8

Deivis Obrajenas

Nikas baisiai bijojo, kad Morisai taip lengvai nepaliks jo ramybėje – ypač po to, kai Krilo nurodymu buvo iki kraujų nuplakti.

– Iš pažiūros tas Krilas neatrodo toks smurtingas, – po kelių dienų Nikas pasakė Oliveriui.

– Jis pats ir neplaka, – paaiškino Oliveris. – Perduoda Harviui.

Poną Harvį, dar vieną internato auklėtoją, Oliveris jam parodė kur kas vėliau: tai buvo aukštas nevėkšliškas vyras visiškai plika galva ir juodomis kaip angliukai akimis, apsirengęs dabitiškai siauru berniokišku kostiumu.

– Neatrodo grėsmingas, – pasakė Nikas. Tiesa, Harvis buvo aukštas, bet liesas ir iš pažiūros neatrodė toks piktas kaip, pavyzdžiui, kresnas ir stiprus Tomsas.

– Tu į jo rankas pažiūrėk, – pasakė Oliveris. Nikas kaipmat pamatė, ką draugas turėjo galvoje. Harvio rankos buvo baisiai ilgos. Paėmęs lazdą iškeldavo virš galvos kaip kokią šokdynę, o šveisdamas net pasisukdavo ant kulnų. Žaizdos likdavo kaip nuo botago.

– Kraujas po pirmojo smūgio. Su Beždžione geriau neprasidėti, – pasakė Oliveris.

– Velniava, – sutiko Nikas.

Vis dėlto šitaip prilupti Morisai prie Niko nebelindo; atrodo, jie jau buvo atlikę, ką norėjo. Dievas mato, to tikrai pakako. Nikui kelias dienas vėliau skaudėjo visą kūną, nuo galvos iki kojų. Brolių porelė dar kelis kartus jam grasino, turbūt norėdami būti tikri, kad jis nebelįs prie Stiveno, bet tik tiek.

Gal dėl pono Krilo įtakos, o gal dėl to, kad Nikas, vos atvykęs į internatą, pasižymėjo kaip visai rimtas peštukas, priekabiavimas ėmė silpti. Jis žinojo, kokių vyrukų vengti, o kiti žinojo, kad ir prie jo geriau nekibti. Jis pasižymėjo ir rado savo vietą. Gyvenimas palengvėjo. Be to, nutiko ir dar vienas geras dalykas. Vieną dieną po futbolo, prausdamasis duše, pirmąkart nuo atvykimo čia, Nikas pastebėjo pažįstamą veidą.

Tai buvo Deivis Obrajenas.

Obrajenų klanas buvo didžiulis. Deivio mama ir dvi jos seserys su visais savo dvidešimt keliais vaikais gyveno trijuose namuose šalia vieni kitų Poplaro kelyje, netoli Niko gyvenamosios vietos. Vien Deivio namuose buvo dešimt vaikų – taip ir gyveno visi kartu su mama ir tėte. Jo tėvai kone ištisai gėrė, todėl vaikai nuolatos migruodavo po globos įstaigas ir vėl atgal. Mokyklą jie lankydavo retai – dažniausiai šlaistydavosi po Mančesterį, prašinėdami išmaldos ir vagiliaudami. Kas vakarą grįžę namo, atiduodavo laimikį mamai ir tėčiui, šie pasiglemždavo visus pinigus ir eidavo į smuklę pragerti, o vaikai apsisukę žygiuodavo pro duris nukniaukti ko nors užkąsti. Jie vogdavo viską, todėl iš kiekvienos krautuvėlės per mylią aplink juos varydavo lauk vos pasirodžiusius. Keisčiausia, jiems niekada nešaudavo į galvą bent kiek nugvelbti iš atiduodamų mamai ir tėčiui pinigų. Gal iš dalies bijojo, o apskritai tie Obrajenai buvo vieninga šutvė, nors visi jos nariai tarpusavyje pliekdavosi – pradedant tėvais, baigiant pačia mažiausiąja pyple; toji spardydavo pasieniais snaudžiančius katinus, jei tik šie nespėdavo prabusti.

Nikas su Deiviu priebėgiais padraugaudavo. Deivis buvo kiek vyresnis, bet žemesnis už Niką, nors ir tas nebuvo iš pačių aukštųjų, ir lygiai taip pat pasirengęs gintis, jei tik iškildavo grėsmė. Kartu juodu sudarė visai neprastą komandą.

Deivis vis kuriam laikui kažkur dingdavo – dabar Nikas suprato, kur. Jie visada puikiai sutardavo. Deivis žinodavo, kur vyks koks reikaliukas, o Nikas buvo visada pasirengęs į juos veltis. Į vietos krautuves Nikui nebuvo draudžiama eiti, nes jis negarsėjo kaip vagis, todėl Deiviui dar ir kaip pravertė. Nikas užkalbindavo pardavėją, o Deivis tuo metu įsigaudavo keturpėsčias ir prisikišdavo pilnus marškinius sausainių, pyragaičių bei kitokių skanėstų. Visai linksma buvo, kol Niką galiausiai pričiupo ir apie jo darbelius sužinojo mama. Savaitę jam buvo uždrausta išeiti iš buto, o kai namų areštas baigėsi, vagiliauti jau nebesinorėjo. Deiviui tai buvo būdas prasimanyti maisto, o Nikui tiesiog nebeapsimokėjo. Tačiau juodu vis tiek kartkartėmis susibėgdavo, nes vienas kitą laikė draugais.

Dušuose susitiko jųdviejų žvilgsniai, bet Deivis tuo metu su kažkuo kalbėjosi, tad Nikas nesikišo. Keistas jausmas eiti pažindintis nuogam, o ir šiaip, būdamas Medou Hile užtektinai seniai, jis žinojo, kad vien tai galėtų įžiebti muštynes, nebent būtum jau gerai apsitrynęs vidinio klano narys, o toks jis tikrai nesijautė esąs.

Tą dieną jam taip ir nepasitaikė progos pasikalbėti su Deiviu. Atrodė, jį visi pažįsta, aplinkui ištisai būriuojasi žmonės. Galiausiai Nikui nusibodo tykoti Deivio vieno, ir jis prie jo, besikalbančio su pora vaikinukų, priėjo kitą dieną per pertrauką.

– Tai štai kur tu nuolat dingdavai, – pasakė Nikas.

Deivis droviai šyptelėjo ir truktelėjo pečiais. Juto, kad kai kurie kiti berniukai jį stebi, ir jiems tai nedaro didelio įspūdžio.

– Ne, mane čia permetė iš Baulderių, – taip vadinosi kitas internatas. – Vis pasprukdavau. Mane reikia akylai saugoti. – Ir nusikvatojo iš savo paties pajuokavimo. Nikas šyptelėjo.

Įsiterpė vienas iš tų kitų berniukų.

– O tau kas darbo? – burbtelėjo.

– Nelįsk prie jo, Keisai, – pasakė Deivis. – Aš jį pažįstu, savas. – Deivis linktelėjo tiems dviem berniukams, tie padarė tą pat. Nikas irgi familiariai jiems linktelėjo. Neatrodė, kad jiems tai būtų patikę, bet nors nebelindo.

– Tai ką tu čia veiki? – norėjo žinoti Deivis. – Kurgi tavo snobė mamytė?

– Visai ji ne snobė, – pradėjo Nikas, bet Deivio nė kiek neįtikino. Todėl ėmė ir pasakė.

– Ji mirė. Perdozavo heroino.

– Kąąą? Heroino?

– Ničnieko apie tai nenutuokiau. Vieną dieną pareinu namo – pilni namai socialinių. Giminaičių neturiu, tai štai.

– Eik tu sau! Ir kas būtų pamanęs? Nikas Deinas internate. Visai šakės. O aš čia, kaip suprantu, dėl to, kad mirė mano sesė.

Nikas prisiminė Deivio seserį Ketę. Obrajenai labai rūpinosi vieni kitais, o Deivis su Kete išvis atrodė neperskiriami. Ji buvo keleriais metais už juodu su Deiviu jaunesnė, bet visada dalyvaudavo vykdant jų sumanymus. Deivis ištisai siusdavo, nes jei ją būtų sučiupę, atsakyti būtų tekę jam. Bet ji niekada neįkliūdavo. Gebėdavo taip gudriai išsisukti, kad niekas jos ir nepagaudavo. Kartais tiesiog įsiverždavo į krautuvę, žaibo greitumu susiglemždavo kas papuola po ranka, ir išskuosdavo atgal į gatvę, žmonės puldavo vienas per kitą jos gaudyti, bet niekas nė pirštu nesugebėdavo paliesti.

O jau jos vaizduotė – ko tik neprisigalvodavo!

„Pažiūrėk, matai aną vyrą? – sakydavo, išsirinkusi žmogų, einantį parku ar gatve. – Jisai žudikas, aš žinau!“

„Iš kur tu gali žinoti, Kete?“ – atrėždavo Deivis.

„Jaučiu, kaip jame tiesiog tvinksi žudikiškos mintys. Pažvelk, kokios akys. Tokį kietą vaizduoja. Niekada nepagalvotum, sutikęs gatvėj, ką?“

Mergaitė dar nė nebūdavo pabaigusi sakinio, kai Nikui nugara nubėgdavo pagaugais – juk jis mato žmogų, nužudžiusį savo žmoną ar dukreles, ar dar ką.

„Jis mus pastebėjo! Bėgam!“ – surikdavo jinai, ir jie visi pasileisdavo, kiek kojos neša, žviegdami iš juoko ir baimės. Toji Ketė tikrai buvo talentinga įtikinėtoja.

O mirė ji taip: pakeliui į miestą stovėjo tokie gyvenamieji namai, vadinami „Glorianos kompleksu“. Deivis su Kete atrado, kad įspraudus koją tarp lifto durų jam esant tarp aukštų, suveikia apsaugos sistema, ir liftas sustoja. Tada galima jėga atidaryti duris ir užsiropšti ant jo viršaus – visai paprasta ir nepavojinga, nes tarp tavęs ir tos gilios bedugnės šachtos apačioje, rūsyje, kabo liftas. Šaunumas tas, kad ant lifto stogo buvo atskiras valdymo pultas. Įjungęs tą pultą, galėjai laisviausiai valdyti liftą kaip panorėjęs.

– Tau tikrai būtų patikę, – pasakojo Deivis. – Palaukdavom, kol kas įlips, ir įkalindavom lifte. Gali daryti su liftu ką nori – vežk žmogų į bet kokį aukštą, sustabdyk tarp aukštų – tavo valia. Kaip žmonės suskysdavo! Vieną senutę vežiojom daugiau negu valandą, tai jinai ant grindų primyžo. Kai pagaliau ją išleidom, ir į liftą įlipo kitas keleivis, jinai, raukydama nosį, visaip keikė vaikigalius. Sena kriošena, taip jai ir reikia.

Bet vieną dieną atsitiko nelaimė. Deivis buvo lifte, o Ketė ant stogo, tad jis taip ir nepastebėjo, kas nutiko. Kažkas ją prispaudė – gal lifto atsvaros blokai, gal dar kas. Jam pažvelgus viršun, per sienas jau tekėjo kraujas, o mažoji Ketė buvusi nebegyva.

Tarsi to būtų buvę negana, tėvai apkaltino jį.

– Grįžęs namo, tėtis mane kone negyvai užvanojo diržu. Po savaitės atsidūriau internate. Nuo tada ir sėdžiu.

– Gal, socialinių nuomone, tiesiog mama nepernelyg jumis rūpinosi.

Nikas kaipmat pasigailėjo tų savo žodžių. Juk jam pačiam gerokai nepatinka, kai kiti peikia mamą, turbūt, Deiviui irgi. Bet Deivis tik truktelėjo pečiais.

– Ne, – pasakė jis. – Jei taip, tai visus būtų išsiuntę. O šįkart tik mane.

Niką sukaustė siaubas. Dar viena tragedija! Na, bent jau ne man vienam taip, raminosi.

–Ar seniai?

– Jau kelis mėnesius. Vis kilnoja iš vietos į vietą. Matai, Deivis Obrajenas jiems – kietas riešutėlis! – išsiviepė Deivis ir bedė nykščiu sau į krūtinę. – Vis sugebu ištrūkti.

– Ir namo, – pasakė Nikas.

– Namo, taip. Broliai ir sesės paslapčia įsiveda į savo kambarius, be to, mane priglaudžia toks draugelis, kuriam kartkartėmis padedu, – mirktelėjo ir šyptelėjo Deivis. Galva amžinai pramušta visokiomis eibėmis.

– O kaip vėl čia patekai? – paklausė Nikas.

– Kaip visada, – atsakė Deivis ištįsusiu veidu. – Kai tik tėvas suuodė mane grįžus, kaipmat atidavė farams! Tikras tėvas! – Jis pažvelgė į Niką išplėtęs akis, tarsi negalėdamas patikėti, kaip jam nesiseka. – O pats ištisai kala visiems į galvą, kad mes, Obrajenai, turime laikytis vienas kito. Kaipgi, mes Obrajenai, jei tik tarp jų nėra manęs. – Jis atrodė toks sugniuždytas, tada Nikas nusijuokė, ir Deivis šyptelėjo. – Tikras šunsnukis, – tyliai pridūrė.

– Tai ir iš čia ketini dingti? – paklausė Nikas.

– Kurgi ne! Bet čia per daug sumauta skylė. Ne taip lengva pasprukti.

– Kodėl?

– Budėtojai. O dar tvoros. Čia visai kaip tikrame kalėjime.

Tai buvo tiesa. Kadangi Nikas neturėjo kur bėgti, niekada apie tai negalvojo, bet buvo pastebėjęs, kokia tvora juosia visą teritoriją – gerų pustrečio metro aukščio, viršuje užlenkta į vidų. Turint laiko, perlipti įmanoma, bet aplink knibždėte knibždėjo budėtojų. Kai tik koks vaikas eidavo iš pastato į aikštyną, į mokyklą ar iš jos, budėtojai taip ir stebėdavo nenuleisdami akių. Dienomis jie eidavo sargybą palei tvorą, naktimis visus užrakindavo viduje. Medou Hile niekada nebūdavai vienas.

– O personalas – patys pikčiausi niekšai pasaulyje, – paaiškino Deivis.

– O Krilas? – paklausė Nikas. – Tas lyg ir nieko.

– Krilas? Jis čia visus ir laiko. Jis ir jo berniukai dobiliukai. Krilas šunsnukis. Visi jie šunsnukiai.

Nikas nusijuokė. Toks jau tas Deivis. Jei tu valdžioje, tai būtinai ir šunsnukis. Jokio skirtumo – ar tu policininkas, socialinis darbuotojas, darbininkas, meras, premjeras ar vietos vikaras. Jei tu anoje pusėje – šunsnukis be ceremonijų.

– Man Krilas pasirodė visai mielas, – pasakė Nikas.

– Nejaugi? – atkirto Deivis. Pažvelgė į Niką ir gūžtelėjo pečiais. – Tavo reikalas. Pamalonino keliais kąsneliais? Tik nepamiršk, kad iš išorės jis gal ir mielas kostiumuotas dėdulė, o iš tiesų – toks pat faras, ir nepamiršk…

Nikas nepamiršo, tai Obrajenų dainelė. Jie ištisai ją kartodavo:

– Visi farai – šunsnukiai!

Berniukai nusijuokė, o aplink juos stovintys kiti vaikinukai irgi pradėjo juoktis. Nikas džiaugėsi. Jis ir Deivis, o Deivį visi pažįsta. Dabar reikalai tikrai ims taisytis.

Ir jis buvo teisus – pagaliau reikalai pradėjo gerėti. Pirmoji savaitė atrodė tikras pragaras, bet dabar Nikas jau priklausė nedidukei grupelei. Pirmąkart per labai ilgą laiką jam nušvito sėkmės spindulėlis, o netrukus, žiūrėk, ir dar vienas. Deivį taip pat paskyrė į Tomso grupę, tai juodu atsidūrė viename miegamajame.

Susiradęs naują draugą, Nikas niekada nepamiršdavo ir senųjų. Iš pradžių Deivis visiškai Oliverio nevirškino ir pakentė tik dėl to, kad Nikas nesileido į jokias kalbas. Oliveris Deiviui atrodė per saldus, visų nuolat pagiriamas, vis kuo nors pavaišinamas. Ypač jį mėgo ponas Krilas – Oliveris ištisai puikuodavosi buto sąraše, jį nuolat atleisdavo nuo pamokų, leisdavo nesimankštinti ir panašiai.

Deivis vis niurzgėdavo Nikui ir vadindavo Oliverį Krilo džiaugsmeliu – kaip ir visi kiti, – bet teko su tuo susitaikyti.

– Dėl tavęs aš irgi toks būčiau, – sakė Nikas, ir visi žinojo, kad tai tiesa. Toks jau tas Nikas – jei jau pakliūdavai į jo kompaniją, įsitvirtindavai, tai joje ir likdavai, net jei esi mokytojo lepūnėlis. Deivis prie to priprato. Namie jis nuolat prižiūrėdavo jaunesnius broliukus ir sesutes, toks jam buvo ir Oliveris – vaikas, kurį reikia prižiūrėti. Bet patikti jis jam niekada nepatiko.