ŠEŠTAS

SKYRIUS

Maždaug tuo metu kažkoks jaunas garbėtroška reporteris iš Niujorko vieną rytą atsibeldė prie Getsbio durų ir pasiteiravo, ar šis nenorėtų ką nors pasakyti.

– Apie ką pasakyti? – mandagiai paklausė Getsbis.

– Nesvarbu, apie ką – kelis žodžius visuomenei.

Po trumpo nesusipratimo paaiškėjo, kad jaunuolis nugirdo Getsbio pavardę savo redakcijoje per pokalbį, kurio jis arba gerai nesuprato, arba nenorėjo skelbti. Tą dieną buvo laisvas ir su pagirtinu uolumu išskubėjo „apsiuostyti“.

Jis šovė spėtinai, bet reporterio uoslė neapvylė. Gandai apie Getsbį, skleidžiami šimtų žmonių, kurie buvo pas jį svečiavęsi ir dėl to manė daug apie jį žiną, kaupėsi visą vasarą, ir jau buvo netoli to, kad jis taptų sensacija. Su jo vardu buvo siejamos madingos tuo metu legendos, pavyzdžiui, „požeminis naftotiekis tarp JAV ir Kanados“; itin atkakliai sklido žinia, kad jis negyvena savo name, o didelėje, į namą panašioje jachtoje, kuri paslaptingai plaukioja Long Ailando pakrantėmis.

Kodėl ta pramanyta šlovė teikė pasitenkinimo Džeimsui Getsui iš Šiaurinės Dakotos, nelengva pasakyti.

Džeimsas Getsas – tokia buvo tikroji ar bent jau teisėta jo pavardė. Pasikeitė ją, būdamas septyniolikos metų, tą atmintiną akimirką, tapusią jo karjeros pradžia, kai pamatė Deno Kodžio16 jachtą, išmetusią inkarą klastingiausioje Aukštutinio ežero seklumoje. Tą popietę pakrantėje, apsivilkęs žaliu suplyšusiu megztuku ir brezentinėmis kelnėmis, slankiojo Džeimsas Getsas, bet jau Džėjus Getsbis pasiskolino valtelę, nusiyrė prie „Tuolomėjos“ ir perspėjo Kodį, kad po pusvalandžio pakils vėjas, kuris gali nutraukti inkarą ir sudaužyti jo laivą.

Tikriausiai naująjį vardą jis jau tada buvo sugalvojęs. Jo tėvai buvo fermeriai, prasti ūkininkai, kuriems niekas nesisekė, – svajonėse jis niekuomet ir nepripažindavo jų savo tėvais. Iš tikrųjų Džėjus Getsbis, gyvenantis Vest Ege, Long Ailande, atsirado iš idealistiško savęs suvokimo. Jis buvo Dievo sūnus, jeigu šitie žodžiai apskritai ką nors reiškia, ir privalėjo vykdyti savojo Tėvo valią, tarnauti plačiai paplitusiam vulgariam, pigiam grožiui. Todėl jis ir susikūrė Džėjų Getsbį pagal septyniolikmečio jaunuolio skonį ir supratimą, jis liko ištikimas tam savo kūriniui.

Daugiau kaip metus jis manėsi pragyvenimą Aukštutinio ežero pietinėse pakrantėse žvejodamas lašišas, rinkdamas valgomuosius moliuskus ir dirbdamas kitokius darbus už maistą ir guolį. Jo įrudęs kūnas natūraliai grūdinosi dirbant tą kartais sunkų, kartais nuobodų darbą. Jis anksti pažino moteris ir jų lepinamas išmoko niekinti jaunas ir nekaltas už neišmanymą, o kitas už tai, kad kėlė triukšmą dėl dalykų, kurie jam, tik apie save tegalvojančiam ir nieko daugiau nepripažįstančiam, atrodė natūralūs.

Bet jo širdyje nuolat siautėjo audros. Neįtikimiausios ir drąsiausios fantazijos gimdavo naktimis lovoje. Neapsakomai įvairus ir spalvingas pasaulis sukdavosi jo vaizduotėje laikrodžiui tiksint ant prausyklės ir drėgnai mėnulio šviesai merkiant ant grindų sumestus drabužius. Kasnakt jo vaizduotė ausdavo vis naujus raštus, kol miegas suimdavo jį į užmaršties glėbį, nuleisdamas uždangą ant kokios nors nepaprastai ryškios scenos. Tam tikrą laiką tos nakties svajonės buvo jam lyg atsarginis vožtuvas; jos stiprino tikėjimą tikrovės nerealumu, viltį, kad pasaulis tvirtai laikosi ant šilkinių fėjos sparnelių.

Instinktyviai nujausdamas savo būsimą šlovę, jis buvo įstojęs į nedidelį liuteronų Šv. Olafo koledžą Minesotos pietuose. Bet mokėsi ten tik porą savaičių, nes nusivylė baisiu visų abejingumu jo likimo būgnų gausmui ir pačiam likimui, buvo nepatenkintas sargo darbu, kurio ėmėsi, kad galėtų susimokėti už mokslą. Jis sugrįžo prie Aukštutinio ežero ir ieškodamas, ko nusitverti, pamatė Deno Kodžio jachtą nuleidžiant inkarą seklumoje.

Kodis tuo metu buvo penkiasdešimties metų, perėjęs Nevados sidabro ir Jukono kasyklas, išgyvenęs visas tauriųjų metalų karštliges, kiek jų buvo nuo septyniasdešimt penktųjų metų. Po operacijų su Montanos variu, davusių jam kelis milijonus pelno, Kodis liko fiziškai stiprus, bet atsidūrė prie silpnaprotiškumo ribos, ir pajutusi tai ne viena moteris bandė išvilioti iš jo pinigus. 1902 m. spaudai nebuvo paslaptis pikantiškiausi žurnalistės Elos Kei gudravimai, kuri prieš kuoktelėjusį milijonierių suvaidino madam de Mentenon* ir išsiuntė jį su jachta į jūrą. Penkerius metus bastęsis svetingomis daugelio jūrų pakrantėmis, jis pasirodė Liti Geri įlankoje Aukštutiniame ežere ir tapo Džeimso Getso likimu.

Jaunajam Getsui, kuris, ilsėdamasis ant irklų, žiūrėjo aukštyn į turėklais apjuostą denį, ta jachta atrodė gražiausias ir nuostabiausias dalykas pasaulyje. Manau, jog jis nusišypsojo Kodžiui, – nes jau buvo patyręs, kad žmonėms patinka jo šypsena. Šiaip ar taip, Kodis uždavė jam keletą klausimų (atsakant į vieną jų, buvo ištartas naujasis vardas) ir pamatė, kad vaikinas nekvailas ir be galo didelis garbėtroška. Po poros dienų Kodis nusivežė jį į Dulutą ir nupirko mėlyną švarką, šešias poras baltų brezentinių kelnių ir jachtininko kepurę. Kai „Tuolomėja“ leidosi keliauti į Vest Indiją ir prie Berberijos krantų, ja plaukė ir Džėjus Getsbis.

Jo pareigos buvo neapibrėžtos – tarnaudamas pas Kodį, jis buvo padavėjas, kapitono padėjėjas, škiperis, sekretorius ir net kalėjimo prižiūrėtojas, nes blaivus Denas Kodis žinojo, koks išlaidus gali būti girtas Denas Kodis ir stengdamasis apsisaugoti nuo tokių atsitiktinumų vis labiau pasikliovė Getsbiu. Tai truko penkerius metus, per tą laiką jachta tris kartus apiplaukė aplink žemyną. Galėjo trukti dar nežinia kiek, bet vieną naktį Bostone į laivą atėjo Ela Kei, ir po savaitės Denas Kodis atsisveikino su šiuo nesvetingu pasauliu.

Prisimenu jo portretą, kabantį Getsbio miegamajame: žilas, raudonveidis žmogus, tuščio ir žiauraus žvilgsnio – vienas tų pirmųjų lėbautojų, kurie praėjusio šimtmečio pabaigoj vėl atnešė į rytinius Amerikos krantus laukinį viešųjų namų ir salūnų siautulį iš vakarinių pakrančių. Kaip tik Kodžio dėka, nors ir netiesiogiai, Getsbis nemėgo alkoholio. Kartais per linksmas orgijas moterys šampanu trinkdavo jam plaukus, bet gerti jis beveik negėrė.

Kodis paliko jam savo turtą – dvidešimt penkis tūkstančius dolerių. Bet Getsbis jų negavo. Jis taip ir neperprato visų tų juridinių gudrybių, panaudotų prieš jį, ir viskas, kas buvo likę iš Kodžio milijonų, atiteko Elai Kei. Jam liko per tuos metus įgytas savotiškas išsilavinimas; neryškūs Džėjaus Getsbio kontūrai prisipildė ir virto žmogumi.

Visa tai aš sužinojau daug vėliau, bet tyčia pasakoju dabar, norėdamas paneigti tas beprotiškas paskalas apie jo praeitį, kurias iš pradžių pats kartojau ir kuriose nėra nė šešėlio tiesos. Be to, jis pasakojo man apie save tokią akimirką, kai galėjau patikėti viskuo, kas buvo apie jį kalbama, arba niekuo. Taigi ir nusprendžiau pasinaudoti šia trumpa pertraukėle, – kol Getsbis, taip sakant, atsikvėps, – ir išsklaidyti neteisingus įspūdžius.

Tai buvo taip pat ir mūsų draugystės pertraukėlė. Porą savaičių jo nemačiau ir negirdėjau net balso per telefoną – mat pats visus vakarus praleisdavau Niujorke, vaikštinėjau su Džordana arba stengiausi įsiteikti jos nusenusiai tetai. Bet pagaliau vieną sekmadienio popietę nuėjau jo aplankyti. Po kelių minučių kažkokie žmonės atsivedė čia ir Tomą Bjukeneną. Aš, žinoma, labai nustebau, nors stebėtis labiau reikėjo tuo, kad jis iki tol niekada nebuvo užklydęs.

Jie atjojo trise – Tomas, kažkoks Slounas ir daili moteriškaitė su ruda amazone, jau buvusi čia anksčiau.

– Man labai malonu jus matyti, – tarė Getsbis, išėjęs jų sutikti. – Labai malonu, kad užsukote.

Tarsi jie būtų paisę jo malonumo!

– Prašom sėstis. Ko pasiūlyti? Cigarečių? O gal cigarų? – Jis greitai vaikščiojo po kambarį, skambindamas varpeliu. – Tuojau atneš ko nors išgerti.

Jis labai susijaudino, pamatęs Tomą savo namuose. Bet ir šiaip būtų nesmagiai jautęsis, kol nebūtų jų pavaišinęs, nes nutuokė, kad tik dėl to jie čia ir užjojo. Ponas Slounas nuo visko atsisakė. Gal limonado? Ačiū, ne. Tai taurę šampano? Ne, nieko, ačiū... Dovanokit...

– Smagiai pasijodinėjote?

– Keliai čia geri.

– Bet, man rodos, automobiliai...

– Aha.

Neatsispirdamas staigiam impulsui, Getsbis pasisuko į Tomą, kuris pristatant elgėsi kaip nepažįstamas.

– Mes, rodos, buvome pažįstami, pone Bjukenenai.

– O taip, – šiurkščiai, bet mandagiai atsakė Tomas, nors buvo aišku, kad jis neatsimena. – Tikrai. Aš puikiai prisimenu.

– Prieš dvi savaites.

– Na, taip. Jūs tuomet buvote su Niku.

– Aš pažįstamas su jūsų žmona, – jau beveik agresyviai pasakė Getsbis.

– Mat kaip?

Tomas kreipėsi į mane:

– Tu, rodos, gyveni čia kažkur netoli?

– Greta.

– Mat kaip?

Ponas Slounas išdidžiai sėdėjo išsidrėbęs krėsle ir nieko nekalbėjo; moteriškaitė taip pat tylėjo, paskui, po antros porcijos viskio su soda, staiga tapo labai nuoširdi.

– Mes visi atvažiuosime pas jus į kitą pobūvį, pone Getsbi, – pareiškė ji. – Neprieštaraujate?

– Prašom, prašom. Man bus labai malonu.

– Ačiū, – be jokio dėkingumo pasakė ponas Slounas. – Taigi... Laikas judėti.

– Prašom neskubėti, – puolėsi atkalbinėti Getsbis. Jis jau buvo susitvardęs ir norėjo ilgiau pabūti su Tomu. – O gal jūs... gal pasiliktumėt pavakarieniauti? Turėtų dar kas nors atvažiuoti iš Niujorko.

– Važiuojam vakarienės pas mane, – karštai pareiškė dama. –Visi – ir jūs taip pat.

Tai buvo skirta man. Ponas Slounas atsistojo.

– Eime, – paragino jis, kreipdamasis tik į ją vieną.

– Iš tikrųjų, – nesiliovė ji. – Būtų labai smagu. Vietos užteks.

Getsbis klausiamai pažvelgė į mane. Jis norėjo važiuoti ir nesuprato, kad ponas Slounas jo visai nepageidauja.

– Labai ačiū, bet aš negalėsiu, – atsisakiau.

– Tai nors jūs, – prikibo ji prie Getsbio.

Ponas Slounas sušnibždėjo kažką jai į ausį.

– Visai nevėlu, jeigu tuojau pat išjosim, – garsiai atsakė ji.

– Aš neturiu arklio, – tarė Getsbis. – Kariuomenėj teko jodinėti, bet dabar vis nenusiperku arklio. Bet aš galiu važiuoti paskui jus automobiliu. Atsiprašau, aš tuoj.

Mes, visi kiti, išėjome į priebutį, ir Slounas su dama, pasitraukę į šalį, ėmė piktai ginčytis.

– Dieve mano, tas žmogus tikrai ruošiasi važiuoti, – purkštavo Tomas. – Nejaugi jis nemato, kad jai visai nereikalingas?

– Bet ji pakvietė.

– Ji turės daug svečių, ir jam tenai nebus nė vieno pažįstamo, – jis susiraukė. – Įdomu, kur tas tipas susipažino su Deize? Velniai griebtų, gal aš ir senų pažiūrų, bet man nepatinka, kad moterys dabar važinėja visur, susipažįsta su visokiais įtartinais tipais.

Staiga ponas Slounas ir dama nulipo laiptais ir užšoko ant arklių.

– Jojam, – sušuko ponas Slounas Tomui. – Ir taip jau vėluojam. – Ir pridūrė, kreipdamasis į mane: – Pasakykite jam, kad mes negalėjome laukti.

Tomas padavė man ranką, aniedu abejingai linktelėjo ir skubiai nurisnojo alėja. Jiems pranykstant vešlioje rugpjūčio žalumoje, į priebutį išėjo Getsbis su skrybėle ir lietpalčiu ant rankos.

Matyt, vis dėlto Tomui parūpo, kad Deizė svečiuojasi kažkur viena, nes kitą šeštadienį atvažiavo pas Getsbį abudu. Gal dėl to ir atmosfera buvo tokia slegianti – tą vakarą prisimenu geriausiai iš visų anos vasaros vakarų pas Getsbį. Ir žmonės buvo tie patys ar bent tokie patys, ir taip pat liejosi šampanas, tas pats įvairiaspalvis ir įvairiabalsis bruzdesys, tačiau kažkas buvo nemalonu, kažkoks priešiškumas, šiurkštumas tvyrojo ore, kaip niekados anksčiau. O gal jau buvau pripratęs prie Vest Ego ir laikiau jį savarankišku pasauliu su savomis normomis, savais didvyriais, tikrai didingu tik tuo, kad nesuvokė savo menkystės, o dabar pažiūrėjau į jį Deizės akimis? Visados liūdna kito akimis pamatyti daiktus, prie kurių pats taip stengeisi prisitaikyti.

Jiedu atvažiavo temstant; mes vaikštinėjome raibuliuojančioj minioj, ir Deizės balsas vylingai burkavo.

– Mane čia viskas taip jaudina, – šnibždėjo ji. – Jeigu tu, Nikai, šįvakar panorėsi mane pabučiuoti, tik duok ženklą, ir aš tuoj rasiu progą. Tik ištark mano vardą. Arba parodyk žalią lapelį. Aš daliju žalius...

– Apsidairykite aplink, – patarė Getsbis.

– Aš dairausi. Man neapsakomai...

– Turėtumėt pamatyti pažįstamų – čia daug garsių žmonių. Tomas įžūliu žvilgsniu klaidžiojo po minią.

– O aš kaip tik čia nieko nepažįstu, – atkirto jis. – Matote, mes nedaug kur lankomės.

– Šitą damą turėtumėte pažinti, – Getsbis parodė didingai po balta slyva sėdinčią gražuolę, lyg kokią trapią orchidėją. Tomas su Deize net stabtelėjo išvydę efemerišką kino įžymybę.

– Kokia nuostabi! – aikčiojo Deizė.

– Tas prie jos pasilenkęs vyriškis – jos režisierius.

Getsbis vedžiojo juodu nuo vieno svečių būrelio prie kito, iškilmingai pristatydamas:

– Ponia Bjukenen... Ponas Bjukenenas... – ir kartą, sekundę padvejojęs, pridūrė: – Polo čempionas.

– Nieko panašaus, – pasišiaušė Tomas. – Visai ne.

Bet Getsbiui, matyt, patiko ši išmonė, ir Tomas visą vakarą liko „polo čempionu“.

– Savo gyvenime nebuvau mačiusi tiek įžymybių, – sušuko Deizė. – Man patiko tas... kaip jo pavardė? Na, tas su pamėlynavusia nosimi.

Getsbis priminė pavardę, pridurdamas, kad jis nedidelės kino firmos direktorius.

– Nesvarbu, bet man jis patiko.

– Aš geriau nebūsiu polo čempionas, – kukliai pareiškė Tomas. – Verčiau pasižiūrėsiu į visas tas garsenybes pasitraukęs į nuošalę.

Deizė su Getsbiu išėjo šokti. Prisimenu, nustebau, kaip grakščiai, truputį senamadiškai jis šoko fokstrotą – nebuvau jo matęs šokant. Paskui jiedu nuklydo prie mano namo ir gerą pusvalandį sėdėjo ant laiptelių, o aš o, Deizės paprašytas, likau budėti sode, „kad kartais neištiktų koks potvynis ar gaisras, ar dar kokia stichinė nelaimė“.

Kai sėdome vakarieniauti, iš tos savo nuošalės atsirado ir Tomas.

– Ar neprieštarausite, jeigu aš pavakarieniausiu prie ano stalo? – paklausė jis. – Ten vienas labai įdomiai pasakoja.

– Prašau, – linksmai atsakė Deizė. – Imk mano auksinį pieštuką, gal reikės užsirašyti kokį adresą.

Po valandėlės apsidairiusi ji pašnibždėjo man, kad toji – „vulgari, bet dailutė“, ir aš supratau, jog jai nebuvo čia gera, nebent tik tą pusvalandį, kurį praleido vienudu su Getsbiu ant mano laiptelių.

Mes atsisėdome prie stalo, kur susirinko girtų draugija. Tai buvo mano kaltė – Getsbį pašaukė prie telefono, o su tais žmonėmis praėjusį kartą man buvo labai linksma. Bet tai, kas juokino mane tuomet, dabar tarsi nuodijo orą.

– Kaip jūs jaučiatės, panele Bedeker?

Paminėtoji mergina nesėkmingai bandė užvirsti man ant peties. Išgirdusi savo pavardę, ji išsitiesė ir atsimerkė.

– Ką?

Apatiška storulė, kuri ką tik prisispyrusi kvietė Deizę rytoj į klubą pažaisti golfo, užtarė panelę Bedeker.

– Dabar jai jau visai gerai. Ji visada taip: išgers penkis-šešis kokteilius, ir pradeda klykti. Aš sakau, kad gėrimo jai nė uostyti negalima.

– Aš ir neuostau, – neryžtingai teisinosi šioji.

– Mes išgirdome klyksmą, aš ir sakau daktarui Sivitui: „Ten jau reikia jūsų pagalbos, daktare.“

– Ji, žinoma, labai jums dėkinga, – prabilo trečioji dama nelabai mandagiai, – bet jūs sušlapinote visą jos suknelę, kai nardinote galvą į baseiną.

– Negaliu pakęsti, kai kiša galvą į baseiną, – vapėjo panelė Bedeker. – Vieną kartą Naujajame Džersyje manęs vos neprigirdė.

– Tuomet visai nereikia gerti, – atkirto daktaras Sivitas.

– Savim rūpinkitės! – įtūžusi sušuko panelė Bedeker. – Jums rankos dreba. Aš niekad nesiduočiau jūsų operuojama!

Ir taip toliau. Beveik paskutinis dalykas, kurį prisimenu: mudu stovėjome su Deize ir žiūrėjome į kino kadrą su režisieriumi ir jo žvaigžde. Jie tebesėdėjo po baltąja slyva, ir jų veidai beveik lietėsi – tik siauras blyškus mėnesienos ruoželis teskyrė. Man toptelėjo, kad jis visą vakarą iš lėto lenkėsi prie jos, tarpas vis siaurėjo, ir kai tik aš taip pagalvojau, jis pabaigė lenktis ir pabučiavo ją į skruostą.

– Man ji patinka, – tarė Deizė. – Labai graži.

Bet visa kita ją piktino – ir nebuvo galima ginčytis, nes ji nepozavo, o tikrai piktinosi. Ją baugino Vest Egas, ta neregėta negirdėta „vietelė“ Brodvėjaus pradėtame Long Ailando žvejų kaimelyje – baugino šiurkšti jėga, nerimstanti po senais eufemizmais, ir per daug įkyrus likimas, genantis jo gyventojus trumpiausiu keliu iš niekur į niekur. Jai buvo baisus net jo paprastumas, kurio ji nepajėgė suprasti.

Aš sėdėjau su jais ant laiptelių, padėdamas laukti automobilio. Čia, priešais namą, buvo tamsu, tik nuo durų į blykštančią priešaušrio tamsą krito ryškus dešimties pėdų šviesos kvadratas. Kartais ant rūbinės lango, užtraukto nepermatoma užuolaida, sujudėdavo šešėlis, paskui užleisdavo vietą kitam, – nesibaigianti procesija šešėlių, dažančių lūpas ir pudruojančių veidus prieš nematomą veidrodį.

– Kas vis dėlto tas Getsbis toks? – staiga prabilo Tomas. – Koks nors didelio masto butlegeris**?

– Kas tau sakė? – atsiliepiau aš.

– Niekas man nesakė. Pats taip manau. Daugelis tų naujai iškeptų turtuolių – stambūs butlegeriai.

– Tik ne Getsbis, – trumpai atšoviau aš.

Valandėlę jis tylėjo. Tik žvyras girgždėjo jam po batais.

– Matyt, nemažai turėjo pasidarbuoti, kol surinko tokį žvėryną.

Vėjelis sušiureno Deizės kailinės apykaklaitės pilką pūką.

– Šiaip ar taip, tie žmonės įdomesni už kai kuriuos mūsų pažįstamus, – atsakė ji prisiversdama.

– Neatrodo, kad tau buvo su jais labai įdomu.

– O vis dėlto man patiko.

Tomas susijuokė ir atsigręžė į mane.

– Pastebėjai, kokia buvo Deizės mina, kai ta mergina paprašė pakišti ją po šaltu dušu?

Deizė pradėjo pusbalsiu dainuoti, pritardama muzikai pakimusiu, ritmingu šnibždesiu, suteikdama kiekvienam žodžiui prasmę, kurios jis neturėjo ir niekada daugiau nebeturės. Melodijai kylant, jos malonus kontraltas staiga užlūždavo, ir į orą pažirdavo stebuklingos jos žmogiškos šilumos kibirkštėlės.

– Čia suvažiuoja daugybė nekviestų, – staiga tarė ji. – Ta mergina atvažiavo nekviesta. Tokie paprasčiausiai įsibrauna, ir tiek, o jis mandagus ir neišveja.

– Man įdomu, kas jis toks ir ką veikia, – nesiliovė Tomas. – Ir aš pasistengsiu sužinoti.

– Aš ir dabar galiu tau pasakyti, – atsiliepė ji. – Jis turi vaistinių, daug vaistinių. Pats jas įsteigė.

Vėluojantis automobilis pagaliau atriedėjo alėja.

– Labanakt, Nikai, – atsisveikino Deizė.

Jos žvilgsnis nuslydo pro mane prie apšviesto tarpdurio, iš kur sklido madingo tais metais paprastučio liūdno valso „Trečią valandą ryto“ melodija. Juk, šiaip ar taip, margose atsitiktinių žmonių sueigose pas Getsbį slypėjo romantiškos galimybės, kurių niekad nepasitaikydavo jos pasaulyje. Kuo ypatinga buvo ši dainelė, kodėl ji taip traukė ją atgal? Kas dar galėjo atsitikti šią blausią, nenuspėjamą priešaušrio valandą? Gal staiga pasirodys dar koks nematytas negirdėtas svečias, į kurį nukryps visų susižavėję žvilgsniai, o gal jaunyste ir grožiu spindinti viešnia, – ir vienas kerintis žvilgsnis į Getsbį, viena užburianti sekundė niekais pavers tuos penkerius metus ištikimybės.

Tąsyk aš pasilikau iki pabaigos, nes Getsbis prašė palaukti, kol jis išleis svečius. Vaikštinėjau po sodą, kol iš tamsaus paplūdimio parbėgo sušalę ir triukšmingi paskutiniai naktinių maudyklių mėgėjai, kol užgeso visos šviesos svečių kambariuose. Kai pagaliau jis nulipo laiptais, įdegusi jo veido oda atrodė nepaprastai įsitempusi ant skruostų, išvargusios akys blizgėjo.

– Jai nepatiko, – pasakė jis.

– Kaip tik patiko.

– Ne, nepatiko, – tvirtino jis. – Jai nebuvo linksma.

Jis nutilo, ir aš supratau, kad yra neapsakomai nusiminęs.

– Jaučiuosi nuo jos taip toli, – prabilo jis vėl. – Negaliu jai išaiškinti, kad suprastų.

– Jūs kalbat apie pokylį?

– Pokylį? – jis spragtelėjo pirštais, tarsi visų tų jo pokylių nė nebuvo. – Argi tai svarbu, bičiuli?

Jis norėjo nei daugiau, nei mažiau, tik kad Deizė nueitų pas Tomą ir pasakytų: „Aš tavęs niekad nemylėjau.“ Ir tik tada, kai ji tuo vienu sakiniu nubrauks trejus pastaruosius metus, bus galima aptarti kitus praktiškus reikalus. Vienas iš jų – kai Deizė gaus formalias skyrybas – važiuoti į Luisvilį ir susituokti jos namuose, taip, kaip būtų buvę prieš penkerius metus.

– O ji nesupranta, – pasakė jis. – Tuomet ji viską suprasdavo. Būdavo, sėdim valandų valandas...

Jis nutilo ir pradėjo vaikštinėti tuščiu takeliu, primėtytu vaisių žievelių, suglamžytų uždėlių ir sutryptų gėlių.

– Kažin ar galima iš jos tiek daug reikalauti, – išdrįsau įsiterpti. – Praeities nesugrąžinsi.

– Kodėl nesugrąžinsi? – netikėdamas sušuko jis. – Galima sugrąžinti!

Jis krūptelėjęs apsidairė, tarsi praeitis būtų slapsčiusis kur nors čia pat, jo namo šešėlyje, beveik ranka pasiekiama.

– Aš padarysiu viską taip, kaip tada buvo, – pasakė jis ryžtingai linktelėjęs. – Ji pati pamatys.

Jis pradėjo kalbėti apie praeitį, ir aš supratau, kad nori kažką atgaivinti, galbūt ieško tenai savęs, įsimylėjusio Deizę. Paskui jo gyvenimas suko kreivais, vingiuotais takeliais, bet jeigu būtų galima sugrįžti tenai, kur visa prasidėjo, ir iš lėto vėl viską pereiti, gal pavyktų surasti tai...

...Vieną rudens vakarą prieš penkerius metus jie vaikščiojo gatve lapams krintant ir surado tokią vietą, kur medžių nebuvo ir šaligatvis bolavo mėnesienoj. Jie sustojo ir pasisuko vienas prieš kitą. Vakaras buvo vėsus, persunktas paslaptingo nerimo, kurį visad jauti pavasarį ir rudenį, gamtos persilaužimo metu. Ramios šviesos languose tarsi niūniavo į tamsą, ir danguje kažko bruzdėjo žvaigždės. Akies krašteliu Getsbis matė, kad šaligatvio plytos tarsi laiptai kyla aukštyn į kažkokią slaptą vietą virš medžių – jis galėtų tenai užlipti, jei liptų vienas, ir prigludęs prie gyvenimo krūtinės čiulpti neprilygstamą nuostabos pieną.

Jo širdis plakė vis smarkiau ir smarkiau, o baltas Deizės veidas artėjo prie jo veido. Jis žinojo, kad pabučiavęs tą mergaitę, suliejęs su netvariu jos alsavimu žodžiais nenusakomas savo svajas, jis nebeskrajos mintimis laisvai kaip Dievas. Ir delsė, klausydamasis, kaip gaudžia kamertonas, užgautas į žvaigždę. Paskui pabučiavo ją. Jų lūpoms susilietus, ji pražydo jam kaip gėlė, ir svajonės įgijo žemišką pavidalą.

Visas tas jo pasakojimas, net nepaprastas jo sentimentalumas, man kažką priminė – lyg kokį neįsimenamą ritmą, pamirštus žodžius, kuriuos buvau kažkur seniai girdėjęs. Vienu tarpu vos vos nesusiformavo frazė, ir mano lūpos sujudėjo tarsi nebylio, besistengiant kažką pasakyti. Bet neišsprūdo joks garsas, tai, ką buvau beveik prisiminęs, amžiams liko nepasakyta.

_______________