23

Šėrė Poltrein jau trečius metus dirbo Šiaurės Karolinos Kamberlando apygardos degalinės krautuvėlėje „Benzinas ir kitos prekės“. Ji du kartus buvo apiplėšta, pustuzinį kartų grasinta susidoroti. Ir dabar, žvelgdama į prie prekystalio artėjantį nepažįstamąjį, sunerimo. Ją dažniau nei daugumą moterų ištikdavo nemalonumai, todėl išmoko juos nujausti.

Vyriškis buvo panašus į rokerį, bet riešai ir plaštakos, kyšančios iš atsagstytos rudos odinės striukės rankovių, švarios, be tatuiruočių. Ir nebuvo alaus mėgėjas. Nė iš tolo. Pro atsagstytą striukę Šėrė matė jo pilvą — plokščią kaip šlapias plentas anapus benzino kolonėlės. Ūgio — ne žemesnis nei šešių pėdų, plačiapetis, raumeninga krūtine, išblukę džinsai aptempė siaurą tvirtą užpakalį — į tai vyrai niekada neatkreipia dėmesio. Ne. Jo kūnas tikrai nerodė jokio negerumo. Kūnas buvo tiesiog puikus. O negerumas atsispindėjo veide.

Tokio šunsnukio ji dar nebuvo mačiusi. Ne, neatrodė bjaurus. Užtai žiaurus. Toks galėtų nė nemirktelėjęs užgesinti cigaretę į jautriausią moters kūno vietą.

Tamsūs, bemaž juodi, pečius siekiantys plaukai buvo apsunkę nuo lapkričio dulksnos. Svarūs, bet susitaršę. Stambi nosis — gražios formos, o veido bruožai — lyg ištekinti. Tačiau net jiems nepavyko sušvelninti plonų, niūriai sučiauptų lūpų, kurios, atrodė, niekada neišmoks šypsotis. Juo labiau niekas negalėtų sušildyti vienintelės šaltos žydros akies — šalčiausios, kokią Šėrė buvo regėjusi.

Moteris paliepė sau nespoksoti į juodą raištį, dengiantį kitą nepažįstamojo akį, tačiau susilaikyti buvo sunku. Dėl to juodo raiščio ir beaistrio veido vyriškis atrodė lyg šiuolaikinis piratas, — ne toks susilaižęs kaip tas, kuris puikuojasi ant jausmų romano gretimoje lentynoje, o bjaurus tipas, galintis iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukti revolverį ir suvaryti tau į pilvą visą apkabą.

Ji prisivertė žvilgtelėti žemyn, į skaitmeninį indikatorių, rodantį, kiek benzino vyriškis prisipylė į lauke stovinčio purvais aptaškyto pilko GMC furgono baką.

— Lygiai dvidešimt du.

Šėrė — ne iš tų, kurios linkusios kiekvienam vyrui rodyti išgąstį, bet šis tipas dirgino nervus ir jos balsas prarado įprastą tvirtumą.

— Ir buteliuką aspirino, — paprašė jis.

Šėrė iš nuostabos net sumirkčiojo — jis kalbėjo su juntamu akcentu. Vadinasi — ne amerikietis, o užsienietis! Sprendžiant pagal tartį, turbūt iš Vidurio Rytų ar panašiai. Toptelėjo pakvaišusi mintis, kad šis vyriškis — koks nors arabų teroristas, bet Šėrė nežinojo, ar arabų teroristai būna žydraakiai.

Nuo kartoninės lentynos už nugaros ji paėmė buteliuką aspirino ir stumtelėjo nepažįstamajam. Jo vienintelė reginti akis atrodė kažkokia mirusi, be kibirkštėlės gyvybės, ir Šerei per nugarą perbėgo šiurpas. Bet kai vyriškis iš užpakalinės kelnių kišenės išsitraukė ne kokį baisų daiktą, o tik piniginę, per baimę prasikalė smalsumo daigelis.

— Apsistojote kur nors netoliese?

Nepažįstamasis dėbtelėjo į ją taip grėsmingai, kad Šėrė pasiskubino nudelbti akis į kasos aparatą. Ant prekystalio jis padėjo trisdešimt dolerių ir išėjo iš krautuvėlės.

— Pamiršote grąžą! — pavymui riktelėjo Šėrė.

Jis net negrįžtelėjo.

Erikas išpakavo aspirino buteliuką. Užėjęs už furgono atsuko dangtelį ir ištraukė vatos gumulėlį. Dulksnojo, buvo pilka lietinga vėlyvo lapkričio diena ir nuo drėgmės maudė avarijoje sužeistą koją. Atsisėdęs prie vairo Erikas nurijo tris tabletes ir užgėrė šaltos kavos likučiais iš plastikinio puodelio.

Kai praėjusių metų gegužę jo automobilis perlėkė per atitvarą, jis mėnesį pragulėjo ligoninėje ir dar du mėnesius vaikščiojo į fizioterapijos procedūras. Paskui, rugsėjį, pradėjo filmuotis naujame filme. Dėl jo traumos filmavimą norėta atidėti, bet Erikas greitai sveiko, todėl buvo nutarta darbus tęsti pakvietus dublerį kai kuriems epizodams, kuriuose šiaip jis vaidindavo pats.

Filmavimas baigėsi prieš dešimt dienų. Erikas ketino skristi į Niujorką aptarti pjesės, bet paskutinę akimirką nusprendė važiuoti automobiliu vildamasis, kad vienatvė padės atsikvošėti. Po kelių dienų toji vienatvė jam tapo svarbesnė už kelionės tikslą ir kelyje iki Manhatano jis spėjo nusikasti tik iki Tempaiko Džersyje.

Erikas važiavo į pietus šalutiniais keliais GMC furgonu, nes ši gelda ne taip krito į akis kaip jo jaguaras. Iš pradžių buvo kilęs neaiškus noras užsukti pas tėvą ir pamotę į Hilton Hedą, kur šie apsigyveno prieš kelerius metus išėję į pensiją. Bet greitai suprato: juos mažiausiai norėtų pamatyti, nors senukai metų metus kvietė aplankyti, ypač tada, kai Erikas tapo garsenybe. Vis dėlto turėjo kaip nors pratempti šešias savaites, kol prasidės darbai prie naujo filmo. Reikėjo kuo nors užsiimti, prastumti laiką, štai ir sėdo prie vairo.

Išvažiuodamas iš aikštelės Erikas sugavo degalinės darbuotojos, žiūrinčios į jį pro krautuvėlės langą, žvilgsnį. Moteris jo neatpažino. Niekas neatpažįsta nuo tada, kai jis išvažiavo iš Los Andželo. Erikas abejojo, ar atpažintų net seni draugai, jeigu įdėmiai neįsižiūrėtų. Išmoktas akcentas, kuriuo kalbėjo naujausiame filme, ir ataugę plaukai jau tris tūkstančius mylių puikiausiai padėjo jam neatskleisti tapatybės. O dar svarbiau už anonimiškumą — užsimaskavęs galėjo nors laikinai pabėgti nuo savęs.

Įsukęs į šlapią plentą Erikas automatiškai kyštelėjo ranką į striukės kišenę cigarečių, bet iškart prisiminė, kad neberūko. Ligoninėje rūkyti jam neleido, o kai išrašė, įprotis dingo. Jis atprato ieškoti džiaugsmo visuose jusliniuose malonumuose. Maistas nebeviliojo, gėrimas ir seksas — taip pat. Dabar jau net neprisiminė, kodėl anksčiau šie dalykai jam atrodė tokie svarbūs. Nuo tada, kai prarado vaikus, Erikas jautėsi priklausąs ne gyvųjų, o mirusiųjų karalystei.

Per septynis mėnesius, praėjusius nuo tada, kai Lili atskyrė jį nuo dukterų, apie seksualinę vaikų prievartą jis sužinojo daugiau, negu žino visi pasaulio advokatai. Gulėdamas ligoninės lovoje skaitė istorijas apie tėvus, neįsivaizduojamai prievartavusius mažučius savo vaikus, apie iškrypusius, ištvirkusius vyrus, kurių aukomis tapo viena duktė po kitos, apie tėvus, išdavusius švenčiausius saitus, kokie tik gali sieti žmones.

Bet jis juk nėra toks monstras! Tačiau Erikas nebebuvo ir tas naivus, tiesmukas žmogus, kuris įsiveržė į Maiko Longakro kontorą reikalaudamas, kad advokatas padarytų galą melagingiems Lili kaltinimams. Dabar jis žinojo: įstatymai taip pat gali būti neteisingi.

Jis nieku gyvu neleis, kad vaikai gyventų pogrindyje, kur jie netektų ne tik tėvo, bet ir motinos. Kol kas laikysis atokiai nuo dukterų ir pasikliaus jas stebinčia tarptautine detektyvų kompanija, kurią nusamdė. Vis labiau jausdamas bejėgiškumą Erikas sekė, kaip Lili su dukterimis iš vienos vietos kraustosi į kitą — pirmiausia į Paryžių, paskui į Italiją. Rugpjūtį jos praleido Vienoje, o rugsėjį — Londone. Dabar apsistojo Šveicarijoje.

Visur, kur persikeldavo, Lili samdydavo naujas guvernantes, naujus mokytojus, naujus specialistus, o sąskaitas apmokėdavo Erikas. Iš detektyvų pokalbių su Lili pasamdytais žmonėmis Erikas žinojo, kad Bekės raida sulėtėjo, o Reičelė tampa vis sunkiau valdoma. Pati Lili mergaitėms buvo vienintelis pastovumo uostas, tačiau drastiškai pasikeitus gyvenimo sąlygoms jos netektų ir to.

Dėl mergaičių Erikui taip sopėjo širdį, kad kartais kildavo pagunda viską užbaigti. Per pastaruosius septynis mėnesius kraujuojančios žaizdos skausmas virto įprasta, sielą džiovinančia tuštuma, baisesne už kūno kančias, nes ji žudė visą jo gyvastį. Erikui kartais pavykdavo neviltį nukreipti į kurį nors savo vaidmenį, bet filmavimas baigdavosi, o pabėgti nuo savęs nebuvo kur.

Palengva Erikas ėmė prarasti gebėjimą matyti pasaulio grožį, dabar pastebėdavo tik jo šlykštumą. Jis nebegalėjo skaityti laikraščių ir žiūrėti televizoriaus, nes nepakenčiami tapo pranešimai apie dar vieną naujagimį, su visa bambagysle įmestą į šiukšlių konteinerį. Jis nenorėjo girdėti apie kartoninėje dėžėje aptiktą nupjautą galvą arba banditų išprievartautą jauną moterį. Vien tik žudynės, sužalojimai, blogis... Erikas nebepajėgė savo skausmo atskirti nuo svetimų kančių. Dabar jį jaudino viso pasaulio skausmas, kankino visi žvėriškumai, prislėgė sielvarto našta ir jis suprato, kad palūš, jeigu neras kaip apsiginti.

Todėl ir bėgo kur akys veda užsitempęs nesamo žmogaus kaukę — tokio pavojingo, kad paprasti žmonės stengėsi nesipainioti jo kelyje. Užuot klausęsis radijo, Erikas leido džiazo įrašus, miegojo savo furgone, o ne pakelės viešbučio kambaryje su gundančiu televizoriumi; vengė didelių miestų ir laikraščių kioskų. Erikas slėpėsi savame kiaute, nes suvokė: jis tapo toks trapus, kad galėjo sudužti į gabalus.

Kai iš vietinio kelio suko į greitkelį, jo furgoną vandeniu iš po ratų aptėškė traktorius su priekaba. Kurį laiką Erikas nieko nematė, kol valytuvai kelis kartus perbraukė per priekinį stiklą. Kelkraštyje išvydo baltos ir žydros spalvų kelio ženklą, rodantį, kad netoliese yra ligoninė. Kaip tik šito jis ir ieškojo — plonyčio siūlo, kuris padėtų išlikti ir drauge leistų pamėginti išgelbėti savo sielą.

Važiuodamas per mažą miestelį Erikas pagal nuorodas susirado ligoninę ir privažiavo prie nediduko kuklaus mūrinio namo. Automobilį pasistatė tolimiausiame aikštelės kampe, kuo atokiau nuo ligoninės pastato, ir persikraustė į užpakalinę furgono dalį. Sėdynės ten buvo išimtos ir vietos pakako išskleisti žygio lovelei — sulankstyta ji stovėjo šalia brangios odinės skrynios, kurioje Erikas laikė drabužius. Jis pastūmė skrynią ir išsitraukė pigų vinilo krepšį.

Kelias akimirkas palūkėjo. Tada kažką sumurmėjo — gal maldą, o gal prakeiksmą — ir atidarė dureles.

— Ei, ar čia kas nors gali padėti vaikinui?

Slaugytoja Greison pakėlė akis nuo medicininių kortelių. Ją apstulbinti buvo sunku, bet šįkart net prasižiojo iš nuostabos išvydusi neįsivaizduojamą figūrą, kuri šėtoniškai išsiviepusi atsirado prie slaugytojų posto.

Vyriškis buvo su garbanotu raudonu peruku, kurį juosė juodas piratiškas raištis ant šono surištu mazgu. Violetiniai atlaso marškiniai buvo sukišti į neaprėpiamo dydžio plačkelnes, išmargintas raudonai violetiniais lėkštutės dydžio žirniais. Vienintelis didžiulis antakis buvo nupieštas ant veidą dengiančios klouno kaukės. Jo burna buvo didelė ir raudona, nosies galą irgi puošė raudonas taškas, o kairiąją akį dengė violetinis žvaigždės pavidalo lopinys.

Slaugytoja Greison greitai atsikvošėjo.

— Kas jūs?

Jis šelmiškai nusišypsojo ir slaugytoja pamiršo, kad jai jau penkiasdešimt penkeri ir seniai praėjo laikai, kai lengvai galėjo susižavėti dailiu niekšeliu.

Jis perdėtai žemai nusilenkė, suplojo sau per kaktą, krūtinę ir liemenį.

— Esu piratas Vienakis ir jūs kaip gyva nesate sutikusi nelaimingesnio jūrų vilko!

Slaugytoja Greison netikėtai įsitraukė į žaidimą — paveikė neįprastos nepažįstamojo manieros.

— O kodėl jūs toks nelaimingas?

— Bijau kraujo. — Jis juokingai krūptelėjo. — Esu apgailėtinas menkysta! Nesuprantu, kaip jūs mane pakenčiate!

Ji sukikeno, bet tuoj prisiminė savo tarnybines priedermes. Palengva pakėlusi ranką kruopščiai paslėpė visas žilstelėjusių plaukų garbanėles, kurioms buvo pavykę išsprūsti iš po kepuraitės.

— Kuo galiu padėti?

— Čia jau kita kalba! Atvykau palinksminti jūsų vaikų. Vyrukas iš „Rotary“ klubo liepė man atvykti trečią. Ką, nejaugi vėl supainiojau laiką? — Vyptelėjo kaip neatgailaujantis nusidėjėlis. — Maža to, kad bijau kraujo, dar esu ir nepatikimas!

Raiščiu neužrišta akis buvo ryškios turkio spalvos, seselė tokių akių dar nebuvo mačiusi — tyra kaip krištolas, mėtinio ledinuko spalvos.

— Man niekas nesakė, kad „Rotary“ sumanė mūsų vaikams atsiųsti klouną.

— Še kad nori! O šeštą jau turiu būti Fajetvilyje, pasirodysiu labdaros mugėje, kurią ten rengia „Altoriaus draugija“. Kaip man pasisekė, kad jūsų ne tik gražus veidas, bet ir gera širdis!

Antraip neuždirbčiau penkiasdešimties žaliųjų, kuriuos man turi sumokėti „Rotary“ klubas.

Jis buvo velniškai kvailas, bet toks žavus, kad slaugytoja neatsispyrė. Be to, popiečio lietus atbaidė lankytojus ir vaikai galės šiek tiek pasilinksminti.

— Manau, nenutiks nieko bloga.

— Tai jau tikrai!

Ji išėjo iš posto ir nusivedė jį per vestibiulį.

— Pats matote, mūsų ligoninė nedidelė. Pediatrijos skyriuje tik dvylika lovų. Devynios iš jų užimtos.

— Ar yra koks nors vaikas, apie kurį turėčiau žinoti? — švelniai pasiteiravo klounas, visas jo išdykėliškumas buvo dingęs.

Jeigu slaugytoja dar abejojo, ar galima leisti šį žmogų į palatas be oficialaus leidimo, dabar visos abejonės išgaravo.

— Šešiametis berniukas vardu Polis. Jis šimtas septintoje palatoje. — Slaugytoja parodė į koridoriaus galą. — Vaikas sunkiai serga plaučių uždegimu, o jo motina labai užsiėmusi savo bičiuliu ir retai jį aplanko.

Klounas linktelėjo ir pasuko tiesiai prie nurodytų durų. Netrukus slaugytoja Greison išgirdo jo balsą, kuris skambėjo kaip riedantys akmenukai:

— Na, sveikas, drauguži! Aš — piratas Vienakis, nelaimingiausias iš visų jūrų vilkų, plaukiojančių po septynias jūras...

Slaugytoja Greison nusijuokė ir grįžo į postą. Ji pasveikino save, kad priėmė tokį protingą sprendimą. Gyvenime pasitaiko atvejų, kai taisykles verta pažeisti.

Naktį Erikas praleido išsukęs iš purvino kelio į nedidelę proskyną netoli Šiaurės Karolinos sienos. Kitą rytą išlipo iš furgono apsivilkęs tais pačiais džinsais ir marškinėliais kaip vakar, o burnoje pajuto metalo skonį — nuo prasto maisto ir nakties košmarų.

Klouno kostiumą Erikas nusipirko prieš savaitę parduotuvėje netoli Filadelfijos ir nuo tada beveik kiekvieną dieną sustodavo kokio miestelio municipalinėje ligoninėje. Kartais iš anksto paskambindavo ir įtikindavo esąs siųstas vietinės valdžios. Bet dažniausiai elgdavosi kaip vakar — pastebėjęs kelio ženklą, nurodantį ligoninę, susirasdavo ją ir įsiprašydavo į vidų.

Dabar niekaip negalėjo pamiršti mažo berniuko vakarykštėje ligoninėje. Vaikiukas buvo liesutis ir liguistai pamėlusiomis lūpomis. Jis iš visos širdies mėgavosi Eriko dėmesiu, kurio nereikėjo su niekuo dalytis. Erikas prabuvo su juo visą popietę, o paskui sugrįžo vakare ir rodė visokius triukus, kol vaikas užmigo. Bet užuot džiaugęsis tuo, ką padarė, jis galvojo apie visus vaikus, kuriems negalėjo padėti, apie visą skausmą, kurio jis nepajėgus numaldyti.

Per marškinėlius smelkėsi žvarbi drėgmė. Mankštindamas raumenis Erikas pažvelgė į pilką plieninį dangų. Šito jau per daug saulėtajai Pietų Karolinai! Gal verčiau sugrįžti į 1-95 kelią ir patraukti tiesiai į Floridą? Į galvą šovė beprotiška mintis porai savaičių prisidėti prie „Brolių Ringlingų“ cirko, neseniai sugrįžusio iš gastrolių Venecijoje. Gal jam pasitaikytų proga pasirodyti sveikiems vaikams, ne vien ligoniams. Norėtų pabūti su mažyliais, kurių nekamuoja kančios.

Erikas sugrįžo į furgoną. Dvi dienas nesiprausė po dušu, reikės apsistoti pakelės viešbutyje ir išsimaudyti. Seniau jis uoliai rūpindavosi kūno švara, bet praradęs vaikus tapo nebe toks valyvas. Apsileidimas palietė daug ką, pavyzdžiui, valgį ir miegą.

Po pusvalandžio Erikas staiga pajuto truktelint vairą ir suprato: pradurta padanga. Išsukęs į dviejų juostų plento kelkraštį išsirangė iš furgono ir nuėjo prie mašinos galo pasiimti keltuvo. Vėl pradėjo dulksnoti ir iš pradžių jis nepastebėjo į palmę šalikelėje atremtos negrabiai išskaptuotos medinės rodyklės. Padanga buvo baisiai purvina ir kai Erikas ją nuėmė, išslydusi iš rankų nusirito į griovį. Pakėlęs padangą ir atsitiesęs jis pamatė rodyklę. Raidės buvo išblukusios, bet Erikas įstengė perskaityti:

SIDABRINIO EŽERO PRAMOGŲ PARKAS

Legendinis atrakcionas — amerikietiškieji kalneliai

„Juodasis griausmas“.

Džiaugsmas visai šeimai.

Už 20 mylių posūkis į kairę,

3 mylios 62 keliu.

Sidabrinio ežero pramogų parkas. Jam pasivaideno, kad šis pavadinimas kažkoks pažįstamas, bet neįstengė prisiminti, iš kur. Atmintis atgijo tik tada, kai suko paskutinį atsarginio rato varžtą. Ar ne apie šį parką taip dažnai pasakodavo Hanė? Erikas prisiminė, kaip ji smagindavo draugiją istorijomis apie vaikystę, praleistą pramogų parke Pietų Karolinoje, apie nuskendusį garlaiviuką ir nuostabius amerikietiškuosius kalnelius. Jis buvo bemaž įsitikinęs, kad ji kalbėjo apie Sidabrinio ežero pramogų parką.

Erikas pritvirtino stebulės dangtelį ir vėl pažvelgė į rodyklę. Jo džinsai buvo peršlapę ir purvini, vanduo nuo plaukų kapsėjo už apykaklės. Jam reikėjo išsimaudyti po dušu, reikėjo švarių drabužių ir karšto maisto. Bet šito reikia didžiajai žmonijos daliai, o jis stovėdamas lietuje svarstė, ar tas parkas išvis dar yra. Rodyklės būklė vertė abejoti. Kita vertus, ko tik gyvenime nenutinka!

O gal Sidabrinio ežero pramogų parkas netgi veikia? Galbūt jiems reikia klouno?