19

Slėptuvės skersgatvis

Švilpukas. Su trenksmu veriasi durys, pasirodo šlykšti Tomso galva, vėl švilpiama, ir taip kiekviename kambaryje.

– Kelkitės, šlykštūs šliužai! Paskubam, paskubam, rupūžiokų gauja!

Kasryt kaip kariuomenėje. Kitokiuose mokymuose jam ir nėra tekę dalyvauti. Kai kambario gale vienas berniukas, pabudęs iš saldaus sapno skausmingoje tikrovėje, apsipylė ašaromis, Tomsas dėbtelėjo į jį, nesuprasdamas, ko čia verkti, ir šlykštėdamasis. Kariuomenėje neverkiama.

– Ak tu, apgailėtinas šūdo gabale! Kelkis ir baik čia seilėtis! – riaumojo jis. Oi, norėtųsi tam pienburniui užvažiuoti kaip reikiant! Silpnumu ničnieko nepeši. Tada, Tomsui tarnaujant kariuomenėje, per silpnumą galėjai ir galvos netekti ar savo būrio draugus pražudyti. O čia teatsiperki keliais smūgiais.

Karai seniai visi pasibaigę, tik Tomsas savųjų niekaip negali užbaigti.

Nikas, Deivis ir Oliveris susitiko koridoriuje palei miegamuosius – koridorius driekėsi per visą korpusą ir jungė abu pastatus. Nikas kaipmat pastebėjo, koks Oliveris išblyškęs. Naktį jis nė bluosto nebuvo sudėjęs. Netoli tualetų Nikas priėjo prie jo ir paklausė:

– Na, kaip sekėsi?

Oliveris linktelėjo. Mostelėjęs galva, nulydėjo Niką į savo miegamąjį. Palaukė, kol visi išeis, tada įkišo ranką po čiužiniu ir ištraukė tris blokus po dvidešimt Benson cigarečių.

Nikas iš nuostabos vos nešūktelėjo. Pačiupęs, tučtuojau susuko jas į rankšluostį.

– Po paraliais, Oliveri! Kaip tau pavyko?

– Žinojau, kur jis jas laiko.

– Viešpatie. Tai bent, ką? – juokdamasis purtė galvą Nikas. Jis nieku gyvu nesitikėjo, kad Oliveris tai sugebės. Bet šypsena netrukus išblėso, pamačius Oliverio veidą. Tokio išsigandusio Nikas dar nebuvo regėjęs.

– Viskas gerai, – tyliai pasakė ir apsidairė, ar jie vieni. – Tau pavyko. Tu tikras didvyris, Oliveri.

– Reikia kuo skubiau bėgti.

– Kodėl kuo skubiau?

– Jis supras, kad tai aš. Krilas supras.

Nikas apsilaižė. Apie tai jis nepagalvojo.

– Ir dar štai. – Oliveris metė jam dar vieną paketėlį. Voką.

– Kas jame?

Oliveris jį pervėrė tokiu žvilgsniu, kad Nikas nebedrįso ir klausti. Perbraukė ranka jaunesniajam berniukui per plaukus, linktelėjo ir iškėlė abu nykščius. Įsikišo voką į pižamą ir nuėjo į tualetą. Užsirakinęs kabinoje, galėjai būti tikras esąs vienas – vienintelėje vietoje visame Medou Hile. Reikėjo pasižiūrėti, kas tame voke.

Neįtikėtina. Oliveris pavogė nuotraukas su ponu Krilu ir nuogais berniukais.

– Ne. Ne, ne, ne. O, ne. Velnias. Oliveri! Ką tu padarei?

Tikrų tikriausias siaubas. Jam išdžiuvo burna, ėmė drebėti rankos. Jį buvo uždarę ir išprievartavo vien dėl to, kad jis grasino papasakoti. Ką padarys sužinoję, kad jis nugvelbė nuotraukas?

Staiga Niką apėmė įsiūtis. To jie nenumatė. Trūksta žodžių. Dėl tų nešvankių nuotraukų prieš akis vėl iškilo visi pasišlykštėtini dalykai, kaip koks prakeiksmas. Ir vis per tą kvailą mažvaikį.

Juk dabar jie jį nužudys. Taip, greičiausiai ryžtųsi net žudyti, jei aptiktų tas nuotraukas pas jį. Tikrai nesudrebėtų rankos – juk antraip jiems tektų visą likusį gyvenimą praleisti už grotų.

Tebedrebėdamas Nikas pradėjo plėšyti nuotraukas ir skutelius mesti į klozetą sau tarp kojų. Mėgino sudraskyti visas, bet jų buvo per daug. Sunaikinęs keturias ar penkias, šiek tiek aprimo ir šnopuodamas vėl pradėjo šaltai mąstyti.

Kodėl tas žiurkiokas šitaip padarė? Na, žinoma, atsakymas ir taip aiškus. Kerštas. Savigyna. Oliveris bando susigrąžinti gyvenimą.

Akimirką Nikas suprato, koks vis dėlto drąsus Oliverio poelgis. Išdrįsk tu man šitaip! Turėti tas nuotraukas – tai tas pat, kaip iš naujo viską patirti – prisiminti, atkurti, vėl įsileisti į širdį. Ko jau ko, o šito Nikas niekaip neįstengtų.

Oliveris, pasirodo, kur kas drąsesnis už visus kitus.

Nikas papurtė galvą. Nuostabu! Kaip sunku Oliveriui buvo jas pavogti tiesiog Krilui iš panosės? Šis ir miegodamas turbūt tas nuotraukas po pagalve laikydavo. Nenuostabu, kad Oliveris iškart jam jas ir atidavė.

Šviesiaplaukis mažius jiems visiems parodė tikrą didvyriškumo pavyzdį.

Nikas vėl pervertė nuotraukas. Jose buvo ne tik ponas Krilas, bet ir kiti vyrai. Atpažino vieną iš prievartautojų vienutėje. Štai tu! Pričiupau tave, šunsnuki. Pažiūrėsim, kaip jiems patiems patiks, uždarytiems ir prievartaujamiems – jie tikrai tai patirs savo kailiu, pūdami kalėjime. Nikas jau buvo prisiklausęs istorijų, kas iškrypėlių laukia už grotų. Ak, kaip bus gera, kad tai patirs ir meilusis dėdulė Tonis!

Susikišęs kitas nuotraukas į pižamą, jis giliai įkvėpė ir išėjo iš tualeto. Deiviui apie tai nė nepasakos. Jo atžvilgiu tai būtų nesąžininga. Nesąžininga ir paties Niko atžvilgiu. Vien žinoti, kad tokių nuotraukų esama, per sunki našta. Bet reikia susiimti ir pakentėti.

Teks sprukti Slėptuvės skersgatviu. Kitaip neįmanoma. Jeigu jiems nepavyks dabar, Dievas žino, kas bus paskui.

Deivis laukė prie tualeto, vaizduodamas, kad prausiasi veidą. Vos Nikui išėjus, priėjo prie jo, ir juodu kartu grįžo į miegamąjį.

– Viskas parengta, – pasakė Nikas.

– Ar jis nugvelbė?

– Tris blokus.

Deivis pažvelgė į jį, netikėdamas savo ausimis. Nikas patapšnojo per rankšluostį ir linktelėjo.

– Tris blokus? Tai niekšelis.

– Reikia šįryt, – pasakė Nikas.

– Dabar?

– Krilas sužinos, kad jis pavogė.

Deivis išsiviepė ir papurtė galvą.

– Kas tau užėjo?

– Čia juk pasala, ką?

– Ne!

Juodu jau buvo grįžę į miegamąjį. Klojantis lovas, Nikui pavyko pakišti cigaretes po patalais. Berniukai kartkartėmis pašnibždomis persimesdavo vienu kitu žodžiu.

– Tai ką, Oliveriukas apšvarino mieląjį dėdulę Tonį? Netikiu. Kai tik pasiruošime bėgti, tas mus ir pričiups. Bus dingstis su mumis susidoroti.

– Dingsties jiems nereikia.

– Čia juk pinklės, – neatlyžo Deivis. – Ir diena visai netinkama. Kam taip skubėti? Sulaukime penktadienio, kaip ir ketinome.

– Sakau tau, Krilas pastebės esąs apvogtas.

Deivis nepatenkintas suniurnėjo.

– Per greitai, bičiuli, velniai rautų. Gal išprotėjai, kad susiruošei bėgti vien jo prašomas?

Nikas patylėjo. Jis taip nusprendė ne dėl to, kad Oliveris nugvelbė cigaretes, o dėl tų nuotraukų. Bet dabar reikia klotis lovas, jie su Deiviu jokiu būdu negalėtų vėl nepastebėti išsmukti į tualetą, kad ir jis jas pamatytų.

– Patikėk, bičiuli, – pasakė jis, žvelgdamas Deiviui tiesiai į akis.

Deivis papurtė galvą.

– Man neramu ne dėl tavęs, bičiuli.

Nikas vėl pajuto pykčio antplūdį. To tai jau tikrai jam nereikia.

– Tai tu bėgsi ar ne?

– Gal aš visiškas beprotis?

– Ką gi, bėgsime be tavęs.

Deivis metė į jį neapykantos kupiną žvilgsnį ir nusigręžė.

– Paklausyk, ką pasakysiu, – sušnypštė Nikas. – Juk, jei nori, gali ir toliau čia tūnoti, tenkindamas senų iškrypėlių užgaidas, o aš tikrai negaišiu.

Deivis neatsakė.

– Tai ką man sakyti Endriui? Kad negaudytų tavęs? Ar ką kita?

Pasigirdo švilpukas – tuoj tikrins patalus. Deivis nusigręžė.

– Ką nori, tą ir sakyk, man tas pat. – Ir nuėjo į Tomso rikiuotę palei biliardo stalą, o Nikui neliko nieko kita, kaip piktam sekti draugui iš paskos.

Rytinė rutina: sulakstyti iki tualeto, susitvarkyti lovą, laukti patikrinimo. Daugelis berniukų neidavo praustis. Tada apačioje reikėdavo padengti stalus, patiekti pusryčius, viską sutvarkyti ir drožti į pamokas. Vienintelė proga papirkti budėtojus – kai po pusryčių nurenkami stalai.

Šešiasdešimt pakelių cigariukų. Neblogai. Galimybių jiems daugiau nei kas nors bet kada yra turėjęs.

Vogčiomis prisliūkinęs prie budėtojų, Nikas kiekvienam atskirai įbruko į rankas po bloką cigarečių. Endrius piktai į jį dėbtelėjo.

Nikas linktelėjo.

– Dvidešimt, kad neliestumėt manęs, Deivio ir Oliverio, – pasakė.

– Visų trijų? Ir dar Oliverio neraliuoto? Tikrai prireiks daugiau; Tomsas nieku gyvu nepatikės, kad ir tas sugebėjo pabėgti.

Nikas papurtė galvą.

– Turime tik tiek.

– Aš, šiaip ar taip, galiu tave įskųsti, – sušnypštė Endrius. – Reikia daugiau.

– Daugiau nėra. Įskųsk mane, ir aš pasakysiu, iš kur jas gavai, – atkirto Nikas ir patraukė pečiais. Endrius irgi gūžtelėjo. Jau prieš klausdamas žinojo Niko atsakymą. Bet pabandyti vis tiek verta.

– Gerai? – paklausė Nikas.

– Aha. – Endrius pirmąkart pažvelgė Nikui tiesiai į akis ir linktelėjo.

– Oliveriui irgi.

Endrius patylėjo, tada dar sykį linktelėjo.

– Ir jam.

Tada Nikas priėjo prie Džuliano, o paskui prie trečiojo budėtojo – Teiloro iš Oliverio korpuso pusės. Po kurio laiko pamatė, kad visi trys susispietė pasišnekėti. Nikas būtų bet ką atidavęs už galimybę išgirsti, ką budėtojai tariasi.

Slėptuvės skersgatvio trūkumas – gaudynės. Tave tikrąja žodžio prasme medžioja lyg vilkų ruja elnią; kaip ir visi plėšrūnai, jie visada aršesni, žiauresni ir stipresni už tave. Bet esti ir gudrybių. Viena jų – bėgti būreliu, kaip bėga elniai. Bent kai kuriems turėtų pavykti pasprukti. Jei pasisektų, pamatę juos tris bėgančius, prisidėtų dar keli berniukai – taip bėgliams padaugėtų galimybių pasprukti.

O kai esi mažas, kaip Oliveris, ir nelabai pabėgi, griebiesi papirkinėjimo. Paperki ir tikiesi geriausia…

Iki laisvės – maždaug aštuoni šimtai metrų. Aštuoni šimtai bėgimo slysčiojant per purvyną ir sunkiai šnopuojant, kai, atrodo, plyš plaučiai. Jei bėgsi pakankamai greitai, ir budėtojai pamatys sunkiai tave bepavejantys, gal atlyš ir nebesivys. Bėgikai gali pasikliauti vieninteliu dalyku – savo pastangomis. Juk jie stengiasi iš paskutiniųjų, kitaip nė nebėgtų. O budėtojams tereikia nuryti išdidumą, gal dar gauti kelis kirčius, jei pasirodys, kad vejasi ne per uoliausiai. Ant kortos visiškai skirtingi dalykai.

Deivis atsistojo šalia Niko ir metė į jį piktą žvilgsnį.

– Paprašiau, kad ir tave praleistų, – sušnypštė Nikas, bet Deivis nusisuko. Nikas širdo. Jiems nepavyks – be Deivio tikrai ne. O jei pagaus jį patį, prisikišusį už pižamos nuotraukų? Kas tada?

Jie išsirikiavo kieme. Oliveris atrodė, tuoj kris iš baimės. Nikas bandė palaikyti jį šypsena, bet iš jos teišėjo varganas vypsnys.

Rikiuotė pajudėjo. Deivis žvilgtelėjo į jį. Nikas nusuko akis. Per vėlu viską atšaukti.

Ramiau, galvojo Nikas. Mąstyk blaiviai. Jis pažvelgė į Oliverį, tikrąja žodžio prasme pažaliavusį, – stebėtina, kaip niekas neatkreipė dėmesio. Nikas įstengė jam mirktelėti. Oliveris tiesiog stovėjo ir vėpsojo pravira burna, kaip koks kvailys.

Jie trumpam sustojo, palaukė, kol prieis kito korpuso vaikų grupė, tada vėl pajudėjo. Vis arčiau. Dvidešimt metrų. Dešimt.

Priėjo.

– Bėgam, bėgam, bėgam! – suriko Nikas. Visa vora net šoktelėjo, kai trys jos nariai metėsi bėgti kaip lenktyniniai šunys – slysdami per šlapią žolę, skuodė prie gyvatvorės, už kurios prasidėjo Slėptuvės skersgatvis.

– Tai jau ne! – sušuko Deivis, šaudamas kaip raketa pro Niką. Jo niekas nepralenks. Nikas džiūgavo kaip pasiutęs.

Taip! Pasigirdo šūksnis „Oi!“. Šūksnis vytis. Akies krašteliu Nikas pastebėjo, kaip budėtojai atgijo ir iš visų jėgų puolė berniukams iš paskos. Tai nieko nereiškė – reikia stengtis tik tol, kol mato personalas. Kai tik gaudytojus užstos krūmai, bus aišku, ar kyšis paveikė. Nikas skubiai apsižvalgė. Tie niekšai lekia iš visų jėgų. O Oliveris jau ima atsilikti! Dieve, leisk jam saugiai pasiekti krūmus!

Jis brovėsi pro lapus ir šakeles, pasikliaudamas likimu, nes ničnieko neįžiūrėjo. Šakos braižė veidą, lindo į akis; staiga jis atsidūrė kitapus, prie Slėptuvės skersgatvio. Grindinys suskeldėjęs, akmenys slidūs – reikia lėtinti žingsnį. Už kelių metrų Deivis krito ant užpakalio ir tučtuojau pašoko skausmo perkreiptu veidu. O kur Oliveris? Viešpatie!

Tada prasiskyrė krūmai, pasirodė ir jis.

– Mauk nuo kelio, Oliveri, toliau nuo kelio, – gaudydamas orą, per petį sukomandavo Nikas. Jei jis nepasitrauks nuo skersgatvio, budėtojai pirma vysis jį, tik paskui greitesnius berniukus – to būtų per daug. Nikas pamojo ranka, rodydamas kelią. Oliveris žioptelėjo ir slystelėjo už krūmų. Kažkur už nugaros buvo girdėti budėtojų Endriaus ir Džuliano šūksniai bei keiksmai, itin garsūs – veikiausiai todėl, kad įtiktų personalui. Nikas meldė Dievą, kad jie už krūmų sulėtintų žingsnį ar visai sustotų, tačiau bent kol kas persekiotojai neatlyžo. Jis paslydo – žvelgdamas per petį atgal, prarado pusiausvyrą. Tada tėškėsi ant grindinio tiesiai į balą, bet tučtuojau pašoko ir vėl leidosi bėgti iš visų jėgų.

Juos pasivys! Padėdamas Oliveriui, jis prarado kelias gyvybiškai svarbias sekundes. Žinojo, kad budėtojams žūtbūt reikia sučiupti vieną jų. Tik ne Oliverį, tik ne Oliverį! Ir jam pačiam nevalia leistis sučiumpamam, kai kelnėse prikišta tokių įkalčių.

Ir Deivio nevalia paleisti, nes jisai draugas. Bet tas jau gerokai išsiplėšęs į priekį. Nikas matė, kaip Deivis išblyškusiu veidu vis žvilgčioja į jį.

– Nagi! – šaukė jis. Nikas dar labiau suskubo, bet žingsnių, kuriuos tikėjosi išgirsti už savęs, nebegirdėjo. Išdrįso dar sykį atsigręžti – jie atsilieka! Budėtojai atsilieka, kyšis padėjo. Laisvė!

Nikui staiga toptelėjo, kad atsigręžęs po šūksnio jis nepastebėjo Endriaus…

– Oi! – tai Endrius. Jis išsuko iš kelio – vejasi Oliverį, gyvulys! Nikas pasuko, peršoko gulintį rąstą, nubėgo prie medžių ir sustojo, gaudydamas orą, mėgindamas įsiklausyti. Atskriejo bėgimo garsai.

– Sučiupau!.. – sustugo Endrius.

– Paleisk jį, Endriau! – sušuko Nikas.

– Nikai, tu beproti! – suriko iš priekio Deivis, nelėtindamas žingsnio. Sustabdyti jo dabar niekas nebūtų galėjęs, bet Nikas sulėtino žingsnį. Kiti du budėtojai irgi sustojo ir pasuko prie Oliverio. Nikas girdėjo, kaip jie skaldo juokelius jam kažkur už nugaros.

Jis metėsi atgal. Girdėjo gaudynes – šlumštelėjimą, staigų mažesniojo berniuko atodūsį. Išbėgęs prie krūmų, vos ant tų dviejų neužgriuvo. Endrius laikė pakėlęs Oliverį už plaukų.

– Nereikia! Nereikia! – klykė Oliveris, jo veidas buvo perkreiptas siaubo. Nikas žengė žingsnį artyn.

Endrius atidžiai jį stebėjo.

– Ei, štai ten! – suriko jis. Jam kažkas iš kažkur atsiliepė. Paspirtis. Nikas stabtelėjo, nežinodamas, ko griebtis – nesuvokė, ką tokioje situacijoje įstengtų padaryti. Pro medžius prie jų jau skubėjo Džulianas su Teiloru.

– Tu lavonas, – tyliai pro dantis iškošė Endrius ir vos pastebimai linktelėjo galva, atseit, bėk greičiau!

– Paleisk jį, – pareikalavo Nikas. Endrius tik šyptelėjo ir papurtė galvą. Nikas ilgesingai pažvelgė į kelią laisvėn.

– Nepalik manęs, būk geras, nepalik, – melste meldė mirtinai persigandęs Oliveris.

Endrius jam vožtelėjo.

– Tylėk, – paliepė.

Kiti du budintieji buvo jau visai šalia, ir Niko kojos pačios ėmė jį nešti tolyn, protui nespėjus nė kaip reikiant susigaudyti.

– Aš turiu voką, Oliveri – aš tikrai grįšiu! Rytoj! – prisiekė jisai. Prieš akis dar šmėkštelėjo balsvai žalsvas draugo veidas, ir jis dėjo į kojas.

Aišku, dabar Džulianas su Teiloru pradėjo vytis jį. Jam tai buvo nė motais, nors vyresnieji tikrai lipo ant kulnų. Jis girdėjo, kaip jie po truputį artėja. Nieko nebus. Tikrai nieko neišdegs. Jie už jį didesni, greitesni ir stipresni. O jis dar su tom nuotraukom. Jie kaipmat jį griebs.

Nikas dar paspartino žingsnį ir staiga atsitūpė tarp purvo ir lapų. Džulianas nesugebėjo taip staigiai sustoti, nuskriejo į gervuogyną priešais ir aiktelėjo iš skausmo.

Kitas budėtojas lėkė Džulianui pavymui, bet Nikas nė negalvodamas atsistojo ir griebė pagalį. Gerų poros metrų, storą. Teilorui pribėgus arčiau, Nikas užsimojo. Vyresnio berniuko veide buvo matyti, kad to jis nesitikėjo. Tiesiog suakmenėjo ir žiūrėjo, apimtas nuostabos, kaip pagalys švilpia tiesiai į jį. Paskutinę akimirką sugebėjo grįžtelėti, todėl pagalys nepataikė jam į veidą, bet dėjo per smilkinį. Pasigirdus dusliam trenksmui, persekiotojas žnektelėjo kaip lėlė.

Džulianas per tą laiką jau buvo pašokęs ant kojų. Jis buvo stambus, bet sudvejojo, matydamas Niką mosuojant pagaliu. Ant žemės raitėsi Teiloras, spausdamas galvą ir dejuodamas. Jo rankomis ir veidu sruvo kraujas.

– Ką padarei? – paklausė Džulianas.

– Ir tavęs tas pat laukia, – sušnypštė Nikas. Džulianas pasilenkė prie Teiloro; šiam gausiai kraujavo galva ir ausis.

– Tu visai proto netekai, – iškošė Džulianas Nikui.

Nikas atšoko ir pamosavo lazda Džulianui.

– Gal ir tu nori, šūdžiau? – paklausė. – Ar nori? Gal tau sprandą sulaužyt?

Džulianas tiesiog spoksojo į jį. Nikas laužė visas taisykles. Suaugę vyrai muša didesnius berniukus, didesni – mažesnius. Bet jaunesnis niekada nešoka prieš vyresnį su lazda.

– Tu išprotėjai, – dar sykį pakartojo Džulianas, bet nesijudino iš vietos. Už jo pasirodė Endrius, laikantis Oliverį. Sustojo tarp rododendrų ir šaltai žvelgė, kas vyksta. Nikas pasikišo lazdą po ranka ir greitu žingsniu, beveik ristele, nužingsniavo Slėptuvės skersgatvio link. Po sekundės atsisukęs ir pamatęs, kaip Džulianas padeda stotis Teilorui, suvokė esąs laisvas.

Tada leidosi bėgti. Pribėgo aukštesnę už save sieną ir turėjo šoktelėti, kad pamatytų, kas už jos. Ten buvo kelias, gyvatvorės ir virtinė apgriautų namų. Nikas perlipo tvorą ir apsidairė – pamatė Deivį, iššokantį iš nukarusių krūmokšnių netoliese. Nubėgo prie jo. Taip jie ir stovėjo, žiūrėdami vienas į kitą, kraipydami galvas ir juokdamiesi.

– Koks kaifas, ką? Tikras kaifas!

– Aha…

– It koks viesulas.

– Lyg iš degančio lėktuvo pabėgom, tiesa?

– Kur Oliveris? – paklausė Deivis ir susiraukė.

– Tie gyvuliai jį sučiupo. Bet užtat aš… – Nikas paplojo per užpakalinę kišenę. Tik tada suprato, kad bėgdamas išmėtė visas nuotraukas – visas iki vienos. Dabar jos pažirusios gulėjo tarp medžių Slėptuvės skersgatvyje, visų akivaizdoje.

– Nuotraukos…

– Kokios dar nuotraukos?

Nikas papurtė galvą. Nenorėjo nė galvoti. Per vėlu. Dabar Oliveriui teks atsakyti už viską. Vienam.