Prieplauka
1990
29
— Tėtuk! — Lili nušoko nuo sofos savo svetainėje, ant kurios ilsėjosi iškrausčiusi daiktus, ir juodomis bei baltomis marmuro plytelėmis puolė pasitikti tėvo.
— Sveika, brangioji!
Prieš atsidurdama Gajaus Izabelos glėbyje ji dar spėjo su palengvėjimu pagalvoti, kad tėvas po senovei atrodo tikras gražuolis. Jo tankūs sidabriškai balti plaukai žvilgėjo pro langus plūstančiuose sausio saulės spinduliuose. Po storu grubaus mezgimo prinokusio moliūgo spalvos megztiniu buvo matyti egiptietiško lino marškiniai. Dukslios drobinės kelnės buvo saikingai susiglamžiusios. Kai prieš keturis mėnesius tėvas aplankė ją Londone, Lili įtarė, kad jam atlikta kažkokia veido odos tempimo operacija. Bet Gajus taip ir neprisipažino, kokių neįsivaizduojamų kosmetinių procedūrų prireikė griebtis, kad jis atrodytų veikiau keturiasdešimties, o ne penkiasdešimt dvejų metų.
— Labai džiaugiuosi tave matydama, — tarė Lili. — Net neįsivaizduoji, kaip čia viskas buvo baisu. — Atsilošusi ji pažvelgė į jį iš apačios. — Vaje, bene auskaras! — šūktelėjo ir įsmeigė akis į mažą auksinį lankelį jo ausies lezgelyje.
Jis nusišypsojo ir standžiai įtemptą odą akių kampučiuose suraižė raukšlelės.
— A, pastebėjai! Netrukus po mūsų kelionės į Londoną įkalbėjo viena bičiulė. Ką pasakysi?
Ši naujovė Lili aiškiai nepatiko. Pastaruoju metu jos gyvenime įvyko per daug pokyčių, todėl troško, kad nors tėvas liktų koks buvęs. Tačiau nuodyti susitikimo džiaugsmą smulkmeniškomis priekabėmis ji neketino.
— Velniškai šaunu.
Lanku išlenkęs gelsvai rudą antakį Gajus vertinamai ją nužvelgė, žvilgsnis užkliuvo už ilgo raudonos vilnos megztinio, pernelyg laisvai krintančio nuo pečių ant juodų šilkinių kelnių.
— O tu atrodai visai prastai! Argi nesakei, kad Naujuosius metus ketini sutikti su Andrė ir Mimi Šen Morise? Maniau, ten tai jau žmoniškai pailsėsi!
— Kur tau, — karčiai atsakė Lili. — Naujoji auklė metė darbą ir mergaites teko pasiimti drauge. Dėl Bekės nekilo rūpesčių. Ji dabar mažai kalba, bet Reičelė visai nesuvaldoma. Jau antrą dieną Andrė ir Mimi nesitvėrė noru paprašyti, kad išsinešdinčiau, bet jie pernelyg gerai išauklėti, todėl Mimi tenkinosi taikliomis pastabomis apie mano negebėjimą auklėti vaikus. Viskas dar buvo gana pakenčiama, kol Reičelė tyčia išpylė stiklinę apelsinų sulčių ant persiško Mimi kilimo, o tada joje akimirksniu prabudo ankstesnė turgaus boba. Kilo tikra audra! Po poros dienų mes jau buvome Vašingtone.
— O jūsų viešnagė pas motiną ar pavyko?
— O kaip tu manai? Reičelė be perstojo ją vargino, o Bekė... Juk pažįsti mamą! Ji nelabai pakanti jokiems trūkumams.
— įsivaizduoju. — Trindamasis rankas Gajus apsidairė aplinkui. — O kurgi mano anūkėlės? Baisiai nekantrauju vėl pamatyti Reičelę. Aišku, ir Bekę. Lažinuosi, kad jos išstypo lyg piktžolės!
— Lyg mažos bjaurios piktžolės, — panosėje sumurmėjo Lili. Gajus pašaipiai į ją dėbtelėjo. — Paskambinau į agentūrą ir nusamdžiau ateinančią auklę. Ji išsitempė jas į piceriją, o paskui visos eis į parką. Paprašiau, kad palaikytų jas ten bent dvi valandas, bet abejoju, ar taip ilgai iškęs. Arba Reičelė susipeš su kokiu nors berniūkščiu, arba Bekė prišlapins į kelnes, arba įvyks dar kokia kita katastrofa ir jos grįš namo.
— Lili, tu turi Reičelei būti griežtesnė.
— Nors tu nesakyk man pamokslų! — Ji nusisuko nuo tėvo ir priėjo prie lango. — Įdomu, kaip tą griežtumą įsivaizduoji? Ji ir taip be galo priešiška ir dygi lyg ežys, o jeigu pamėginsiu ją bausti, paprasčiausiai ims ir pabėgs! Praėjusį rudenį buvo dingusi tris valandas. Suradome lindinčią mano spintoje su žirklėmis rankoje ir iš keršto karpančią mano naująją vakarinę suknelę!
— O aš maniau, kad jūsų reikalai pradėjo tvarkytis.
— Kaip jie gali tvarkytis? Tėti, juk ji manęs nekenčia! — Lili susinėrė ant krūtinės rankas ir prikandusi apatinę lūpą sumurmėjo: — O kartais ir aš jos nekenčiu.
— Tu čia rimtai kalbi?
— Ak, aišku, kad ne, — alsiai pratarė Lili. — Išskyrus tas akimirkas, kai nejuokauju. Per ją kartais jaučiuosi tokia nevykėlė! — Nuo staliuko tarp dviejų langų Lili pasisiekė cigaretę.
— Tai tu rūkai?
Lili atidarė pakelį ir jos rankos neryžtinai sustingo. Rūkyti tėvo akivaizdoje ji nedrįsdavo. Nors jis ir jautė potraukį alkoholiui, buvo fanatiškai nusistatęs prieš tabaką.
— Tu net neįsivaizduoji, kaip man būna sunku!
Gajus pažvelgė į ją taip nepritariamai, kad Lili nenoromis padėjo pakelį į vietą. Priėjęs prie sofos jis tvarkingai truktelėjo kelnių klešnes ir tik tada atsisėdo.
— Man netelpa galvoje, kurių galų užsivertei šitokią naštą!
Žinau tavo aistrą keliauti, bet per pastaruosius devynis mėnesius tavo adresas tiek kartų keitėsi, kad jau nebespėju suvaikyti. Atrodai visiškai nusivariusi... Bet pakaks, ilgiau nebeįkyrėsiu pamokslaudamas, brangioji. Tau bent jau užteko proto sugrįžti namo, o čia aš tave prižiūrėsiu.
— Pabūsiu tik kelias dienas. Kol spėsiu sutvarkyti kai kuriuos reikalus, o tada mes grįšime į Paryžių.
— Bet tai juokinga, Lili! Negali amžinai taip blaškytis. Kodėl būtinai turi taip greitai išvažiuoti?
— Erikas yra mieste.
— Kaip tik todėl ir turėtum užtrukti. Mane tiesiog glumina, kad leidi jam išsisukti nuo atsakomybės už mergaites. Pati žinai, jis niekada man nepatiko, vis dėlto negaliu patikėti, jog taip nusigręžė nuo dukterų.
Lili nusisuko stengdamasi nesutikti jo žvilgsnio. Ji taip ir nepapasakojo tėvui apie Eriką. Buvo per daug gėda.
— Jam tėvystė — tik dar vienas vaidmuo. O kai vaidmuo suvaidintas, Erikui jis iškart tampa neįdomus.
— Vis tiek man sunku suprasti. Atrodė, jis labai rūpinasi mergaitėmis!
— Jis juk aktorius, tėti!
— Net jeigu ir taip...
— Nebekalbėkime apie tai.
Gajus pakilo nuo sofos ir priėjo prie Lili.
— Paklausyk manęs, Lili, tu negali be perstojo bėgti! Tai kenkia mergaitėms, o ir tau pačiai nedaug naudos. Visada buvai pernelyg jautri, vienai auklėti Reičelę ir Rebeką tau per sunku. Esi liesa kaip kartis ir atrodai visiškai nusibaigusi. Tau reikia šiek tiek pasilepinti, brangioji! — Jis nusišypsojo ir akių kampučiuose vėl susimetė smulkios raukšlelės. — O jeigu kelias dienas praleistum kurorte? Netoli Mendosino yra nauja vietelė, tikrai puiki. Ketinu tave ten išsiųsti, kai tik pasitaikys proga. Tai bus mano kalėdinė dovana.
— Jau ir taip įteikei man bemaž tuziną dovanų.
— Savo mažutei nieko nepagailėsiu! — Jis prisitraukė Lili ir ši skruostu prigludo prie jo glotniai nuskusto smakro. Kol tėvas laikė taip apkabinęs, jai gerkle ėmė kilti šleikštulys. Lili giliai atsiduso laukdama nusiraminimo, kuris visada apimdavo jam esant, tačiau muskusinis jo odekolono kvapas, rodėsi, tik sustiprino šleikštulį. Sunerimusi ji atšlijo.
— Ar kas negerai?
— Atrodo, dėl aklimatizacijos. Jaučiu... Ne, viskas gerai... Tik šiek tiek pykina.
— Tai ir puiku, vadinasi, viskas nuspręsta. Šįvakar pasiimsiu mergaites!
— Ne, iš tikrųjų...
— Daugiau nė žodžio! Kaskart, kai pasisiūlau jas paimti, tu atsisakai. Dar nė karto nesi patikėjusi man anūkėlių. Nė karto nuo jų gimimo! Aš jau nebepamenu, kiek sykių per pastaruosius devynis mėnesius prašiau atskraidinti jas į Kaliforniją ir palikti pas mane bent kelioms savaitėms, bet tu visada surandi priežasčių atsisakyti. Pakaks, brangioji! Atrodai baisingai įsitempusi ir jeigu artimiausiu metu nepailsėsi, palūši.
Lili pajuto smilkiniuose pulsuojant skausmą.
— Tėti, su jomis juk vieni rūpesčiai!
— Visada taip sakai.
— Bekė nuolat prišlapina lovą, o jos šneką sunku suprasti. Reičelė sulig kiekviena diena darosi vis atžaresnė, viską daro ne taip, kaip reikia. Išsiųsčiau ją į kokią uždarą mokyklą, bet nenoriu, kad Erikas... — Ji užsičiaupė per pusę žodžio. — Be to, esi nepratęs tvarkytis su mažais vaikais! Tau bus per sunku.
— Dėl kelių naktų neverta jaudintis. Nebus jokio vargo. Ir nepamiršk, princese, kad tave užauginau aš!
Lili skrandis vėl ėmė maištauti, bet nespėjusi ištarti nė žodžio ji išgirdo, kaip su trenksmu atsidaro laukujės durys.
— Ir nė kiek nesigailiu! — šaižiai suriko Reičelė ryžtingu balsu, kurį išgirdus Lili kildavo noras užsikimšti ausis. — Tai mano sūpynės, o tas berniūkštis norėjo jas atimti!
Lili prisispaudė prie smilkinių laibus pirštus, mėgindama neleisti galvai suskilti į gabalus. Barnis tarp jos dukters ir ateinančios auklės, iš kurios buvo tikimasi, kad kuo nors užims mergaites, darėsi vis grėsmingesnis.
Reičelė viesulu įsiveržė į svetainę, tamsūs jos plaukai buvo susitaršę.
— Jūs esate labai kvaila auklė! Ir aš jūsų neklausysiu!
Pasirodė auklė, už rankos tempianti Bekę. Tai buvo įmetėjusi moteris, nukamuota ir pikta.
— Jūsų duktė apkumščiavo mažą berniuką, — pranešė ji. — O kai padariau jai pastabą, ėmė keiktis!
Žydrose Reičelės akyse plykstelėjo priešiškumas, ji atkakliai sučiaupė lūpas.
— Aš tik pasakiau žodį, kuris prasideda „k“ raide, o tas berniūkštis atėmė iš manęs sūpynes!
Tada į priekį žengė Gajus.
— Ei, mieloji! Ar nenori pabučiuoti savo senelio?
— Senelis Gajus!
Reičelės priešiškumas garuote išgaravo ir ji puolė prie senelio. Gajus sugriebė ją ant rankų. Bateliai, maskatuojantys ant ilgų kojų, pliekė jam į kelius. Pamačiusi dukrą ant tėvo rankų Lili pajuto kažkokį smarkų dūrį. Nusprendusi, kad tai pavydas, mintyse save sugėdino.
Kol tėvas šnekučiavosi su Reičele, Lili išsiuntė auklę, ištraukė Bekę iš už neoromantizmo stiliaus kėdės, kur dukra slėpėsi, ir nepatenkinta pastebėjo, kad rausvos velvetinės Bekės kelnytės šlapios.
— Beke, tu vėl prišlapinai kelnes!
Bekė įsikišo į burną nykštį ir niūriai žvelgė į seserį su seneliu.
— Tėti, — suirzusi tarė Lili. — Ar nepasisveikinsi su Beke?
Gajus nenoromis paleido Reičelę ant grindų ir atsisuko į Bekę.
— Ji šlapia, — perspėjo Lili.
— Mamytė tik pasakė seneliui, kad tu vėl prišlapinai kelnytes, — paaiškino Reičelė seseriai. — Juk sakiau — nesielk kaip maža!
— Niekis, ką jau čia, visaip pasitaiko, ar ne, Rebeka?
Gajus atsainiai paglostė Bekei galvelę, bet ant rankų neėmė.
Senelis Gajus su Rebeka jautėsi nė kiek ne laisviau negu močiutė Helena, Lili motina, bet jis bent jau ne taip atvirai tai rodė. Iš kelnių kišenių Gajus ištraukė kelis saldainius šviesiai rudais popierėliais ir padavė mergaitėms — visai kaip jai vaikystėje. Pažįstamas ledinukų vaizdas vėl sukėlė šleikštulį. Lili sunerimo, ar tik nebus susirgusi gripu.
— Išvyniok jį štai taip, Beke. — Rodydama seseriai savo saldainį Reičelė pamokė, kaip traukti už popierėlio galų.
— Nagi, duokš, aš padėsiu, — pasisiūlė Gajus.
— Ne, seneli! Tegu Bekė mėgina pati, kitaip niekada nieko neišmoks. Tėtis taip sako. Negalima visko daryti už ją, nes ji aptings. — Įsirėmusi į šonus Reičelė pasižiūrėjo į seserį. — Išsivyniok jį pati, Beke, antraip negausi!
Gajus čiupo saldainį iš Bekės pirščiukų.
— Tiek to, Reičele, iš to jokios naudos. — Išvyniojęs saldainį įteikė jį Bekei. — Imk, mieloji.
Reičelė nepritariamai dėbtelėjo į jį.
— O tėtis sako...
— Niekam neįdomu, ką sako tavo tėtis, — purkštelėjo Lili. — Jo čia nėra, o aš esu!
Pamatęs, kokia prislėgta yra Lili, Gajus priėjo jos paguosti. Bekė pravirko. Raudonas saldainio įdaras nutįso iš lūpos kampučio. Įdėmiai pažvelgusi į motiną Reičelė atsigręžė į seserį.
— Beke, neverk kaip maža. Tėtukas greitai sutvarkys savo reikalus ir vėl bus su mumis. Tikrai bus! Kiek reikės tau kartoti?
— Na ir šunsnukis tas Erikas, — suniurnėjo Gajus taip tyliai, kad jį išgirdo tik Lili. — Kaip galėjo taip su jomis pasielgti? Tiesą sakant, manau, tai tik į gera. Jos dar visai mažutės ir galės prisitaikyti. Jeigu tokia nelaimė būtų ištikusi vyresnes, sukrėtimas būtų gerokai stipresnis.
Lili nepajėgė įsivaizduoti stipresnio sukrėtimo. Ji griauna savo gyvenimą stengdamasi apginti vaikus, kurie nejaučia už tai jokio dėkingumo, tačiau nenuleis rankų. Tegu dukterys jos nekenčia, tačiau ji apgins mergaites nuo to iškrypėlio jų tėvo kėslų!
Sugrįžęs prie mergaičių Gajus kažką joms pasakė ir Reičelė džiugiai suklykė:
— Tikrai?! O picos mudvi su Beke taip pat gausime? Ar galėsiu prieš miegą žiūrėti televizorių?
— Na žinoma! — Gajus sušiaušė jai plaukus.
Lili širdis skaudžiai sudunksėjo į šonkaulius.
— Tėti...
— Daugiau nė žodžio, Lili! — Gajus rūsčiai pažvelgė į dukterį. — Tau reikia pailsėti, o mergaitės kelias dienas pabus pas mane, štai ir viskas!
— Ne, tėti, aš ne...
— Reičele, padėk sesutei užsimauti sausas kelnytes ir eisime!
Lili lyg ir mėgino protestuoti, bet tėvas nekreipė dėmesio.
Galvoje jai spengė, skrandį raižė spazmai. Lili labai nepatiko, kad dukrytės išeina su seneliu, bet dar labiau nepatiko jos pačios pavydas. Kokia ji motina, jeigu jaudinasi vien pagalvojusi, kad mylintis senelis bendraus su anūkėlėmis?
Ji prisivertė sudėti kelias vaikiškų drabužėlių pamainas į lagaminą, iš kurio jie ką tik buvo iškraustyti. Skrandžio spazmai dar labiau sustiprėjo. Kol tėvas rūpinosi mergaitėmis, ji išslinko į vonios kambarį ir ėmė vemti.
Išsivaliusi skrandį pasijuto geriau, bet gaudimas galvoje netilo. Lili greitai nurijo tris aspirino tabletes ir grįžo į miegamąjį.
Būsimasis nuotykis smarkiai įaudrino Reičelę. Ji lakstė pirmyn atgal po prieškambarį ir spiegė kiek nešė plaučiai. Bet Gajus, regis, turėjo jai kažkokią magišką valdžią, nes vos paprašė apsiraminti, mergytė kaipmat neprieštaraudama pakluso.
Jie jau rengėsi išeiti, kai paaiškėjo, kad dingo Bekė. Reičelė aptiko ją besislapstančią Lili spintos gilumoje. Kelnytės vėl buvo šlapios ir Lili teko jas permauti.
— Mama, nepamiršk, jeigu kol mūsų nebus paskambins tėtis, pasakyk, kad ateitų mūsų pasiimti, — stovėdama tarpduryje ir laikydamasi senelio rankos pasakė Reičelė.
Visus ilgus devynis mėnesius kaskart išeidama iš namų Reičelė būtinai pakartodavo tą patį. Lili sukando dantis ir skausmas galvoje ėmė dar smarkiau pulsuoti, tačiau iš karčios patirties žinojo: Reičelė nenusileis, jeigu į jos prašymą nebus atkreiptas dėmesys.
— Nepamiršiu, — sausai mestelėjo ji.
— Pabučiuokite mamą atsisveikindamos, — paliepė Gajus. Reičelė paklusniai priėjo prie Lili ir skambiai pabučiavo. Bekė stovėjo lyg neišgirdusi. Gajus pakštelėjo Lili į skruostą. — Dėl nieko nesirūpink, brangioji! Paskambink kam nors iš draugų ir per šias dienas šiek tiek prasiblaškyk. Mergaitėms ir man viskas bus gerai.
Lili atrodė, tarsi kažkas įniko jos galvoje darbuotis plaktuku ir kaltu.
— Na, nežinau. Mergaitės tokios...
— Nesijaudink, brangioji. Mergaitės, eime! O gal pakeliui užsukime ledų, ką?
Kurtinamai suklykusi Reičelė pakibo seneliui ant rankos. Bekė nuolankiai nupėdino iš paskos. Gajus atidarė savo sedano dureles ir visi sulipo į automobilį. Jo plaukai sužaižaravo Kalifornijos saulėje, blykstelėjo tvirti baltutėliai dantys. Jis buvo toks gražus. Net nepadoriai gražus.
— O saugos diržai! — įkandin sušuko Lili. — Nepamiršk diržų...
Gajus, kuris buvo jau užsegęs diržus, mostelėjo ranka rodydamas, kad išgirdo. Po akimirkos jis atbulomis išvairavo į plentą. Lili puolė vytis.
— Gražiai elkitės! — riktelėjo ji. — Nedarykite to, ką lieps senelis! — Ji užsikirto. Kas čia jai? — Tai yra...
Purtoma šalčio ir pilama karščio ji nusvirduliavo iki namų ir šiaip taip pasiekė vonios kambarį. Nors lauke dar buvo šviesu, nurijo dvi tabletes migdomųjų. Tėvas teisus. Ji visai sukiužo ir būtinai reikia pailsėti. Net nenusirengusi Lili griuvo į lovą.
Dieną pakeitė naktis ir ją apniko košmarai. Per miegus vis kažkur bėgo. Ją vijosi beveidė moteris, tiesdama rankas kruvinai raudonais nagais. Vienas po kito tie ilgi kruvinai raudoni nagai atitrūkdavo nuo pirštų galų ir virtę durklais susmigdavo Lili į nugarą. Atsisukusi pagalbos į tėvą Lili pamatė, kad didžiausią durklą jis laiko nukreipęs į Reičelę. Ją apėmė siaubas. Ir tada paaiškėjo, kad vejasi visai ne tėvas, o Erikas, ir kad jis nori atimti Reičelę. Sukaupusi visas jėgas ji ėmė šaukti.
Lili pažadino prislopintas jos pačios riksmas. Kambaryje buvo tamsu ir akimirką ji negalėjo suprasti, kur esanti. Įsikirto į antklodę bijodama atsisėsti, bijodama krustelėti, bijodama kažkokios artėjančios nesuvokiamos nelaimės. Plaukai lyg voratinkliai prilipo prie skruostų, ausyse aidėjo skardūs smūgiai. Prieš akis praplaukė Eriko veidas... Erikas — ištvirkimo ir pragaišties įsikūnijimas, dar nepadoresnis dėl tobulo kūno. Lili iš paskutiniųjų stengėsi atgauti migdomųjų aptemdytą minčių aiškumą ir nustėro suvokusi, kad padarė nedovanotiną klaidą nepasakiusi tėvui apie Eriką. O jeigu Erikas pasirodys pas Gajų ir pasiims Reičelę? Tėvas nieko nežino apie iškrypėliškus Eriko polinkius. Jis nežinos, kad stumia ją į pavojų. O jeigu Gajus leis Erikui ją pasiimti?
Atbukintą migdomųjų ir įsuktą į nakties košmarų siaubą Lili sąmonę persmelkė gąsdinanti mintis, kad Erikas taip ir padarė. Jis pasiėmė Reičelę ir dabar jos dukteriai gresia baisus pavojus.
Kūnas tapo švininis, gerkle pašoko kartėlis, kai Lili prisiminė, jog Bekė taip pat išėjo su seneliu. Bet toptelėjo mintis, kad Erikas vargu ar imtų priekabiauti prie Bekės. Jos būklė apgailėtina. Eriko tikslas — Reičelė. Stipresnė būtybė.
Kūkčiodama Lili nušliaužė nuo lovos ir susigraibė batelius. Svirduliuodama išėjo iš kambario dar neišsivadavusi iš narkotinių miglų. Jos rankinė gulėjo prieškambaryje ant komodos stikliniu viršumi ir Lili ilgai rausėsi tarp suglamžytų servetėlių, sausainukų gyvūnams ir lėktuvo bilietų, kol surado automobilio raktelius. Sugniaužusi juos kumštyje čiupo rankinę ir per virtuvę puolė į garažą. Reikia pasiekti Eriką anksčiau, kol jis dar nespėjo nuskriausti Reičelės!
Pakeliui jos dėmesį patraukė daniškas virtuvės įrankių rinkinys, sukabintas ant poliruoto tikmedžio tašelio. Akimirką padvejojusi Lili nuplėšė nuo kabliuko sunkų peilį ir įsikišo į rankinę. Užmerkė akis, jos vokai sutrūkčiojo. Žinojo esanti prasta motina. Savimyla, nekantri ir visada daranti ne tai, ką reikia. Bet ji mylėjo dukterį ir buvo pasirengusi ją apginti!
Už aštuonių mylių nuo jos, Bei Aire, Gajus Izabela viena ranka kamšė antklode smulkutį anūkės kūnelį, o kita gniaužė taurę su viskiu.
— Seneli Gajau, kodėl aš negaliu miegoti su Beke? — Reičelė neramiai pažvelgė į viršų, į aukštas kambario lubas, tada — į didžiulius langus švininiais rėmais ir angliškojo krištolo stiklais. Senelis Gajus sako, kad šis kambarys buvo jos mamos, bet Reičelei jis visai nepatiko. Čia taip tamsu ir tikriausiai pilna vaiduoklių.
— Rebeka užmigo jau prieš valandą, — atsakė senelis. Aukštoje taurėje suskimbčiojo ledukai. — Nenoriu, kad ją prižadintum.
— Aš elgsiuosi labai tyliai! Be to, viena galiu bijoti.
— Niekai. Tu nebijosi. — Jis pirštų galais perbraukė Reičelei per lūpas. — Senelis Gajus tave pasaugos, kol pats eis miegoti.
— Aš noriu miegoti su Beke!
— Nereikia bijoti, mieloji. Senelis Gajus bus šalia.
Jis pasilenkė ir atsargiai prispaudė lūpas Reičelei prie burnos.
Erikas pasitrynė akis ir sagstydamasis marškinių sagas žvilgtelėjo į telefoną prie lovos. Kiek kartų per šias tris savaites, praėjusias nuo tada, kai sugrįžo, jis norėjo paskambinti Hanei? Šimtą? Tūkstantį? Nusprendė, jog jam pasisekė, nes vienintelis visame parke telefonas buvo „Garde“, o ten Hanė skambučio neišgirstų, net jeigu jis galų gale ir pasiduotų pagundai. Ji kuo aiškiausiai leido suprasti, kad dvikovoje su šmėkla jis neišvengiamai pralaimi, o žemintis Erikas netroško.
Jau beveik vidurnaktis, jis nuo penktos ryto ant kojų, bet nors ir smarkiai pavargęs, žinojo miegosiantis vos kelias valandas. Naujasis vaidmuo reikalavo milžiniškų pastangų, tiek fizinių, tiek dvasinių, ir Erikas dar nebuvo pasiekęs savo galimybių ribos, vis dėlto jam atrodė, kad taip ir nepavyks nuo šio vaidmens sluoksnis po sluoksnio nugremžti visų luobų ir prisikasti iki esmės. Gal todėl, kad nuo tos nakties, kai Hanės akivaizdoje nusiplėšė nuo savęs odą, jam niekaip nesisekė surinkti savęs į visumą. Argi įmanoma vaidinti stengiantis įsiskverbti į kito žmogaus sielą, jei žinai, kad pats nebeturi nė vienos paslapties, nė menkiausios slaptos kertelės? Jautėsi tarsi palikęs jai dalį savęs, ir kol tą dalį atgaus ir vėl taps vientisas, taip ir plauks pasroviui.
Ši mintis jį suerzino. Tą moterį reikia išbraukti iš atminties, pamiršti jos juoką, kuris skambėjo jai žaidžiant su vaikais ligoninėje, išvyti nakties, kai juodu mylėjosi, vaizdinius. O svarbiausia, reikia pamiršti jos nuoširdžią, švelnią užuojautą, kuri apsiautė jį tą naktį, kai nusiėmęs klouno kaukę jis nusimetė ir visas kitas kaukes.
Durų skambutis nutraukė šias sielą drumsčiančias mintis.
Erikas suraukė kaktą, jo namas Nikols kanjone stūksojo šalia bemaž tuščio kelio ir nebuvo patogi vieta kam nors trumpam užsukti važiuojant pro šalį. Iš miegamojo eidamas prie durų jis nesivargino užsisegti marškinių. Priėjęs žvilgtelėjo per akutę ir skubiai atrakino.
— Lili?
Ji kaleno dantimis, veidas buvo išblyškęs ir sukritęs. Lili buvo pakeitusi šukuoseną ir dabar sidabriškai baltos plaukų sruogos dar labiau paryškino jos didžiules užguitos būtybės akis.
Ji žvelgė į jį kaip į bjauriausią šliužą. Žvilgsnis įsisegė į atsagstytus marškinius, nusileido prie neužsegto džinsų diržo. Lūpos suvirpėjo.
— Kur ji?
Erikas alsiai persibraukė delnu per plaukus.
— Ko tu iš manęs nori, Lili?
— Ką tu jai padarei?
Susvyravusi Lili griebėsi durų staktos ir Erikas sunerimęs paėmė ją už rankos.
— Kas atsitiko?
Lili pamėgino ištrūkti, bet Erikas įsitraukė ją vidun. Nuvedęs į svetainę stumtelėjo ant sofos. Jos alsavimas buvo negilus ir dažnas, rankos mėšlungiškai spaudė prie krūtinės rankinę. Pagriebęs iš baro butelį brendžio jis kliūstelėjo šiek tiek į stiklinę.
— Išgerk!
Stiklinės kraštas tarkštelėjo į dantis. Nugėrusi gurkšnelį Lili užsikosėjo.
— Gal pasakysi, kas atsitiko? — reikliai ištarė jis. — Kas nors mergaitėms?
Ji drebančia ranka nusišluostė burną ir netvirtai pakilo ant kojų. Erikas nejučia ištiesė ranką norėdamas prilaikyti, bet Lili atšlijo.
— Kur ji?
— Kas?
— Reičelė! Aš žinau, ji pas tave.
Eriko širdis akimirką apmirė.
— Pas mane jos nėra. Dėl Dievo meilės, kas čia dedasi?!
— Aš netikiu tavimi! Tu išsivežei ją iš mano tėvo. Kur ją slepi? Kur ji?
— Net nenujaučiau, kad tu sugrįžai. Tai kaip galėjau ją pasiimti? Ar nori pasakyti, kad nežinai, kur ji yra?
— Melagis! — suklykė Lili. Šmurkštelėjusi pro Eriką ji puolė į namo gilumą.
Eidamas įkandin Erikas matė, kaip Lili atplėšė svečių kambario duris. Įsitikinusi, kad ten nieko nėra, šoko į gretimą kambarį, paskui į kitą, kol galų gale pasiekė miegamąjį. Erikas visas įsitempė ir sustingo ant slenksčio. Lili stovėjo kambario viduryje spausdama prie krūtinės rankinę, gyvuliškos baimės pilnomis akimis.
— Ką tu padarei Reičelei? — įniršusi sukuždėjo ji.
Erikas suėmė save į rankas. Lili protas vos laikėsi ant plaukelio, bet koks neapgalvotas žodis tą plaukelį galėjo nutraukti. Jis atsargiai įžengė į kambarį ir paklausė kaip įmanydamas ramiau:
— Kada paskutinį kartą ją matei?
— Tėtis pasiėmė ją nakčiai, — sukdama ant piršto rankinės dirželį neryžtingai tarė ji. — Taip pat ir Bekę. Jis pasiėmė ir Bekę. Žinojau, kad nereikia jų išleisti, bet aš taip pavargau.
— Viskas gerai, Lili, — raminamai tarė Erikas ir žingtelėjo artyn. — Tu viską padarei gerai.
— Ne, negerai! — Ji ėmė kūkčioti. — Tu nesupranti. Aš nepasakojau jam apie tave. Jis nežino, kad tu gali nuskriausti Reičelę.
— Aš nenuskriaudžiau Reičelės, — ramiai pasakė Erikas. — Juk matai, čia jos nėra. Aš myliu savo dukrą. Ir niekada jos neįskaudinčiau.
— Melagis! — isteriškai riktelėjo ji. — Tėtukas mane mylėjo! Jis mane mylėjo, bet nuskriaudė.
Erikas pajuto, kaip jam pašiurpo oda.
— Lili, apie ką tu kalbi?
Jis per staigiai palinko į priekį ir Lili kaipmat atšoko.
— Nesiliesk prie manęs! — Jos akys buvo paklaikusios, vyzdžiai išsiplėtę. — Tu ir mane įskaudinsi. Padarysi tą patį, ką ir Reičelei!
Jis sustingo vietoje.
Lili pravirko.
— Jai nepatinka, kai ją skriaudi... bet neįstengia tavęs sustabdyti. — Jos balsas darėsi vis laibesnis, galiausiai virto beveik vaikišku. — Tu liepi jai... nekelti triukšmo... kai ją lieti. Nekelk triukšmo, brangioji! Tau neskaudės. Tik užmerk akeles. Bet ji negali... užmerkti akelių. O nuo tavęs... trenkia viskiu!
— Lili, bet aš išvis negeriu viskio.
— Jai nepatinka... tas viskio kvapas! — Lili pratrūko raudoti. — Dar jai nepatinka, kai... kai tu įjungi radiją. — Ji godžiai įkvėpė oro. — Ir kai sakai: „Tik užmerk akeles ir... ir klausykis muzikos, Lili.“
Eriko galvoje šmėstelėjo baisus įtarimas.
— Viešpatie!
— O kartais... — Lili balsas užlūžo, virto kuždesiu. — Kartais grodavo muzika... trenkdavo viskiu... ir tos rankos...
— Ak, mano mergyte...
— Tai lyg baisus sapnas, tiesa, kartais nuo tų rankų būdavo gera. — Lili drebėjo, jos balsas buvo vos girdimas. — O tai užvis baisiausia. — Raudodama Lili nuslydo siena ir be jėgų susmuko ant grindų lyg senas minkštas žaislas.
Erikas puolė prie jos norėdamas palaikyti, padėti. Lili riktelėjo ir įsikibo į rankinę.
— Ne! — suspiegė ji. — Daugiau to nedarysi!
Nuo aštraus skausmo šone Erikas aiktelėjo. Atšokęs jis pamatė peilį Lili rankoje ir suprato, kad yra sužeistas. Apimta siaubo Lili tyliai sudejavo, išmetė peilį ir įsmeigė akis į žaizdą.
Kęsdamas skausmą Erikas žiūrėjo į baltą it kaukė veidą — jis suprato, kad Lili sąmonėje praeitis susipynė su dabartimi.
— Dieve mieliausias, — sukuždėjo ji. — O Dieve, ne... Ką aš padariau!
Erikas užspaudė ranka kraujuojančią žaizdą. Vylėsi, kad peilis bus kliudęs tik raumenį, bet įsitikinti nebuvo laiko. Jis įstengė galvoti tik apie dukterį.
— Ar dabar Reičelė pas tavo tėvą? — griežtai paklausė jis. — Ar ji ten?
Lili akys buvo sklidinos siaubo, tačiau beprotybė jose jau nešmėžavo.
— Viešpatie, Erikai, — sukuždėjo ji. — Ten buvai ne tu! Tai jis! Jis darė tai su manimi, tik aš viską buvau išbraukusi iš atminties. O dabar leidau jam pasiimti mergaites!
Erikas pastatė ją ant kojų.
— Važiuojame!
Lili akys patamsėjo iš baimės.
— Tu visas kruvinas. Aš tau įdūriau!
— Tuo pasirūpinsiu vėliau. — Erikas čiupo ant lovos numestus teniso marškinėlius ir prispaudė prie žaizdos.
— Ak, Erikai! Atleisk man. Ką aš padariau! O Dieve, atleisk man!
— Mes visai neturime laiko! Reikia kuo greičiau ten nusigauti! — Tačiau tempiant Lili iš miegamojo jam šmėstelėjo mintis, kad gali būti per vėlu.
Lili automobilio raktelis buvo užvedimo spynelėje. Pasodinęs ją į keleivio vietą Erikas sėdo prie vairo. Sukaukė variklis ir automobilis rovė siauru įvažiuojamuoju keliuku. Laikrodis prietaisų skydelyje rodė 11:48. Beveik vidurnaktis. Tinkamiausias laikas bjauriai pabaisai tvirkinti bejėgę mažą mergaitę.
Šalia jo apglėbusi save rankomis ir linguodama į priekį kūkčiojo Lili.
— Tik ne Bekę... Jis neišdrįs paliesti Bekės. Reičelė... nukentėti gali būtent ji! — Kūkčiojimas sustiprėjo. — Ir kaip jis išdrįso? Aš taip jį mylėjau! Erikai, būk geras, neleisk jam nuskriausti Reičelės. Tu neįsivaizduoji, kaip tai baisu! Prašau!
Stengdamasis negalvoti, ką iš tikrųjų reiškia Lili žodžiai, Erikas sukando dantis. Pastaraisiais metais jis gerą tuziną kartų filmavosi gaudynių automobiliais scenose, bet dabar viskas vyko ne filme. Iki grindų numynęs akceleratorių jis sutelkė dėmesį į pavojingą vingiuoto kelio juostą ir galvojo tik apie dvi mažas mergaites, kurių gyvenimas gali būti suluošintas, jeigu tėvas laiku nesuskubs į pagalbą.