15
Pabėgimas naktį
Sumanyta palaukti, kol pusę dešimtos užges šviesos, tada pagulėti, kol visi sumigs, paskui dar palaukti, kol suguls ir personalas – iš Deivio ir Niko miegamojo buvo matyti, kaip darbuotojai vaikščioja; Tomsų bute spingsėjo šviesos. Jie ketino palaukti dar kokią valandą, kad visi tikrai įmigtų. Ir tik tada, kai jau kurį laiką nebebus girdėti jokių garsų, atsikelti.
– Bus pavykę tik tada, kai išsigausime iš pastato, – aiškino Nikas. Pikčiausias jų priešas buvo girgždančios grindys ir cypiantys durų vyriai. Sklido kalbos, kad Tomsas valytojui liepia tyčia jų netepti, kad tas garsas perspėtų apie pavojų. Dūžtantis stiklas, žinoma, prikels visus per kelis kilometrus. Jiems teks lįsti per išdaužto lango rėmus su aštriais stiklo lūžgaliais, kol budėtojai išsiropš iš lovų ir pabėgės tuos kelis metrus koridoriumi. Nebus lengva.
Jie pasirinko penktadienio vakarą. Prasidedant savaitgaliui, nakčiai bus likę ne tiek daug darbuotojų, ketinančių dirbti kitą dieną, gatvės ir keliai bus judresni – berniukai manė, kad tai jiems suteiks daugiau galimybių pasprukti.
Atėjus laikui gultis, viskas vyko kaip paprastai. Šlakelis drungno vandens apsiprausti, dantų valymasis, pižama. Į lovas, šviesos išjungiamos. Berniukai miegamuosiuose dar ilgai muistydavosi ir murmėdavo. Ir dabar buvo girdėti verkšlenimas ir šnirpštimas – gal kas nors prisiminė mylimus žmones laisvėje, gal net kai kuriuos pačius kas nors myli.
– Baik čia bliauti, – kažkas sušuko. Miego ne per daugiausia, berniukai išvargę. Kvėpavimas miegamajame pamažu darėsi lygus ir ramus, bet Nikas gulėjo plačiai atmerkęs akis, įsistebeilijęs į lubas. Visame pastate buvo girdėti, kaip kažkas vaikšto, kaip uždarinėja duris, kaip suka raktus – tai personalas grįžta į savo namus ir butus. Lieka ilgiausias laukimas.
Nikas kaip įmanydamas stengėsi neužmigti, bet buvo sunku. Mintyse jis dainavo dainas, bandė prisiminti mamą ir draugus laisvėje. Buvo galutinai nusivaręs. Aktyvus sportas kasdien po dvi valandas, menkas maisto davinys, nuolatinė įtampa siekiant išvengti mušimo juos visus nuvargindavo. O lova tokia šilta…
Jis nedrįso nei per daug judėti, nei vartytis lovoje. Tame pačiame kambaryje miegojo Endrius. Nors budėtojas garsėjo miegantis kaip akmuo, Nikas nenorėjo kelti papildomo šnaresio.
Valandos slinko neapsakomai lėtai. Porą kartų jis iš tiesų buvo nusmigęs, bet vis ką nors susapnuodavo ir vėl prabusdavo. Visiškai prarado laiko nuovoką. Kiek laiko jo snausta? Iš lauko pro galinį langą vis dar skverbėsi šviesa. Tomsų šviesos dar dega. Turbūt jis tik trumpai snustelėjo.
– Viešpatie! – sudejavo Nikas sau po nosimi. Vadinasi, dar tik vienuolika ar, daugų daugiausia, dvylika. O atrodo, guli ištisą amžinybę.
Toliau slinko ilgos sekundės, minutės ir valandos. Svarbu per daug nesivartyti, kad nepatrauktum dėmesio, sulaukti, kol langu ims slinkti mėnulis ir galiausiai užlįs už namo. Pasidarė dar tamsiau. Tada papūtė vėjas – jis išgirdo, kaip sušlamėjo medžiai – ir už lango dar labiau sutemo, patekėjus mėnuliui. Pradėjo lyti, iš pradžių lengvai barbeno į palangę, paskui šiek tiek sunkiau. Vėjas dar sustiprėjo ir kaipmat ėmė lankstyti medžius, rodės, nuplėš stogą virš galvos. Nikas tik smarkiau susisupo į patalus. Tai naktis! Turbūt jau visai netrukus teks leistis į ją viena pižama.
Gal kaip tik tai atbaidys budėtojus? Jie tai jau tikrai nenorės per tokią liūtį vaikytis jųdviejų su Deiviu.
Galiausiai užgeso ir tas sklindantis pro Tomsų langą šviesos ruožas. Atrodė, praėjo kelios savaitės. Kažkas atsikėlė uždaryti lango, mat, lietus buvo pradėjęs smelktis į vidų. Teko dar palaukti.
Dar kelios ilgos minutės. Valanda, gal ilgiau. Jau ištisa amžinybė, ir jokio garselio.
Metas.
Nikas atsisėdo ir apsidairė. Niekas nė nekrustelėjo. Jis nuleido koją ant vėsių lentų. Naktį viskas kitaip – tylu ir ramu. Bet nesaugu. Čia niekur nesaugu. Jį galėjo kruvinai sumušti vien už tai, kad jis nebe lovoje.
Jis atsikėlė. Tyliai kaip katinas nuslinko prie Deivio lovos ir atsistojo. Pažvelgė žemyn. Deivis gulėjo ant nugaros ir lengvai knarkė. Bet netrukus atmerkė akis ir mirktelėjo.
Nikas linktelėjo galvą į šoną. Juodu pirštų galiukais ištipeno į koridorių.
Žaidimas prasidėjo.
Koridoriuje buvo taip tamsu, kad negalėjai beveik nieko matyti, o šviesos įjungti jie nedrįso. Berniukai skynėsi kelią prie blyškaus kvadrato, žyminčio langą prie laiptinės, o priėję žvilgtelėjo laukan. Ten buvo ne ką šviesiau. Kitapus purvino stiklo vėjas šuorais gainiojo lietaus čiurkšles.
Nikas giliai įkvėpė. Lig šiol jie viską darė tylomis. Atėjo metas daužti stiklą. Jis pažvelgė į gesintuvą koridoriuje už kelių metrų.
Gesintuvas čia stovėjo jau daugybę metų. Laikui bėgant, koks vaikas jį vis įjungdavo, bet senbuviai to vengdavo. Nenorėdavo tokiais juokais rizikuoti, nes po jų visuomet būdavo žiauriai susidorojama. Personalas būtų jau seniai atsikratęs to gesintuvo, bet vietos ugniagesys buvo užkietėjęs taisyklių gerbėjas, tad įrenginys ir liko. Bėgant metams, jis lėkė pro langą gal pustuzinį kartų, ir niekas nieko negalėjo padaryti.
– Varom?
– Varom!
Suniurnėjęs Nikas išėmė gesintuvą iš laikiklio ir priėjo prie pat lango. Iškėlė virš galvos, – gesintuvas, ko gero, svėrė visą toną, – stabtelėjo ir sviedė į langą.
Įmigusią naktį sudrebino toks trenksmas, lyg pats nelabasis būtų ištrūkęs iš pragaro. Nuo sunkaus metalinio cilindro pažiro stiklo šukių kruša, o pats gesintuvas žnektelėjo ant stogo priešais. Miegamajame tiesiai po juo Tomsas pašoko iš miegų ir, žiūrėdamas į lubas, ėmė piktai plūstis. Deivis suriko pergalingo džiaugsmo šūksnį. Pradėjo pritariamai šūkauti pakirdę berniukai.
Išdaužtame lango stikle buvo matyti daugybė styrančių dantytų duženų. Deivis jau buvo užšokęs ant palangės. Ranką buvo apsivyniojęs chalatu ir stumdė stiklus, kad galėtų pralįsti.
– Bėgam, bėgam, bėgam! – sušuko jis. Praėjo vos pora sekundžių, ir už nugaros pasigirdo skubūs žingsniai. Nikas užšoko ant palangės ir peržengė lango rėmą, iš kurio vis dar styrojo pavojingos šukės. Kažkas jam lenkiantis grybštelėjo šlaunį, bet nebuvo kada dėl to sukti galvos. Deivis išlipo jam iš paskos, ir jie akimirką stabtelėjo ant palangės. Apačioje buvo aklina tamsa – net stogo neįmanoma įžiūrėti.
– Jie bėga! – sušuko kažkas.
– Varyk, – sušnopavo Nikas. Berniukai apsisuko ir pakibo ant langinių, o tada vienas paskui kitą, lyg prisirpę vaisiai, žnektelėjo ant nužėrusių stogą stiklų. Abu pataikė ant duženų ir susipjaustė kojas, bet nebaisiai. Tada paknopstomis nuskuodė prie stogo briaunos ir vėl stabtelėjo. Dar vienas šuolis. Jie neįsivaizdavo, ant ko nukris – ant purios žemės, ant rožių krūmų, į lysvę, ant akmenų ar kokių rakandų. Jiems virš galvų šmėstelėjo šviesa. Apsidairęs, Nikas pamatė name atokiau nuo lango susirinkusius žmones; bet nebuvo kada į tai kreipti dėmesio. Ir vėl juodu pakibo nuo stogo ir šoko – laimė, į šlapią žolę.
Vos nukritę, kaipmat pakilo ir pasileido skuosti. Lietus tuo metu buvo jau šiek tiek aprimęs. Kažkas šūktelėjo. Berniukai atsigręžė ir pamatė, kad palangę dar kažkas apžergęs; bet čia jų persekiotojas sustojo. Naktis, šlapia, lango rėme dar daugybė įstrigusių aštrių šukių. Tai buvo Džulianas, vienas budėtojų. Jis nenorėjo šlapti, nenorėjo pjaustytis į stiklus, be to, pamatė tai, ko Nikas dar nebuvo spėjęs pajusti – skaisčiai raudono kraujo ruožą nuo Niko kelnių galo.
Nikas paslydo ant šlapios žolės. Nors baisiai suskaudo, jis pakilo ir nubėgo paskui klibikščiuojantį tarp krūmokšnių Deivį – stengėsi iš visų jėgų, kad pribėgtų medžius, kur jų nebematys persekiotojai. Deivis slidinėjo ir čiužinėjo ant šlapios žolės, krito ir vėl kėlėsi, vėl krito. Akys pilnos vandens ir purvo; jis ničnieko nebematė, nebesusivokė, kur esąs.
Staiga Deivis aukštielninkas griuvo ant žolės. Tamsoje jis atsitrenkė į tvorą. Nikas pašoko ir ėmė ja lipti. Deivis įsikibo šalimais, juodu užsikorė ant viršaus. Ant tvoros vėl stabtelėjo ir atsigręžė pažiūrėti, kas dedasi aplinkui.
Staiga viskas nurimo. Jų besidaužančių širdžių plakimą apsupo nakties tyla, bet internato pastate ir toliau kažkas daužėsi. Aišku, budėtojai – Džulianas, Endrius ir kiti, vis dar užrakinti, bandė prisibelsti į duris. Jie pabūgo vytis bėglius per langą, stiklo duženų nuklotu stogu, todėl laukė, kol nešinas raktu ateis Tomsas ir atrakins duris. Bent sykį berniukams pravertė užrakintos durys.
Papūtė vėjas, vėl pasmarkėjo ir lietus. Berniukai pakliuvo į visų nusivylusių belaisvių užtarėjo – prasto oro – karaliją.
Jie nušoko nuo tvoros ir nurūko tolyn. Už keliolikos metrų jau buvo girdėti automobiliai. Štai jie ir sugrįžo į pasaulį – šaltą, tamsų, šlapią ir lietingą. Vienintelis klausimas – kokion vieton?
– Neįsivaizduoju, bičiuli, – ištarė Deivis.
Po kelių minučių juodu iš už krūmo stebėjo gatvę. Kas keliolika sekundžių pravažiuodavo kokia mašina. Priešais juos buvo namų eilė, visi jie skendėjo tamsoje, tik pora lauko šviestuvų apšvietė lietų. Abu berniukai ant Tomsų stogo buvo susipjaustę kojas, o Nikas dar ir nemenkai susižeidęs nugarą. Jam lankstantis pakrūmiais, žaizda kraujavo, ir nors buvo žvarbu, vis labiau ir labiau skaudėjo.
Jie buvo sušalę, permirkę iki siūlo galo, o nuo vėjo ir čaižaus lietaus tesaugomi plonų labdaros pižamų.
Kokiu keliu pasukti?
Abu buvo kilę iš Mančesterio šiaurės. O čia pietūs. Jie tikėjosi per daug niekam nesirodydami keliauti mažomis tyliomis gatvelėmis ir parkais, kol pagaliau prieis kokį nors pažįstamą kvartalą ir sugalvos, kaip grįžti namo. Viduryje miesto. Tamsoje. Vien su pižamomis…
Anksčiau tokia mintis tarsi buvo visai patraukli.
– Juk šitaip negalima, jokiu būdu, – kalbėjo Deivis. – Mirtinai sušalsime.
Jie sužiuro vienas į kitą ir net suprunkštė iš tokio pasakymo. Šitiek kartų girdėta. Visada jis skambėdavo kažkaip kvailai, o dabar – nebe. Nenumaldomai krinta kūno temperatūra. Šaltis skverbiasi iki kaulų smegenų. Juodu jau dabar vos slinko kaip kokie sukriošę seniai ar apspangę vabzdžiai. Neturėjo nei vandeniui atsparių drabužių, nei nieko šilto, nieko sauso.
Ar įmanoma vidury Mančesterio mirti nuo išsekimo? Ir vidury vasaros?
– Tu tik pažiūrėk į tuos namus, – inkštė Deivis. – Visuose juose turbūt taip šilta…
– O lauke žvarbu kaip pragare, – papildė draugo mintį Nikas, kalendamas dantimis kaip pasiutęs. Jei nepavyks pasislėpti nuo lietaus ir rasti šiltos užuovėjos, jie taip ir numirs it bejėgiai kačiukai lietuje.
Pašnibždomis berniukai tarėsi, ką daryti. Čia tas pat, kaip ant kokio kalno per pūgą, o juk tai Mančesteris liepos vidury. Krauju srūva kojos, Nikui – dar ir nugara. Tiesa, jis ničnieko nejunta, bet tik dėl to, kad šitaip šalta. Berniukai neturėjo nei priedangos, nei užuovėjos, darėsi vis šalčiau, šalčiau ir šalčiau. Dar nė valanda nepraėjo po išsilaisvinimo, o juodu jau šitaip kenčia.
Trumpam aprimęs lietus vėl sustiprėjo. Ir vėjas pūtė. Vaikai mėlynavo tikrąja žodžio prasme.
– Reikia kur nors įsilaužti, – pasakė Nikas. – Nugvelbti kokių drabužių ar dar ko. Bet ko!
Bet į kuriuos namus? Visi aplinkui miega, bet berniukai puikiai žinojo, kaip lengva žmones prižadinti.
Tos minties jie atsisakė ir nesustodami bėgo – kad bent turėtų ką veikti. Galiausiai pastebėjo bažnyčią. Kaip tik tai, ko reikia – bent jau ras, kur prisiglausti. Perbėgo gatvę ir pro aukštus medinius vartus įėjo į šventorių, priėjo prie aukštų arkinių durų – jos buvo užrakintos. Papurtę spyną, leidosi bėgti aplinkui, ieškodami įėjimo, bet Dievo namai ieškantiesiems prieglobsčio buvo aklinai uždaryti. Slėptis nuo vėjo ir lietaus jie tegalėjo prieangyje.
– Ačiū Dievui! – sustugo Deivis. Atsirėmęs į sieną, jis apglėbė save rankomis ir nusipurtė kaip šuo, bandydamas gauti bent šiek tiek šilumos. Tada linktelėjo apleistų kapų link. – Jiems tai ten šilta, ką? – paklausė.
– Na, jei mes greit negausime šilumos, netrukus ir patys tai sužinosime. Eime, – Nikas bandė pastumti Deivį, bet tas nepasidavė.
– Pala, man reikia atsikvėpti, – sudejavo jis. – Juk čia užuovėja, šiaip ar taip.
– Taip nieko nebus. Reikia sušilti, – trindamasis ranką pasakė Nikas. Ji stingo nuo šalčio.
Jam darėsi baisu.
Jie grįžo liūties apimtomis kapinėmis ir vėl priėjo pagrindinę gatvę, nors tokiu metu ir tokiu oru ji buvo gana rami. Gatvelėje driekėsi krautuvių eilė: žuvies ir bulvyčių restoranėlis, kirpykla, kioskas ir Spar. Jie sumanė į vieną jų įsilaužti ir pasislėpė kapinių tvoros šešėlyje, bandydami nuspręsti, į kurią krautuvę patogiau ir lengviau įsigauti.
– Ir kad įsilaužę rastume ko nors užkąsti, – pasakė Deivis.
Iš pradžių nusprendė rinktis restoranėlį. Berniukai buvo taip sušalę, kad jų smegenys neveikė, todėl prireikė šiek tiek laiko suvokti, kad tokiu nakties metu nei žuvies, nei bulvyčių ten neras.
– Nebent, aišku, tau tiktų ir žalia žuvis su žaliomis bulvėmis, – pasakė Nikas.
Jie ginčijosi dėl Spar ir kiosko, kai šalimais sustojo taksi. Viduje užsidegė šviesa. Sėdėjusi užpakalinėje sėdynėje porelė užsimokėjo, iššoko į lietų, išsitraukė keletą dėžių ir puolė prie durų tarp krautuvių vitrinų. Po kelių akimirkų viename iš butų virš krautuvėlės įsižiebė šviesa. O taksi vairuotojas tiesiog sėdėjo, žiopsojo į lietų ir nieko daugiau.
Berniukai buvo užspeisti. Jei pasitrauks nuo šešėlių prie sienos, juos pamatys.
– Kas dabar? Kodėl jisai nevažiuoja? – Paklausė Deivis. Kol jis stovi, negalima nieko daryti. Jie susigūžė prie sienos ir laukė, kol nuvažiuos mašina. Kol laukė, lietus sustiprėjo dar labiau, jo šuorai pliekė į kelią, ir kilo rūko tankumo garai.
Vairuotojas parvežė vėlyvą porelę iš oro uosto ir dabar svarstė, ką daryti. Tokiu nakties metu tikrai nebus daug potencialių keleivių. Antra valanda nakties, penktadienio nakties, tik per tokį lietų ne dažnam reikia taksi. Jis svarstė, gal verčiau važiuoti namo. Sėdėjo mašinoje ir galvojo, ką daryti. Ką ten sugalvosi. Tada atsiduso. Arba reikėtų grįžti į oro uostą ir rikiuotis eilėje su kitais, irgi besitikinčiais to paties, arba užbaigti darbo dieną ir važiuoti namo.
Patapšnojęs per vairą, jis įsistebeilijo į lietų. Žmona, aišku, nenušvis, jam parnešus tik tiek pinigų. Jis pats irgi nedžiūgauja. Įsijungęs radiją, vairuotojas atsilošė sėdynėje. Gal lietus liausis. Dar palauks, kol liūtis bent kiek aprims, o tada pažiūrės, kaip jausis.
Kitapus kelio Nikas su Deiviu tupėjo po nudžiūvusiais ligustro lapais ir ginčijosi.
– Galėtume jo paprašyti nuvežti pas mano mamą, – kalbėjo Deivis. – Jinai sumokėtų vietoje! Juk jis negalėtų atsisakyti, ką?
– Bet jis atsisakys.
– Na, paklausti juk galime.
– Jis mus įskųs, ir visi sužinos, kur mes.
– Ir taip žino, kad netoliese. Jei vairuotojas nenorės prasidėti, dėsim į kojas.
Nikas pažvelgė į taksi automobilį. Mintis anaiptol ne pati geriausia, aišku kaip dieną. O ką daugiau daryti? Taksi vairuotojas vis tiek iš pažiūros niekur neskuba. Jei juodu bėgtų, juos kaipmat pamatytų. Mašinoje juk taip šilta ir jaukiai šviesu. Vairuotojas sėdi mašinoje. Kokia pagunda.
Jis taip baisiai šalo, kad net dantimis buvo nustojęs kalenti.
– Na, tai pirmyn, – paragino draugą.
Deivis atsistojo ir nuėjo prie gatvės.
Taksi vairuotojas akies krašteliu kažką pamatė, pažvelgė ir net suriko iš netikėtumo bei išgąsčio. Per baisią liūtį gatve jo link plaukė blyški figūrėlė – plaukė tikrąja to žodžio prasme, nes kojos, atrodė, plevena keliolika centimetrų virš gatvės grindinio. Ir – gailestingasis Dieve – figūrėlė ėjo tiesiai iš kapų! Vaiduoklis? Viešpaties angelas? Kas tai? Paskui pirmąjį iš pakrūmės išlindo ir antrasis. Dabar juodu abu jį sudoros…
O švenčiausioji Dievo Motina Marija! Vieš-pa-tie.
Jis persižegnojo – to nebuvo daręs jau penkiolika metų, nuo mokyklos laikų, – ir įjungė starterį. Jau buvo benuvažiuojąs, kai suvokė, kad ten visai ne dvasios – paprasčiausi berniukai su pižamomis. Berniukai su pižamomis, plevenantys virš gatvės per šitokią liūtį? Tada jis vėl įtariai dėbtelėjo į jų kojas. Lijo taip stipriai, kad lietaus lašai, atsitrenkę į grindinį, kėlė purslus, o šie savo ruožtu sudarė savotišką miglą. Blankioje gatvės žibintų šviesoje blyškiais, permirkusiais veidais ir išsidraikiusiais plaukais bei tokiais pat blyškiais peršlapusiais drabužiais juodu iš tiesų priminė vaiduoklius.
Staiga jis nusikvatojo.
– Eik tu sau!
Tokių permirkusių pižamomis vilkinčių žmogystų jis turbūt gyvenime nebuvo regėjęs. Šlaput šlaputėliai. Nuo šalčio net pamėlę, kaip kokie numirėliai. Vienas iš jų, mažesnysis, priėjo prie mašinos, pasilenkė ir viltingai pažvelgė pro langą. Atrodė panašus į prigėrusią žiurkę. Ne, nusprendė vairuotojas – ne žiurkę. Kiaulę. Bjaurus žvėriukas.
Jis nuleido langą.
Po akimirkos abu berniukai jau spraudėsi ant užpakalinės sėdynės. Vairuotojas buvo numetęs kelis žurnalus, kad vaikai nesušlapintų ir neištepliotų sėdynių – pastebėjo, kad Niko nugara kraujuota, jau nekalbant apie šapelius, sudžiūvusius lapus, purvą ir kitokias šiukšles, kuriomis po tokio skuodimo buvo aplipusios berniukų kojos ir pižamos. Aplinkinis pasaulis – tai ištisas purvas, o šiedu berniokai, panašu, jį visą ir susirinkę.
– Vis tiek jau ketinau važiuoti atgal. Tai kodėl gi nevažiavus? O jūs nuo ko nors bėgate, aš matau. Nebijokit, nepulsiu čia dabar kaltinti – mano brolis irgi buvo uždarytas į panašią įstaigą, tai irgi būtų pasprukęs, tik, va, koją išsisuko. Klipata, suprantat? Nebūtų toli nubėgęs. Kai kurie jo draugeliai tai paspruko. Bet vis tiek vėliau visus surankiojo.
– A-č-č-čiū, – sumikčiojo Nikas. Vairuotojas buvo įjungęs šildymą, tad dabar juos maloniai glostė šilumos bangos. Šiek tiek apšilę, juodu ir vėl pradėjo tirtėti.
Vairuotojas nusijuokė pro sukąstus dantis.
– Aš jau maniau, kad jūs – pora nelaimingų angelų, norinčių pakeisti mano gyvenimą. Dieve, kaip palengvėjo, kad ne. Bet jei ne aš, tai visai netrukus jūs iš tiesų būtumėt iškeliavę į angelų karaliją. Nieko sau naktelę pasirinkot bėgti! Klausykit, tik neištepliokit man sėdynių, ką? Mano klientai už purvą nemokės. Tai, sakai, tavo mama sumokės? Ką gi, tegul, aišku. Juk turbūt ne itin apsidžiaugs? O judu, matyt, nemenki niekšeliai – antraip nebūtumėt ten patekę. Na, bet juk ji tave pasitiks, tiesa? Šeima, ką? Gerai, tai kur? O čia dabar kas?
Greta jų sustojo kitas automobilis. Iš jo išlipo žmogus, lietuje pasistatė apykaklę ir pasileido per balas prie stovinčio taksi.
Nikas su Deiviu akylai spoksojo pro langą, bet tamsoje, o dar per tokį smarkų lietų, to žmogaus bruožų neįžiūrėjo.
Žmogysta pabarbeno į langą. Vairuotojas nuleido stiklą, ir prie lango palinko rusvas veidas su tvarkingai sušukuota rusva barzda.
Jiems net širdys į kulnus nusirito.
– Tai bent. Pričiupti nusikaltimo vietoje, – pasakė vyriškis. Dar pažvelgė į taksi vairuotoją. – Bijau, pone vairuotojau, jūs vežatės bėglius.
– Še tau, boba, ir Devintinės! – šūktelėjo vairuotojas. Jis pažvelgė per petį, susiraukė ir patraukė pečiais.
Tai buvo Aleksas Džonsas, vietos skautų būrio vadas. Medou Hile jis lankydavosi kartą per savaitę. Nikas su Deiviu to būrelio nelankė dėl prasto elgesio. Iš tolo ponas Džonsas nebūtų berniukų pažinęs, bet bėglius išdavė pižama.
Nikui su Deiviu baisiausiai nepasisekė. Džonsas tą vakarą buvo aplankęs tėvą Šefilde ir važiavo namo; prie Gyvatės pervažos per liūtį susidarė didžiulė automobilių grūstis, mat buvo apvirtęs sunkvežimis, todėl jis ten sugaišo net kelias valandas. Iki namų buvo likę gal pusantro kilometro, kai jis atsitiktinai pamatė lipančius į taksi du pižamuotus berniukus.
Aleksas buvo doras žmogus. Jis žinojo, kad Medou Hile gyvenimas nesaldus, tik nesuvokė, iki kokio lygio. Jei būtų žinojęs, tikrai būtų pats jiems padėjęs, užuot sučiupęs. O dabar vienintelė išeitis – vežti juos tiesiausiu keliu atgal.
Pagautieji berniukai į jį žiūrėjo kaip į kokią pabaisą, besišypsančią jiems per langą, bet bėgti nebemėgino. Juodu baisiausiai šalo – palietęs vienam jų petį, jis nustebo, koks tas sušalęs. Plaučių uždegimą pasigauti – vienas juokas. Be to, abu kraujavo. Labiau panašūs į bėglius iš kokios griežtojo režimo psichiatrijos ligoninės, o ne į vaikigalius, mėginančius pasprukti iš vietos internato.
– Tik pažiūrėkite, į ką jūs panašūs! – Tada galva mostelėjo į savo automobilį, pastatytą kitapus gatvės. – Eime, berniukai, vežu jus atgal. Naktelė ne pati tinkamiausia sprukti, ką? – Jis nusišypsojo kaip galėdamas mieliau, atidarė duris ir laukė, kol berniukai išlips.
Vežant bėglius atgal, jam dar labiau jų pagailo. Kad pabėgtų, jie turėjo išdaužti langą, o Džeraldas Tomsas neatrodė labai laimingas, kad jį išvertė iš lovos ir privertė terliotis. Be jokios abejonės, dabar juos už tai kaip reikiant nuplaks. Gal jie ir verti rykščių, bet taip gaila žiūrėti į juos, varvančius ir drebančius, pamėlusius iš šalčio, kraujuojančius pono Tomso gniaužtuose, o šis, kaip Aleksas puikiai žinojo, tikrai negarsėjo didele atjauta.
– Nebauskit jų per smarkiai, – paprašė jis. – Iš pažiūros, jie ir taip šiąnakt prisikentėjo. Labiausiai jiems dabar reikėtų karštos vonios – antraip sustips negyvai.
– Kurgi ne, vonia jų tikrai laukia, – atsakė ponas Tomsas. Globėjiškai uždėjęs rankas jiems ant pečių, jis stebėjo, kaip Džonsas sėda į mašiną ir nuvažiuoja. Tada taip suspaudė berniukus, kad tie net suinkštė.
– Ak jūs, niekšeliai neraliuoti, – sumurmėjo jis, tada apgręžė juos ir nuvedė į internato korpusą. – Už tai dar kentėsite, – pridūrė.
– Tiek ir patys supratome, – atkirto Nikas ir kaipmat susilaukė antausio.
Ponas Tomsas buvo riboto proto ir vaizduotės žmogus – tiesą sakant, ribota jam buvo beveik viskas, išskyrus nebent nežabojamą žiaurumą. Pačiam jam tikrai nebūtų atėjusi tokia mintis, jei ponas Džonsas nebūtų ant jos užvedęs, juo labiau jis nebūtų pats to ėmęsis, kai vos už kelių metrų šiltoje jaukioje lovoje laukė žmona. Pavedimą jis davė Džulianui ir Endriui. Ir buvo tikras, kad tiedu viską įvykdys tokia pat dvasia, kaip tai būtų daręs jis pats, nes tai reiškė, kad ir jie pusę nakties negalės miegoti. Jiems jau ir šiaip kliuvo už tai, kad paleido bėglius. Galima galvą guldyti, švelnumu sučiuptųjų jie tikrai neketina lepinti.
Ponas Tomsas padarė taip, kaip patarė ponas Džonsas – surengė berniukams vonią. Jis dar pabuvo, pažiūrėjo, kaip bėga vanduo, matė kaip jie nusirengia ir nueina. Į lovą jis ropštėsi labai savimi patenkintas. Juokinga! Bet ir sumanu! Taip sumanu ir juokinga, kad, glausdamasis prie didžiulės, putlios ir šiltos žmonos, jis net švytėjo, o prieš užsnūsdamas dar sukikeno.
Sakyti, kad Nikui su Deiviu buvo šalta, būtų pernelyg švelnu. Šaltis smelkėsi jiems pro odą, skverbėsi į raumenis, kepenis, skrandžius, širdis ir į pačius kaulus. Kai ponas Tomsas paleido vandenį, juodu taip nuoširdžiai jam dėkojo, kad jis vis dėlto pasigailėjo. Ir tik vėliau, Endriui pabandžius atsukti kitą čiaupą, jie suvokė, kas iš tiesų sumanyta.
– Užsuk, – įsakė Tomsas. Tai buvo karšto vandens čiaupas. Taip, jie eina į vonią, bet į stingdomai šaltą!
Prieš išeidamas, ponas Tomsas dar pastovėjo ir pažiūrėjo.
– Širdingai prašom, berniukai, – pasakė jis, kai juos šalta mirties ranka apglėbė vanduo. Abu kaipmat ėmė baisiausiai tirtėti. Tomsas nuėjo miegoti, palikęs Endrių su Džulianu sėdėti šalia vonių ir stebėti, kaip prasikaltėliai iš pradžių paraudonavo, paskui pamėlo, tada dar labiau pamėlo ir galiausiai pabalo.
– Visai kaip saulėtekis virš Arkties, – burbtelėjo Džulianas. Vieną akimirką Deivis pabandė išsisukti, pradėjo lėtai mosuoti rankomis kaip blaškosi mirštanti žuvis, netekusi paskutinių jėgų, bet budėtojai suėmė jį už galvos ir įgrūdo atgal. Jie neleido berniukams išeiti penkiolika minučių, o kai pagaliau atėjo laikas, prasikaltėliai nebepastovėjo ant kojų.
Tada budėtojai pasityčiodami dar išvanojo juos nuogus šlapiais rankšluosčiais. Berniukai visaip bandė išsisukti nuo smūgių, bet buvo pernelyg sustingę ir nejudrūs, todėl juos greitai išmušė raudonomis dėmėmis. Bent jau neskaudėjo – taip buvo sušalę kūnai. Pižamų jiems niekas nedavė, tik drėgnus rankšluosčius – taip ir nusiuntė gulti iki galo nenudžiūvusius. Jie susisuko į kamuoliukus šaltose lovose po plonais apklotais ir gulėjo dar šlapi.
Gulėjo ištisą amžinybę, spausdami apie save apklotus, bandydami sušilti. Labai, labai lėtai į jų sustirusius raumenis ir ledo šaltumo kaulus ėmė grįžti šiluma. Pamažu liovėsi ir tas baisusis tirtėjimas.
Nikas juto, kad ima knarkti. Nieko čia netikėta. Suknarkęs tris kartus kaip katinas, jis užmigo.
Kai pakirdo, buvo dar tamsu, o jį krėtė šaltis. Sunerimęs apsidairė – kas dedasi?
Baksnodamas jį žadino Endrius.
– Keliamės! – suriaumojo jis.
– Ką?
– Kelkis!
Kitoje miegamojo pusėje Džulianas vertė iš lovos Deivį.
– Kas dabar?
– Ir pasiskubink. Nagi, keliamės, keliamės!
Nikas šiaip ne taip išsiropštė iš lovos, sustiręs ir nuvargęs. Budėtojai juos nuvedė koridoriumi iki prausyklų, o ten jau laukė sklidinos vonios. Deivis siaubo persmelktu žvilgsniu pažiūrėjo į Džulianą.
Tas mirktelėjo.
– Atrodo, jūs dar nenusiprausėte. Argi ne juokinga? – nekaltai paklausė jis.
– Varyk, – pavargęs paliepė Endrius. – O rytoj judu už visa tai dar atsiimsit, – pridūrė jis, lyg dabar negalėdamas prikulti iš tingumo.
Ir vėl viskas iš pradžių. Tik šįkart, pakeltiems iš lovų, vanduo jiems atrodė dar žvarbesnis. Nikas pusiaukelėje sustojo – niekaip negalėjo prisiversti – tada Endrius jį visą įmurkdė, ir jis įtraukė gerą gurkšnį vandens. Budintysis jį palaikė kelias sekundes po vandeniu, tada paleido, kad Nikas iškiltų įkvėpti oro. Gulėdamas jis baisiausiai kosėjo, kol galiausiai nuo šalčio ir traukuliai praėjo, tad jis taip ir liko tyliai gulėti.
Endrius išsitraukė iš kišenės kortų malką, ir abu budėtojai pradėjo lošti iš degtukų.
Po penkių minučių Deivis pradėjo verkti – verkšleno tyliu, vos girdimu balsu. Buvo taip baisu, taip žeminamai šalta. Abu berniukai nebeturėjo nieko – nei jėgų kovoti, nei valios, nei šilumos. Netrukus tuo verksmu užsikrėtė ir Nikas. Taip ir gulėjo jie ten abudu – vienas šalia kito dviejose vienodose voniose – ir verkė kaip kūdikiai.
– Oi, tik jau nepradėkit, – sudejavo Endrius. Juodu su Džulianu nepatenkinti susižvalgė ir vėl ėmėsi kortų.
– Galit pasitaupyti balsus, dar dešimt minučių, – suirzęs riktelėjo jiems Džulianas.
Bet berniukai jau buvo pasiekę pačią neviltį ir nebegalėjo liautis. Tomsas, norėdamas juos galutinai palaužti, ėmėsi labai tinkamos taktikos. Dabar jie sušalę į ragą, išsekę, sugniuždyti dėl nepasisekusio pabėgimo. Atrodė, jų gyvenime niekada nebebus šilumos.
Kortavimas tęsėsi, o berniukai toliau verkė, kol galiausiai pasidarė taip šalta, kad net ašaros išseko, ir jiems ėmė suktis galva.
Šįkart juos į lovas teko tempte tempti. Vėliau juos dar kartą pažadino ir vėl vedė į ledinį vandenį – ką tik prileistą, nes toks jis daug šaltesnis nei paliktas kelias valandas. Tą kartą juos partempė į lovas ir pametė šlapius į patalus, nes jie nebeturėjo jėgų nė nusišluostyti. Ačiū Dievui, po trečio karto paliko miegoti iki rytinio švilpuko.
Nepaisant to, kad po nakties įvykių draskė baisus sausas kosulys, berniukams – čiaudintiems ir šnirpščiantiems – buvo liepta eiti į pamokas. Bet nei peršalimas, nei supjaustytos kojos ir net rimta žaizda Nikui ant nugaros neišgelbėjo jų nuo oficialiosios bausmės tą vakarą – rykščių.
Tomsas šįkart pliekė ypač mėgaudamasis – atsilygino už išmuštą langą ir papildomą darbą, ką ir kalbėti apie tai, kad naktį teko dukart keltis iš lovos, ir viskas vien todėl, kad tie du niekšeliai sumanė pasivaikščioti. Kiekvienas gavo po dvylika. Po pirmųjų trijų jie kaukė iš skausmo. Kaip paprastai, buvo plakama kambaryje už salės, kad visi girdėtų.
Jiems grįžus į salę, niekas nieko apie šauksmus nesakė. Kaip visada, berniukai turėjo nusimauti kelnes ir parodyti, kokio lygio smūgių užsitarnavo – seržantų ar kapralų. Kai nusimovė Nikas, visi nutilo.
– Tu geriau pasirodyk seselei, – išgirdo kažkieno balsą Nikas ir apalpo.