10
Pyragius
Dženė baisiausiai sielojosi. Nikas – internate! Kaip ji galėjo leisti nutikti tokiam siaubingam dalykui? Ką būtų pasakiusi Murielė? Baisu. Varo depresiją. Taip varo, kad jinai vieną dieną visai nesikėlė iš lovos. Galiausiai, kaip visada, susiėmė ir prisivertė atsikelti. Pirmiausia skubiai ir visiems laikams atsisveikino su Rėjumi, o tada paskambino poniai Bets, norėdama susitarti, kaip aplankyti Niką, ir savo pačios nuostabai bei siaubui sužinojo, kad berniuką lankyti draudžiama.
– Draudžiama? Turbūt juokaujate. Argi ten kalėjimas?
– Mieloji ponia Heiz, Medou H-i-i-ilas – didžiai gerbiama institu-u-ucija, – susierzinusi ėmė aiškinti ponia Bets. O taisyklė dėl lankymo, deja, griežta. Tiesą sakant, Medou Hilas – net ne internatas, o įvertinimo centras; iš tiesų, paaugliai neturėtų jame užsibūti ilgiau nei kelias savaites, bet turėtų būti perkeliami į kitas įstaigas. Draudimas lankyti buvo įvestas po kelių itin nemalonių nutikimų, kai tėvai, sukorę daugybę kilometrų, galiausiai sužinodavo, kad jų atžala jau perkelta kitur. Deja, dėl vietų stygiaus berniukai čia gyvena po kelis mėnesius ar net metus. Jie gali pasimatyti su savo artimaisiais tik nepriekaištingai elgdamiesi.
Ponia Bets šias taisykles aiškino kaip galėdama kantriau, bet visai nenumaldė Dženės įsiūčio.
– Aš skųsiuosi viršininkui. Visiems skųsiuosi, ką tik pasieksiu. Savo parlamentarui, – nertėjo ji. – Juk vaikis ką tik neteko mamos, ponia Bets, o jūs man aiškinate, kad aš negaliu jo net aplankyti?
– Taškai pasimatymams skiriami gana lengvai. Jei gerai elgsis, užsitarnaus savaitgalio pasimatymą.
Aišku, bėgo savaitės, o iš Niko nebuvo ničnieko – jokios žinutės, jokio laiškelio. Dženė neatlyždama mynė ponios Bets slenkstį, reikalaudama naujienų, prašydama, kad jai leistų su juo pasimatyti, kad suteiktų dar vieną progą jam pas ją gyventi.
– Ne vi-i-i-isa šeima – ne pats geria-a-a-a-ausias variantas, ponia Heiz, juk pati suprantate, – postringavo ji. – Šeimoje nėra vyro.
– O man kaip tik atrodo, tai pranašumas, – burbtelėjo Dženė.
– Jūsų atveju gal ir taip, – sumurmėjo ir ponia Bets.
– Bet be manęs Nikas daugiau nieko neturi, – neatlyžo Dženė. – Negi jums neatrodo pernelyg žiauru, kad vaikas, netekdamas motinos, kartu praranda ir visa kita? Namus, mokyklą, draugus – viską? Čia bent jau galėtų toliau lankyti savo mokyklą.
– Lankyti? – pabrėžtinai perklausė ponia Bets. Vis dėlto Dženė teisi. Ponia Bets Medou Hilą taip aukština tik todėl, kad žavisi ponu Krilu, nepaprastai veikliu organizatoriumi ir angeliškos sielos žmogumi – kaskart, jį išvydusi, ji baisiausiai susijaudindavo. Šitoks aukojimasis tiems berniukams! Pikto žodžio apie juos iš jo lūpų neišgirsi – net apie pačius pasiučiausius. O kiek laiko jis jiems skiriąs – net savo laisvalaikį. Savo auklėtiniams Tonis Krilas ničnieko negailįs.
Sunku patikėti, kad Dženė galėtų bent iš tolo prilygti tokiam atsidavimui. Kita vertus, ji labai užsispyrusi, pagirtinas bruožas. O argumentas apie mokyklą ir draugus netgi labai vykęs.
Tokius sunkius paauglius, kaip Nikas, šeimoms leidžiama globoti itin retais atvejais, tačiau tai nėra neįmanoma. Jei reikėtų, ponia Bets nesunkiai pasidomėtų, bet juk Nikui Medou Hile taip gera.
– Jis ten kaip žuvis vandenyje, – jai sakęs ponas Krilas, – režimas jį kuo puikiausiai veikia. Ir mokslus kanda. Manau, kai kurių dalykų jam reikėtų mokytis A lygiu. Jei netinginiaus, tikrai nesunkiai juos įveiks.
Ką gi – ar daug čia prie tokios rekomendacijos bepridursi? Ponia Bets tiesmukai nepasakė Dženei „ne“, bet tokių argumentų ši paprasčiausiai neįstengs atremti.
Draugai ir geros valios žmonės yra viena, o šeima – kas kita. Šeima turi teises ir pareigas, ir ponia Bets dabar daugiausia dirba kaip tik šia kryptimi. Išlaikyti Medou Hilą kainuoja didžiulius pinigus. Kodėl valstybė turėtų mokėti už Niko išlaikymą, kai pusė jo giminaičių vartosi lyg inkstai taukuose? Pėdsakų Australijoje tarsi nebeliko, už tai su pyragų linija, kaip ji vadino šią savo tyrimo dalį, sekėsi kur kas geriau.
– Ak, tie prakeikti pyragai! – sušuko kartą ponia Bets kolegoms darbe. – Aš prie jų vis tiek prisikasiu, kad ir kas atsitiktų.
Arba:
– Pyragai, pyragai, pyragai, gyvenime – vieni pyragai! – Toji mūsų ponia Bets turėjo visai neprastą humoro jausmą.
Pasirodo, Murielė buvo nesantuokinė tokio Danielio Moberlio – Purvinojo Deno, kaip jį praminė ponia Bets, – ir Saros dukra. Purvinasis Denas rėžė sparną apie Sarą kelerius metus, kol galiausiai apie tai sužinojo jo žmona, aptikusi skalbyklos sąskaitą, kurioje buvo išvardyta daugybė puošnių suknelių, jai visiškai nežinomų. Purvinajam Denui buvo taip pasakyta: arba meti tą kalę, arba tavęs laukia brangios skyrybos.
Sara į šią krizę reagavo kuo skubiausiai pastodama. O Denį labiau už meilę ar vaikus domino pinigai. Žmona atsiėjo pigiau, tad jis ją ir pasirinko, o Sarą paliko su vaikučiu. Negana to, per pirmąsias dvi motinystės savaites ji galutinai įsitikino, kaip nervina vaikai. Labai greit dėl visų savo negandų ėmė kaltinti tą mergaičiukę didelėmis apvaliomis akutėmis, žiūrinčią į ją kaip nykštukas iš savo lopšelio. Ištisus keturiolika metų ji kariavo su dukra, o paskui Murielė pabėgo iš namų. Motina netvėrė džiaugsmu ir tučtuojau susirinkusi daiktus išsikėlė į Australiją, kur ir gyvena lig pat šiolei, visiškai nesirūpindama atžalomis.
Tačiau Moberlių šeima tebėra, nors su „Megės pyragais ir sausainiais“ jau ir nebeturi nieko bendra. Niko senelis miręs, bet pora jo vaikų dar gyvena – tarp jų ir Maiklas Moberlis, paveldėjęs pyragų bendrovę, bet vėliau ją pardavęs ir dabar laimingai gyvenąs iš tų pinigų.
Kai ponia Bets paskambino, Maiklas Moberlis visai nenustebo turįs lig tol negirdėtų ir neregėtų giminaičių, – puikiai pažinojo seniai mirusį savo tėvą, – bet jam pasidarė smalsu. Viena iš tėvo meilužių Australijoje? Nenuostabu. Mirusios pusiau dukterėčios sūnus Mančesteryje? Negirdėta neregėta.
Jis pyktelėjo, kodėl močiutei vaikaitis visiškai nė motais.
– Nei laiškelio tam vaikinukui, nei skambučio telefonu? – paklausė jis.
– Ničnieko, pone Moberli. Ji ir su manimi telefonu bendravo itin sausai ir atžagariai.
– Panašu, tėvui ji labai pritiko. Jis ir pats buvo nemenkas šunsnukis.
Maiklas pasakė poniai Bets pagalvosiąs ir užsirašė jos telefono numerį. Jam pagailo berniuko, praradusio mamą; jei šis būtų gimęs kitokiomis aplinkybėmis, dabar būtų galėjęs mokytis brangiausiose privačiose mokyklose, kuriose augdami mokėsi jo paties vaikai.
Jis kai kam paskambino. Papasakojo apie tai savo vaikams, pasitarė su broliu Džonu. Džonui, panašiam į tėtį, buvo vis viena. O vaikai su Maiklu sutiko. Niekas nepanoro pasiimti berniuko – jis pats tokiems dalykams jau per senas, o kiti užsivertę darbais, vaikais, karjera – bet juk visi jie pasiturintys, tad tikrai galėtų jam padėti kaip nors kitaip… po truputį supažindinti berniuką su gimine. Gal net leisti į mokyklą? Na, kaip nors.
Taip pasikalbėjęs, Maiklas Moberlis po kelių dienų paskambino poniai Bets, norėdamas nukakti iki Medou Hilo ir pasikalbėti su tenykščio direktoriaus pavaduotoju ponu Krilu – tada gal paaiškėtų, kaip galėtų padėti.
Pasiruošęs susitikimui, Tonis Krilas sėdėjo kabinete ir žiūrėjo pro langą, kaip Maiklas Moberlis įsuka į jų gatvelę ir įvažiuoja į žolių priaugusią stovėjimo aikštelę. Didžiulis roveris, po paraliais! Pinigai. Atsidaro durelės ir išlipa jis pats, vilkintis puikiai pasiūtą kostiumą. Dar daugiau pinigų! Nuostabu. Pinigai Medou Hile nedažni. Ir kas būtų pamanęs? Ponas Krilas atidžiai stebėjo, kaip pusamžis vyriškis eina asfaltu didžiųjų laiptų link, kaip lengvai jais lipa. Labai įdomi gerai besirengiančių žmonių eisena. Jie turbūt tyčia taip žirglioja. Negi dabar vilksi kojas visas kostiumuotas? Būtų nepagarba drabužiui.
Po kelių minučių, pasisodinęs svečią priešais, ponas Krilas dar nežinojo, ko iš jo išpešti. Jis mąstė: aha, verslininkas, krūvos pinigų, vienetiniai kostiumai ir marškiniai, brangūs kvepalai, šukuosena, dešiniųjų pažiūrų, iš tų, kurie padeda tik tiems, kurie ir patys ką nors daro. Kostiumas tai prabangus, bet kažkas čia ne taip, be to, vyriškis nesiskutęs. Ir brangiu odekolonu nedvelkia, o ir batai ne rankų darbo, neblizga – tiesiog paprasčiausi sportbačiukai. Maiklas Moberlis rūko suktinukes, jo plaukai ligi apykaklės, bet jis vis tiek kažkaip sugeba sudaryti įspūdį žmogaus, susitvarkiusio, apsirengusio brangiais drabužiais, prausiamo, barstomo pudra nuo pat tos dienos, kai tik išlindo iš motinos įsčių, buvo iškart suvyniotas į lininius patalus ir iki pat šios dienos iš jų neišlenda.
– Įrašų prodiuseris. Su pyragėliais užraukiau jau prieš daug metų. Net kurį laiką buvau vegetaras.
– Aš irgi mėgstu pyragėlius, – prisipažino ponas Krilas.
– Duosiu jums patarimą: nevalgykite pyragėlio, jei nesate tikras, kuo jis įdarytas. Lygiai kaip ir dešros. Su pyragėliais pradirbau daugybę metų. Šiknaskylių nevalgau.
– Oi, – pasakė ponas Krilas. – Bet jas, manyčiau, labai sunku kramtyti. O Megės pyragaičiai tokie sultingi.
– Ilgai verdama ir šiknaskylė suminkštėja, – pastebėjo Maiklas Moberlis; ir juodu abu sukikeno lyg mokinukai.
– Patikėkite, vieną gražią dieną nuo tokio maisto susergama, – kalbėjo Maiklas Moberlis. – Iš tiesų mečiau tuos pyragus, nes štai kaip išeina: kai buvau jaunas, visi mano draugai įrašinėjo dainas, kūrė geriausių Londono butų dizainą, duodavosi su žvaigždutėmis, o aš ką? Ieškojau pigiausių Europoje šiknaskylių. Perdirbtos mėsos faršas – juk ne taip patrauklu kaip rokenrolas, ką?
– Muzikos verslas? Ar jis pelningas?
– Už pyragėlius ir sausainius pelningesnis, – pripažino Maiklas Moberlis. – Net aš pinigų užsidirbau, nors esu visiškas vidutiniokas. Galima susikrauti krūvas pinigų, tik, va, žmonės moka juos leisti. Ir aš iš tokių. Išlaidautojas. Nors, žinote ką? Masinė popmuzika bent jau nekenkia taip, kaip masinis pusfabrikačių maistas. Savo dainų mielai klausausi, o štai savo pyragėlių niekada nevalgydavau. Tai daug ką sako. Na, tiek to, – jis užsikėlė koją ant kojos ir prakalbo apie reikalą. – Kaip suprantu, jūs čia turite mano sūnėną?
– Nikas Deinas, – ponas Krilas ėmė raustis popieriuose ant stalo. – Ponia Bets minėjo, kad jūs apie jį ničnieko nežinojote.
– Neįtikėtina, tiesa? Visai nieko. Ar neprieštarausit? – Maiklas Moberlis išsitraukė skardinukę ir ėmė suktis cigaretę. Įprotis iš palaidos jaunystės, kai rūkydavo kas papuola, taikliai spėjo ponas Krilas. – Mano tėvas buvo ne iš kelmo spirtas. Taip sakant. Galima ir kitaip pasakyti – tikras šunsnukis. Sunku motinai buvo su juo – ir man. Griežtas, bet teisingas, turbūt dabar taip įprasta sakyti. Tik nelabai suprantu, kas čia per teisingumas būti vanojamam dvigubai didesnio už tave. Ir mane mušdavo, ir mamą, ir to vaikinuko močiutę, manau, lupdavo, kol ta su juo gyveno.
Maiklas užsidegė cigaretę.
– Mane tai domina, – šnairuodamas pro dūmus, kalbėjo toliau jis. – Jaunystėje vis maniau, koks esu nelaimingas, turėdamas tokį tėvą. Dabar štai – lengvas darbas, lengvi pinigai. Tas vargšas vaikas juk lengviausiai galėjo turėti tai, ką turiu aš. O dabar? Narkomanė motina užsilenkia socialiniame bute, jis nebeturi nieko. Bac – internatas. Mėšlas, ką? Tai štai, norėčiau visokeriopai jam padėti. Nežinau. Gal į kokią internatinę mokyklą? Ten bent išsilavinimą gautų. Šeimos suteikti jam negaliu – per vėlu. Bet gal galėčiau padėti pinigais… kaip manote, pone Krilai?
– Vadinkite mane Toniu.
– Gerai, Toni. Kaip manote, jam tai patiktų?
Tonis Krilas mąsliai atkišo lūpą.
– Jūs labai dosnus, – prabilo jis. – Ne taip dažnai žmonės susidomi tokiu tolimu giminaičiu.
– Na, juk aš jo dėdė, tiesa? – kalbėjo Maiklas ir šyptelėjo. Tonis Krilas pastebėjo, kad jam vienoje pusėje trūksta poros dantų – vieno viršutinio, kito apatinio. Narkotikai, pamanė. Buvo kažkur skaitęs, kad kvaišalai labai kenkia dantims ir dantenoms.
– Tiesą sakant, – tęsė jis, – nelabai įsivaizduoju, kaip Nikas pritaptų internatinėje mokykloje, – aišku, nebent rastumėte labai jam pritaikytą.
– Ką, ar jis neįgalus? – paklausė Maiklas Moberlis, raukydamasis ir krėsdamas pelenus ant kilimo.
– Na, sakykime, jis visąlaik ieško, kam išmušus kokį dantį ar kelis.
Šypsena išblėso.
– Dantį? Eikit jau.
– Būsiu su jumis atviras. Čia patenkantys berniukai toli gražu ne angelai. Jie visi namuose jau būna matę šilta ir šalta. Tada juos atsiunčia čia, praradusius visa, ką anksčiau turėjo – kartais tiesiog taip susiklosto gyvenimas, ir tiek. Mūsų direktorius ponas Džeimsas nori suteikti jiems dar vieną progą, bet tokiems problemiškiems, kokie tie berniukai neretai būna, tos praeities sunku atsisakyti. Niko atvejis kaip tik toks.
– Kokia prasme?
– Turiu pasakyti, labai sudėtinga asmenybė. Kai pas mus atsirado, ko ne kasdien su visais pešasi.
– Palaukit, tai gal jis turi sunkumų? Na, psichologinių?
– Galima ir taip manyti, – šaltai atrėžė ponas Krilas. – Kaip jau sakiau, jūs labai dosnus… Smurtautojai dažnai turi psichologinių sunkumų. Imkime kad ir jūsų tėvą.
Maiklas Moberlis nusisuko.
– Ko gero, taip.
– Bet aš kalbu užuolankomis. Patikinu jus, Nikas tikrai labai niršus ir smurtingas jaunuolis. Žinokite, kai kurie berniukai yra tarsi bombos. Aš labai gerai pasvarstyčiau prieš leisdamas jį į aukšto lygio švietimo įstaigą, kur mokosi išauklėti vaikai iš gerų šeimų.
– Ką? Negi manote, kad jis… na?
– Pavojingas? Jei atvirai, tai būtų tas pat, kaip įleisti lapę į vištidę. Nemanau, kad jis ten užsibūtų – iškristų iš mokyklos, vos pasidarytų sunku. Kaip jau sakiau, nebent rastumėt labai specifinę mokyklą. Ir iškart pagalvokite, kur jį reikės dėti, iš jos išmestą ar patį pabėgusį.
– Manote, bėgtų?
– Neabejoju.
– Tai gal čia priimtumėt?
– Čia valstybinė įstaiga, skirta vaikams, neturintiems kur glaustis. Jeigu jūs jį pasiimsite, visa atsakomybė prislėgs jau jūsų pečius.
– Po šimts!
– Nikas – pavojingas jaunuolis, bet mes jį dar priskiriame ir didesnės rizikos grupei. Tokie bėga, susideda su gatviniais. Narkotikai, smurtas. Čia pakankamai griežtas režimas, bet ne taip baisu kaip gatvėje, – Tonis Krilas mostelėjo galva į langą. – Ten tokių kaip Nikas tik ir laukia išbadėjusios hienos. Jeigu pabėgtų, pats pagalvokite, kas jo lauktų. Žmogžudystės, prostitucija, mirtinai ydingi įpročiai…
– To tikrai nesitikėjau! – sušuko Maiklas Moberlis. – Vadinasi, mokyklas galime pamiršti?
– Šiuo metu – taip. Žinoma, reikalai gali pagerėti. Medou Hile mes kaip tik ir bandome dorotis su tokiais sunkumais. Mūsų personalas labai patyręs auklėti sunkius jaunuolius.
– Dievulėliau, aš tikrai to nesitikėjau.
Ponas Krilas metė šaltą žvilgsnį į kitapus stalo sėdintį žmogų.
– Žvelgdamas į mūsiškį kontingentą, pone Moberli, jūs regite rytojaus žmogžudžius ir prievartautojus.
– Dieve!
– Vienutėje Nikas jau buvo… pažiūrėkime… – ponas Krilas ėmė sklaidyti menamą ataskaitą. – …penkis kartus. Nuo mūsų Niko rankų vienam vaikinukui lūžo du šonkauliai. Kitas dvi dienas gulėjo ligoninėje ir gydėsi sužeistą akį – mes jau bijojome, kad gali likti ta akimi aklas.
– Viešpatie!
– Yra ženklų, kad jis po truputį rimsta. Vis dėlto, pone Moberli, nemanyčiau, kad būtų protinga dabar vėl kur nors jį perkelti.
Maiklas Moberlis sėdėjo kramtydamas nagus, draskomas troškimo būti geras ir baimės įsileisti į savo buitį tą pabaisą, apie kurią ponas Krilas jam čia papasakojo.
– Tai, sakote, jis visiškas banditas, ką?
– Tikrų tikriausias. Iš pažiūros gyvenime nepasakytum, – pridūrė ponas Krilas ir pažvelgė į pašnekovą. – Nors prie žaizdos dėk. Esmė ta, kad aukomis jis renkasi mažesnius, tad mūsų Nikas lieka be įdrėskimo. Čia jau tam tikra įgimta gudrybė, manyčiau.
– Peštukas? Nieko sau! – Susijaudinęs vyriškis atsistojo ir ėmė nervingai vaikščioti po kabinetą. – Visiška nelaimė, katastrofa. Neįsivaizduoju, ką dabar daryti!
– Galėčiau pasiūlyti?
– Būkite malonus!
– Kol kas palikite jį mums. Šiuo metu jam čia geriausia. Mūsų direktorius yra labai sumanus žmogus, ir, skirtingai nuo kitų panašių įstaigų, mes vykdome pagalbos tokiems vaikams kaip Nikas programas. Ir jis, panašu, reaguoja. Tvirtumas ir švelnumas, tvirtumas ir švelnumas, – ponas Krilas tvirtai ir švelniai linktelėjo. – Nei to, nei ano jam gyvenime beveik neteko pažinti. Bet tai atsiperka. Kas žino? Gal po kokių metų jis visai galės priimti jūsų siūlomą pagalbą.
–Taigi. Kalbate visai logiškai. Ar prieš išvažiuodamas galėčiau jį pamatyti?
Ponas Krilas tvirtai papurtė galvą.
– Čia pasimatymai draudžiami – žinau, žinau, – kalbėjo jis toliau, matydamas besiraukiantį pašnekovo veidą. – Tokios taisyklės, jos sukurtos, patikėkite, ne šiaip sau. Šiaip ar taip, jis dabar vienutėje. Tai kirstųsi su visomis mūsų taisyklėmis. Jei ims taisytis, gal vieną dieną jam bus leista atvažiuoti pas jus.
– Kad nežinau, – sumurmėjo ponas Moberlis. – Pamatysim. O kol kas nieko negaliu, tiesa?
– Na, jei leistumėte prabilti mūsų įstaigos vardu…
– Prašom.
– Nikas – vienas tokių vaikinukų, su kokiais reikėtų padirbėti atskirai. Gal prireiks psichologo konsultacijų, kad greičiau susitaikytų su motinos netektimi. Jei jau klausiate… Jei galėtumėte tam skirti bent kiek lėšų…
– Tikrai galiu. Ką galiu, tai galiu. – Nudžiugęs, kad viską galima sutvarkyti šlamančiaisiais, Maiklas griebėsi čekių knygutės. – Internatui?
– Internatui bus kaip tik. Rašykite „Medou Hilo specialiosioms programoms“. Šią sąskaitą naudojame ypatingoms reikmėms. Juk taip ir bus.
Ponas Moberlis palenkė galvą ir ėmė rašyti.
Ponas Krilas tiesiog švytėjo.
– Ta parama labai reikalinga, užtikrinu jus.
Užbaigę reikalą, vyrai išsiskyrė. Ponas Krilas palydėjo svečią iki automobilio ir palaukė, kol tas išvažiuos. Internatinė mokykla – vienam jo auklėtinių! Koks bergždžias pinigų švaistymas, mąstė ponas Krilas, lipdamas į viršų. Grįžęs į kabinetą, pažvelgė į čekį. Penki šimtai! Fantastika. Išsigrynins popiet. Ir vėl suveikė Medou Hilo specialiosios programos, pagalvojo jis. Tą sąskaitą jis atidarė prieš kelerius metus kaip tik tokiems atvejams, nes jų kartkartėmis vis pasitaiko. Su internatu tai, aišku, niekaip nesusiję. Vienintelis naudos gavėjas jis pats.
Jis pakėlė ragelį ir paskambino į socialinį skyrių.
– Ponia Bets? Tonis Krilas…
– Toni, kaip jūs?
– Net labai gerai, kai girdžiu jūsų švelnų balsą, mieloji…
– Na-a-a-a, tai koks tas pyragius?
– Turtingas savanaudis garbėtroška. Vienas tų popmuzikos tipų. Greičiausiai vartojantis. Labiausiai jam rūpi, kad neužuostų laikraščiai.
– Ak! Tai ką, garsenybė?
– Man jo pavardė ničnieko nesako, bet jis pats, atrodo, laiko save įžymiu. Na, kiek tai susiję su vaikinuku Deinu, galite pamiršti. Nė iš tolo juo nesidomi. Net pinigais paremti nepanoro, nors matyti, kad jų turi nemažai, sprendžiant iš vairuojamos mašinos.
– Ak, kaip ga-a-a-a-aila!
– Taip turčiai ir kaupia turtus, ponia Bets.
– Tai jau. O Nikui kaip sekasi? Vis taip pat neblogai?
– Sakyčiau, itin neblogai. Jau turi draugų, mokykloje labai stengiasi. Man dėl jo labai džiugu.
– Gal jau galėsite išleisti į pasimatymą? Čia ta jo motinos draugė Dženė Heiz man vis su-u-u-uka ga-a-a-alvą.
– Dar ne. Tiesą sakant, vis dar ima ir su kuo nors susipeša. Tik nesakykite jai apie tai, nenoriu gadinti vaikui ateities. Jis labai staigiai įsiplieskia, o kai jau supyksta, tai apsaugok, Viešpatie. Kaip suprantu, jūs ir pati buvot vieno tokio nutikimo liudininkė.
– A, per vakarienę – na, taip, bet nelaikyčiau jo…
– Ne, ne kaltininku – ypač po viso to, ką jam teko patirti. Kita vertus, turbūt nematėte jo rimtai įsiutusio. O aš mačiau, ką jis padarė jaunesniems berniukams. Būsiu jums atviras, Mere, man ne tiek dėl Niko neramu, kiek dėl ponios Heiz vaikučių.
– Dievuliau!
– Žinau, paprastai jis visai kitoks, tad manau, jog tai nėra nuolatinė jo būsena, vis dėlto kol kas nesiimčiau rizikuoti.
– Peštukas?
– Bijau, taip.
– Ką gi. Jūs toks geras tiems berniukams! Svarbia-a-a-ausia, kad bū-ū-ū-ūtų pažanga. O man ir toliau pasakokite apie šį vaiką, gerai, pone Krilai?
– Būtinai, – patikino jis. Ir po dar kelių malonybinių žodelyčių padėjo ragelį.
Padaryta.