28

Baigiantis dienai, kai ant parko pradėjo leistis sutemos, Hanė stovėjo „Gardo“ prieangyje ir klausė savęs, ką ji čia veikia. Buvo Naujieji metai ir lankydamasi ligoninėje ji uoliai stengėsi nepasilikti su klounu. Net paspruko kiek anksčiau, kad išvengtų dar vieno pokalbio akis į akį automobilių aikštelėje. Rytoj jis išvažiuoja ir viskas bus baigta.

Hanė palenkė durų rankeną ir įėjo vidun. Tylą trikdė tik tiulinio princesės sijono šnaresys. Hanė žinojo turinti pasiskubinti. Jai išeinant iš ligoninės klounas buvo užsiėmęs su vaikais, bet kiek jis ten užtruks, ji nežinojo. Jeigu užkluptų nusikaltimo vietoje besirausiančią jo daiktuose, ji sudegtų iš gėdos!

Prikandusi lūpą Hanė įžengė į priplėkusį kambarį — susigėdusi, tačiau išeiti nepajėgė. Jos sąmonėje atsiskirdami, susiliedami ir vėl atsiskirdami šmėsčiojo skirtingi šio žmogaus veidai: rūstusis Devas, mielas geras klounas Vienakis ir pats mįslingasis Erikas. Koks nors jo daiktas tikrai turėtų parodyti, kas jis yra iš tikrųjų. Metas pagaliau pažvelgti į tą kankinančią paslaptį. Antraip liks gyventi dar su vienu vaiduokliu. Ant oranžinės vinilo kušetės gulėjo striukė, o ant senos geležinės dvigulės lovos, kuri buvo matyti pro durų angą, dryksojo numesti džinsai. Tai buvo Eriko drabužiai. Ant kėdės atkaltės kabėjo seni flaneliniai Devo darbiniai marškiniai. Žvelgdama į šiuos jo įsikūnijimų atributus Hanė pajuto keistą sunkumą, kitokį negu įprasta kančia, susijusi su Dešo mirtimi.

Jis vakar išvažiavo ir veikiausiai jie nebepasimatys net tada, kai Hanė sugrįš į Los Andželą. Erikas gyvena uždarame pirmojo ryškumo žvaigždžių pasaulyje ir nelabai tikėtina, kad jųdviejų keliai gali netyčia susikirsti. Viską, ką Erikas nuspręs dėl jos karjeros, Hanei praneš agentas. Dabar jai reikia tik galutinai perprasti jo paslaptį ir įsitikinti, kad Erikas ir klounas — tas pats asmuo.

Dar neįžengusi į vonios kambarį Hanė pajuto pažįstamą grimo kvapą. Kaip ir dauguma aktorių, grimą Erikas laikė žvejybos reikmenų dėžutėje — ji gulėjo atidengta ant tualetinio staliuko. Ant kriauklės pamatė tūbelę klouno baltalų, po mažą skardinėlę raudonų ir juodų dažų, kelis sabalo kailio teptukus. Atsišliejusi į durų staktą ji sustingusiu žvilgsniu žiūrėjo į grimą. Viskas taip ir yra!

Hanė nusijuokė iš savo kvailumo. Žinoma, viskas taip ir yra. Ji žinojo, kad visi šie pavidalai — vieno žmogaus. Bent jau protu tai suvokė. Tačiau širdis šią tiesą atsisakė pripažinti. Kaip būtų gerai, jeigu Erikas išeitų, o klounas pasiliktų! Klounus myli visi. Jausmai klounui gali būti tik nuoširdūs.

— Nagi, nagi, tik pažiūrėkite, kas pas mus atėjo! Ogi pati princesė Kukurūze!

Hanė staigiai atsigręžė.

Klounas stovėjo už poros žingsnių, per nupieštą šypseną buvo matyti tikroji. Hanė aiškindamasi kažką suvapėjo, bet suprato, kad Erikui jos įsibrovimas nė kiek nerūpi. Jis elgėsi taip, tarsi būtų iš anksto žinojęs, jog ji ateis.

— Tavo karūna visai nuvažiavo į šoną, — šypsodamasis pasakė klounas.

— Čia ne karūna, o tiara.

Hanė nervingai pamėgino nusiimti princesės galvos dangalą, bet karūnos danteliai įsivėlė į plaukus.

— Palauk, princese! Leisk, aš tau padėsiu.

Klounas žengė į priekį ir gražiai nukėlė karūną. Jo rankų prisilietimas buvo toks švelnus, kad Hanė apmirė stengdamasi nuramdyti sukilusius jausmus.

— Nuėmei taip meistriškai, lyg visą gyvenimą būtum tai daręs.

— Aš draugauju su dviem mergaitėmis, jų plaukai taip pat ilgi.

Klouno laisvumas dingo. Jis apsisuko ir įėjo į kambarį. Hanė nusekė įkandin.

— Papasakok man apie jas, — paprašė.

Jis sustojo prie lango, uždengto sena, drėgnomis dėmėmis išmarginta užuolaida, ir pasukiojo rankose karūną. Hanė metė žvilgsnį į jo stiprius, laibus įdegusius pirštus, čiupinėjančius įmantrią metalo ir netikrų briliantų pynę. Be abejo, tai Eriko rankos — rankos, pažinusios jos kūną. Hanė nukreipė žvilgsnį.

— Jų vardai Reičelė ir Rebeka. Reičelė daug kuo panaši į tave, princese. Ji užsispyrusi ir savavalė, visada linkusi eiti savu keliu. O Bekė... Bekė miela ir švelni. Jos šypsena įsismelkia į pačią širdį.

Erikas nutilo, bet net iš kito kambario galo Hanė pajuto jo meilės dukterims jėgą.

— Kiek joms metų?

— Penkeri. Balandį bus šešeri.

— Ar jos tokios pat bjaurios kaip tu?

Erikas nusijuokė.

— Tokių gražių mergyčių tu kaip gyva nesi mačiusi. Reičelė tamsiaplaukė kaip aš. Bekė šviesesnė. Kaip tokio amžiaus, jos augalotos. Bekė gimė turėdama Dauno sindromą, bet šis sutrikimas netrukdo jos raidai. — Jis pasukiojo rankose karūną, nykščio nagu perbraukė per mažus dantelius ir šie išleido šaižų metalinį garsą. — Bekė nuo pradžių labai ryžtingai kovoja su savo negalia. O Reičelė jai smarkiai padeda. — Erikas vėl perbraukė nagu per karūnos dantelius. — Na, dažniausiai padeda... — Jis žvilgtelėjo į Hanę ir krenkštelėjęs tęsė: — Joms patiktų tavo apdarai, princese! Mano mergaitės pakvaišusios dėl visko, kas susiję su karaliais.

Visa Eriko povyza sakyte sakė, jog jis apgailestauja, kad tiek daug papasakojo. Bet nepasakyta liko dar daugiau. Kodėl išsiskyrė su dukterimis, jeigu taip jas myli?

Erikas priėjo prie jos ir ištiesė karūną.

— Žinai, rytoj aš išvažiuoju.

— Taip, žinau.

— Aš ilgėsiuosi tavęs. Tokios princesės ant medžių neauga, tiesa?

Hanė pasirengė išgirsti juoką, tačiau burna po klouno grimu nesišypsojo.

— Ar žinai, kokia tu nuostabi, princese? Net neįsivaizduoji, kaip veržiasi iš krūtinės sena mano širdis, vos tave pamatau.

Hanė nenorėjo klausytis tokių dalykų. Juo labiau iš klouno lūpų. Šalia jo jautėsi pernelyg pažeidžiama. Bet jeigu ne iš klouno lūpų, tai iš kieno? Ji pamėgino viską nuleisti juokais:

— Duodu galvą, šitaip sakai visoms princesėms.

Erikas priėjo ir palietė jos plaukus.

— Nesakiau to niekam. Tik tau.

Išdavikiškas silpnumas persmelkė Hanės kūną. Ji pažvelgė į Eriką maldaujančiomis akimis.

— Nereikia...

— Esi mieliausia iš visų pasaulio princesių, — kimiu balsu ištarė jis.

Hanė jau nebežinojo, su kuo kalba, ir ją užplūdo sumaištis.

— Man jau laikas eiti! — Ji atsuko jam nugarą ir patraukė prie durų. Tačiau prie jų priėjusi sustojo. Neatsisukdama ir nežiūrėdama į Eriką sukuždėjo: — Man atrodo, kad tu — tikras stebuklas.

Ji suėmė durų rankeną. Palenkė.

— Hane! — Tai buvo Eriko balsas, ne klouno. Hanė atsigręžė. — Aš pavargau kamuotis grandinėse, — pratarė jis.

O tada lyg sulėtintame filme Erikas vienu rankos mostu nusitraukė peruką ir akies raištį.

Nejudrios baltos veido kaukės fone juodi šilkiniai plaukai atrodė net mėlyni. Turkio spalvos akyse sustingo kančia.

Bėk! — šmėstelėjo Hanės galvoje. Bet ji stovėjo lyg nudiegta ir stebėjo, kaip Erikas išsitraukia iš kišenės kyšojusią didelę nosinę ir kelia prie veido.

— Ne, Erikai... — Hanė nejučia žingtelėjo į priekį.

Lūpų raudonis susimaišė su veido baltalais, dingo didžiulis antakis. Hanė bejėgiškai stebėjo, kaip Erikas sluoksnis po sluoksnio nusivalo grimą.

Tai prilygo žmogžudystei.

Hanei ėmė peršėti akis, bet ji iš visų jėgų tramdė ašaras. Sulig kiekvienu rankos judesiu klounas nyko. Hanė tarė sau, kad dėl šios netekties nesielvartaus. Ji jau aprauda vieną artimą žmogų ir blogiau būti nebegali. Iš akių plūstelėjo ašaros.

Jis naikino save savo paties rankomis, baigęs juodą darbą numetė ant grindų nešvarią nosinę ir pažvelgė Hanei į akis.

Ant skruostų ir blakstienų buvo likę grimo pėdsakų, tačiau išvaizdoje jau nebebuvo jokio komizmo. Į ją žvelgė pažįstamas veidas — valingas, gražus, neapsakomai liūdnas. Hanė suprato, kad Erikas atsiskleidė jai toks bejėgis, koks nerizikuotų pasirodyti prieš nieką kitą visame pasaulyje, ir tai ją išgąsdino.

— Kodėl taip padarei? — sukuždėjo ji.

— Norėjau, kad tu mane pamatytum.

Tokio atviro, ilgesio nukamuoto žvilgsnio Hanė niekada nebuvo sutikusi ir tą pačią akimirką suvokė, kad Erikas sudaužys jai širdį taip pat kaip ir Dešas. Bet net tada nepajėgė išeiti. Visos jos spėlionės apie Eriką pasirodė esančios klaidingos ir ji suprato: nesužinojusi jo paslapties niekada nuo jo neišsilaisvins.

— Nuo ko tu slapstaisi?

Erikas pažvelgė į ją užpjudyto žvėries akimis.

— Nuo savęs.

— Nesuprantu.

— Aš griaunu žmonių gyvenimus. — Jis kalbėjo taip tyliai, kad Hanė vos girdėjo. — Niekuo nekaltų.

— Netikiu! Dar niekada nesutikau žmogaus, kuris būtų toks geras vaikams. Kalbėdamas su jais tu tarsi skaitai jų mintis.

— Juos reikia apginti! — Jo riksmas perplėšė kambario tylą.

— Ką nori tuo pasakyti?

— Vaikai yra tikri ir tobuli, juos reikia apginti! — Erikas ėmė nekantriai žingsniuoti po kambarį, kuris iškart tapo mažas ir ankštas. Kai jis vėl prabilo, žodžiai plūstelėjo srautu, lyg daugybę metų tramdyti: — Noriu, kad būtų tokia vieta, kurioje visus vaikus būtų galima atitverti nuo kančių. Kur neįmanoma užsimušti važiuojant automobiliu, susirgti, kur niekas jų neskriaustų. Vieta, kurioje nėra aštrių kampų, netgi nėra pleistrų, nes jie niekam nereikalingi. Norėčiau sukurti tokią vietą, kur galėtų gyventi visi nelaukti vaikai. — Jis patylėjo žvelgdamas į erdvę. — Vaikščiočiau ten apsivilkęs klouno kostiumą ir visus linksminčiau. Ten šviestų saulė ir žaliuotų žolė! — Jo balsas virto kuždesiu: — Lytų tik švelnūs lietūs, be griaustinio. O mano glėbys būtų toks platus, kad galėčiau apglėbti kiekvieną, kuris mažas, trapus ir bejėgis.

Hanės akys pritvinko ašarų.

— Erikai...

— Ten būtų ir mano dukterys. Ten, pačiame viduryje, kur jų negalėtų pasiekti joks blogis.

Viskas dėl vaikų. Erikas apnuogino prieš ją sielą ir Hanė suprato — tai, kas jį kamuoja, kas atvedė prie bedugnės krašto, susiję su jo vaikais.

— Kodėl tu ne su dukromis?

— Jų motina neleidžia man su jomis matytis.

— O kodėl ji tokia žiauri?

— Ji mano... — Eriko burna persikreipė. — Ji neleidžia man būti su jomis, nes yra įsikalusi, kad aš jas tvirkinu.

Hanės protas nepajėgė suvokti iš jo lūpų ištrukusio žodžio.

— Tvirkini?

Erikas kalbėjo pro sukąstus dantis, ištarti kiekvieną garsą jam buvo tikra kančia.

— Ji mano, kad aš seksualiai išnaudojau savo dukteris.

Jis akimirksniu tarsi paseno, akyse sustingo neviltis.

Apstulbusi Hanė žiūrėjo, kaip Erikas apsigręžia ir išeina iš „Gardo“. Žingsniai nukaukšėjo medinėmis priebučio pakopomis, paskui stojo tyla.

Hanė tebežiūrėjo į tuščią durų angą. Ji vis dar stengėsi suvokti Eriko žodžius. Atmintyje iškilo senos istorijos iš laikraščių apie skautų vadovus, mokytojus, dvasininkus — žmones, tariamai mylėjusius vaikus, bet iš tiesų juos tvirkinusius. Tačiau širdis iškart atmetė prielaidą, kad Erikas irgi galėtų būti toks. Per savo gyvenimą Hanė abejojo dėl daugelio dalykų, bet niekas nesugebėtų jos įtikinti, kad Erikas Dilonas — bet kuriuo savo pavidalu — galėtų sąmoningai nuskriausti vaiką.

Hanė puolė jam įkandin. Diena ėjo į pabaigą, dangų išmargino purpurinės ir auksinės saulėlydžio drūžės. Erikas buvo dingęs. Per medžių jaunuolyną Hanė nubėgo prie ežero, bet nei pažliugusioje pakrantėje, nei prie apgriuvusios dambos nieko nebuvo. Akimirką Hanė sutriko, o tada kažkas jai pakuždėjo, kur rasti Eriką.

Praėjusi pro medžius Hanė pamatė Eriką Diloną kopiantį į viršutinę „Juodojo griausmo“ aikštelę. Kad ir kaip jis griežė dantį ant tų kalnelių, instinktyviai pasirinko tą pačią vietą, kuri nepermaldaujamai traukė ir Hanę. Žmonės visada siekia viršūnių, kai jiems reikia prisiliesti prie amžinybės.

Erikas sparčiai lipo į viršų, jo marškinių ir taškuotų kelnių spalvos sumišo su saulėlydžio gaisais. Hanei jo noras buvo suprantamas, nes ir pati ne kartą taip buvo kopusi, bet pajuto, kad dabar neturi palikti Eriko vieno.

Prašmatnų sijono tiulį ištraukusi per tarpukojį į priekį ir visą atliekamą medžiagą užsikišusi už suknelės juosmens Hanė taip pat leidosi lipti į viršų. Ji kopė čia dešimtis kartų, bet anksčiau judesių nevaržydavo penki jardai balto tiulio. Pusiaukelėje Hanė paslydo. Vos nenukritusi tyliai susivelniavo.

Šis garsas atkreipė Eriko dėmesį ir Hanė išgirdo sunerimusį jo balsą:

— Gal kuoktelėjai? Leiskis žemyn! Juk gali nukristi!

Nekreipdama dėmesio į jo žodžius, viena ranka prisilaikydama, kita ranka Hanė vėl užsikišo už juosmens sijoną.

Erikas akimirksniu pralindo pro turėklus ir nuo aikštelės ėmė leistis jos pasitikti.

— Neskubėk! Gali paslysti.

— Aš laipioju kaip katė, — nesustodama atsakė Hanė.

— Hane!

— Neblaškyk manęs!

— Dieve...

Jai prieš akis sušvytravo juodi blizgantys piratiški auliniai batai ir alyvinės plačkelnės.

— Esu tiesiai po tavimi, — perspėjo ji. — Toliau nebelipk.

— Stovėk vietoje! Aš atsistosiu šalia ir padėsiu tau nusileisti.

— Pamiršk. — Hanė įkvėpė oro. — Iki viršaus daug arčiau negu iki žemės, aš jau nebeturiu jėgų iškart leistis žemyn.

Erikas turbūt nusprendė, kad neverta ginčytis, todėl drauge su ja ėmė kopti į viršų. Pasiekęs aikštelę jis šmurkštelėjo po turėklais, čiupo Hanę už rankų ir užsitempė pas save.

Netekusi jėgų ji atsisėdo ir nukorę kojas tarp sijų.

— Išsikraustei iš proto, — pareiškė Erikas.

— Žinau.

Suknelės klostės dengė jų kojas ir dalį aikštelės. Kai kur sijonas buvo užkibęs už šerpetotos medienos, o ant jo prisiūti pusmėnuliai ir žvaigždės atspindėjo besileidžiančios saulės šviesą.

Jų siluetai tamsavo spalvingų juostų išmargintame danguje, apačioje lyg žaislinės plytėjo parko apylinkės — medžių viršūnės, primenančios mažas žalias kempinėles, nedidukas ežero veidrodis, tolimos bažnyčios varpinės apybraižos. Šiame dangaus prieglobstyje buvo nevalia pamiršti, kad anapus apleisto pramogų parko ribų esama kito, kur kas pavojingesnio pasaulio.

Hanė pažvelgė į legendinį pirmąjį nuolydį.

— Žinai, kas nutinka, kai vagonėliu nusileidi iki pat apačios?

— Kas?

— Vėl pakyli į viršų, — tyliai atsakė Hanė. — Visada pakyli. Amerikietiškuosiuose kalneliuose pragare atsiduri tik trumpam. — Meldžiu, Viešpatie, tegu tai būna tiesa!

— Kai tave apkaltina dviejų artimiausių žmonių tvirkinimu, visas gyvenimas tampa pragaru, — šiurkščiai metė Erikas. — Per amžius kai kurie tėvai taip darė, juk pati žinai. Nužmogėję iškrypę išgamos, bjaurojantys švenčiausia, ką gali turėti žmogus.

— Bet tu nedarei, — tarė Hanė. Jos žodžiuose nuskambėjo tvirtas įsitikinimas, juose nebuvo nė šešėlio abejonės.

— Ne. Greičiau nusižudyčiau negu nuskriausčiau savo dukteris. Tai nėra tik gražūs žodžiai, Hane, kaip tik taip ir padaryčiau. Myliu jas labiau už gyvybę.

— Kodėl jų motina tave kaltina?

— Nežinau! — sušuko Erikas. — Neįsivaizduoju kodėl, bet ji tikrai tuo tiki. Nuoširdžiai tiki, kad aš išdarinėjau su jomis šitą... šitą bjaurastį. — Jis suleido pirštus į plaukus, balsas iš susijaudinimo trūkinėjo. Ilgai tramdyti žodžiai plūstelėjo srautu. Juodu sėdėjo gęstančios pirmosios metų dienos prieblandoje ant viršutinės kalnelių aikštelės ir Erikas pasakojo apie netikro brolio Džeisono mirtį ir apie kaltės jausmą, persekiojusį jį daugelį metų. Pasakojo apie vedybas su Lili ir dukrelių dvynių gimimą, apie džiaugsmą, kurį jam suteikė dukterys, ir apie siaubą dėl jų motinos kaltinimų.

Hanė klausėsi ir nekart nesuabejojo, kad jis sako tiesą. Ji prisiminė spektaklius, kuriuos Erikas jai vaidino: šiurkščius žodžius, priešiškumą. Viskas tebuvo vaidyba. Tik klouno gerumas atspindėjo tikrąją jo esmę.

Hanė išgirdo ir tai, apie ką Erikas garsiai nekalbėdavo, ji kone fiziškai pajuto, kokią baisią atsakomybę jis užsivertė ant savęs už viso pasaulio blogį. Ir pagaliau perprato jo gyvenimo nuostatą. Erikas mano privalantis paskirti save kovai su šiuo blogiu.

Ji nenutuokė, kaip palengvinti jam šitą naštą, bet žinojo galinti padėti kitu klausimu.

— Savo dukterims tu suteiksi dar daugiau kančių, jeigu dėl jų nekovosi, — tyliai prabilo ji. — Baisu prarasti tėvus, kai esi tokio amžiaus. Tokia netektis pakeičia žmogų visiems laikams. Motinos mirtis paženklino viską, kad ir ko ėmiausi, net ir mano jausmus. Po jos mirties visą gyvenimą stengiausi susikurti šeimą. Prieš tapdamas man vyru, Dešas turėjo tapti tėvu. Juk nelinki joms tokios lemties, Erikai. Juk nenori, kad paūgėjusios kiekviename sutiktame vyriškyje jos ieškotų tavęs.

Liūdną Eriko veidą iškreipė tokia neišbrendama neviltis, kad Hanė panoro nors šiek tiek jį paguosti, tačiau bijojo prisiliesti. Bijojo būti neteisingai suprasta. Nors anksčiau leido jam kūniškai suartėti, dabar net paprastas prisilietimas prie kelio būtų pernelyg intymus.

— Aš nieko negaliu padaryti, — ištarė Erikas. — Jeigu pamėginsiu susigrąžinti mergaites, Lili jas paslėps. Ir tada jos nebeturės nieko.

Hanę nupurtė šiurpas. Ji net neįtarė, kad moteris gali būti tokia kerštinga. Kodėl Lili taip nekenčia Eriko? Hanė tik dabar iki galo suprato, į kokius baisius spąstus jis pakliuvo.

— Man labai gaila, — sumurmėjo ji.

Erikas pakilo atstūmęs jos gailestį.

— Leiskimės žemyn. Laikykis arčiau manęs.

Leistis buvo lengviau nei kopti į viršų. Bet Erikas vis tiek nesitraukė nuo Hanės, prilaikydavo ją už peties kaskart, kai jam pasirodydavo, kad ji gali prarasti pusiausvyrą. Kai jie nusileido ant žemės, saulė jau buvo pasislėpusi už horizonto ir beveik visai sutemo.

Kurį laiką stovėjo tylėdami. Eriko veidą slėpė tirštas šešėlis. Nei kaukės, nei persikūnijimai jau negalėjo paslėpti nuo Hanės akių gerumo, kuris ėjo per jį lyg auksinė šerdis ir buvo jo esmė, jo pagrindas.

— Neįsivaizduoju, ką išgyvens tavo dukterys, jeigu tave praras.

Hanės nuostabai, Erikas ištiesė ranką ir ėmė glostyti jai plaukus. Iš pradžių jis tylėjo ir tik leido per pirštus sruogas, o kai prabilo, balsas skambėjo kimiai ir nedrąsiai.

— O ką išgyvensi tu mane praradusi?

Hanę vėl apėmė sumaištis. Jis neturi jos liesti. Bent jau taip kaip dabar. Jam nevalia jos liesti.

— Nesuprantu, ką nori pasakyti.

— Viską tu supranti. Rytoj aš išvažiuosiu. Ar tau tai nors kiek svarbu?

— Žinoma, kad svarbu. — Hanė atsitraukė nuo jo ir priėjo prie statybinio laužo.

— Viena pora rankų mažiau tavo kalnelių statyboje?

— Visai ne tai turėjau omenyje.

— Oką?

— Aš... — Hanė atsisuko į Eriką. — Erikai, neklausinėk!

— Grįžk su manimi, Hane, — tyliai pasiūlė jis. — Mesk savo kalnelius ir grįžk su manimi į Los Andželą. Dabar. Ne po trijų mėnesių, kai viskas bus užbaigta.

— Negaliu.

— Bet kodėl?

— Aš turiu užbaigti, ką esu pradėjusi.

Dingo visas jo švelnumas, lūpas iškreipė negailestinga pašaipa.

— Kaip aš galėjau pamiršti?! Juk turi užbaigti savo didįjį paminklą Dešui Kuganui! Kaip išdrįsau į tai kėsintis!

— Čia ne paminklas! Aš tik stengiuosi...

— Atrasti Dievą? Manau, Dievas ir Dešas tavo galvoje gerokai susipainiojo. Šiuose kalneliuose tu ieškai tik Dešo!

— Aš myliu jį! — išrėkė Hanė.

— Jis mirė ir jokie, net stačiausi pasaulyje amerikietiškieji kalneliai jo negrąžins!

— Man nemirė! Ir niekada nemirs! Aš visada jį mylėsiu!

Hanei pasirodė, kad Erikas krūptelėjo, nors tirštose sutemose galėjo ir apsirikti. Bet jo balse tikrai pasigirdo kartėlis.

— Tavo kūnas nėra toks ištikimas kaip širdis, tiesa?

— Tai buvo tik seksas! — daugiau sau negu jam suriko Hanė. — Dešas neteikė seksui svarbos. Jis suprato, kas tai yra.

Eriko balsas suskambo sodriai ir lygiai.

— O ką gi jis suprato?

— Kad tai yra... kad kartais jis nieko nereiškia.

— Aišku.

— Mudu abu buvome vieniši ir... Neversk manęs jausti kaltės! Mudu net nesibučiavome, Erikai!

— Ne, žinoma, nesibučiavome! Savo nuostabia burnyte tu išdarinėjai kitokius dalykėlius, bet manęs nepabučiavai.

Erikas žengė artyn ir Hanė pajuto, kad šią klaidą jis ketina ištaisyti. Suprato turinti bėgti, bet kojos tarsi įaugo į žemę. Tą akimirką Hanė būtų atidavusi viską, kad tik jis vėl užsidėtų kurią nors iš savo kaukių — bet kurią. Pagaliau ji suvokė: visos tos kaukės saugojo ne tik Eriką, bet ir ją. Be kaukių tarp jų neliko jokių užkardų. Jų nesaugojo net oda ir kūnas. Hanė visa esybe juto jo kančią, lyg tai būtų jos pačios širdies sopuliai.

— Net nenumanai, kaip aš svajojau apie tavo lūpas. — Eriko akys patamsėjo, balsas prikimo.

— Man šalta, — pasakė Hanė. — Turiu grįžti į namelį.

— Kaip noriu jas pajusti... Paragauti jų skonio... — Erikas prisitraukė ją prie savęs. Hanė juto jo kvėpavimą. Jis nykščiu švelniai perbraukė jai per lūpas. Hanė neturėjo jėgų nė krustelėti.

Lūpos nejučia prasivėrė. Jos taip seniai niekas nebučiavo, o jis toks nuostabus, toks švelnus. Apibrėžęs viršutinę lūpą pirštas nuslydo ant apatinės. Erikas palenkė galvą ir jo tamsios purios blakstienos palietė Hanės skruostą.

Hanė pajuto artėjant jo burnos šilumą ir ją pervėrė toks aštrus geismas, kad net išsigando. Suprato: jeigu nepajėgs jam pasipriešinti, įvyks nepataisomas dalykas — ji taps išdavike, o tada gyventi bus nebeįmanoma.

Kai Eriko lūpos jau buvo pasirengusios susilieti su jos lūpomis, Hanė atšoko atatupsta.

— Ne! Ne, aš negaliu! Neišduosiu savo vyro!

Hanė niekada nebuvo mačiusi beviltiškesnio liūdesio už tą, kuris apniaukė Eriko veidą. Jo akyse tvyranti kančia persmelkė jai pačią širdį. Atrodė, ši kančia gali paleisti jį pelenais.

— Lažinuosi, kad klouną tu būtum pabučiavusi, — sukuždėjo Erikas.

Hanė puolė bėgti. Jai buvo nevalia pasilikti šalia jo, jau trūko jėgų priešintis šiai švelniai, liūdnai pagundai.

Hanei dingus medžių tankmėje Erikas dar kurį laiką stovėjo prie „Juodojo griausmo“ ir žvelgė į tamsą sausomis karščiuojančiomis akimis. Tikino save, jog jau taip ilgai gyvena kentėdamas, kad joks naujas skausmas nieko nebepakeis. Tačiau logiški gudragalviavimai kančių nepalengvino. Klausydamasis šakų šniokštimo šaltame nakties vėjyje Erikas prisiminė, koks vaikas kadaise buvo Hanė, kokiomis šunelio akimis spoksojo į jį maldaudama dėmesio. Jau tada tas gailus pusiau vaikiškas žvilgsnis drumstė jam sielą.

Dabar Hanė tapo moterimi ir Erikas ją pamilo. Ji šiurkščiai elgėsi su juo ir jį atstūmė, tačiau niekas pasaulyje taip gerai jo nesuprato. Nors pati ir neturi vaikų, Hanė permanė visą jo meilės dukterims gelmę. O beatodairiškas ir narsus jos nusistatymas užbaigti „Juodojo griausmo“ rekonstrukciją, tegu ir keliantis nerimą, buvo jo paties pakvaišimo dėl darbo atspindys. Regis, ji netgi suprato, kodėl jam teko gyventi prisidengus kitų žmonių kaukėmis. Nei skirtinga jų praeitis, nei visos apgaulės ir gudravimai negalėjo paneigti fakto, kad Hanė — jo paties dalis, antroji jo puselė.

Tačiau ši moteris jo nemyli. Ji myli numirėlį.

Naujas skausmo priepuolis jau sėlino prie jo sielos. Erikas kone fiziškai jautė pagiežingus jo stūgavimus, matė pasirengusias susmigti į jį iltis. Norėdamas išvengti kančių jis negailestingai nusiviepė ir lyg gelbėjimosi rato griebėsi cinizmo.

Kaipgi, juk jis — eržilų karalius! Moterys jį pamačiusios pakvaišta, kariasi ant kaklo. Tereikia spragtelėti pirštais ir jos pasirengusios jam patarnauti. Jis gali turėti bet kurią: blondinę ar brunetę, seną ar jauną, su didele krūtine ar su maža, ilgakoję — visos rikiuojasi į eilę ir laukia, ką pasirinks žvaigždė. Jo žinioje yra visos pasaulio moterys.

Aukštyn kojomis? Maloniai prašome, sere!

Iškart dvi? Mielai!

O ši moteris žaidimo taisyklių nepaiso.

Ji nesupranta svarbiausio visatoje sekso dėsnio! Ji nenori žinoti, kad tokio ryškumo kino žvaigždei atsiduoda visos moterys, kurių jis įsigeidžia!

Šios moters nejaudina ir tai, kad jis — bene geriausias, velniai rautų, savo kartos aktorius! Galėtų būti nors ir akmenskaldys — jai tas pats. Hanės nejaudina nei jo milijonai, nei neįtikėtinas faktas, kad ji — vienintelis žmogus pasaulyje, prieš kurį jis atsivėrė iki giliausių gelmių. Ji net neskaitė to suknisto žurnalo „People“ ir nežino, kad jis — seksualiausias vyras pasaulyje!

Erikas apsigręžė ir patraukė į „Gardą“ susirinkti daiktų. Kai „Juodasis griausmas“ liko už nugaros, jis pamanė gyvenime padaręs nemažai kvailysčių, bet didžiausia kvailystė, kad velnias patraukė įsimylėti nepaguodžiamą Kugano našlę!