25

Kaip ir buvo žadėjęs, Erikas nesipainiojo jai po kojomis, po pirmosios dienos Hanė su juo beveik nesusitikdavo. Jo furgonas buvo pastatytas tarp dviejų senų sandėlių, netoli nuo prekių pristatymo vartų. Vakarais, kai Hanė vakarieniaudavo su Šantale ir Gordonu, Erikas ateidavo į jos namelį išsimaudyti po dušu.

Jam pavyko iškart įsilieti į darbo kolektyvą, o patirties stoką kompensavo tvirti raumenys ir atkaklumas. Jau po poros savaičių Hanė neretai turėdavo sau priminti, kad prieš ją tikrai Erikas Dilonas, o ne jo susikurtas žmogus — ilgaplaukis vienakis nepažįstamasis, visiems prisistatantis kaip Devas.

Kelis kartus šią savaitę Erikas popiete kuriam laikui buvo dingęs. Hanė nejučia ėmė spėlioti, ką jis gali veikti tas keturias ar penkias valandas. Kai dingo trečią kartą, ji galų gale nusprendė, jog veikiausiai kur nors turi moterį. Toks žmogus kaip Erikas Dilonas vargiai atsisakys sekso tik dėl to, kad neteko akies.

Ji kaukštelėjo plaktuku per vinį, kurią kalė į klojinį. Vėliau, svarstant, kur gauti pinigų, nes verkiant reikėjo užbaigti amerikietiškųjų kalnelių remontą, į galvą ėmė lįsti mintys apie seksą, o praėjusią naktį vėl susapnavo sielą drumsčiantį sapną, kuriame kažkas, neturintis veido, artinosi prie jos su aiškiai geidulingais ketinimais. Hanė norėjo, kad ši jos asmenybės dalis būtų buvusi palaidota drauge su Dešu, tačiau kūnas šiuo klausimu, regis, turėjo kitą nuomonę.

Kupina ryžto ateityje vengti tokių minčių ji įsikišo plaktuką į įrankių diržą. Juodu su Dešu buvo vienas kitam tokie svarbūs, kad dabar net galvoti apie seksą atrodė tikrų tikriausia išdavystė.

Vakarieniaujant Šantalė ir Gordonas sėdėjo kažkokie labai jau tylūs. Šantalė paknaibė gabalėlį persūdyto tuno, kurį pati buvo paruošusi, tada atstūmė lėkštę ir nuėjo prie šaldytuvo pasiimti puodelio raudonos spalvos želės.

Gordonas atsikosėjo.

— Hane, turiu tau kai ką pasakyti.

Šantalė, kuri jau statė puodelį ant stalo, vos neišmetė jo iš rankų.

— Ne, Gordonai! Nieko nesakyk. Prašau...

— Šiuo metu finansiškai esu beveik žlugusi, todėl jeigu jums reikia pinigų, patarčiau apie tai pamiršti.

Hanė stumtelėjo šalin ištižusį bulvių traškutį, vildamasi surasti nors gabalėlį tuno.

Gordonas nutrenkė šakutę ant stalo.

— Po velnių, kalbu visai ne apie pinigus! Aš išvažiuoju. Rytoj. Netoli Vinston Seilemo reikalingi statybininkai, tikiuosi gauti ten darbą.

— Sakai, tikiesi, — purkštelėjo Hanė.

— Aš nejuokauju. Neketinu ilgiau tau plušėti. Nusibodo imti iš tavęs pinigus.

— Ar kartais nežinai, kodėl man taip sunku tuo patikėti? — kandžiai pasiteiravo Hanė ir atstūmė lėkštę. — O kaip tavo šlovingoji dailininko karjera? Maniau, nesi linkęs eiti į kompromisą.

— Nuo tada, kai paėmei mane ant plento į Oklahomą, tik tai ir darau, — tyliai atsakė jis.

Supratusi, kad Gordonas kalba rimtai, Hanė pirmą kartą pajuto nerimą.

— Kas taip netikėtai pakeitė tavo širdies troškimus?

— Per kelis pastaruosius mėnesius prisiminiau, kad man nuo seno patiko sunkus darbas.

Šantalė sėdėjo įbedusi akis į stalą. Tada netikėtai sukūkčiojo. Gordonas paniuro.

— Šantalė nenori važiuoti. Ji... hmm... turbūt ji nevažiuos su manimi.

— Aš dar neapsisprendžiau.

— Betgi Gordonas pliurpia niekus, — šiurkščiai rėžė Hanė. — Jis kaip gyvas tavęs nepaliks!

Gordonas pažvelgė į Šantalę ir jo akyse sušvito švelnumas.

— Šantalė, aš kalbu rimtai! Rytoj iš ryto, su tavimi ar be tavęs, aš iš čia išvažiuoju. Tu turi pati apsispręsti, važiuosi drauge ar liksi čia.

Šantalė pravirko.

Gordonas pakilo nuo stalo ir nusigręžė. Iš pakumpusių pečių Hanė suprato: jis taip pat vos tramdo ašaras. Mėgindama paslėpti tolydžio augantį nerimą ji davė valią pykčiui.

— Ko judu čia išsidirbinėjate? Važiuokite — ir baigtas kriukis! Abu! — Hanė atsistojo ir staigiai pasisuko į pusseserę. — Tavęs išlaikyti aš nebegaliu. Vis ieškojau dingsties tai pasakyti ir pagaliau, atrodo, pasakiau. Noriu, kad rytoj iš čia išvažiuotum.

Šantalė pašoko nuo kėdės ir puolė prie vyro.

— Gordonai, paklausyk manęs! Kaip galiu palikti ją tokios būsenos? Kas jos laukia?

Hanė nesusigaudydama žvelgė į pusseserę.

— Manęs? Tau neramu, kad liksiu viena? Gerai, dėl šito gali nesijaudinti. Esu stipri. Visada buvau stipri.

— Juk aš reikalinga tau, — sušniurkščiojo Šantalė. — Pirmą kartą nuo tada, kiek save prisimenu. O aš net nenutuokiu, kaip tau padėti.

— Padėti — man? Nejuokink. Tu net sau nesugebi padėti! Esi apgailėtina, Šantale Delavi! Jeigu jau taip norėjai man padėti, kodėl neperėmei nors dalies rūpesčių, kai aš plėšiausi „Dešo Kugano šou“? Kodėl tada nė piršto nepajudinai, tik kiauras dienas it rąstas riogsojai ant sofos? Jeigu taip smarkiai troškai man padėti, kodėl rūpinaisi tik Gordonu? Jeigu taip labai norėjai man padėti, kodėl neiškepei gimtadienio pyrago, kuris nesprogtų?

Hanės nusivylimui, jos akys pritvinko ašarų. Stojo ilga tyla, kurią trikdė tik sunkus jos alsavimas, liudijantis, kokios bergždžios pastangos susitvardyti.

Pagaliau Šantalė prabilo:

— Nieko nedariau, nes tada, Hane, aš tavęs lyg ir nekenčiau. Visi mes tavęs nekentėme.

— Kaip galėjote manęs nekęsti?! — riktelėjo Hanė. — Juk duodavau jums viską, ko įsigeisdavote!

— Ar prisimeni, kaip privertei mane eiti į grožio konkursą „Mis Paksavačio apygarda“, nes nė už ką nenorėjai, kad gyventume iš valstybės išmaldos? Tai štai: visus tuos metus mudu su Gordonu gyvenome kaip tos labdaringos socialinės rūpybos sistemos išlaikytiniai. Ne todėl, kad mums būtų reikėję pagalbos kaip tiems žmonėms, kurie turi krūvą vaikučių ir neišmano, kaip juos išmaitinti. Išmaldą priimti buvo lengviau nei dirbti! Mudu praradome orumą, Hane, ir todėl tavęs nekentėme.

— Aš juk dėl to nekalta!

— Nekalta. Kalti mes patys. Tačiau visa ko pradžia — tu.

Gordonas nelaimingu veidu atsigręžė į Šantalę.

— Man reikia tavęs, Šantale! Tu mano žmona. Aš myliu tave.

— Ak, Gordonai! — Šantalės lūpos suvirpėjo. — Aš taip pat tave myliu. Bet tu pats gali savimi pasirūpinti. O Hanė kaip tik dabar, atrodo, negali.

Staiga užplūdę jausmai užgniaužė Hanei gerklę. Norėdama išsaugoti orumą ji iš paskutiniųjų stengėsi juos užgniaužti.

— Kvailiau dar niekada nesi šnekėjusi, Šantale Buker Delavi! Moteris priklauso savo vyrui ir aš daugiau nenoriu girdėti, kad pasiliksi čia. Tiesą sakant, net labai džiaugčiausi, jei išvažiuotum.

— Hane...

— Daugiau nė žodžio, — nuožmiai sušnypštė ši. — Iškart sakau sudie, bus geriausia, jei išnyksite rytoj iš pat ryto! — Hanė sugriebė pusseserę už pečių, prisitraukė ir stipriai apkabino.

— Vaje, Hane...

Ji atsitraukė nuo Šantalės ir ištiesė ranką Gordonui.

— Sėkmės tau, Gordonai!

— Ačiū, Hane! — Jis paspaudė jai ranką, paskui taip pat apkabino. — Rūpinkis savimi, girdi?

— Būtinai. — Stabtelėjusi prie durų Hanė pabandė išspausti šypseną, bet veidą sutraukė mėšlungis ir ji stačia galva išlėkė laukan.

Hanė puolė bėgti per parką. Vėjo plaikstomi plaukai pliekė skruostus. Sušalusi žemė gaudė po kojomis. Kai pasirodė namelis ant ratų, Hanė jau duso, bet nesustojo.

Suklupo ant laiptelių — vos išsilaikė neparkritusi. Įgriuvusi vidun užtrenkė duris ir atsišliejo į jas nugara, įsirėmė visu kūnu stengdamasi užtverti kelią ir neįleisti vidun pabaisų. Sunkiai alsuodama pamėgino apsiraminti, tačiau sveikas protas pasidavė visa apimančiai baimei.

Ištisus mėnesius Hanė tikino save trokštanti likti viena, bet dabar, kai taip nutiko, pasijuto lyg išmesta į atvirą kosmosą, kur sukosi be jokio tikslo, neturėdama ryšio su jokia gyva būtybe. Ji jau liovėsi kam nors priklausyti. Nebeturėjo šeimos. Gyveno viena mirusiųjų šalyje ir tik atkakli svajonė atstatyti „Juodąjį griausmą“ dar palaikė gyvastį. Tačiau „Juodasis griausmas“ neturėjo nei kraujo, nei odos, nei širdies.

Palengva sąmonę pasiekė tekančio vandens šniokštimas. Iš pradžių Hanė nesusigaudė, iš kur jis sklinda, paskui suprato, kad jos duše prausiasi Erikas. Jis visada dingdavo prieš Hanei grįžtant, bet šiandien ji parsirado anksčiau nei paprastai.

Hanė suspaudė delnais smilkinius. Ji nenorėjo likti viena. Negalėjo likti viena! Ilgiau aš šito neištversiu, Dešai! Aš taip bijau. Bijau gyventi. Ir bijau mirti.

Dantys ėmė kalenti. Ranka prisilaikydama staktos Hanė pasitraukė nuo durų. Baimė persmelkė kaulus ir rijo jos kūną mažais kąsneliais. Reikėjo atsikratyti šios baimės, o svarbiausia — nelikti vienai. Tik ne vienai!

Beveik nesuvokdama, ką daro, Hanė sugrįžo į siaurą koridoriuką ir klupdama žengė prie vonios kambario durų. Liepė sau apie nieką negalvoti. Jai reikėjo tiesiog išlikti.

Atleisk man. Ak, prašau man atleisti!

Rankena jos delne pasisuko, durys tylutėliai atsidarė.

Hanė įėjo ir ją visą apgaubė garai. Ji sandariai uždarė duris ir stengdamasi alsuoti lygiau prie jų prisišliejo.

Erikas stovėjo po vandens čiurkšle nugara į ją. Jo kūnas buvo pernelyg stambus šitai stačiakampei dušo kabinai, krustelėjus pečiai kliudydavo pigaus plastiko lakštų sienas ir šios sutraškėdavo. Pro garus ji neįžiūrėjo smulkmenų, matė tik nugaros ir sėdmenų apybraižas. Tai galėjo būti bet kurio vyro kūnas.

Kietai užsimerkusi Hanė nusispyrė batelius. Tada per galvą nusitraukė sportinį megztinį ir marškinėlius. Liemenėlė buvo prašmatni, iš nėrinių, su blyškios mėtų spalvos kaušelių kriauklėmis — paskutinis moteriškumo ženklas, kurio ji nepanoro atsisakyti šiame apsauginių šalmų, sunkių darbinių batų ir „Skil“ markės pjūklų pasaulyje. Apimta neišvengiamybės jausmo ji atsisegė džinsus, palengva nusmaukė nuo kojų ir liko tik su dailiomis, prie liemenėlės priderintomis kelnaitėmis.

Kojos pradėjo drebėti, stengdamasi neparkristi Hanė įsitvėrė kriauklės krašto. Jeigu ji neras žmogiško ryšio, atjautos, tiesiog subyrės į gabalus. Ryšio su bet kuo.

Jos atspindys plūduriavo Hanei prieš akis aprasojusiame veidrodyje virš kriauklės. Ji įžiūrėjo susitaršiusius plaukus, neaiškius veido bruožus.

Vanduo liovėsi šniokšti. Hanė atsisuko. Erikas apsigręžė dušo kabinoje ir ją pamatęs sustingo vietoje.

Hanė tylėjo. Ir buvo patenkinta, kad garai, urduliuojantys plastikinėje kabinoje, vis dar slepia jo veido bruožus. Jis galėjo būti bet kas, vienas tų beveidžių vyrų iš jos sapnų, nepažįstamasis, kurio vienintelė užduotis — nuvyti ją smaugiančią vienatvės ir nemeilės baimę.

Erikas palengva pasisuko į ją nugara ir skardžiai trinktelėjo atidaromos dušo kabinos durys. Ištiesęs ranką, nuo kurios lašėjo vanduo, jis nusitraukė išorėje ant metalinio kabliuko kabantį rankšluostį. Po juo buvo akidangtis su juoda virvele. Stovėdamas kabinoje jis persibraukė rankšluosčiu per šlapius plaukus, nužėrė juos nuo veido, tada nusikabino nuo kabliuko akidangtį ir užsirišo, kad Hanė nepamatytų sužalotos akies.

Jos širdis lyg paklaikusi daužėsi krūtinėje. Oda nuo garų ėmė blizgėti. Visiškai nuoga, jeigu neminėsime dviejų blyškiai žalios spalvos netvarių skiautelių, ji laukė Eriko.

Išėjęs iš dušo kabinos jis neatitraukdamas nuo Hanės akių ėmė palengva ratais trintis rankšluosčiu tamsius susivėlusius krūtinės plaukus. Vonios kambarys buvo mažutis ir jis stovėjo taip arti, kad Hanė galėjo jį palieti. Bet tokiam žingsniui dar buvo nepasiruošusi, jos žvilgsnis nusileido prie Eriko penio, kuris, šiek tiek papurtęs nuo šilumos, buvo sunkiai prisišliejęs prie šlaunies. Kaip tik šito jai ir reikėjo. Tik šito. Neįpareigojančio sekso.

Hanė ir toliau atkakliai nežiūrėjo jam į veidą, norėjo pažinti tik jo kūną. Eriko torsas su reljefiškais raumenimis buvo tobulas. Palei kelį pamačiusi raudoną karščiuojantį randą ji nukreipė akis, bet ne todėl, kad reginys būtų nemalonus, — tiesiog randas šį vyrą darė išskirtinį.

Erikas persibraukė rankšluosčiu per sėdmenis ir šlaunis. Hanė pajuto, kad jos plaukai susiraitė nuo garų ir apgaubė veidą vaikiškomis garbanėlėmis. Drėgmės karoliukai sužvilgo tarp krūtų. Ji iš priekio atsisegė liemenėlės sagtelę, panašūs į trapius dubenėlius žalsvi nėriniai minkštai nukrito ant grindų.

Ant krūtinės Hanė pajuto Eriko žvilgsnį, bet į akis jam nepažvelgė. Tik įsispoksojo į duobutę pakaklėje, į kurią srovele tekėjo vanduo. Erikas ištiesė į ją ranką su ryškiai matomomis tvirtomis sausgyslėmis. Hanė užgniaužė kvapą, kai jis perbraukė jai per krūtis.

Tamsiai įdegusi jo ranka atrodė svetima ir nederėjo prie jos baltos odos. Erikas priglaudė delną jai prie krūtinės, tada slystelėjo pilvu žemyn, po jos kelnaičių guma. Ugnies liežuviai ėmė laižyti nervų galūnes. Įsiaudrinusį jos kūną palengva apėmė geismas. Erikas numovė jai kelnaites.

Per jas peržengusi Hanė pajuto, kad jau metas jį paliesti. Ji palinko į priekį ir pamerkė lūpas į kaklo duobutėje susikaupusį vandenį. Šnervės suvirpėjo užuodusios švarų jo odos kvapą. Ji prisispaudė nosimi jam prie krūtinės, prie spenelio, pakreipė galvą ir atsargiai apuostė pažastį.

Medaus spalvos plaukų sruogos nuvilnijo jam per drėgną krūtinę ir tamsią odą papuošė prašmatniu ornamentu. Erikas priglaudė delnus jai prie nugaros. Hanė suvirpėjo nuo vyro prisilietimo. Eriko rankos nuslydo nugara iki sėdmenų, apglėbė juos ir prispaudė prie savęs. Prie pilvo ji pajuto kietą ir drėgną jo lytį.

Hanė laukė, kad jis tuoj prabils ir viską sugadins visokiais „kas“ ir „kodėl“, o tada ji ims ir pabėgs. Bet Erikas tik įkniaubė galvą į jos kaklo linkį. Hanė apkabino jį per klubus ir suspaudė. O tada išrietė kaklą ir atkišo jam krūtis.

Prieš nusileisdamas žemyn prie jų Erikas palietė lūpomis raktikaulį. Hanės oda palaimingai virpėjo nuo pojūčių, kuriuos teikė jų kūnų drėgnumas, saldus skausmas, keliamas ūsų, švelnus tamsių plaukų kutenimas. Staiga ji pajuto, kaip reikli Eriko burna sugriebė spenelį ir giliai įtraukė. Akidangtis braižė jai krūtų odą.

Iš už nugaros Erikas perbraukė ranka Hanei tarp kojų ir ją atvėrė. Hanė suvaitojo ir apkabinusi koja jo blauzdą pamėgino sliuogtelėti aukštyn, kad galėtų jį įsileisti, bet Erikas ją sulaikė, glostydamas ir glamonėdamas privertė dusti iš geismo.

Staiga Hanę nusmelkė šaltis, nes Erikas ją atstūmė ir ištiesė ranką į kupeton ant grindų sumestus savo drabužius.

Nepakeldama į Eriką akių Hanė stebėjo jo rankas — buvo pernelyg apkvaitusi nuo geismo, kad suprastų, kam jam ūmai prireikė išsitraukti iš džinsų piniginę. Ko jis ten ieško? Tik tada, kai Erikas susirado nedidelį folijos paketėlį, ji viską suprato ir iškart pajuto šiam žmogui neapykantą — juk beveidžiams vyrams neturi reikėti nedidelių folijos paketėlių. Beveidžių vyrų kūnai privalo aklai tarnauti, jie nepasižymi galiomis paleisti į pasaulį panašius į save arba užkrėsti kokia nors liga.

Ji nusisuko laukdama, kol Erikas susiruoš.

Galiausiai jis apglėbė ją ir vėl įniko žaisti su krūtimis, kol Hanė pradėjo kūkčioti. Erikas atgręžė ją į save. O kai kilstelėjo, ji užmetė rankas jam ant pečių ir apsivijo kojomis liemenį. Erikas prispaudė ją prie plonos vonios kambario sienelės, jos nugara prisiplojo prie plastiko.

— Esi pasirengusi? — išgirdo ji aksominį balsą. Linktelėjo prispausta prie jo peties galva ir stipriai užsimerkė, kai Erikas įėjo vidun.

Hanės plaukai nusviro jam už nugaros, šlaunys suspaudė jį sutvirtėjusiais nuo darbo raumenimis. Ji prisiplojo prie Eriko be perstojo kartodama: „Taip, taip!“ Jos kūnas buvo toks išbadėjęs ir pasiryžęs bet kam!..

O jis buvo toks švelnus.

Hanei iš akių byrančios ašaros tekėjo jam per nugarą. Erikas laikė ją stipriomis rankomis, įeidavo į ją taip giliai ir taip saldžiai glamonėjo!.. Pasiekusi aukščiausią tašką ji riktelėjo ir dar smarkiau suspaudė jo pečius, kai ir jis pasiekė išsilaisvinimą. Erikas sudrebėjęs užgriuvo ant jos, tačiau Hanė stojiškai atlaikė jo svorį.

Palengva atsitraukęs jis nuleido ją ant grindų. Alsavo sunkiai, nelygiai. Pajudino ranką ir Hanė suprato, kad tuoj priglaus ją prie savęs. Ji greitai žengtelėjo atatupsta, nežiūrėdama į jį, neleisdama prie savęs prisiliesti. Akimirksniu palikusi jį vieną perbėgo koridoriuką ir užsidarė mažame miegamajame.

Daug vėliau, kai išėjo iš jo, Erikas jau buvo dingęs. Hanė neaptiko jokių jo buvimo pėdsakų, tik vandens lašai vis dar tekėjo dušo kabinos sienomis. Ji sausai jas nušluostė, tada atsuko čiaupą ir palindo po srove.

Daugiau tokių kančių jis neištvers!

Erikas taip sugniaužė furgono vairą, kad pabalo pirštų krumpliai. Ir kaip jis galėjo įsileisti į savo gyvenimą dar vieną sužalotą sielą? Juk ketino pabėgti nuo kančių, o ne galutinai jose nugrimzti. Norėjo išvažiuoti, bet nepajėgė net rakto įkišti į užvedimo spynelę.

Priekiniame stikle Erikas regėjo Hanės veidą: tas didžiules užpjudyto žvėrelio akis, putlias iš geismo virpančias lūpas. Viešpatie, kaip jis svajojo apie šias lūpas nuo tada, kai pirmą kartą ją išvydo! Hanės burna, tokia minkšta ir juslinga, traukė jį kažkokia burtų galia. Bet Erikas nesiryžo jos net pabučiuoti, nes abejojo, ar ji leistų.

Užuot radęs prieglobstį šiame negyvame pramogų parke, jis nugrimzdo į dar gilesnį pragarą. Kodėl taip prie jos prisirišo? Hanė tokia šalta ir neprieinama, kupina beatodairiško ryžto, visai nederančio prie smulkutės, trapios figūrėlės. Net statybininkų brigados vyrai jos šalinosi. Labai jau dažnai ji tramdė juos aštriu kaip skustuvas liežuviu. Hanė buvo tas pats mažasis monstras kaip ir per antrąjį „Dešo Kugano šou“ sezoną — prieš visą amžinybę.

Virš medžių Erikas matė iškilusią keltuvo viršūnę. Negalėjo suprasti, kas traukia Hanę prie tų amerikietiškųjų kalnelių, bet jau pradėjo nekęsti akimirkų, kai žvelgdamas nuo žemės į viršų matydavo jos mažą figūrėlę, taip susiliejusią su didžiulės medinės pabaisos karkasu, kad ji ir šie kalneliai atrodė tarsi vienas daiktas. Hanė atrodė it apsėsta ir tai Eriką gąsdino.

Kas ji tokia? Ne vargšė įsimylėjusi mergina, kuri kadaise taip priminė jam jaunėlį brolį. Bet ir ne šalta aštrialiežuvė viršininkė su šalmu. Žvelgdamas į ją Erikas kartais tarsi regėdavo dar vieną kiek atokiau stovinčią būtybę, puošniai apsirengusią besišypsančią moterį mylinčia širdimi ir plačiai išskėstomis rankomis. Jis tvirtino sau, kad šis vaizdinys — tik svajonė, jo nevilties sukelta minčių holograma, bet paskui suabejodavo, ar tik ne tokia buvo Hanė, kai gyveno ištekėjusi už Dešo Kugano?

Šįvakar Hanės grožis jį pribloškė — ta jėga, tas tragizmas, tas širdį draskantis bejėgiškumas. Bet jie susiėjo ne kaip žmonės, o kaip gyvuliai. Net tada, kai jų kūnai susiliejo, jie nieko vienas kitam neatidavė, galų gale jis galėjo pasinaudoti ja taip, kaip ji pasinaudojo juo, — kaip saugia beveide talpykla.

Bet iš to nieko neišėjo. Ir užvis labiausiai jį gąsdino — iki šalto prakaito, iki traukulių — jausmas, kurį Hanė prižadino. Laikydamas rankose tą trapų moters kūną — kūną, nereikalaujantį iš jo nieko, tik seksualinės iškrovos, — jis pajuto, kaip visos apsauginės sienos, kurias aplink save rentė, viena po kitos griūva ir lieka tik troškimas eiti nors į pasaulio kraštą, kad tik kaip nors ją paguostų.

Dabar, sėdėdamas kabinoje ir nereginčiomis akimis žvelgdamas pro priekinį furgono stiklą, Erikas suprato turįs išvažiuoti, bet lygiai taip pat suprato, kad pasiliks. Tik daugiau neleis Hanei jo įskaudinti, nes širdyje jau neliko vietos dar kieno nors skausmui. Sako, jis geriausias savo kartos aktorius, tai ir pasinaudos Dievo duotu talentu. Nuo šios akimirkos taip įsijaus į savo personažus, kad ji daugiau niekada neįstengs prie jo net prisiliesti.

Kitą dieną Hanė dirbo be atvangos, stengdamasi atsiriboti nuo praėjusios nakties, bet kai su brigadininku tikrino vėžės grandį, tie vaizdiniai vėl ją užgriuvo. Kaip ji galėjo taip pasielgti?! Kaip galėjo išduoti santuokos įžadus? Ją draskė kankinanti neapykanta sau, niūrus pasidygėjimas būtybe, kuria tapo.

Prisivertusi be poilsio plušėti likusią dienos dalį Hanė pavakare jautėsi išsunkta ir fiziškai, ir dvasiškai. Kai nusileido ant žemės ir atsisegė įrankių diržą, išgirdo už nugaros pažįstamus žingsnius. Dar neatsigręžusi suprato, kas ten yra, ir apmirė.

Erikas kreipėsi į ją bejausmiu veidu. Bet Hanė nepajuto palengvėjimo, kad jis neverčia pripažinti to, kas įvyko, ją nukrėtė šiurpas. Jeigu ne lengvas kūno maudulys, galėtų pagalvoti, jog viską tik susapnavo.

— Kaip supratau, tavo pusseserė su vyru išvažiavo, — pasakė jis anglišku akcentu, kruopščiai tardamas žodžius. — Ar neprieštarausi, jeigu aš savo mantą persinešiu į „Gardą“? Ten kur kas jaukiau nei furgone.

Hanė mėgino pamiršti ištuštėjusį „Gardą“. Visą dieną dirsčiojo į atsilaisvinusį pastatą laukdama, kad ims ir privažiuos Gordono sunkvežimiukas, bet jie su Šantale jau buvo toli.

— Kraustykis, — sausai mestelėjo ji.

Jis linktelėjo ir pasišalino.

Grįžusi į namelį ant ratų Hanė pasišildė konservuoto troškinio ir pamėgino nuvyti vienatvę maigydama skaičiuotuvą. Rezultatai nepasikeitė. Už pirmą sausio savaitę ji dar galės atsiskaityti su darbininkais, bet paskui remonto darbus teks nutraukti.

Čiupusi minkštą žydrą megztinį Hanė išpuolė laukan. Naktis buvo giedra, visas dangus nusėtas sidabro žvaigždėmis. Ji vylėsi, kad Šantalei ir Gordonui viskas klosis gerai. Mažiau nei po dviejų savaičių — Kalėdos. Praėjusiais metais Kalėdas juodu su Dešu praleido stovyklaudami dykumoje, jis padovanojo jai pusmėnulio formos auksinius rankų darbo auskariukus. Po laidotuvių ji įdėjo auskariukus į skrynelę su kitais papuošalais, nes nepajėgė į juos žiūrėti.

Hanė patraukė užžėlusiu takeliu, vedančiu prie ežero, sustojo ant kranto ir įsmeigė žvilgsnį į vandenį. Valstijos valdžia pagaliau privertė lakų ir dažų gamybos įmonę „Purlex“ liautis teršti ežerą, bet prireiks dar ne vienų metų, kol jis vėl išsivalys. Vis dėlto dabar tamsa paslėpė nešvarumus, sustingusio vandens paviršiuje mėnulio šviesa paskleidė įmantrius sidabro kaspinus.

Nusigręžusi nuo ežero Hanė pakėlė akis į „Juodojo griausmo“ kalnelius, neaiškiai šmėžuojančius mėnulio šviesoje virš medžių viršūnių. Visi mano, kad ji išsikraustė iš proto, jei ryžosi atstatyti šiuos kalnelius. Bet kaip jiems paaiškinti nenumaldomą poreikį rasti kokį nors ženklą, kad Dešo ji neprarado? Kartais sveikas protas paimdavo viršų ir Hanė sakydavo sau, kad „Juodasis griausmas“ — tik vienas iš pramogų parko atrakcionų ir jokiomis magiškomis galiomis nepasižymi. Tačiau protą nutildydavo nepajudinamas tikėjimas, kad jos siela atgimti galės tik tada, kai per visą savo gyvenimo siaubą ji perlėks „Juoduoju griausmu“.

Hanė panarino galvą. Gal jie teisūs. Gal ji iš tiesų kuoktelėjusi. Akys pritvinko ašarų ir mediniai kalneliai išskydo. Ak tu, velnio neštas senas kaubojau! Kaip ir sakei, tau pavyko sudaužyti man širdį!

Hanės dėmesį patraukė kažkoks judėjimas pušyne. Ji krūptelėjo pamačiusi tamsią ten stovinčio vyriškio figūrą. Žmogus pasitraukė iš šešėlio ir Hanė atpažino Eriką. Vien nuo minties atsidurti su juo akis į akį jos veidas užsiplieskė raudoniu.

Ji buvo įpratusi baimę maskuoti pykčiu, todėl ir dabar šoko Erikui į akis.

— Nemėgstu, kai mane šnipinėja! Tu piktnaudžiauji svetingumu.

Jis priėjo artyn ir vienintele žydra akimi šaltai nužvelgė Hanę.

— Kurių galų turėčiau tave šnipinėti? Beje, aš pirmas čia atėjau.

— Šis ežeras mano, — pykdama ant savęs už vaikiškumą paprieštaravo ji.

— Ir turėkis į sveikatą. Jeigu neklystu, niekas į jį nesikėsina.

Nors jie buvo vieni, Hanė atpažino, kad Erikas vėl šneka su vos juntamu — šįkart Vidurio Rytų — akcentu. Ir dar vieną dalyką suprato: jeigu ir toliau taip šiaušis, jis, ko gero, pamanys, jog praėjusi naktis jai ką nors reiškia. Todėl giliai atsiduso ir pasistengė atgauti ankstesnį orumą.

— Ežeras pradeda atsigauti, — tarė ji. — Lakų ir dažų įmonė daugelį metų naudojo jį kaip nuotekų griovį.

— Čia pernelyg nuošalu, kad galėtum gyventi viena. Šįvakar susidūriau su kažkokiu valkata, slankiojančiu netoli „Gardo“. Dabar, kai tavo giminaičiai išvažiavo, užuot kiūtojusi čia, verčiau išsinuomok kambarį mieste.

Jis niekaip nepajėgia suprasti, kad pats yra kur kas pavojingesnis jai už bet kokį valkatą, ir Hanės kantrybė trūko.

— Nepamenu, kad būčiau klaususi tavo nuomonės.

Ir veidas, toks išraiškingas ekrane, akimirksniu užsisklendė, tarsi pernelyg standi spyruoklė būtų užtrenkusi duris.

— Tu teisi. Tai ne mano reikalas.

Nors Erikas kalbėjo su akcentu, kuriuo mėgino atsitverti tarsi užkardu, Hanę užplūdo praėjusios nakties prisiminimai ir ji griebėsi išmėgintos priemonės, kaip įveikti sutrikimą.

— O tu juk slepiesi po tuo savo akcentu, tiesa? — užgauliai metė ji. — Ir slepi šį tą daugiau, ne vien įžymųjį veidą. Ką gi, gal tu ir pamiršti, kas esi, bet aš nepamirštu, mane vimdo, kad elgiesi kaip kvanktelėjęs.

Jis sukando dantis.

— Akcentas atsiranda nevalingai, o kvanktelėjęs aš nesu. — Hanė užgniaužė kvapą laukdama priekaišto, girdi, ji pati pas jį atėjusi. Bet Erikas tik pasakė: — Aš bent jau nestatau amerikietiškųjų kalnelių kažkokiame Dievo pamirštame užkampyje. Ir nebruzdu tarsi koks alaus bokalo dydžio kapitonas Ahabas19, lyg pakvaišęs vaikydamasis savo suknistą Mobį Diką!

— Vis geriau nei Mobį Diklesą!20 — Nėra ji jokia pamišėlė. Nėra! Tiesiog privalo ką nors daryti, kad vėl pradėtų gyventi.

— Ką tai reiškia? — Eriko akcentas dingo, veidas apniuko.

Hanė nesiliovė pulti, taikydama suleisti dantis į skaudžiausią vietą, mėgindama pirma suduoti mirtiną smūgį.

— Esi šlykštus bailys, jeigu dėjai į kojas tik todėl, kad netekai savo sumautos akies! Tu, šunsnuki, bent jau likai gyvas!

— Ak tu, maža šikne! Juk net nežinai, kas po šiuo raiščiu. — Jis bedė pirštu į juodą apskritimą. — Ten nėra akies. Tik išpurtę, surandėję bjaurios raudonos spalvos audiniai.

— Na ir kas? Juk turi dar vieną.

Kurį laiką Erikas tylėjo. Hanė nutirpo: ką ji padarė! Bet nežinojo, kaip atsiimti ištartus žodžius.

Ūmai Eriko lūpos pašaipiai išsiviepė ir jis negarsiai prabilo:

— Man seniai knietėjo sužinoti, kas galų gale nutiko Dženei Džons, o dabar jau žinau. Gyvenimas įspyrė jai į pasturgalį kokį kartelį daugiau nei reikėjo ir dabar ji tapo tuo, nuo ko pradėjo, — vėl virto visiems komanduojančia maža kale, kurios per plačią gerklę net pačios nematyti.

— Netiesa!

— Jėzau Kristau! Gaila, kad Dešo nebėra tarp gyvųjų. Lažinuosi, jis persimestų tave per kelį ir įkrėstų šiek tiek sveiko proto, kaip tada, kai buvai maža.

— Nedrįsk apie jį kalbėti! — piktai sušnypštė Hanė. — Nedrįsk net jo vardo minėti!

Jos akys priplūdo ašarų, bet Erikas, regis, nė kiek nesutriko.

— Kokį velnią tu čia veiki, Hane? Kodėl tau taip svarbu atstatyti šituos kalnelius?

— Svarbu ir tiek.

— Nagi, pasakyk man, velniai rautų!

— Tu nesuprasi.

— Nustebsi sužinojusi, kiek daug aš galiu suprasti.

— Aš privalau juos atstatyti. — Hanė nuleido akis į mėšlungiškai sugniaužtas savo rankas ir visas jos pyktis prapuolė. — Vaikystėje šie kalneliai man buvo labai svarbūs.

— Aš turėjau šveicarų armijos peilį, man jis buvo labai brangus, bet juk nemetu visko ir nesiverčiu per galvą, kad jį atgaučiau.

— Tai visai kas kita! O čia... čia viskas susiję su viltimi!

Pasibaisėjusi, kad atskleidė jam paslaptį, Hanė sudrebėjo.

— Bet Dešo vis tiek nesugrąžinsi, — negailestingai pareiškė Erikas.

— Taip ir maniau, kad tu nesuprasi! — šūktelėjo ji. — Kai man prireiks tavo pamokymų, būtinai pranešiu! Tu ne mažiau už mane visų vengi, tik dėl gerokai menkesnės priežasties. Juk skaitau laikraščius. Ir žinau, kad turi vaikų. Dvi mergaites, tiesa? Koks gi tu tėvas, jeigu nuo jų bėgi?

Erikas sviedė į ją žvilgsnį, kupiną prastai slepiamo įniršio, ir Hanė pasigailėjo laiku neprikandusi liežuvio.

— Nespręsk apie tai, ko visai neišmanai! — Netaręs daugiau nė žodžio jis nuėjo šalin.

Kelias dienas Erikas užkalbindavo Hanę tik tada, kai netoliese būdavo daugiau vyrų, ir visada statybų darbininko Devo balsu. Šis balsas ėmė persekioti ją naktimis ir varstė kūną skausmingais pojūčiais, į kuriuos ji nenorėjo kreipti dėmesio. Hanė be paliovos sau kartojo, kad Erikas — talentingas ir patyręs aktorius, puikiai gebantis persikūnyti į bet kurį kuriamą personažą, tačiau šis grėsmingos išvaizdos darbininkas jos sąmonėje įsitvirtino kaip žmogus, visai neprimenantis Eriko. Ji iš paskutiniųjų stengėsi laikytis nuo jo atokiau, vis dėlto kasdien didėjantys finansiniai sunkumai jos pastangas galų gale pavertė į nieką.

Ketvirtadienio vakarą, praėjus keturioms dienoms po jųdviejų susidūrimo prie ežero, Hanė pagaliau ryžosi prie jo prieiti. Bet teko palaukti, kol vyrai išsiskirstys pietų. Erikas, krovęs į platformą senas vėžės grandis, jai prisiartinus nusimovė pirštines.

Ji ištiesė paketą, suvyniotą į rudą popierių.

— Pastebėjau, kad nevalgai pietų, ir šį tą paruošiau.

Akimirką Erikas dvejojo, galiausiai paėmė paketą. Jis žvelgė nepatikliai ir Hanei toptelėjo mintis, kad vengia jos lygiai taip, kaip ir ji vengia jo.

— Bet pasiėmiau tik vieną termosą, todėl teks pasidalyti, — tarė ji ir nuėjo vildamasi, kad Erikas seks iš paskos. Po kelių akimirkų už nugaros pasigirdo jo žingsniai.

Ji paėjėjo tolėliau nuo darbininkų, ten, kur kadaise stovėjo karuselė. Čia pat gulėjo senas audros išverstas platanas. Hanė atsisėdo ant jo kamieno, pastatė ant žemės termosą ir išsivyniojo paketą su maistu. Po akimirkos Erikas apžergė kamieną ir išsitraukė sumuštinį su riešutų kremu, kurį ji buvo sutepusi iš ryto. Pastebėjusi, kad vieną sumuštinio galą jis apvynioja celofanu nenorėdamas imti nešvariomis rankomis, Hanė prisiminė jį užaugus turtingoje šeimoje, kur švarios rankos prie pietų stalo buvo geležinė taisyklė.

— Viską supjausčiau ne kvadratukais, o trikampiais, — pasakė ji. — Tai didžiausia kulinarinė gudrybė, kuriai šiomis dienomis man užtenka jėgų.

Jo lūpų kamputis kilstelėjo ir tą grimasą beveik galėjai palaikyti šypsena. Prisiminus, kaip smagiai juodu su Dešu juokdavosi, Hanę pervėrė aštrus skausmas.

Erikas mostelėjo į ištryptos žemės ratą priešais.

— Turbūt čia buvo kokios nors sūpuoklės?

— Karuselė. — Kai kadaise ji pirmą kartą pamatė Eriką, jo akys priminė ryškiai žydrus šios karuselės arkliukų balnus. Stengdamasi įveikti užplūdusį nerimą ji išsiėmė savo sumuštinį. Hanė žinojo: jos užmačia netikusi, bet nieko gudriau sugalvoti neįstengė. Atsikandusi kąsnį sukramtė nejausdama skonio, nurijo, o sumuštinį padėjo į šalį. — Norėjau apie kai ką pasikalbėti. — Erikas klausiamai pažvelgė į ją. — Atrodo, man teks nutraukti atstatymo darbus, jeigu per kelias artimiausias savaites negausiu tam tikros sumos grynaisiais.

— Nėra ko stebėtis. Šis projektas gana brangus.

— Reikalas tas, kad aš nusigyvenau. Ir norėjau prašyti tavęs... — Atrodė, kąsnis užstrigo skersai gerklės. Ji vėl mėšlungiškai nurijo. — Pamaniau, jog tu... Tai yra tikėjausi, kad tu galbūt...

— Juk neketini prašyti manęs, kad paskolinčiau, tiesa?

Kruopščiai parengta prakalba išdulkėjo Hanei iš galvos.

— O kas čia tokio? Tikriausiai turi atsidėjęs kelis milijonus, o man reikia vos kokių dviejų tūkstančių.

— Tik tiek? Tai gal man imti ir čia pat išsitraukti čekių knygelę?

— Aš juk grąžinsiu.

— Aišku, kad grąžinsi. Iš šių kalnelių uždirbsi krūvas pinigų. Kaip manai? Gal net po penkis dolerius per savaitę?

— Aš neketinau skolos grąžinti iš atrakciono pelno. Žinau, turtų čia nesusikrausi. Bet kai užbaigsiu „Juodąjį griausmą“ ir jis vėl pradės veikti, aš... — Ji nutilo per pusę žodžio. Viskas buvo gerokai sunkiau negu iš pradžių atrodė. Prabilusi suprato išduodanti vienintelę paslaptį, kuri jai dar šį tą reiškė. — Šįvakar paskambinsiu savo agentui. Ketinu vėl vaidinti.

— Netikiu.

Hanę apėmė silpnumas.

— Privalau. Jeigu tik vaidindama galiu atstatyti „Juodąjį griausmą“, esu pasirengusi tai daryti!

— Na, rezultatas gali būti visai padorus.

— Ką tuo nori pasakyti?

— Tau nereikėjo liautis filmavusis, Hane. Tu net nepasistengei sužinoti, ko esi verta.

— Aš sugebu vaidinti tik Dženę Džons, — narčiai atrėžė ji. — Tik ją. Esu asmenybė — kaip ir Dešas. Ne aktorė.

— Iš kur žinai?

— Žinau ir tiek. Į valias prisiklausiau jūsų pokalbių apie įsijautimą, afektuotą atmintį, Bukarešto mokyklą. Aš nieko apie tai nenutuokiu.

— Et, tai tik žodžiai. Ir neturi nieko bendra su talentu.

— Aš nesirengiu ginčytis su tavimi, Erikai. Noriu pasakyti tik tiek: tuos pinigus aš tau grąžinsiu. Priversiu agentą parankioti kokių nors sutarčių — vaidmenų filmuose, televizijos serialuose, reklamoje, žodžiu, imsiuosi bet ko, už ką mokama. Kol visi supras, kad aš — ne Meril Strip, ir liausis siūlę vaidmenis, tu atgausi savo pinigus su palūkanomis.

Erikas dėbtelėjo į ją.

— Ketini taip pigiai pardavinėti savo talentą?

— Ne visai talentą ketinu pardavinėti, ar ne? Tiksliau būtų sakyti — „žinomumą“.

Erikas suspaudė lūpas.

— Tai kodėl tau nepaskambinus į kokį stambesnį žurnalą vyrams? Už pozavimą nuoga ten gautum milžiniškus pinigus. Pagalvok apie tai. Turėsi pinigų atrakcionams užbaigti, o vaikinai visoje Amerikoje masturbuosis žiūrėdami į nuogos Dženės Džons nuotrauką!

Jis smogė tiesiai į kaktą, bet Hanė net nemirktelėjo.

— O kiek, tavo manymu, jie man duotų?

Erikas sumaigė popierinį paketą ir su pasibjaurėjimu iš visų jėgų tėškė į žemę.

— Juokauju, — kietai pareiškė Hanė. — Tu tapai tikra davatka!

— Įdomu, jeigu tik pozuodama nuoga galėtum gauti pinigų, ar sutiktum?

— Turbūt pagalvočiau.

— Lažinuosi, kad sutiktum! — Erikas apstulbęs papurtė galvą. — Po perkūnais, atrodo, tikrai sutiktum!

— Na ir kas? Mano kūnas man nieko nebereiškia.

Erikas stovėjo nekrustelėdamas ir Hanė pagalvojo, ar tik neprisiminė, kaip ji pasiūlė jam tą savo kūną. Ir nusitvėrė progos leisti suprasti, esą jų suartėjimas jai buvęs nebuvęs.

— Mano kūnas, Erikai, — tuščia vieta. Tuštutėlė! Dabar, kai nebėra Dešo, pozuoti man vieni niekai!

— O aš nė kiek neabejoju, kad jam tai neatrodytų niekai!

Hanė nusisuko.

— Argi ne?

— Taip. Turbūt tu teisus. — Ji sunkiai atsiduso. — Bet Dešas mirė, Erikai, o aš turiu atstatyti amerikietiškuosius kalnelius.

— Kam? Kodėl jie tau tokie svarbūs?

— Todėl... — Hanė prisiminė naktį prie ežero. — Norėjau anksčiau tau papasakoti, bet tu nebūtum supratęs. Tiesiog privalau tai padaryti, štai ir viskas.

Kol ji stengėsi įveikti jaudulį, stojo slogi tyla.

Erikas įrėmė akis į nuspardytas darbinių savo batų nosis.

— Tai kiek tau iš tikrųjų reikia?

Hanė pasakė.

Jis nužvelgė tuščią plotą, kuriame kadaise veikė atrakcionai.

— Gerai, Hane. Siūlau tau sandorį. Aš paskolinsiu pinigų, bet su viena sąlyga.

— Kokia?

Jis atsisuko ir taip įdėmiai pažvelgė į ją vienintele žydra akimi, kad Hanė iškaito.

— Turėsi pasirašyti, kad pereini mano žinion.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, Hane, kad patiki man savo talentą. Jis taps mano nuosavybe, kol grąžinsi skolą.

— Ką?!

— Aš pats parinksiu, kur tau vaidinti. Ne tu ir ne tavo agentas. Tik aš spręsiu, kurio vaidmens imsiesi, o kurio — ne.

— Bet tai juokinga!

— Gali šį pasiūlymą priimti arba atmesti.

— O kodėl turėčiau priimti? Juk tu niekada niekam nepatikėjai savo karjeros!

— Nepatikėjau ir nepatikėsiu.

— O iš manęs reikalauji būtent to!

— Aš nieko nereikalauju. Juk pinigų reikia tau, ne man!

— Tai, ką tu siūlai, panašu į vergiją! Sumanęs galėsi įgrūsti mane į kokią nors komercinę nuobodybę arba priversi dalyvauti automobilių reklamoje po šimtą dolerių už pasirodymą!

— Gali ir taip nutikti.

— Neturiu pagrindo tavimi pasitikėti. Tu man netgi nepatinki!

— Aš ir nesitikiu patikti.

Šiuos žodžius Erikas ištarė taip paprastai, kad Hanei pasidarė gėda. Veikiausiai jis nieko daugiau iš jos nesitiki.

Hanė čiupo nebaigtą valgyti sumuštinį ir pakilusi metė į jį priešišką žvilgsnį.

— Gerai, sutarta. Tebūnie, kaip nori. O dabar verčiau nesipainiok man po kojomis, nes pasigailėsi!

Erikas žiūrėjo, kaip ji nueina.

Na ir plepė, — pamanė. Po senovei mosuoja kumštukais — visai kaip tada, kai buvo vaikas. Dar ir grasina.

Jis nekentė šito Hanės kariavimo su šešėliais ir šmėklomis.

O baisiausia iš visų jos šmėklų — tie prakeikti amerikietiškieji kalneliai. Sako, tie kalneliai — jos viltis, bet jį kamavo negera nuojauta, kad Hanė tikisi „Juodojo griausmo“ padedama susigrąžinti iš nebūties vyrą. Kiek pastovėjęs Erikas susirinko maisto likučius. Neįsivaizdavo, ką reiškia būti mylimam taip, kaip Hanė mylėjo Dešą.

Nors buvo likusios dar dvi savaitės, kol reikės sugrįžti į Los Andželą, Erikui kilo neįveikiamas noras išvažiuoti tuojau pat. Nešdintis kuo toliau nuo sielvarto prislėgtos Kugano našlės — štai ką jam reikėjo daryti! Užuot bėgęs nuo jos, jis dar labiau susisaistė, o kai paklausė savęs, kodėl taip nutiko, atsakymas buvo vienas.

Erikas kažkaip paslaptingai pajuto žengęs didžiulį žingsnį, vertą Dešo Kugano pagarbos.