23

Spindulėlis

Deivis išsivedė jį iš Enkoutso, juodu leidosi miesto centro link, kol galiausiai priėjo prie įspūdingo Viktorijos laikų plytinio namo durų Oldhemo gatvėje. Pastatas per daugelį metų buvo pajuodęs nuo virstančių iš kaminų dūmų, durys apsilaupiusios, stiklai irgi suodini. Berniukai praėjo pro didingas duris, o už kampo pamatė nedidukes purvinas tamsiai žalias dureles su telefonspyne šone. Deivis spustelėjo mygtuką. Teko ilgokai palaukti. Jis paspaudė dar sykį. Vėl ilga tyla.

Galiausiai iš telefonspynės ėmė sklisti kažkokie nesuvokiami traškesiai ir pasigirdo lyg ir moteriškas balsas. Deivis balsu išrėkė savo vardą, ir po dar kelių trakštelėjimų durys garsiai suburzgė. Deivis įsirėmė į duris, šios atsivėrė, ir jie įgriuvo į tamsų koridoriuką su siaurais laiptais, vedančiais kažkur aukštyn į tamsą.

Toks tatai vingiuotas kelias buvo į Spindulėlio butą. Dukart jie paliko laiptus ir pasuko į koridorius, tada palypėjo dar kitais laiptais. Iš sunkios trankios muzikos, sklindančios kiaurai sienų, Nikas suprato, kad jau nebetoli. Priėjęs prie Spindulėlio buto durų, Nikas net nebuvo tikras, ar čia tas pats pastatas, į kurį jie įėjo iš gatvės.

Apmuštos Spindulėlio durys buvo nenusakomame koridoriuje kartu su dar keleriomis lygiai tokiomis pat durimis. Galėjai manyti, kad čia jau kelerius metus niekas negyvena, tik toji muzika dabar jau darėsi baisiai tranki. Kažkas turbūt nustatė daugiausia bosinių dažnių, todėl nuo dunksėjimo drebėjo sienos, grindys ir langų stiklai rėmuose.

Deivis pajudino rankeną, bet durys buvo užrakintos, tad ėmė belstis kaip pašėlęs. Po trumpos akimirkos jos prasivėrė, ir jiems į veidus tvokstelėjo muzika. Priešais juos stovėjo liaunutė mergina, keleriais metais vyresnė už juos, baisiai išblyškusi, sutaršytais baltais plaukais – toks įspūdis, kad ką tik iš lovos. Buvo susisupusi į antklodę, Nikui pasirodė, kad mergina be drabužių. Pamačiusi Deivį, ji nusišypsojo.

– Deivi, tu mažas niekšeli, – sušuko ji, kad perrėktų muziką, pasilenkė ir pabučiavo jį į lūpas.

– Užeikite. – Ji atvėrė plačiau duris, ir jiedu įėjo į vidų.

– Mano draugas Nikas, – sušuko Deivis. – Čia, kad tave išgirstų, reikėjo šaukti. Mergina tingiai užmetė Nikui ant sprando ranką ir apkabino.

– Vadink mane Raudona. Apie tave mums jau papasakojo, – neaiškiai tarstelėjo jinai. – Vienišas didvyris. Bėglys. Fantastika.

– Kur Spindžius? – paklausė Deivis.

– Gali nė nesivarginti, smigęs, – aiškino ji, vesdama juos į dar kitą koridorių. – Ištisom dienom guli, galvą įkišęs į tas kolonėles. Kaip tavo senis, Deivi?

Čia Deivis paplūdo baisiausiais keiksmais, ir ji nusijuokė.

– Eina jis velniop, – užbaigė jis. – Nusprendėm verčiau su draugeliu Niku pagyventi čia, – pridūrė, bakstelėdamas Nikui į šonkaulius. – Jis tikrai ne iš kelmo spirtas, turi košės galvoj, tas mūsų Nikas.

– Kokios košės?

– Geros.

Nikas stebėjosi. Pabėgimą iš Medou Hilo suorganizavo Deivis. Bet kažkodėl Deivis nusprendė, kad operacijos smegeninė – Nikas.

– Tik Spindžiui nesakyk, – perspėjo mergina. – Jam nepatinka, kai čia atsiranda protingesnių už jį. Ir šiaip geresnių, jei jau ką, – sumurmėjo jinai. Pro didžiulę apšnerkštą virtuvę ji juos nuvedė į pritemdytą kambarį, prigrūstą senų supamųjų kėdžių, o ant grindų mėtėsi daugybė pagalvių. Ji mostelėjo į tas pagalves, ir juodu nuėjo ant jų prigulti. Tuo tarpu ji priėjo prie kažkokio pavidalo kambario kampe ir kažką sušnibždėjo. Po akimirkos grįžo, nešina didžiule žėruojančia suktine, nuo jos sklido žolės tvaikas. Deivis paėmė, nusišypsojo Nikui, atsilošė, įtraukė begalinį dūmą ir tuoj pasiuto kosėti ir spjaudytis.

– Atpratau. Jos Didenybės įstaigose tokių dalykų neduoda, – paaiškino jis.

Mergina nusijuokė.

– Nieko, greitai priprasi.

– Tik laiko klausimas, – žvaliai atsakė Deivis, o jinai tik žybtelėjo akimis.

Kai atėjo metas Nikui, šis taip drąsiai netraukė. Nė iš tolo nenutuokė, kas čia jų laukia, bet jei kas nors ketina duoti darbo, reikia per daug neapduiti, kad įstengtum jį atlikti.

Kambaryje buvo priversta įvairiausių rakandų – alaus dėžių, kartoninių dėžių, kažkokių supakuotų į polietileną prekių, turinčių stovėti ne bute, o kur nors sandėlyje. Viename kampe riogsojo kiniško biliardo automatas, o ant grindų buvo išmėtyta keli šimtai vinilinių plokštelių, jų virtinė priminė gyvatę. Keletą arčiausių jis apžiūrėjo. Regio grupės, jų pavadinimų jis gyvenime negirdėjęs.

Spindulėlio butas buvo didžiulis ir padrikas, išsimėtęs per keletą aukštų ir apimantis, galimas dalykas, ne vieną pastatą. Niekas dorai ir nežinojo, kur jo pradžia, kur pabaiga – turbūt nė pats šeimininkas. Bėgant metams, jis praardydavo tai kokią sieną, tai lig tol nenaudotą aukštą – kuo toliau, tuo daugiau radosi nišų slėptuvėms. Palėpėje, kurioje turbūt ištisą amžių kaupėsi dulkės ir dergė balandžiai, po brezentu pūpsojo paslaptingos krūvelės. Kas buvo po tuo brezentu, galėjai tik spėlioti: gal kokie elektronikos įrenginiai, gal padirbti pinigai, gal sukapoti ir įmūryti į betoną lavonai. O greičiausiai visokie menkniekiai, kuriuos šeimininkas vieną gražią dieną tikėjosi parduoti. Spindžius buvo kolekcionierius. Jis čia jau gyveno kelerius metus ir po truputį tempė į namus visa, kas tik pasitaikė po ranka. Senos kėdės, sugadinti prietaisai, šūsnys rastų konteineriuose stalo įrankių, šalia visokie sendaikčiai, sutempti iš prabangių parduotuvių, seni laikraščiai ir žurnalai, krūvos malkų, drabužiai, trijų dalių kostiumai ir daugybė kitų daiktų, atsisiųstų iš katalogų, prisidengus svetimais vardais. Rastum visa, ko panorėjęs, tik tai užtruktų.

Raudona netrukus liovėsi bandžiusi palaikyti pokalbį ir perrėkti muziką – nuėjusi į kampą, dribtelėjo šalia Spindulėlio. Iš pradžių vienintelis tįsančiojo šalia jos gyvybės ženklas buvo naujas suktinės žiburėlis, skaisčiai sužėrintis, jam traukiant dūmą, ir debesys tirštų sprangių dūmų. Šiek tiek apsipratęs su prieblanda, Nikas vis dėlto įžvelgė žmogystą, išsitiesusią visu ūgiu ant pagalvių ir padėjusią galvą su smulkiomis kasytėmis ir didžiule stora suktine dantyse Raudonai ant kelių.

Kad ir kaip stengėsi išlaikyti aiškų protą, vos po kelių dūmų Nikas apsidžiaugė, kad sėdi, nes jei būtų reikėję atsistoti, ko gero, būtų svirduliavęs kaip koks kūdikis. Vienu metu muzika dar pagarsėjo, kol galiausiai ėmė smelktis visu kūnu iki pat vidurių ir kaulų čiulpų. Jis visiškai prarado laiko nuovoką – gal praėjo penkios minutės, o gal valanda; tada muzika mažumėlę pritilo, ir iš šešėlių prie jų pripleveno kresnas nedidukas jamaikietis.

Atsisėdo tarp berniukų ir taip truktelėjo Deiviui ranką, kad tas pasviro ir vos neužgriuvo jam ant kelių.

– Ei, bičiuk, – pasakė jis. – Ei, bičiuk, ei. – Tada maloniai šyptelėjo Nikui. – Tik tu man nepasakok, ko atėjote, Deivi. Ir vėl tėvai išvarė? Ar turi kur apsistoti? Juk žinai, pas mus tau vietos visada atsiras.

– Mudviem su draugu, – paaiškino Deivis, vaduodamasis iš Spindžiaus gniaužtų.

Spindulėlis pažvelgė Nikui į akis.

– Mano draugo draugas – mano draugas, – pasakė jis ir ištiesė Nikui ranką.

Ir iš karto ėmė suktis naują rūkalą. Spindžius buvo ištisai apdujęs ir vaikščiojo dūmų debesyje. Jam žolę tiekdavo, jis ja kvėpavo, tikėjo, gyveno. Dabar sėdėjo priešais Niką ir kvepėjo kaip ką tik iš krosnies ištrauktas itin aštrus pyragas.

– Man patinka rūkyti, – pasakė jis Nikui. – Raudona, atnešk mano draugams alučio. Alutis irgi gerai, bet alus – malonumas, o žolytė – prievolė. Tu įtrauk, įtrauk kaip reikiant! – sušuko jis Nikui, perduodamas suktinukę. – Deivi, vyruti, kodėl slėpei nuo manęs šį mielą rūkantį draugelį? Negaliu apsakyti, kaip širdį skauda.

Susiėmęs už širdies, jis ėmė baisiausiai kikenti.

Deivis pradėjo pasakoti, kaip jie paspruko iš Medou Hilo. Ir labai aukštino Niką. Klausydamasis jo, būtum galėjęs manyti, kad, jei ne Nikas, tai tas pabėgimas nebūtų pavykęs.

– Nikas nepakartojamas, – vis kartojo Deivis. – Vos kas atsitinka, o jis jau turi planą. Kiekvienam gyvenimo atvejui po planą. Kai tik mintis, taip ir planas – toks tatai mūsų Nikas.

– Eik jau, kai tik mintis, taip ir planas, – murmėjo Nikas, drovėdamasis tokių kalbų. O Spindžius dar pakurstė ugnį, pradėdamas rodyti visokias grimasas.

– Ką jūs sakot! – kartojo jis, purtydamas galvą ir apsimestinai stebėdamasis.

Į kambarį nešina keturiomis alaus skardinėmis grįžo Raudona, išdalijo gėrimą ir vėl sudribo šalia Spindžiaus, o tas globėjiškai ją apkabino ir baigė vynioti dar vieną didžiulę trikampę suktinę.

– Tai gyvenimas, ką? – kalbėjo jis. – Niekšai, prievartautojai, vagys. Kur tik pasisuksi, visur vieni bedieviai, už kiekvieno kampo vis kas nors tyko. Užtat nevalia paleisti draugų, nes tik dėl jų verta gyventi. Ir dėl Dža, aišku. Bet jisai ne taip dažnai pasirodo.

Čia jis nusikvatojo ir užsidegė suktinę, o prieš perduodamas Nikui, pats įtraukė kelis dūmelius. Nikas iš mandagumo patraukė porą dūmų ir perdavė Deiviui, šis vėl užtraukė ir smarkiai užsikosėjo.

– Draugai, Dža ir žolė, – pastebėjo Spindžius – jis aiškiai mąstė apie svarbius dalykus. Atsikimšęs alų, susipylė į gerklę. – Dar man labai patinka Jamaikos alus, – pasakė jis Nikui, laikydamas skardinę. – Red Stripe – geriausias alus pasaulyje.

Nikas šyptelėjo.

– Ar dėl to ją vadini Raudona? – paklausė linktelėjęs į Raudonos pusę. Norėjo tik pajuokauti, bet, didžiam jo nustebimui, Spindžius linktelėjo.

Raudona nusijuokė.

– Tikrasis mano vardas – Stela, – paaiškino ji.

– Būtent! Bet Stela man – ne gėrimas. Todėl vadinu ją mėgstamiausio gėrimo vardu, nes vadinti mylimiausios merginos kaip nors kitaip, o ne alaus vardu, negalėčiau. Ei, Raudona, – Spindžius ją apkabino ir taip spustelėjo, kad ta net sudejavo – meilę jisai reiškė, švelniai tariant, kiek perdėtai. Jis pakėlė alų, pamojavo berniukams, ir visi gurkštelėjo.

– O kitas dalykas tas, kad Raudona, nors pati dėl to nekalta, yra miesčionė.

Nikas nieko nesuprato ir įsistebeilijo į jį.

– Aš iš Londono, – paaiškino Raudona.

– A. Miesčionė iš Londono!

– Taigi, tikrų tikriausia londoniškė. Mano mažoji vištelė kasdien su aušra ima kudakuoti. O svarbiausia, išeina, kad aš – jos raudonas gaidžiukas. Raudonas! Matai?! – Spindulėlis net susirietė iš juoko, tada nusišluostė akis ir kaip reikiant gurkštelėjo iš skardinės, kad nusiramintų.

Paskui visi mažumėlę apdujo. Nikas niekada per daug negerdavo ir nerūkydavo. Žinoma, internate tokių dalykų nebūdavo, išskyrus nebent tuos kelis alaus buteliukus pono Krilo bute. Vėliau jis prisiminė, kad sėdėdamas pas Spindulėlį daug juokėsi. Prisiminė išgėręs keletą skardinių. Prisiminė žaidęs biliardą. Prisiminė, kaip, nuvestas į kitą kambarį, didžiam savo džiaugsmui rado stalo futbolo automatą. Jie su Deiviu, Spindžiumi ir Raudona kelias valandas žaidė. Spindžius buvo puikiai įgudęs – daugybės valandų praktikos išdava – ir pats vienas aplošė juos visus tris.

Dar jis prisiminė, kaip Raudona atnešė kalnus kiniško maisto. Pirmą kartą per daug laiko jis prisivalgė taip daug, kad net pykino. Galiausiai griuvo ant pagalvių kalno ir užmigo kaip koks imperatorius.

Jis prabudo daug vėliau už kitus, nors nė kiek nevokė, kiek buvo praėję laiko, nes visi langai buvo uždangstyti nepermatomu audeklu. Atsikėlęs nužingsniavo iki virtuvės, kur Spindžius su Raudona sėdėjo ir gėrė arbatą. Ji atsikėlė užplikyti arbatos ir Nikui, o Spindžius tuo tarpu ėmė aiškinti, kas ir kaip.

– Gerai, – pasakė jis. – Matai mano draugą Deivį? Jis lyg saulės zuikutis. Ar kaip paukštelis: purptelės tau iš po kojų – ir daugiau tu jo nebepamatysi. Ar kaip šešėlis: šiandien yra, rytoj nebėra. Tai jį matai, tai ne. Jis žino, kas po kam. Ar supranti, kur lenkiu? – paklausė jis, atidžiai žvelgdamas į Niką.

– Ne… – atsakė Nikas, iš tiesų ničnieko nesuvokdamas, tik tiek, kad kalbama apie reikalus.

– Jis sako niekada nežinąs, nei kur Deivis buvo, nei kur eis, – išvertė Raudona. – Ir jį tai visiškai tenkina.

– Kartais, dievaži, jis ir pats nežino, kur jo šešėlis. Todėl aš jį taip ir myliu. Todėl jis kada panorėjęs čia ras vietos prisiglausti. Mano namuose jis visada gaus maisto kąsnį ir parūkyti. Deivis man kaip sūnus. Jis gali naudotis viskuo, kas mano. Viskuo iki smulkmenų. Mano žole, mano maistu – viskuo.

– Ir tavo pinigais, Spindžiau, ką? – pasidomėjo Raudona.

– Na, yra pernelyg šventų dalykų, – atsakė jis, priglaudęs ranką prie širdies. – Kaip antai, muzika. Ir mano moteris. Jų liesti nevalia. O visa kita – na, gali prašyti. – Jis nusijuokė. – Bet Spindulėlio namuose alkanam vaikščioti draudžiama, tiesa? – Tebesijuokdamas jis paplekšnojo Nikui per nugarą. – Tu tik pasistenk man trupučiuką patikti. – Čia jis giliamintiškai linktelėjo, bet Nikas vis tiek neįkirto, apie ką kalbama.

– Gerai… Man reikia išeiti. Tu jauskis kaip namie. Deivis žino, ką daryti. Iki.

Spindulėlis atsistojo ir patraukė prie durų, čiupinėdamasis po kišenes, kad nebūtų pamiršęs raktų, pinigų ir žolės.

– Gal aš jiems padėsiu, Spindžiau? – paklausė Raudona, bet jis tik papurtė galvą.

– Ne, tu turi saugoti duris. Be to, kam nors gali tekti mane grįžusį sušildyti.

– Ir taip grįši šiltas, – burbtelėjo Raudona. Spindžius tik metė piktą žvilgsnį, bet mergina daugiau nieko nebesakė.

– Apie ką jūs čia? – paklausė Nikas, kai Spindžius išėjo.

– Gavo grąžos, – pasakė Raudona ir kreivai šyptelėjo.

Deivis neketino niekur eiti, tad Nikas irgi liko su juo. Trijulė susikrovė didelę krūvą pagalvių, patogiai įsitaisė, įsijungė televizorių ir nieko neveikė.

Raudonai buvo aštuoniolika, nors iš pažiūros atrodė jaunesnė – tokia lieknutė, gležnutė būtybė. Su Spindžiumi ji bendravo jau beveik metus – susidėjo tada, kai jos ankstesnį draugą įkišo už grotų.

– Užpuolimas, jei ne sunkus kūno sužalojimas, – suniurzgė ji. – Man geriau be jo.

Deivis žvilgtelėjo į ją iš padilbų.

– Jį reikėjo pasodinti daug seniau, kai tave taip nuskriaudė, – pasakė jis.

– Ne, nieko ten baisaus.

– Vis dėlto jis tada gerokai tave pamaitojo, – tarstelėjo Deivis. – O kas bus, kai jį paleis?

– Man nusispjauti, – atsakė Raudona ir abejingai trūktelėjo pečiais.

– Su Spindžiumi tau milijoną kartų geriau. Tas Džonsas – pavojingas tipas.

– Spindžius visai nieko, – pripažino Stela. – Bet neišleidžia manęs iš namų. Lyg būčiau koks jo šuniukas. Su Džonsu gaudavau bent kiek adrenalino.

– Ką gi, nė vienas nesame tobulas, – pasakė Deivis ir dar giliau įsispraudė tarp pagalvių. – Šiaip ar taip, bus kas kiaušinienės pakepa, – pridūrė dar ir susilaukė merginos niukso.

Darėsi vėlu. Jie sėdėjo ir iki pat vėlumos žiūrėjo televizorių. Visi tie bėgimai Niką buvo gerokai išvarginę, ir jis vėl užsnūdo ant pagalvių krūvos. Po kurio laiko atsibudo ir išvydo šalia klūpantį Deivį.

– Kelinta valanda? – sudejavo jis. Kambaryje buvo tamsu, nors į akį durk.

– Metas vakarieniauti, vilke pilke, – atsakė Deivis. – Na, eime. Metas atsiskaityti.

Deivis padavė jam nedidukę kuprinytę ir patraukė prie durų. Raudona sėdėjo ir žiūrėjo, kaip jie eina.

– Sėkmės, – šūktelėjo.

Deivis pamojavo, Nikas linktelėjo; ir juodu išėjo į koridorių ir laiptų raizgalynę, o iš jo – į vėsią Mančesterio naktį.

„Linksmieji medžioklės plotai“, vadindavo juos Deivis. Vėliau Nikas suvokė, kad tie plotai kaskart plyti vis kitur, tad nėra reikalo nė bandyti juos kaip nors įsiminti. Tą vakarą jie patraukė į šiaurę, pasiekė Oldhemo gatvę – ji buvo per arti ir pernelyg gerai pažįstama – o tada į Enkoutsą. Tokį vėlų metą žmonių nebebuvo.

Išsukus iš pagrindinės gatvės, darbas prasidėjo. Eidami jie žvalgėsi pro automobilių langus, tikrino, ar užrakintos durys. Netyčia aptiko atrakintas, bet, kaip dažniausiai tokiais atvejais būna, automobilyje nieko įdomesnio neaptiko. Nikas jau buvo bemanąs, kad jie tik tuščiai švaisto laiką:

– Koks kvailys tokioje vietoje paliktų ką nors vertinga?

– Prieš akis visa naktis, – pasakė Deivis. Ir tikrai – pirmasis laimikis jųdviejų laukė po kokio pusvalandžio. Durys buvo neužrakintos; Deivis pasilenkė apsidairyti.

– Štai, pagaliau, – sušnabždėjo jis. – Mūsų duona kasdienė. Žiūrėk.

Nikas žvilgtelėjo į vidų. Bet nieko nepamatė.

– Magnetola, – pasakė Deivis. Išsitraukęs iš kišenės peilį, jis pasilenkė ir, nupjovęs laidelius, pabandė ištraukti magnetolą iš dėklo. Ši nenorėjo pasiduoti. Galiausiai Deivis iš visų jėgų trūktelėjo, ir magnetola trakštelėjusi išlindo.

Nikas išsigandęs apsižvalgė – miegančioje gatvėje jie sukėlė nemaža triukšmo, bet šviesos niekur neįsižiebė. Deivis įsigrūdo magnetolą į kuprinę.

– Pirmasis mano laimikis, – pasakė jis, ir juodu patraukė toliau gatve.

Tą naktį jie tai ir darė – švarino automobilius. Nikas jau ir anksčiau buvo vagiliavęs, tik ne šitaip. Slankioti gatvėmis ir ieškoti automobiliuose lengvo laimikio yra viena, bet vogti, kad išgyventum – kas kita. Tą naktį jie gatvėse pravaikščiojo trejetą valandų ar ilgiau. Nugvelbė keturias magnetolas, kažkieno ant užpakalinės sėdynės paliktą fotoaparatą, porą apsiaustų, kelias knygas, kostiumą su pakaba, turbūt ką tik iš cheminės valyklos, ir tokią baisią dėžutėje supakuotą kinišką porcelianinę lėlytę skudurine suknele. Deivis juokavo, kad ta lėlytė tuoj kuprinėje atgis, ims klykti ir juos išduos. Bet Nikas galiausiai jį nutildė, nes tokios kalbos jį baugino.

Geriausias tos nakties laimikis buvo gyvatės odos imitacijos moteriška rankinė, kažkieno pamiršta ant sėdynės. Dėl jos jiems teko išdaužti langą ir dėti į kojas, nes nuo smūgio netoliese užsidegė šviesa. Už poros gatvių sustoję, jie rankinėje rado piniginę su dvidešimčia svarų, keliomis kredito kortelėmis, pudros dėžele, adresų knygele ir keliais kitais mažmožiais.

– Nei blogai, nei gerai, – įvertino Deivis. Rankinę jie išmetė, kaip bevertę, o pinigus pasiėmė. – Spindulėliui nebūtina visko žinoti, – dar pridūrė jis.

Tuo metu dangaus pakraštys kaip tik ėmė brėkšti, tad berniukai nusprendė, kad šiam kartui pakaks, ir grįžo, stengdamiesi laikytis mažų gatvelių. Visai netrukus juodu nepastebėti įsmuko į Spindžiaus namą.

Laiptų viršuje jų laukė Raudona.

– Tai kaip sekėsi? – guviai paklausė ji. Berniukams parodžius grobį, ji linktelėjo. – Ką gi, neblogai, – pasakė, drąsinamai taršydama Nikui plaukus. – Tikrai užsidirbot. Einu, iškepsiu porą kiaušinių, šaldytuve dar yra likę vištos.

Nikas padėkojo, o ji patempė lūpą.

– Aš daug mieliau eičiau su jumis, vaikinai, negu čia su juo žaisčiau šeimą, – pasakė ji ir mostelėjo galva Spindžiaus miegamojo, nors ir tuščio, link. – Aš jo asmeninė guolio šildytoja ir valytoja, – tęsė ji. – Nuobody-y-ybė.

– Spindžius ir moterų teisės, ką, Stela? – tarstelėjo Deivis. – Kurgi mano kumpis? – Ir ėmė kvatotis iš savo pašmaikštavimo, nors Stelai tai visai neatrodė šmaikštu.

Pavalgę, berniukai susirangė ant čiužinio viename iš kambarių, apsiklojo sena, pridvisusia antklode ir pabandė užmigti. O Stela nuėjo, kaip pati sakė, šildyti Spindulėliui guolio.

– Spindulėlio nuomone, moters vieta namie – prie puodų ir panašiai, – paaiškino Deivis, įkurdinęs Niką. – O jos inkštimas apie moterų teises nieko nereiškia. Visiems juk neįtiksi. Tas jos bent jau netalžo kaip Džonsas.

Tada jie užsitempė antklodę ir jau po kelių akimirkų skaniai miegojo.