17

Hanė gulėjo jo glėbyje įkniaubusi veidą į petį. Dešas tingiai žaidė jos plaukais, šilkines sruogas vyniodamas ant stambių rudų pirštų, o ji tyrinėjo jo krūtinės tekstūrą ir senus randus, kuriuos buvo mačiusi jau anksčiau, bet ligi šiol negalėjo paliesti.

Jis tylėjo.

Ji — ne.

— Dešai, niekada nemaniau, kad viskas bus taip nuostabu. Nė kiek neskaudėjo ir aš nežmoniškai norėjau, kad tai tęstųsi amžinai. Nerimavau... Na žinai, kai pasiskaitai apie tai knygose, pradedi tikėtis kažin ko. O paskui klausi savęs: ar taip būna iš tikrųjų? — Ji palietė randą šalia Dešo spenelio. — O šitas iš kur?

— Nežinau. Gal iš Montanos. Ten aš dirbau rančoje.

— Hmm... Neįsivaizduoju, jog gali būti kas nors stebuklingesnio už seksą. Bijojau, kad aš... Na, supranti, juk neturėjau jokios patirties, maniau, pasirodysiu esanti niekam tikusi. — Suraukusi kaktą ji kilstelėjo galvą. — Juk nesu niekam tikusi, ką?

Dešas pabučiavo ją į nosies galiuką.

— Aišku, kad nesi.

Nusiraminusi Hanė vėl atsigulė ir toliau glostinėjo Dešą.

— Bet aš vis tiek daug ko nežinau, tiesą sakant, kas mums trukdo vėl viską pakartoti? Man nieko neskauda. Tikrai neskauda. Norėčiau būti įsitikinusi, kad tave patenkinau... žinau, kaip tai svarbu. Be to, daug ko nesu dariusi... pats žinai... oralinis seksas ir panašiai...

— O Viešpatie, Hane!..

Atsirėmusi alkūne ji pažvelgė į jį.

— Tai tiesa.

Jo skruostai raustelėjo.

— Dėl Dievo meilės, iš kur tu viso to prisirankiojai?

— Gal mano patirtis ir menka, užtai esu apsiskaičiusi.

— Tada viskas aišku.

— Ir dar...

Dešas sunkiai atsiduso.

— Viskas įvyko taip greitai. Na, gal ir ne greitai. Iš tiesų lėtai, todėl ir buvo taip nuostabu. Bet aš tarsi mažumėlę kuoktelėjau. Ir anaiptol ne dėl savo kaltės, tiesiog viskas, ką darei, vedė mane iš proto. Na, ne visai iš proto, bet...

— Hane...

— Ką?

— Kaip manai, ar tau pavyks prisikasti iki esmės anksčiau, negu abu numirsime iš senatvės?

Ji pakedeno antklodės kraštą.

— O esmė tokia... — Ji padvejojo. — Jaučiuosi šiek tiek sutrikusi.

— Sunku patikėti, kad dar esama dalykų, kurie gali tave sutrikdyti!

Hanė apdovanojo žvilgsniu, kuris turėjo supleškinti jį vietoje, tačiau ji buvo tokia sklidina laimės, kad tikslo nepasiekė.

— Noriu pasakyti, kad... Žodžiu, aistros įkarštyje man nebuvo progos... Aš niekada nesu... — Ji paglostė antklodės kraštą. — Na, supranti... — Ji giliai įkvėpė. — Aš noriu pažiūrėti.

Dešas pakėlė galvą.

— Ko nori?

Dabar jau nuraudo Hanė.

— Noriu... pažiūrėti į tave.

— Turėtų būti tarsi koks mokslinis eksperimentas?

— O tu neprieštarauji?

Nusijuokęs Dešas atvirto ant pagalvės.

— Ne, brangioji. Neprieštarauju. Žvilgtelėk!

Hanė nubloškė antklodę, o netrukus ir Dešas nubloškė viską velniop, nes jie vėl atsidūrė vienas kito glėbyje.

Kai ryte į duris pasibeldė kambarių tarnyba, Dešas buvo po dušu. Jis užsisakė kavos, o Hanė vaflių, dešrelių, skrudintos duonos, sulčių ir varškinę bandelę su mėlynėmis. Ji troško viską suvalgyti, viską išragauti, viską išmėginti. Apglėbusi save rankomis Hanė mąsliai šypsojosi. Dabar ji jau buvo tikra moteris. Šimtas du svarai moteriškojo dinamito. Kiečiausi Vakarų vyrukai nepajėgė įveikti Dešo Kugano, o jai vienai pavyko parklupdyti kaubojų karalių!

Įsitikinusi savo gundymo galia Hanė išdidžiai nužingsniavo per svetainę rišdamasi chalatėlį, kurį užsimetė ant pečių išeidama iš dušo, ir atidarė duris.

— Pastatykite ant...

Prasmukusi pro ją į kambarį viesulu įsiveržė Vanda Ridžvėj.

— Jis juk čia, tiesa? Savo kambaryje jo nebuvo. Žinau, kad čia!

— Mama, būk gera!.. — Meredita nenoriai įėjo paskui ją.

Nors Dešas su Vanda buvo išsiskyrę jau daugybę metų, Hanę kaipmat surakino kaltės jausmas.

— Kas... Apie ką jūs kalbate?

Iš vonios kambario aiškiausiai buvo girdėti dušo šniokštimas ir Vanda perliejo Hanę tokiu žvilgsniu, kokiu suaugusios moterys žiūri į sugautą meluojant vaiką.

— Motina įsitikinusi, kad čia yra mano tėvas, — nervingai paaiškino Meredita.

— Dešas? — Hanės akys suapvalėjo visai kaip Dženės, kai ši mėgindavo išsisukti iš nemalonios padėties. — Jūs manote, kad Dešas yra čia? — Dirbtinai nusijuokusi ji dar labiau išpūtė akis. — Betgi tai juokinga. — Ji dar kartą nenatūraliai sukikeno. — Kodėl Dešas turėtų naudotis mano dušu?

— Tai kas gi ten? — pasiteiravo Vanda.

— Vienas žmogus... Aš... aš susipažinau su vienu vyriškiu per vestuves...

Nuraudusi Meredita atsisuko į motiną.

— Juk sakiau, kad jo čia nėra! Tu amžinai galvoji apie jį kuo blogiau. Juk aš sakiau...

— Meredita, ji meluoja! Tu visą gyvenimą smerkei mane dėl mūsų skyrybų. Ir nors be perstojo šneki apie pragaro liepsnas, ligi šiol manai, kad tavo tėtukas sugeba vaikščioti vandeniu. Tau atrodo, jog jį gaubia didžiulė aureolė, visai kaip Jėzų. Kurgi ne! Tas tavo tėtušis neįstengtų pereiti per vandenį, net jeigu šis būtų iš betono. Jo paleistuvystės pražudė mūsų santuoką, o ne aš!

Dušo šniokštimas vonios kambaryje nutilo.

Hanė sunerimusi žvilgtelėjo į duris.

— Nenoriu pasirodyti nemandagi, bet jeigu jūs čia nebeturite daugiau ko...

— Ei, Hane! Eikš ir nušluostyk man nugarą.

Išgirdusi tėvo balsą Meredita mėšlungiškai kvėptelėjo. Vanda triumfuodama iškėlė galvą.

— Jo kambaryje sugedo dušas, — klumpančiu liežuviu suvebleno Hanė. — Aš buvau su kitu vyru, bet jis jau išėjo. O tada paskambino Dešas, pasakė, kad jo kambaryje neveikia dušas, ir paprašė leisti pasinaudoti maniškiu.

Tarpduryje pasirodė Dešas, vienu rankšluosčiu šluostydamasis galvą, o kitu apsisiautęs klubus.

— Hane...

Ir nutilo.

Spinduliuodama iš pasitenkinimo Vanda susinėrė ant krūtinės rankas. Meredita įsižeidusi sušnypštė.

Dešas apmirė tik akimirką, o tada vėl įniko šluostytis plaukus.

— Ką judvi čia veikiate tokioje ankštybėje?

— Kaip jūs galėjote?! — dusdama išspaudė Meredita.

— Meredita, viskas yra visai ne taip, kaip jūs manote! — Hanė prišoko prie Dešo ir atsistojo šalia. — Dešai, aš ką tik papasakojau Vandai ir Mereditai, kad tavo kambaryje neveikia dušas. Ir tu paprašei leidimo pasinaudoti manuoju. O kadangi mano... hmm... nakties partneris jau išėjo, pasakiau, kad nė kiek neprieštarauju, ir...

Dešas pažvelgė į ją kaip į kvailelę.

— Ką, po velnių, čia tauški?

— O kaip tavo sugedęs dušas? — silpnučiu balseliu pasiteiravo Hanė.

Jis užsimetė rankšluostį ant pečių, sugniaužė jo galus rankose ir pasisuko į Mereditą.

— Mere, jokio sugedusio dušo nėra ir nebuvo. Mudu su Hane šią naktį praleidome kartu, o kadangi abu esame suaugę žmonės, tai neturi rūpėti niekam, išskyrus mudu.

Vandos akyse sužaibavo pagiežingas pasitenkinimas.

— Pagaliau tavo dukrytė savo akimis pamatė, koks žmogus yra jos tėtukas!

Mereditos lūpos suvirpėjo, prasivėrė ir ji karčiai prabilo:

— Tėtuk, aš už tave melsiuosi. Visą dieną praleisiu klūpodama ant kelių ir melsdamasi už nemirtingą tavo sielą.

Dešas nusiplėšė nuo kaklo rankšluostį.

— Po šimts, negaišk tuščiai laiko! Man visai nereikia, kad kas nors už mane melstųsi.

— Netiesa, reikia. Tavo sielai išgelbėti prireiks daugybės maldų, — tarė Meredita ir nukreipė žvilgsnį į Hanę. — O jūs! Jūs esate tikras įžeidimas kiekvienai moteriai, vertinančiai savo kūno šventumą. Tai jūs sugundėte jį, visai kaip tos Babilono paleistuvės!

Meredita beveik pataikė į dešimtuką ir Hanė apniuko. Bet tada į priekį žingtelėjo Dešas.

— Tučtuojau nutilk, — perspėjamai pasakė jis. — Daugiau nė žodžio!

— Bet ji tokia ir yra! Juk ji...

— Gana! — subaubė Dešas. Ir Hanei nespėjus susivokti, kas vyksta, prisitraukė ją prie savęs. Jausmų lavina, užplūdusi dėl tokio mėginimo apginti, pakirto jai kojas. — Jeigu nori likti mano gyvenime, Meredita, tau teks priimti Hanę, nes ir ji taps to gyvenimo dalimi.

Hanė pakėlė galvą ir pažvelgė į Dešą.

— Niekada jos nepripažinsiu, — karčiai pareiškė Meredita.

— Gal tau vertėtų geriau pasverti savo žodžius, užuot užtrenkus visas duris?

— Apie tai nereikia nė galvoti, — atkirto Meredita. — Jei pritarčiau šiam niekingam ryšiui, ir pati nusidėčiau!

— Nuspręsti teks tau pačiai, — atsakė Dešas.

Tada į priekį žengė Vanda.

— Meredita, iškviesk liftą. Aš tuoj ateisiu.

Meredita aiškiai dar ne viską buvo pasakiusi, bet priešgyniauti motinai jai neužteko dvasios. Atkakliai nežiūrėdama į tėvą ji pervėrė Hanę neapykantos sklidinu žvilgsniu ir išėjo.

— Tau būtinai reikėjo atsitempti ją čia, tiesa? — paklausė Dešas, kai Meredita dingo anapus durų.

Vanda pasišiaušė.

— Tau neteko su ja gyventi! Tu buvai jai šaunus vyrukas, kartą per kelerius metus pasirodantis mieste su pilnais lagaminais dovanų. O aš buvau bjauri ragana, išgrūdanti jos tėtuką ten, iš kur jis atvyko. Jai jau dvidešimt dveji metai ir aš pavargau gyventi be perstojo jos smerkiama.

Dešas kietai sučiaupė lūpas.

— Geriau nešdinkis.

— Jau išeinu. — Vanda timptelėjo ant peties rankinės dirželį ir ūmai jos priešiškumas tarsi šiek tiek apmalšo. Nuo Dešo ji nukreipė žvilgsnį į Hanę ir vėl atgal. Tada palingavo galvą. — Tu ir vėl esi pasirengęs viską sugadinti, ar ne, Rendi?

— Nesuprantu, ką čia šneki.

— Kaskart, vos pradėjęs laikytis vandens paviršiuje, tu būtinai tuoj pat viską sugadini. Kiek tave pažįstu, amžinai taip nutinka. Kaip tik tada, kai tavo reikalai pradeda sėkmingai klostytis, tau kažkaip pavyksta viską sugriauti.

— Tu išsikraustei iš proto.

— Nedaryk to, Rendi, — tyliai pasakė ji. — Nors šį kartą nedaryk!

Tarp jų pakibo sunki tyla. Dešo veidas tapo kietas, Vandos — liūdnas. Nevikriai paplekšnojusi jam per ranką ji paliko juodu vienus.

Hanė atitraukė akis nuo užsivėrusių durų ir pažvelgė į Dešą.

— Ką ji turėjo omenyje? Apie ką kalbėjo?

— Nekreipk dėmesio.

— Dešai!

Atsidusęs jis pažvelgė pro langą.

— Manau, ji suprato, kad ketinu tave vesti.

Hanei užspaudė gerklę.

— Vesti mane?

— Eik, apsirenk, — šiurkščiai paliepė jis. — Turime suspėti į lėktuvą.

Jis nė žodžiu neužsiminė apie Hanę apstulbinusį pareiškimą nei skrendant, nei tada, kai jie atvyko į Los Andželą. Galų gale ji liovėsi mėginusi jį prakalbinti. Greitkelyje iš oro uosto Dešas paskutiniais žodžiais keikė kitus vairuotojus ir negailestingai juos lenkė. Bet net subjurusi jo nuotaika nepajėgė nutildyti Hanės širdyje giedančių angelų chorų.

Dešas pasakė, kad nori ją vesti! Jos pasaulis suskilo lyg kiaušinis ir atskleidė brangakmeniais nusagstytą šerdį.

Piktai keiktelėjęs Dešas nėrė tarp dviejų sunkvežimių. Hanė suprato: jie važiuoja visai ne į rančą, o Pasadenos link, ir jai sutraukė paširdžius. Dešas veža ją namo! O kas, jeigu jis nė nemano tesėti žodžio? Gal vestuvių nebus, o jis tik svarsto, kaip pasakyti, kad apsigalvojo?

— Galiu lažintis, į šį lagaminą tu neįsidėjai nė vienų džinsų!

Jo balse išgirdusi priekaištą Hanė pasiskubino užimti gynybines pozicijas:

— Juk mes ketinome susituokti.

— Tu visada turi parengusi tinkamą atkirtį, tiesa? — Hanė buvo besižiojanti atsakyti, bet nespėjo, nes Dešas kalbėjo toliau: — O mes viską sutvarkysime štai taip. Manau, bus geriausia nuvažiuoti į Bają17. Ten užregistruosime santuoką ir kelias dieneles pagyvensime gamtoje. Iki filmavimų pradžios mums dar liko savaitė, tai imkime ir išspauskime iš jos viską, ką galime.

Angelų choras sutartinai užtraukė aleliuja.

— Tu nejuokauji? — suvapėjo ji. — Mes tikrai susituoksime?

— Ar gali pasiūlyti ką nors gudriau? O gal tau patiktų, kad būtume meilužiai? — pastarąjį žodį jis išspjovė lyg itin nepadorų keiksmą. — Arba tiesiog sugyventiniai?

— Daug kas taip gyvena, — stengdamasi suprasti, kur jis lenkia, neužtikrintai atsakė Hanė.

Dešas, regis, visiškai ja nusivylė.

— Ir tai — didžiausia tavo svajonė? Štai ką tau pasakysiu, mažute. Per savo gyvenimą aš ne kartą pasielgiau nederamai, bet niekada nebuvau taip žemai smukęs, kad nevesčiau moters, kurią myliu.

Dešas ją myli! Nuo šių žodžių jos vidų tarytum nušvietė saulė. Ir Hanę nustojo jaudinti bjauri jo nuotaika, ką jau kalbėti apie kitus dalykus. Dešas pasakė, kad ją myli ir kad ji taps jo žmona. Panoro pulti jam į glėbį, tačiau jis atrodė toks neprieinamas ir ji neišdrįso.

Daugiau Dešas nepratarė nė žodžio, kol jie pasiekė Hanės namus.

— Duodu tau dešimt minučių atsikratyti šitų skudurų, įsimesti džinsus ir batų porą. Naktį praleisime rančoje, o anksti ryte išvažiuosime. Naktimis ten šalta, todėl pasiimk šiltesnę pižamą. Ir nepamiršk gimimo liudijimo.

Gimimo liudijimas! Nejaugi jie tikrai susituoks? Tylutėliai cyptelėjusi iš laimės Hanė puolė jam ant kaklo, tada nuskuodė namo padaryti viską, ką jis liepė.

Niekas iš šeimos narių, regis, nė nepastebėjo, kad Hanės nebuvo namie. Ji greitai susikrovė daiktus ir pasakė Šantalei išvažiuojanti kelioms dienoms. Ši nepasidomėjo kur ir ko, o Hanė neaiškino. Dar negalėjo iki galo patikėti, kad Dešas Kuganas tikrai ketina ją vesti, o kol ves, ji nenorėjo niekam patikėti savo paslapties, kad neprasitartų blogą valandą.

Kai Hanė grįžo į automobilį, Dešas jau nekantriai būgnijo pirštais į vairą.

— Tau nereikėjo laukti automobilyje, — lipdama pasakė ji. — Galėjai užeiti vidun.

— Tai jau ne, kol ten tūno ta kanibalų gauja.

Hanė nusprendė, kad spės įkvėpti Dešui deramą pagarbą savo šeimai ir vėliau, kai jie susituoks, tačiau kai kurie dalykai laukti negalėjo. Ir kai automobilis pasuko Ventūros link, saulėtą jos nuotaiką uždengė mažas debesėlis.

— Dešai! Tu pasakei, kad visada vedi moterį, kurią myli. Aš noriu, kad mane mylėtum ne taip kaip ankstesnes žmonas. Aš noriu... noriu, kad tai būtų visiems laikams!

Jis neatplėšdamas akių žvelgė į kelią.

— Ką gi, pažiūrėsime.