Laisvas skrydis

1983

12

Kai atvažiavo Hanė, paplūdimyje Lizos Keslberi surengtas Padėkos dienos vakarėlis buvo pačiame įkarštyje. Merginai tik vargais negalais pavyko naujausio modelio mersedesą, pirktą pasibaigus trečiajam serialo filmavimo sezonui, įtarpuoti tarp jaguaro ir „Alfa Romeo“. Nuo kelio nusileidusi į paplūdimį ji išgirdo grojant muziką anapus namo. Hanė pirmą kartą priėmė Lizos kvietimą, ir tik todėl, kad vakarėlis buvo neoficialus, be to, jame turėjo dalyvauti Dešas.

Pasikabinusi ant peties išblukusią džinsinio audinio rankinę su maudymosi kostiumėliu Hanė užrakino automobilį. Praėjusį mėnesį sukako treji metai, kai ji atvyko į Los Andželą, bet už tą šešiolikmetę mergaitę, kuri tuomet čionai atsibeldė, jautėsi dešimt metų vyresnė. Mintimis sugrįžusi į praeitį Hanė nusprendė, kad galutinai subrendo tą klaikią dieną baigiantis antrajam sezonui, kai Erikas Dilonas žiauriai pažemino ją filmuojant kvailą meilės sceną. Šiaip ar taip, Hanė įgijo patirties, kuri padarė galą jos vaikiškam susižavėjimui Eriku. Niekas, net Dešas nežinojo, kad prisiminus tą dieną ją ligi šiol perveria skausmas.

Artėdama prie pakrantėje stūksančio namo Hanė su nerimu spėliojo, ką jai žada naujasis sezonas. Mėnesio pabaigoje prasidės ketvirtos serialo dalies filmavimas ir prodiuseriai pagaliau nusprendė leisti Dženei tapti penkiolikmete. Tai turės nutikti maždaug tuo pačiu metu, kai Hanei gruodį sukaks dvidešimt.

Pirmuosius dvejus metus skausmingai kaupus patirtį, pastarasis sezonas praėjo palyginti ramiai. Hanės santykiai su visa filmavimo grupe, išskyrus Eriką, buvo geri, o draugystė su Liza Keslberi vis stiprėjo. Bet didžiausi pokyčiai įvyko jos santykiuose su Dešu.

Didžiąją laisvalaikio dalį Hanė praleisdavo su juo filmavimo aikštelėje ir kone kiekvieną šeštadienį važiuodavo į rančą, kur užsiimdavo namų ruoša ir padėdavo Dešui prižiūrėti arklius. Ir ne vien todėl, kad jai patiko jo draugija, — darbas buvo patogi dingstis išvažiuoti iš naujųjų Pasadenoje esančių namų, kuriuos ją įkalbėjo nusipirkti Šantalė, be perstojo zyzdama, esą tai padės Gordonui vėl imtis tapybos. Taip nenutiko, bet Hanė, tiesą sakant, nė kiek nesistebėjo. Naujasis būstas patiko jai kur kas labiau negu anie baisūs namai Topanangos kanjone, vis dėlto ir čia ji nesijautė esanti namuose. Visų pirma, drauge po senovei tebegyveno Bakas Oksas, o antra, niekaip nesitaisė jos santykiai su Sofija.

Nuvijusi šalin nelinksmas mintis apie šeimą Hanė priėjo prie Lizos namų laukujų durų. Vėjų nugairintas pilkos spalvos namas oranžinėmis langinėmis buvo nelabai didelis. Šalia jo užveistas sodelis tęsėsi palei neaukštą mūro sieną, skiriančią nuo kaimyninio namo, kuriame gyveno Gajaus Izabelos duktė Lili. Takelis prie namo buvo grįstas žuvų žvynų pavidalo plytelėmis ir apsodintas saulutėmis.

Priėjusi prie durų Hanė neryžtingai sustojo. Per trejus metus, praleistus Los Andžele, jai nedažnai tekdavo lankytis vakarėliuose. Jausdavosi ten ne itin jaukiai, nes nuolat būgštavo paimti ne tą šakutę, svečiai atrodė ne jos rato žmonės. Be to, Roso pramanus apie jos amžių daugelis priėmė už gryną pinigą, o kai Hanė kelis kartus pamėgino pasakyti, kiek metų jai yra iš tikrųjų, niekas netikėjo.

Hanė paskambino ir tarpduryje pasirodė įdegęs vidutinio amžiaus vyriškis su maudymosi kelnaitėmis. Plaukuoto lopo ant krūtinės apybraižos priminė Indianos žemėlapį.

Vyras plestelėjo rankomis.

— O, Hane! Sveika! Aš esu Krendalas. Ir dievinu, dievinu, stačiai dievinu tavo serialą! Tai vienintelis dalykėlis, kurį pajėgiu žiūrėti per televizorių. Praėjusiais metais tu turėjai nugalėti.

— Ačiū.

Hanė troško, kad pagaliau liautųsi kalbos, esą ji turėjusi laimėti „Emi“ apdovanojimą. Nelaimėjo — jos agentas šią nesėkmę siejo su tuo, kad Hanė vis dar atsisako visų kitų jai siūlomų vaidmenų. Erikas laimėjo „Emi“ dvejus metus iš eilės. Filmai, kuriuose jis vaidino per pertraukas tarp serialo filmavimų, pavertė jį viena iš pelningiausių žvaigždžių. Dilonas neslėpė ketinantis nutraukti sutartį su televizija ir visiškai atsidėti kinui.

— Liza dabar terasoje, — pasakė Krendalas lydėdamas ją per vestibiulį, kurį puošė subtilūs impresionistų paveikslai.

Svetainė buvo sausakimša žmonių, apsivilkusių gana įvairiai — nuo maudymosi kostiumėlių iki plono audinio kelnių, bet madingai ir brangiai, palyginti su jos rusvai žalsvos spalvos šortais ir „Nike“ marškinėliais. Liza nesiliovė graužusi Hanės, kad rengtųsi dailiau, bet jai šioje srityje aiškiai trūko gebėjimų. Praėjusi pro svečius, sėdinčius ant kušečių ir krėsluose žydrais arba blyškiai oranžiniais apmušalais, Hanė sustojo prie didžiulių per visą sieną langų, pro kuriuos vėrėsi nuostabus vaizdas į jūrą. Kambaryje kvepėjo kepta mėsa ir įdegio losjonu.

Liza įžengė pro prancūziškas duris iš terasos ir pasuko prie Hanės. Sudėjusi lūpas ji pakštelėjo į orą savo filmavimo partnerei kažkur palei ausį.

— Vis dėlto atvažiavai. Su švente, mieloji! Dešas sakė liepęs tau čia atvažiuoti, bet netikėjau, kad pasiryši.

— Jis čia? — Hanė viltingai perleido akimis rinktinę publiką, kurioje šmėžavo vos keli pažįstami veidai, bet Kugano nerado.

— Manau, greitai pasirodys. — Liza metė žvilgsnį į Hanės plaukus. — Netikiu savo akimis — jie tikrai pradėjo garbanotis! Evelina sakė, kad leidai juos patvarkyti. Pradedi atrodyti kaip moteris, o ne kaip padauža pradinukas.

Išdidumas neleido Hanei prisipažinti, kad jai ir pačiai labai patinka naujoji šukuosena. Paskutinę šių metų filmavimo dieną kovo mėnesį Liza paliepė Evelinai šiek tiek sušvelninti griežtą Hanės šukuoseną ir patrumpinti kirpčiukus. Iš pradžių Hanė nepastebėjo jokių permainų į gerąją pusę, bet pastaruosius keturis mėnesius plaukai nebebuvo kerpami, Evelina be paliovos jais rūpinosi, dabar jie buvo ataugę ir šiek tiek pasibangavę sušvelnino griežtą smakro liniją.

— Bet vis tiek atrodai pernelyg jaunutė, — papriekaištavo Liza. — Ir rengiesi kaip vaikas. Pažvelk į šortus! Jie per dideli ir spalva pobjaurė. Tu visiškai nejauti stiliaus.

Prie Lizos priekabių Hanė jau buvo pripratusi ir nepyko, tik mažumėlę suirzo.

— Kaip tau neatsibosta, Liza? Nepavyks padaryti iš manęs stileivos. Tokių gebėjimų aš neturiu.

— Vis dėlto neprarandu vilties ir niekaip negaliu suprasti, kodėl nuolat atsisakai drauge su manimi pasivaikščioti po parduotuves?

— Drabužiai manęs nedomina.

— O turėtų dominti!

Nespėjus Hanei nė mirktelėti Liza pro svečius nusivedė ją prie siaurų įvijų laiptų ir jiedvi pakilo į rausvais tonais dekoruotą miegamąjį, primenantį sodą, pilną brangiausių gėlių. Ant langų kabėjo kartūno užuolaidos, perrištos virvelėmis su kutais, o grindis dengė jūros bangų spalvos kilimas. Viename miegamojo kampe stovėjo muaru apmuštas krėslas, kitame — subtiliais raižiniais išpuošta šviesinto ąžuolo komoda. Ant dvigulės lovos buvo užmesta švelnių pastelinių tonų Sezano paveikslų motyvais marginta lovatiesė. Ant staliuko prie lovos Hanė pastebėjo porą vyriškų sąsagų, bet kad ir baisiai norėjo daugiau sužinoti apie Lizos meilės nuotykius, susitvardė ir neklausinėjo.

Liza atidarė sieninės spintos duris ir ėmė kniaustis viduje.

— Tu labiau pasitikėsi savimi, jeigu rengsiesi taip, kaip dera sulaukus tavo metų!

— Pasitikėjimo savimi man nestinga. Nepažįstu labiau nepriklausomo žmogaus už save. Aš rūpinuosi savo šeima ir...

— Pasitikėjimo savimi kaip moterimi, mieloji! Juk toks pasitikėjimas — nuostabiausias iš visų privalumų... — Liza surado tamsiai mėlyno šilko maišelį su raudonomis raidėmis ant šono. — Nusipirkau jį praėjusią savaitę mažutėje krautuvėlėje visai šalia „Rodeo“, bet grįžusi namo pamačiau, kad pasirinkau ne savo dydį. Regis, tau bus kaip tik!

— Aš turiu pasiėmusi maudymosi kostiumėlį, — spyrėsi Hanė.

— Įsivaizduoju, kaip jis atrodo!

Hanės ranka sugniaužė medžiaginį krepšelį, kuriame gulėjo senas raudonas maudymosi kostiumėlis, nupirktas viešbučio „Beverli Hilsas“ kambarinės praėjus savaitei, kai Hanė atvyko į Los Andželą.

Liza ištiesė jai maišelį ir mostelėjo link vonios kambario.

— Pasimatuok! Jeigu nepatiks, galėsi nusivilkti kada panorėjusi.

Hanė padvejojo ir nusprendė: kol matuosis kostiumėlį, bent jau nereikės grįžti į apačią. Gal per tą laiką pasirodys Dešas ir neteks vienai slankioti tarp nepažįstamų žmonių.

Vonios kambarys atrodė kaip tropikų grota, pilna vešliai žydinčių augalų, į grindis buvo įleista rausvo marmuro vonia su auksiniais delfinų formos čiaupais. Hanė žvilgtelėjo į maišelį ir nuvyniojusi popierių pamatė mažutį švelnios persikų ir baltos spalvų Havajų kartūno bikinį ir trumputį susiaučiamą tokio pat audinio sijonėlį. Šie daikčiukai buvo akivaizdžiai gražesni už jos visko mačiusį raudonąjį maudomuką, tačiau net mintis, kad Liza galėtų jai komanduoti, Hanei atrodė atgrasi. Jau buvo begrūdanti viską atgal į maišelį, bet ūmai sudvejojo. Kas atsitiks, jeigu tik pasimatuos? Nusimetusi drabužius ji apsivilko bikinį ir atsisuko į kabantį ant vonios kambario sienos didžiulį veidrodį.

Kad ir kaip nenorėjo pripažinti, tačiau Liza buvo teisi. Kostiumėlis gulėjo it nulietas. Tvirtas liemenėlės korsažas gražiai laikė mažutes krūtis, šiek tiek jas suartino, bet drauge paliko užuominą apie tarpelį. Kelnaitės dengė viską, kas dengtina, tačiau gana aukštai apnuogino klubus, todėl kojos atrodė ilgesnės. Hanė nebuvo pratusi taip smarkai apsinuoginti. Ieškodama užsegimo ji išskleidė trumputį sarongo stiliaus sijonėlį. Suradusi ko ieškojo susisiautę sijonėlį ant liemens ir užsisegė kairėje pusėje. Sijonas kabėjo žemai ant klubų palikdamas nepridengtą bambą.

Hanė ir pati turėjo pripažinti: su garbanų aureole ant galvos, paryškinta krūtinės linija ir virš sijono švytruojančia bamba ji atrodė šiek tiek seksualesnė.

— Tuk-tuk! Tikiuosi, jau galima? — Durys atsidarė, nelaukdama atsakymo įėjo Liza ir įsegė jai auksinius žiedo formos auskarus. — Būtinai turi prasidurti ausis!

Hanė palietė siūbuojančius žiedus.

— Juk su jais negalėsiu plaukioti.

— O kurių galų tau plaukioti? Aš jau keleri metai nebuvau įbridusi į vandenyną. Ačiū Dievui, pagaliau pradėjai naudoti žmoniškus lūpų dažus, tačiau neryškus makiažas tau nepakenks.

Liza pasodino Hanę ant kėdės, brūkštelėjo jai per skruostus šviesiai persikiniais skaistalais, o blakstienoms parinko aksominį rudą tušą.

— Na štai! Dabar atrodai savo amžiaus. Gali daryti viską, ką nori, tik laikykis atokiau nuo vandens!

Hanė žvelgė į blykčiojančius pro medaus spalvos garbanas aukso žiedelius ir tyrinėjo švelnų, nepastebimą makiažą. Net jos burna atrodė seksualiai. Buvo ir panaši, ir nepanaši į save. Vyresnė, lyg ūmai subrendusi. Atvaizdas veidrodyje ją trikdė. Tai, ką matė, jai patiko, kita vertus, jauna moteris veidrodyje buvo ne iš tų, kurios pelnytų jos pagarbą. Pernelyg minkšta, moteriška ir ne tokia tvirta, kad įveiktų gyvenimo negandas.

Liza turbūt pajuto jos nuotaiką, nes tarė ramiu balsu:

— Jau metas subręsti, Hane. Tau devyniolika. Reikia lįsti lauk iš savo kokono ir suprasti, kas esi iš tikrųjų.

Priblokšta ūmai nušvitusios minties Hanė pašoko.

— Tu tyčia taip padarei, tiesa? Ne sau pirkai šitą maudomuką. Pirkai jį man! — sušuko ji ir paėmė į rankas tūbelę su rudu tušu. — Kodėl pas žmogų, kurio tokios tamsios blakstienos, nei iš šio, nei iš to atsirado štai šis daikčiukas?

Liza nemėgino apsimesti, kad jaučiasi prasikaltusi.

— Pastaruoju metu gerokai nuobodžiavau, todėl mintis suteikti tau jaunos moters pavidalą pasirodė man patraukli ir smagi. Žinoma, Rosą, jeigu jis tave pamatys, gali ištikti infarktas, bet čia jau jo reikalai. Tas slapukavimas dėl tavo amžiaus — kvailystė.

Hanė palingavo galvą.

— Taip, su tavimi reikia elgtis atsargiai!

— Ką tuo nori pasakyti?

— Ogi tą, kad vaidinai esanti gyvačių karalienė.

— Nieko aš nevaidinau. Esu negailestinga ir neturiu sąžinės. Klausk ko nori, visi patvirtins.

Hanė nusišypsojo.

— Dešas visiems sako, kad tu — tikras angelas!

— Taip, žinau! — nusijuokė Liza, bet jos linksmumas palengva blėso. — Per pastaruosius metus tu dažnai matydavaisi su Dešu, tiesa?

— Man patinka būti jo rančoje. Lankausi ten savaitgaliais. Mudu jodinėjame ir šnekamės, aš padedu jam arklidėje. Jo namų šeimininkė nemoka paruošti tokio maisto, kokį jis mėgsta, tai kartais aš ką nors sukurpiu.

— Hane, Dešas... Jis gali įskaudinti žmogų, kuris juo rūpinasi. Nemanau, kad padarytų taip tyčia, bet toks jau jis yra ir negali savęs perlaužti. Nepuoselėk iliuzijų dėl jo tėviško požiūrio į tave. Dešas gali prisileisti žmogų labai arti, o tada pavaryti jį šalin.

— Žinau. Manau, dėl to kalta jo vaikystė.

— Vaikystė?

— Jis ilgai gyveno prieglaudose. Nespėdavo prie ko nors prisirišti, o jį jau perkeldavo į kitą vietą. Man regis, galų gale jis nusprendė, kad geriausia išvis su niekuo nesuartėti.

Liza pažvelgė į merginą apstulbusi.

— Ar jis pats visa tai tau papasakojo?

— Ne visai. Juk pažįsti Dešą. Tiesiog kartais ką nors prasitardavo, o aš darydavau savas išvadas. Kai esi našlaitis, nesunku įžvelgti panašumų su kitu tokiu pat žmogumi. Tačiau iš savo patirties mudu su Dešu pasimokėme skirtingai: jis nieko prie savęs neprisileidžia, o aš vos ne kiekvienam atlapoju širdį.

Sutrikusi, kad šitaip atvirai išsišnekėjo, Hanė nunėrė akis į kojas.

— Na štai, ir vėl nesuvaldžiau liežuvio! Lyg kokia liga!

Liza kurį laiką įdėmiai stebėjo merginą, tada paėmė ją už parankės.

— Žinai, verčiau grįžkime į vakarėlį. Supažindinsiu tave su nuostabiausiu vaikinu, kokio galėčiau tau palinkėti. Jis mano draugų sūnus — sąmojingas ir gražus, tik truputį per daug savimi pasitiki. O svarbiausia, nesusijęs su mūsų verslu.

— Oi, aš nežinau...

— Nebūk vaikas! Metas išskleisti sparnus. Juoba su tokiais viliojančiais apdarais.

Nekreipdama dėmesio į Hanės protestus Liza nusivedė ją laiptais žemyn. Merginos nusivylimui, Dešo tarp svečių nebuvo. Pastaruoju metu jis elgėsi gal per daug globėjiškai ir Hanė degė noru pamatyti, kokį įspūdį Dešui padarys nauja jos išvaizda. Turbūt jau metas jam parodyti, kad ji — nebe vaikas.

Liza pradėjo pažindinti Hanę su kitais svečiais, o šie nepraleido progos išreikšti nuostabą.

— Televizoriaus ekrane, Hane, tu atrodai kur kas jaunesnė!

— Aš vos tave atpažinau!

— Tai kiekgi tau iš tiesų yra metų?

Tą akimirką, kai buvo užduotas toks tiesmukas klausimas, šalia Hanės išdygo Rosas ir greitai nusitempė ją į šalį. Per vasarą jis papilnėjo dar keliais svarais, tai liudijo pro atlapotą maudymosi chalatą pūpsantis įdegęs pilvas.

— Ar tu galvoji, ką darai? — suurzgė jis perleidęs merginą žvilgsniu nuo plaukų iki lygaus apnuoginto pilvo. — Neturi eiti į žmones šitaip apsirengusi!

Hanei į pagalbą atskubėjo Liza.

— Palik ją ramybėje, Rosai! Ir taip nesikarščiuok. Jau niekas pasaulyje — net tikrasis jos amžius — nepajėgtų sumažinti žiūrovų meilės Hanei. Be to, ji atėjo čia pasilinksminti.

Jos pasisveikino dar su keliais svečiais, tada Liza nusivedė Hanę per terasą prie vaikino, kuris vienas stovėjo šalia staliuko po skėčiu. Jos dėmesį iškart patraukė rusvi trumpai pakirpti plaukai, griežti išraiškingi veido bruožai ir atletiškas sudėjimas. Jam ant kaklo mataškavo trumpa virvele parišti tamsūs akiniai, o ant riešo blykčiojo auksinis laikrodis. Nors prie maudymosi kelnaičių jis vilkėjo tik suglamžytus ir išblukusius violetinius marškinius, šiek tiek atsaini vaikino laikysena kėlė Hanei įtarimą, kad jis prie pinigo. Kol Liza nepermaldaujamai vedė Hanę artyn, ši pajuto, kaip palengva apima panika. Juk tokių vyrų ji kaip gyva nebuvo regėjusi.

— Ne, Liza, aš...

— Mieloji, leisk supažindinti tave su Skotu Karltonu. Skotai, gal pasirūpintum, kad Hanė ko nors užkąstų ir išgertų?

— Mielai!

Į Hanę su aiškiu susižavėjimu pažvelgė draugiškos rudos akys. Įtampa palengva pradėjo slūgti.

— Ko norėtum išgerti? — paklausė jis, kai Liza paliko juos vienus.

Hanė jau ketino paprašyti apelsinų kriušono, bet laiku susigriebė.

— Kad man vis tiek. Nesu labai išranki.

— Pagirtina. — Skotas priėjo prie dėžės su ledu ir paėmė skardinę alaus. Sugrįžęs ją atidarė ir padavė merginai. Hanė mėšlungiškai gurkštelėjo.

— Turbūt esu vienintelis žmogus Amerikoje, nematęs tavo serialo. Vakarais aš mokausi, noriu gauti verslo magistro laipsnį. Bet tavo nuotraukų žurnaluose, žinoma, esu matęs. — Skoto žvilgsnis nuslydo mažutėmis kalvelėmis po bikinio geldutėmis ir jis nedviprasmiškai nusišypsojo. — Gyva tu atrodai visai kitaip.

— Kamera prideda svorio, — pro šalį šovė Hanė. Kur tas Dešas? Kodėl jis nesirodo? Vylėsi, kad sulaikė ne pasimatymas. Ji siųsdavo pamačiusi jį su moterimi.

— Dėl to kaip tik neturėtum rūpintis. Ar jau seniai esi Los Andžele?

Hanė atsakė. Skotas šio to paklausinėjo apie jos darbą, o tada ėmė pasakoti apie savąjį garsioje kompanijoje, užsiimančioje rinkos tyrimais. Savo nuostabai, Hanė suprato, kad vaikinas stengiasi padaryti jai įspūdį. Tik pamanykite, toks žmogus siekia jos prielankumo! Tada pastebėjo, kaip kiti vyrukai smaigsto ją įdėmiais, susidomėjusiais žvilgsniais, ir jos pasitikėjimas savimi šiek tik sutvirtėjo.

— Nenorėčiau pasirodyti įžūlus, Hane, bet gal gali pasakyti, kiek tau metų?

Ji vos susitvardė neapsidairiusi, ar netoliese nėra Roso.

— Devyniolika. Gruodį sueis dvidešimt.

— Tik pamanykit! Keista. Atrodai vyresnė. Nors esi nedidelio ūgio, akyse kažkas šviečia... Gal branda?..

Hanei Skotas Karltonas patiko.

Jis kaip tik pasakojo smagią istoriją apie vieną bendradarbį, kai terasoje pasirodė Dešas. Hanės širdis ėmė dunksėti lyg pakvaišusi. Šalia Dešo visi vyrai nublankdavo it senos nuotraukos. Jis buvo kur kas aukštesnis už daugumą, bet ne vien išvaizda išsiskyrė iš kitų vyrų. Dešas buvo legenda, o jie — paprasti mirtingieji.

Prie Dešo priėjo jauna moteris ir Hanė atpažino Lili Izabelą, Lizos kaimynę. Praėjusį rudenį kartą buvo sutikusi ją svečiuodamasi pas Lizą. Lili buvo aukšta ir graži, vešlia krūtine ir grakščiomis šlaunimis. Šviesūs sidabriški plaukai lyg perregimas šilkas gaubė veidą ir paryškino nepriekaištingą klasikinį profilį.

Lili išvaizda šiek tiek sumenkino Hanės pasitikėjimą savimi. Ta mergina buvo tokia gundanti, tokia rafinuota, nuo gimimo pratusi prie turtų ir privilegijų. Šviesiai žydra natūralaus šilko palaidinė buvo sukišta į tamsesnio atspalvio žydras kelnes, išryškinančias Lili kojų grakštumą. Ant rankos virš alkūnės žybčiojo sunki sidabro apyrankė, o pritaikytas prie jos diržas juosė laibą liemenį. Pamačiusi, kaip Dešas šypsosi Lili, Hanė pajuto pavydo dūrį. Kalbėdamasis su ja jis niekada šitaip nežiūri!

— Ar pažįsti Lili? — pasekęs jos žvilgsnį paklausė Skotas.

— Šiek tiek. Mudvi kartą matėmės. O kodėl klausi? Tu ją pažįsti?

— Kurį laiką mudu susitikinėjome. Bet su Lili bendrauti nelengva. Paprastam vaikinui sunku konkuruoti su jos tėvu. Be to, jeigu nesi aktorius, Lili nesuteikia tau jokių šansų.

Hanė laukė pasakojimo tęsinio, bet Skotas į smulkmenas nesileido. Ji stebėjo Dešą, kuris pagarbiai palenkęs galvą kalbėjosi su Lili kaip su brandžia ir geidžiama moterimi, nors ši buvo nedaug vyresnė už Hanę. Merginos nuoskauda tolydžio didėjo ir ji nusprendė parodyti Dešui, kad Lili Izabela — ne vienintelė čia geidžiama moteris. Primerkusi blakstienas ji metė žvilgsnį į Skotą.

— Jeigu Lili paliko šitokį patrauklų vyrą, ji tikrai nėra tokia protinga, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.

Skotas nusišypsojo.

— Gal eime pasivaikščioti į paplūdimį?

Hanė žvilgtelėjo į Dešą — šis vis dar jos nepastebėjo.

— Mielai!

Pakeliui jiems reikėjo praeiti pro Dešą ir Lili. Kai atsidūrė visai šalia jų, Dešas pirmą kartą pažvelgė į Hanę. Šios džiaugsmui, Skotas apglėbė ją per liemenį. Dešo veide šmėstelėjo nuostaba, bet Hanė nesuprato — dėl jos išvaizdos ar dėl Skoto familiarumo.

— Sveikas, Dešai! — pasisveikino Hanė, tarsi tik dabar jį pamačiusi, tada pristatė jam Skotą ir sušneko su Lili.

— Hane! Aš nepažinau tavęs. Nuostabiai atrodai! — Lili apdovanojo ją draugiška šypsena ir persimetė keliais mandagiais žodeliais su Skotu.

Dešo žvilgsnis nuslydo prie Hanės pilvo, tada įsmigo į krūtinę. Jis buvo aiškiai nepatenkintas; nepasitenkinimas dar sustiprėjo, kai Hanės rankose pamatė skardinę alaus.

— Nuo kada tu pradėjai gerti?

— Nuo tada, kiek siekia atmintis, — sekdama geriausiomis Lizos Keslberi tradicijomis atkirto Hanė.

— Mudu su Hane ketiname pasivaikščioti paplūdimiu, — tarė Skotas ir paėmė ją už alkūnės. — Pasimatysime vėliau.

Hanė džiūgavo jausdama į nugarą įsmeigtą Dešo žvilgsnį. Pagalvojusi savo eigastį paįvairino įžūliu klubų bangavimu.

Net nespėjęs surūkyti pirmos cigaretės Erikas jau pasigailėjo priėmęs Lizos kvietimą atvykti į vakarėlį. Nuo pat filmavimo pertraukos pradžios jis kūrė vaidmenį kitame filme ir šiandien pasitaikė pirma laisva diena per savaitę. Verčiau būtų praleidęs ją lovoje. Pasitrynęs šeriais apžėlusį smakrą Erikas pradėjo dairytis kokio kampo, kur niekas nedrumstų ramybės. Ko nors išgers ir greitai iš čia nešdinsis.

Erikui einant per terasą jauna moteris raudona vasarine suknele metė į jį susižavėjimo kupiną žvilgsnį. Tai jį nustebino. Buvo nesiskutęs ir atrodė gerokai apsilamdęs — vaidino persimetėlį policininką, persekiojamą narkotikų mafijos vadeivų. Šis vaidmuo kine nė iš tolo nepriminė Bleiko Čadviko ir buvo kaip tik toks, koks galėjo išplauti iš venų „Dešo Kugano šou“ sachariną.

Nors iki sutarties pabaigos liko dar dveji metai, Erikas nusprendė nebevaidinti tame seriale. Jam nusispjauti, kiek kainuos ir kaip teks sukti uodegą jo advokatui. Nuo šiol jis visas jėgas sutelks darbui kine, o televiziją paliks, kaip lekiantis į priekį traukinys palieka geležinkelio stotis.

Pastebėjęs terasoje Kuganą Erikas nusigręžė ir įsmeigė akis į vandenyną. Kaip įmanydamas stengėsi vengti susitikimų su serialo partneriu, nes nepajėgė atsikratyti nemalonaus jausmo, kad Dešas permato jį kiaurai. Šalia Dešo Kugano jis visada pasijusdavo menkesnis, kaip kadaise šalia tėvo. Erikas nemėgo galvoti apie tai, kaip labai nori pelnyti Dešo pagarbą. Kaskart, kai šis pavadindavo jį „gražuoliuku“, Erikas įsitempdavo.

Pažvelgęs į raibuliuojančius ant bangų saulės blyksnius Erikas buvo beketinąs išsimaudyti, bet patingėjo. Priešais jį ant kranto stovėjo porelė. Eriko žvilgsnis abejingai nuslydo vyriškiu ir užkliuvo už merginos. Markstydamasis nuo šviesos, kuri atsispindėjo nuo smėlio, jis pastebėjo, kad mergina nedidelio ūgio, bet puikiai sudėta, nedidele apvalaina krūtine ir grakščiomis kojomis. Per atstumą atrodė pernelyg trapi, kad patrauktų jo dėmesį, bet vis tiek gundanti. Gal terasoje pavyks apžiūrėti ją iš arčiau. Erikas nesibaimino, jog gali merginai nepatikti. To jam nepasitaikydavo.

Vyriškis palietė merginos ranką. Ji atmetė atgal plaukus ir saulės spinduliuose blykstelėjo auskarai. Mergina pakreipė galvą ir nusijuokė.

Netikėdamas savo akimis Erikas atpažino Hanę. Kas nutiko šitai amžinai paniurusiai pempei kvaila šukuosena? Tiesa, pastarąjį sezoną ji kartais pasirodydavo padažytomis lūpomis ir su sijonu. Bet šitokios Hanės jis dar nebuvo matęs.

Kažką rodydama vandenyne Hanė ištiesė ranką. Vėjas pakėlė sijonėlį ir apnuogino šlaunis. Erikas perleido jas žvilgsniu, bet iškart pasijuto nesmagiai, nes visai natūrali jo reakcija šiek tiek atsidavė kraujomaiša. Kad ir kaip pasikeitė Hanė, vis tiek priminė jam Džeisą.

— Jūsų veidas man pažįstamas. Ar kartais nebūsiu mačiusi jūsų nuotraukos ant pašto sienos? — už nugaros pasigirdo žemas, melodingas moters balsas.

Erikas atsigręžė ir kaipmat pamiršo Hanę.

— Taip, esu nekaltai pasmerkta auka.

Mergina gurkštelėjo vyno iš taurės ir toliau apžiūrinėjo Eriką šviesiai pilkomis plačiai įstatytomis akimis. Ant veido užkrito ilga sidabriškų plaukų sruoga. Ji nužėrė ją užkabinusi mažuoju piršteliu.

Jos lūpų kampučiai suvirpėjo.

— Kažkodėl netikiu.

— Prisiekiu, tikra tiesa!

— Negaliu įsivaizduoti, kad toks žmogus galėtų būti nekaltas.

Erikas nutėškė kankinio grimasą.

— Aš giedu berniukų chore. Tikrai!

Mergina nusijuokė. Erikas ištiesė jai ranką.

— Erikas Dilonas.

Mergina tingiai jį nužvelgė.

— Žinau.

O tada nuėjo.

Erikas spoksojo jai įkandin suglumintas ir tingaus jos pasitikėjimo savimi, ir grožio. Nepažįstamoji priėjo prie būrelio vyrų, šie iškart ją apsupo. Jis išgirdo melodingą jos juoką. Pro susidariusį tarpą Erikas pamatė, kaip vienas vyriškis ištiesė jai ant medžioklinio peilio ašmenų pasmeigtą krevetę. Mergina ją paėmė, prieš paragaudama persibraukė krevete per lūpas, tada ėmė palengva kąsčioti, aiškiai mėgaudamasi kiekvienu gabalėliu.

Prie Eriko iš nugaros priėjo Liza Keslberi.

— O aš vis svarsčiau, kiek judviem su Lili prireiks laiko, kol vienas kitą surasite.

— Jos toks vardas?

Liza linktelėjo.

— Ji Gajaus Izabelos duktė.

— To kalakuto? — su panieka purkštelėjo Erikas.

Gajus Izabela buvo kino žvaigždė, bet ne aktorius.

— Neduok Dieve, tavo žodžius išgirstų Lili. Tėvą ji laiko idealu. Nors jis kaip reikiant susibjaurojo jos sukurtą aureolę.

Tačiau Erikui nerūpėjo Lili Izabelos tėvas. Stebėdamas vyrų apsuptą merginą jis užsirūkė. Lili tikrai jį sudomino. Gal tuo, kad buvo nepanaši į moterį, kurią lengva nuskriausti.

Netgi jam.

— Aš netikiu tavimi, — nusijuokė Hanė. — Žmogus negali per vieną vasarą tris kartus susilaužyti ranką.

— Man pavyko!

Sutirštėjo sutemos, o Skotas vis dar linksmino Hanę pokalbiais, aiškiai mėgavosi jos draugija, ir merginos pasitikėjimas savimi vis stiprėjo. Ji nė pati nesitikėjo, tik ūmai ėmė ir iškišo — nors visai nedaug — koją iš sijono skeltuko ir klausėsi Skoto taip, tarytum kiekvienas jo žodis būtų aukso vertės. Pirmoji jos patirtis parodė: flirtas nėra toks jau sudėtingas dalykas. Jis kažkaip nesuprantamai didino Hanės jėgą, nors ši jėga buvo ne tokia, kokios reikia visoms likimo negandoms įveikti. Ją apėmęs jausmas visai kitoks, ji dar ne iki galo jį perprato, tačiau nuoširdžiai juo mėgavosi. Tikėjosi atsistoti priešais Dešą visu neįprastu gražumu.

— Neįsivaizduoju, kaip tu, toks atletiškas vaikinas, anksčiau galėjai būti nevikrus! — Hanės balse suskambėjo saikingo susižavėjimo gaidelė.

— Būtum mačiusi mane keturiolikos metų!

Skotas švystelėjo per petį alaus skardinę į smėlyje už Hanės stovinčią šiukšlinę. Skardinė pralėkė pro šalį. Juodu jau antrą kartą vaikštinėjo paplūdimiu. Po pirmo pasivaikščiojimo užkando ir paplepėjo su vienu kitu svečiu. Hanė pamatė Eriką, kuris atrodė efektingai ir vyriškai su trijų dienų šeriais ant smakro, tačiau ankstesnį susižavėjimą jis nužudė tą nepamirštamą dieną po ąžuolu.

O Dešo elgesys visai išmušė iš vėžių. Kada tik Hanė mesdavo į jį žvilgsnį, jam ant rankos kabodavo kokia nors moteris. Kerštaudama ji visą dėmesį sutelkė į Skotą. Skotas buvo mielas, nenuleido nuo jos akių ir elgėsi kaip su geidžiama suaugusia moterimi.

— Neabejoju, keturiolikos metų tu buvai guvus vaikinukas, — tarė Hanė jiems palengva artėjant prie vandens.

— Nė perpus toks guvus, kokia dabar esi tu.

Netikėtai Hanė koketiškai papūtė lūpas.

— Kalbi apie mane kaip apie šunytį!

— Ką tu, kaip galima tokią merginą lyginti su šunyčiu!

Hanei buvo lemta tik kelias akimirkas pasimėgauti pataikavimu — Skotas ją apkabino ir prisitraukė. Apnuoginta jos oda prigludo prie minkšto jo marškinių audinio. Vaikinas suėmė Hanę už kaklo ir pasilenkęs pabučiavo.

Jo bučinio nebuvo galima net lyginti su netikrais Eriko bučiniais. Šis, be abejo, buvo tikras. Skotas pravėrė burną stengdamasis įsiurbti jos lūpas. Atbėgusi banga apsivijo jai apie blauzdas ir bijodama prarasti pusiausvyrą Hanė prigludo Skotui prie krūtinės. Šis apglėbė ją dar tvirčiau, mergina pajuto kūnu sklindančią šilumą.

— Viešpatie, tu gali išvesti iš proto, — į praviras jos lūpas sukuždėjo Skotas. — Aš taip noriu tavęs!..

— Tikrai? — Hanė sutramdė ūmai apėmusį norą atsigręžti į terasą ir pažiūrėti, ar jos nemato Dešas.

— Argi nesupranti, ką su manimi padarei?

Jis prisispaudė klubais jai prie pilvo. Hanės kūnu perbėgo saldi kaitra ir nepatirtas savo galybės suvokimas. Tai ji šitai padarė!

Skoto ranka nuslydo jos nugara, suėmė užpakaliuką ir lengvai spustelėjo.

— Esi pribloškianti mergytė! Ar kas nors tau tai sakė?

— Visi sako! — Hanė pažvelgė jam į akis. — O tau ar kas nors sakė, kad nuostabiai bučiuojiesi?

— Bet ir tu tai darai stebuklingai.

Ji nusišypsojo ir Skotas ją vėl pabučiavo. Šį kartą jo lūpos prasivėrė ir liežuvis įslydo Hanei į burną. Toks antpuolis buvo šiek tiek netikėtas ir ji nusprendė, kad metas daugiau sužinoti apie bučinius. Paveikslas to, kurį būtų troškusi matyti savo mokytojo vietoje, šmėstelėjo sąmonėje taip greitai, kad ji net nespėjo žmoniškai jo įžiūrėti.

Hanė prigludo šlaunimis prie Skoto norėdama įsitikinti, ar dar neprarado jam įtakos, ir su pasitenkinimu pajuto, kad ne. Vaikino ranka įsibrovė tarp jųdviejų kūnų ir sustingo jai ant krūties. Hanė įsitempė — per tokį trumpą laiką jai šito pasirodė per daug. Skoto nykštys prasismelkė po bikinio liemenėle ir palytėjo spenelį. Hanė ėmė veržtis iš glėbio.

— Ką, velniai rautų, tu čia išdarinėji?

Kai Hanė išgirdo už nugaros pažįstamą šiurkštoką balsą, jai užgniaužė kvapą.

Skotas palengva paleido merginą iš glėbio, patraukė ranką jai nuo krūtinės ir Hanei virš galvos niūriai pažvelgė į jų ramybės drumstėją.

— Ko jums čia reikia?

Lėtai atsigręžusi Hanė žvilgsniu susidūrė su įsiutusiu Dešu Kuganu — jo veidas buvo juodas kaip debesis, prie šonų kabėjo neregimi šešių užtaisų koltai. Nekreipdamas dėmesio į Skotą jis žiūrėjo tik į Hanę, ir žvelgė tokiu žvilgsniu, lyg būtų pasirengęs pulti priešo užimtą miestą.

— Tu girta! — tėškė jai tiesiai į veidą Dešas.

Hanė kilstelėjo smakrą ir narsiai pasitiko sunkų žvilgsnį.

— Išgėriau dvi skardines alaus. Bet tau tai neturi rūpėti!

— O kas, tiesą sakant, nutiko, pone Kuganai?

Mandagus Skoto klausimas, regis, dar labiau įsiutino Dešą.

Jo lūpų kampučiai priešiškai nusviro.

— Aš pasakysiu, kas nutiko, sūneli. Tu duodi per daug laisvės rankoms!

Skotas nustebęs pažvelgė į Dešą.

— Atleiskite, bet, man atrodo, čia ne jūsų reikalas. Hanė — pilnametė!

— Anaiptol. — Dešas bedė pirštu namo link. — Kad žaibu atsidurtum ten, mažute! Žinoma, jeigu esi ganėtinai blaivi ir šį atstumą įveiksi.

Hanė išsitiesė visu ūgiu.

— Eik velniop!

— Ką pasakei?

— Puikiai girdėjai! Jokia aš ne mažutė ir neleisiu, kad man komanduotum. Dabar mudu su Skotu važiuosime pas jį į namus.

Dešas priėjo arčiau, jo akys virto siaurais plyšeliais.

— O aš nesu toks įsitikinęs.

Hanei visą laiką teko stovėti užvertus galvą ir žiūrėti į jį iš apačios. Ją užplūdo pavojingas jaudulys, noras sušokti šokį ant bedugnės krašto.

— Mudu važiuosime pas jį ir aš ketinu ten praleisti naktį.

— Tikrai?

Galėjai justi, kad Skotas sutrikęs.

— Hane, aš nežinau, kokie santykiai sieja tave su ponu Kuganu, bet...

— Mūsų nesieja jokie santykiai, — atsakė ji karštai trokšdama, kad Dešas paneigtų jos žodžius.

Dešas kreipėsi į Skotą žemu lygiu balsu:

— Ji dar vaikas ir aš neleisiu, kad tuo pasinaudotum! Vakarėlis baigėsi.

— Pone Kuganai...

Nekreipdamas į jį dėmesio Dešas čiupo Hanę už rankos ir nusitempė smėlėtu paplūdimiu namo lyg nepaklusnią penkiametę mergiūkštę.

— Paleisk mane, — šnypštė ji pro dantis. — Aš nesu vaikas, o tu viską tuoj sugadinsi!

— Kaip tik taip ir ketinu padaryti.

— Neturi jokios teisės kištis!

— Bet tu šito vaikino net nepažįsti! Ką žinai apie jį?!

— Aš žinau, kad jis puikiai bučiuojasi. — Hanė krestelėjo galvą ir jos garbanos grakščiai ūžtelėjo. — Ir manau, kad yra toks pat puikus meilužis. Turbūt bus geriausias iš visų mano meilužių!

Dešas net neketino lėtinti žingsnio. Trumpesnėms Hanės kojoms buvo nelengva suspėti įkandin ir mergina kelis kartus kluptelėjo ant smėlio. Dešas dar kiečiau suspaudė jos ranką.

— Jam nebus sunku tai įrodyti, tiesa?

— Manai, iki šiol aš neturėjau meilužių? Tai paklausyk! Vien šią vasarą turėjau tris! Ne, keturis! Buvau pamiršusi Lencą.

Užuot nusivedęs į terasą, Dešas nusitempė ją už namo kampo.

— O, aš žinau, kad turėjai meilužių. Filmavimo grupės vyrukai man pasakojo, kaip paprasta tave pasiguldyti į lovą.

Hanė sustojo kaip nudiegta.

— Tai netiesa! Iš filmavimo grupės nė su vienu nieko nebuvo!

Dešas nusitempė ją toliau.

— Sakau, ką girdėjau.

— Negalėjai šito girdėti.

— Vaikinai sakė, kad mielai nusirengi prieš pirmą pasitaikiusį, kuris mūvi kelnes.

Šito Hanei jau buvo per daug.

— Niekada! Kaip gyva nesu nusirengusi prieš vyriškį! Aš... — Ji nutilo per vėlai susigriebusi, kad pakliuvo į spąstus.

Dešas metė į ją nugalėtojo žvilgsnį.

— Taip ir yra, tu šito nedarei. Taip bus dar kurį laiką.

Jie priėjo prie Dešo automobilio, ketverių metų kadilako. Jis atidarė dureles ir įgrūdo Hanę vidun.

— Jeigu nemeluoji, kiek išgėrei alaus, nuvešiu tave namo.

— Aš nemeluoju! Ir liaukis taip su manimi elgtis — tu man ne tėvas!

— Niekas nėra labiau už mane priartėjęs prie šito vaidmens, — burbtelėjo Dešas ir užtrenkė dureles.

Kol jis iš priekio apėjo automobilį, Hanė prisiminė ne tokią jau tolimą praeitį, kai būtų atidavusi viską pasaulyje, kad tik išgirstų iš jo šiuos žodžius. Tačiau jos širdyje kažkas pasikeitė. Ji neįstengė suprasti, kada ir kodėl tai nutiko, bet vieną dalyką žinojo tvirtai: daugiau nenori, kad Dešas būtų jai kaip tėvas.

Kai Dešas įsitaisė prie vairo, Hanė taip staigiai į jį pasisuko, kad vienas auksinis auskaras švystelėjo ir perbraukė per skruostą.

— Tu negali manęs laikyti užrakintos, Dešai! Aš jau nebe vaikas. Man patinka Skotas ir nusprendžiau su juo permiegoti — jeigu ne šiandien, tai rytoj.

Jis įsuko į kelią; padangos tyliai sugirgždėjo per žvyrą. Kol jie pravažiavo sargo būdelę prie vartų ir atsidūrė plente, Dešas neištarė nė žodžio. Priešpriešiais važiuojančių automobilių žibintai raižė jo veidą įstrižais spinduliais. Pagaliau Dešas švelniai tarė:

— Nežiūrėk į šį reikalą taip lengvabūdiškai, Hane. Juk tai šį tą reiškia.

— Tiek kiek tau?

Jis staigiai nusuko galvą ir įbedė žvilgsnį į kelią. Hanė laukė. Dešas net nemėgino teisintis ir ją apėmė dar didesnis pyktis.

— Man nuo tavęs bloga! Pats guliesi į lovą su pirma pasitaikiusia moterimi, tačiau drįsti skaityti man moralus!

Dešas paspaudė radijo aparato klavišą, automobilį užtvindžiusi Džordžo Džonso muzika nutraukė visus pasiaiškinimus.