasuko nuo jos į šalį, tada pamatė kitą automobilį ir nesiorientuodama vėl grįžtelėjo. Aš griebiau vairą ir tą pat akimirką pajutau smūgį – ją turėjo iš karto užmušti.

– Išplėšė krūtinę...

– Nepasakokite, bičiuli, – sudrebėjo jis. – Deizė paleido visu greičiu. Liepiau jai stoti, bet ji neklausė, tuomet patraukiau rankinį stabdį. Ji nugriuvo man ant kelių, ir toliau vairavau aš.

– Iki rytojaus ji atsipeikės, – nusprendė patylėjęs. – Aš čia palauksiu, pažiūrėsiu, kad jis nesumanytų jai ką nors padaryti dėl tų nemalonumų. Ji užsirakino savo kambary, jeigu jis jėga brausis, ji kelis kartus užgesins ir vėl uždegs šviesą.

– Nieko jis jai nedarys, – patikinau aš. – Ne ji dabar jam galvoj.

– Aš juo nepasitikiu, bičiuli.

– Kiek jūs ketinate čia laukti?

– Nors ir per naktį, jeigu reikės. Greičiausiai, kol visi suguls.

Man staiga toptelėjo į galvą nauja mintis. O jeigu Tomas sužinos, kad vairavo Deizė? Jis gali pamanyti, kad tai neatsitiktinai – jis visko gali prisigalvoti. Aš pažvelgiau į namą – pirmame aukšte švietė du ar trys langai, ir rausvos atošvaitos sklido iš Deizės langų viršuje.

– Palaukite čia, – tariau aš jam. – Pasižiūrėsiu, kas ten dedasi.

Nusėlinau atgal prie namo vejos pakraščiu, tyliai perėjau skersai žvyruotą aikštelę ir pirštų galais užlipau į verandą. Svetainės langai buvo neužtraukti, ir pamačiau, kad viduje nieko nėra. Verandos gale, kur pietavome tąkart, prieš tris mėnesius, švietė nedidelis gelsvas stačiakampis, pamaniau, kad tai virtuvės langas. Jį dengė užuolaida, bet prie pat rėmo aptikau nedidelį plyšelį.

Deizė ir Tomas sėdėjo vienas prieš kitą prie virtuvės stalo, pasidėję lėkštę su šaltu keptu viščiuku ir porą butelių alaus. Jis kažką karštai įrodinėjo jai per stalą, įsismarkavęs net uždėjo ranką ant jos rankos. Ji kartkartėmis pakeldavo į jį akis ir linktelėdavo.

Jiems nebuvo linksma, ir nė vienas nelietė nei viščiuko, nei alaus. Bet nebuvo jiems ir liūdna. Visa scena dvelkė įprastu intymumu, ir kiekvienas būtų pasakęs, kad jiedu panašūs į suokalbininkus.

Stypčiodamas pirštų galais iš verandos, išgirdau, kaip taksi įsuko į tamsią alėją nuo vartų. Getsbis laukė ant takelio, kur buvau jį palikęs.

– Ar visur ramu? – susirūpinęs paklausė jis.

– Taip, visur ramu. – Aš valandėlę dvejojau. – Geriau važiuokite namo ir pamiegokite.

Jis papurtė galvą.

– Palauksiu, kol Deizė atsiguls. Labanakt, bičiuli.

Jis susikišo rankas į kišenes ir vėl godžiai nukreipė akis į namą, nusisukęs nuo manęs, tarytum aš būčiau sutrukdęs šventąjį jo budėjimą. Ir aš nuėjau, palikęs jį stovintį mėnesienoje – vienišą sargą, kuriam nebuvo ko sergėti.