20

— Ar tėtis laimėjo? — plevėsuodama rausvais naktiniais marškinėliais, basomis kojelėmis šlepsėdama per juodomis ir baltomis marmuro plytelėmis išklotas grindis į svetainę įsiveržė Reičelė.

Lili nenoromis atplėšė akis nuo televizoriaus pilku gargždo atspalvio korpusu. Ji ką tik iš naujo suremontavo Koldvoterio kanjone esančius savo namus, kurie kadaise priklausė jiems su Eriku. Dabar duris rėmino jonėniškos kolonos, jas vainikavo laužyti frontonai, o neoromaninio stiliaus baldai buvo drapiruoti baltu kiltu. Šviesiai pilkų sienų fone stovėjo marmurinės pirmojo amžiaus skulptūros, prancūziški toršerai, per visą sieną kabėjo siurrealistinė drobė, vaizduojanti viršgarsinį naikintuvą, lekiantį per didžiulio rausvo obuolio vidurį. Iš pradžių naująjį dekorą ji dievino, bet dabar pradėjo galvoti, kad neoklasicizmo gausa pernelyg dvelkia šalčiu.

— Reičele, nustok lakstyti, — sudraudė ji dukrą. — Kodėl nemiegi? Tikiuosi, neprižadinai Bekės.

— Aš noriu pažiūrėti, ar tėtis gaus „Oskarą“. Be to, bijau griaustinio.

Pažvelgusi pro langą Lili pamatė nuo vėjo gūsių linkstančius medžius. Pietų Kaliforniją kamavo baisiausia sausra ir Lili pagalvojo, kad ši audra, kaip ir ankstesnės, praeis šonu, neiškris nė lašo lietaus, bet taip pat žinojo, jog įtikinti tuo užsispyrėlę dukterį bus gana sunku.

— Reičele, audros nebus. Tik vėjas pučia.

Reičelė pažvelgė į ją nutaisiusi maištininkės išraišką, kuri atrodė amžiams įsispaudusi jos veidelyje.

— Aš nemėgstu griaustinio.

Televizoriaus ekrane Akademijos apdovanojimų įteikimo ceremoniją pertraukė reklama.

— Griaustinio nebus.

— Ne, bus!

— Ne, nebus. Juk dabar sausra, kaip tu nesupranti!

— Ne, bus!

— Po velnių, Reičele, liaukis!

Reičelė pažvelgė į ją ir pamindžikavo vietoje.

— Nekenčiu tavęs!

Lili kietai užmerkė akis svajodama, kad Reičelė kuo greičiau dingtų. Ji nemokėjo tvarkytis su mažyle taip kaip Erikas. Vakar, kai suruošė mergaites važiuoti su tėvu, Reičelė išlėkė į gatvę vienomis kojinėmis. Erikas liepė jai apsiauti, ji riktelėjo, kad jo nekenčia, bet Erikas nė nemirktelėjo. Tik pasižiūrėjo į ją ir tarė: „Vadinasi, man nepasisekė, mažute. Bet apsiauti batus tau vis tiek teks.“

Lili žinojo: juo dėta, tikrai būtų nusileidusi. Negali sakyti, kad ji dukters nemylėtų. Naktį, kai Reičelė miega, Lili gali kiauras valandas stovėti prie lovelės ir žiūrėti į dukrą. Bet dieną pasijunta esanti visiška bejėgė. Lygiai kaip jos motina — moteris, neturinti motiniško instinkto. Motina paliko Lili globoti tėvui, ji lygiai taip elgiasi su savo dukterimis. Kartais tai tik į gera.

Vis dėlto Lili pajuto, kad Eriko ir mergaičių santykiai ją skaudina. Ji žinojo: mažosios tėvą myli labiau negu ją. Bendraudamas su Reičele Erikas niekada nepraranda kantrybės, o Bekės būklė trikdo jį ne taip smarkiai kaip ją.

Ekrane pasirodė besišypsantis Erikas.

— Žiūrėk, tėtis! — iškart pamiršusi visus pykčius skardžiai suriko Reičelė. — Ir Nadia. Mamyte, o ji iš tiesų graži. Visai ne tokia, kokia buvo su tėčiu „Makbete“, — ten ji visą laiką spiegė. Nadia man ir Bekei padovanojo po guminį meškiuką.

Kamera perbėgo per priekines eiles, kuriose sėdėjo nemažai garsių aktorių ir šiaip žiūrovų, susirinkusių į Dorotės Čandler paviljoną. Į Akademijos premijų teikimo ceremoniją Erikas pakvietė Nadią Evans, drauge su juo atlikusią pagrindinį vaidmenį „Makbete“. Lili pavydėjo, nors ir suprato: ten dalyvauti neturi teisės. Erikas buvo doras sutuoktinis, santuoka iširo dėl jos neištikimybės.

Net tada, kai Erikas sužinojo apie jos romaną su Aronu Bleiku, vienu geriausių jaunųjų Holivudo aktorių, skyrybų nereikalavo. Tačiau Lili nepajėgė apsikęsti savo pačios beviltiškų pastangų būti žmona ir motina, nepajėgė apsikęsti neišvengiamo artumo santuokinėje lovoje ir nematė prasmės atidėlioti tai, kas neišvengiama. Erikas niekada jos nemylėjo — Lili suvokė: jeigu ne nėštumas, tikrai nebūtų jos vedęs, bet elgėsi su ja gražiai ir vaikystėje patyrusi tėvų skyrybų skausmą ji norėjo išsaugoti bent draugiškų santykių regimybę.

Kai kamera stabtelėjo prie Nadios Evans, Lili priekabiai ją apžiūrėjo ir pamėgino nors šiek tiek pasiguosti, kad yra beveik tokia pat graži kaip ši aktorė. Dabar buvo netgi lieknesnė nei prieš nėštumą, o truputį įdubę skruostai atrodė žavingai. Sidabriškai baltus plaukus neseniai pradėjo sukti į kuodą žemai ant sprando, kad labiau pabrėžtų išraiškingus veido bruožus.

Jau buvo pradėtos skaityti geriausio aktoriaus kategorijos nominantų pavardės ir Lili pajuto dar didesnę nuoskaudą. Ji buvo Holivudo vaikas ir dabar visa esybe troško sėdėti šalia Eriko, drauge išgyventi jo triumfą.

— Mama, kaip manai, ar laimės tėtukas?

— Pažiūrėsime.

Reičelė jau kuris laikas stovėjo sustingusi vidury kambario ant juodai ir baltai languotų marmuro grindų ir neatitraukdama akių žiūrėjo į televizorių.

— „Oskaras“ atitenka... — Lili čiupo nuotolinio valdymo pultelį ir pagarsino, — Erikui Dilonui už vaidmenį filme „Nedideli žiaurumai“!

Reičelė cyptelėjo ir suplojo delnais.

— Mama, jis laimėjo! Tėtukas laimėjo!

Lili atsisėdo ant sofos. Štai kas jai liko po skyrybų! Ji, o ne Nadia Evans, dabar turėtų sėdėti šalia jo. Jeigu jie vis dar būtų vedę, ši naktis ir jai būtų buvusi triumfo naktis.

Bet dabar apgailestauti per vėlu. Ji prisiminė ledinį Eriko įtūžį, kai sužinojo apie jos romaną, ir suėmė smalsumas, ką jis darytų išgirdęs, kad Aronas Bleikas — toli gražu ne vienintelis meilužis, kurį ji turėjo gyvendama santuokoje. Nuo pasišlykštėjimo savimi Lili net nupurtė. Kaskart užmegzdama naują intrigėlę ji vylėsi dabar jau galėsianti užpildyti savo gyvenimo tuštumą. Bet iš to nieko neišeidavo. Vienintelis žmogus, ilgą laiką teikęs jai laimę, buvo tėvas.

Nadia pabučiavo Eriką. Jis pakilo iš krėslo, iššoko į taką ir vis stabčiodamas, kai žmonės atsistodavo paplekšnoti jam per nugarą, nužingsniavo prie scenos. Pakilęs į sceną ir gavęs „Oskaro“ statulėlę atsisuko į publiką, plačiai nusišypsojo ir iškėlė į viršų auksinę figūrėlę.

Pagaliau triukšmas salėje nuslopo ir jis prabilo:

— Nors tai neturėtų būti man taip svarbu, vis dėlto...

Nenorėdama ilgiau žiūrėti Lili čiupo pultelį ir išjungė televizorių.

— Aš noriu matyti tėtį! — užprotestavo Reičelė.

— Pamatysi rytoj. O dabar laikas miegoti.

— Bet aš noriu matyti dabar! Kodėl tu išjungei televizorių?

— Man skauda galvą.

Už lango sugrumėjo griaustinis, sukėlęs triukšmą, bet neatnešęs lietaus. Reičelės pirštelis atsidūrė burnoje — aiškus prislėgtos nuotaikos požymis.

— Mamyte, paguldyk mane.

Lili nuleido žvilgsnį į Reičelę ir širdį užplūdo meilė mažylei, taip retai prašančiai iš jos kokio nors prieraišumo ženklo. Jos drauge patraukė koridoriumi, kuriam laikui sudariusios paliaubas. Akimirką Lili stabtelėjo prie Bekės miegamojo, pravėrė duris, žvilgtelėjo į mažą nejudantį kamuolėlį, susirietusį po antklode.

O gal šis sužalotas kūdikis — bausmė už jos pačios nuodėmes? Stengdamasi išvengti kančių kelio, į kurį vos pamačius Bekę visada nuklysdavo mintys, Lili pamėgino įsivaizduoti, koks dabar būtų jos gyvenimas, jeigu nebūtų leidusis Eriko atkalbama nuo aborto. Bet uždariusi kambario duris jau žinojo: kad ir kokia bejėge bei pagiežinga dukros priverčia ją pasijusti, nesigaili jas pagimdžiusi.

Jos praėjo pro padidintas nuotraukas, kurias Lili padarė dar prieš ištekėdama už Eriko, nes vėliau fotografuoti metė. Jau seniai norėjo padaryti mergaičių portretus, bet vis kažkaip neprisirengdavo. Jiedvi įžengė į Reičelės miegamąjį, papuoštą rausvomis ir levandų spalvos širdutėmis, kurio angelišką jaukumą iš dalies trikdė gausybė afišų su Halko Hogano atvaizdais — Reičelė jas rinko.

Mergaitė įsirangę į lovą, jos mažas apvalus užpakaliukas kurį laiką šmėkšojo ore, kol ji palindo po antklode. Lili rūpestingai ją apkamšė, o tada namą sudrebino dar vienas griaustinio smūgis.

— Mamyte!

— Viskas gerai. Čia tik griaustinis.

— Mama, ar pamiegosi su manimi?

— Aš dar neinu gulti.

Reičelė užsispyrė.

— O tėtukas leidžia man su juo miegoti. Tėtukas miega su manimi ir visą naktį laiko mane apkabinęs.

Lili persmelkė šaltis. Galvoje skausmingai užkaukė šaiži, spigi sirena ir jos staugimas darėsi vis skvarbesnis.

— Ką... ką tu pasakei? — prabilo ji vos gaudydama orą.

— Tėtis... Jis miega su manimi, kai man baisu. Mamyte, kas atsitiko?

Spengimas Lili galvoje virto didžiuliu verpetu, traukiančiu į savo vidurius. Verpetas suko ją vis greičiau, o tas garsas taip galingai gręžė smegenis, kad atrodė, ji tuoj subyrės į gabalus. Susmukusi ant lovos krašto Lili pasistengė neprarasti sąmonės.

Iš tolo pasigirdo Reičelės balsas:

— Mama! Mama!

Viskas palengva pradėjo grįžti į normalias vėžes ir Lili stengėsi įtikinti save, kad nekaltuose Reičelės žodžiuose nėra nieko, kas galėtų kelti tokį beprotišką siaubą, tačiau ją apėmė jausmas, tarytum nesuprantamas pavojus grėstų patiems jos egzistencijos pamatams.

Įsikirtusi į antklodės kraštą ji lėtai spaudė iš savęs žodžius:

— Ar tėtis dažnai miega su tavimi?

Nuo naujo perkūnijos trenksmo vėl sudrebėjo stiklai. Reičelė būgštaudama žvilgtelėjo į langą.

— Mamyte, aš noriu, kad miegotum su manimi!

Lili pamėgino suvaldyti drebantį balsą, bet kojos ir rankos ūmai sustingo ir ji nepajėgė.

— Papasakok man apie tėtį.

Reičelė neatplėšdama akių žiūrėjo pro langą.

— Tas griaustinis labai baisus. O tėtis sako, kad jo bijoti nereikia. Ir jo plaukai taip kutena...

Lili širdis neleisdama atgauti kvapo sutvaksėjo lyg pašėlusi.

— Ką... ką turi omenyje sakydama — kutena?

— Jie kutena man nosį.

— Plaukai jam ant... galvos?

— Ne, kvailiuke. Ant pilvuko. — Mergaitė prisispaudė ranką prie krūtinės: — Štai čia.

Lili taip sugniaužė antklodės kraštą, kad jos krumpliai pabalo.

— O ar tėtis... na, žinoma, jis... — Ji pamėgino nusišypsoti suspaustomis lūpomis, bet tik mėšlungiškai atsiduso. — Kai tu įsmunki pas tėtį į lovą, jis, aišku, visada vilki pižamą, tiesa?

Reičelė vėl žvilgtelėjo į langą.

— Mama, aš taip bijau griaustinio...

— Reičele, paklausyk manęs! — Jos balsas virto švilpiančiu kuždesiu. — Kai tu miegi su tėčiu, ar jis vilki pižamą?

Reičelė suraukė kaktą.

— Mama, tėtis niekada nevilki pižamos.

O Viešpatie! Dieve maloningasis! Lili panoro pulti iš kambario, išsiveržti iš to klaikaus juodo verpeto, traukiančio ją į kažkokias nenusakomai baisias gelmes. Jos dantys ėmė kalenti.

— O tėtis... ar jis kada nors... lietė tave?

Reičelės pirštas atsidūrė burnoje ir ji linktelėjo.

Lili gyslomis tekėjo jau nebe kraujas, o aštrūs lyg ašmenys ledo kristaliukai. Ji čiupo dukterį už pečių.

— Kur jis tave liečia?

— Bekė užmigo.

Ji panoro dingti, išsinerti iš odos ir iššokti iš to šiurpaus verpeto, kuris, rodės, tuoj pasiglemš, bet negalėjo palikti dukters.

— Reičele, gerai pagalvok. Ar tėtis kada nors lietė tave?.. — Ne! Nesakyk šito. Tau nevalia to sakyti! — Ar tėtis lietė?.. — Jos balsas virto rauda.

Reičelė plačiai atvėrė nerimo kupinas akis.

— Mama, kas atsitiko?

Ir tada karštligiškai pliūptelėjo žodžiai:

— Ar jis kada nors... lietė tave... tarp kojų?

Reičelė vėl linktelėjo ir nusigręžė į langą.

— Mamyte, išeik.

Lili sukūkčiojo.

— Ak, vaikeli! — Ji stipriai apglėbė rankomis dukterį su visa antklode. — Ak, mano brangus vargšas vaikeli!..

— Mamyte, liaukis! Tu mane gąsdini!

Dar turėjo užduoti paskutinį klausimą, tą, neišsakytąjį. Kad tik tai būtų netiesa. Dėl Dievo ir visko, kas šventa, tegu būna ne taip! Ji atsitraukė, kad galėtų matyti dukters veidą, jau ne besiožiuojantį, o išbalusį nuo negeros nuojautos. Iš akių ant atlaso užvalkalo ėmė kapsėti ašaros.

— Ar tėtis kada nors?.. Ak, Reičele, širdele... Ar tėtis kada nors rodė... ar rodė tau savo penį?

Išsigandusi, plačiai atvėrusi akis Reičelė linktelėjo.

— Mamyte, man baisu!

— Aišku, kad baisu. Ak, vargše, vargše mano mergyte. Bet aš daugiau neleisiu jam tavęs skriausti! Niekada neleisiu jam tavęs nuskriausti. Nė karto.

Sūpuodama ir čiūčiuodama, glausdama prie krūtinės mažą dukters kūnelį Lili prisiekė sau bet kokia kaina ją apginti. Tegu jai ne viskas gerai klostėsi su Reičele kitur, bet čia ji nenusileis!

— Mamyte, tu mane gąsdini! Mama, kodėl tu vadini mane Lili?

— Ką, saulute?

— Tu pasakei — „Lili.“ Juk tai tavo vardas. Ir dar pasakei: „Vargšė Lili.“

— Oi, man atrodo, aš taip nesakiau.

— Ne, mama, tu pasakei: „Vargšė Lili.“

— Miegok, miegok, mano mažute. Ššš... Mamytė su tavimi.

— Aš noriu tėtuko.

— Viskas gerai, saulyte. Daugiau niekada neleisiu jam tavęs skriausti.

Erikas grįžo namo tik paryčiais, septintą valandą. Buvo daugybė interviu, fotografų, trys priėmimai ir viskas baigėsi banketu. Nadia išėjo ketvirtą, bet ši naktis buvo reikšmingiausia jo gyvenime ir Erikas nenorėjo, kad ji baigtųsi.

Jis išlipo iš limuzino ant akmenimis grįsto tako, vedančio į namus. Marškinių apykaklė buvo atsegta, peteliškė atrišta, smokingas atsainiai permestas per ranką. Kitoje rankoje — auksinė „Oskaro“ statulėlė, blykčiojanti pirmuosiuose saulės spinduliuose. Eriką apėmė jausmas, kad viskas jo gyvenime susiklostė taip, kaip reikia. Jis turi darbą, dukreles ir pirmą kartą nuo tada, kai suėjo penkiolika, nejautė neapykantos sau. Automobilis nuvažiavo ir jis pamatė Lili, stovinčią prie savo mašinos ir aiškiai lūkuriuojančią jo. Palaima akimirksniu išsisklaidė. Kodėl ji negali leisti jam nors vieną dieną pasimėgauti sėkme? Bet kai Lili priėjo arčiau, Eriko suirzimas virto nerimu. Visada perdėtai besirūpinanti savo išvaizda, dabar ji vilkėjo susiglamžiusią suknelę, plaukų mazgas buvo išsidraikęs.

Erikas skubiai žengė artyn ir dar spėjo pastebėti, kad lūpų dažai nukramtyti, o po akimis nuvarvėjęs tušas.

— Ar kas nors atsitiko? Kas nors mergaitėms?

Jos veidas buvo kietas, šaltas ir grėsmingas.

— Dar ir kaip atsitiko, prakeiktas iškrypėli!

— Lili...

Jis siekė paimti ją už rankos, bet Lili staigiai atšoko ir iššiepė dantis lyg užspeistas į kampą žvėris.

— Neliesk manęs! Daugiau nedrįsk prie manęs liestis!

— Gal verčiau eikime vidun? — pasiūlė jis stengdamasis, kad balsas skambėtų ramiai.

Nedavęs jai laiko atsisakyti Erikas priėjo prie laukujų durų ir atrakino. Lili nusekė įkandin ir per vestibiulį patraukė į svetainę kairėje. Iš pasipiktinimo ji negalėjo atgauti kvapo.

Kambaryje baltomis sienomis su šviesaus medžio apdaila stovėjo kelios sofos, apmuštos blyškiu pumpuruotu audiniu. Smokingą ir „Oskaro“ statulėlę Erikas padėjo ant kėdės šalia rankų darbo spintos, kurioje buvo sustatytos pintinės, meksikietiški alaviniai rykai ir šventųjų figūrėlės. Ankstyva rytmečio saulė žvilgčiojo pro langus mesdama ant grindų šviesos stačiakampius. Erikas atsistojo viename iš jų.

— Greičiau viską baikime ir aš eisiu miegoti. Kas atsitiko šįkart? Vėl reikia pinigų ar ką?

Lili staigiai atsigręžė, iš sielvarto veidas buvo išblyškęs, lūpos virpėjo. Susierzinimas užleido vietą kaltės jausmui, kuris Eriką visada apimdavo jos akivaizdoje: Lili buvo neblogas žmogus, bet jis neįstengė mylėti šios moters taip, kaip ji troško.

Jis prabilo švelnesniu tonu:

— Lili, ar kas negerai?

— Reičelė viską man papasakojo. — Jos balsas drebėjo. — Šiąnakt.

— Ką papasakojo? — Eriko kaktoje susibėgo nerimo raukšlės. — Ar jai kas nors atsitiko?

— Tu turėtum žinoti užvis geriausiai. Su Beke irgi tą patį išdarinėjai? — Lili akys pritvinko ašarų. Ji sunkiai susmuko ant sofos ir suspaudė į kumščius ant kelių gulinčias plaštakas. — Viešpatie, baisu pagalvoti, kad tu lietei ir Bekę! Kaip tu galėjai, Erikai? Kaip galėjai taip žemai smukti?

Jam iš tiesų pasidarė baisu.

— Bet kas atsitiko? Pasakyk pagaliau, dėl Dievo meilės!

— Tavo mažutė šlykšti paslaptis atskleista, — karčiai pranešė Lili. — Reičelė viską man papasakojo. Erikai, ar tu jai grasinai? Grasinai padaryti jai ką nors baisaus, jeigu pasipasakos man?

— Ką pasipasakos? Vardan visų šventųjų, apie ką čia šneki?

— Apie tai, ką tu jai darei. Ji pasakė man... Ji pasakė, kad seksualiai prie jos priekabiavai.

— Ką?!

Virš jų pakibo mirtina tyla. Pagaliau Erikas prabilo kimtelėjusiu balsu:

— Verčiau paaiškink, kas čia dedasi. Ir pradėk iš pat pradžių. Noriu išgirsti viską.

Lili akys iš neapykantos susiaurėjo. Ji prabilo skubiai ir painiodamasi:

— Šiąnakt guldžiau Reičelę į lovą. Truputį griaudėjo ir ji paprašė atsigulti su ja. Kai aš atsisakiau, pareiškė, kad kartais tu pasiimi ją į savo lovą.

— Žinoma, leidžiu atsigulti, kai ji ko nors bijo. Ir kas čia bloga?

— Ji sakė, kad tu būni be pižamos.

— Bet aš niekada jos nevilkiu. Ir pati puikiai žinai. Kai mergaitės netoliese, aš miegu su glaudėmis.

— Bet tai juk šlykštu, Erikai! Leisti ją į savo lovą.

Jo nerimas virto pykčiu.

— Nieko šlykštaus čia nėra. Kas, velniai rautų, tau darosi?

— Koks taurus pasipiktinimas! — vyptelėjo Lili. — Gerai, gali nesikarščiuoti, nes ji viską man išklojo, pašlemėke! — Jos veidą iškreipė neapykantos grimasa. — Pasakė, kad matė tavo organą!

— Gal ir matė. Viešpatie, Lili. Kartais jos įlekia pas mane, kai rengiuosi. Aš neturiu tikslo demonstruoti jo mergaitėms, bet didelės paslapties iš to taip pat nedarau.

— Tu padugne! Manai, kad visiems gyvenimo atvejams rasi atsakymą? Tai žinok: čia dar ne viskas. Ji sakė, kad lietei jai tarp kojų!

— Meluoji! Ji negalėjo šito sakyti. Kaip gyvas nesu jos lietęs... — Bet jis lietė. Aišku, kad lietė. Dažniausiai mergaites maudo Karmen, tačiau kartais tenka ir jam. — Paklausyk, Lili. Tu kažkaip neteisingai traktuoji pačius natūraliausius dalykus. Man yra tekę maudyti mergaites nuo tada, kai jos buvo dar visai mažutės. Apie tai ir kalbėjo Reičelė. Paklausk jos. Ne, verčiau paklauskime abu.

Jis jau buvo beeinąs artyn, ketindamas, jeigu prireiks, jėga nutempti Lili pas dukteris, bet ši pašoko nuo sofos tokia persigandusi, kad jis nenorom sustingo vietoje.

Lili iššiepė dantis, sukri tęs, papilkėjęs veidas tvoskė įtūžiu.

— Nesumanyk artintis prie jos arčiau negu per mylią. Perspėju tave, Erikai! Laikykis nuo mergaičių kuo toliau arba aš kaipmat įkišiu tave į kalėjimą, nespėsi nė mirktelėti! Gal ir netikusi motina esu, bet padarysiu viską, kad jos būtų saugios. Ir jeigu man pasirodys, jog keli joms nors menkiausią pavojų, iškart kreipsiuosi į policiją. Tikrai kreipsiuosi! Perspėju visai rimtai. Kol laikysiesi atokiai, aš tylėsiu, tačiau tik pamėgink prie jų prisiartinti, apie šlykštų tavo iškrypimą iškart ištrimituos visi šalies laikraščiai. — Tai tarusi ji išpuolė iš kambario.

— Lili! — Erikas šoko įkandin, bet tuoj prisivertė sustoti. Dabar reikėjo suimti save į rankas ir kaip reikiant viską apgalvoti.

Cigarečių pakelis pasirodė esąs tuščias. Sugniaužęs jį kumštyje Erikas sviedė per visą kambarį židinio link. Lili akyse žėrėjęs įsitikinimas jo kaltumu privertė pašiurpti. Juk ji nuoširdžiai tikėjo tuo, ką sakė! Bet kaip galėjo patikėti, kad geba padaryti tokią šlykštybę, jeigu tas mergaites jis beprotiškai myli?! Erikas ėmė žingsniuoti po kambarį stengdamasis prisiminti viską, ką kada nors buvo daręs su dukterimis, tačiau tai, apie ką kalbėjo Lili, buvo ir neįmanoma, ir kvaila.

Jis pamažu aprimo. Nereikia duoti valios jausmams, verčiau ramiai viską apgalvoti. Nesunkiai pavyks įrodyti, kad čia tik dar vienas Lili pramanas. Visa ši istorija — gyvi niekai. Tėvai visoje šalyje maudo savo vaikus ir priima juos į lovą, kai šie ko nors bijo. Jo advokatas akimirksniu išsklaidys nesusipratimą.

— Po tavo skambučio, Erikai, aš išnagrinėjau visą literatūrą apie seksualinį vaikų išnaudojimą, taip pat apie incestą, ir bijau, kad šis reikalas gali būti ne toks lengvas, kaip tu manai.

Maiklas Longakras palinko prie stalo. Jis buvo ketvirtą dešimtį bebaigiąs vyras, jau pliktelėjęs, linkęs pilnėti ir nedidukas, todėl atrodė vyresnis. Kaip advokatas dalyvavo Eriko skyrybų byloje ir nuo tada tarp vyrų užsimezgė savotiška draugystė. Jie kelis kartus plaukė žvejoti į giliuosius vandenis, žaidė tenisą, bet šiaip turėjo nedaug ką bendra.

Staigiai pašokęs nuo kėdės Erikas persibraukė pirštais plaukus. Buvo visai be miego, jį palaikė tik cigaretės ir adrenalinas.

— Ką turi galvoje kalbėdamas apie sunkumus? Juk tai visiškai neįtikėtina! Greičiau nusikirsčiau ranką negu nuskriausčiau dukras. Ir Lili paranoja yra pavojingesnė joms, o ne man.

— Seksualinis vaikų išnaudojimas — itin sudėtinga sritis.

— Ir tu tikrai manai, kad Lili pavyks primesti man tokį kaltinimą? Juk papasakojau tau viską, ką ji man paistė. Aiškiai bus iškraipiusi kažkokius nekaltus Reičelės žodžius. Ir tiek.

— Aš tai suprantu. Tik noriu patarti: po šią teritoriją vaikščiok atsargiai. Seksualinis vaikų išnaudojimas — teisėsaugos sritis, kur kaltinamasis neturi jokių teisių. Tu iš pat pradžių esi laikomas kaltu, kol bus įrodyta, jog esi nekaltas. Ir nepamiršk: didžioji dauguma tokių kaltinimų pasitvirtina, todėl svarbiausia teismo užduotis — apginti vaiko interesus. Daugybė tėvų kasdien priekabiauja prie savo dukterų.

— Bet aš ne toks! Dieve mielas, mano vaikų nereikia nuo manęs ginti. Velniai rautų, Maikai, aš noriu padaryti galą šitoms klejonėms, kol Lili nenuėjo per toli!

Advokatas pasukiojo rankose rašiklį auksine plunksna.

— Leisk pasakyti tau, kas čia gali nutikti. Priimta manyti, kad vaikai niekada nemeluoja apie seksualinį išnaudojimą, bet juos puikiausiai galima primokyti. Tarkime, motina nenori skirtis. Jos vyras važinėja BMW, o ji neįstengia apmokėti bakalėjininko sąskaitų. Arba vyras užsimano pakeisti susitarimą dėl globos, nenori mokėti vaikui alimentų.

— Bet tai visiškai netinka Lili atveju! Atidaviau jai viską, ko norėjo.

Maikas kilstelėjo ranką.

— Dėl vienokių ar kitokių priežasčių skyrybų proceso metu moterys dažnai jaučiasi bejėgės. Tada, puoselėdamos viltį išgirsti ką nors nauja, jos ryžtasi pakalbinti vaiką. Motina pradeda klausinėti: „Tėtukas lietė tave čia, tiesa?“ Ji įdeda mažyliui į burną ledinuką, o kai šis sako „ne“, ištraukia kitą saldainį. „Ar tikrai? Gerai pagalvok.“ Patenkintas dėl tokio neregėto dėmesio vaikas pradeda fantazuoti, kad tik įtiktų mamytei. Pasitaikė atvejų, kai motina grasino nusižudyti, jeigu vaikai nepasakys to, ką ji liepia.

— Lili taip nepasielgtų. Juk ji galų gale nėra pabaisa. Viešpatie, ji myli mūsų dukteris!

Akimirką kontoroje įsivyravo tyla.

— Tai kas čia dedasi, Erikai?

Erikas mėšlungiškai gurktelėjo seilę ir įsmeigė akis į lubas.

— Net neįsivaizduoju. Dievas mato, nieko nesuprantu. — Ūmai galvoje šmėstelėjo nauja mintis ir jis atsisuko į advokatą. — Reičelė — užsispyrusi mergaitė. Nors jai ką tik sukako penkeri, nemanau, kad kas nors galėtų padaryti jai smarkią įtaką. Mes paieškosime geriausių psichiatrų, šios srities specialistų. Ir tegu jie pasikalba su mergaite.

— Mintis nebloga, bet įkūnyta praktiškai dažnai duoda priešingų rezultatų.

— Neįsivaizduoju, kaip tai įmanoma. Reičelė suprati. Ji aiškiai dėsto mintis. Ji...

— Vis dėlto ji dar vaikas. Erikai, išklausyk mane! Čia — anaiptol ne tiksliųjų mokslų sritis. Dauguma profesionalų, kurių specializacija — seksualinis vaikų išnaudojimas, yra įgudę ir kompetentingi, bet šis mokslas kol kas tebėra santykiškai naujas. Net labiausiai patyrę specialistai kartais padaro klaidų. Yra daugybė tiesiog klaikių atvejų. Pavyzdžiui, mažai mergaitei paduodama lėlė, anatomiškai tiksli vyriškio kopija. Anksčiau ji nebuvo nieko panašaus mačiusi ir ima tampyti lėlę už penio. Koks nors perdėtai uolus ekspertas įžvelgia čia priekabiavimo požymių. Aš nėmaž neperdedu. Nutinka daugybė tokių dalykų ir niekas nėra apdraustas. Tu jau atleisk. Džiaugčiausi galėdamas patikinti, kad Reičelės pokalbis su psichiatru būtinai suteiks pagrindą tave išteisinti, bet negaliu. Tiesą sakant, jeigu tokios ekspertizės išsireikalausi, tau teks žaisti rusišką ruletę, — pasakė Maikas ir pakėlė į jį niūrų žvilgsnį. — Nepamiršk, kad Rebeka taip pat bus apklausiama. O paveikti ją, mano galva, juokų darbas.

Matydamas, kaip gęsta vilties žiburys, Erikas kietai užsimerkė. Jo šaunioji mažoji Bekė padarys ir pasakys bet ką, jeigu nuspręs, kad taip suteiks kam nors malonumą.

Maikas sukrutėjo ir kėdė po juo gailiai girgžtelėjo.

— Prieš mesdamas iššūkį Lili tu privalai suvokti visas tokio žingsnio pasekmes. Vos ji pateiks viešą kaltinimą, viskas ims suktis labai greitai, ir toli gražu ne į gerąją pusę. Mergaites iš tavęs atims visam bylos tyrimo laikui.

— Nejaugi taip gali būti? Juk mes gyvename Amerikoje! Ar esu toks beteisis?

— Kartoju: vaikų seksualinio išnaudojimo atveju esi kaltas, kol bus įrodyta priešingai. Sistema privalo dirbti pagal tokią schemą, kad vaikai būtų patikimai apsaugoti, ir geriausias dalykas, kurio gali tikėtis, kol vyks tyrimas, — pasimatyti su dukterimis dalyvaujant prižiūrėtojams. Laikomasi nuostatos, kad pats tyrimas turi vykti konfidencialiai, bet juk apklausiami bus mergaičių mokytojai, jų draugės, kaimynai, visi tarnai. Ir kiekvienas, turintis bent kiek smegenų, iškart susivoks, kas ir kaip, o kadangi čia įpainiotas tu, patikėk, byla paklius į laikraščius daug anksčiau negu bus pradėta nagrinėti teisme. Nesunku nuspėti, kaip kaltinimai vaikų seksualiniu išnaudojimu paveiks tavo, garsaus aktoriaus, karjerą. Žinoma, publika į daug ką numoja ranka, bet...

— O man nusispjauti į karjerą!

— Na, čia jau nerimta kalba. — Maikas kilstelėjo ranką ir tęsė: — Mergaitėms bus paskirta medicininė ekspertizė. O jeigu bylos tyrimas užsitęs, netgi ne viena.

Erikas pajuto kylant šleikštulį. Argi jis gali savo mažyles pasmerkti tokiems išmėginimams?! Argi galima suteikti joms tiek skausmo? Jos dėl nieko nekaltos. Kai dukros gimė, jis nusprendė, kad pagaliau ištrūko iš to užburto rato, ir še tau, vėl atsidūrė jame! Kodėl jis pasmerktas amžinai skaudinti nekaltuosius?

— Medicininė ekspertizė parodys, kad į jas niekas nesikėsino, — pasakė jis.

— Gal idealiame pasaulyje taip ir nutinka. Bet dauguma atvejų jokių fizinių įrodymų tiesiog nebūna. Dažniausiai seksualinis išnaudojimas apsiriboja glamonėmis arba oraline sueitimi. Neperplėšta mergystės plėvė dar neįrodo, kad vaikas nepatyrė prievartos.

Erikui pasirodė, jog kontoros sienos jį dusina. Jis netikėjo — net įsivaizduoti neįsivaizdavo, kad galėtų prarasti dukreles. Štai tuoj nubus ir paaiškės: viskas buvo tik nakties košmaras!

Advokatas palingavo galvą.

— Nuo tos akimirkos, kai bus viešai pateikti kaltinimai, gali manyti, kad tau į galvą įremtas užtaisytas pistoletas. Garsenybei viskas tik dar blogiau. Kita vertus, matau ir šį tą gero: pažinojau keletą tėvų, kurie gindamiesi panašiose bylose subankrutavo, o tau dėl šito nėra ko jaudintis.

Iš skausmo ir nevilties Eriko balsas užkimo.

— Ir tai geriausias dalykas, kurio man siūlai tikėtis? Kad užteksiu lėšų gynybai? Ar suknisčiau paguosti negalėjai?

— Na, visų pirma gal nelabai protinga buvo guldytis dukras į savo lovą, — nenusileido Longakras.

Erikas pratrūko. Persilenkęs per stalą jis sugriebė advokatą už atlapų.

— Tu, šunsnuki...

— Erikai!

Šis jau kėlė kumštį, bet išvydęs Longakro akyse paniką susitvardė.

Maikas lengviau atsikvėpė.

— Esi tikras mulkis.

Pasisukęs išeiti Erikas pajuto, kaip jį purto drebulys.

— Atleisk. Aš... — Nepajėgdamas pridurti nė žodžio Erikas išvirto iš kontoros ir įsiutęs nudūmė automobiliu Lili namų link. Jis turi pamatyti vaikus. Bet nuvažiavęs rado užrakintas duris ir užtrauktas užuolaidas.

Jis susiieškojo sodininką, dirbantį sodo gilumoje prie tvenkinio. Šis pranešė, kad Lili išvyko iš šalies. Ir išsivežė mergaites.

Po trijų savaičių Erikas atskrido į Paryžių, kur jo pasamdyta privačių detektyvų grupė aptiko Lili su dukterimis. Sėdėdamas taksi, kuris automobilių sraute krutėjo De la Tumelės krantine, ir nereginčiu žvilgsniu žiūrėdamas pro langą pagalvojo, kad pastarosios savaitės buvo ilgiausios jo gyvenime. Jis per daug rūkė, per daug gėrė ir dėl „Oskaro“ apdovanojimo nepajėgė sutelkti dėmesio į darbą.

Kai taksi važiavo per Tumelės tiltą, vedantį į mažutę Šventojo Liudviko salą Senoje, vairuotojas nusišypsojo Erikui per užpakalinio vaizdo veidrodėlį. Erikas seniai susitaikė, kad pasaulyje liko nedaug vietų, kur jo veidas galėtų būti neatpažintas. Pro kairįjį langą jis metė žvilgsnį į garsų gretimos Sitė salos riboženklį, tačiau grakšti Dievo Motinos katedros bokšto smailė ir veržlūs jos kontraforsai vos palytėjo Eriko sąmonę.

Šventojo Liudviko salelė kiūksojo tarp kairiojo ir dešiniojo Senos kranto ir drauge su Sitė sala sudarė klaustuko pavidalo konfigūraciją. Šios vietos priskiriamos prie prašmatniausių ir brangiausių Paryžiuje, čia per daugelį metų spėjo pagyventi nemažai garsenybių: Šagalas ir Džeimsas Džonsas, o mūsų laikais — baronas Gajus de Rotšildas ir madam Pompidu.

Taksistas išleido Eriką priešais namą, kurio adresą jam buvo davę sekliai — tai buvo septyniolikto amžiaus statinys, iškilęs prašmatnioje Orleano krantinėje. Anapus Senos Kairysis krantas blyškiai tviskėjo vėlyvo rytmečio saulėje.

Susimokėjęs Erikas pakėlė akis į antro aukšto langus ir viename pamatė krustelint užuolaidą. Lili jį stebėjo.

Nors desperatiškai troško pamatyti dukteris, Erikas suprato: jo padėtis itin slidi ir jis negali pasiduoti pagundai pasirodyti netikėtai, todėl anksti ryte paskambino Lili. Iš pradžių ji griežtai atsisakė su juo susitikti, bet supratusi, kad jis vis tiek atvažiuos, nusileido ir jie sutarė pasimatyti vienuoliktą valandą, kai mergaičių nebus namie.

Į namą, pastatytą iš smiltainio, vedė aukštos medinės įmantriais, sodriai mėlynu emaliu padengtais raižiniais išgražintos durys. Aukštus smailėjančius langus puošė baltos langinės, kurių viršutinė dalis buvo atidaryta ir galėjai matyti vazonus su rausvais vijokliniais snapučiais. Erikas jau siekė durų belstuko, kai šios atsivėrė ir ant slenksčio pasirodė Lili.

Ji atrodė pavargusi, įsitempusi ir dar labiau sulysusi, negu jis prisiminė, o po įkritusiomis akimis švietė blyškiai violetiniai ratilai.

— Prašiau tavęs laikytis nuo mūsų kuo toliau, — tarė ji ir lyg sužvarbusi nusipurtė, nors rytas pasitaikė šiltas.

— Mums reikia pasikalbėti.

Erikas pamatė artėjant turistų grupę ir nusisuko. Tik to trūko, kad pastangas susigrąžinti ankstesnį gyvenimą tektų derinti su autografų dalijimu. Iš baltų drobinių marškinių kišenės jis išsitraukė akinius nuo saulės ir užsidėjo.

— Čia per daug pašalinių. Gal užeikime vidun?

— Nenoriu, kad tu artintumeisi net prie jų daiktų.

Šiurkštus Lili atsakymas sukėlė tokį bejėgišką įniršį, kad Erikui panižo rankos jai įkrėsti. Bet jis tik tvirtai suėmė Lili už peties — ši net susiraukė iš skausmo — ir nusivedė krantinės šaligatviu prie suolo, atgręžto į upę.

Vietelė buvo idiliška. Trys aukštos tuopos metė ant tako dėmėtus šešėlius. Priekrantėje šalia ažūrinės konstrukcijos geležinio žibinto stulpo stovėjo žvejys. Prisiploję vienas prie kito, net negalėjai suprasti, kur vienas, o kur kitas, praėjo įsimylėjėliai.

Atsisėdusi ant ketaus suolo Lili įniko nevalingai gniaužyti rankas. Erikas liko stovėti įsmeigęs nereginčias akis į vandenį. Jis iki dienų galo nekęs šito nuostabaus miesto.

— Aš neketinu ilgiau klausytis tavo grasinimų, Lili. Rengiuosi viską paviešinti. Nusprendžiau pamėginti kreiptis į teismą.

— Tu negali taip pasielgti! — suriko ji.

— Pamatysi.

Erikas permetė ją įdėmiu žvilgsniu. Pirštų nagai buvo nukramtyti iki kraujo.

Ji neįstengė atgauti kvapo, lyg būtų greitai bėgusi.

— Paviešindamas sugriausi savo karjerą.

— Dabar man tai nebesvarbu! — šūktelėjo jis. — Be vaikų karjera man nieko nereiškia.

— O kodėl? — sušnypštė ji. — Nejaugi negali susirasti ko nors kito, kas tave seksualiai jaudintų?

Erikas čiupo ją už rankos. Dusdama, spausdamasi prie suolo Lili pamėgino ištrūkti. Jis išbalo iš įsiūčio ir suprato: jeigu jos nepaleis, gali sužaloti.

Bjauriai nusikeikęs Erikas paleido Lili ir nusiplėšė tamsintus akinius. Šie trakštelėjo tarp pirštų ir jis nušveitė juos į Seną.

— Velniai tave griebtų!

— Neleisiu tau prie jų net prisiartinti! — pašokusi nuo suolo suriko ji. — Manęs niekas nesustabdys. O jeigu kreipsiesi į teismą ar pamėginsi kaip nors kitaip atimti, išsiųsiu jas į pogrindį!

Erikas pažvelgė į ją nesusigaudydamas.

— Ką padarysi?

Jai ant smilkinio pašėlusiai pulsavo plona žydra gyslelė.

— Yra pogrindinė organizacija, ginanti vaikus tada, kai įstatymai nepajėgia apginti. Ji nelegali, bet galinga. — Pilkos Lili akys iš sielvarto patamsėjo. — Žinojau, kad tu nesiliausi bandęs jas pasiekti, todėl per pastarąsias savaites viską kaip reikiant apsvarsčiau. Dabar, Erikai, man tereikia tarti žodį ir mergaitės dings. O tada jų neturės niekas — nei tu, nei aš.

— Tu šito nepadarysi! Juk neišsiųsi jų slapstytis su nepažįstamais žmonėmis!

— Tie nepažįstami žmonės imsis jas saugoti, o aš padarysiu viską, kad joms niekas negrėstų. — Lili veidas persikreipė. Erikas matė, kokia ji nusikamavusi, bet gailesčio nepajuto. — Būk geras, — sukuždėjo ji, — neversk manęs jų išsiųsti. Jos jau ir taip prarado tėvą. Nepadaryk, kad prarastų ir motiną!

Po iškankinta Lili išore įžvelgęs nepermaldaujamą ryžtą jis pribloškiamai aiškiai suprato: jos žodžiai nėra tušti grasinimai. Lili fanatiškai įsitikinusi jo kaltumu.

Viduje sparčiai didėdamas ėmė sūkuriuoti skausmo krešulys.

— Nejaugi tu tiki, kad aš galiu nuskriausti savo dukteris? — kimiai paklausė Erikas, nors ir suprasto, koks beprasmis jo klausimas. — Ką padariau, kad daviau tau pagrindą manyti, jog galėčiau taip pasielgti? Viešpatie, Lili, juk žinai, kaip aš jas myliu!

Lili skruostais ėmė riedėti ašaros.

— Aš žinau tik vieną dalyką: mano pareiga jas apginti. Ir padarysiu viską, net jeigu tektų atiduoti jas į svetimas rankas. Neduok Dieve niekam patirti tokio siaubo, kokį patyrė mano vaikai.

Ji apsigręžė ketindama eiti.

Greitai žengęs įkandin Erikas prabilo nevilties kupinu balsu:

— Bent pasakyk, kaip jos laikosi. Prašau, Lili! Padaryk dėl manęs bent jau tiek.

Papurčiusi galvą ji nuėjo ir paliko jį tokį beviltiškai vienišą, koks dar niekada nėra buvęs.