4

Vakarienė

Dženė vylėsi, kad Nikas išbėgo kokių saldainių ar laikraščių nusipirkti, bet jau ir antra valanda, atkako ponia Bets, o jis vis negrįžta. Tad apie jo ateitį teko kalbėtis jam negirdint.

Ponia Bets nenudžiugo, išgirdusi apie pinigus.

– Nespė-ė-ė-jo apsisukti, o jau va-a-a-gia, – uždainavo ji ir liūdnai papurtė galvą.

– Na, nepasakyčiau, kad vagia, – užginčijo Dženė. – Ten tik puodelis, į kurį metame monetas.

– Ja-a-am geria-a-au žino-o-ot, ir jū-ū-ūs tai kuo puikia-a-a-ausiai suprantate, – subarė ponia Bets. – Jei taip pasielgtų kuris nors iš maniškių, sužinotų, iš kur kojos dygsta.

– Turite paauglių vaikų?

– Savų, tiesą sakant, neturiu.

– Na, štai, – pabrėžtinai pasakė Dženė.

Ponia Bets metė į ją kreivą žvilgsnį.

– Tačiau dirbdama savo darbą susiduriu su daugy-y-y-ybe jaunimo. Kaip tik dėl to ir galiu atsakingai parinkti, kas tokiems jaunuoliams, kaip ponaitis Nikas Deinas, geriausia.

Dženė atidžiai į ją pažvelgė.

– Kaip jau sakiau, pas mus jis gali gyventi, kiek tik reikės. Murielė buvo geriausia mano draugė.

– Niekas neprieštarauja, kad sprendimų priėmimo procese dalyvautumėte ir jūs. Dėl to aš čia ir atėjau. Vis dėlto jūs jam ne giminė, o mums būtina atsižvelgti ir į tai, kas geriau jums, kaip vienišai motinai… – Čia ponia Bets nutilo, kad pašnekovė geriau suvoktų. – Du maži vaikučiai, pajamos ne per didžiausios… – Ji vėl pritilo. – Ir kas geriau ponaičiui Nikui. Keturiolikmetis vaikinas, dažnai praleidinėjantis pamokas, o dar motina mirė perdozavusi heroino. Ar suprantate, gerbiamoji? Tai, kas geriausia jums visie-e-e-ems.

Staiga Dženė suvokė, kad toji smulkutė Betė Bets su savo laibu tęsiamu balseliu ir salsva šypsenėle – tai ne kas kita, kaip vilkas avies kailyje. „Jau tu tai apkartintum man gyvenimą“, – pamanė Dženė. Kitąsyk, prieš pasakodama ką nors apie Niką, ji gerai pagalvos.

– Tokiu atveju turiu oficialiai pareikšti, jog noriu, kad Nikas gyventų su mumis. Aš – artimiausias šiuo metu jam likęs žmogus. Turiu darbą. Dirbu be nusižengimų, net jei apie jį to nepasakytume, turiu nepriekaištingų rekomendacijų. Oficialiai pareiškiu.

– Viskas čia oficialu, – šyptelėjo ponia Bets, tada nutilo ir ėmė kažką užsirašinėti į bloknotą, o Dženė pamėgino prisiminti, ką vakar poniai Bets buvo sakiusi. Ar pripasakojo, kaip jai neramu dėl Džo? Buvo tokia susijaudinusi, o dabar nė nepamena, ką tada kalbėjo.

– Kaip vakar vakare mažasis Džo reagavo į Niką? – tarsi skaitydama Dženės mintis, paklausė ponia Bets.

– Oi, puikiai. Daugiau nei valandą jiedu su Niku lošė kortomis, – džiugiai prabilo Dženė. Ji pati irgi nepėsčia.

Ponia Bets linktelėjo.

– Aš tik noriu būti tikra, kad jūsų noras priglausti Niką nebūtų viso labo pirminė reakcija į jo motinos mirtį. Taip neretai nutinka, netekus artimo žmogaus. Žmonės ima kalbėti labai teisingai ir gražiai, o kai ateina laikas čiupti jautį už ragų, dievulėliau! Pareiga – tik pusė darbo. Tas, kuris apsiims rūpintis Niku, turės suvokti, kad tai – ilgala-a-a-a-aikė globa, jei neatsiras kokių giminaičių.

Viduje Dženė krūptelėjo.

– Aš pasirengusi, – tvirtai pasakė.

Parodžiusi dantis, ponia Bets ir vėl pasidarė draugiška.

– Supraskite mane teisingai, Džene, – kalbėjo ji. – Aš tikrai neprieštaraučiau, kad Nikas gyventų su jumis ir jūsiškiais. Šeima – pati geriausia terpė, jei tik viskas gerai klostysis. Susisiekiau su jo mokykla, tai, žino-o-o-okit, jis kietas riešutėlis. Norėčiau, kad prieš apsispręsdama pasve-e-e-ertumėt visus už ir prieš, kad žino-o-otumėt, ko imatės. O jeigu jums neišeis? Tai pačiam Nikui būtų blogiausias dalykas. Stabilu-u-umo jam dabar reikia labia-a-a-au negu bet kada-a-a-a. Baisia-a-ausia dabar jam būtų, jei pas jus neprita-a-a-aptų ir vis tiek turėtų keliauti į globo-o-os namus. Tokiu atveju jau geria-a-a-au iškart jį ten siųsti. Vaikas nebūtų taip traumu-u-uotas. Ar jau papasakojote, kaip ji mirė? Kaip jis reagavo?

– Kol kas dar neturėjau progos, – prisipažino Dženė.

– Bet juk dabar sužinos mokykloje, ką?

– Kad jis ne mokykloje.

– Tai kur gi?

– Šiuo metu negalėčiau tiksliai pasakyti, – pro sukąstus dantis iškošė Dženė.

– Jergutėliau! – šūktelėjo ponia Bets. – Džene, pradžia nekokia. Bendraujant su juo prireiks nemaža tvirtybės. Žinoma, būtų kur kas geriau, jei namuose būtų vyras. Juk minėjau Entonį Krilą iš Medou Hilo? – Ji linktelėjo Dženei, bandydama įtikinti, kokie puikūs tie Medou Hilas ir ponas Krilas. – Kaip manote? Galėčiau, jei norite, pakalbėti su kuo reikia, – šyptelėjo ji.

– Esu tikra, su manimi Nikui bus geriau, – neatlyžo Dženė. – Ir prie vienišos motinos jis pratęs. Juk pati žinot, kokie tie vyrai, pone Bets. Kaip gi tais šunsnukiais pasitikėti?

Dženė išsišiepė, nors pokštas išėjo nevykęs. Ir vėl ji leptelėjo, ko nederėjo. Ponia Bets net pašiurpo.

– O-o-o-o-o-o n-e-e-e-e, tikra-a-a-ai ne visi tokie baisūs, patikėkite. Ne, ne. Jeigu jūsų patirtis tokia, Džene, tai tikrai ne kaip didžiumos. Patikėkit. Ir Entonis Krilas, ir mano sutuoktinis… O ne, jie visai kitokie.

Dženė net sudejavo. Nekaip ji čia pasirodė.

– Čia tik toks mano priežodis, – burbtelėjo.

Iš tolesnio pokalbio paaiškėjo, kad ponia Bets kitą dieną rašysianti ataskaitą ir rekomendacijas. Bandydama gelbėti padėtį, Dženė pasikvietė ją vakarienės šeimos aplinkoje.

– Pati įsitikinsite, – paaiškino ji poniai Bets. – Nesakau, kad visa bus tobula – Džo vis tiek prireiks laiko priprasti. Aišku, kaip ir kiekvienoje šeimoje, taip ir mūsiškėje pasitaiko visokių nesusipratimų… – Ji atmetė galvą ir nusijuokė, tarsi pabrėždama, kaip ją džiugina tokie nedideli gyvenimo iššūkiai… – Bet mūsų šeimoje tikrai saugu, mes vieni kitais rūpinamės, ponia Bets. Juk tai ir yra svarbiausia, ar ne?

Ponia Bets mielai priėmė kvietimą. Nieko nėra geriau už žvilgsnį į potencialią globėjų šeimą iš vidaus, kad suvoktum, kas ir kaip.

Dženė sumanė tą vakarą vakarieniauti pusę septynių. Tvarkinga vakarienė prie stalo jos namuose – nedažnas dalykas. Metas valgyti, kaip ji tai paprastai vadina – sumuštiniai arba žuvies piršteliai, ar dar kas iš tos pačios operos, būdavo valgomi tiesiog prie televizoriaus, pasidėjus lėkštes ant kelių. O tokie dalykai poniai Bets visai neatrodytų tinkami, tai jau tikrai. Normaliose šeimose taip nevalgoma.

– Jei šeima kartu valgo, vadinasi, laikosi išvien, – pasakė ji, išlydėdama kresnąją socialinę darbuotoją pro duris. Kadaise buvo tai iš kažko girdėjusi. Ką norit, tą apie Dženę sakykit, bet ji – talentinga melagė. Ponia Bets ant to kabliuko kibte užkibo.

Likusią popietės dalį Dženė tvarkėsi namuose. Iš kaimynystėje gyvenančios ir virėjos gabumais garsėjančios Hilarės pasiskolino receptų knygą. Vartydama ją, ji paskambino Rėjui – dabartiniam bičiuliui – ir sukomandavo pabūti „namų vyru“.

– Vaikai jį labai pamėgę, vadina dėde, – dar anksčiau ji buvo pasakojusi poniai Bets. – Jie taip džiaugiasi jį matydami, o dar koks nagingas, – leptelėjo užsimiršusi. Iš tiesų Rėjus atitiko tik pačius pagrindinius, seniausiai Dženės nustatytus vyro reikalavimus: geras kobinys, darbas ir hobis (Rėjus kolekcionavo Pirmojo pasaulinio karo laikų medalius ir dirbo raštinėje kartu su Džene). O šiaip naudos iš jo buvo maža.

– Jis nėra mano svajonių vyras, – sykį aiškino Dženė Murielei, šiai ėmus būgštauti dėl Rėjaus vyriškumo. – Bet jis bent jau ne iš siaubo filmų.

Rėjus apsidžiaugė. Lig šiol ji dar niekada jo nesikvietė šeimos pietų.

– Ar tu šypsaisi? – paklausė ji įtariai.

– Ne, – gynėsi Rėjus, nors iš tiesų jo veide nušvito didžiulė plati šypsena.

– Svarbiausia laikytis. Ji nori pamatyti, kad namuose yra vyras. Tas vyras – tu.

– Vyras namuose, – sušnabždėjo sau Rėjus.

– Ką? Ir vėl šnabždi? – Dženė tebebuvo įtari.

– Ne!

– Nepamiršk, Nikas labai sielvartauja, – perspėjo Dženė. – Mirė jo motina. Jis paauglys.

– Paauglys, taigi. – Žinios nekokios. Paaugliai grėsmingi, ypač vaikinai. Jų gaujos šlaistosi gatvėmis, bando įbauginti. Jie pikti, draskomi hormonų, agresyvūs ir nenuspėjami. It senė, kuriai trejus metus užsitęsė ciklas, kaip kadaise jam išaiškino motina. Bjauru.

Rėjus susiėmė.

– Manimi gali pasikliauti, Džene, – tvirtai pareiškė jis.

Padėjo ragelį ir apsuko kambarį šokio žingsniu. Paskutinįkart merginą Rėjus turėjo dar būdamas šešiolikos, kai Teresa Dauni ištisas tris savaites leidosi jo vedžiojama į kiną. Jis negalėjo patikėti savo sėkme, kai Dženė, mieloji Dženė – gal ne pati didžiausia gražuolė pasaulyje, bet tikrai viena ryškiausių moterų kontoroje – sutiko su juo po darbo nueiti išgerti, o paskui pavakarieniauti. Nuo to laiko visa klostėsi tik geryn ir geryn. O dabar – jau ir šeimos vakarienė! Beliko susipažinti su tėvais. Netrukus ji, žiūrėk, pasikvies jį būti kartu. Vyras namuose! Taip, taip, taip! Galų gale ir jis pradės gyventi.

Rėjus skriete užskriejo į viršų persirengti. Juk pažadėjo Dženei ateiti anksčiau ir padėti paruošti vakarienę. Puikiai suprato, kad dabar jis jos saugumo garantas. Nieko čia bloga. Telieka parodyti, kad saugumas gali būti visai patrauklus. Rengdamasis jis galvojo, ko jinai prašė.

– Būk tvirtas, – pasakė ji. Jis bus tvirtas. Visą gyvenimą mato, kokie kiti tvirti. Reikia tiesiog nenusileisti, pertraukinėti kitus. Vienas juokas.

Bet vis tiek… Paauglys! Labai jau bauginantis dalykas. Tokiu ir tik tokiu atveju jam reikia visokeriopos pagalbos. Kaip tik dėl to jis pakeliui pas Dženę užsuko į smuklę išlenkti bokalo ir gal dar viskio – kad drąsiau jaustųsi per tą išbandymą. Jis ne girtuoklis, niekada daug negerdavo. Bet pora burnelių dėl drąsos tikrai nepakenks.

Gal jis ne visada susitvarko su užduotimis, bet bent jau muštis pirmas nelįs, mąstė Dženė. Ji labiausiai nerimavo dėl mažojo Džo, vis dar neatsigaunančio po paskutinio jų namuose gyvenusio vyro. Jai tarsi palengvėjo, kai nuėjo pasiimti vaiko iš mokyklos. Džo tipeno jai iš paskos išdidžiai kaip gaidžiukas ir džiūgavo, kad netrukus pas juos apsigyvens vyresnis berniukas. Gali būti visaip – draugeliai mokykloje pasakodavo visokių baisių istorijų, kaip vyresni broliai juos skriaudžia, bet vis tiek galiausiai pradėdavo girtis. Kaip broliai šauniai spardo futbolą – lyg patys dievai, – kiek daug draugų turi, net padeda ruošti namų darbus.

Įsijautęs, nors dar neturėdamas ką pasakyti, Džo pradėjo kurti visokius įsivaizduojamus pasakojimus, ką juodu su Niku kartu veikia. Kaip kartu žaidžia futbolą. Kaip Nikas jam pasakoja juokingas istorijas, kaip pamoko jo skriaudikus. Galiausiai – pribloškiantis dalykas: mirė Niko mama. Nieko sau! Tai bent šaunu. Kurį laiką Džo atsidūrė visų dėmesio centre. Gal tas Nikas išties nėra jau taip blogai.

Užsigardžiavimui vienas jo draugas sukūrė dvieilį: „Kaip tau einas, Nikai Deinai?“ Ištisą popietę visi jį kartojo, ir kuo labiau artėjo laikas namo, tuo kažkodėl darėsi smagiau. O dabar užvis smagiausia. Vos pagalvojęs apie tas porą eilučių, Džo vos neprapliupo visu balsu kvatotis.

Namo jis grįžo susikišęs rankas į kišenes ir kažką po nosimi švilpiniuodamas.

– Tai kur Nikas? – paklausė kikendamas.

– Ateis vėliau, – atsakė Dženė. – O ką? Kas čia juokinga?

– O, nieko, – lengvabūdiškai atsakė jis ir vėl sukikeno. Dženė atidžiai nužvelgė sūnų, o tas prisėdo prie televizoriaus. Ji dvejojo, ar pasakyti, kad Nikas, ko gero, pas juos apsigyvens, bet matydama jį tokį, pasiryžo mėginti. Jeigu pavyktų palenkti Džo savo pusėn, tai…

– Juk būtų visai šaunu turėti vyresnį brolį, ką? – paklausė ji.

– Tai aišku! – net plykstelėjo Džo ir vėl prapliupo juokais.

Jis buvo tokios geros nuotaikos, kad Dženė pasiryžo ir papasakojo prieš televizorių susėdusiems ir pavakarių sumuštinius kremtantiems Džo ir Greisei, kaip viskas bus.

– Bet kodėl jis turi gyventi pas mus, mama? – norėjo sužinoti Greisė.

– Nes daugiau neturi kur prisiglausti. Jis – geriausios mano draugės sūnus. Jei man kas nutiktų, aš taip pat tikiuosi, jus priglaustų artimi draugai.

Greisė susimąstė.

– Tai ką, ar tu dabar būsi ir jo mama?

Dženė pagalvojo ir linktelėjo.

– Tam tikra prasme, taip.

Greisė linktelėjo.

– Šaunuolė. Džo?

– Man tinka. – Džo linktelėjo ir kibo į savo sumuštinį. Valgydamas kartkartėmis suprunkšdavo. Juodu su Greise dar šiek tiek pažiūrėjo televizorių, o tada Dženė nusiuntė juos į viršų persirengti ir žaisti arba, Greisės atveju, ruošti namų darbų.

Atidariusi šaldiklio duris, Dženė įsistebeilijo į šaldytus paplotėlius, žuvų pirštelius, žirnelius ir šaldytas bulvytes – produktus, paprastai jų valgomus vakare, – ir ėmė sukti galvą, ką ponia Bets palaikytų derama šeimos vakariene. Greičiausiai reikėtų patiekti mėsos, porą rūšių daržovių, gal didelį dubenį salotų, bet vien mintis, kaip susirauks Džo ir Greisė, sužinoję, kad reikės valgyti sveiką maistą, ją kaipmat nupurtė. Šiaip ne taip daržoves vaikai valgo nebent su kokiu kepsniu, kai žalėsiai būna mirkte permirkę padažu.

Kepsnys! Štai ir atsakymas. Gerai, trečiadienio vakaras – gal ne visai tinkamas, bet vis tiek – soti ir maistinga vakarienė. Su daržovėmis.

Dženė pasigręžė į spinteles. Daržovių namie, aišku, nė kvapo, o jau penkta. Iškepti kepsniui ir paruošti vakarienei, o dar suvaikščioti į parduotuvę – lygiai pusantros valandos. Suspėti suspės, jei tik maus strimgalviais.

Dženė išvyniojo šaldytą vištą, įkišo į krosnelę ir puolė kaip pamišusi iš namų į gatvę, į artimiausią Spar pirkti kopūsto. Bėgdama dar spėjo pasimelsti: visos tos pastangos nueis perniek, jei nebus vieno vienintelio, svarbiausio ingrediento, jos, deja, niekaip nepaveikiamo – paties Niko. Ji skambino ir į mokyklą, ir į jo namus, bet nei vienur, nei kitur niekas neatsiliepė. Dieve, meldžiu Tave – padaryk, kad jis pareitų!

Ji taip stengėsi padaryti įspūdį poniai Bets, kad visai pamiršo dar nepapasakojusi Nikui, kaip mirė jo motina.

Kol Dženė it viesulas skriejo gatve, viršuje Džo žaidė su transformeriais ir vis klausėsi, ar netrinktelės laukujės durys. Nuslūgus pirminiam sukrėtimui, Džo visai noriai laukė Niko atsikraustymo. Jis juk tikrai ne vyras, visai ne: vaikas, kaip ir jis pats, tik didesnis. Juodu tikrai rastų, ką veikti. O geriausia tai, kad pagaliau įgis stiprų sąjungininką prieš piktąją vyresniąją sesę. Jėga, pati tikriausia jėga.

Atsivėrė durys, ir įėjo Greisė. Kurį laiką pažiūrėjusi, kaip jis ant grindų rikiuoja ir perrikiuoja transformerius, ji nuėjo prie lango ir pažvelgė į sodą. Jai devyneri; juodu su Džo – dviejų nenusisekusių Dženės santykių vaisiai. Mergytei buvo maždaug tiek metų, kiek dabar Džo, kai atsirado jaunėlis broliukas. Dabar jie jau palyginti neblogai sutaria, nors Greisė dar nepamiršo, kaip beširdiškai brolis pasiglemžė mamos dėmesį, ir mergaitė ligi šiol jo viso taip ir neatgavo.

Greisė stebėjo pasieniais sliūkinantį katiną kiemo gale. Tada metė žvilgsnį per petį į Džo, žaidžiantį ant grindų.

– Džo! Ar norėsi dalytis mamyte su Niku?

– Noriu vyresnio brolio.

Ji vėl nusigręžė į kiemą tarsi itin susidomėjusi, kas ten vyksta, bet drauge lyg ir slegiama visų pasaulio motinų dėmesio stokos vaikams.

– Jinai jį myli taip pat kaip mus, nors visai nėra tikroji jo mama, – pasakė Greisė.

Džo tylėjo. Apie meilę jisai nepagalvojo. Bet dabar, kai ji taip prakalbo, paaiškėjo, kad sesė teisi.

Greisė vėl į jį pažvelgė.

– Žinau, nuo ko ji mirė.

– Nežinai.

– Žinau. Girdėjau, kaip mama kalbėjosi su ta moterimi.

– Ir nuo ko gi?

– Nusinuodijo.

Džo pamąstė. Labai jau netikroviška.

– Eik jau.

– Tikrai.

Džo papurtė galvą. Greisė dėbtelėjo į jį ir perėjo prie antrojo etapo.

– Nori, pasakysiu paslaptį?

– Aha. – Džo apsimetė labai įnikęs į žaidimą, nors iš tiesų klausėsi stačiom ausim. Paslaptys jį traukė. Jos kur kas tikresnės negu tai, ką žmonės šiaip pasakoja…

– Ar pažadi neišduoti?

– Pažadu.

– Girdėjau, kaip jis kalbėjo per miegus.

Džo išplėtė akis.

– Ar žinai, ką kalbėjo?

– Ką?

– Ogi tai, kad dabar, kai nebeturi savo mamos, norės pasisavinti mūsiškę.

Džo dar labiau išpūtė akis, ir dabar jos priminė du sriubos dubenis.

– O jei nepavyktų pasisavinti, dar sakė jis, tai nužudysiąs ją kaip ir pirmąją!

Mažasis Džo sproginte išsprogino ir šiaip jau dideles akis – atrodė, jos tuoj tuoj iškris ir pariedės po spinta, kur vorai gyvena.

– Tik niekam nė žodžio, juk prižadėjai! – Greisė išėjo iš kambario ir nukiūtino savo pusėn. Ji tikrai neketina dalytis mama su kažkokiu atgrasiu ištįsėliu vien dėl to, kad jis per kvailumą nesugebėjo išsaugoti savosios. Žinoma, jos klasta bus išaiškinta – mama anksčiau ar vėliau vis tiek išpeš iš Džo, ko ji prikalbėjo, o tada jau teks atsiimti. Tada ji savo ruožtu atsigros ant Džo, o paskui atsiims dar ir už tai. Ko tik nepadarytum, kad gautum dėmesio. Vien nuo tos minties jai pasidarė geriau.

* * * *

Šešta. Rėjus turėjo ateiti prieš valandą. Vištelė smagiai skrudo skardoje, bet kurią akimirką galėjo pradėti rinktis svečiai, o Niko – nė ženklo. Dženei kuo toliau, tuo labiau darėsi neramu. O jei jam kas nutiko? Jei ko prisidirbo? Ji nebežinojo, ar skambinti policijai, ar sugniaužti špygas ir tikėtis geriausia.

Dženė pažvelgė į lauką. Neseniai pradėjo lyti. Kur tas vaikis, kad jį kur? Moteris jautėsi visiškai bejėgė, suglumusi ir nusigandusi. Tai negi su paaugliais reikės šitaip vargti?

Skambutis sučirškė kaip tik tada, kai ji buvo betraukianti vištą iš orkaitės. Puolė žemyn, tikėdamasi išvysti Niką, ir atidarė duris. Už jų vienas šalia kito mindžiukavo Rėjus ir ponia Bets, bandantys pasislėpti nuo lietaus po stogeliu. Linksmai čiauškėdama ji pakvietė juos į vidų ir nulydėjo į svetainę. Pati būdama rūkalė ir, visai kaip Rėjus, tą vakarą bandžiusi nuslopinti įtampą butelaičiu viskio, Dženė visai nepastebėjo aiškių aiškiausio dalyko – kad ponia Bets stovi visai šalia Rėjaus. O šis atsidavė rūkalais ir viskiu, jais paskutinę valandą raminosi smuklėje.

Rėjus praleido ją pirmą ir atsistojo už nugaros.

– Kaip tu? – sušnabždėjo.

Dženė atsigręžė ir metė piktą žvilgsnį.

– Kur dingai? Juk buvai žadėjęs man padėti.

–…užtrukau, – sumurmėjo Rėjus.

– Na, nestovėk kaip mietą prarijęs, – paragino ji. – Eik į kambarį ir pakalbink ją. Papasakok, kaip mūsų šeimoje jauku.

– Viską sutvarkysiu, – atsakė Rėjus, paėjėjo atbulas, užkliuvo už kilimėlio ir vos nepargriuvo. Vargšelė Dženė nė nepastebėjo – taip buvo įsisukusi į darbus. Ir kas ją pastūmėjo galuotis su ta višta vakarienei? Net Jorkšyro pyragaičių buvo prikepusi – kas gi gyvenime prie vištienos duoda Jorkšyro pyragaičių? Kepsniai visada ją vedė iš proto.

Dženė ištraukė vištą iš orkaitės, kitoje lėkštėje supjaustė mažesniais gabaliukais, sudėjo atgal į orkaitę ir padidino temperatūrą, kad kepsneliai apskrustų.

Tada užkaitė viryklę ir uždėjo padažinę, užpylė kopūstą verdančiu vandeniu ir sudėjo į orkaitę keletą skardų, kad sušiltų.

Atokvėpio akimirka. Ji užsidegė cigaretę ir įkišusi galvą žvilgtelėjo į kambarį. Pamatė Rėjų, irgi su cigarete dantyse, kažką iškilmingai postringaujantį poniai Bets apie šeimos vertybes.

– Betgi tu nerūkai, – sumurmėjo sau po nosimi. Dar kelias akimirkas smalsiai žiūrėjo į jį, ir kaip tik tada čirkštelėjo durų skambutis.

Ponia Bets įtariai stebėjo, kaip Dženė strimgalviais skuodžia prie durų, kad, ginkdie, niekas kitas neprieitų pirmas. Už durų stovėjo Nikas – kiaurai permirkęs nuo lietaus, spindinčiomis akimis.

– Nikai, ačiū Dievui, atėjai, ačiū Dievui, – suvebleno jinai. – Klausyk. – Sugriebusi už rankos, įsitraukė jį į vidų ir kaip kokia sąmokslininkė, toliau kalbėjo pašnibždomis. – Šiandien sužinojau, kad pati viena neturiu tiesės nuspręsti, ar galiu tave čia pasilikti – mums reikės įtikinti ponią Bets. Pasikviečiau ją vakarienės, kad parodyčiau, kokia normali šeima esame. Turi man padėti! Ar gerai?

Nikas linktelėjo. Dženė padrąsino jį iškėlusi nykščius, giliai įkvėpė ir žengė į svetainę. Į Niką susmigo visų smalsūs žvilgsniai.

– Ką gi! – sušuko Dženė. – Argi ne puiku?

Vakarienė neužsitęsė.

Net Dženė netrukus sumojo, koks Rėjus girtas, jam prisipylus pusę lėkštės padažo ir paskui gavus itin atsargiai graibyti iš jo bulves, kad padažas nesilaistytų per kraštus. Atrodė, lyg valgytų sriubą. Paskui ji suvokė, kaip Džo kitapus stalo išdarinėja piktas grimasas ir nuolat dėbčioja tai į ją, tai į Niką. Greisės veidas, atvirkščiai, spindėjo visiška nekaltybe – aišku kaip dieną, bus surezgusi baisų sąmokslą, o į sąmokslus ji paprastai įtraukia Džo.

Ponia Bets stengėsi atšlyti nuo rūkalais ir gėralais trenkiančio Rėjaus, bandydama negūžčioti ir nesiraukyti, dėl to jos veidas atrodė dar juokingesnis. Nikas, galėjai manyti, vienintelis normalus žmogus iš jų visų. Nors kur jau ten. Jautėsi kaip grybas – laikomas tamsoje ir maitinamas mėšlu. Nuo tų įtemptų pašnekesių prie stalo jam, rodėsi, tuoj sprogs galva. Jei būtų turėjęs kambarį, būtų puolęs į jį ir paplūdęs ašaromis.

Tylomis pavalgęs, jis padėjo į lėkštę šaukštą ir peilį, atsisuko į Dženę ir garsiai visų akivaizdoje išrėžė:

– Kodėl nepapasakojote, kad mano mama mirė perdozavusi narkotikų?

Dženė taip ir įsistebeilijo į jį pilna burna, nebaigusi kramtyti bulvės.

– Tai jūs jam dar nepapasakojote? – netikėdama savo ausimis paklausė ponia Bets.

– Jis pavėlavo… jau… buvo…

– Sužinojau iš Evelinos – mūsų kaimynės. Žiauru, ką, velniai rautų?

– Nėra čia ko velniais svaidytis, – perdėtai manieringai nukirto ponia Bets.

– Jūs visi man melavote kaip lėlės.

– Lėlės nemeluoja, – įsiterpė Džo.

– Aš viską sutvarkysiu, – pasakė Rėjus.

– Juk tavęs nebuvo, kai grįžau pietų. Kaip galėjau tau pasakyti, kai tavęs nėra? Ar perskaitei mano raštelį?

– Kaip čia yra, kad visas Mančesteris žino, kas atsitiko mamai, o man niekas nepasako? – siuto Nikas. Dženė krūptelėjo. – O ką jūs ten veikėte? Gal ir pati norėjot doziukę susistumti?

– Ne! – šūktelėjo Dženė.

– Bet juk judvi ištisai kartu tąsydavotės.

– Nekalbėk taip su motina, – subarė Rėjus, grėsmingai prikišęs pirštą Nikui prie veido.

– Jokia ji man ne motina, po velnių! – sušuko Nikas.

– Bent kol kas dar ne, – pašnibždėjo Greisė Džo į ausį.

– Gal pasistenkime visi apsiraminti, – pradėjo ponia Bets. Nikas pašoko ant kojų. Pašokdamas užkliudė stalą, ir Dženei ant kelių išsipylė vanduo. Ji suklykė ir šoktelėjo.

– Pažiūrėk, ką padarei! Juk jinai tik nori tau padėti! – sušuko ponia Bets ir puolė užstoti Dženę.

– Jinai melagė, tikra karvė! – suriko Nikas ir, apimtas sielvarto, puolė aplink stalą. Ketino užlipti viršun ir užsidaręs paverkti, bet jam bėgant pro šalį, svirduliuodamas atsistojo Rėjus.

– Nedrįsk nueiti nuo stalo neatsiklausęs! – užriaumojo jis. Žengė žingsnį, norėdamas suvaldyti padėtį, bet užkliuvo už savo kėdės kojos, metėsi į priekį ir griuvo ant Niko, apsikabindamas jį, kad visai nenuvirstų.

– Rėjau! – subliuvo Dženė.

– Nelįsk prie manęs! – suriko Nikas ir smarkiai stumtelėjo Rėjų nuo savęs.

– Muštynės! Muštynės! – sukliko ponia Bets. Ji klaidingai pamanė, kad Nikas užpuolė Rėjų ir ėmė nevalingai kartoti kiemo vaikų šūksnius. Džo paplūdo ašaromis ir pamėgino prasibrauti prie laiptų, bet jį sustabdė sesė – sugriebė už klešnės ir jėga pasodino atgal ant kėdės. Greisė visai apdairiai sumojo, kad Džo baimės ir sielvarto šauksmai jos tikslui pasitarnaus labiau, jei brolis liks prie stalo.

Rėjus griuvo aukštielninkas. Krisdamas dar sumosikavo rankomis ir užsivertė lėkštę, druskinę bei dubenį su padažu.

Kilo tikrų tikriausia suirutė. Ištrūkęs iš Greisės gniaužtų, Džo ašarodamas puolė į viršų.

– Kaip visada. Visąlaik tas pats, – sausai leptelėjo Greisė poniai Bets ir patraukė viršun broliui iš paskos.

Bet poniai Bets įspūdžių buvo daugiau nei užtektinai. Neklystanti nuojauta jai pakuždėjo, kad metas eiti. Ji atsistojo ir gracingai nuėmė nuo kėdės atlošo apsiaustą. Nuėmusi pastebėjo, kad jis aptaškytas padažu. Apsidairė, ieškodama Niko – šitame beprotnamyje jo palikti tikrai negalima. Bet Niko Deino jau nebebuvo.