Pakilimas

1980-1982

1

Visą šį pavasarį Hanė1 meldėsi Voltui Disnėjui. Sėdėdama ant lovos senoje surūdijusioje priekaboje, kuri riogsojo tarp pušų anapus trečiosios amerikietiškųjų kalnelių atrakciono „Juodasis griausmas“ kalvos, ji meldėsi Voltui Disnėjui, o kartais net pačiam Jėzui Kristui, vildamasi, kad kuri nors iš šių galingų dieviškų būtybių ateis į pagalbą. Virš nukarusios užuolaidos ji žvelgė į nakties dangaus lopinėlį, vos įžiūrimą pro pušų viršūnes.

— Pone Disnėjau, čia vėl aš, Hanė. Žinau, Sidabrinio ežero pramogų parkas dabar atrodo ne kažin kaip, nes vandens lygis nukrito, todėl kyšo visi kelmai, be to, dar ir „Bobis Li“ kiurkso ežero dugne, pačiame doko gale. Tai kas, kad per visą praėjusią savaitę mūsų parke apsilankė ne daugiau negu šimtas žmonių, juk taip bus ne visada!

Nuo to laiko, kai Paksavačio apygardos laikraštis „Demokratas“ išspausdino gandą, esą žmonės iš Volto Disnėjaus kompanijos lyg ir ketina nupirkti Sidabrinio ežero pramogų parką ir jo vietoje įrengti tarsi kokį Pietų Karolinos „Disnėjaus pasaulio“ variantą, Hanė daugiau apie nieką nebegalėjo galvoti. Jai buvo šešiolika ir ji suprato: melstis ponui Disnėjui — grynas vaikiškumas (juo labiau kad toks elgesys baptistams iš Pietų neatleistinas), tačiau nesėkmės varė ją į neviltį.

Ir mergina ėmė vardyti visus pranašumus, būtinus žinoti ponui Disnėjui:

— Nuo mūsų vos valanda kelio iki valstijos sienos. Tereikia pastatyti žmoniškas rodykles ir visi, važiuojantys į Mertl Bičą, tikrai sustos čia su savo vaikučiais. Jeigu neminėsime moskitų ir drėgmės, klimatas visai pakenčiamas. Ežeras būtų stačiai nuostabus, jeigu jūsų darbuotojai priverstų įmonę „Purlekso dažai“ liautis pylus į jį nuodingas chemines medžiagas. Tada žmonės, kurie tęsia darbus po jūsų mirties, nupirktų jį už grašius. Gal galėtumėte juos paveikti ir priversti suprasti, kad Sidabrinio ežero pramogų parkas — kaip tik tai, ko jie ieško?

Heilės pakuždomis kalbamą maldą, gerokai primenančią komercinį pasiūlymą, nutraukė silpnutis įkyrios tetos balsas:

— Hane, su kuo ten kalbiesi? Bene lovoje turi kokį vyruką?

— Turiu, Sofija, — šyptelėjusi atsakė Hanė. — Čia jų gal koks tuzinas. Vienas kaip tik ketina parodyti man savo svambalą.

— O Viešpatie, Hane! Kaip čia dabar kalbi?! Negražu.

— Atsiprašau.

Hanė žinojo: erzinti Sofijos nedera, bet kai teta kaip reikiant įsiėsdavo, nepajėgdavo atsisakyti tokio malonumo. Taip nutikdavo ne itin dažnai ir nieko gero neišeidavo, tačiau Sofijai pradėjus įkyriai tupinėti aplinkui Hanė bemaž imdavo tikėti, kad ji — ne teta, o tikra jos motina.

Iš gretimo kambario pasigirdo juoko pliūpsnis, kuriuo „Vakaro šou“ laidos auditorija atsakė į Džonio juokelį apie žemės riešutus ir prezidentą Karterį. Televizoriaus Sofija beveik neišjungdavo. Ir tvirtindavo, esą tada ne taip skausmingai ilgisi dėdulės Erlo balso.

Erlas Bukeris pasimirė prieš pusantrų metų ir dabar Sofija buvo Sidabrinio ežero pramogų parko šeimininkė. Net ir jam gyvam esant Sofija nepasižymėjo vikrumu, o vyrui mirus sukosi dar lėčiau, todėl visus reikalus į savo rankas teko perimti Hanei. Ji pasitraukė nuo lango ir pagalvojo, kad Sofija turbūt tuoj užmigs. Teta niekada neužsisėdėdavo po vidurnakčio, nors keldavosi tik apypiete.

Hanė atsišliejo į pagalves. Priekaboje buvo karšta ir tvanku. Ir nors vilkėjo tik marškinėlius su „Budweiser“ alaus reklama ir mūvėjo kelnaites, vis tiek kentė karštį. Anksčiau jie turėjo kondicionierių, bet jis prieš dvejus metus sugedo — palengva gedo ar lūžo ir visi kiti daiktai, o taisyti nebuvo iš ko.

Žvilgtelėjo į laikrodį, stovintį netoli lovos, kuria ji dalijosi su tetos dukterimi Šantale, ir ją persmelkė nerimas. Pusseserei jau metas būti namie. Dabar pirmadienis, naktis, parkas uždarytas ir ten visai nėra ką veikti. Atsarginiame Hanės plane, kurį buvo parengusi, jeigu pono Disnėjaus darbuotojai nenupirks šito parko, Šantalei buvo numatytas pagrindinis vaidmuo, Hanė negalėjo leisti, kad pusseserė nežinia kur bastytųsi, tegul tik vieną vienintelį vakarą.

Nuleidusi kojas ant suaižėjusio linoleumo Hanė pasisiekė raudonus, bet jau visai išblukusius šortus, kuriuos mūvėjo dieną. Pati buvo smulkių kaulelių, vos penkių pėdų2 ūgio, o šortai jai atiteko iš Šantalės. Per šlaunis jie buvo platūs ir kabėjo kaip maišai, kojos styrojo iš jų lyg dantų krapštukai ir atrodė dar liesesnės negu buvo iš tikrųjų. Tačiau puikybė — viena iš nedaugelio ydų, kurių Hanė neturėjo, todėl į šitokias smulkmenas nekreipė nė menkiausio dėmesio.

Nors pati ir nenumanė, tačiau šiokį tokį pagrindą puikuotis vis dėlto turėjo. Kad ir žydromis akimis su vešliomis blakstienomis po tamsiais antakių lankais. Dar širdutės formos strazdanotu veideliu neryškiais skruostikauliais ir mažute, įžūliai užriesta nosiūkšte. Bet iki savo burnos matmenų mergaitė dar nebuvo priaugusi, putlios lūpos jai nuolat primindavo didelę seną žuvį prielipą. Kiek siekė atmintis, Hanei niekada nepatiko jos išvaizda, ir ne vien todėl, kad iki prasikalė krūtys, žmonės dažnai palaikydavo ją berniuku, bet labiausiai dėl to, jog niekas nebuvo linkęs rimtai žiūrėti į būtybę, pernelyg primenančią vaiką. O kadangi Hanei papjautinai reikėjo, kad į ją žiūrėtų rimtai, tai nėrėsi iš kailio stengdamasi visus savo kūno turtus užmaskuoti amžinai paniurusiu priešišku žvilgsniu ir karinga laikysena.

Įsispyrusi į nudrengtas žydras šlepetėles guminiais padais Hanė persibraukė pirštais trumpus susitaršiusius plaukus. Ne tiek norėjo juos susiglostyti, kiek pasikasyti uodo įgeltą vietą. Jos plaukai tiko prie vardo ir buvo šviesiai rudos spalvos. Iš prigimties linko garbanotis, bet Hanė retai kada jiems tai leisdavo. Kur tau, menkiausia proga nusidžirindavo vos pastvėrusi į rankas kokį ganėtinai aštrų įnagį — kišeninį peiliuką, dantytas žirkles ar, blogiausiu atveju, peilį žuvims skusti.

Uždariusi duris Hanė išslinko į trumpą siaurą prieškambarį, išklotą rudais ir auksiniais rombais išpieštu dembliu; jis taip pat dengė ir nelygias grindis patalpos, kurioje buvo ne tik miegama, bet ir valgoma. Kaip ir tikėjosi, Sofija jau parpė ant senosios savo kušetės, apmuštos nudėvėtu rausvai rudo atspalvio audiniu su išblukusiais tavernų, Amerikos herbo erelių ir vėliavų su trylika žvaigždučių piešiniais. Ilgalaikė šukuosena, kurią Šantalė padarė motinai, ne itin nusisekė, skystučiai žilstelėję Sofijos plaukai atrodė perdžiūvę ir šiek tiek įsielektrinę. Tetulė buvo pilnoka ir po trikotažiniais naktiniais marškiniais ryškėjo abipus kūno nusvirusios krūtys, panašios į vandens pripiltus balionus.

Hanė pažvelgė į tetą ir pajuto įprastą susierzinimą, sumišusį su meile. Tai ji, Sofija Mun Buker, turėtų rūpintis savo dukterimi, o ne Hanė. Tai ji privalėtų sukti galvą, kaip apmokėti visas tas sąskaitas, kurių šūsnis kasdien didėjo, ir nepapulti į suknistos socialinės rūpybos sistemos nagus.

— Aš trumpam išeinu.

Sofija per miegus knarktelėjo.

Nušokusi nuo ištrupėjusių betoninių laiptelių Hanė įkvėpė drėgmės pritvinkusio nakties oro. Iš lauko priekaba buvo nudažyta itin bjauria melsva it liepsnelės kiaušinis spalva, kurią mažumėlę gražino nostalgiškas senatvės apnašas. Hanės šlepetės paskendo smėlyje, į tarpupirščius prilindo žvyro. Toldama nuo namų ji patraukė nosimi orą. Birželio naktis buvo sklidina pušų, kreozoto ir tualetams naudojamos dezinfekavimo priemonės kvapų. Bet visus juos nustelbė iš toli atsklidęs sudvisęs Sidabrinio ežero kvapas.

Eidama pro darganų nupilkintas geltonosios pušies atramines kolonas Hanė tarė sau, kad šįkart tiesiog praeis pro šalį — nesustos ir nežiūrės. Vos pradedi žiūrėti, į galvą beregint ima lįsti visokios mintys, o nuo tų minčių pasijunti lyg papuolęs į kibirėlį su savaitės senumo masalu. Ji ryžtingai žingsniavo dar kokią minutę, o tada vis tiek sustojo. Atsigręžusi ištempė kaklą ir apmetė žvilgsniu visą didžiulį „Juodąjį griausmą“.

Masyvaus medinio amerikietiškųjų kalnelių atrakciono siluetas ryškėjo naktinio dangaus fone lyg kažkokio priešistorinio dinozauro skeletas. Jos žvilgsnis pakilo aukštyn kone statmena milžiniška „Juodojo griausmo“ kupra, tada nučiuožė žemyn kvapą gniaužiančiu šešiasdešimt laipsnių nuolydžiu, nuslydo kitų dviejų kalnelių šlaitais ir virpulį keliančiomis pakalnėmis, tada — paskutine spirale, šiurpulingu sūkuriu susisukančia ties pačiu Sidabrinio ežero paviršiumi. Apžvelgusi visus tris kalnelius ir mirtinąją spiralę su beprotiškais posūkiais pajuto, kaip širdį sugniaužė neviltis ir kartėlis. Nuo tos vasaros, kai „Juodasis griausmas“ nustojo dirbti, jų reikalai eina paskliundomis.

Nors Sidabrinio ežero pramogų parkas, palyginti su „Bušo sodais“ arba „Šešiomis vėliavomis“ Džordžijos valstijoje, buvo mažutis ir senoviškas, jis turėjo įžymybę, kokia negalėjo pasigirti kiti. Jame buvo paskutiniai visuose Pietuose didžiuliai mediniai amerikietiškieji kalneliai, tokius kai kurie entuziastai buvo linkę laikyti nuostabesniais už legendinius „Ciklono“ kalnelius Konio saloje. Nuo tada, kai dvidešimto amžiaus trečiojo dešimtmečio pabaigoje buvo įrengtas šis atrakcionas, pasivažinėti „Juoduoju griausmu“ suplaukdavo žmonės iš visų šalies kampelių. Minioms amerikietiškųjų kalnelių garbintojų kelionė prie Sidabrinio ežero buvo tarsi religinė piligrimystė.

Bent tuziną kartų pasivažinėję legendiniais mediniais kalnais jie dažniausiai aplankydavo ir kitus, paprastesnius parko atrakcionus, išleisdavo po du dolerius pasiplaukiojimui — ratiniu garlaiviu „Robertas E. Li“ nupukšėdavo iš vieno Sidabrinio ežero galo į kitą ir atgal. Tačiau „Bobis Li“3, kaip ir „Juodasis griausmas“, tapo katastrofos auka.

Beveik prieš dvejus metus, tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimt aštuntaisiais, per Darbo dieną, nuo paskutinio „Juodojo griausmo“ vagonėlio nulėkė ratų pakaba, vagonėlis atitrūko nuo kitų ir buvo nublokštas į šalį. Laimė, niekas nenukentėjo, bet Pietų Karolinos valstijos administracija tą pačią dieną atrakcioną uždarė ir nė vienas bankas nepanoro finansuoti brangių atnaujinimo darbų, kurių neatlikus nebuvo leista vėl įjungti amerikietiškųjų kalnelių. O be šio pagarsėjusio atrakciono Sidabrinio ežero pramogų parko laukė lėta kankinanti mirtis.

Hanė nuėjo į parko gilumą. Dešinėje musių nutupėta lemputė apšvietė apleistą autodromo aikštelę, kurioje aplamdyti automobiliukai iš stiklo pluošto kantriai laukė, kol rytoj dešimtą parkas bus atidarytas lankytojams. Ji praėjo pro mažulyčius motociklus ir gaisrines mašinas, sustingusias ant begalinių žiedinių bėgių. Dar toliau po dienos darbų ilsėjosi motociklų lenktynių atrakcionas ir karuselė. Hanė sustojo priešais „Siaubo namus“, virš kurių puikavosi šviečiantis begalvio kūno atvaizdas, o iš kaklo nuopjovos fontanu švirkštė fosforescuojantis kraujas.

— Šantale!

Niekas neatsišaukė.

Nuo kablio anapus bilietų kasos nusikabinusi žibintą Hanė pasvirais liepteliais ryžtingai pakilo į „Siaubo namus“. Dieną šie liepteliai siūbuodavo, o iš garsiakalbių aidėdavo dejonės ir veriantys klyksmai, bet dabar visur buvo tylu. Perėjusi „Mirties koridorių“ ji pašvietė į septynių pėdų aukščio budelio su gobtuvu ir kruvinu kirviu rankoje figūrą.

— Šantale, ar tu čia?

Mirtina tyla. Prasibrovusi pro dirbtinius voratinklius Hanė praėjo pro „Žiurkių landos“ jungiklių bloką. Kai atsidūrė viduje, apšvietė žibintu nedidelę patalpą. Prigludusios prie gegnių ir nematomų siūlų laikomos jai virš galvos šimtas šešios gauruotos pilkos žiurkės susmeigė į ją raudonas žibančias akis.

Hanė pažvelgė į jas su pasigėrėjimu. „Žiurkių landa“ — „Siaubo namų“ puošmena, nes gyvūnai čia buvo tikri. Jų iškamšas Palisado parko vaiduoklių namams Fort Li mieste tūkstantis devyni šimtai penkiasdešimt antrais metais pagamino meistras iš Niujorko. Septinto dešimtmečio pabaigoje dėdė Erlas nupirko šias jau gerokai apšiurusias grožybes iš vieno žmogaus, kurio parkas netoli Forest Sičio Šiaurės Karolinoje subankrutavo.

— Šantale!

Hanė dar kartą šūktelėjo pusseserę ir nesulaukusi atsakymo išėjo iš „Siaubo namų“ pro atsargines avarines duris. Peržengusi elektros kabelius trumpindama kelią patraukė tiesiai per atrakcioną „Aptvaras“ ir pasuko į pagrindinę alėją.

Su tamsa čia mėgino grumtis tik kelios įvairiaspalvės lemputės, suvertos ant nukarusių vėliavėlių girliandų, zigzagais vinguriuojančių virš alėjos. Visi smulkieji atrakcionai ir žaidimai nakčiai buvo aptverti lentinėmis užtvaromis: stalas su pieno buteliais ir cisterna su žuvimis, žaidimai „Pakvaišęs kamuolys“, „Geležinės žnyplės“ su stiklo dėže, prikišta šukų, žaidimo kauliukų ir „Hercogo Azarto“ raktų grandinėlių. Viskas aplinkui buvo prisigėrę troškaus kukurūzų spragėsiu, picų ir apkartusio aliejaus, kuriame buvo verdamos spurgos, kvapo.

Tai buvo sparčiai nykstančios Hanės vaikystės kvapas ir mergaitė godžiai traukė jį į plaučius. Jeigu Disnėjaus žmonės paims parką į savo rankas, šis kvapas dings amžiams, o drauge ir visi smulkieji atrakcionai, „Kūdikių pasaulis“, „Siaubo namai“. Ji sukryžiavo rankas ant plokščios krūtinės ir apglėbusi save smarkiai suspaudė — tokį įprotį išsiugdė per daugelį metų, nes niekas kitas jos neapkabindavo.

Kai mirė mama, Hanei buvo šešeri, nuo tada čia — vieninteliai jos namai ir mergaitė mylėjo juos visa širdimi. Rašyti laišką Disnėjaus žmonėms jai buvo sunkiausias darbas gyvenime. Teko nuslopinti visus švelnius jausmus ir iš paskutiniųjų stengtis prasimanyti pinigų, kurių verkiant reikėjo, kad nebūtų išdraskyta šeima, kad pavyktų nepakliūti į socialinės šalpos sistemos letenas ir kur nors netoliese gražioje vietoje nusipirkti mažą namelį, gal net su dailiais baldais ir sodu. Bet dabar, stovėdama tuščioje alėjoje, Heile apgailestavo, kad dar nėra nei ganėtinai suaugusi, nei apsukri ir negali sugalvoti nieko gudriau. Užvis skaudžiausia jai buvo prarasti „Juodąjį griausmą“; jeigu amerikietiškieji kalneliai tebeveiktų, ji nieku gyvu neišsižadėtų šio parko.

Paslaptinga nakties tyla ir troškus kukurūzų spragėsiu kvapas sugrąžino prisiminimus apie mažą mergytę, kuri gūžėsi priekabos kampe pritraukusi prie smakro šašuotus keliukus ir žiūrėjo apkvaitusiomis didžiulėmis žydromis akimis. Galvoje aidu nuskambėjo piktas balsas iš praeities:

— Patrauk ją man iš akių, Sofija! Prakeikimas, net šaltis purto! Nuo vakar vakaro, kai ją čia atsitempei, ji beveik nesukrutėjo. Tik sėdi ir žiūri!

Hanė išgirdo, kaip sunkus dėdulės Erlo kumštis tvojo į virtuvės stalą, tada Sofija ėmė monotoniškai virkauti:

— O kur aš ją dėsiu, Erlai?

— Man nusispjauti, dėk, kur nori! Aš nekaltas, kad tavo sesytė sumanė nusiskandinti. Tie žmonės iš Alabamos socialinio aprūpinimo departamento neturėjo teisės priversti tave ją pasiimti. Aš, velniai rautų, noriu ramiai valgyti savo priešpiečius, kad ji nešmėžuotų čia lyg koks vaiduoklis!

Sofija nuėjo į priekabos gyvenamosios dalies kampą ir raudono sandalo virveliniu padu nosimi pajudino pigiu skuduriniu bateliu apmautą Hanės kojytę.

— Nedaryk taip, Hane! Eik į lauką ir susirask Šantalę. Tu dar nematei parko. Ji tau viską aprodys.

— Noriu pas mamą, — sukuždėjo Hanė.

— Prakeikimas! Išbogink ją iš čia, Sofija!

— Na štai, girdi, ko pridirbai? — atsiduso Sofija. — Tu supykdei dėdę Erlą. — Sofija čiupo Hanę už rankos ir truktelėjo. — Kelkis! Eime, duosiu tau cukraus vatos.

Sofija ištempė mergaitę iš priekabos ir nusivedė per pušyną po kepinančia Karolinos vidurdienio saule. Hanė sekė įkandin lyg mažutis robotas. Ji visai nenorėjo cukraus vatos. Ryte Sofija privertė Hanę suvalgyti šiek tiek sausų pusryčių „Captain Crunch“ ir ją supykino.

Sofija paleido jos ranką. Hanė jau spėjo susivokti, kad teta nemėgsta liesti žmonių, ne taip kaip Hanės mama Kerolaina. Mama visada imdavo Hanę ant rankų, apkabindavo, vadindavo saldžiuoju pyragėliu, nors grįždavo pavargusi po darbo cheminėje valykloje Montgomeryje.

— Noriu pas mamą, — tyliai tarė Hanė, kai jos per žolę atėjo prie didžiulių medinių stulpų kolonados.

— Tavo mama mirė. Ji ne...

Paskutinius Sofijos žodžius užgožė klaikus spiegimas, pasigirdęs Hanei virš galvos.

Mergaitė taip pat suspigo. Sielvartai ir baimės, kaupęsi nuo tada, kai mirė mama, o ji buvo atplėšta nuo visko, kas įprasta, ūmai kliūstelėjo laukan išstumti siaubo, kurį pajuto išgirdusi šį netikėtą ir nepaprastą riksmą. Heile spiegė ir negalėjo liautis.

Ji jau miglotai numanė, kas yra amerikietiškieji kalneliai, bet važinėtis jais dar nebuvo tekę, lygiai kaip nebuvo mačiusi ir tokio dydžio kalnelių, todėl net netoptelėjo mintis šį žviegimą susieti su važinėjimusi. Heile girdėjo vien pabaisos balsą, tos pačios, kuri slapstosi spintoje, atsėlina po lova, grobia mamas iš mažų mergaičių ir nusineša baisiuose, ugnimi alsuojančiuose nasruose.

Šaižus riksmas veržėsi jai iš burnos. Visas šešias dienas, praėjusias nuo motinos mirties, Heile neįstengė atsikratyti stingulio, o dabar nesiliovė spiegti net tada, kai Sofija ėmė purtyti ją už pečių.

— Liaukis! Nustok rėkti, girdi?

Bet Hanė negalėjo liautis, ji plėšėsi iš Sofijos gniaužtų, kol pagaliau išsiveržė. Tada puolė tekina po bėgiais, klaikiai mosuodama rankomis, o maži plaučiai net dūzgė iš įtampos jai stengiantis išrėkti sielvartą ir baimę. Pribėgusi iki tos vietos, kur bėgiai nusileido taip žemai, kad po jais jau nebuvo įmanoma eiti, įsitvėrė medinio stulpo. Jausdama, kaip šerpetos sminga į delnus, ji laikėsi įsikirtusi daikto, keliančio jai neapsakomą baimę, ir naiviai vylėsi: jeigu tvirčiau įsikabins, jis nepajėgs jos praryti.

Praradusi laiko nuovoką Heile girdėjo tik savo kūkčiojimą ir švilpiančios virš galvos pabaisos riaumojimą, jautė, kaip aštrios stulpo rakštys sminga į minkštą lyg kūdikio delnų odą, ir suprato, kad jau niekada nebepamatys mamos.

— Prakeikimas, nustok pagaliau rėkti!

Kol Sofija stovėjo ir bejėgiškai stebeilijo į ją, iš už nugaros priėjo dėdė Erlas ir keikdamasis atplėšė Hanę nuo stulpo.

— Kas jai? Kas, po velnių, dabar jai darosi?

— Nežinau, — suinkštė Sofija. — Taip nutiko, kai ji išgirdo „Juodąjį griausmą“. Matyt, jis kaip reikiant ją išgąsdino.

— Na, tai tikras prakeikimas! Mes jos nepaikinsime, velniai rautų!

Čiupęs už juosmens Erlas išvilko Hanę iš po amerikietiškųjų kalnelių. Žirgliodamas dideliais keverziškais žingsniais nusinešė pro žmones, atėjusius į parką, ir nuožulniu klojimu pasiekė stoties namelį, kur keleiviai būdavo įsodinami į „Juodąjį griausmą“.

Sąstatas stovėjo tuščias, rengėsi priimti naują norinčiųjų pasivažinėti grupę. Nekreipdamas dėmesio į eilėje laukiančiųjų protestus Erlas įstūmė Hanę pro turėklą į pirmąjį vagonėlį. Šaižus mergaitės riksmas aidėjo po medinio stogo skliautais. Ji iš paskutiniųjų grūmėsi mėgindama ištrūkti, bet dėdė tvirtai laikė plaukuota ranka.

— Erlai, ką čia išdirbinėji? — priėjęs paklausė Česteris, „Juodąjį griausmą“ prižiūrintis pagyvenęs vyras.

— Ji nori pasivažinėti.

— Erlai, ši mergaitė per maža. Pats žinai, iki šitų kalnelių jai dar augti ir augti.

— Tada prasti reikalai. Nagi, pririšk ją! Ir nemėgink spausti jokių suknistų stabdžių!

— Bet Erlai...

— Daryk, kas pasakyta, antraip būsi atleistas!

Mergaitės sąmonę pasiekė kelių eilėje stovinčių žmonių prieštaravimai, bet ūmai sąstatas pajudėjo ir ji suprato, kad yra nešama tiesiai į nasrus pabaisai, prarijusiai mamą.

— Ne! — sukliko ji. — Ne! Mama!

Ranktūris buvo per storas jos pirščiukams, bet Hanė įsikirto į jį mirtinu gniaužtu. Ir karčiai, nepaguodžiamai raudojo:

— Mama... Mama...

Visa konstrukcija sugirgždėjo ir suvaitojo, kai sąstatas ėmė šliaužti į aukštą kalvą, gerokai prisidėjusią prie legendos apie „Juodąjį griausmą“ atsiradimo. Kol traukinys palengva ropojo į viršų, vaikiškoje Hanės galvelėje šmėsčiojo vienas už kitą šiurpesni vaizdai. Ji, šešiametė, liko viena pati visatoje su šia pragaro išpera. Skaudžiai bejėgė, per silpna, per maža ir ūgiu, ir amžiumi, kad pajėgtų apsiginti, ir visame pasaulyje nebuvo nė vieno suaugusio žmogaus, kuris galėtų jai pagelbėti.

Iš baimės užgniaužė gerklę, mažutė širdelė mėšlungiškai tvaksėjo krūtinėje, o vagonėlis nepermaldaujamai ropštėsi į didžiulės kalvos viršūnę. Aukštesnės už aukščiausias pasaulio viršūnes. Į pačias dangaus aukštybes. Aukščiau įkaitusio dangaus, į tamsybes, kur slapstosi vien šėtonai.

Iš gerklės išsiveržė paskutinis klyksmas, kai jos vagonėlis persirito per viršūnę ir prieš akis akimirką atsivėrė siaubingas nuolydis, ir štai ji jau krinta į pačius žvėries vidurius, kur bus praryta ir sudraskyta į skutelius šią tamsiausią jos vaikiškos sielos naktį vien tam, kad...

Vėl šautų aukštyn!

Tada vėl būtų nusviesta į pragarą.

Ir vėl aukštyn!

Ji tris kartus smego į pragarą ir vėl atgimdavo, kol pagaliau buvo nuskraidinta virš ežero plynės ir įsukta į velnišką spiralę. Ją bloškė į vagono sienelę, kai mirtinas sūkurys ėmė nešti žemyn, tiesiai į vandenį, bet paskutinę akimirką, likus gal dviem pėdoms iki vandens paviršiaus, sąstatą nustojo purtyti, jis pakilo į kitą lygmenį. O tada sulėtino greitį ir sklandžiai sustojo stotelėje.

Daugiau Heile nebeverkė.

Vagonėliai sustojo. Dėdė Erlas kažkur pradingo ir Česteris, atrakciono prižiūrėtojas, buvo bešokąs traukti jos lauk. Hanė papurtė galvą, nors akys po senovei buvo sklidinos skausmo, o mažas veidelis — išblyškęs kaip kreida.

— Dar, — sukuždėjo.

Ji buvo per maža, kad pajėgtų suprantamai išreikšti jausmus, kuriuos sukėlė amerikietiškieji kalneliai. Hanė suprato tik tiek: būtinai turi dar kartą tai išgyventi — pajusti jėgą, kuri stipresnė už ją, jėgą, galinčią ne tik bausti, bet ir išgelbėti. Tarytum toji jėga kažkaip būtų leidusi jai prisiliesti prie motinos.

Tądien „Juoduoju griausmu“ ji važiavo gal dešimt kartų, o vėliau, visą vaikystę, važiuodavo kaskart, kai trokšdavo atgaivinti viltį, jog yra saugoma aukštesnės jėgos. Amerikietiškieji kalneliai atskleisdavo jai visus žmogaus būties baisumus ir galų gale sėkmingai išnešdavo į saugų krantą.

Gyvenimas pas Bukerius palengva įėjo į normalias vėžes. Dėdulė Erlas taip niekada jos ir nepamilo, bet susitaikė matydamas, kad Hanė jam geresnė pagalbininkė negu žmona ar duktė. Sofija buvo jai gera, kiek gali būti geras žmogus, visa galva pasinėręs į save. Hanė ir Šantalė retai išgirsdavo kokių nors jos paliepimų, išskyrus reikalavimą nors kartą per mėnesį lankyti sekmadieninę mokyklą.

Tačiau Dievą ji geriau pažino šiuose milžiniškuose kalneliuose, o ne baptistų bažnyčioje, ir tas Dievas buvo suprantamesnis. Jai, menko ūgio našlaitei, o dar ir mergaitei, narsos suteikdavo ryšys su kažkokia aukštesne jėga, su kažkuo galingu ir amžinu, pasiruošusiu ją visada ginti ir saugoti.

Netikėtas garsas arkados gilumoje sugrąžino Hanę į tikrovę. Ji papriekaištavo sau, kad pamiršo ko išėjusi. Nedaug trūksta ir taps ne geresnė už pusseserę. Žengusi į priekį ji kyštelėjo galvą į vidų.

— Ei, Bakai, ar nematei Šantalės?

Bakas Oksas išlindo iš už mechaninio biliardo, kurį mėgino sutaisyti, nes nepamiršo jos grasinimų, jeigu, girdi, bus nesutaisytos nors kelios mašinos, jis galės storą savo pasturgalį nešti atgal į Džordžiją. Alaus pribubintas pilvas plėšė purvinus kaubojiškus marškinius ir grasino ištaškyti sagas, kai Bakas visu kūnu pasisuko ir bukai išsiviepė.

— Kokios Šantalės?

Ir garsiai nusižvengė iš savo pokšto. Hanė pasigailėjo, kad negali paleisti jo pelenais šioje pat vietoje, bet dėl delsimo sumokėti atlyginimus jau ir taip buvo netekusi daugelio darbininkų, todėl žinojo negalinti duoti valios jausmams. Kita vertus, Bakas buvo ne piktybinis, tik bukas. Tiesa, turėjo įprotį damų akivaizdoje kasytis kaip tik tas vietas, kurių kasytis nederėjo.

— Bet tu ir juokdarys, Bakai! Ar Šantalė čia nepraėjo?

— Ne-a, Hane. Čia buvau tik aš pats su savimi.

— Gerai, pažiūrėsime, ar kuriam nors iš jūsų pavyks iki ryto sutvarkyti porą šitų velnio mašinų.

Metusi į jį žudantį žvilgsnį Hanė apleido arkadą ir patraukė į pagrindinės alėjos galą. „Bulių gardas“, senas medinis statinys, kur nakvodavo viengungiai darbininkai, stovėjo tarp medžių anapus giraitės, kurioje būdavo rengiamos iškylos. Dabar ten gyveno tik Bakas ir dar du vyrai. Ji pamatė pro langus besisunkiančią blankią šviesą, bet artyn nėjo, nes nepajėgė įsivaizduoti, kad Šantalei šautų galvon aplankyti Klifą arba Rastį. Šantalė ne iš tų, kurios tik sėdi ir šnekučiuojasi.

Nerimas, tolydžio didėjantis matant, kad jau vėli naktis, užgriuvo Heilę visu svoriu. Taip ilgai Šantalė niekada neužtrukdavo. Tikriausiai kas nors nutiko. Ir Hanė pabūgo savo miglotų įtarimų.

Ji apsidairė, perleido žvilgsniu apgriuvusias priekabas, pagrindinę alėją ir jojimo takus. Virš viso kraštovaizdžio stūksojo milžiniškos „Juodojo griausmo“ kalvos, dabar netekusios savo galybės nusviesti mažą išsigandusią mergytę ten, kur ši vėl pajėgtų patikėti, kad yra kažkokia amžina jėga, galinti ją apginti. Tik akimirką padvejojusi Hanė nuskubėjo žolėmis apžėlusiu betoniniu takeliu, vedančiu prie Sidabrino ežero.

Naktis buvo tyli ir šilta. Kai jai virš galvos susiskliautę senų pušų karūnos ir užstojo mėnulio šviesą, atmintyje atgimė kaliopu4 grojamos „Diksi“5 melodija.

„Ledi ir džentelmenai! Vaikai, maži ir paūgėję! Pasinerkite į praeitį, į senąsias didingas dienas, kai karaliavo medvilnė. Dėkitės prie mūsų ir leisimės į kelionę ratiniu garlaiviu „Robertas E. Li“. Jūs pamatysite nuostabųjį Sidabrinį ežerą, didžiausią visoje Pietų Karolinos Paksavačio apygardoje...“

Pušynas baigėsi prie apgriuvusio doko. Hanė sustojo ir nusipurtė. Doko gale pamėkliškai šmėkšojo gremėzdiškas „Bobio Li“ korpusas.

„Robertas E. Li“ nuskendo per žiemos audrą, praėjus keliems mėnesiams nuo „Juodojo griausmo“ avarijos. Dabar jo dugnas slūgsojo penkiolikos pėdų gylyje, užterštame Sidabrinio ežero dumble. Visas apatinis denis drauge su varomuoju ratu, kadaise kėlusiu putotas bangas laivagalyje, slėpėsi po vandeniu. Ežero paviršiuje kyšojo tik viršutinis denis ir locmano kabina. „Bobis Li“ buvo nugrimzdęs doko gale — niekam nereikalingas, pusiau paniręs po vandeniu laivas vaiduokliškoje mėnulio šviesoje.

Hanė vėl nusipurtė ir susinėrė rankas ant krūtinės. Mėnulio šviesa apkėtė savo skaidriais pirštais visą mirštančio ežero plynę; merginos šnerves suvirpino nemalonus pūvančių augalų, padvėsusių žuvų ir sutrūnijusios medienos kvapas. Nors iš vaikiško amžiaus jau buvo išaugusi, naktimis būti netoli „Bobio Li“ po senovei nemėgo. Parietusi kojų pirštus, kad einant nepliaukšėtų šlepetės, Hanė palengva nukiūtino išilgai doko. Kai kurių valčių korpusai buvo pramušti ir per skyles galėjai matyti užsistovėjusį ežero vandenį. Hanė žengė dar žingsnį, sustojo ir pravėrė burną ketindama pašaukti pusseserę. Bet per nugarą nusliuogė šiurpas, užgniaužė gerklę ir ji nepajėgė išspausti nė garso. Jau gailėjosi neužėjusi į „Bulių gardą“ ir nepaprašiusi Klifo ar Rasčio eiti drauge.

Hanę supykdė jos pačios bailumas. Jai buvo nelengva tvarkytis su savo darbuotojais. Vyrams dažniausiai nepatinka, kai jiems komanduoja moterys, juoba šešiolikametės mergiotės.

Jeigu kuris nors kada sužinotų, kad ji išsigando senos suskilusios geldos, kaipmat liautųsi klausęs.

Jai už nugaros nuo medžio atsiplėšė pelėda ir nuplasnojo prie ežero. Hanė mėšlungiškai atsiduso. Ir tada išgirdo tolimą aimaną.

Ji nebuvo linkusi į prietarus, tačiau bauginanti negyvo laivo, neaiškiai dunksančio doko gale, didybė nenorom žadino mintis apie vaiduoklius, ir vieną akimirką Hanė net patikėjo, kad ten, galimas dalykas, vaitoja vampyras arba sukubas, o gal ir zombis. Bet iš už vos įžiūrimo debesies išplaukė mėnulis ir merginai sugrįžo sveikas protas bei pasitikėjimas savimi. Ji jau tiksliai žinojo, koks čia garsas, — su zombiais jis tikrai nebuvo susijęs.

Garsiai šlepsėdama šlepetėmis, laviruodama tarp sutrešusių valčių ir aplenkdama riogsančias lynų krūvas Hanė nudūmė į doką. Laivas buvo nuskendęs penkios pėdos nuo doko galo, virš vandens priešais merginą sušmėžavo viršutinio denio relingas, primenantis švarplėtą šypseną. Ji pribėgo prie gabalo storos faneros, atstojančios laikiną trapą, ir puolė į viršų. Fanera lyg tramplinas sulingavo nuo jos svorio.

Pėdas nusmelkė skausmas, kai po šuolio Hanė kietai nusileido viršutiniame denyje. Stengdamasi neprarasti pusiausvyros nusitvėrė elingo nuolaužos, paskui nudūmė prie laiptų, besileidžiančių į juodą vandenį. Net tamsoje Hanei pavyko įžiūrėti palei laiptų, smingančių į ežero gelmę, pakopas baltu pilvu į viršų plūduriuojančią nugaišusią žuvį. Peržergusi per apsilaupiusį medinį elingą ji dunksančiais virš vandens laiptais užsirangė į locmano kabiną.

Netoli nuo kabinos durų gulėjo vyras ir moteris. Pernelyg užsiėmę vienas kitu, Hanės jie net nepamatė.

— Paleisk ją, šunsnuki! — pasiekusi viršutinį laiptelį suriko Hanė.

Kūnai atšlijo vienas nuo kito. Pro išdaužtą kabinos langą išlėkė šikšnosparnis.

— Hane! — šūktelėjo Šantalė. Jos palaidinė buvo atsagstyta, speneliai lyg sidabriniai doleriai blykčiojo mėnulio šviesoje.

Vaikinas kaip spyruoklė pašoko ant kojų ir paskubomis užsitraukė šortų užtrauktuką; vilkėjo jis Pietų Karolinos universiteto marškinėlius su užrašu „Kapotynių gaidžiai“ ant krūtinės. Vieną akimirką jis atrodė apstulbęs ir sutrikęs, kol įžiūrėjo pasišiaušusius plaukus, geibią figūrėlę ir priešišką niūrų žvilgsnį, dėl kurio Hanė veikiau atrodė panaši į suirzusį dvylikametį berniūkštį negu į merginą.

— Nagi, dink iš čia, aišku? — karingai pareiškė jis. — Ne tavo protui suprasti!

Šantalė pakilo nuo denio ir ėmė sagstytis palaidinę. Jos judesiai buvo neskubūs ir tingūs — kaip visada. Vaikinas uždėjo ranką jai ant peties.

Toks intymus judesys, kai jis apkabino Šantalę, tarytum ši seniausiai priklausytų jam, o ne Hanei, tik kliūstelėjo į ugnį alyvos. Šantalė drauge su tetule Sofija ir Sidabrinio ežero pramogų parko griuvėsiais priklauso jai! Atkišusi smilių lyg pistoletą Hanė bakstelėjo juo į denį šalia savęs.

— Ateik čia, Šantalė Buker! Aš nejuokauju. Tuoj pat drožk čionai!

Šantalė padelsė įrėmusi akis į savo basutes, tada nenoromis žengė žingsnį į priekį.

Koledžo studentas čiupo jai už rankos.

— Palauk minutėlę! Kas ji tokia? Ką ji čia veikia, Šantalė?

— Tai mano pusseserė Hanė, — atsakė Šantalė. — Žodžiu, ji čia viskam vadovauja.

Hanė vėl bedė pirštu į denį šalia savęs.

— Dar ir kaip vadovauju. O dabar mikliai ateik čia!

Šantalė pamėgino žengti žingsnį, bet vaikinas jos nepaleido.

Uždėjo ant peties ir kitą ranką.

— Ei, juk ji — tik mergiūkštė. Kam jos klausyti?! — Jis mostelėjo galva į krantą. — Eik iš kur atėjusi, mažę!

Hanės akys pavirto siaurais plyšeliais.

— Paklausyk manęs, studentėli! Gal verčiau susikišk savo menką gaidžiuką į dvokiančias trumpikes ir nešdinkis iš laivo, kol aš dar nesupykau!

Jis nepatikliai pakraipė galvą.

— Turbūt imsiu ir išmesiu tave už borto, snargle, kad žuvys suėstų!

— Tavimi dėta, net nemėginčiau! — Hanė grėsmingai žingtelėjo į priekį ir atkišo plokščią krūtinę. Ji negalėdavo pakęsti, kai kas nors šaipydavosi iš jos išvaizdos. — Aš tik praėjusią savaitę išėjau iš pataisos kolonijos, kur sėdėjau už tai, kad rėžtelėjau peiliu vyrukui, kur kas stambesniam už tave. Man grėsė elektros kėdė, bet išsigelbėjau, nes esu nepilnametė. Pagalvok apie tai!

— Nejaugi? Kažkodėl netikiu!

Tada prabilo Šantalė.

— Hane, juk nepapasakosi mamai?

Nekreipdama į ją dėmesio Hanė ėste ėdė vaikiną akimis.

— Ar Šantalė tau pasisakė, kiek jai metų?

— Ne tavo reikalas!

— Pasakė, kad jai aštuoniolika?

Vyrukas pažvelgė į Šantalę ir jo veide pirmą kartą šmėstelėjo sutrikimas.

— O aš puikiai žinau, kad šitai mergiūkštei viso labo penkiolika, — su pasibjaurėjimu iškošė Hanė. — Argi Pietų Karolinos universitete tavęs neperspėjo apie įstatymo įtvirtintą atsakomybę už nepilnametės išprievartavimą?

Vaikinas paleido Šantalę lyg išsigandęs, kad ši radioaktyvi.

— Šantalė, ar tai tiesa? Juk atrodai vyresnė negu penkiolikos!

Hanė neleido Šantalei nė prasižioti.

— Ji anksti subrendo.

— Klausyk, Hane... — mėgino protestuoti Šantalė.

Bet vaikinas jau susirengė nešdintis.

— Turbūt bus geriau, jeigu mes atsisveikinsime, Šantale, — tarė jis eidamas prie laiptų. — Aš nuostabiai praleidau laiką. Gal dar kada nors pasimatysime, sutarta?

— Žinoma, Krisai! Mielai.

Ji skriste užskrido laiptai. Jos išgirdo, kaip girgžtelėjo fanerinė paklotė, tada pasigirdo duslus smūgis, kai jis nušoko ant doko. Abi merginos sekė akimis, kol vyrukas dingo pušyne.

Šantalė atsidususi susmuko ant denio ir atsišliejo į kabinos sieną.

— Cigarečių turi?

Hanė ištraukė suglamžytą pakelį „Salem“, klestelėjo šalia pusseserės ir padavė jai. Iš po celofano ištraukusi dėžutę degtukų Šantalė prisidegė cigaretę ir giliai užsitraukė.

— Kodėl pasakei, kad man tik penkiolika?

— Neturėjau ūpo su juo muštis.

— Hane, bet tu visai neketinai su juo muštis! Nesieki jam net iki smakro! Puikiai žinai, kad man aštuoniolika, juk esu dviem metais už tave vyresnė.

— O būčiau galėjusi ir pasimušti. — Hanė paėmė cigaretes, bet padvejojusi nusprendė neprisidegti. Štai jau kelis mėnesius mokosi rūkyti, tačiau niekaip nepripranta.

— Dar tos nesąmonės apie pataisos koloniją ir papjautą vyruką. Juk tavimi niekas netiki!

— Kai kas ima ir patiki.

— Manau, tu per daug meluoji.

— Tik taip moteris gali išlikti verslo pasaulyje. Antraip būsi nugalėta.

Iš baltų šortų kyšančios nuogos gražiai nutekintos Šantalės šlaunys žybtelėjo mėnulio šviesoje, kai ši sukryžiavo kojas. Hanė įdėmiai nužvelgė basutėmis apautas pusseserės pėdas nupoliruotais nagais. Šantalę ji laikė gražiausia iš kada nors matytų merginų. Buvo sunku patikėti, kad ji — Erlo ir Sofijos Bukerių duktė, nes nė vienas iš jų netiko į grožio konkurso nugalėtojus. Šantalės galvą gaubė garbanotų tamsių plaukų debesis, akys buvo egzotiškai įkypos lyg katės, mažutė burna raudona, o figūra minkšta, moteriška. Tamsūs plaukai ir rusva oda darė ją panašią į karštą lotynų amerikietę, bet šis įspūdis buvo apgaulingas, nes temperamento Šantalė turėjo ne daugiau negu senas medžioklinis šuo karštą rugpjūčio vidurdienį. Vis dėlto Hanė ją mylėjo.

Šantalė išpūtė iš burnos srovelę cigaretės dūmų ir prancūziška maniera įtraukė į šnerves.

— Atrodo, kažin ką padaryčiau, kad tik ištekėčiau už kokio įžymaus kino aktoriaus. Tikrai, Hane. Viską atiduočiau, kad galėčiau tapti ponia Bart Reinolds.

Hanei atrodė, jog Bartas Reinoldsas gal dvidešimt metų per senas Šantalei, bet žinodama, kad pusseserės jokia galybe neperkalbės, iškart tėškė kozirį:

— Ponas Bartas Reinoldsas — vyrukas iš Pietų. O pietiečiai linkę vesti nekaltas merginas.

— Kol kas aš tarsi ir nekalta.

— Man turėtum dėkoti.

— Aš nė neketinau leisti Krisui eiti iki galo.

— Šantale, juk galėjo nepavykti paskutinę akimirką jo sustabdyti. Pati žinai, tau nelabai sekasi pasakyti žmonėms „ne“.

— Tai tu nepapasakosi mamai?

— Et, argi tai padėtų! Ji tik perjungtų kitą televizijos kanalą ir vėl užmigtų. Jau trečią kartą nučiumpu tave su šitais studentais. Jie sukasi apie tave, lyg siųstum kokį radijo signalą. O kur tas vaikinas, su kuriuo praėjusį mėnesį buvai „Siaubo namuose“? Kai jus aptikau, jo ranka jau tikrai buvo tavo kelnaitėse.

— Labai malonu, kai vaikinai tai daro. O jis iš tiesų patrauklus.

Hanė su pasibjaurėjimu purkštelėjo. Kalbėtis su Šantale — tuščias darbas. Ji buvo labai miela, tačiau nuovokumu nepasižymėjo. Ir vis tiek Hanė negalėjo tvirtinti turinti rimtą pagrindą ją peikti. Šantalė bent jau pabaigė vidurinę, o Hanė negalėjo tuo pasigirti.

Hanė metė mokyklą visai ne todėl, kad buvo kvaila, — anaiptol, ji godžiai skaitė knygas ir buvo itin greitos orientacijos. Išėjo iš mokyklos, nes turėjo svarbesnių reikalų nei trainiotis su bukomis mergiūkštėmis, plačiai skalambijančiomis, esą Hanė — lesbietė, ir vien todėl, kad jos bijojo.

Tai prisiminus ją vėl apėmė noras kur nors nušliaužti ir pasislėpti. Hanė nebuvo tokia graži kaip kitos mergaitės. Ji nevilkėjo madingų suknelių ir netraukė dėmesio kaip išskirtinė asmenybė, bet tai dar nereiškia, kad ji lesbietė. Vis dėlto šis klausimas kėlė Hanei nerimą, nes tvirto atsakymo ji nežinojo. Tačiau kišti rankų į šortus niekam neleistų — dėl šito nė kiek neabejojo.

Stojusią tylą nutraukė Šantalė:

— Ar kada nors prisimeni mamą?

— Nebe taip dažnai, — atsakė Hanė ir pakėlė nuo denio skiedrelę. — Bet jeigu jau apie tai prabilai, tau bus naudinga pagalvoti, kas nutiko mano mamai, kai buvo jaunesnė už tave. Ji leido tam vyrukui iš koledžo trainiotis aplinkui ir tai sugriovė jai gyvenimą.

— Kažkodėl aš tavęs nesuprantu. Juk jeigu tavo mama nebūtų permiegojusi su tuo studentu, nebūtum gimusi. Tai kur tada būtum?

— Ne tai svarbiausia. Svarbiausia, kad visi tie koledžo vaikinai iš tokių merginų kaip tu ar mano mama trokšta tik vieno. Jie nori malonumų. O kai gauna, iškart pradingsta. Gal nori baigti gyvenimą vieniša, su kūdikiu ant rankų, neturėdama jokios paramos, išskyrus apgailėtiną valstybės išmaldą?

— Krisas sako, kad aš gražesnė už visas jo pažįstamas iš studenčių klubo.

Tai buvo tuščias laiko gaišimas. Hanė vis mėgindavo nors šį tą įkalti Šantalei į galvą, tačiau šiai visada pasisekdavo išsisukti nuo pokalbio. Tokiomis akimirkomis Hanę apimdavo neviltis. Kaip pusseserė susitvarkys gyvenimą, jeigu šalia nebus ją prižiūrinčios Hanės? Nors Šantalė vyresnė, Hanė daugelį metų ja rūpinosi, stengėsi išmokyti atskirti gera nuo blogo ir įsitvirtinti šiame pasaulyje. Tokių dalykų išmanymas Hanei buvo, sakytum, įgimtas, o Šantalė daug kuo priminė Sofiją. Ji kaipmat nustodavo domėtis dalykais, kurie reikalavo nors menkiausių pastangų.

— Hane, o gal imk ir bent kiek apsitvarkyk, tada ir tu galėtum susirasti bičiulių.

Hanė pašoko ant kojų.

— Nesu aš, velniai rautų, jokia lesbietė, jeigu tai turi omenyje!

— Kalbu visai ne apie tai. — Šantalė susirūpinusi pažvelgė į smilkstantį cigaretės galiuką. — Manau, jeigu būtum lesbietė, aš pirmoji apie tai sužinočiau. Juk nuo tada, kai atsikraustei pas mus, mudvi miegame vienoje lovoje ir neprisimenu, kad nors kartą būtum mėginusi prie manęs kabinėtis.

Hanė šiek tiek apsiramino ir vėl atsisėdo.

— Ar šiandien treniravaisi su skeptru?

— Galbūt... Neprisimenu.

— Vadinasi, nesitreniravai?

— Hane, mosuoti tuo skeptru labai sunku!

— Nė kiek nesunku! Tik reikia dažniau treniruotis. Žinai, nuo ateinančios savaitės pradėsiu jį padeginėti.

— Kodėl išvis sumanei tokį sunkų užsiėmimą — diriguoti skeptru?

— Bet dainuoti tu juk nesugebi. Negroji jokiu muzikos instrumentu, nemoki trypti čečiotkos. Dirigavimas — vienintelis dalykas, kuris toptelėjo man į galvą.

— Vis tiek negaliu suprasti, kodėl man taip svarbu nugalėti grožio konkurse ir tapti „Mis Paksavačio apygarda“? Juoba kai Volto Disnėjaus kompanija ketina nupirkti mūsų parką.

— Šantalė, tuo mes nesame įsitikinusios. Kol kas tas pirkimas — tik gandai. Parašiau jiems dar vieną laišką, bet atsakymo vis nėra, o mes negalime sėdėti ir laukti.

— Bet pernai tu neleidai man dalyvauti tame konkurse. Tai kodėl turėčiau ten lįsti šįmet?

— Todėl, kad pernykštis prizas buvo viso labo šimtas dolerių ir kosmetikos rinkinys iš „Dandi“ universalinės parduotuvės. O šiais metais nugalėtojai bus apmokėta kelionė su nakvyne į serialo „Dešo Kugano šou“ atranką.

— Kas iš to? — nepatenkinta purkštelėjo Šantalė. — Atrodo, Hane, tu nelabai aiškiai įsivaizduoji visas aplinkybes. Aš neturiu žalio supratimo, kaip elgtis televizijoje. Iš tikrųjų tai mieliau tapčiau kirpėja. Mėgstu čiupinėtis su plaukais.

— Tau nė nereikia nutuokti, kaip elgtis televizijos studijoje. Jiems reikia naujo veidelio. Jau šimtą kartų aiškinau.

Hanė pasirausė kišenėje ir išsitraukė gerokai nučiurintą brošiūrėlę, kurioje buvo surašyti visi busimojo grožio konkurso „Mis Paksavačio apygarda“ reikalavimai. Atsivertė paskutinį puslapį. Mėnulio šviesos nepakako įžiūrėti, kas parašyta smulkiu šriftu, bet tekstas buvo daugybę kartų skaitytas ir perskaitytas, Hanė jį mokėjo atmintinai.

Konkurso „Mis Paksavačio apygarda“ nugalėtoją konkurso rėmėja universalinė parduotuvė „Dandi“ maloniai apdovanos visiškai apmokėta kelione su nakvyne į Čarlstoną. Viešėdama Čarlstone ji dalyvaus atrankoje į „Dešo Kugano šou“ — daug žadantį naują rudens sezono televizijos serialą, kuris bus filmuojamas Kalifornijoje.

„Dešo Kugano šou“ prodiuseriai iš Pietų gražuolių septyniuose miestuose išsirinks aktorę pono Kugano dukters Celestės vaidmeniui. Ji turi būti nuo aštuoniolikos iki dvidešimt vienų metų, graži ir kalbėti su aiškiai juntamu vietos akcentu. Aktorių atranka vyks ne tik Čarlstone, bet ir Atlantoje, Naujajame Orleane, Birmingame, Dalase, Hjustone ir San Antonijuje.

Hanė susiraukė. Pastaroji sąlygų dalis jai nepatiko. Tie televizininkai apsilankys trijuose Teksaso ir tik viename pietinių valstijų mieste. Nereikia didelio proto, kad suprastum: jie pasirinks kokią gražuolėlę iš Teksaso. Ką gi, nėra ko stebėtis, juk Dešas Kuganas — kaubojiškų filmų aktorių karalius, bet Hanei tai vis tiek nepatiko. Dar kartą metusi akį į brošiūrėlę nusiramino — puikiai žinojo, kad visame Teksase nerasi gražesnės už Šantalę Buker.

Sėkmingai įveikusios atranką septynių miestų atstovės drauge su ponu Kuganu važiuos į Los Andželą bandomiesiems filmavimams. Kino mėgėjai prisimena Dešą Kuganą iš gausybės jo vaidmenų, suvaidintų per dvidešimtyje vesternų, iš kurių garsiausi „Lasas“ ir „Saulėlydis Alame“. Tai bus jo pirmasis televizijos serialas. Visi tikimės, kad būtent mūsų kraštietei, išrinktai „Mis Paksavačio apygarda“, atiteks jo dukters vaidmuo.

Hanės mintis apie tai, ką perskaitė brošiūroje, nutraukė Šantalė:

— Klausyk... aš noriu ištekėti už kino aktoriaus! O ne tapti aktore.

Hanė numojo ranka.

— Dabar tavo norai man nerūpi. Esame kone beviltiškoje padėtyje, suktis veikiausiai teks pačioms ir išnaudoti visas galimybes. Tinginystė — pats tikriausias būdas nusiristi iki valdiškos išmaldos, šioje duobėje mes galų gale ir atsidursime, jeigu nesiimsime ryžtingų veiksmų. — Ji apglėbė rankomis kelius ir sukuždėjo: — Aš visomis žarnomis jaučiu, Šantale. Sunku paaiškinti, bet jaučiu, kad tie televizininkai tik pažvelgs į tave ir kaipmat padarys kino žvaigžde!

Šantalės atodūsis buvo toks ilgas, tarytum atsklidęs iš pat kulnų.

— Hane, man nuo tavęs kartais įsisopa galva. Matyt, būsi nusidavusi į tą koledžo vyruką, savo tėtušį, nes į nieką iš mūsų tu tikrai nepanaši.

— Mes turime išsaugoti šeimos verslą, — narčiai iškošė Hanė. — Iš Sofijos jokios naudos, o aš per jauna, kad gaučiau padorų darbą. Tu, Šantale, esi vienintelė viltis. Kai pradėjai dirbti modeliu „Dandi“ universalinėje, iškart tapo aišku: tu — geriausia, ką yra turėjusi mūsų šeima. Jeigu Disnėjaus žmonės nenupirks parko, veiksime kitaip. Mes trys — viena šeima. Negalima leisti, kad jai kas nors nutiktų!

Bet įsmeigusi akis į nakties dangų Šantalė svajojo apie santuoką su kino žvaigžde ir jos žodžių negirdėjo.